Sigmund Freud

 

(21 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DVIDEŠIMT PIRMA PASKAITA

 

Libido raida ir seksualinė organizacija

 

Ponai! Man susidarė įspūdis, kad neįstengiau įtikimai paaiškinti, kokią reikšmę mūsiškei seksualumo sampratai turi iškrypimai. Todėl norėčiau kiek įmanydamas pataisyti ir papildyti tai, ką išdėsčiau.

 

Ne vien dėl iškrypimų buvome priversti pakeisti seksualumo sąvoką ir kartu sukėlėme tokį audringą pasipriešinimą. Tai padaryti dar labiau paskatino infantilaus seksualumo studijos, o abiejų reiškinių atitikimas buvo lemiamas. Bet kad ir kokios akivaizdžios būtų infantilaus seksualumo apraiškos vėlesniais vaikystės metais, jos tampa vis labiau neapibrėžtos, kai artėjame prie jų užuomazgų. Nenorėdamas kreipti dėmesio į jų vystymosi istoriją ir analitinius ryšius, gali ginčyti jų seksualinį pobūdį ir priskirti joms kokias nors kitas, nediferencijuotas, ypatybes. Nepamirškite, kad dabar neturime jokio kito visuotinai pripažinto požymio, nusakančio seksualinę kokio nors proceso prigimtį, išskyrus minėtąjį to proceso ryšį su giminės pratęsimo funkcija; bet šis požymis pernelyg ribotas, todėl turime jo atsisakyti. Biologiniai kriterijai, tarkim, W. Fliebo pasiūlytieji 23-ų ir 28-ų dienų periodai, kol kas labai ginčytini; cheminės seksualinių procesų ypatybės, kurias numanome, dar tik turi būti atrastos. Tačiau seksualiniai suaugusių žmonių iškrypimai, priešingai, yra visiškai apčiuopiami ir nedviprasmiški. Net visuotinai pripažintas jų pavadinimas rodo, kad jie neabejotinai susiję su seksualumu. Lai vadina juos degeneracijos požymiais ar kaip kitaip, bet kol kas dar niekas nedrįso jų priskirti kokiems nors kitiems, o ne seksualinio gyvenimo fenomenams. Vien dėl jų turime teisę sakyti, kad seksualumas ir giminės pratęsimo funkcija nesutampa, nes akivaizdu, kad visų iškrypimų atveju atsižadama giminės pratęsimo tikslų.

 

Matau čia vieną dėmesio vertą paralelę. Nors daugelis linkę sutapatinti sąmoningus ir psichinius reiškinius, privalėjome išplėsti sąvoką „psichinis" ir pripažinti, kad esama psichinių reiškinių, kurie nėra sąmoningi. Panašiai daugelis laiko identiškais „seksualinius" ir „giminės pratęsimui tarnaujančius" - arba, jei norite trumpesnio apibūdinimo: „genitalinius" - procesus, o mes neapsieisime nepripažinę tokių „seksualinių" reiškinių, kurie nėra „genitaliniai", kurie nieko bendra neturi su giminės pratęsimu. Šis panašumas tėra formalus, bet jis turi ir gilesnę prasmę.

 

Jeigu faktas, kad egzistuoja seksualiniai iškrypimai, yra toks svarbus argumentas kalbant apie seksualumą, tai kodėl jis jau seniai neatliko savo darbo ir neišsprendė šio klausimo? Tikrai negaliu to pasakyti. Man regis, taip yra dėl ypatingo santykio su iškrypimais; jis atsispindi ir teorijoje, trukdydamas moksliškai įvertinti šiuos reiškinius. Tarsi niekam nepavyktų pamiršti, kad jie ne tik bjaurūs, bet ir pasibaisėtini, pavojingi; atrodo, tarsi jie būtų patrauklūs ir širdies gilumoje reikėtų įveikti slaptą pavydą tiems, kurie jais mėgaujasi, - panašiai kaip baudžiantis landgrafas žinomoje Tannhauserio parodijoje prisipažįsta:

 

„Veneros grote pamiršo jis garbę ir pareigą! - Keista, bet mums šito nepasitaiko."

 

Iš tikrųjų iškrypėliai yra veikiau apgailėtinos būtybės, labai brangiai mokančios už sunkiai pasiekiamą pasitenkinimą.

 

Nepaisant perversinės veiklos objektų ir tikslų keistumo, ji yra neabejotinai seksualinė dėl to, kad, šiaip ar taip, perversinio pasitenkinimo aktas dažniausiai baigiasi visišku orgazmu ir lytinių produktų išsiskyrimu. Aišku, kad šitaip atsitinka tik suaugusiems individams; vaiko atveju orgazmas ir lytinės išskyros neįmanomos, yra tik užuominos į juos, kurios dažniausiai irgi nelaikomos neabejotinai seksualinėmis.

