Sigmund Freud

 

(27 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DVIDEŠIMT SEPTINTA PASKAITA

 

Perkėlimas

 

Ponios ir ponai! Kadangi artėjame prie mūsų paskaitų pabaigos, tikriausiai puoselėjate tam tikrus lūkesčius, kurių neturėčiau apvilti. Tikriausiai manote, kad po psichoanalitinės medžiagos brūzgynus jus vedžiojau ne tam, kad galiausiai paleisčiau nė žodžiu neužsiminęs apie terapiją, kuri tik ir tesuteikia galimybę apskritai užsiimti psichoanalize. Be to, negaliu nepaliesti šios temos, nes ji atskleis naują faktą, kuris apčiuopiamai padės geriau suvokti mūsų nagrinėtas negalias.

 

Žinau, nesitikite, kad pateiksiu jums techninius nurodymus, kaip atlikti analizę siekiant terapinių tikslų. Norėtumėte nors bendrais bruožais sužinoti, kaip veikia psichoanalitinė terapija ir ką daugmaž ji pasiekia. Tam turite neabejotiną teisę. Bet nenoriu jums visko išdėstyti, primygtinai reikalauju, kad susivoktumėte patys.

 

Pagalvokite! Jūs susipažinote su visomis esminėmis susirgimo sąlygomis, taip pat su visais ligonį veikiančiais veiksniais. Ką gi čia įmanoma terapiškai paveikti? Pirmiausia žinome, kad esama paveldėtų polinkių, - apie juos retai kalbame, nes juos labai energingai pabrėžia kiti, o mes neturime pridurti nieko naujo. Bet nemanykite, kad jų neįvertiname; kaip tik mes, terapeutai, pakankamai aiškiai jaučiame jų galią. Bet, šiaip ar taip, čia nieko negalime pakeisti; ir mums tai yra tiesiog mūsų pastangas ribojanti duotybė. Toliau - ankstyvųjų vaikystės išgyvenimų įtaka, kuriai analizuodami įpratome teikti pirmenybę; tie išgyvenimai yra praeityje, mes negalime jų panaikinti. Toliau - visa tai, ką nusakėme „realaus priverstinio atsižadėjimo" sąvoka, kaip antai gyvenimo nesėkmės, dėl kurių patiriama meilės stoka, taip pat skurdas, šeimyninė nesantaika, nesėkminga santuoka, nepalankios socialinės aplinkybės ir griežti moraliniai reikalavimai, slegiantys individą. Žinoma, čia pakankamai daug galimybių labai veiksmingai terapijai, bet tai turėtų būti tokia terapija, kuria, pasak Vienos liaudies padavimo, užsiiminėjo imperatorius Juozapas: įsikiša galingas labdarys, kurio valiai paklūsta žmonės, ir sunkumai išnyksta. Bet kas esame mes, kad galėtume naudoti tokią labdarą kaip mūsų terapijos priemonę? Neturtingi ir visuomeniškai bejėgiai, priversti savo medicinine veikla užsidirbti pragyvenimo lėšas, mes negalime netgi to, ką gali kiti gydytojai, gydantys kitais metodais, - skirti savo pastangas ir nepasiturintiems. Mūsų terapija reikalauja pernelyg daug laiko ir trunka pernelyg ilgai. Bet galbūt nusigriebsite vieno minėtų momentų ir pamanysite, kad jis gali būti atraminiu mūsų terapinės veiklos tašku. Jeigu visuomenės pateikiami moraliniai ribojimai prisideda prie ligonio patiriamų nepriteklių, gydant galima padrąsinti jį arba tiesiog liepti peržengti šias ribas, pasitenkinti ir pasveikti, atsisakius vykdyti kokį nors visuomenės aukštai vertinamą idealą, kurio tikrovėje taip dažnai nesilaikoma. Žodžiu, pasveikti per nevaržomą seksualinį „savęs išgyvenimą". Tiesa, tokiu atveju analitinis gydymas bus įtartas tuo, kad jis netarnauja visuomeninei moralei. Duodamas vienam, jis atima iš visų.

 

Bet, ponios ir ponai, kas jus taip neteisingai informavo? Negali būti jokios kalbos apie tai, kad analitinėje terapijoje būtų bent kiek reikšmingas patarimas nevaržomai seksualiai save išgyventi, jau vien todėl, kad pareiškėme, jog ligonį kamuoja stiprus konfliktas tarp libidinio impulso ir seksualinio išstūmimo, tarp juslinio ir asketiško postūmio. Šis konfliktas neišnyks, jei vienam šių postūmių padėsime nugalėti priešingą. Juk akivaizdu, kad nervų ligonio atveju nugalėjo askezė. Kaip tik todėl nuslopintas seksualinis siekis reiškiasi simptomais. Jei dabar, priešingai, pasiektume juslingumo pergalę, simptomai turėtų pakeisti nuošaly pasilikusį seksualinį išstūmimą. Nė vienas pasirinktų sprendimų negali panaikinti vidinio konflikto, kaskart kuri nors pusė liktų nepatenkinta. Tik labai retais atvejais konfliktas yra pakankamai silpnas, kad galėtų lemti toks veiksnys kaip gydytojo pritarimas vienai ar kitai pusei, bet, tiesą sakant, tokiais atvejais analitinis gydymas nereikalingas. Asmenys, kuriems gydytojas gali turėti tokią įtaką, tą kelią būtų atradę ir be gydytojo. Juk žinote: jei susilaikantis jaunuolis ryžtasi nelegaliems seksualiniams santykiams arba nepatenkinta moteris ieško kompensacijos su kitu vyru, tai jie paprastai nelaukia gydytojo ar net analitiko leidimo.

