Sigmund Freud

 

(24 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DVIDEŠIMT KETVIRTA PASKAITA

 

Bendras nervingumas

 

Ponios ir ponai! Išklausę paskutines paskaitas įveikėte tokią sunkią darbo dalį, kad dabar valandėlei paliksiu mūsų temą ir kreipsiuosi į jus.

 

Žinau, kad esate nepatenkinti. Kitaip įsivaizdavote „Psichoanalizės įvadą". Tikėjotės išgirsti gyvenimiškų pavyzdžių, o ne teoriją. Sakote man, kad šį tą supratote apie neurozių priežastis tąsyk, kai pateikiau paralelę „pusrūsyje ir pirmame aukšte", bet verčiau tai būtų buvę tikri stebėjimai, o ne išgalvota istorija. Arba esą jums kiek paaiškėjusi simptomų „prasmė", kai pradžioje papasakojau apie du - reikia manyti, neišgalvotus, - simptomus ir išnagrinėjau juos bei jų ryšį su ligonių gyvenimu; tikėjotės, kad taip tęsiu ir toliau. Užuot elgęsis šitaip, pateikdavau jums plačias, neaprėpiamas teorijas, kurios niekada nebūdavo išsamios, nuolat pasipildydavo naujais elementais, negana to, naudodavau sąvokas, kurių dar nebūdavau paaiškinęs, deskriptyvų dėstymą keisdavau dinamine samprata, šią - vadinamąja „ekonomine", neleisdamas suvokti, kurie iš pateikiamų terminų reiškia tą patį ir keičiami vienas kitu tik dėl skambumo priežasčių, be to, pasiūliau jums tokias plačias sąvokas, kaip malonumo, realybės principai ir filogenetinis paveldas, žodžiu, užuot pateikęs žadėtąjį įvadą, prieš jūsų akis išskleidžiau kažin ką, vis labiau tolstantį nuo jūsų.

 

Kodėl nepradėjau neurozių teorijos įvado aptardamas tai, ką jūs žinote apie nervingumą ir kas jus seniai domino? Kodėl nekalbėjau apie savotišką nervų ligonių būdą, jų nesuprantamas reakcijas į žmonių bendravimą ir išorines įtakas, jų irzlumą, neprognozuojamą elgesį ir neprisitaikymą gyvenime? Kodėl nepasirūpinau, kad pirma suvoktumėte paprastesnes kasdienes nervingumo formas, o paskui palaipsniui neperėjau prie mįslingų ekstremalių jo pasireiškimo atvejų?

 

Taip, ponai, negaliu nepripažinti: jūs teisūs. Nesu taip be-protiškai susižavėjęs savuoju dėstymo menu, kad kiekvieną jo trūkumą pateikčiau kaip ypatingą grožybę. Netgi manau, jums būtų buvusi didesnė nauda, jei būčiau dėstęs kitaip; taip ir ketinau elgtis. Bet ne visada savo gerus ketinimus gali įgyvendinti. Pateikiamoje medžiagoje dažnai glūdi kažkas, kas komanduoja ir nukreipia nuo pradinių ketinimų. Net toks nereikšmingas darbas kaip gerai žinomos medžiagos tvarkymas ne visai paklūsta autoriaus valiai; jis vyksta kaip užsigeidžia, o paskui gali tik klausinėti savęs, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip.

 

