Sigmund Freud

 

(23 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DVIDEŠIMT TREČIA PASKAITA

 

Simptomų susidarymo būdai

 

Ponios ir ponai! Nespecialistui ligos esmė yra jos simptomai, tad, jo manymu, norint išgydyti ligą reikia panaikinti tuos simptomus. Gydytojas stengiasi skirti ligą nuo jos simptomų ir teigia, kad panaikinę simptomus anaiptol nebūtinai išgydome ligonį. Bet jei kas ir lieka iš ligos panaikinus simptomus, tai tik ligos gebėjimas kurti naujus simptomus. Tad kol kas laikykimės nespecialistų požiūrio ir tarkime, kad įsigilinę į ligos simptomus suvokiame ir ligą.

 

Simptomai (žinoma, kalbame apie psichinius arba psicho-geninius simptomus ir psichinę negalią) - tai individo gyvenimo visumai žalingi ar bent visiškai nereikalingi aktai, kuriais ligonis skundžiasi, dažniausiai apibūdindamas juos kaip priverstinius, nemalonumo arba kančios lydimus aktus. Šie aktai žalingi, nes jie reikalauja tam tikrų psichinių sąnaudų, antra vertus, papildomų psichinių sąnaudų prireikia jiems įveikti. Intensyviai formuojantis simptomams dėl šių sąnaudų individui pavaldi psichinė energija gali labai sumažėti, ir jis gali nebepajėgti spręsti svarbius gyvenimo uždavinius. Kadangi čia labiausiai lemia iššvaistytos energijos kiekis, lengvai suprasite, kad „negalia" yra iš esmės praktinė sąvoka. Bet jei laikydamiesi teorinio požiūrio nepaisysite kiekybių, lengvai galėsite pasakyti, kad mes visi esame ligoniai, t. y. neurotikai, nes simptomų atsiradimo sąlygos aptinkamos ir tiriant normalius žmones.

 

Jau žinome, kad neuroziniai simptomai atsiranda dėl konflikto, kurį sukelia naujasis libido patenkinimo būdas. Abi priešiškomis virtusios jėgos vėl susitinka per simptomą; sudarydamos simptomą jos tarsi pasiekia kompromisą ir susitaiko. Todėl simptomas toks gajus: jį palaiko abi pusės. Taip pat žinome, kad vienas konflikto partnerių - tai nepatenkintas, tikrovės atstumtas libido, verčiamas ieškoti naujų pasitenkinimo būdų. Jei tikrovė nepermaldaujama ir tada, kai libido pasiruošęs pasirinkti kitą objektą vietoje atsižadėtojo, tai jis galiausiai bus priverstas pasukti regresijos keliu ir siekti pasitenkinimo pasitelkdamas ankstesnę, jau įveiktą organizacinę pakopą arba vieną anksčiau paliktų objektų. Regresuoti libido įstengia dėl fiksacijos, kurią jis paliko savo raidos kelyje.

 

Čia ryškiai išsiskiria keliai, vedantys perversijos ir neurozės link. Jei regresijos nesukelia Ego pasipriešinimo, neurozė neišsivysto, libido patiria kokį nors realų, nors ir nenormalų pasitenkinimą. Bet jeigu Ego, disponuojantis ne tik sąmone, bet ir motorinės inervacijos bei psichinių impulsų realizacijos galimybėmis, nepritaria regresijoms, kyla konfliktas. Libido tarsi atkertamas ir turi mėginti kažkaip išsisukti, kad galėtų atlikti malonumo principo reikalaujamą energijos įkrovą. Jis turi išsisukti nuo Ego. Tokią galimybę jis realizuoja regresyviai nueidamas savo raidos kelią ir sugrįždamas prie tų fiksacijų, nuo kurių Ego kadaise gynėsi išstūmimu. Judėdamas atgal ir užimdamas šias ankstesnes pozicijas libido išvengia Ego ir jo įstatymų, bet kartu atsižada visų Ego įtakoje pasiektų auklėjimo rezultatų. Jis buvo nuolankus, kol tikėjosi pasitenkinimo; spaudžiamas dvigubo -vidinio ir išorinio - atsižadėjimo, jis tampa nepaklusnus ir prisimena senus gerus laikus. Toks, iš esmės nesikeičiantis, yra jo būdas. Vaizdiniai, kuriuos libido dabar įkrauna savo energija, priklauso nesąmoningumo sistemai ir paklūsta čia veikiantiems procesams, ypač sutirštinimui ir perstūmimui. Taip susiklosto aplinkybės, visiškai analogiškos sapnų susidarymo aplinkybėms. Panašiai kaip nesąmoningumo srityje susiformavęs tikrasis sapnas, kuriuo patenkinama nesąmoninga geidžiama fantazija, susiduria su tam tikra (iki)sąmoninga veikla, atliekančia cenzūrą ir leidžiančia išpildžius cenzūros reikalavimus suformuoti išreikštąjį sapną kaip kompromisą, taip ir libido atstovai nesąmoningumo srityje turi skaitytis su ikisąmoningo Ego jėga. Prieš juos nukreiptas Ego prieštaravimas įgauna „priešingos įkrovos" [Gegenbesetzung] formą, libido verčiamas pasirinkti tokią raišką, kuri kartu atspindėtų ir tą prieštaravimą. Taip atsiranda simptomas, daugsyk iškraipyta nesąmoningo libidinio noro patenkinimo atauga, meistriškai parinkta dviprasmybė su dviem visiškai priešingomis reikšmėmis. Tik šioje vietoje galime pamatyti, kuo skiriasi sapno ir simptomo susidarymas: formuojantis sapnui ikisąmoningas tikslas tėra išsaugoti miegą, nepraleisti į sąmonę nieko, kas galėtų jį sutrukdyti; anaiptol nesiekiama nesąmoningam potroškiui ryžtingai sušukti: ne, jokiu būdu! Čia galima būti tolerantiškesniam, nes miegančiojo situacija kelia mažesnę grėsmę. Miego būsena savaime užtveria kelią į realybę.