 

Paprastai šiomis aplinkybėmis nepaisoma vieno esminio dalyko: patogeninio neurotikų konflikto nevalia painioti su normalia psichinių tos pačios psichologinės prigimties impulsų kova. Čia susiduria dvi jėgos, kurių viena pasiekė ikisąmoningą ir sąmoningą sritį, o kita buvo sulaikyta nesąmoningumo srityje.

Todėl konfliktas negali būti išspręstas; varžovai taip tinka vienas kitam, kaip baltasis lokys ir banginis iš visiems gerai žinomo pavyzdžio. Tikrasis sprendimas gali būti priimtas tik tada, kai varžovai susitiks tame pačiame lauke. Manau, vienintelė terapijos užduotis ir yra padaryti, kad tokia dvikova taptų įmanoma.

 

Be to, galiu patikinti, jog esate neteisingai informuoti, jei manote, kad patarimai ir vadovavimas tvarkant kasdienio gyvenimo reikalus yra sudėtinė analitinio poveikio dalis. Priešingai, tokio mentoriaus vaidmens vengiame kiek įmanydami, labiau už viską norime, kad ligonis spręstų savarankiškai. Todėl netgi reikalaujame, kad visus gyvybiškai svarbius sprendimus, kaip antai profesijos pasirinkimą, ūkinę veiklą, santuoką ar skyrybas, ligonis atidėtų, kol truks gydymas, ir įgyvendintų juos tik jam pasibaigus. Sutikite, visai ne šito tikėjotės. Tik kai kuriems labai jauniems arba visiškai bejėgiams ir nestabiliems asmenims negalime taikyti šio labai pageidaujamo ribojimo. Tokiais atvejais turime derinti gydytojo ir auklėtojo veiklą; bet tada puikiai suvokiame savo atsakomybę ir laikomės būtinų atsargumo priemonių.

 

Tas įkarštis, su kuriuo ginuosi nuo priekaišto, esą nervų ligonis analitinio gydymo metu pastūmėjamas nevaržomiems išgyvenimams, neturėtų sudaryti įspūdžio, kad, priešingai, ligonį veikiame visuomeninio moralumo linkme. Šitai mums bent jau ne mažiau svetima. Nors esame tik stebėtojai, ne reformatoriai, bet negalime atsisakyti kritinio požiūrio ir neįstengiame pritarti įprastai seksualinei moralei bei aukštai vertinti tuos būdus, kuriais visuomenė mėgina praktiškai tvarkyti seksualinio gyvenimo problemas. Galime aiškiai parodyti, kad vadinamasis visuomenės dorovingumas reikalauja daugiau aukų negu yra vertas, kad jos metodai nei remiasi teisingumu, nei liudija išmintį. Mes netrukdome pacientams išklausyti tokią kritiką, pratiname juos be prietarų aptarti seksualinius, taip pat ir visus kitus klausimus, ir jei gydymo kursui pasibaigus tapę savarankiški jie savo nuožiūra pasirenka kokią nors tarpinę poziciją tarp visiško seksualinio išgyvenimo ir neišvengiamos askezės, nė vienas jų pasirinkimas neslegia mūsų sąžinės. Sakome sau, kad tam, kuris išsiugdė teisingą santykį su savimi, negresia pavojus tapti nedorovingu, net jei jo dorovingumo kriterijai kiek skiriasi nuo visuomenės priimtų. Beje, mes stengiamės nepervertinti seksualinio susilaikymo problemos reikšmingumo neurozių gydymui. Tik retais atvejais patogeninę priverstinio atsižadėjimo situaciją ir ją lydintį libido sąstovį gali panaikinti lengviau prieinami lytiniai santykiai.

 

Vadinasi, terapinio analizės poveikio negalite paaiškinti tuo, kad leidžiamas nevaržomas seksualinis išgyvenimas. Paieškokite kito paaiškinimo. Manau, kad atmesdamas šią jūsų spėlionę padariau vieną pastabą, vedančią teisinga linkme. Tikriausiai mes padedame ligoniui nesąmoningą reiškinį paversdami sąmoningu, perkeldami jį iš nesąmoningumo į sąmoningumo sritį. Išties, taip ir yra. Nesąmoningumą paversdami sąmoningumu panaikiname išstūmimą, pašaliname simptomų susidarymo sąlygas, patogeninį konfliktą paverčiame normaliu, kuris turi būti kaip nors išspręstas. Nepasiekiame nieko daugiau, tik šią psichinę ligonio permainą; tepadedame jam tiek, kiek tai pavyksta. Ten, kur neįmanoma panaikinti išstūmimo arba analogiško psichinio proceso, nėra ką veikti ir mūsų terapijai.