Viena iš priežasčių, matyt, yra ta, kad skyriui, kuriame ap-tariamos neurozės, jau nebetinka pavadinimas „Psichoanalizės įvadas". Psichoanalizės įvadą sudaro riktų ir sapnų studijos; mokymas apie neurozes jau yra psichoanalizė. Nemanau, kad per tokį trumpą laiką būčiau galėjęs supažindinti jus su mokymu apie neurozes kitaip, ne tokia koncentruota forma. Reikėjo parodyti, kaip susiję simptomų prasmė ir reikšmė, išorinės ir vidinės sąlygos bei simptomų susidarymo mechanizmas. Tai ir mėginau padaryti; tai yra daugmaž šiandienio psichoanalizės mokymo branduolys. Kartu daug ką reikėjo pasakyti apie libido ir jo raidą, taip pat šį tą apie Ego raidą. Išklausę įvadą jau buvote susipažinę su mūsų technikos prielaidomis, su požiūriu į nesąmoningumo sritį ir išstūmimą (priešinimąsi). Per vieną tolesnių paskaitų sužinosite, kokia yra natūrali psichoanalizės tąsa. Neslėpiau nuo jūsų, kad visos mūsų žinios grindžiamos vienintelės nervų ligų grupės, vadinamųjų perkėlimo neurozių, tyrinėjimu. Negana to, pateikiau tik isterinės neurozės simptomų susidarymo mechanizmą. Tačiau jei ir neįgijote solidžių žinių ir neįsiminėte kiekvienos smulkmenos, tikiuosi, kad susidarėte bendrą vaizdą apie tai, kokiomis priemonėmis dirba psichoanalizė, kokius klausimus ji mėgina spręsti ir kokių rezultatų jau yra pasiekusi.

 

Priskyriau jums pageidavimą, kad neurozių temą būčiau pradėjęs, nupasakodamas nervų ligonių elgesį, kaip jie kenčia dėl neurozių, kaip grumiasi su jomis ir prisitaiko prie jų. Žinoma, tai labai įdomi ir reikšminga medžiaga, ją ir pateikti nesunku, bet abejoju, ar tikrai verta nuo to pradėti. Tokiu atveju rizikuoji neatskleisti nesąmoningumo srities, deramai neįvertinti milžiniškos libido reikšmės ir visas aplinkybes matyti bei vertinti iš ligonio Ego pozicijų. Visiškai akivaizdu, kad šis Ego anaiptol nėra patikima ir nešališka instancija. Juk tai jėga, neigianti nesąmoningumo sritį, nuvertinanti ją iki išstumtinų dalykų, tad kaip galime tikėtis, kad Ego bus teisingas nesąmoningumo srities atžvilgiu? Tarp išstumtų dalykų pirmiausia yra atmestieji seksualumo poreikiai; savaime suprantama, kad negalime kliautis Ego nuomonėmis vertindami jų apimtį ir reikšmę. Nuo tos akimirkos, kai pradeda aiškėti išstūmimo faktas, esame įpareigoti neskirti ginčo teisėju vienos iš besiginčijančių šalių, ir dar nugalėtojos. Esame pasiruošę, kad Ego klaidins mus savo parodymais. Jeigu tikėsime Ego, jis visą laiką buvo aktyvus, norėjo savo simptomų ir pats juos sukūrė. Bet mes žinome, kad jis leido sau pabūti šiek tiek pasyviam, o paskui mėgina tai nuslėpti ir pagražinti. Tiesa, tokiam bandymui jis ryžtasi ne visada; patyręs įkyriųjų būsenų neurozės simptomus jis būna priverstas pripažinti, kad susidūrė su kažkokia svetima jėga, nuo kurios vargiai įstengia apsiginti.

 

Lengvai klojasi tam, kuriam šie įspėjimai netrukdo visas Ego klastotes priimti už gryną pinigą; jis išvengia priešinimosi, su kuriuo susiduria psichoanalizė, akcentuodama nesąmoningumo sritį, seksualumą ir Ego pasyvumą. Jis gali kartu su Alfredu Adleriu teigti, kad „nervingas charakteris" yra neurozės priežastis, o ne išdava, bet neįstengs paaiškinti nė menkiausios simptomų susidarymo detalės, nė vieno sapno.

 

Paklausite: ar tikrai nebūtų įmanoma teisingai įvertinti Ego indėlį į nervingumą ir simptomų susidarymą ir kartu grubiai neneigti psichoanalizės aptiktų veiksnių? Atsakau: žinoma, tai turi būti įmanoma, ir kada nors tai tikrai bus padaryta; bet ne psichoanalizės reikalas pradėti kaip tik nuo to. Ko gero, galima nuspėti, kada psichoanalizei iškils ši užduotis. Esama neurozių, kurioms Ego įtaka daug didesnė, nei iki šiol tirtoms; jas vadiname „narcizinėmis" neurozėmis. Analitiškai tirdami šiuos negalavimus įstengsime nešališkai ir patikimai įvertinti Ego vaidmenį neurozinių susirgimų etiologijoje.