Matote, kad konflikto aplinkybėmis libido gali išsisukinėti, nes esama fiksacijų. Regresyvi šių fiksacijų įkrova leidžia apeiti išstūmimą ir nukreipti - arba patenkinti - libido, laikantis kompromiso sąlygų. Aplinkiniu keliu per nesąmoningumo sritį ir fiksacijas libido galiausiai pavyksta pasiekti realų pasitenkinimą, žinoma, labai ribotą ir vos pastebimą. Leiskite šį galutinį rezultatą papildyti dviem pastabomis. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į tai, kaip glaudžiai čia tarp savęs susiję libido ir nesąmoningumo sritis ir, antra vertus, Ego, sąmonė ir realybė, nors iš pradžių jie anaiptol nesudaro vienovės; be to, įsidėmėkite, kad visa, ką čia pasakiau ir ką aptarsime toliau, būdinga tik isterinių neurozių simptomų susidarymui.

 

Kur libido aptinka tas fiksacijas, kurių jam reikia pralaužti išstūmimui? Tai infantilaus seksualumo veikla ir išgyvenimai, kažkada atsižadėti daliniai potraukiai ir vaikystės laikų objektai. Vadinasi, libido vėl grįžta prie jų. Vaikystės laikotarpis yra dvigubai reikšmingas: tada išryškėja, kokiems potraukiams vaikas labiausiai linkęs iš prigimties, ir, antra vertus, išoriniai veiksniai, atsitiktiniai išgyvenimai pirmąsyk pažadina, suaktyvina kitus potraukius. Manau, kad esame neabejotinai teisūs atlikdami tokį skyrimą. Jokia kritika nenuneigs įgimtų polinkių raiškos, bet analitinė patirtis verčia pripažinti ir tai, kad libido gali pa-tirti fiksacijas dėl grynai atsitiktinių vaikystės išgyvenimų. Nematau čia jokių teorinių keblumų. Konstituciniai polinkiai irgi yra mūsų protėvių išgyvenimų padariniai, jie irgi kadaise buvo įgyti; toks įgijimas yra būtina paveldimumo sąlyga. Ir argi įmanoma, kad kaip tik mūsų tiriamoje kartoje nutrūktų šis įgijimas, vėliau virstantis paveldėjimu? Bet nereikėtų, kaip dažnai daroma, menkinti infantiliųjų išgyvenimų reikšmės lyginant su protėvių ir brandos metų išgyvenimais, priešingai, juos reikia ypač įvertinti. Jų padarinius sunkina tai, kad šie išgyvenimai patiriami, kai individas dar tik formuojasi, ir kaip tik todėl jų poveikis gali būti traumuojantis. Rouxas ir kiti mokslininkai, tyrinėję gyvūnų vystymosi mechaniką, parodė, kad gyvūno vystymasis labai sutrinka, adatos dūriu pažeidus gemalo audinius ląstelių dalijimosi periodu. Tačiau toks sužeidimas visiškai nepavojingas lervai arba išsivysčiusiam gyvūnui.

 

Vadinasi, suaugusių individų libido fiksacija, kurią laikome vienu konstitucinių neurozių etiologijos veiksnių, skyla į du komponentus: į paveldėtus ir į ankstyvoje vaikystėje įgytus polinkius. Žinome, kad schema tikriausiai sukels studijuojančiojo simpatijas. Todėl šiuos santykius pateiksime pasitelkę tokią schemą:

Neurozių     =        polinkis dėl libido   +      atsitiktinis suaugusiojo

priežastys                  fiksacijos                išgyvenimas (traumuojantis)

            

seksualinė konstitucija                             infantilusis išgyvenimas

(ikiistorinis išgyvenimas)

 

Paveldėta seksualinė konstitucija yra labai įvairi priklausomai nuo to, kuris iš dalinių potraukių - vienas ar derinamas su kitais - yra ryškesnis. Seksualinė konstitucija ir infantilaus išgyvenimo veiksnys sudaro „papildomą seką", visiškai analogišką mums jau žinomai sekai, kurią sudaro polinkis į neurozę ir atsitiktinis traumuojantis suaugusio individo išgyvenimas. Ir čia, ir ten aptinkame tuos pačius ekstremalius atvejus ir pakeičiamumo santykį. Dabar natūralu paklausti, ar paveldėti konstituciniai veiksniai nelemia įspūdingiausios libido regresijos - regresijos į ankstesnę seksualinės organizacijos pakopą; bet geriau atidėkime šį klausimą, kol apžvelgsime daugiau neurozinių negalavimų formų.