Mūsų pastangų tikslą galime nusakyti įvairiomis formulėmis: įsąmoninti nesąmoningus impulsus, panaikinti išstūmimą, užpildyti amnezijos spragas, - visa tai reiškia tą patį. Bet galbūt jums nepatiks toks prisipažinimas. Nervų ligonio pasveikimą jūs įsivaizdavote visiškai kitaip, manėte, kad po varginamo psichoanalizės darbo jis taps kitu žmogumi, o pasirodo, kad pasiekiame tik tai, kad kiek sumažėja jo nesąmoningumas ir kiek padidėja sąmoningumas. Tikriausiai nepakankamai vertinate tokios vidinės permainos reikšmę. Pasveikęs nervų ligonis iš tikrųjų tapo kitu žmogumi, bet, žinoma, iš esmės jis liko tas pats, t. y. tapo toks, koks būtų galėjęs tapti geriausiu atveju susiklosčius palankiausioms aplinkybėms. Bet tai labai daug. Tikriausiai tokio psichinių lygmenų skirtumo svarba jums taps įtikima išgirdus, kiek daug reikia nuveikti ir kokių pastangų prireikia, kad galėtume atlikti šį iš pažiūros nereikšmingą ligonio psichinio gyvenimo pokytį.

 

Akimirkai nukrypsiu nuo temos ir paklausiu, ar žinote, ką vadiname kauzaline terapija? Tai metodas, nukreiptas ne prieš liguistus reiškinius, o pirmiausia siekiantis pašalinti ligos priežastis. Ar mūsų psichoanalitinė terapija yra kauzaline, ar ne? Atsakyti nėra paprasta, bet tai padarę galbūt įsitikinsime, kad nelabai verta šitaip formuluoti klausimą. Kadangi analitinė terapija nekelia neatidėliotinos užduoties pašalinti simptomus, ji veikia kaip kauzaline. Kitaip pažvelgę galite sakyti, kad ji nėra tokia. Jau seniai ištyrėme priežastinę grandinę nuo išstūmimų iki įgimtų potraukių, pastarųjų santykinį intensyvumą konstitucijoje ir raidos proceso nukrypimus. Įsivaizduokite, kad, tarkime, pasitelkę chemiją galime įsikišti į šį mechanizmą, padidinti ar sumažinti esamą libido kiekį arba sustiprinti vieną potraukį kito sąskaita; tai būtų tikrai kauzaline terapija, ir mūsų analizė atliktų būtiną parengiamąjį žvalgybinį darbą. Kaip žinote, apie tokį poveikį libido procesams dar negali būti jokios kalbos; atlikdami mūsų psichoterapiją taikomės į kitą grandį, ne tiesiog į mums žinomas reiškinių ištakas, - bet vis dėlto tai pakankamai nutolusi nuo simptomų grandis, kuri tapo mums prieinama labai įsidėmėtinomis aplinkybėmis.

 

Tad ką turime daryti, norėdami paversti nesąmoningus mūsų pacientų impulsus sąmoningais? Kadaise manėme, kad tai visai paprasta, mums tereikia juos atspėti ir pasufleruoti ligoniui. Bet dabar jau žinome, - tai buvo trumparegiška klaida. Mūsų žinojimas apie nesąmoningumo sritį nėra lygiavertis ligonio žinojimui; jei atskleisime jam savo žinojimą, šį žinojimą jis turės ne vietoj savo nesąmoningumo srities, bet greta jos, ir tai nedaug ką keičia. Veikiau turėtume įsivaizduoti šitą nesąmoningumo sritį topiškai, turėtume atrasti paciento prisiminimuose tą vietą, kur ji susidarė dėl išstūmimo. Šį išstūmimą reikia panaikinti, ir tada nesunku paversti nesąmoningą reiškinį sąmoningu. Kaip panaikinti išstūmimą? Čia pereiname į antrąją mūsų užduoties sprendimo fazę. Iš pradžių išstūmimo paieškos, paskui priešinimosi, palaikančio šį išstūmimą, panaikinimas.

 

Kaip įveikti priešinimąsi? Lygiai taip pat: atpažinti jį ir nurodyti pacientui. Juk priešinimąsi irgi sukelia išstūmimas, tas pats, kurį norime panaikinti, arba anksčiau įvykęs. Priešinimąsi sukuria priešinga įkrova, atsirandanti, kad išstumtų nepadorų impulsą. Todėl darome tai, ką norėjome daryti nuo pat pradžių: aiškiname, spėliojame ir pasakome ligoniui; bet dabar tai atliekame tinkamoje vietoje. Priešinga įkrova arba priešinimasis priklauso ne nesąmoningumo sričiai, o Ego, kuris mums talkina netgi tuo atveju, jei priešinimasis nėra sąmoningas. Žinome, čia kalbama apie dvejopą žodžio „nesąmoningas" prasmę: kaip fenomeno ir, antra vertus, kaip sistemos. Tai atrodo labai sudėtinga ir nesuprantama; bet juk tai tik pasikartojimas, ar ne? Jau seniai esame tam pasiruošę. Tikimės, kad ligonis atsisakys priešinimosi, atsižadės priešingos įkrovos, jei aiškindami suteiksime jo Ego galimybę juos pažinti. Kokios varomosios jėgos mums padeda? Pirmiausia paciento siekis pasveikti, paskatinęs jį įsitraukti į bendrą darbą, antra, jo intelektas, kurį aiškindami paremiame. Neabejotina, kad ligonio intelektas lengviau atpažįsta priešinimąsi ir atitinkamai išverčia tai, kas išstumta, jei pateikiame jam reikiamus hipotetinius vaizdinius. Jei pasakysiu jums: pažvelkite į dangų, pamatysite ten oro balioną, tai jūs aptiksite jį lengviau, nei tuo atveju, jei paprašysiu jūsų tiesiog pažvelgti aukštyn, ar nepamatysite ten ko nors. Ir pirmąkart pro mikroskopą žiūrinčiam studentui dėstytojas pasako, ką jis turi pamatyti, antraip jis apskritai nemato nieko, nors viskas ten yra ir gali būti pamatyta.