 

Bet į vieną iš Ego santykių su savo neuroze galime atsižvelgti iš karto, nes jis visiškai akivaizdus. Matyt, jis būdingas visiems atvejams, bet aiškiausiai atsiskleidžia per trauminę neurozę, kurios kol kas anaiptol nesuvokiame. Įsidėmėkite, kad tie patys veiksniai reiškiasi sudarydami visų galimų neurozių formų priežastis ir mechanizmą, bet pagrindinis vaidmuo formuojant simptomus tenka tai vienam, tai kitam šių veiksnių. Tai panašu į aktorių trupę, kurioje kiekvienas turi savo amplua: didvyris, artimas draugas, intrigantas ir t.t.; bet savo benefisui kiekvienas aktorius pasirinks kitą pjesę. Antai simptomais virstančios fantazijos niekada nebus tokios ryškios, kaip isterijos atveju; priešingos įkrovos arba reaktyvieji Ego dariniai vyrauja įkyriųjų būsenų neurozės atveju; tai, ką aptardami sapnus pavadinome antriniu apdorojimu, kaip kliedesį į pirmą planą iškelia paranoja, ir t.t.

 

Tad trauminių neurozių - ypač tų, kurios atsiranda dėl karo baisenybių - atveju neabejotinai reiškiasi savanaudiškas, saugumo ir naudos siekiantis Ego motyvas; jo nepakanka sukelti ligą, bet prasidėjusią jis palaiko ir pritaria jai. Tai motyvas, siekiantis apsaugoti Ego nuo pavojų, kurių grėsmė tapo ligos priežastimi, ir neleidžiantis pasveikti, kol šie pavojai gali pasikartoti arba kol nebus gauta kompensacija už patirtą pavojų.

Bet ir kitais atvejais Ego suinteresuotas neurozės atsiradimu ir gyvavimu. Jau sakėme, kad Ego irgi palaiko simptomą, nes tam tikra šio dalis tenkina išstumiančiąją Ego tendenciją. Be to, patogiausia ir malonumo principui priimtiniausia išeitis yra konflikto sprendimas sukuriant simptomą; neabejotina, kad tai apsaugo Ego nuo sunkaus ir varginamo vidinio darbo. Taip, pasitaiko tokių atvejų, kai gydytojas irgi turi pripažinti, kad neurozė kaip konflikto baigtis yra mažiausiai žalinga ir socialiai priimtiniausia išeitis. Nesistebėkite išgirdę, kad ir gydytojas kartais stoja ligos, su kuria jis grumiasi, pusėn. Jam nedera visais gyvenimo atvejais spraustis į sveikatos fanatiko rolę, jis žino, kad pasaulyje esama ne tik neurozinių bėdų, bet ir realių nepanaikinamų kančių, kad būtinybė gali pareikalauti iš žmogaus paaukoti savo sveikatą ir kad tokia vieno žmogaus auka dažnai leidžia išvengti didžiulės nelaimės daugeliui kitų žmonių. Tad jei galima sakyti, kad neurotikas nuo konflikto kaskart bėga į ligą, reikia pripažinti, kad toks bėgimas kartais visiškai pateisinamas, ir gydytojas, kuris tai suprato, pasitrauks tylėdamas ir atjausdamas.

 

Bet toliau tirdami neurozes nekreipkime dėmesio į šiuos išimtinius atvejus. Paprastai paaiškėja, kad į neurozę pasukęs Ego įgyja tam tikrą vidinį ligos teikiamą išlošį [Krankheitsgewinn]. Be to, kai kada jis įgyja ir apčiuopiamų išorinių privalumų, kuriuos labiau ar mažiau vertina. Pateiksiu dažniausiai pasitaikantį tokio pobūdžio pavyzdį. Moteris, kurios vyras elgiasi grubiai, negailestingai ją išnaudodamas, gana dažnai pasitraukia į neurozę, jei turi tam polinkį, jei yra pernelyg baili ar pernelyg dora, kad slapta pasiguostų su kitu vyru, jei nėra pakankamai stipri, kad nepaisydama išorinių kliūčių išsiskirtų su juo, jei negali tikėtis išlaikyti save ar susirasti geresnį vyrą ir jei, be to, prisirišusi prie savo grubaus vyro seksualiniais pojūčiais. Jos liga virsta ginklu kovojant su galinguoju vyru, ginklu, kurį ji gali panaudoti savo gynybai ir kuriuo gali piktnaudžiauti kerštaudama. Savo liga ji gali skųstis, nors tikriausiai niekada nedrįso skųstis savo santuoka. Gydytoją ji paverčia pagalbininku, savo šiaip negailestingą vyrą priverčia gailėtis jos, išlaidauti dėl jos, leisti jai laikinai nebūti namie, šitaip išsivaduodama nuo santuokinės priespaudos. Jei tokia išorinė arba atsitiktinė ligos teikiama nauda tikrai reikšminga, tai neturėtumėte puoselėti didelių vilčių, kad savo terapija paveiksite neurozę.