 

Seksualinių iškrypimų įvertinimą papildysiu dar šį tą pridurdamas. Kad ir kaip jie koneveikiami, kad ir kaip supriešinami su normalia seksualine veikla, nesunku pastebėti, kad perversiniai požymiai dažnai būdingi ir normalių žmonių seksualiniam gyvenimui. Net bučinį pagrįstai galime pavadinti perversiniu aktu, nes tai yra dviejų erogeninių burnos zonų, o ne genitalijų sąlytis. Bet niekas jo nesmerkia kaip perversinio, priešingai, scenoje jis priimtinas kaip švelni užuomina į seksualinį aktą. Bet kaip tik bučinys gali lengvai virsti visišku iškrypimu, kai jis toks intensyvus, jog kartu ištuštinamos genitalijos ir įvyksta orgazmas; tai nutinka ne taip retai. Beje, galime išgirsti, kad vienam būtina seksualinio pasitenkinimo sąlyga yra objekto lytėjimas ir apžiūrinėjimas; kad kitas gnaibosi ir kandžiojasi pasiekęs seksualinio susijaudinimo kulminaciją; kad kartais mylintįjį labiau jaudina ne objekto genitalijos, o kokia nors kita kūno sritis, - ir daugybę panašių dalykų. Beprasmiška būtų atskirti nuo normaliųjų ir priskirti iškrypėliams individus, turinčius tokių savybių; priešingai, vis labiau įsitikini, kad iškrypimų esmė - ne nukrypimas nuo seksualinio tikslo, ne genitalijų atsižadėjimas ir net ne objekto pakeitimas, bet tai, kad šie nukrypimai tampa pernelyg išskirtiniai ir nustelbia giminės pratęsimui tarnaujantį seksualinį aktą. Perversiniai veiksmai nėra iškrypimai, jei jie įtraukiami į normalaus seksualinio akto atlikimą kaip jį paruošiantys ar sustiprinantys priedai. Žinoma, dėl tokių faktų normalų ir perversinį seksualumą skirianti praraja labai susiaurėja. Savaime prieiname išvadą, kad normalus seksualumas atsiranda iš ankstesnio, iki jo buvusio seksualumo, atsisakius kai kurių ano ypatybių kaip netinkamų bei sulydžius kitas ir pajungus jas naujam giminės pratęsimo tikslui.

 

Netrukus mūsų žinios apie iškrypimus mums pravers, kai patikslinę prielaidas vėl atsidėsime infantiliojo seksualumo studijoms; tačiau pirma turiu atkreipti jūsų dėmesį į vieną svarbų skirtumą tarp abiejų aptariamų reiškinių. Perversinis seksualumas paprastai yra labai centruotas, visa veikla siekiama vieno - dažniausiai vienintelio - tikslo, čia vyrauja koks nors dalinis potraukis: arba jis apskritai vienintelis, arba visi kiti potraukiai pajungiami jo tikslams. Šiuo atžvilgiu perversinis ir normalus seksualumas skiriasi tik tuo, kad vyrauja skirtingi daliniai potraukiai ir todėl skiriasi seksualiniai tikslai. Žodžiu, ir čia, ir ten susiduriame su gerai organizuota tironija, tik vienur valdžią užgrobė viena, kitur - kita giminė. Infantilusis seksualumas, priešingai, iš viso nėra centruotas ir organizuotas, atskiri daliniai potraukiai čia lygiateisiai ir kiekvienas savo nuožiūra siekia malonumo. Žinoma, ir centravimas, ir jo stygius puikiai dera su tuo faktu, kad ir perversinis, ir normalus seksualumas atsirado iš infantiliojo. Beje, pasitaiko tokių perversinio seksualumo atvejų, kurie labiau primena infantilųjį seksualumą: daugybė dalinių potraukių nepriklausomai vienas nuo kito pasiekia arba, tiksliau pasakius, išsaugo savo tikslus. Tokius atvejus teisingiau būtų apibūdinti kaip seksualinio gyvenimo infantilumą, o ne kaip iškrypimus.

 

Šitaip pasiruošę, galime aptarti vieną siūlymą, kurio tikrai neišvengsime. Mums sakys: kodėl primygtinai reikalaujate vadinti seksualumu tas net jūsų požiūriu neapibrėžtas vaikų gyvenimo apraiškas, iš kurių vėliau išsivysto seksualumas? Ar negalėtumėte pasitenkinti fiziologiniu aprašymu ir tiesiog pasakyti, kad matome tokią kūdikio veiklą, kaip čiulpimas arba ekskrementų sulaikymas, rodančią, kad jis siekia organų teikiamo malonumo [Organlust]? Tai padarę išvengtumėte kiekvieno žmogaus jausmus žeidžiančios prielaidos, esą, ir kūdikis gyvena seksualinį gyvenimą. Taip, ponai, aš nenusistatęs prieš organų teikiamą malonumą; žinau, kad didžiausias seksualinės sueities malonumas irgi yra tik su genitalijų veikla susijęs, šių organų teikiamas malonumas. Bet ar galite man pasakyti, kada pirminis indiferentiškas malonumas įgauna seksualinį pobūdį, kurį neabejotinai turime pripažinti vėlesnėmis jo vystymosi fazėmis? Ar apie organų teikiamą malonumą žinote daugiau negu apie seksualumą? Atsakysite, kad malonumas įgauna seksualinį pobūdį tada kai savo vaidmens imasi genitalijos, kad seksualiniai reiškiniai sutampa su genitaliniais. Teiginį, jog tam prieštarauja iškrypimai, atmesite nurodydami, kad daugelio iškrypimų tikslas visgi yra genitalinis orgazmas, nors jo ir siekiama kitais būdais, be genitalijų sąlyčio. Jūsų pozicijos tikrai sustiprės, kai dėl pasitaikančių iškrypimų iš seksualumo apibrėžimo išbrauksite jo ryšį su giminės pratęsimu ir pirmenybę suteiksite genitalijų veiklai. Bet tokiu atveju mūsų požiūriai ne taip smarkiai skiriasi; jūs tik supriešinate lytinius organus su kitais organais. Bet kaip įvertinsite daugybę faktų, liudijančių, kad siekiant malonumo genitalijas gali pakeisti kiti organai, kaip antai normalaus bučinio, perversinės praktikos, isterijos simptomatikos atveju? Pastarajai neurozei būdinga tai, kad jaudinimo reiškiniai, pojūčiai ir inervacijos, net erekcijos procesai, paprastai susiję su genitalijomis, apima kitas, gana tolimas kūno sritis (pvz., perkeliami aukštyn, į galvą ir veidą). Šitaip demaskuoti, neturėdami nieko, kas paremtų jūsiškį seksualumo apibūdinimą, tikriausiai ryšitės pasekti mano pavyzdžiu ir pavadinsite „seksualiniais" net tuos veiksmus, kuriais organų teikiamo malonumo siekiama ankstyvoje vaikystėje.