 

O dabar vienas faktas. Mūsų prielaida pasitvirtina ištisai aibei nervų ligų: isterijoms, baimės būsenoms, įkyriųjų būsenų neurozėms. Atradę išstūmimą, atskleidę priešinimąsi, nustatę išstumtus dalykus tikrai įstengiame išspręsti mūsų užduotį: įveikti priešinimąsi, panaikinti išstūmimą, paversti nesąmoningus reiškinius sąmoningais. Kartu visiškai aiškiai įsivaizduojame, kokia arši kova vyksta paciento psichikoje įveikiant kiekvieną priešinimąsi; tai normali psichinė kova, vykstanti tame pačiame psichologiniame lygmenyje tarp motyvų, siekiančių išlaikyti priešingą įkrovą, ir tų, kurie pasiruošę jos atsisakyti. Pirmieji - tai senieji motyvai, kažkada sąlygoję išstūmimą; tarp antrųjų yra naujai atsiradusieji, kurie, tikėkimės, išspręs konfliktą mūsų pageidaujama prasme. Mums pavyko atgaivinti senąjį išstūmimo konfliktą, peržiūrėti anuomet baigtą procesą.

 

Nauja medžiaga, kurią priduriame, - tai, pirma, įspėjimas, kad ankstesnis sprendimas sukėlė ligą, bei pažadas, kad kitoks sprendimas atvers kelią pasveikimui, ir, antra, didžiulis visų aplinkybių pokytis, įvykęs po ano pirminio išstūmimo. Tada Ego buvo silpnas, infantilus ir tikriausiai turėjo priežasčių boikotuoti libido poreikius kaip pavojingus. Šiandien jis yra stipresnis ir labiau patyręs, be to, turi pašonėje pagalbininką, gydytoją. Tad galime tikėtis, kad pavyks surasti kitą išeitį atnaujintam konfliktui, kad tai jau nebus išstūmimas, ir, kaip minėta, isterijų, baimės ir įkyriųjų būsenų neurozių atvejais mus lydinti sėkmė rodo, kad iš principo esame teisūs.

 

Bet esama kitų ligos formų, kai, nepaisant panašių sąlygų, mūsų terapinė veikla niekada nėra sėkminga. Ir čia susiduriame su pradiniu konfliktu tarp Ego ir libido, dėl kurio įvyko išstūmimas, - nors jį ir galime kitaip topiškai charakterizuoti, - ir čia įmanoma nustatyti tuos ligonio gyvenimo etapus, kada įvyko išstūmimas, ir čia naudojame tą patį metodą, pasiruošę duoti tuos pačius pažadus, suteikiame tą pačią pagalbą, pateikdami hipotetinius vaizdinius, ir vėl atstumas tarp ano išstūmimo ir dabarties leidžia kitaip spręsti konfliktą. Bet įveikti priešinimąsi arba panaikinti išstūmimą nepavyksta. Šių pacientų - paranojikų, melancholikų, dementia praecox aukų - apskritai nepaveikia psichoanalitinė terapija, jie jai nepasiduoda. Kodėl taip yra? Tik ne dėl intelekto stygiaus; žinoma, reikia, kad mūsų pacientai turėtų šiokių tokių intelektinių sugebėjimų, bet, pvz., jų tikrai nestinga paranojikams, sugebantiems itin sumaniai kombinuoti. Negalime pasigesti ir kitų varomųjų jėgų. Pvz., melancholikai, priešingai paranojikams, puikiai suvokia, kad jie serga ir todėl taip sunkiai kenčia, bet vis dėlto jie netampa prieinamesni. Čia susiduriame su faktu, nesuprantamu ir todėl verčiančiu abejoti, ar tikrai supratome visas sąlygas, dėl kurių kitų neurozių atvejais buvo pasiekta sėkmė.

 

Toliau tirdami isterikus ir įkyriųjų būsenų neurotikus netrukus atskleisime kitą faktą, kuriam esame visai nepasiruošę. Pastebėsime, kad šie ligoniai su mumis elgiasi gana savotiškai. Tikėjomės, kad numatėme visas varomąsias jėgas, į kurias reikės atsižvelgti gydant, kad visiškai racionalizavome savo ir paciento situaciją taip, jog galime ją apžvelgti tiesiog kaip aritmetikos pavyzdį, o paskui pasirodo, kad į tą situaciją prasiskverbė kažkoks veiksnys, kurio nebuvome apskaičiavę. Ši netikėta naujovė irgi būna įvairialypė, pradžioje paminėsiu dažnesnes ir lengviau su-prantamas jos raiškos formas.

