Sigmund Freud

 

(18 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

AŠTUONIOLIKTA PASKAITA

 

Fiksacija į traumą. Nesąmoningumo sritis

 

Ponios ir ponai! Paskutinį kartą sakiau, kad savo darbą ketiname tęsti, nepaisydami kylančių abejonių, atsižvelgdami į mūsų atradimus. Kol kas apskritai nepaminėjome dviejų įdomiausių išvadų, išplaukiančių iš mūsų aptartų pavyzdžių analizės.

 

Pirma: susidaro įspūdis, jog abi pacientės fiksuojasi į tam tikrą praeities fragmentą, neįstengia nuo jo išsivaduoti, ir kaip tik todėl joms svetima ir dabartis, ir ateitis. Liga tapo jų prieglobsčiu - taip anksčiau žmonės pasitraukdavo į vienuolynus, ten kęsdami sunkius likimo smūgius. Mūsų pirmąją pacientę tokia žiauri lemtis ištiko dėl faktiškai iširusios santuokos. Savo simptomais moteris tarsi toliau palaiko ryšį su vyru: išmokome suprasti jį užstojančius ir aukštinančius, jam atleidžiančius, jo netektį apraudančius balsus. Nors ji jauna ir kitų vyrų geidžiama, bet griebėsi visų įmanomų realių ir įsivaizduojamų (magiškų) atsargumo priemonių, kad liktų jam ištikima. Ji vengia pašalinių žmonių, nesirūpina savo išore, taip pat neįstengia greitai pakilti iš krėslo, kuriame sėdėjo, negali nieko dovanoti motyvuodama tuo, kad niekas negali turėti jokio iš jos gauto daikto.

 

Mūsų antrosios pacientės gyvenimą nulėmė dar prieš lytinę brandą atsiradęs erotinis prieraišumas tėvui. Ji irgi padarė išvadą, kad negali ištekėti šitaip sirgdama. Vargu ar suklysime įtarę, jog ji susirgo, kad nereikėtų tekėti ir galima būtų pasilikti su tėvu.

 

Negalime apeiti klausimo: kaip, kokiu būdu atsiranda ir kuo motyvuota ši keista ir žalinga nuostata? Galime spėti, kad toks elgesys nėra išskirtinė šių dviejų ligonių ypatybė, kad panašiai elgiamasi kiekvienos neurozės atveju. Iš tikrųjų tai bendras, praktiškai reikšmingas kiekvienos neurozės bruožas. Pirmoji Breuerio pacientė-isterikė irgi fiksavosi į tą gyvenimo periodą, kai ji slaugė savo sergantį tėvą. Bet ir pasveikusi ji iš esmės išsižadėjo gyvenimo, išvengė normalaus moters likimo net ir tapusi sveika bei darbinga. Atlikdami analizę galime įsitikinti, kad kiekvieno paciento ligos simptomai ir šių padariniai grąžina jį į tam tikrą praeities periodą. Nors ir keistai skambėtų, bet dažnai pasirenkama labai ankstyva gyvenimo fazė, vaikystės ar net kūdikystės metai.

 

Ryškią tokio mūsų nervų ligonių elgesio analogiją aptinkame tirdami kitus susirgimus, vadinamąsias traumines neurozes [traumatische Neurosen], kurios itin dažnos dabar, kai vyksta karas. Žinoma, jų pasitaikydavo ir prieš karą, po traukinių susidūrimų ar kitų baisių katastrofų. Trauminės neurozės iš esmės skiriasi nuo spontaniškųjų, kurias esame įpratę analitiškai tirti ir gydyti; be to, jų kol kas nepavyko išnagrinėti mūsų požiūriu, ir tikiuosi, kad kada nors galėsiu paaiškinti jums šios nesėkmės priežastį. Bet vienu atžvilgiu ir tos, ir kitos neurozės visiškai panašios. Tirdami traumines neurozes aiškiai matome, kad jų priežastis yra fiksacija į traumos momentą. Aplinkybės, kuriomis įvyko trauma, nuolat kartojasi ligonių sapnuose; jei susiduri su isteriją primenančiais priepuoliais, kuriuos gali analizuoti, tai sužinai, kad priepuolis ištiko ligonį, kai jis visiškai įsijautė į traumos aplinkybes. Atrodo, tarsi jos tebebūtų neįveiktos, tebebūtų neišspręsta aktuali užduotis, ir toks pacientų suvokimas mums labai svarbus; atsižvelgus į jį tampa įmanomas vadinamasis ekonominis psichikos procesų nagrinėjimas. Taip, žodis „trauminis" turi tik šią ekonominę prasmę, - vien ją. Juo apibūdiname tokį išgyvenimą, dėl kurio psichikos dirginimas per trumpą laiką taip sustiprėja, kad nuo jo išsivaduoti ar jį apdoroti įprastais būdais nepavyksta, ir energijos apykaita ilgam sutrinka.