 

Stabtelėkime dabar ties analitinių tyrinėjimų nustatytu faktu, kad neurotikų libido susijęs su jų infantiliais seksualiniais išgyvenimais. Taip atsiranda regimybė, kad šie išgyvenimai be galo reikšmingi žmogaus gyvenimui ir labai prisideda prie jo ligos. Jie neabejotinai reikšmingi tol, kol kalbame apie terapinį darbą. Bet palikus nuošaly šią užduotį nesunku pastebėti čia gresiantį nesusipratimą, galintį pastūmėti mus pernelyg vienpusiškai orientuotis gyvenime, atsižvelgiant tik į neurozinę situaciją. Infantilūs išgyvenimai neturėtų būti tokie reikšmingi, nes libido grįžta prie jų regresuodamas, išvytas iš savo ankstesnių pozicijų. Tokiu atveju peršasi priešinga išvada: kadaise anie libido išgyvenimai išvis nebuvo reikšmingi, jie įgavo reikšmės tik per regresiją. Prisiminkite, su tokia alternatyva jau susidūrėme aptardami Edipo kompleksą.

 

Ir šįsyk apsispręsti bus nesunku. Visiškai teisinga pastaba, kad libido regresija labai padidina libidinę infantiliųjų išgyvenimų įkrovą, taigi ir jų patogeninę reikšmę, bet labai apsiriktume palaikę tai vieninteliu lemiamu veiksniu. Turime atsižvelgti ir į kirus samprotavimus. Pirmiausia stebėjimai neabejotinai rodo, kad infantilūs išgyvenimai yra savaime reikšmingi ir savo reikšmingumą atskleidžia jau vaikystėje. Juk pasitaiko ir vaikų neurozių, kai atgalinio judesio laike veiksnys neišvengiamai silpnėja ar net visai išnyksta ir liga tiesiogiai susijusi su traumuojančiu įvykiu. Tokių infantilių neurozių studijos padeda išvengti vieno kito pavojingo, su suaugusiųjų neurozėmis susijusio nesusipratimo, panašiai kaip vaikų sapnų studijos tapo raktu suvokiant suaugusiųjų sapnus. Vaikų neurozės pasitaiko labai dažnai, kur kas dažniau, nei manoma. Paprastai jos nepastebimos arba vertinamos kaip sugedimas ar neišsiauklėjimas, neretai užgniaužiamos „vaikų kambario" autoritetų, bet vėliau, žvelgiant atgal, jas visada nesunku atpažinti. Dažniausiai jos reiškiasi kaip baimės isterija. Kita proga sužinosime, ką tai reiškia. Analizė nuolat atskleidžia, kad vėlesniais gyvenimo metais išsivysčiusi neurozė yra tiesioginis anos dar neaiškios, dar tik besimezgančios negalios tęsinys. Bet, kaip minėjome, pasitaiko atvejų, kai vaikiškas nervingumas tiesiogiai perauga į ligą, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Su keletu vaikiškų neurozių atvejų galėjome susipažinti analizuodami vaikus, žodžiu, kelissyk susidūrėme su aktualia neurozės būsena; daug dažniau turėjome tenkintis brandaus amžiaus ligonio pasakojimais apie savo infantiliąją neurozę, ir tada negalėjome neatsižvelgti į tam tikras pataisas ir atsargumo priemones.

 

Antra vertus, reikia pridurti, jog būtų nesuprantama, kodėl libido taip reguliariai regresuoja į vaikystės laikus, jeigu ten nėra nieko, kas galėtų jį patraukti. Fiksacija, kaip spėjame, atsirandanti kai kuriais libido vystymosi momentais, tegali būti turininga tik tuo atveju, jei padarome prielaidą, kad į ją sutelkiamas tam tikras libido energijos kiekis. Galiausiai galiu priminti, kad, kaip ir anksčiau aptartų sekų atveju, infantiliųjų ir vėlesnių išgyvenimų intensyvumą ir jų patogeninį reikšmingumą sieja papildomumo santykis. Pasitaiko tokių atvejų, kai pagrindine ligos priežastimi tampa seksualiniai vaikystės išgyvenimai; šie įspūdžiai akivaizdžiai traumuojantys, ir visiškai pakanka vidutinės seksualinės konstitucijos bei jos nebrandos, kad jie taptų lemtingi. Kartu esama ir kitokių atvejų, kai labiau išryškėja vėlesni konfliktai, o analizės aptinkami vaikystės įspūdžiai pasirodo esą grynai regresijos rezultatas; taigi matome du kraštutinumus - „vystymosi gaištį" ir „regresiją", o tarp jų galime išskirti įvairiausius abiejų veiksnių sąveikos laipsnius.

 

Šios aplinkybės turėtų būti įdomios pedagogikai, kuri siekia apsaugoti vaiką nuo neurozės, anksti įsikišdama į jo seksualinį vystymąsi. Kol daugiausia dėmesio skiriama infantiliems seksualiniams išgyvenimams, tol galima manyti, kad visa, ką įmanoma padaryti nervų ligų profilaktikos labui, bus atlikta pasirūpinus sulėtinti šį vystymąsi ir apsaugojus vaiką nuo tokių išgyvenimų. Bet jau žinome, kad neurozes sąlygojančios aplinkybės yra sudėtingesnės, kad jų negalima visapusiškai paveikti atsižvelgus į vienintelį veiksnį. Griežta vaikystės apsauga praranda vertę, nes ji bejėgė prieš konstitucinį veiksnį; negana to, ją daug sunkiau įgyvendinti, negu įsivaizduoja auklėtojai, antra vertus, ją lydi du nauji pavojai, kurių nereikia menkinti: pirma, ji gali pernelyg pavykti, t. y. paskatinti perdėtą, ilgainiui kenksmingą tapsiantį seksualinį išstūmimą, ir, antra, vaikas gali išeiti į gyvenimą, nepasiruošęs sutikti seksualinių poreikių audrų, užklupsiančių jį brendimo metais. Tad lieka abejotina, kokiu mastu gali būti naudinga vaikystės apsauga; kažin ar pakitusi nuostata į realybę nebūtų veiksmingesnė neurozių profilaktikos priemonė.