 

Žodžiu, pastebime, kad pacientas, kuris teturėtų ieškoti išeities iš savo liguistų konfliktų, staiga itin susidomi gydytojo asmenybe. Viskas, kas siejasi su šiuo asmeniu, jam atrodo svarbiau už jo paties reikalus ir atitraukia jį nuo ligos. Todėl kiek laiko bendravimas su juo tampa labai malonus; ligonis itin paslaugus, kiek įmanydamas rodo dėkingumą, atskleidžia savo asmenybės subtilumą ir tokius jos privalumus, kurių mes galbūt ir nebūtume ieškoję. Gydytojas irgi susidaro palankią nuomonę apie pacientą ir dėkoja likimui, leidusiam padėti tokiai reikšmingai asmenybei. Jei gydytojas turi galimybę pakalbėti su paciento giminaičiais, jam malonu būna išgirsti apie abipusę simpatiją. Pacientas namuose nenuilsdamas giria gydytoją, liaupsina vis naujus jo privalumus. „Jis žavisi jumis, aklai Jumis pasitiki, viskas, ką Jūs sakote, jam yra tarsi apreiškimas", - pasakoja giminaičiai. Kartais kuris nors iš šio choro yra įžvalgesnis ir pareiškia: „Man jau nusibodo, jis nekalba apie nieką, tik apie Jus, tik Jūs jam nuolat ant liežuvio".

 

Tikėkimės, gydytojas yra pakankamai kuklus, kad tokį savo asmenybės vertinimą paaiškintų tomis viltimis, kurias jis gali sukelti ligoniui, bei tuo, kad stulbinantys ir išlaisvinantys atradimai, kurie lydi gydymo procesą, išplečia ligonio intelektinį horizontą. Šiomis aplinkybėmis analizė irgi vyksta puikiai, pacientas supranta kiekvieną užuominą, gilinasi į gydymo metu jam keliamas užduotis, pateikia gausybę prisiminimų ir minčių, stebina gydytoją savo aiškinimų teisingumu ir taiklumu, tad šis patenkintas konstatuoja, kaip mielai ligonis priima psichologines naujoves, paprastai sukeliančias aršiausią sveikųjų pasipriešinimą. Gerą tarpusavio supratimą analitinio darbo metu atitinka ir objektyvus, visų aplinkinių pripažįstamas sveikatos būklės pagerėjimas.

 

Bet dangus negali nuolat būti giedras. Vienądien jis apsiniaukia. Gydymas ima strigti; pacientas tvirtina, kad jam nieko neateina į galvą. Visiškai akivaizdu, kad darbas jo nedomina, kad jis lengva širdimi atsisakė vykdyti jam pateiktą nurodymą sakyti viską, kas ateina į galvą, nepasiduoti jokiems kritiniams prieštaravimams. Jis elgiasi taip, tarsi nevyktų gydymo kursas, tarsi nebūtų ano susitarimo tarp jo ir gydytojo; akivaizdu, kad jam kažkas rūpi, bet jis nori tai pasilaikyti sau. Tai situacija, pavojinga gydymo procesui. Neabejotina, kad susiduriame su galingu priešinimusi. Bet kas gi atsitiko?

 

Jei pavyksta vėl išsiaiškinti situaciją, pasirodo, kad trikdžio priežastis yra ta, jog pacientas į gydytoją perkėlė savo stiprius švelnius jausmus, kurių nepateisina nei gydytojo elgesys, nei gydant susiklostęs ryšys. Žinoma, kokia forma pasireiškia šis švelnumas ir kokių tikslų juo siekiama, priklausys nuo asmeninių abiejų dalyvių santykių. Jei kalbame apie jauną merginą ir jauną vyriškį, gali susidaryti normalaus įsimylėjimo įspūdis, mums atrodys visiškai suprantama, kad mergina įsimyli vyriškį, su kuriuo gali ilgai būti viena ir aptarti intymius dalykus, vyriškį, kuris jos atžvilgiu užima palankią pranašesnio pagalbininko poziciją; tikriausiai išleisime iš akių, kad turėtume veikiau tikėtis, jog neurotiškos merginos gebėjimas mylėti yra sutrikęs. Kuo labiau asmeniniai gydytojo ir paciento santykiai tolsta nuo šio pavyzdžio, tuo keisčiau atrodo tai, kad kaskart atrandame tą patį emocinį ryšį. Dar pusė bėdos, kai matome, jog jauną, nevykusiai ištekėjusią moterį apėmė rimta aistra savo kol kas nevedusiam gydytojui, jog ji pasiruošusi siekti skyrybų, kad galėtų priklausyti jam arba pasiryžusi užmegzti su juo slaptą meilės ryšį, jei kyla socialinės kliūtys. Taip atsitinka ne tik per psichoanalitinį gydymą. Bet tokiomis aplinkybėmis nustebęs išklausai moterų ir merginų žodžius, liudijančius visiškai apibrėžtą jų požiūrį į terapijos procesą: esą jos visada žinojusios, kad gali pasveikti tik per meilę, ir nuo pat gydymo pradžios tikėjusios, kad šis bendravimas galiausiai suteiks tai, ko joms iki šiol stigo gyvenime. Tik ši viltis paskatino jas įdėti tiek daug pastangų į gydymo procesą ir įveikti visus sunkumus, kalbant apie save. O mes pridursime: ir taip lengvai suprasti viską, kuo paprastai sunku patikėti. Bet toks prisipažinimas mus tiesiog pribloškia, visi mūsų apskaičiavimai nueina niekais. Nejaugi juos atlikdami būtume praleidę svarbiausią veiksmą?