 

Priekaištausite man, kad tai, ką papasakojau jums apie ligos teikiamą išlošį, kaip tik ir patvirtina mano atmestą požiūrį, esą Ego nori neurozės ir sukuria ją. Neskubėkite, ponai, galbūt tai tereiškia vien tai, kad Ego taikstosi su neuroze, kuriai negali atsispirti, ir mėgina išpešti geriausia, jei apskritai iš jos įmanoma ką nors pešti. Tai tik viena proceso dalis, tiesa, malonioji. Ego pritaria neurozei, nes ji teikia privalumų, bet ji teikia ne vien privalumus. Paprastai netrukus paaiškėja, kad pritardamas neurozei Ego padarė nevykusį sandėrį. Jis pernelyg brangiai apmokėjo konflikto palengvėjimą; su simptomais susiję kankynės pojūčiai veikiausiai tėra ekvivalentiškas konflikto kančių pakaitalas, negana to, juos tikriausiai lydi dar didesnis nemalonumo kiekis. Ego norėtų atsikratyti šio simptomų sukelto nemalonumo, neprarasdamas ligos teikiamo išlošio, bet kaip tik šito jis neįstengia. Kartu paaiškėja, kad jis nebuvo toks aktyvus, kaip tikėjosi; įsidėmėkime šį faktą.

 

Ponai, tapę gydytojais ir susidūrę su neurotikais, netrukus atsižadėsite lūkesčių, kad garsiausiai aimanuojantys ir besiskundžiantys savo liga bus labiausiai pasiruošę priimti pagalbą ir mažiausiai jai priešinsis. Veikiau atvirkščiai. Lengvai suprasite, kad visa tai, dėl ko didėja ligos teikiamas išlošis, stiprina ir išstūmimo sukeliamą priešinimąsi bei sunkina gydymą. Bet prie šio išlošio, kuris atsiranda, taip sakant, kartu su simptomais, turime pridurti ir kitą, prisidedantį vėliau. Egzistuodama ilgesnį laiką tokia psichinė organizacija kaip liga galiausiai įgyja savarankiškos būtybės savybių; ji ima demonstruoti savotišką savisaugos instinkto analogą, tarp jos ir kitų psichinio gyvenimo aspektų, netgi jai iš esmės priešiškų, nusistovi tam tikras modus vivendi*, ir gali atsitikti, kad susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms ji vėl pasirodo esanti naudinga ir veiksminga, tarsi įgyja antrinę funkciją, kuri dar labiau sustiprina jos egzistavimą. Paimkime pavyzdį ne iš patologijos, o ryškų kasdienio gyvenimo atvejį. Stropus darbininkas, savo triūsu užsidirbdavęs duoną, per nelaimingą atsitikimą darbe tampa invalidu; dirbti jis jau negali, bet ilgainiui pradeda gauti nedidelę invalidumo pensiją ir išmoksta naudotis savo luošumu elgetaudamas. Naujosios, kad ir pablogėjusios jo egzistencijos pagrindas dabar yra kaip tik tai, dėl ko jis prarado ankstesnę egzistenciją. Panaikindami jo luošumą pradžioje paliksite jį be pragyvenimo lėšų; visai neaišku, ar jis galės imtis savo ankstesnio darbo. Tai, kas neurozės atveju atitinka šį antrinį pasinaudojimą liga, galime prijungti kaip antrini ligos teikiamą išlošį prie minėtojo pirminio.