Dabar grįžkime prie simptomų. Vadinasi, jie sukuria atsižadėto pasitenkinimo pakaitalą, libido regresuojant į ankstesnius laikus; su tuo neatskiriamai susijęs libido grįžimas į ankstesnes objektų paieškos ar seksualinės organizacijos raidos pakopas. Jau girdėjome, kad neurotikas įstringa kažkur praeityje; dabar žinome, kad tai toks praeities periodas, kai jo libido netrūko pasitenkinimo, kai jis buvo laimingas. Jis tol knaisiojasi po savo gyvenimo istoriją, kol suranda tokį laikotarpį, - tai gali būti netgi kūdikystės metai, kuriuos jis prisimena arba skatinamas vėlesnių motyvų įsivaizduoja. Simptomas savaip kartoja aną ankstyvą infantilųjį pasitenkinimą, iškraipytą cenzūros, kuri atsiranda dėl konflikto, dažniausiai lydimą kančios pojūčio ir sumišusį su elementais, tapusiais ligos dingstimi. Simptomo teikiamas pasitenkinimas pasižymi daugybe keistenybių. Mums nesvarbu, kad individas jo neatpažįsta, kad tariamą pasitenkinimą jis jaučia veikiau kaip kančią ir skundžiasi juo. Toks virsmas yra psichinio konflikto, kuriam spaudžiant turėjo susidaryti simptomas, padarinys. Kas kažkada tenkino individą, dabar turi žadinti jo pasipriešinimą arba pasibjaurėjimą. Priminsiu nereikšmingą, bet pamokomą tokios pojūčių permainos pavyzdį. Vaikas, pradžioje godžiai čiulpęs pieną iš motinos krūties, po kelerių metų paprastai ima bjaurėtis pienu, ir auklėtojams gana sunku įveikti šį pasibjaurėjimą. Jis dar labiau sustiprėja, jei pieną arba juo balintą gėrimą dengia plėvelė. Matyt, negalima nuneigti, kad ši plėvelė pažadina kažkada taip trokštos motinos krūtinės prisiminimą. Aišku, kad prisideda ir traumuojantį poveikį padaręs nujunkymo išgyvenimas.

 

Yra ir kitų priežasčių, dėl kurių simptomai mums atrodo keistos ir nesuvokiamos libido patenkinimo priemonės. Jie toli gražu neprimena nieko, su kuo esame įpratę sieti pasitenkinimą. Dažniausiai jie nesusiję su objektu ir kartu neturi ryšio su išorine tikrove. Mūsų požiūriu, tai yra realybės principo atsižadėjimo ir grįžimo prie malonumo principo rezultatas. Bet kartu tai grįžimas prie savotiško išplėstinio autoerotizmo, kuris seksualiniam potraukiui kadaise teikė pirminį pasitenkinimą. Šis patiriamas atliekant kūno pokytį užuot keitus išorinį pasaulį, t. y. keičiant išorinę akciją vidine, veiksmą - prisitaikymu, o tai savo ruožtu atitinka vieną filogenetiniu požiūriu labai reikšmingą regresiją. Suprasime tai vėliau siedami su nauju reiškiniu, kurį aptiksime analitiškai tyrinėdami simptomų susidarymą. Be to, prisiminkime, kad simptomų susidarymą lydėjo tie patys nesąmoningumo srities procesai kaip ir sapno susidarymą, būtent sutirštinimas ir perstūmimas. Simptomas kaip ir sapnas vaizduoja kažkokį įgyvendintą norą, infantilųjį pasitenkinimą, bet dėl kraštutinio sutirštinimo šis pasitenkinimas gali būti sutelktas į vienintelį pojūtį ar inervaciją, o dėl kraštutinio perstūmimo apsiriboti kokia nors nereikšminga viso libidinio komplekso detale. Tad nenuostabu, kad ir mums dažnai sunku pažinti simptomo maskuojamą ir kaskart aptinkamą libidinį pasitenkinimą.

 

