Sigmund Freud

 

(28 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

DVIDEŠIMT AŠTUNTA PASKAITA

 

Analitinė terapija

 

Ponios ir ponai! Jau žinote, apie ką šiandien kalbėsiu. Klausėte, kodėl pripažindami, kad mūsų atliekamas poveikis iš esmės grįstas perkėlimu, t. y. įtaiga, vis dėlto psichoanalitinėje terapijoje atsisakome naudotis tiesiogine įtaiga; be to, išsakėte abejonę, ar galime būti tikri, kad mūsų psichologiniai atradimai objektyvūs, jei įtaiga tokia reikšminga. Pažadėjau išsamiai atsakyti į šiuos klausimus.

 

Tiesioginė įtaiga - tai įtaiga, nukreipta prieš simptomų raišką, kova tarp jūsų autoriteto ir paciento ligos motyvų. Pastarieji jūsų nedomina, jūs reikalaujate, kad ligonis neleistų, jog šie motyvai reikštųsi simptomais. Tad nėra principinio skirtumo, ar taikysite ligoniui hipnozę, ar ne. Bernheimas ir vėl su jam būdingu įžvalgumu tvirtino, kad įtaiga yra esminis hipnotizmo reiškinių veiksnys, o hipnozė jau yra įtaigos padarinys, t. y. įteigta būsena, ir jis mielai praktikuodavo įtaigą ligoniui būdraujant, nes ir tada galima pasiekti tą patį, kaip ir ligonį užhipnotizavus.

 

Ką pirmiausiai norėtumėte išgirsti šiuo klausimu - patirties faktus ar teorinius samprotavimus?

 

Pradėkime nuo pirmųjų. Aš buvau Bernheimo, kurį aplankiau 1889 m. Nansyje ir kurio knygą apie įtaigą išverčiau į vokiečių kalbą, mokinys. Daugybę metų gydžiau hipnoze: pradžioje tai dariau įteigdamas draudimą, vėliau pradėjau jį derinti su paciento apklausa pagal Breuerio metodą. Todėl hipnozinės arba sugestyvios terapijos laimėjimus galiu vertinti remdamasis didžiule patirtimi. Anot seno medikų principo, ideali terapija turi būti greita, patikima ir nekelti nemalonių pojūčių ligoniui, tad Bernheimo metodas patenkino bent du iš šių reikalavimų. Ją galima buvo atlikti greičiau, t. y. kur kas greičiau, negu analitinę, ir ligonis nepatirdavo jokių rūpesčių ir keblumų. Gydytojui ji ilgainiui virsdavo monotonišku užsiėmimu: kiekvieną kartą tomis pačiomis priemonėmis vis uždraudi įvairiausius simptomus, nieko nenutuokdamas apie jų prasmę ar reikšmę. Tai buvo ne mokslinė veikla, o pameistrio darbas, primenantis magiją, užkeikimus ir fokusus; bet dėl ligonio interesų to galima buvo nepaisyti. Bet trečio dalyko stigo: metodas nebuvo patikimas nė vienu atžvilgiu. Vienam ligoniui jį buvo galima taikyti, kitam -ne; su vienu pavykdavo daug nuveikti, su kitu - labai mažai, ir niekad nebūdavo aišku kodėl. Dar blogiau nei šis metodo aikštingumas buvo jo laimėjimų trumpaamžiškumas. Netrukus vėl ką nors išgirdęs apie ligonį sužinodavai, kad ankstesnė negalia sugrįžo arba ją pakeitė nauja. Ir vėl galėjai hipnotizuoti. Be to, patyrę kolegos įspėdavo pernelyg dažnai nekartoti hipnozės, kad ligonis neprarastų savarankiškumo ir nepriprastų prie šios terapijos kaip prie narkotikų. Sutinku, kad kartais viskas puikiai pavykdavo: nedideles pastangas lydėdavo visiška ir ilgalaikė sėkmė. Bet kodėl rezultatas būdavo toks, likdavo neaišku. Kartą atsitiko taip, kad sunki būsena, kurią buvau visiškai pašalinęs po trumpo hipnozinio gydymo, atsinaujino, kai ligonė supyko ant manęs, nors buvau niekuo dėtas; paskui susitaikėme ir vėl panaikinau tą būseną, šįsyk kur kas nuodugniau, bet ji vėl atsinaujino ligonei antrą kartą atšalus. Kitąsyk patyriau, kaip ligonė, kuriai hipnotizuodamas ne kartą padėjau atsikratyti nervingų būsenų, gydant ypač sunkų atvejį netikėtai apsivijo rankomis man apie kaklą. Nori nenori, bet susidūręs su tokiais faktais kiekvienas bus priverstas paklausti savęs, kokia jo sugestyvaus autoriteto prigimtis ir kilmė.