----------------------

*Susitarimas (lot.). - Vert.

----------------------

Bet apskritai norėčiau patarti: nemenkinkite praktinės ligos teikiamo išlošio reikšmės ir nesileiskite, kad jis pernelyg imponuotų jums teoriniu požiūriu. Nepaisant anksčiau minėtų išimčių, ligos teikiamas išlošis primena Oberlanderio iliustruotus „gyvūnų išminties" pavyzdžius iš Fliegende Bidtter. Antai arabas joja ant kupranugario siauru, stačiame kalno šlaite iškirstu takeliu. Posūkyje jis susiduria su pasiruošusiu šuoliui liūtu. Žmogus nemato jokios išeities: vienoje pusėje stati uola, kitoje - bedugnė; apsigręžti ir pasprukti neįmanoma; jis supranta, kad pražuvo. Kitaip atrodo gyvūnui. Jis šoka kartu su raiteliu į bedugnę, - liūtui nelieka nieko kito, tik žvelgti jiems įkandin. Ir ligonį ne itin gelbsti neurozės paslaugos. Galbūt taip yra todėl, kad konflikto sprendimas pasitelkiant simptomus yra automatinis procesas, kuris gali visiškai neatitikti gyvenimo reikalavimų ir kuriam vykstant žmogus atsisako panaudoti savo geriausias ir vertingiausias jėgas. Jeigu būtų pasirinkimo galimybė, veikiau vertėtų žūti, garbingai kaunantis su likimu.

 

Ponai! Turiu paaiškinti ir kitus motyvus, privertusius mane pradėti mokymą apie neurozes ne bendro nervingumo tema. Gal jums atrodo, kad taip elgiausi todėl, kad priešingu atveju būtų buvę kur kas sunkiau pagrįsti seksualinę neurozių kilmę? Bet klystumėte taip manydami. Tiriant perkėlimo neurozes pirmiausia reikia atlikti simptomų aiškinimo darbą; tik tada galima padaryti tokią išvadą. Tačiau įprastoms vadinamųjų aktualiųjų neurozių formoms etiologinė seksualinio gyvenimo reikšmė yra tiesiog grubus, akivaizdus faktas. Su juo susidūriau daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai vienąkart iškėliau sau klausimą, kodėl apklausiant nervų ligonius paprastai nepaisoma jų seksualinio gyvenimo. Anuomet dėl šių tyrinėjimų praradau populiarumą tarp ligonių, bet man prireikė visai nedaug pastangų, ir netrukus galėjau išsakyti tokį teiginį: neurozių nepasitaiko, jei vita sexualis* yra normalus, - omeny turėjau aktualias neurozes. Žinoma, šis teiginys neatspindi individualių skirtumų tarp žmonių, jis nukenčia ir dėl „normalumo" sąvoką nuolat lydinčio neapibrėžtumo, bet, šiaip ar taip, jis ir šiandien praverčia pirminei grubiai orientacijai. Anuomet man pavyko aptikti specifinius ryšius, siejančius tam tikras nervingumo formas su atskirais žalingais seksualiniais įpročiais, ir neabejoju, kad šiandien savo žinioje turėdamas panašų ligonių kontingentą galėčiau pakartoti anuos stebėjimus.

---------------------

*Seksualinis gyvenimas (lot.). - Vert.

---------------------

Gana dažnai patirdavau, kad vyriškis, naudojęsis tam tikra nepilno seksualinio pasitenkinimo rūšimi, pvz., manualiniu onanizmu, susirgdavo savotiška aktualiosios neurozės forma, antra vertus, ši neurozė tuoj pat virsdavo kita, kai jis pakeisdavo tokį seksualinį režimą kitu, kuris irgi nepasižymėdavo nepriekaištingumu. Pagal ligonio būsenos pokyčius man pavykdavo atspėti jo seksualinio gyvenimo permainas. Beje, tada išmokau atkakliai laikytis savo prielaidų tol, kol įveikdavau pacientų apsimetinėjimą ir priversdavau jas patvirtinti. Tiesa ir tai, kad paskui jie mieliau eidavo pas kitus gydytojus, kurie ne taip uoliai teiraudavosi apie jų seksualinį gyvenimą.