 

Dabar išklausykite dar du mano požiūrį pateisinančius samprotavimus. Kaip žinote, abejotinus ir neapibrėžtus veiksmus, kuriais siekiama malonumo ankstyvaisiais vaikystės metais, pavadinome seksualiniais, nes analizuodami simptomus nusigauname iki jų tirdami neabejotinai seksualinę medžiagą. Sutinku, tai anaiptol nereiškia, kad tie veiksmai irgi turi būti seksualiniai. Bet paimkite analogišką atvejį. Įsivaizduokite, kad negalėdami stebėti, kaip iš sėklos išsivysto du dvidaliai augalai, obelis ir pupa, abiem atvejais galime apžvelgti jų raidą priešinga kryptimi, nuo visiškai susiformavusio augalo iki daigo su dviem lapeliais. Daigų lapeliai atrodo visiškai indiferentiški, abiem atvejais visiškai vienodi. Nejaugi tvirtinsiu, kad jie tikrai vienodi, o specifiniai obels ir pupelės skirtumai atsiranda vėliau, vegetacijos metu? Ar biologijos požiūriu nebus teisingiau manyti, kad jie glūdi jau daiguose, nors ir negaliu įžvelgti skirtumo tarp pastarųjų? Bet analogiškai elgiamės pavadindami seksualiniu kūdikio veiksmus lydintį malonumą. Negaliu dabar aptarinėti, ar bet kokį organų teikiamą malonumą galime vadinti seksualiniu, ar neegzistuoja koks nors kitokio pobūdžio malonumas, kurio nederėtų taip vadinti. Pernelyg mažai žinau apie organų teikiamą malonumą, apie jo sąlygas, ir apskritai nenustebsiu, jei dėl regresyvinio analizės pobūdžio galiausiai susidursiu su tokiais reiškiniais, kurių kol kas išvis neįmanoma apibrėžti.

 

Beje, net ir įstengę mane įtikinti, kad kūdikio veiksmų nederėtų vertinti kaip seksualinių, ne itin pagrįstumėte savo teiginį apie seksualinį vaiko tyrumą. Nuo trejų metų seksualinis vaiko gyvenimas yra visiškai akivaizdus; šiuo metu ima reikštis genitalijos, galbūt dėsningai prasideda infantilios masturbacijos, t. y. genitalinio pasitenkinimo, periodas. Nestinga ir psichinių bei socialinių seksualinio gyvenimo apraiškų; nepriklausomai nuo psichoanalizės ir iki jos objektyviems tyrinėtojams krito į akis dabar atliekamas objekto pasirinkimas, švelnus prisirišimas prie tam tikrų asmenų, net vienos iš dviejų lyčių pasirinkimas bei pavydas, - tai patvirtins kiekvienas stebėtojas, kuris nėra nusiteikęs to nematyti. Prieštarausite, jog anaiptol neabejojote, kad švelnumas nubunda labai anksti, abejojote tik tuo, kad jis yra „seksualinis".

Žinoma, vaikai tarp trejų ir aštuonerių metų jau išmoko šitai slėpti, bet būdami atidūs įstengsite surinkti pakankamai duomenų, patvirtinančių „juslinius" tokio švelnumo tikslus, o jų pristigę galite pasitelkti analitinių tyrinėjimų sukauptą medžiagą. Seksualiniai tikslai šiuo gyvenimo periodu labai glaudžiai susiję su vaiko atliekamu seksualiniu tyrinėjimu; keletą tokio tyrinėjimo pavyzdžių jau pateikiau. Aišku, kad perversinis kai kurių tikslų pobūdis priklauso nuo vaiko, dar nesuvokusio kopuliacijos tikslo, konstitucinės nebrandos.

 

Tarp šeštų ir aštuntų gyvenimo metų seksualinis vaiko vystymasis aprimsta ir atslūgsta, ir šį laikotarpį kultūriniu požiūriu palankiausiais atvejais galime pagrįstai vadinti latentiniu periodu [Latentzeit]. Latentinio periodo gali apskritai nebūti, be to, nebūtinai šiuo metu visiškai nutrūksta seksualinė veikla ir išnyksta seksualiniai interesai. Daugumą iki latentinio periodo patirtų išgyvenimų ir psichinių impulsų vėliau pasiglemžia infantili amnezija, jau minėta užmarštis, apgaubianti ir nutolinanti pirmuosius mūsų gyvenimo metus. Kaskart atlikdami psichoanalizę turime atkurti atmintyje šitą pamirštą gyvenimo periodą; sunku atsikratyti minties, kad užmaršties priežastis yra jame glūdinčios seksualinio gyvenimo užuomazgos, žodžiu, kad užmarštis yra išstūmimo padarinys.