Įspėjau jus, kad dar sužinosime šį tą naujo; tai iš tiesų stulbinamas ir gluminamas faktas. Jau girdėjote, kad analizuodami simptomus susiduriame su infantiliaisiais išgyvenimais, į kuriuos fiksavosi libido ir dėl kurių atsirado simptomai. Stulbina tai, kad šios infantilios scenos anaiptol ne visada yra tikros. Taip, dažniausiai jos netikros, o kartais tiesiog visiškai priešingos istorinei tiesai. Akivaizdu, kad šis atradimas bene labiausiai pravers diskredituojant tokius rezultatus pateikiančią analizę arba ligonius, kurių parodymais grįsta ir ji, ir visa neurozių samprata. Negana to, yra ir dar labiau gluminamų faktų. Jei analizės aptinkami infantilieji išgyvenimai visada būtų realūs, jaustume tvirtą žemę po kojomis; jei jie visada būtų klastotės, atsiskleistų kaip ligonių išmonės, fantazijos, privalėtume apleisti šią netvirtą dirvą ir ieškoti prieglobsčio kitur. Bet nėra nei taip, nei kitaip; galima įrodyti, kad vaikystės išgyvenimai, sukonstruojami arba prisimenami atliekant analizę, kartais yra neginčijamai melagingi, kartais neabejotinai teisingi, o dažniausiai tai tiesos ir melo mišinys. Žodžiu, kartais simptomai tikrai vaizduoja ankstesnius išgyvenimus, kuriuos galime laikyti prisidėjusius prie libido fiksacijos, o kartais jie atspindi ligonio fantazijas, kurioms, aišku, nederėtų priskirti etiologinio vaidmens. Susigaudyti čia nelengva. Galbūt pirmuoju atramos tašku taps labai panašus atradimas: atskiri vaikystės prisiminimai, kuriuos nuo seno ir nepaisant jokių analizių sąmoningai puoselėjo žmonės, irgi gali būti netikri arba bent suplakti tiesą su melu. Dažniausiai nesunku įrodyti, kad šie prisiminimai neteisingi, tad galime bent pasiguosti, kad dėl tokio netikėto nusivylimo kalta ne analizė, o ligoniai.

 

Kiek pagalvoję nesunkiai suprasime, kas mus čia taip glumina. Tai realybės nuvertinimas, skirtumo tarp jos ir fantazijos nepaisymas. Jau kone įsižeidžiame, kad ligonis mus mulkino išgalvotomis istorijomis. Mums regis, kad tikrovė skiriasi nuo išmonės kaip žemė nuo dangaus, tad ir vertiname ją visiškai kitaip. Beje, normaliai samprotaudamas taip pat mano ir ligonis. Žinoma, kai ligonis pateikia medžiagą, kuri nuo simptomų veda prie pageidaujamų, vaikystės išgyvenimus mėgdžiojančių situacijų, pradžioje abejojame, ar jis kalba apie tikrovę, ar pasakoja fantazijas. Vėliau remdamiesi tam tikrais požymiais galime apsispręsti šiuo klausimu; tada kyla užduotis supažindinti ligonį su mūsų sprendimu. Tačiau tai atlikdami neišvengsime sunkumų. Jei išsyk atskleisime ligoniui, kad jis ketina pateikti fantazijas, kuriomis apipynė savo vaikystės istoriją kaip kiekviena tauta apipina sakmėmis savo pamirštą priešistorę, pastebėsime, jog staiga ne-pageidaujamai sumažėja jo susidomėjimas šios temos plėtote. Jis irgi nori žinoti tik tikrus faktus ir niekina visokias „fantazijas". Bet jei leisime jam tikėti, kad tiriame realius jo vaikystės įvykius, kol nebaigsime šios darbo dalies, rizikuojame vėliau susilaukti jo priekaištų dėl tokios klaidos ir pajuokos dėl mūsų tariamos lengvatikystės. Jis ilgai nesupras mūsų siūlymo laikyti fantaziją ir tikrovę lygiavertėmis ir pradžioje nesirūpinti tuo, ar vaikystės prisiminimai, kuriuos norime atskleisti, yra tikri, ar ne. Tačiau akivaizdu, kad pastarųjų psichikos darinių atžvilgiu tai yra vienintelė teisinga nuostata. Jie irgi savotiškai realūs; nepaneigiamas faktas, kad ligonis sukūrė kaip tik tokias fantazijas, ir šis faktas ne mažiau reikšmingas jo neurozei už tikrą šių fantazijų turinio išgyvenimą, jeigu jis būtų buvęs. Šios fantazijos susijusios su psichine, o ne su materialia realybe, ir ilgainiui įsitikinsime, kad neurozių pasaulyje lemia psichinė realybė.

 

Tarp aplinkybių, kurias nuolat mini savo jaunystės istorijas pasakojantys neurotikai, be kurių, matyt, niekada neapsieinama, esama kelių ypač svarbių, tad manau, jas reikia itin išskirti iš kitų. Išvardysiu keletą tokių pavyzdžių: tai tėvų sueities stebėjimas, suvedžiojimas, kurį atliko suaugęs žmogus, ir grasinimas iškastruoti. Labai klystume padarę prielaidą, kad jie niekada neturi realaus pagrindo; priešingai, apklausę vyresnius giminaičius dažnai galime neabejotinai įrodyti, kad tai tikri faktai. Pvz., visiškai ne retenybė, kad tėvai arba prižiūrintys asmenys pagrasina nupjausią penį ar nuodėmingą ranką mažam berniukui, kuris pradeda nepadoriai žaisti su savo peniu ir dar nežino, kad tokį užsiėmimą reikia slėpti. Klausinėjami tėvai dažnai prisipažįsta tai darę, nes mano, kad šitaip gąsdindami elgėsi teisingai; kai kurie žmonės aiškiai, sąmoningai prisimena tokį grasinimą, ypač jei jis išsakytas vėlesniais metais. Jeigu grasinimą išsako motina ar kitas moteriškos lyties asmuo, tai jo įvykdymas paprastai suverčiamas tėvui arba - gydytojui. Garsiajame „Struwwelpeter" Frankfurto pediatras Hoffmannas, pagarsėjęs seksualinių ir kitų vaikų amžiaus kompleksų supratimu, pateikia sušvelnintą kastracijos variantą, nykščio nupjovimą kaip bausmę už atkaklų jo čiulpimą. Bet pernelyg neįtikima, kad vaikams būtų grasinama juos iškastruoti taip dažnai, kaip atrodo analizuojant neurotikus. Mums pakaks suprasti, kad vaikas iš užuominų sulipdo tokį grasinimą vaizduotėje, žinodamas, kad autoerotinis pasitenkinimas yra draudžiamas, ir veikiamas to įspūdžio, kurį jam padarė moteriškų genitalijų atradimas. Taip pat visiškai įmanoma, kad net ir neproletarų šeimose lyg ir nieko nesuprantantis ir nieko neprisimenantis mažas vaikas tampa tėvų ar kitų suaugusių žmonių lytinio akto liudininku ir kad jis gali vėliau suprasti šitą įspūdį ir reaguoti į jį. Bet jei sueitis nupasakojama su visomis smulkmenomis, kurios turėtų trukdyti stebėjimą, arba jei, kaip dažnai paaiškėja, tai yra sueitis iš už nugaros, raore ferarum*, turbūt nelieka jokios abejonės, kad ši fantazija grįsta gyvūnų (šunų) sueities stebėjimais ir motyvuota vaiko brendimo metais nepatenkintu noru stebėti. Tokių fantazijų viršūnė yra tėvų lytinio akto stebėjimas