 

Jau tada negalėjau nepastebėti, kad ligos priežastys ne visada siejosi su seksualiniu gyvenimu. Jei vienas susirgdavo tiesiog dėl žalingo seksualinio polinkio, tai kitas - dėl to, kad prarado turtą arba persirgo sunkia organine liga. Tokią įvairovę pavyko paaiškinti vėliau, kai supratome spėjamą Ego ir libido tarpusavio ryšį, ir kuo labiau gilėjo šio ryšio supratimas, tuo labiau mus tenkino ir šis paaiškinimas. Individas suserga neuroze tik tokiu atveju, jei jo Ego prarado sugebėjimą paskirstyti libido. Kuo stipresnis Ego, tuo lengviau jis susidoroja su šia užduotimi; jei Ego dėl kokių nors priežasčių susilpnėja, padariniai gali būti tokie patys, kaip ir tuo atveju, kai pernelyg išauga libido pretenzijos, t. y. gali išsivystyti neurozinis negalavimas. Ego sieja su libido dar intymesni ryšiai, kurie kol kas nepateko į mūsų akiratį, tad jais ir nesiremiu aiškindamas. Esminiu ir daug ką atskleidžiančiu teiginiu laikome tai, kad kiekvienu atveju nepriklausomai nuo ligos atsiradimo aplinkybių neurozės simptomus sąlygoja libido, o tai savo ruožtu liudija jo nenormalų panaudojimą.

 

Bet dabar turiu atkreipti jūsų dėmesį į lemiamą skirtumą tarp simptomų, būdingų aktualiosioms ir psichinėms neurozėms; iki šiol daugiausia dėmesio skyrėme vienai psichinių neurozių grupei, būtent perkėlimo neurozėms. Abiem atvejais simptomai kildintini iš libido, jie atspindi nenormalų libido panaudojimą, yra pasitenkinimo pakaitalai. Bet aktualiųjų neurozių simptomai - spaudimas galvoje, skausmo pojūtis, kokio nors organo dirginimas, funkcijos silpnėjimas ar slopinimas - neturi jokios „prasmės", jokios psichinės reikšmės. Jie ne tik reiškiasi fiziniais požymiais kaip ir, pvz., isterijos simptomai; tai grynai fiziniai procesai, kurie atsiranda visiškai nedalyvaujant tiems sudėtingiems psichikos mechanizmams, kuriuos aptarėme. Žodžiu, kaip tik jie taip ilgai buvo laikomi psichoneuroziniais simptomais. Bet kaipgi jie tokiu atveju gali atitikti libido - psichikoje veikiančios jėgos - sąnaudas? Ponai, tai labai paprasta. Leiskite priminti vieną pirmiausių psichoanalizei pateiktų priekaištų. Kažkada buvo sakoma, kad ji siekia sukurti grynai psichologinę neurozinių reiškinių teoriją ir kad tai visiškai beviltiškas užsiėmimas, nes psichologinės teorijos niekada negalėsiančios paaiškinti ligos.

Kaip paprastai užmiršdavo, kad seksualinė funkcija anaiptol nėra nei grynai psichinis, nei grynai somatinis reiškinys. Ji veikia ir kūno, ir psichikos gyvenimą. Jei paaiškėjo, kad psichoneurozių simptomais reiškiasi seksualinės funkcijos poveikio psichikai sutrikimai, nenustebsime išgirdę, kad aktualiosios neurozės yra tiesioginė somatinė seksualinių sutrikimų išdava.

 