 

Išties, kuo labiau didėja mūsų patirtis, tuo sunkiau atsispirti šiai mūsų mokslingumą pašiepiančiai pataisai. Pradžioje keletą kartų dar galėjome tikėtis, kad analitinį gydymą sutrikdė atsitiktinis, t. y. nenumatytas ir ne jo sąlygotas įvykis. Bet jei toks švelnus paciento prisirišimas prie gydytojo reguliariai kartojasi, jei jis atsiranda nepalankiausiomis aplinkybėmis lydimas tiesiog groteskiškų nesusipratimų, - net senoms moterims, net prie žilagalvio vyriškio, net tada, kai, mūsų požiūriu, nėra jokių pagundų, - tai tiesiog privalome atmesti trukdančio atsitiktinumo idėją ir pripažinti, kad kalbama apie fenomeną, kuo glaudžiausiai susijusį su ligos esme.

 

Naująjį nenorom pripažįstamą faktą vadiname perkėlimu [Übertragung]. Omeny turime jausmų perkėlimą į gydytojo asmenį, nes netikime, kad gydymo situacija galėtų pateisinti tokių jausmų atsiradimą. Veikiau spėjame, kad ligonės pasiruošimas patirti jausmus atsirado kažkur kitur, kad jis subrendo ir, pasitaikius progai, per analitinį gydymą perkeliamas į gydytojo asmenį.

Perkėlimas gali pasireikšti kaip audringas meilės reikalavimas arba įgauti nuosaikesnes formas; jauna mergina gali panorėti tapti mylimiausia seno vyriškio dukra, o ne mylimąja, libidinis siekis gali reikštis kaip švelnus pasiūlymas neišardomos, bet idealios dvasinės draugystės. Kai kurios moterys moka sublimuoti perkėlimą ir jį kaitalioti tol, kol jis tampa savaip gyvybingas; kitos priverstos jį pateikti grubiu, pirminiu, dažniausiai nepakenčiamu pavidalu. Bet, šiaip ar taip, tai visada tas pats reiškinys, ir niekada nereikia apsirikti dėl tų pačių jo ištakų.

 

Prieš klausdami, ką mums veikti su naujuoju perkėlimo faktu, išsamiau jį apibūdinkime. Kaip reikalai klostosi, kai pacientai vyrai? Čia galėtume tikėtis, kad išvengsime įkyraus lyčių skirtumo ir jų traukos. Deja, atsakymas toks: ne ką geriau, nei tada, kai pacientės moterys. Ir vėl prieraišumas prie gydytojo, ir vėl jo savybių pervertinimas, panirimas į jo interesų ratą, ir vėl pavydas visiems jam artimiems žmonėms. Sublimuotos perkėlimo formos tarp vyrų tuo dažnesnės, o tiesioginis seksualinis reikalavimas tuo retesnis, kuo labiau atvirą homoseksualumą nustelbia kiti šio potraukio komponento panaudojimo būdai. Pacientai vyrai dažniau nei moterys verčia gydytoją patirti ir tokią perkėlimo formą, kuri iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, prieštarauja viskam, ką iki šiol aprašėme, - priešišką arba negatyvų perkėlimą.

 

Pirmiausia įsidėmėkime, kad perkėlimas atsiranda jau gydymo pradžioje ir kurį laiką yra galingiausia darbo paskata. Jo visiškai nejauti, ir nereikia dėl jo rūpintis, kol jis palankiai veikia kartu atliekamą analizę. Jei jis paskui virsta priešinimusi, tenka atkreipti į jį dėmesį ir pripažinti, kad perkėlimo santykis su gydymo procesu pakito, iškilus dviem skirtingoms ir priešingoms sąlygoms: pirma, jei perkėlimas kaip švelnus polinkis pernelyg sustiprėjo, pernelyg aiškiai išsidavė, kad yra kilęs iš seksualinių potraukių ir todėl turi sukelti vidinį pasipriešinimą, ir, antra, jei jį sudaro priešiški, o ne švelnūs impulsai. Paprastai priešiški jausmai atsiranda vėliau, nei švelnūs, po pastarųjų; jų vienalaikis egzistavimas puikiai atspindi jausmų ambivalentiškumą, kuris būdingas daugeliui mūsų intymių santykių su kitais žmonėmis. Priešiški jausmai kaip ir švelnūs reiškia emocinį prisirišimą, pvz., užsispyrimas kaip ir paklusnumas irgi atspindi priklausomybę, nors ir su priešingu ženklu. Negalime abejoti tuo, kad priešiškus jausmus gydytojui irgi turime vadinti „perkėlimu", nes gydymo situacija tikrai nėra pakankama dingstis jiems atsirasti; tad būtinybė suprasti negatyvų perkėlimą užtikrina, kad nesuklydome, vertindami pozityvų arba švelnų perkėlimą.