 

Ši analogija skatina pavadinti trauminiais ir tuos išgyvenimus, į kuriuos fiksuojasi mūsų nervų ligoniai. Kartu gautume ir paprastą sąlygą, būtiną, kad atsirastų neurozinis negalavimas. Neurozę galėtume laikyti trauminiu negalavimu, atsirandančiu pernelyg sustiprėjus afektyviam išgyvenimui, kurio ligonis jau neįstengia įveikti. Iš tiesų kaip tik taip skambėjo pirmoji formuluotė, kurioje 1893-1895 metais kartu su Breueriu teoriškai apibendrinome mūsų naujus stebėjimus. Šį požiūrį puikiai patvirtina mūsų pirmosios pacientės - jaunos, su vyru išsiskyrusios moters - atvejis. Ji neištvėrė, negalėdama realizuoti savo santuokos ir įstrigo prie šios traumos. Antra vertus, formuluotė nėra pakankamai išsami, tai patvirtina atvejis tos merginos, kuri fiksuojasi į savo tėvą. Juk mažos mergaitės taip dažnai prisiriša prie tėvo ir taip dažnai ilgainiui įveikia šį prieraišumą, kad pavadinę jį „trauminiu" tiesiog paneigtume šio žodžio turinį, antra vertus, ligonės istorija rodo, kad pirminė erotinė fiksacija iš pradžių lyg ir praėjo nepadariusi žalos ir tik po daugybės metų vėl pasireiškė įkyriųjų būsenų neurozės simptomais. Tad galime tikėtis tam tikrų komplikacijų, įvairesnių susirgimo aplinkybių, bet kartu numanome, kad „trauminio" požiūrio nereikia atmesti kaip klaidingo; jis pravers mums kitoje vietoje.

 

Dabar ir vėl turime palikti mūsų pramintą kelią. Kol kas jis neveda toliau; kad atrastume jo tęsinį, privalome sužinoti daugybę kitų dalykų. O dėl fiksacijos į tam tikrą praeities fazę galime pridurti, kad šio reiškinio nereikia tapatinti su neuroze. Kiekviena neurozė kartu yra ir fiksacija, bet anaiptol ne kiekviena fiksacija sukelia neurozę, sutampa su neuroze ar atsiranda dėl neurozės. Puikus afektyvios fiksacijos į praeitį pavyzdys yra sielvartas, kurį kartais lydi visiškas abejingumas ir dabarčiai, ir ateičiai. Bet net nespecialistai lengvai atskirs sielvartą nuo neurozės. Antra vertus, esama neurozių, kurias galime pavadinti patologine sielvarto forma.

 

Pasitaiko, kad žmones taip sukausto traumuojantys, jų ligšiolinio gyvenimo pamatus sukrečiantys įvykiai, jog jie nustoja domėtis dabartimi ir ateitimi, jų psichika ilgam įstringa praeityje, bet šie nelaimėliai nebūtinai tampa nervų ligoniais. Todėl kad ir koks stabilus ir reikšmingas būtų šis požymis, apibūdindami neurozę neturėtume jo pervertinti.