Vertinga nuoroda siekiant suvokti seksualinius sutrikimus tampa klinikinės praktikos patvirtintas faktas, į kurį atsižvelgia įvairūs tyrinėtojai. Simptomatikos detalėmis ir savotiška įtaka visoms organų sistemoms ir funkcijoms aktualiosios neurozės neabejotinai primena liguistas būsenas, atsirandančias dėl chroniško išorinių nuodingų medžiagų poveikio ir staigaus jo nutrūkimo, - intoksikacijos ir abstinencijos būsenas. Dar labiau abi susirgimų grupes artina tokios būsenos, kurias, kaip antai M. Basedowii ligą, irgi išmokome sieti su nuodingų medžiagų poveikiu, - bet tie nuodai nėra organizmui svetimi, jie nepakliūva į jį iš išorės, o yra organizmo medžiagų apykaitos rezultatas. Manau, kad dėl šių analogijų tiesiog privalome laikyti neurozes seksualinio medžiagų apykaitos sutrikimo išdava, nesvarbu, ar dėl to, kad seksualinių toksinų gaminama daugiau, nei individas įstengia pasisavinti, ar dėl to, kad vidinės ir net psichinės sąlygos trukdo teisingai panaudoti šias medžiagas. Liaudis nuo seno taip manė apie seksualinio potraukio prigimtį, meilę ji vadina „apsvaigimu" [Rausch] ir sako, kad įsimylima išgėrus meilės gėrimo, žodžiu, perkelia veikiančią priežastį į išorinį pasaulį. Šia proga galėtume prisiminti erogenines zonas ir teiginį, kad seksualinis susijaudinimas gali kilti įvairiausiuose organuose. Beje, mums nieko nereiškia žodžiai „seksualinė medžiagų apykaita" arba „seksualumo chemija"; nieko apie tai nežinome, negalime net nuspręsti, ar reikėtų manyti, kad egzistuoja dvi seksualinės medžiagos, kurias galėtume pavadinti „vyriška" ir „moteriška", ar pakanka apsiriboti vienu seksualiniu toksinu, kuris ir būtų dirginančių libido poveikių nešėjas. Tiesą sakant, mūsų sukurtas mokslinis psichoanalizės statinys tėra antstatas, kuris kada nors turi įgyti organinius pamatus; bet kol kas mes jų nežinome.

 

Psichoanalizę kaip mokslą charakterizuoja ne apdorojama medžiaga, o naudojama technika. Pernelyg nepritempdami psichoanalize galime naudotis ne tik neurozių teorijoje, ją galime taikyti ir kultūros istorijai, religijos mokslui bei mitologijai. Ji siekia ne ko kito, kaip atskleisti psichikos gyvenime nesąmoningumo sritį. Psichoanalizės neįmanoma taikyti sprendžiant aktualiųjų neurozių problemas, tokių neurozių, kurių simptomai, matyt, atsiranda dėl tiesioginio toksinio poveikio; psichoanalizė čia nelabai gali padėti ir turi pasitraukti, užleisdama vietą biologiniams-medicininiams tyrinėjimams. Dabar turbūt geriau suprantate, kodėl medžiagą pateikiau kaip tik tokia tvarka. Pažadėjus „Neurozių teorijos įvadą", neabejotinai būtų buvę teisingiau pradėti nuo paprastų aktualiųjų neurozių formų, paskui tirti sudėtingesnius psichinius negalavimus, atsirandančius dėl libido sutrikimų. Aptardamas aktualiąsias neurozes būčiau turėjęs papasakoti viską, ką žinome ar manome žiną apie jas iš įvairių šaltinių, o apibūdindamas psichoneurozes būčiau turėjęs kalbėti apie psichoanalizę, svarbiausią pagalbinę techninę priemonę, kuri paaiškina šias būsenas. Bet ketinau skaityti ir paskelbiau dėstysiąs „Psichoanalizės įvadą"; man kur kas labiau rūpėjo, kad susidarytumėte bendrą psichoanalizės vaizdą, o ne kauptumėte informaciją apie neurozes, todėl visai pagrįstai nepradėjau nuo aktualiųjų, psichoanalizei visiškai beverčių, neurozių. Be to, manau, kad mano pasirinkimas buvo geresnis dar ir todėl, kad gilios psichoanalizės prielaidos ir platūs jos ryšiai tikrai verti kiekvieno išsilavinusio žmogaus dėmesio; neurozių teorija tėra tik viena iš daugelio medicinos sričių.