 

Nuo trejų metų seksualinis vaiko gyvenimas daug kuo atitinka suaugusio žmogaus seksualinį gyvenimą; jau žinome, kad nuo pastarojo jis skiriasi tvirtos organizacijos bei genitalijų primato stygiumi, neišvengiamais perversiniais požymiais ir, be abejo, kur kas menkesniu seksualinių siekių intensyvumu. Bet teorijai įdomiausios ankstesnės seksualinio vystymosi, kurį esame linkę vadinti libido raida, fazės. Toji raida tada tokia sparti, kad tiesiogiai stebint turbūt niekada nepavyktų užfiksuoti trumpalaikių jos epizodų. Tik psichoanalitiškai tiriant neurozes buvo galima nuspėti, kad egzistuoja tokios ankstyvos libido raidos fazės. Žinoma, tai tėra konstrukcijos, bet praktiškai atlikdami psichoanalitinį tyrimą įsitikinsite, kad tos konstrukcijos būtinos ir naudingos. Netrukus suprasite, kodėl kaip tik per patologiją atsiskleidžia ryšiai, kurių nepastebime tirdami normalų objektą.

 

Taigi dabar galime pasakyti, kaip klostosi seksualinis vaiko gyvenimas, kol nusistovi genitalijų primatas, kurio užuomazgos siejasi su infantiliąja epocha iki latentinio periodo ir kuris nenutrūkstamai formuojasi lytinio brendimo metais. Tas ankstyvasis laikotarpis pasižymi savotiška nestabilia organizacija, kurią norėtume pavadinti pregenitaline. Svarbiausi daliniai potraukiai šiuo metu yra ne genitaliniai, o sadistiniai ir analiniai. Vyriško ir moteriško pradų priešingybė kol kas visiškai nesvarbi; svarbesnė yra aktyvaus ir pasyvaus pradų priešingybė, ją galime laikyti seksualinio poliariškumo, su kuriuo ji vėliau ir susilieja, pirmtake. Tai, ką paskesnės genitalinės fazės požiūriu galėtume apibūdinti kaip vyrišką veiklos ypatybę, šioje fazėje reiškiasi siekimu užvaldyti, kuris lengvai virsta žiaurumu. Pasyvaus tikslo siekiai susiję su šiuo metu labai reikšminga erogenine išangės zona. Labai sustiprėja potraukis matyti ir pažinti; tiesą sakant, genitalijos seksualiniame gyvenime dalyvauja tik kaip šlapinimosi organas. Nestinga objektų daliniams potraukiams, kurie būdingi šiai fazei, bet tie objektai nebūtinai sulydomi į vieną. Sadistinė-analinė organizacija yra preliminari būsimos genitalinio primato fazės pakopa. Nuodugniau tirdami sužinome, kokia tos organizacijos dalis išsaugoma ir pereina į paskesnę, galutinę seksualumo formą ir kokiais būdais jos daliniai potraukiai įtraukiami į naują genitalinę organizaciją. Anapus sadistinės-analinės libido raidos fazės atsiveria dar ankstyvesnė primityvesnės organizacijos pakopa, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka erogeninei burnos sričiai. Nesunkiai atspėsite, kad jai būdinga seksualinė čiulpimo veikla, ir galite nusistebėti supratingumu senovės egiptiečių, kurie vaiką, net ir dieviškąjį Horą, vaizdavo su pirštu burnoje. Tik visai neseniai Abrahamas aprašė šios primityvios oralinės fazės įtaką vėlesniam seksualiniam gyvenimui.

 

Ponai! Numanau, kad mano paskutinės pastabos apie vaiko seksualinės organizacijos pokyčius veikiau prislėgė jus, nei pamokė. Galbūt ir vėl pernelyg įnikau į smulkmenas. Bet turėkite kantrybės; tai, ką išgirdote, labiau pravers ateityje. Kol kas įsidėmėkite, kad seksualinis gyvenimas - arba, mūsų žodžiais, libido funkcija - nėra kažkas gatava, be to, ne šiaip plėtojasi, bet susideda iš kelių labai skirtingų fazių, - žodžiu, kad tai yra kelissyk pasikartojantis procesas, analogiškas, tarkime, vikšro virtimui drugeliu. Vystymosi lūžis įvyksta, kai visi daliniai potraukiai pa-jungiami genitalijų primatui ir kartu seksualumas pajungiamas giminės pratęsimo funkcijai. Iki tol tėra, taip sakant, padrikas seksualinis gyvenimas, nepriklausoma atskirų dalinių potraukių veikla, siekiant organų teikiamo malonumo. Šią anarchiją švelnina „pregenitalinių" organizacijų užuomazgos, pirmiausia sadistinė-analinė fazė, iki jos - matyt, primityviausia, oralinė fazė. Negana to, viena organizacijos pakopa virsta kita, vykstant įvairiems dar nelabai ištirtiems procesams. Kitą kartą sužinosime, kokią reikšmę siekiant suprasti neurozes įgyja tas faktas, kad libido raida tokia ilga ir daugiapakopė.

 

Šiandien aptarsime dar vieną šios raidos aspektą, būtent dalinių seksualinių potraukių santykį su objektu. Tiksliau, probėgšmais apžvelgsime šią raidą, idant išsamiau aptartume vieną gana vėlyvą jos rezultatą. Kai kuriems seksualinio potraukio komponentams, tarkime, potraukiui valdyti (sadizmui), potraukiui apžiūrinėti ir pažinti, nuo pat pradžių ir vėliau reikia pašalinio objekto. Kitiems, kurie aiškiau susiję su tam tikromis erogeninėmis kūno zonomis, toks objektas reikalingas tik pradžioje, kol tie seksualinio potraukio komponentai remiasi ne-seksualinėmis funkcijomis, ir tampa nereikalingas jiems atsiskyrus nuo šių funkcijų. Žodžiu, pirmasis objektas, į kurį nukrypsta oralinis seksualinio potraukio komponentas, yra motinos krūtinė, tenkinanti kūdikio maitinimosi poreikį. Erotinis komponentas, kuris patenkinamas žindant, per čiulpimo aktą tampa nepriklausomas, kūdikis atsižada pašalinio objekto ir pakeičia jį kokia nors savo kūno dalimi. Oralinis potraukis virsta autoerotiniu, beje, analinis ir kiti erogeniniai potraukiai tokie yra nuo pat pradžių. Tolesnės raidos tikslai, trumpai tariant, yra du: pirma, atsisakyti autoerotizmo, vėl pakeisti savo kūno objektą pašaliniu; antra, suvienodinti skirtingus atskirų potraukių objektus, pakeisti juos vieninteliu objektu. Žinoma, tai pavyksta tik tada, kai šis objektas yra savo kūną primenanti visuma. Be to, tai negali įvykti, neatsisakius kai kurių autoerotinių potraukių kaip netinkamų.