 

Dabar aptarsime antrąjį mūsų analizės rezultatą; galime būti tikri, kad ilgainiui neprireiks jo apriboti. Pasakojau jums, kokį įkyrųjį veiksmą atlikdavo pirmoji pacientė, taip pat kokį intymų prisiminimą iš savo gyvenimo ji susiejo su šiuo veiksmu, paskui ištyrėme įkyriojo veiksmo ir prisiminimo santykį ir juo remdamiesi nustatėme įkyriojo veiksmo ketinimą. Bet visiškai nepaisėme vienos aplinkybės, kuri verta ypatingo dėmesio. Pacientė nenutuokė, jog įkyrusis veiksmas susijęs su minėtuoju išgyvenimu, kad ir kiek kartojo tą veiksmą. Jų sąryšio ji nežinojo; ji tegalėjo atsakyti, jog nežino, kas verčia ją atlikti tą veiksmą. Paskui, gydymo metu, ji staiga aptiko tą sąryšį ir galėjo apie jį papasakoti. Tačiau ji vis dar nežinojo, kam atlieka tą įkyrųjį veiksmą, nežinojo, kad siekia pakoreguoti nemalonų praeities fragmentą, išaukštinti mylimą vyrą. Daug darbo ir pastangų prireikė, kol ji suprato ir prisipažino, kad tik šis motyvas tegalėjo būti įkyriojo veiksmo varomąja jėga.

 

Ryšys su scena, lydėjusią nenusisekusią pirmąją naktį, ir ligonės švelnumo motyvas - du veiksniai, sudarantys tai, ką pavadinome įkyriojo veiksmo „prasme". Bet atlikdama veiksmą moteris ničnieko nežinojo apie šią prasmę - nežinojo nei įkyriojo veiksmo kilmės, nei jo tikslo. Vadinasi, vyko kažkokie psichiniai procesai, ir šio vyksmo padarinys buvo įkyrusis veiksmas; būdama normalios būsenos pacientė suvokdavo patį vyksmą, bet jos sąmonei likdavo nepasiekiamos jo psichinės prielaidos. Ji elgėsi kaip tas užhipnotizuotas žmogus, kuriam Bernheimas liepė pabudus palaukti penkias minutes, o paskui išskleisti palatoje skėtį; būdraudamas jis atliko šią užduotį, bet niekaip negalėjo paaiškinti savo elgesio. Kaip tik tokias aplinkybes turime omeny sakydami, kad egzistuoja nesąmoningi psichiniai procesai. Mes pagrįstai metame iššūkį visam pasauliui, siūlydami griežčiau, moksliškiau pagrįsti šiuos reiškinius, - tokiu atveju mielai atsisakysime prielaidos, kad nesąmoningi psichiniai procesai egzistuoja. Bet iki tol tvirtai laikysimės šios prielaidos ir nepatikliai gūžtelėję pečiais atmesime mums nesuprantamą prieštaravimą, teigiantį, kad mokslo požiūriu nesąmoningumo sritis yra kažkas nerealaus, kad ji - tik pagalbinė priemonė, une façon de parler*. Kažkas nerealaus, kas sukelia tokius realiai apčiuopiamus padarinius kaip įkyrusis veiksmas!

----------------------

* Kalbos posakis (pranc). - Vert.

----------------------

Ir antrosios pacientės atveju matome iš esmės tą patį. Ji susikūrė reikalavimą, kad pagalvė neturi liesti lovos krašto, ir privalo vykdyti šį reikalavimą, bet nežino, kaip jis atsirado, ką reiškia ir kuo grįsta jo galia. Nesvarbu, ar ji abejinga šiam reikalavimui, ar priešinasi jam, širsta, ketina nepaklusti - nuo to niekas nesikeičia. Reikalavimas turi būti įvykdytas, ir pacientė veltui klausia savęs kodėl. Bet turime pripažinti, jog įkyriųjų būsenų neurozės simptomai, tie nežinia iš kur išnyrantys vaizdiniai ir impulsai, nepaklūstantys jokioms normalaus psichikos gyvenimo įtakoms, net pačiam ligoniui atrodantys kaip neįveikiami svetimo pasaulio atėjūnai, mirtingųjų sambūrin patekę nemirtingieji, - turime pripažinti, jog jie kuo aiškiausiai liudija, kad psichikos gyvenime yra ypatinga, nuo kitų izoliuota sritis. Šie simptomai patvirtina nesąmoningų reiškinių egzistavimą, ir kaip tik todėl vien sąmonės psichologiją pripažįstanti klinikinė psichiatrija nesumoja nieko kito, tik paskelbti juos ypatingos degeneracijos požymiais. Žinoma, įkyrieji vaizdiniai ir impulsai savaime nėra nesąmoningi, kaip ir įkyrieji veiksmai jie neišvengia sąmoningo suvokimo. Neprasiskverbę į sąmonę jie nebūtų tapę simptomais. Bet jų psichinės prielaidos, kurias nustatome atlikę analizę, tie ryšiai, kuriais juos susiejame aiškindami, yra nesąmoningi bent jau tol, kol analizuodami nepasiekiame, kad ligonis juos įsisąmonintų.