 

Tiek apie patirtį. Ji rodo, kad nedaug ką praradome atsisakę tiesioginės įtaigos. Dabar leiskite pridurti keletą samprotavimų. Hipnozinė terapija ir iš paciento, ir iš gydytojo reikalauja labai menkų pastangų. Ši terapija puikiai atitinka tą požiūrį į neurozes, kurio iki šiol laikosi daugelis gydytojų. Gydytojas sako sergančiajam neuroze: nieko jums nėra, tai tik nervai, todėl jūsų negalavimą galiu panaikinti keliais žodžiais per kelias minutes. Bet mūsų energetiniam mąstymui prieštarauja požiūris, kad menkomis pastangomis galime išjudinti didžiulį krovinį, tiesiogiai jį veikdami ir nesinaudodami atitinkamais papildomais įrengimais. Aplinkybės labai panašios, ir patirtis patvirtina, kad ir su neurozėmis toks triukas nenusiseka. Tiesa, žinau, kad šis argumentas nėra visiškai nepaneigiamas; pasitaiko ir „sėkmingų" atvejų.

 

Tos žinios, kurias įgijome per psichoanalizę, leidžia taip nusakyti hipnozinės ir psichoanalitinės įtaigos skirtumą: hipnozinė terapija psichikos gyvenime mėgina kažką pridengti ir užtušuoti, o analitinė - atskleisti ir pašalinti. Pirmąją galime palyginti su kosmetika, antrąją - su chirurgija. Pirmoji pasitelkia įtaigą, kad uždraustų simptomus, ji sustiprina išstūmimą, bet nepaliečia nė vieno tų procesų, dėl kurių atsirado simptomai. Analitinė terapija skverbiasi prie šaknų, prie tų konfliktų, iš kurių atsirado simptomai, ir naudoja įtaigą siekdama pakeisti šitų konfliktų rezultatus. Hipnozinė terapija leidžia pacientui būti neveikliam ir nesikeisti, tad jis visiškai nesugeba priešintis atsiradus naujai dingsčiai susirgti. Analitinis gydymas ir iš gydytojo, ir iš ligonio reikalauja didelių pastangų, tik šitaip gali būti įveiktas vidinis priešinimasis. Įveikiant šį priešinimąsi ligonio psichikos gyvenimas palaipsniui kinta, pasiekia aukštesnę vystymosi pakopą, ir ligonis tampa atsparus pasitaikius naujai galimybei susirgti. Esminė analitinio gydymo dalis, kurią turi atlikti ligonis, yra darbas įveikiant priešinimąsi; gydytojas jam padeda įtaiga, kuriai skiriamas auklėjimo vaidmuo. Todėl teisingai sakyta, kad psichoanalitinis gydymas yra savotiškas perauklėjimas [Nacherziehung].

 

Tikiuosi, dabar paaiškinau jums, kuo mūsiškis terapinės įtaigos naudojimo būdas skiriasi nuo to būdo, kuris tik ir teįmanomas hipnozinės terapijos atveju. Susieję įtaigą su perkėlimu suprasite ir jau anksčiau į akis kritusį hipnozinės terapijos aikštingumą, ir tai, kodėl analitinės terapijos rezultatus iki jos ribinių atvejų galima numatyti. Naudodami hipnozę priklausome nuo ligonio sugebėjimo atlikti perkėlimą, bet visiškai negalime to perkėlimo paveikti. Perkėlimas, kurį atlieka hipnotizuojamasis, gali būti negatyvus arba, kaip dažniausiai pasitaiko, ambivalentiškas, be to, nuo perkėlimo pacientas gali gintis kokiomis nors ypatingomis nuostatomis; mes apie tai nieko nesužinome. Atlikdami psichoanalizę dirbame tiesiog su perkėlimu, pašaliname tai, kas jam trukdo, gaminame sau pageidaujamą instrumentą, padėsiantį mums dirbti. Taip atsiranda galimybė visiškai kitaip panaudoti įtaigos jėgą; mes ją valdome; ne ligonis įteigia sau, ko jis nori, o mes vadovaujame jo įtaigai, kiek jis apskritai leidžiasi jos veikiamas.