Objektų paieškos procesai gana painūs, kol kas jie dar nebuvo aiškiai aprašyti. Pabrėžkime, nes mūsų tikslams tai svarbu: jei procesas pasiekia tam tikrą baigmę vaikystės metais iki latentinio periodo, tai pasirinktas objektas pasirodo esąs beveik identiškas su pirmuoju oralinio potraukio objektu. Tegul tai ir ne motinos krūtinė, bet, šiaip ar taip, motina. Mes vadiname motiną pirmuoju meilės objektu. Apie meilę kalbame, kai norime pabrėžti psichinį seksualinių potroškių aspektą, nustumdami į antrą planą arba laikinai pamiršdami tuos kūniškus arba „juslinius" potraukius, kuriais jie grįsti. Tuo metu, kai motina tampa vaiko meilės objektu, prasideda ir psichinis išstūmimo darbas, kuriuo pasiekiama tai, kad vaikas nežino kai kurių savo seksualinių tikslų. Motinos kaip meilės objekto pasirinkimas siejasi su visa aibe reiškinių, kuriuos pavadinome „Edipo kompleksu" ir kurie tapo labai reikšmingi psichoanalitiškai aiškinant neurozes, be to, bene labiausiai prisidėjo, kad kiltų toks didelis pasipriešinimas psichoanalizei.

 

Išklausykite trumpą istoriją, įvykusią per šį karą. Vienas drąsus psichoanalizės sekėjas dirba gydytoju vokiečių fronte kažkur Lenkijoje ir patraukia kolegų dėmesį tuo, kad kartą jam pavyksta netikėtai paveikti vieną ligonį. Klausinėjamas jis prisipažįsta dirbąs psichoanalizės priemonėmis ir sutinka pasidalyti savo žiniomis su kolegomis. Žodžiu, kas vakarą korpuso gydytojai, kolegos ir viršininkai renkasi paklausyti ezoterinio analizės mokymo. Kiek laiko viskas klojasi neblogai, bet kartą, kai pranešėjas papasakoja klausytojams apie Edipo kompleksą, pakyla vienas viršininkas ir pareiškia, kad jis tuo netikįs, kad tikra niekšybė kalbėti tokius dalykus jiems, narsiems Tėvynės gynėjams ir šeimų galvoms, ir uždraudžia tolesnes paskaitas. Analitikas pasiprašo perkeliamas į kitą fronto ruožą. Manau, prasti popieriai, jei vokiečių pergalei pasiekti reikia šitaip „organizuoti" mokslą, ir kažin ar vokiečių mokslas pakęs tokią organizaciją.

 

Dabar nekantraujate norėdami sužinoti, kas gi yra tas baisusis Edipo kompleksas. Tai pasako jo pavadinimas. Visi žinote graikų sakmę apie karalių Edipą, kuriam likimas lemia nužudyti savo tėvą ir vesti savo motiną, kuris daro viską, kad išvengtų orakulo pranašystės, ir galiausiai nubaudžia save apakindamas, kai patiria, kad nieko nenutuokdamas jau įvykdė abu nusikaltimus. Tikiuosi, kad daugelį jūsų sukrėtė šios sakmės pagrindu sukurta Sofoklio tragedija. Meniškai vilkinamas ir naujų įkalčių vėl pakurstomas tyrimas, kurį vaizduoja Antikos poetas, pamažu atskleidžia kažkada Edipo padarytą nusikaltimą; šis tyrimas primena psichoanalizės eigą. Iš vieno dialogo aiškėja, jog suklaidinta motina-žmona Jokastė nesutinka, kad tyrimas būtų tęsiamas. Ji aiškina, kad daugelis žmonių sapnuoja gyveną su savo motinomis, bet sapnų galima nepaisyti. Mes nemenkiname sapnų reikšmės, - bent jau tipiškų, daugelio žmonių sapnuojamų sapnų, - ir neabejojame, kad Jokastės minimas sapnas glaudžiai susijęs su keistu ir baisiu sakmės turiniu.

 