dar negimus, esant motinos įsčiose. Itin įdomi yra fantazija apie suvedžiojimą, nes ji pernelyg dažnai anaiptol ne fantazija, o realus prisiminimas. Bet, laimė, ji reali ne taip dažnai, kaip pradžioje atrodė iš analizės rezultatų. Vis dar dažniau pasitaiko, kad suvedžiotojai yra vyresni ar bendraamžiai vaikai, o ne suaugusieji, ir jei mergaičių, kurios pateikia šį faktą iš savo vaikystės istorijos, suvedžiotoju nuolat pasirodo esąs tėvas, tai jokių abejonių nekelia nei fantastinis šio kaltinimo pobūdis, nei jį skatinantys motyvai. Tokia suvedžiojimo fantazija, kai realaus suvedžiojimo nebuvo, vaikas dangsto autoerotinį savo seksualinės veiklos periodą. Vaizduotėje nukeldamas geidžiamą objektą į ankstesnius laikus vaikas išvengia gėdos dėl masturbacijos. Beje, nemanykite, kad faktas, jog artimiausi vyriškos lyties giminaičiai naudojasi vaiku kaip seksualiniu objektu, priklauso vien fantazijos sričiai. Daugelis analitikų susidūrė su atvejais, kai tokie santykiai buvo realūs, juos buvo galima neginčijamai nustatyti; bet ir jie buvo nukelti į ankstesnius vaikystės metus, nors susiję su vėlesniais.

-----------------------------

*Panaši į gyvūnų (lot.) - Vert.

-----------------------------

Susidaro įspūdis, kad tokie įvykiai vaikystėje kažkodėl būtinai reikalingi, kad jie yra neliečiamoji neurozės dalis. Puiku, jei jie tikrai buvo; jei tikrovė jų nepateikė, tai jie sulipdomi iš užuominų ir papildomi fantazija. Rezultatas visada toks pat, ir iki šiol mums nepavyko parodyti, kad šių įvykių padariniai kuo nors skirtųsi priklausomai nuo to, ar įvykiai realūs, ar sufantazuoti. Čia ir vėl susiduriame su taip dažnai minėtu papildomumo santykiu, tiesa, keisčiausiu iš visų jau aptartų. Iš kur randasi šių fantazijų poreikis ir jų medžiaga? Dėl potraukių šaltinių nekyla jokių abejonių, bet neaišku, kodėl kaskart sukuriamos tos pačios tokio turinio fantazijos. Turiu paruošęs atsakymą, bet manau, kad palaikysite jį pernelyg drąsiu. Man regis, pirminės fantazijos [Urphantasien] - taip norėčiau pavadinti šias ir, žinoma, kai kurias kitas fantazijas - yra filogenetinis paveldas. Jomis individas peržengia savo patirties ribas priešistorinės patirties link, kur jo asmeninė patirtis tampa pernelyg rudimentinė. Man regis, visiškai įmanoma, kad viskas, kas šiandien kaip fantazija pateikiama per analizę, - vaiko suvedžiojimas, seksualinių impulsų nubudimas stebint seksualinį tėvų aktą, grasinimas kastracija ar tiesiog kastracija, - pirmykštėje žmonių šeimoje buvo realybė ir kad fantazuojantis vaikas tiesiog užpildo asmeninės tiesos spragas priešistorine tiesa. Ir vėl kyla įtarimas, kad neurozių psichologija išsaugojo daugiau faktų iš senųjų žmonijos raidos laikų, nei visi kiti šaltiniai.