 

Tačiau pagrįstai tikitės, kad šiek tiek dėmesio skirsime ir aktualiosioms neurozėms. Privalome tai jau vien dėl jų intymaus klinikinio ryšio su psichoneurozėmis. Tad noriu pranešti, kad skiriame tris grynas aktualiųjų neurozių formas: neurasteniją, baimės neurozę ir hipochondriją. Bet ir šis skirstymas susilaukė priekaištų. Nors visi pavadinimai naudojami, bet jais nusakomas turinys yra neapibrėžtas ir nestabilus. Be to, kai kurie gydytojai apskritai vengia skaidyti painų neurozinių reiškinių pasaulį, išskirti jame kokius nors klinikinius vienetus, atskiras ligas, ir net nepripažįsta skirstymo į aktualiąsias neurozes ir psichoneurozes. Man rodos, jie persistengia ir pasuka anaiptol ne tuo keliu, kuris vestų pažangos link. Išvardytos neurozių formos kartais pasitaiko visiškai grynos, bet dažniau jos pinasi tarpusavyje ir dar su kokia nors psichoneuroze. Bet dėl to neturėtume atsisakyti jas skirti. Prisiminkite, kuo skiriasi mokymas apie mineralus ir mokymas apie akmenis mineralogijoje. Mineralai aprašomi kaip atskiri vienetai, nes jie dažnai aptinkami kaip kristalai, aiškiai išsiskiriantys iš savo aplinkos. Akmenis sudaro mineralų sankaupos, susijungusios ne atsitiktinai, bet dėl savo atsiradimo aplinkybių. Mes dar pernelyg mažai žinome apie neurozių raidą, kad galėtume sukurti neurozių teoriją, primenančią mokymą apie akmenis. Bet būsime teisūs, iš bendros masės išskirdami mums pažįstamus klinikinius vienetus, kuriuos galima palyginti su mineralais.

 

Suvokti psichoneurozių simptomų susidarymą labai padeda reikšmingas ryšys, siejantis aktualiųjų neurozių ir psicho-neurozių simptomus; aktualiosios neurozės simptomas dažnai yra psichoneurozinio simptomo branduolys ir paruošiamoji stadija. Šis santykis ryškiausias tarp neurastenijos ir konversine isterija vadinamos perkėlimo neurozės, tarp baimės neurozės ir baimės isterijos, taip pat tarp hipochondrijos ir formų, toliau vadinamų parafrenija (dementia praecox ir paranoja). Imkime, pvz., isterinį galvos arba strėnų skausmą. Analizė rodo, kad atlikus sutirštinimą ir perstūmimą šis skausmas tampa pakaitalu, patenkinančiu ištisą aibę libidinių fantazijų ir prisiminimų. Bet kadaise šis skausmas buvo realus, jis buvo tiesioginis seksualinis-toksinis simptomas, somatinė libidinio susijaudinimo išraiška. Anaiptol nenorime teigti, kad visi isteriniai simptomai turi tokį branduolį, bet tiesa, kad taip būna labai dažnai ir kad visos - normalios arba patologinės - libidinio susijaudinimo įtakos kūnui dažniausiai reiškiasi kaip tik isterijos simptomų susidarymu. Jos atlieka vaidmenį tos smėlio kruopelės, kurią moliuskas apgaubia perlamutro sluoksniais. Lygiai taip formuodama simptomus psichoneurozė pasitelkia patogiausią ir tinkamiausią medžiagą, trumpalaikius seksualinio susijaudinimo požymius, lydinčius seksualinį aktą.

 

Toks procesas itin įdomus diagnostiniu ir terapiniu požiūriu. Neretai pasitaiko, kad neurozei linkę, bet dar nesergantys ja individai patiria liguistus kūno pokyčius - tarkim, uždegimą ar sužeidimą, - ir šie paskatina simptomų susidarymo darbą, kuris realybės pateiktą simptomą kuo skubiausiai paverčia visų nesąmoningų fantazijų, kurioms ir tetrūko raiškos priemonių, atstovu. Tokiu atveju gydytojas rinksis tai vieną, tai kitą gydymo būdą: gal jis panorės pašalinti organinę priežastį, nesirūpindamas triukšmingu neuroziniu jos perdirbiniu, o gal grumsis su atsiradusia neuroze, nepaisydamas jos organinės dingsties. Sėkmė parodys, kad tai vienas, tai kitas būdas teisingas arba neteisingas; vargu ar įmanoma pateikti bendras instrukcijas tokiais mišriais atvejais.

Populiariausi