 

Dabar įsidėmėkite, kad išvados, gaunamos abiem aptariamais atvejais, pasitvirtina tiriant kiekvieną bet kokio neurozinio negalavimo simptomą, kad visur ir visada ligonis nežino simptomų prasmės, kad analizuojant vis paaiškėja, jog šie simptomai - tai padariniai nesąmoningų procesų, kurie tam tikromis palankiomis aplinkybėmis gali tapti sąmoningais; tada suprasite, kad psichoanalizė negali išsiversti be nesąmoningų psichinių reiškinių, todėl ir esame įpratę operuoti jais kaip jutimiškai apčiuopiamais. Galbūt suprasite ir tai, kokie bejėgiai šiuo klausimu yra tie, kuriems nesąmoningumo sritis tėra sąvoka, kurie niekada neanalizavo, niekada neaiškino sapnų ir neieškojo neurozinių simptomų prasmės bei ketinimo. Pakartosiu dar kartą, nes tai svarbu siekiant mūsų užsibrėžtų tikslų: galimybė atlikus analizę suteikti neuroziniam simptomui prasmę neginčijamai įrodo nesąmoningų psichinių procesų egzistavimą, - arba, jei jums labiau patinka, verčia priimti tokio egzistavimo prielaidą.

 

Bet tai ne viskas. Breueris dar išsamiau apibūdino nesąmoningumo srities ir neurozinių simptomų sąryšį savo antruoju atradimu, kuris, mano manymu, netgi turiningesnis už pirmąjį, nors jis ir nesulaukė šalininkų. Iš jo sužinome ne tik tai, kad simptomų prasmė paprastai neįsisąmoninama; pasirodo, kad nesąmoningumą ir simptomo egzistavimo galimybę sieja pakeičiamumo santykis. Jūs mane netrukus suprasite. Aš teigiu kartu su Breueriu: kaskart aptikę simptomą galime padaryti išvadą, kad egzistuoja nesąmoningi procesai, kuriuose glūdi šio simptomo prasmė. Antra vertus, tam, kad pasireikštų simptomas, būtina, jog ši prasmė nebūtų įsisąmoninta. Sąmoningi procesai nesukuria simptomų; vos tik atitinkami nesąmoningi procesai virsta sąmoningais, simptomas turi išnykti. Turbūt dabar jau numanote galimos terapijos būdą, numanote, kaip galima panaikinti simptomus. Šiuo būdu Breueris iš tiesų išgydė, t. y. išvadavo nuo simptomų savo isterišką pacientę; jis atrado techniką, leidusią jai suvokti nesąmoningus procesus, kuriuose glūdėjo simptomo prasmė, ir simptomai išnyko.

 

Šis Breuerio atradimas nebuvo abstraktaus mąstymo rezultatas; tai sėkmingo stebėjimo rezultatas, gautas tik dėl ligonės geranoriškumo. Nesikamuokite, mėgindami suprasti jį remdamiesi kokiais nors kitais jums jau žinomais dalykais; šį atradimą turėtumėte laikyti nauju fundamentaliu faktu, kuris padės mums daug ką paaiškinti. Tad leiskite tą patį dar kartą pasakyti kitais žodžiais.

 

Simptomas atsiranda kaip kažkokio kito proceso pakaitalas [Ersatz], tokio proceso, kuris pats negalėjo pasireikšti. Normaliai vykdami tam tikri psichiniai procesai būtų tapę prieinami sąmonei. Bet atsitiko kitaip, ir todėl tuos nutrauktus, kažkaip sutrikdytus, nesąmoningais likusius procesus atspindi simptomas. Vadinasi, įvyko savotiškas pakeitimas; jei pavyktų anuliuoti šį pakeitimą, neurozinių simptomų terapija ir būtų atlikusi savo užduotį.