 

Ponai! Minėtosios aplinkybės verčia įdėmiau pažvelgti į „fantazija" vadinamos psichinės veiklos atsiradimą ir jos reikšmę. Kaip žinote, visi ją aukštai vertina, nors jos funkcija psichikos gyvenime yra visiškai neaiški. Ką galiu apie tai pasakyti? Jūs žinote, kad išorinės būtinybės verčiamas žmogaus Ego ilgainiui išmoko vertinti realybę ir atsižvelgti į realybės principą, tad jis įstengia laikinai arba ilgam atsižadėti įvairių - ne tik seksualinių - savo malonumo siekio objektų ir tikslų. Bet žmogui visada sunkiai sekasi atsižadėti malonumo; jis visada savotiškai kompensuoja tokį atsižadėjimą. Mainais jis leidžia sau tokią psichinę veiklą, kuria pripažįstama tolesnė visų atsižadėtų malonumo šaltinių ir jo patyrimo būdų egzistencija, tokia egzistencijos forma, kai jie išlaisvinami nuo pretenzijų realybei ir vadinamojo realybės išmėginimo [Realitatsprūfung]. Kiekvienas siekis tuoj pat virsta jo išsipildymo vaizdiniu; neabejotina, kad fantazuojant apie norų išsipildymą patiriamas pasitenkinimas, kartu žinant, kad kalbama ne apie realybę. Vadinasi, fantazijos veikla leidžia žmogui toliau mėgautis laisve nuo išorinės prievartos, ta laisve, kurios jis seniai atsižadėjo tikrovėje. Žmogus įstengia pakaitomis būti tai besimėgaujančiu gyvūnu, tai protinga būtybe. Jis nesitaiksto su tuo apgailėtinu pasitenkinimu, kurį gali išplėšti iš tikrovės. „Apskritai neįmanoma išsiversti be pagalbinių konstrukcijų", -kartą pasakė Th. Fontane. Psichinio fantazijos pasaulio kūrimo analogas yra „draustinių", „gamtosaugos parkų" steigimas ten, kur žemdirbystės, transporto ir pramonės poreikiai grasina neatpažįstamai pakeisti pirmykštį žemės veidą. Gamtosaugos parkai išsaugo savo senąją būseną, kuri visur kitur tampa būtinybės auka. Viskas ten gali augti ir vešėti taip, kaip nori, - ir tai, kas nenaudinga, ir tai, kas netgi kenksminga. Psichinis fantazijos pasaulis ir yra toks realybės principo išvengęs draustinis.

 

Žinomiausi fantazijos gaminiai yra mūsų jau aptarti vadinamieji „dienos sapnai", įsivaizduojamas garbėtroškos, didybės, erotinių norų patenkinimas, kuris tarpsta tuo labiau, kuo labiau realybė reikalauja kuklumo ar kantrybės. Per jį akivaizdžiai atsiskleidžia fantazijos laimės esmė, malonumo potyrio nepriklausomybės nuo realybės pritarimo atkūrimas. Žinome, kad šie dienos sapnai yra naktinių sapnų branduolys ir provaizdžiai. Naktinis sapnas iš esmės yra ne kas kita, kaip dienos sapnas, kurį paveikė naktinė potraukių laisvė ir iškraipė naktinė psichikos veiklos forma. Mūsų jau netrikdo idėja, kad ir dienos sapnas nebūtinai yra sąmoningas, kad esama ir nesąmoningų dienos sapnų. Tokie nesąmoningi dienos sapnai yra ir naktinių sapnų, ir neurozinių simptomų šaltinis.

Iš tolesnių samprotavimų jums paaiškės fantazijos reikšmė formuojantis simptomams. Sakėme, kad priverstinio atsižadėjimo atveju regresuojantis libido užima anksčiau paliktas pozicijas, kuriose yra užsilikęs tam tikras jo kiekis. Mes neatsisakome šio teiginio ir nekoreguojame jo, tik privalome įstatyti tarpinę grandį. Kaip libido suranda kelią į šias fiksacijų vietas? Visi objektai ir kryptys, kurių atsižadėjo libido, nėra atsižadami absoliučiai. Jie arba jų atžalos tam tikru intensyvumu išsaugomi fantazijos vaizdiniuose. Tad libido pakanka pasukti į fantazijas, nuo kurių atsiveria kelias prie visų išstumtų fiksacijų. Kol buvo tenkinama tam tikra sąlyga, tol šios fantazijos buvo pakenčiamos, konflikto tarp jų ir Ego nekilo, kad ir kokie ryškūs buvo prieštaravimai. Šią kiekybinio pobūdžio sąlygą pažeidžia atgalinis libido antplūdis į fantazijas. Šis priedas taip padidina fantazijų įkrovą energija, kad jos tampa labai reiklios, pradeda reikalauti realizacijos. Bet taip konfliktas tarp jų ir Ego tampa neišvengiamas. Nepriklausomai nuo to, ar fantazijos buvo ikisąmoningos ar sąmoningos, dabar jos pasiduoda Ego atliekamam išstūmimui ir paklūsta nesąmoningumo srities traukai. Libido persikelia nuo šių dabar nesąmoningų fantazijų prie jų ištakų nesąmoningumo srityje, prie jų fiksacijos vietų.

 

Libido grįžimas prie fantazijų yra pereinamoji simptomų formavimosi pakopa, kurią itin verta pažymėti. C. G. Jungas ją pavadino labai tinkamu introversijos vardu, bet visai be reikalo suteikė jam dar ir kitą prasmę. Mes apsiribosime laikydami introversija libido nusigręžimą nuo realaus pasitenkinimo galimybių ir jo papildomą įkrovą į iki šiol nekenksmingas fantazijas. Intravertas anaiptol nėra neurotikas, bet jo būsena nestabili; labiau pakitus jėgų santykiui išsivystys neuroziniai simptomai, jei jis nesuras kitų būdų nukreipti susikaupusį libido. Buvimas introversijos pakopoje jau nulemia nerealų neurotiško pasitenkinimo pobūdį ir skirtumo tarp realybės ir fantazijos nepaisymą.