Stebėtina, kad Sofoklio tragedija nesukelia žiūrovui bent jau pasipiktinimo, reakcijos, panašios į ano naivaus karo gydytojo reakciją, tik kur kas labiau pagrįstos. Juk tai iš esmės nemorali pjesė, ji neigia moralinę žmogaus atsakomybę, parodo, kad nusikaltimą lemia dieviškos jėgos ir kad žmogus, dėl moralinių paskatų besipriešinantis nusikaltimui, yra visiškai bejėgis. Galėtum nesunkiai pamanyti, kad sakmės medžiaga siekiama apkaltinti dievus bei likimą, ir kritiškas, su dievais nesutariantis Euripidas tikriausiai būtų ją pateikęs kaip tokį kaltinimą. Bet neįmanoma, kad šitaip šią medžiagą panaudotų dievotasis Sofoklis; sunkumus nugalėti padeda dievobaimingas apsukrumas, kai aukščiausia morale pripažįstamas paklusnumas dievams, net jei šie įsako nusikalsti. Nemanau, kad ši moralė yra stiprioji pjesės vieta, bet visai ne nuo jos priklauso tai, kad tragedija tokia įtaigi. Klausytojas reaguoja ne į moralę, o į slaptą sakmės prasmę ir turinį. Jis reaguoja taip, tarsi būtų išanalizavęs save, aptikęs Edipo kompleksą ir demaskavęs dievų valią bei orakulą kaip išaukštintas savosios nesąmoningumo srities pamėkles. Atrodo, tarsi jis prisimintų norą pašalinti tėvą bei vesti motiną ir pasibaisėtų juo. Ir poeto balsą jis supranta taip, tarsi šis norėtų pasakyti: veltui vengi atsakomybės ir įtikinėji, kad priešinaisi šiems nusikalstamiems ketinimams. Tu vis tiek kaltas, nes niekada neįstengei jų įveikti; jie tebėra, nors ir nesąmoningi. Psichologinė tiesa kaip tik tokia. Net išstūmęs savo piktus potroškius į nesąmoningumo sritį ir paskui sakydamas, kad nėra už juos atsakingas, žmogus priverstas jausti šią atsakomybę kaip neaiškios kilmės kaltės jausmą.

 

Visiškai neabejotina, kad Edipo kompleksas yra vienas svarbiausių kaltės jausmo, taip dažnai kankinančio neurotikus, šaltinių. Negana to, studijoje apie žmonių religijos ir moralės ištakas, kurią pavadinau „Totemas ir tabu" ir paskelbiau 1913 metais, išsakiau prielaidą, kad galbūt žmonija kaip visuma savo istorijos pradžioje dėl Edipo komplekso įgavo kaltės jausmą, pagrindinį religijos ir moralės šaltinį. Mielai daugiau apie tai pakalbėčiau, bet verčiau susilaikysiu. Pradėjus šią temą, sunku nuo jos atitrūkti, o mums reikia grįžti prie individualios psichologijos.

 

Tad ką galime sužinoti apie Edipo kompleksą tiesiogiai stebėdami vaiką ikilatentiniu periodu, kai jis renkasi objektą? Nesunku pastebėti, kad mažasis vyras norėtų, jog motina priklausytų tik jam, kad tėvo buvimą jis laiko kliūtimi, piktinasi, kai šis rodo jai švelnumą, neslepia pasitenkinimo, kai tėvas išvyksta ar nebūna namuose. Dažnai berniukas tiesiog išsako savo jausmus, pažadėdamas motinai, kad ją ves. Sakysite, tai niekai palyginus su Edipo poelgiais, bet iš tikrųjų to visiškai pakanka, tai iš esmės tas pats. Stebėjimus dažnai sunkina tai, kad kitomis aplinkybėmis vaikas būna labai švelnus su tėvu; bet jis gana ilgai puikiai derina tokias priešingas - teisingiau pasakius, ambivalentiškas -emocines nuostatas, kurios suaugusiam netrukus taptų konfliktinės; vėliau nesąmoningumo srityje šios nuostatos irgi ilgai būna greta. Mums prieštaraus, kad mažo berniuko elgesį sąlygoja egoistiniai motyvai ir visiškai nepagrįstai čia ieškome erotinio komplekso. Motina tenkina visus vaiko poreikius, todėl šis suinteresuotas, kad jai nerūpėtų niekas kitas. Ir tai tiesa, bet netrukus paaiškės, kad tokiomis ir panašiomis aplinkybėmis egoistinis interesas tėra erotinio siekio atrama. Jei mažylis rodo savo motinai visiškai akivaizdų seksualinį smalsumą, reikalaudamas naktį miegoti su ja, siūlosi dalyvauti jai atliekant tualetą ar net mėgina ją suvilioti, ką dažnai pastebi ir juokdamasi papasakoja motina, tai šitaip, be abejo, atsiskleidžia erotinė jo prieraišumo prigimtis. Negalima pamiršti, kad motina lygiai taip pat rūpinasi ir dukrele, bet anaiptol nesulaukia tokių rezultatų, ir kad gana dažnai tėvas varžosi su ja rūpindamasis berniuku, bet jam nepavyksta tapti tokiu reikšmingu, kaip motinai. Žodžiu, jokia kritika neįstengia eliminuoti iš situacijos lyties teikiamų privilegijų. Juk kaip tik egoistinių sumetimų požiūriu mažajam vyrui būtų visiškai neprotinga tenkintis vienu asmeniu, užuot turėjus savo paslaugoms du.

 