 

Breuerio atradimas tebėra psichoanalitinės terapijos pagrindas. Visi vėlesni tyrinėjimai patvirtino teiginį, kad simptomai išnyksta įsisąmoninus jų nesąmoningas prielaidas, nors keisčiausios ir neįtikimiausios komplikacijos lydi bet kokį mėginimą praktiškai pasinaudoti šiuo teiginiu. Mūsų terapija paveiki tuo, kad nesąmoningus reiškinius ji paverčia sąmoningais, ir paveiki tik tiek, kiek įstengia įgyvendinti šį virsmą.

 

Dabar kiek nukrypsime, idant nepamanytumėte, kad terapinis darbas labai lengvas. Juk šitaip samprotaudami teigiame, kad neurozė atsiranda dėl savotiško neišmanymo, dėl psichinių procesų, kuriuos reikėtų žinoti, nežinojimo. Tai labai primena garsųjį Sokrato mokymą, pasak kurio net ydos atsirandančios dėl nežinojimo. Bet patyrusiam psichoanalitikui paprastai nesunku atspėti, kokie ligonio potroškiai liko nesąmoningi. Todėl pasakęs ligoniui tai, ką žino pats, šitaip išvaduodamas ligonį nuo nežinojimo, psichoanalitikas nesunkiai galėtų jį išgydyti. Taip atsiskleistų bent viena neįsisąmonintos simptomo prasmės dalis; apie antrąją jos dalį - simptomo ryšį su ligonio išgyvenimais - gydytojas ne ką tegali pasakyti, nes tų išgyvenimų nežinodamas jis turi laukti, kol ligonis juos prisimins ir jam pasakys. Bet ir šiuo atveju kartais įmanoma atrasti šiokių tokių pakaitalų. Pvz., galime pasiteirauti ligonio giminaičių apie tai, ką jis išgyveno, ir dažnai šie įstengia prisiminti jį traumavusius įvykius, kartais net tokius, kurių nežino pats ligonis, nes jie įvyko ankstyvaisiais jo gyvenimo metais. Sujungę abudu metodus galėtume tikėtis per trumpą laiką ir nedidelėmis pastangomis įveikti patogeninį nežinojimą.

 

O, kad taip būtų! Štai čia patiriame tai, ko pradžioje visai nesitikėjome. Pasirodo, kad žinojimas žinojimui nelygu, kad esama įvairių žinojimo rūšių, kurios anaiptol nėra psichologiškai lygiavertės. Il y a fagots etfagots*, - kartą pasakė Moliėre'as. Gydytojo žinojimas netapatus ligonio žinojimui, jo poveikis visiškai kitoks. Gydytojas nieko nepasieks žodžiais perduodamas savo žinojimą ligoniui. Ne, taip sakydami nebūsime visiškai teisūs. Jam nepavyks pašalinti simptomų, bet jis pradės analizę, ir pirmasis jos požymis greičiausiai bus priešinimasis. Tokiu atveju ligonis sužinos tai, ko iki tol nežinojo, - savo simptomo prasmę, - bet žinos apie ją tiek pat mažai, kaip ir anksčiau. Žodžiu, patiriame, kad yra keletas nežinojimo rūšių. Kad įžvelgtume skirtumą tarp jų, turime pagilinti savo psichologines žinias. Bet visgi neklystame teigdami, kad simptomai išnyksta sužinojus jų prasmę. Tereikia tik pridurti, kad žinojimas turi remtis vidine ligonio permaina, įvykstančia tik atliekant tikslingą psichinį darbą. Problemas, su kuriomis čia susiduriame, netrukus apibendrinę aptarsime kaip simptomų susidarymo dinamiką.

-----------------------

*Daiktas daiktui nelygu (pranc). - Vert.