 

Tikriausiai pastebėjote, kad savo paskutiniais samprotavimais etiologinės grandinės struktūrą papildžiau nauju veiksniu, būtent kiekybe, aptariamų energijų dydžiu; su šiuo veiksniu visur reikės skaitytis. Neišsiversime apsiribodami vien kokybine etiologinių sąlygų analize. Arba, kitaip tariant, nepakanka vien dinaminės psichinių procesų sampratos, reikia ir ekonominio požiūrio. Turime pabrėžti, kad, kol nebus pasiektas tam tikras įkrovos energija laipsnis, tol konflikto tarp dviejų siekių nekils, net jei turinio požiūriu sąlygos jam jau seniai pribrendusios. Patogeninė konstitucinių veiksnių reikšmė priklauso ir nuo to, kiek vienas dalinis potraukis konstitucijoje yra stipresnis už kitus; galima netgi manyti, kad kokybiniu požiūriu visų žmonių konstitucija vienoda, kad skiriasi tik šie kiekybiniai santykiai. Atsparumą neurozėms irgi ne mažiau lemia kiekybinis veiksnys. Svarbu tai, kokį nepanaudoto libido kiekį individas gali išlaikyti laisvą ir kokią savo libido dalį įstengia nukreipti nuo seksualinių tikslų ir skirti sublimacijai. Galutinis psichinės veiklos tikslas, kokybiškai apibūdinamas kaip siekimas patirti malonumą ir išvengti nemalonumo, ekonominiu požiūriu reiškia užduotį įveikti psichikos aparate veikiančius susijaudinimo dydžius (dirginimo masę) ir išvengti nemalonumą keliančio jų sąstovio.

 

Tiek norėjau pasakyti jums apie neurozinių simptomų susidarymą. Tiesa, kad nepamirščiau dar kartą aiškiai pabrėžti: visa, ką čia kalbėjau, pasakytina tik apie isterijos simptomus. Nors pagrindas liks tas pats, bet daug kas bus kitaip aptariant įkyriųjų būsenų neurozę. Potraukių reikalavimams besipriešinančios priešingos įkrovos, kurias minėjome kalbėdami apie isteriją, sergant įkyriųjų būsenų neuroze dominuoja, per vadinamuosius „reaktyvinius darinius" lemdamos klinikinį vaizdą. Tirdami kitas neurozes irgi aptinkame panašių ir dar didesnių nukrypimų, beje, čia simptomų susidarymo mechanizmai toli gražu neištirti.

 

Prieš atsisveikindamas norėčiau trumpam atkreipti jūsų dėmesį į vieną fantazijos gyvenimo sritį, kuri nusipelno visuotinio susidomėjimo. Esama atgalinio kelio nuo fantazijos į tikrovę, ir tai yra menas. Menininkas iš esmės irgi yra intravertas, kurį nuo neurozės skiria keli žingsniai. Jį gena itin stiprūs potraukiai, jis norėtų garbės, valdžios, turtų, šlovės ir moterų meilės; bet priemonių patenkinti šiuos potraukius jam stinga. Todėl jis kaip kiekvienas nepatenkintas žmogus nusigręžia nuo tikrovės ir visą dėmesį, taip pat ir savo libido nukreipia į geidžiamus fantazijos gyvenimo vaizdus, nuo kurių galėtų atsiverti kelias į neurozę. Ir, matyt, turi susiklostyti labai palankios aplinkybės, kad tai nebūtų galutinis jo raidos rezultatas; juk gerai žinoma, kad kaip tik menininkai dažnai kenčia iš dalies praradę darbingumą dėl neurozių. Tikriausiai jų konstitucija pasižymi stipria sublimacijos geba ir konfliktą lemiančių išstūmimų silpnumu. Menininkas randa atgalinį kelią į realybę štai tokiu būdu. Jis nėra vienintelis, gyvenantis fantazijos pasaulyje. Tarpinis fantazijos pasaulis egzistuoja visuotiniu žmonijos susitarimu, iš ten palengvėjimo ir paguodos tikisi kiekvienas jų stokojantis. Bet ribotos yra nemenininkų galimybės patirti malonumą iš fantazijos šaltinių. Dėl neįveikiamų išstūmimų jie priversti tenkintis varganais dienos sapnais, kurie dar gali būti sąmoningi. Bet tikras menininkas įstengia daugiau. Pirmiausia jis sugeba taip apdoroti savo dienos sapnus, kad jie praranda pernelyg asmeniškus bruožus, kurie galėtų atstumti pašalinius žmones, ir suteikia pasitenkinimą kitiems. Taip pat jis moka juos taip sušvelninti, kad jų kilmė iš uždraustų šaltinių tampa sunkiai įžvelgiama. Negana to, menininkas pasižymi mįslingu sugebėjimu formuoti medžiagą, kol ji taps tikslia jo fantazijos vaizdinio kopija, o paskui iš šio savo nesąmoningos fantazijos atvaizdo sugeba patirti tokį malonumą, kad išstūmimai bent jau laikinai įveikiami ir panaikinami. Jei jis tai įstengė, tai ir kiti gali semtis paguodos ir palengvėjimo iš jiems neprieinamais atrodžiusių nesąmoningumo srities šaltinių, o menininkas patiria jų dėkingumą ir susižavėjimą, per fantaziją įgydamas tai, ką pradžioje turėjo tik kaip fantaziją: garbę, valdžią ir moterų meilę.

Populiariausi