Kaip pastebėjote, pavaizdavau tik berniuko santykį su tėvu ir motina. Mažai mergaitei viskas klostosi panašiai, tereikia padaryti atitinkamas pataisas. Švelniai prisirišusi prie tėvo, siekianti pašalinti motiną kaip nereikalingą ir užimti jos vietą, net kur kas vėlesnio moteriškumo priemonėmis koketuojanti maža mergaitė sukuria tokį patrauklų paveikslą, kad tiesiog pamirštame, kokia rimta yra ši infantili situacija ir kokių sunkių padarinių ji gali turėti ateityje. Nepamirškime pridurti, kad bundant edipiškai vaiko nuostatai dažnai lemtingą įtaką daro tėvai, paklusdami lytinei traukai: ten, kur yra keli vaikai, tėvas akivaizdžiai teikia pirmenybę dukrai, o motina švelnesnė su sūnumi. Bet ir dėl šio veiksnio negalime rimtai suabejoti spontaniška vaiko Edipo komplekso prigimtimi. Edipo kompleksas perauga į šeimos kompleksą, kai atsiranda naujų vaikų. Vėl įgavęs egoistinio kenkimo bruožų jis sąlygoja tai, kad vaikas pasitinka jaunesnius brolius ir seseris priešiškai ir nesvyruodamas nori juos pašalinti. Paprastai šiuos neapykantos jausmus vaikai išsako net dažniau už tuos, kurie susiję su tėvų kompleksu. Jei noras išsipildo ir mirtis netrukus nusineša nepageidaujamą atėjūną, tai vėlesnė analizė gali parodyti, koks svarbus buvo vaikui šis mirties atvejis, net jei jis ir neišliko jo atmintyje. Naujagimio nustumtas į antrą planą, pradžioje net visiškai izoliuotas nuo motinos, vaikas sunkiai atleidžia tokį atstūmimą; jis patiria jausmus, analogiškus suaugusio žmogaus įtūžiui, kurie dažnai tampa ilgalaikio susvetimėjimo priežastimi. Jau minėjome, kad seksualinis tyrinėjimas ir visos jo išvados paprastai grindžiamos šia gyvenimiška vaiko patirtimi. Broliams ir seserims augant, santykis su jais reikšmingai kinta. Vietoj neištikimos motinos berniukas gali pasirinkti meilės objektu seserį; jau vaikų kambaryje tarp kelių brolių, besisukančių aplink jaunesnę sesutę, gali vykti priešiškos rungtynės, labai reikšmingos jų vėlesniam gyvenimui. Tėvą, kuris jau ne toks rūpestingas kaip ankstyvaisiais metais, mažai mergaitei gali pakeisti vyresnysis brolis, o vaiką, kurio ji veltui norėjo iš tėvo, - jaunesnė sesutė.

 

Tokius ir daugybę kitų panašių faktų gauname tiesiogiai stebėdami vaikus ir tirdami išlikusius, analizės įtakos nepatyrusius vaikystės metų prisiminimus. Todėl padarysite ir tokią išvadą: be galo svarbus žmogaus gyvenimo veiksnys yra tai, kelintas vaikas jis yra šeimoje, ir kiekvienoje biografijoje reikėtų į šį veiksnį atsižvelgti. Bet kur kas svarbiau, kad turėdami omeny šią nesunkiai gaunamą informaciją, negalėsite nenusišypsoti prisiminę visus mokslinius samprotavimus, kuriais bandoma aiškinti incesto draudimą. Ko tik čia neprigalvota! Kad nuo vaikystės gyvenant kartu lytinis potraukis turėtų nukrypti nuo kitos lyties šeimos narių, arba kad psichikoje biologinę tendenciją vengti išsigimimo turėtų atitikti įgimta incesto baimė! Kartu visiškai pamirštama, kad incesto pagundos nereikėtų taip nepermaldaujamai drausti įstatymais ir papročiais, jei ji būtų patikimai natūraliai ribojama. Tiesa yra kaip tik priešinga. Pirmasis žmonių pasirenkamas objektas visada yra incestinis, vyras renkasi motiną ir seserį; reikia griežčiausių draudimų, kad šis ir vėliau išliekantis infantilus polinkis nepasireikštų. Primityvios, laukinės tautos incestą draudžia kur kas griežčiau, nei mes; neseniai Th. Reikas paskelbė puikų darbą, kuriame parodė, kad su lytine branda siejamais laukinių tautų ritualais, vaizduojančiais antrąjį gimimą, siekiama išlaisvinti berniuką nuo incestinio prieraišumo motinai ir sutaikyti jį su tėvu.

 

Mitologija liudija, kad incestas, kuriuo tariamai taip bjaurisi žmonės, be jokių būgštavimų pripažįstamas dievams, o iš senovės istorijos galite sužinoti, kad šventa valdovo priedermė buvo incestinė santuoka su seserimi (seniesiems faraonams, Peru inkams). Vadinasi, kalbama apie privilegijas, kurios draudžiamos paprastai liaudžiai.

 

Vienas Edipo nusikaltimas - kraujomaiša su motina, kitas -tėvo nužudymas. Beje, tai kaip tik tie didieji nusikaltimai, kuriuos smerkia totemizmas, pirmoji socialinė-religinė žmonių institucija. Palikime dabar tiesioginius vaiko stebėjimus ir pasidomėkime suaugusių, neurotikais tapusių žmonių analitiniais tyrinėjimais. Ką gi daugiau sužinome apie Edipo kompleksą, atlikdami analizę? Tai galime nusakyti keliais žodžiais. Analizė atskleidžia kompleksą tokį, kokį jį vaizduoja sakmė; ji rodo, kad kiekvienas iš šių neurotikų buvo Edipas arba reaguodamas į kompleksą tapo Hamletu, o tai reiškia tą patį. Žinoma, analitinis Edipo komplekso vaizdas yra padidintas ir sušiurkštintas infantilusis eskizas. Neapykanta tėvui, jo mirties troškimas čia pateikiami jau ne baikščiomis užuominomis, švelnumas motinai siejamas su tikslu užvaldyti ją kaip moterį. Ar įtikėtina, kad švelniais vaikystės metais pasireikštų tokios stiprios ir radikalios emocijos, ar analizė neklaidina mūsų, pakeliui įpynusi kokį nors naują veiksnį? Nesunku jį atrasti. Kaskart, kai žmogus, net istorikas, pasakoja apie praeitį, reikia atsižvelgti į tai, kaip jis iškraipo jos vaizdą, netyčia į praeitį nukeldamas šį tą iš dabarties arba tarpinių laikotarpių. Dėl neurotiko galime net suabejoti, ar jis to nedaro visiškai tikslingai; vėliau sužinosime jo motyvus ir apskritai turėsime skaitytis su „atgalinio fantazavimo" į tolimą praeitį faktu. Nesunkiai pastebime ir tai, kad dažnai neapykanta tėvui sustiprėja dėl visos aibės motyvų, kuriuos tegalima sieti su vėlesniais laikais ir santykiais, kad seksualiniai norai motinos atžvilgiu įgauna tokias formas, kokių vaikas dar negalėjo žinoti. Bet veltui atgaliniu fantazavimu aiškintume Edipo komplekso visumą, veltui mėgintume nukelti ją į vėlesnius laikus. Tiesioginiai vaiko stebėjimai patvirtina, kad infantilus branduolys ir daugiau ar mažiau detalių visada yra.