 

Pateikdami techninę analizės instrukciją turime nuodugniai aptarti, iš kur atsiranda perkėlimas, kokie keblumai dėl jo kyla, kaip jį įveikiame ir kokią naudą galiausiai iš jo turime; šiandien galiu apie tai užsiminti tik probėgšmais. Mes anaiptol neturime paklusti perkėlimo sąlygotiems paciento reikalavimams, antra vertus, absurdiška būtų juos nedraugiškai ar net pasipiktinus atmesti; perkėlimą įveikiame nurodydami ligoniui, kad jo jausmai atsirado ne dabar ir skirti ne gydytojui, bet tik kartoja tai, kas jau anksčiau yra buvę. Taip užuot kartojus priverčiame jį prisiminti. Tada perkėlimas, nesvarbu, švelnus ar priešiškas, atrodęs didžiausia grėsme gydymui, virsta geriausiu jo įrankiu, padedančiu atverti slapčiausius psichikos gyvenimo reiškinius. Bet norėčiau tarti keletą žodžių, kad išsklaidyčiau tą nemalonią nuostabą, kurią jums sukėlė šis taip netikėtai atsiradęs fenomenas. Neturime pamiršti, kad mūsų analizuojamo paciento liga nėra gatavas, sustingęs darinys, kad ji auga ir vystosi kaip gyva būtybė. Jos vystymasis nesibaigia pradėjus gydymą, tačiau pasirodo, kad naujoji ligos veikla susitelkia į vienintelį tašką, būtent paciento santykį su gydytoju, vos tik gydymas užvaldo pacientą. Žodžiu, perkėlimą galima palyginti su brazdo sluoksniu, kuris skiria medieną nuo žievės ir iš kurio susidaro nauji audiniai, ir todėl kamienas storėja. Kai perkėlimas įgauna tokią reikšmę, darbas su ligonio prisiminimais nebėra toks svarbus. Nesuklysime pasakę, kad nuo šiol tai jau ne ankstesnė paciento liga, o naujai sukurta ir perdirbta neurozė, pakeičianti pirmąją. Šį naują senos ligos egzempliorių stebėjai nuo pat pradžių, matei, kaip jis atsirado ir vystėsi, ir orientuojiesi čia itin gerai, nes esi centrinis jo objektas. Visi ligonio simptomai prarado pirmykštę reikšmę ir prisitaikė prie naujos, su perkėlimu susijusios, prasmės. Arba išliko tik tokie simptomai, kuriuos pavyko taip perdirbti. Bet įveikę šią naują - dirbtinę - neurozę išvaduosime pacientą nuo ligos, kurią pradėjome gydyti, išspręsime mūsų terapinę užduotį. Jei žmogus bendraudamas su gydytoju yra normalus, jei jo neveikia išstumti potraukiai, jis pasiliks toks ir privačiame gyvenime gydytojui pasitraukus.

 

Perkėlimo reikšmė gydymui yra išimtinė, tiesiog lemiama isterijų, baimės isterijų, įkyriųjų būsenų neurozių atvejais; kaip tik todėl šios neurozės buvo sujungtos ir pavadintos „perkėlimo neurozėmis". Kai atlikdamas analitinį darbą susidarai aiškų įspūdį apie perkėlimo darbą, jau negali abejoti dėl to, kokio pobūdžio yra nuslopintieji impulsai, kurie reiškiasi kaip šių neurozių simptomai, ir nereikalauji svaresnių jų libidinės prigimties įrodymų. Galime sakyti, kad tik atsižvelgus į perkėlimą galutinai sutvirtėjo mūsų įsitikinimas, kokie reikšmingi yra simptomai kaip libidinio pasitenkinimo pakaitalai.

 

Dabar visiškai pagrįstai galime pataisyti mūsiškę dinaminę gydymo proceso sampratą ir suderinti ją su naujuoju požiūriu. Jei ligoniui reikia įveikti normalų konfliktą su priešinimusi, kurį jam atskleidžiame atlikdami analizę, turi būti galinga paskata, kuri padėtų jam apsispręsti mūsų norima, pasveikimo, linkme. Antraip gali atsitikti, kad jis nuspręs pakartoti ankstesnę baigmę ir vėl išstums tai, kas pakilo į sąmonę. Kovos rezultatus lemia ne jo intelektinis suvokimas, kuris nėra nei pakankamai gilus, nei laisvas tokiam veiksmui, bet tik ligonio santykis su gydytoju. Jei perkėlimas yra pozityvus, ligonis laiko gydytoją autoritetu, tiki jo teiginiais ir nuomonėmis. Jei tokio perkėlimo nėra arba jis neigiamas, ligonis nė iš tolo neklausys gydytojo nei jo argumentų. Tikėjimas čia pakartoja savo atsiradimo istoriją: jis yra kilęs iš meilės ir pradžioje nereikalauja jokių argumentų. Tik paskui argumentams skiriama tiek dėmesio, kad imama juos tikrinti, net jei juos pateikia mylimas žmogus. Neparemti tikėjimu argumentai nieko nereiškė ir nereiškia daugelio žmonių gyvenime. Žodžiu, net ir intelektiniam poveikiui žmogus pasiduoda tik tiek, kiek jis apskritai įstengia atlikti libidinę objektų įkrovą, ir galime visiškai pagrįstai manyti ir būgštauti, kad jo narcizmo laipsnis riboja net ir puikiausios analitinės technikos galimybes.