----------------------

Ponai! Dabar turiu paklausti, ar ne per daug sudėtinga ir neaišku tai, ką jums kalbu? Ar negluminu jūsų, taip dažnai atmesdamas ankstesnius teiginius, juos apribodamas, pradėdamas plėtoti mintį ir vėl jos atsisakydamas? Labai gaila, jei taip yra. Bet aš itin nemėgstu suprastinimų tiesos sąskaita, be to, nesu nusiteikęs prieš tai, kad susidarytumėte bendrą įspūdį apie mūsų aptariamo objekto įvairiapusiškumą bei vidinius jo sąryšius, ir nemanau, kad pakenksiu kiekvienu klausimu pateikdamas kiek daugiau žinių, nei jūs galite tuo momentu panaudoti. Žinau, kad tai, ką pateiki, kiekvienas klausytojas ar skaitytojas mintyse apdoroja, sutrumpina, suprastina ir atsirenka, ką norėtų įsiminti. Matyt, iš dalies teisinga, kad juo turiningesnė buvo medžiaga, juo daugiau jos lieka atmintyje. Norėčiau tikėti, kad visi antraeiliai priedai nesutrukdė jums aiškiai suprasti, kas esminga kalbant apie simptomų prasmę ir nesąmoningumo sritį bei jų tarpusavio ryšį. Tikriausiai supratote ir tai, kad toliau sieksime dviejų tikslų: stengsimės sužinoti, kaip žmonės suserga, kaip atsiranda neurotiška gyvenimo nuostata (tai klinikinė problema) ir, antra vertus, kaip neurozė sąlygoja liguistų simptomų vystymąsi (tai psichikos dinamikos problema). Ir abi šios problemos turi kažkur susieiti.

 

Šiandien neketinu toliau plėtoti šios temos, bet dar turime laiko, todėl norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną aptartųjų pavyzdžių ypatybę, kurios reikšmę įstengsime tinkamai įvertinti ateityje, - į atminties spragas arba amnezijas. Girdėjote, kad psichoanalitinio gydymo užduotį galime nusakyti tokia formule: visus nesąmoningus patogeninius procesus reikia paversti sąmoningais. Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad šią formulę galime pakeisti kita: reikia užpildyti visas ligonio atminties spragas, pa-šalinti jo amnezijas. Tai reikštų tą patį. Vadinasi, teigiame, kad ligonio amnezijos yra labai reikšmingos formuojantis ligos simptomams. Bet prisiminę pirmąjį mūsų analizuotą atvejį sakysite, kad šitaip vertinti amnezijas neturime teisės. Ligonė nepamiršo scenos, su kuria siejasi jos įkyrusis veiksmas, priešingai, ta scena gyva jos atmintyje, be to, prie šio simptomo atsiradimo neprisidėjo ir jokie kiti pamiršti dalykai. Mūsų antrosios pacientės, įkyrųjį ceremonialą kartojančios merginos, atveju aplinkybės visiškai analogiškos, nors ir ne tokios aiškios. Ir ji nepamiršo, kaip elgėsi ankstyvaisiais vaikystės metais, nepamiršo, kad reikalaudavo palikti atviras duris tarp savo kambario ir tėvų miegamojo, kad išvijo motiną iš jos vietos lovoje; ji atsimena tai labai aiškiai, nors ir dvejodama, nenoromis. Keista čia tik tai, kad pirmoji pacientė, begalę kartų atlikusi įkyrųjį veiksmą, nė karto nepastebėjo, jog jis primena išgyvenimą po pirmosios santuokinės nakties, ir kad ji neprisiminė šito išgyvenimo, kai buvo tiesiogiai klausinėjama, kuo motyvuotas jos įkyrusis veiksmas. Tą patį galime pasakyti ir apie merginą, kurios ceremonialas bei dingstys jį atlikti susiję su tomis pačiomis, kas vakarą pasikartojančiomis aplinkybėmis. Abiem atvejais jokios amnezijos, jokios prisiminimų spragos nėra, nutrūkęs tik ryšys, kuris leistų atkurti reikiamus prisiminimus, leistų jiems vėl išnirti. Tokio atminties sutrikimo pakanka, kad atsirastų įkyriųjų būsenų neurozė, bet ne isterija. Pastarajai neurozei būdingos itin didelės amnezijos. Paprastai analizuodamas kiekvieną atskirą isterijos simptomą užtinki ištisą grandinę gyvenimo įspūdžių, kuriuos ligonis palaipsniui prisimena ir apibūdina kaip seniai užmirštus. Ši grandinė siekia ankstyviausius gyvenimo metus, todėl galime sakyti, kad isterinė amnezija yra tiesioginis infantilios amnezijos tęsinys, tos amnezijos, kuri gaubia mūsų, normalių žmonių, psichikos gyvenimo pradžią. Antra vertus, nustembame sužinoję, kad ligonis gali užmiršti ir paskutinius išgyvenimus, kad amnezija pagraužia, jeigu visiškai nepraryja, kaip tik tai, dėl ko atsirado arba suaktyvėjo liga. Nesenų prisiminimų visuma netenka svarbių detalių, kartais jos pakeičiamos išgalvotomis. Beveik visada tik prieš pat analizės pabaigą išnyra tam tikri nesenų išgyvenimų prisiminimai, iki tol buvę nepasiekiami ir palikdavę ryškias spragas bendrame prisiminimų kontekste.