 

Didžiulę praktinę reikšmę turi klinikinis faktas, kuris glūdi anapus analitiniu būdu nustatytos Edipo komplekso formos. Su-žinome, kad lytinio brendimo metais, kai seksualinis potraukis pasireiškia visa jėga, vėl pasirenkami senieji šeimyniniai ir incestiniai objektai, jie vėl įkraunami libido [libidinös besetzt werden]. Infantilusis objekto pasirinkimas tebuvo silpna preliudija, kurios įtaka jaučiama renkantis objektą lytinio brendimo metais. Vyksta labai intensyvūs emociniai procesai, formuojantys Edipo kompleksą arba reakciją į jį, dažniausiai turintys pasilikti už sąmonės ribų, nes tapo nepakenčiamos jų įgyvendinimo sąlygos. Nuo šiol individas turi spręsti didžiąją atsiskyrimo nuo tėvų užduotį, ir tik ją atlikęs jis nustoja buvęs vaiku, kad taptų socialinės bendrijos nariu. Sūnaus užduotis yra nukreipti savo libido nuo motinos ir panaudoti jį, renkantis realų pašalinį meilės objektą, bei susitaikyti su tėvu, jei tebejaučia jam priešiškumą, arba išsivaduoti nuo jo spaudimo, jei reaguodamas į infantilų protestą jis tapo priklausomas nuo tėvo. Ši užduotis iškyla kiekvienam žmogui; dėmesio verta tai, kad retai pavyksta ją išspręsti idealiai, t. y. psichologiniu ir socialiniu požiūriu korektiškai. Neurotikai apskritai neįstengia jos išspręsti; sūnų visą gyvenimą slegia tėvo autoritetas, jis nesugeba nukreipti savo libido į kitą objektą. Atitinkamai pakeitus santykį, ta pati dalia gali ištikti dukterį. Šia prasme Edipo kompleksą teisėtai laikome neurozių pagrindu.

 

Ponai, tikriausiai nutuokiate, kad skubėdamas praleidžiu daugybę praktiškai ir teoriškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su Edipo kompleksu. Nenagrinėju ir jo variacijų bei galimos inversijos. Iš tolimesnių jo ryšių paminėsiu tik vieną: paaiškėjo, kad jis daro lemiamą įtaką poetinei kūrybai. Vienoje dėmesio vertoje knygoje Orto Rankas parodė, kad visų laikų dramaturgai medžiagos dažniausiai sėmėsi iš Edipo ir incestinio kompleksų, iš jų variacijų ir priedangų. Reikia paminėti ir tai, kad abu nusikaltėliški Edipo komplekso norai ir iki psichoanalizės buvo laikomi tikraisiais nevaržomo potraukių gyvenimo atstovais. Tarp enciklopedininko Diderot'o veikalų yra įžymusis dialogas „Le neveu de Rameau", kurį į vokiečių kalbą išvertė ne kas kitas, o Goethe. Čia galite perskaityti keistą sakinį: Ši le petit sauvage était abandonné à lui-même, qu'il conservât toute son imbésillité et qu'il réunît au peu de raison de l'enfant au berceau la violance des passions de l'homme de trente ans, il tordrait le col à son pére et coucherait avec sa mére.*

-----------------------------

* Jei mažas laukinukas būtų paliktas sau ir, išsaugojęs visą savo kvailumą, prie menko kūdikio proto prijungtų trisdešimtmečio vyro aistrų siautulį, tai jis nusuktų sprandą savo tėvui ir sugultų su motina (pranc). - Vert.

-----------------------------

Bet negaliu nepaminėti kito dalyko. Ne veltui Edipo moti-na-žmona užsiminė apie sapną. Ar dar prisimenate, kas paaiškėjo tiriant sapnus: sapną sudarantys norai dažnai yra perversinio, incestinio pobūdžio arba išduoda netikėtą priešiškumą artimiems ir mylimiems giminaičiams? Anuomet neatsakėme į klausimą, iš kur randasi šie pikti jausmai. Dabar jūs galite į jį atsakyti. Jie atspindi ankstyvąjį infantilų, sąmoningame gyvenime seniai atsižadėtą libido paskirstymą ir jo įkrovas į tam tikrus objektus [Objektbesetzungen], kurios, kaip paaiškėja naktį, tebeegzistuoja ir tebėra kažkiek veiksmingos. Kadangi ne tik neurotikai, bet ir visi žmonės sapnuoja perversinius, incestinius ir tūžmingus sapnus, galime padaryti išvadą, kad ir normalių žmonių raidos kelyje neišvengiami iškrypimai ir libido įkrovos į Edipo komplekso objektus, kad tai yra normalios raidos kelias, kad neurotikai tik ryškiau ir šiurkščiau parodo tai, ką aptinkame atlikę ir sveikų žmonių analizę. Tai viena priežasčių, dėl kurių pirma tyrėme sapnus, o paskui - neurozinius simptomus.

Populiariausi