 

Visiems normaliems žmonėms turime priskirti gebėjimą perkelti libidinę objektų įkrovą ir į asmenis. Polinkis perkėlimui, kuriuo pasižymi minėtieji neurotikai, tėra pernelyg sustiprėjusi visiems bendra savybė. Tačiau būtų labai keista, jei niekas niekada nebūtų pastebėjęs ir įvertinęs tokio paplitusio ir tokio reikšmingo žmonių charakterio bruožo. Tai ir buvo pastebėta. Nepaprastai įžvalgiai Bernheimas grindė savąjį mokymą apie hipnozinius reiškinius teiginiu, kad visi žmonės kažkiek pasiduoda įtaigai. Šis pasidavimas įtaigai [Suggestibilitat] yra ne kas kita, kaip polinkis perkėlimui, tik kiek siauresne prasme, nes Bernheimas neatsižvelgė į negatyvų perkėlimą. Bet jis niekada negalėjo pasakyti, kas yra įtaiga ir kaip ji vyksta. Jam tai buvo esminis faktas, apie kurio kilmę jis nieko negalėjo pasakyti. Jis nesuprato suggestibilitė * priklausomybės nuo seksualumo, nuo libido veiklos. Žodžiu, turime prisipažinti, jog savo techniką atsisakėme grįsti hipnoze vien tam, kad vėl atrastume įtaigą, virtusią perkėlimu.

----------------------------

*Pasidavimas įtaigai (pranc). - Vert.

----------------------------

Dabar patylėsiu suteikdamas žodį jums. Matau, kyla toks galingas protestas, kad nesugebėsite toliau klausyti, jei neleisiu jums jo išsakyti: „Vadinasi, pagaliau prisipažinote, kad dirbate pasitelkę įtaigą kaip hipnotizuotojai. Mes jau seniai tai įtarėme. Tad kam reikėjo vaikščioti aplinkkeliais - tirti praeities prisiminimus, atrasti nesąmoningumo sritį, aiškinti ir versti iškraipymus, kam tos didžiulės darbo, laiko, pinigų sąnaudos, jei vienintelis veiksmingas dalykas yra įtaiga? Kodėl savo įtaigos nenukreipiate tiesiogiai prieš simptomus, kaip tai daro kiti, sąžiningi, hipnotizuotojai? Maža to, jei ketinate teisintis teigdami, kad vaikščiodami aplinkkeliais padarėte daugybę reikšmingų psichologinių atradimų, nepastebimų atliekant tiesioginę įtaigą, kas dabar laiduos, kad Jūsų atradimai teisingi? Gal jie irgi įtaigos rezultatas, be to, atsitiktinės įtaigos; ar ir šioje srityje neprimetate ligoniui tai, ką norite ir kas Jums atrodo esą teisinga?"

 

Viskas, ką man prikišate, yra įdomu ir į viską reikia atsakyti. Bet šiandien jau negaliu to padaryti, mums trūksta laiko. Tad iki kito karto. Pamatysite, viską jums paaiškinsiu. Šiandien turiu dar baigti tai, ką pradėjau. Žadėjau paaiškinti pasirėmęs perkėlimo faktu, kodėl mūsų terapinės pastangos nesėkmingos, kai susiduriame su narcizinėmis neurozėmis.

 

Pakaks kelių žodžių, kad pamatytumėte, kaip paprastai išsisprendžia mįslė ir kaip puikiai viskas dera. Stebėjimai rodo, kad narcizinėmis neurozėmis susirgusieji arba apskritai neturi perkėlimo gebos, arba tėra tik nepakankami jos likučiai. Jie atstumia gydytoją ne dėl priešiškumo, o dėl abejingumo. Todėl jis negali jų paveikti; viskas, ką jis sako, palieka juos abejingus, nedaro jokio įspūdžio, todėl pasveikimo mechanizmas, kurį sukuriame kitų neurozių atvejais, atnaujindami patogeninį konfliktą ir įveikdami išstūmimo priešinimąsi, čia neįmanomas. Jie lieka tokie, kokie yra. Jie jau ne kartą bandė savarankiškai išsigydyti, bet šių mėginimų rezultatai buvo patologiniai; mes nieko negalime pakeisti.

 

Remdamiesi savo klinikiniais įspūdžiais apie šiuos ligonius teigėme, kad veikiausiai jie atsižadėjo objektų įkrovos ir pavertė objektinį libido Ego libido. Tai būdingas požymis, skiriantis juos nuo pirmosios neurotikų grupės (isterija, baimės ir įkyriųjų būsenų neurozės). Šią prielaidą patvirtina ir ligonių elgesys, kai mėginame juos gydyti. Jie neatlieka perkėlimo ir todėl nepasiduoda mūsų įtakai, negali būti išgydyti.

Populiariausi