 

Minėjome, kad tokie prisiminimų gebos sutrikimai būdingi isterijai, be to, jokio pėdsako atmintyje nepaliekančios būsenos gali būti tiesiog šios ligos simptomas (isteriniai priepuoliai). Jeigu kitaip yra įkyriųjų būsenų neurozės atveju, tai gal būsite linkę padaryti išvadą, kad šios amnezijos tėra psichologinė isterinio pokyčio ypatybė, o ne bendras visų neurozių bruožas. Šis skirtumas tarp abiejų neurozių neatrodys toks reikšmingas, jei atsižvelgsime į tokius samprotavimus. Susitarėme, kad simptomo „prasme" laikysime du veiksnius: tai, iš kur randasi simptomas, ir kurlink jis veda, t. y. simptomą sukėlusius įspūdžius bei išgyvenimus ir tuos tikslus, kuriems jis tarnauja. Vadinasi, išoriniai įspūdžiai, kažkada būtinai sąmoningai suvokti, o paskui užmiršti, tapę nesąmoningais, nusako simptomo kilmę. Tačiau simptomo tikslas, jo ketinimas - tai endopsichinis procesas, kuris gal ir suvokiamas pradžioje, bet ne mažiau tikėtina, kad jis niekada neįsisąmoninamas iš karto ir ilgai pasilieka nesąmoningumo srityje. Todėl nelabai svarbu, ar amnezija užgriebė ir tuos pradinius išgyvenimus, dėl kurių atsirado simptomas, kaip nutinka isterijos atveju; simptomo priklausomybę nuo nesąmoningumo srities sąlygoja simptomo tikslas, ketinimas, kuris nuo pat pradžių gali būti nesąmoningas, ir ši priklausomybė įkyriųjų būsenų neurozei būdinga ne mažiau negu isterijai.

 

Bet, šitaip sureikšminę nesąmoningumo srities vaidmenį psichikos gyvenime, iššaukėme pačias pikčiausias psichoanalizės kritikos dvasias. Nesistebėkite tuo ir netikėkite, kad priešinamasi tik dėl to, kad nesąmoningumo sritis sunkiai suvokiama, ar dėl to, kad santykinai sunku gauti jos egzistavimą patvirtinančių duomenų. Manau, kad priešinimosi priežastys kur kas gilesnės. Amžiams bėgant naiviai žmonijos savimeilei mokslas sudavė du sunkius smūgius. Pirmąjį - paskelbęs, kad mūsų žemė nėra

Visatos centras, kad ji tėra mažytė neįsivaizduojamo dydžio pasaulinės sistemos dalelė. Šį smūgį siejame su Kopernikus'o vardu, nors panašias pažiūras skelbė jau Aleksandrijos mokslininkai. Antrąjį smūgį žmonija patyrė tada, kai biologiniai tyrinėjimai paneigė privilegijuotąjį žmogaus tvėrimą, parodė, kad žmogus kilęs iš gyvūnų pasaulio ir negali atsikratyti savo gyvūniškos prigimties, Įveikę aršiausią amžininkų pasipriešinimą jau mūsų laikais šį perkainojimą atliko Ch. Darwinas, Wallace'as ir jų pirmtakai. Bet trečią, patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai psichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus. Mes, psichoanalitikai, nesame nei pirmieji, nei vieninteliai, paskelbę šitą kvietimą susimąstyti. Tačiau, matyt, kaip tik mums lemta kuo energingiausiai jį ginti ir patvirtinti visiems suprantamais faktais. Dėl to mūsų mokslas susilaukė visuotinio priešinimosi, tokio priešinimosi, kai visiškai nepaisoma akademinio mandagumo, kai opozicija atsižada bet kokios nepartinės logikos; pridursime, kad šio pasaulio ramybę sudrumstėme dar ir kitaip, - netrukus jūs patys tuo įsitikinsite.

Populiariausi