 

Dabar sakysite: nesvarbu, kaip vadinsime mūsų analizės varomąją jėgą - įtaiga ar perkėlimu, - bet kyla pavojus, kad jos įtaka pacientui privers suabejoti objektyviu mūsų duomenų patikimumu. Kas naudinga terapijai, kenkia tyrimui. Kaip tik šis priekaištas dažniausiai pateikiamas psichoanalizei, ir reikia pripažinti: nors ir klaidingo, negalima atmesti jo kaip neprotingo. Bet jeigu jis būtų teisingas, psichoanalizė tebūtų tik itin gerai užmaskuotas, itin veiksmingas sugestyvaus gydymo būdas, ir nereikėtų rimtai žiūrėti į visus jos teiginius apie gyvenimo įtakas, psichinę dinamiką, nesąmoningumo sritį. Priešininkai mano kaip tik taip; pasak jų, mes „įkalbame" ligoniui visa, kas siejasi su seksualinių išgyvenimų reikšme, jeigu ne pačius išgyvenimus, žinoma, pirma sukūrę tokias kombinacijas mūsų pagedusioje vaizduotėje. Šiuos išpuolius lengviau paneigti pasirėmus patirtimi, o ne teorija. Tas, kuris pats atliko psichoanalizę, galėjo daugybę kartų įsitikinti, kad šitaip nieko neįmanoma ligoniui įteigti. Žinoma, nesunku padaryti jį kokios nors teorijos šalininku ir priversti prisidėti prie galimų gydytojo klaidų. Tokiu atveju jis elgiasi kaip kiekvienas kitas, kaip mokinys, bet paveikiamas tik jo intelektas, o ne liga. Išspręsti ligonio konfliktus ir įveikti jo priešinimąsi pavyksta tik tada, kai jam pateikiami hipotetiniai vaizdiniai atitinka jo vidinę tikrovę. Netinkamos gydytojo prielaidos atkrinta analizės metu, jų tenka atsisakyti, pakeičiant naujomis. Tikslia technika stengiesi apsisaugoti nuo laikinų įtaigos laimėjimų, tačiau jie nėra pavojingi, net jei ir pasitaiko, nes niekada neapsiriboji pirmąja sėkme. Nemanai, kad analizė baigta, kol nesupranti visų tiriamo atvejo neaiškumų, neužpildai atminties spragų, nenustatai išstūmimo dingsčių. Pernelyg ankstyvus laimėjimus laikai veikiau analitinio darbo kliūtimis, nei jo paskatomis, todėl kaskart naikini šiuos laimėjimus, atskleisdamas juos sąlygojusį perkėlimą. Iš esmės kaip tik ši ypatybė skiria analitinį gydymą nuo grynai sugestyvaus, dėl jos analitinius rezultatus pamažu nustoja įtarinėti esant įtaigos padariniais. Gydant bet kokiu kitu sugestyviu būdu, perkėlimas rūpestingai puoselėjamas ir neliečiamas; gydant analitiškai jis virsta objektu, naikinama bet kokia jo raiškos forma. Analitinio gydymo pabaigoje perkėlimas turi būti pašalintas, ir jei tada pasiekiame ar išsaugome teigiamą rezultatą, jis jau nėra sąlygotas įtaigos, jį gauname įtaigos padedami įveikę vidinį priešinimąsi, atlikę vidinę ligonio permainą.

 

Nuo atskirų įtaigos efektų apsaugo tai, kad gydydami nuolat turime kovoti su priešinimusi, kuris gali virsti negatyviu (priešišku) perkėlimu. Neužmiršime pasiremti ir tuo, kad daugelį analizės rezultatų, kuriuos šiaip būtų galima įtarti esant įtaigos produktais, neabejotinai patvirtina kiti tikrai nepriekaištingi šaltiniai. Mūsų informantai šiuo atveju yra silpnapročiai ir paranojikai, kurių, žinoma, negali įtarti polinkiu pasiduoti sugestyviai įtakai. Tai, ką šie ligoniai pasakoja apie simbolių vertinius ir fantazijas, prasiskverbusius iki jų sąmonės, tiksliai sutampa su rezultatais, gautais tiriant perkėlimo neurozėmis sergančius ligonius, taigi patvirtina objektyvų mūsų aiškinimų, kuriais dažnai abejojama, teisingumą. Manau, neapsiriksite, šioje vietoje patikėję analize.

Dabar išsamiau pavaizduokime sveikimo mechanizmą, pasitelkdami libido teorijos formules. Neurotikas nesugeba patirti malonumo, nes jo libido nenukreiptas į realų objektą, ir neįstengia nieko nuveikti, nes turi eikvoti labai daug energijos, kad išlaikytų libido išstumtą ir apsisaugotų nuo jo antplūdžio. Jis pasveiktų išnykus konfliktui tarp Ego ir libido, kai Ego vėl galėtų disponuoti libido. Tad terapijos užduotis yra išvaduoti libido nuo ankstesnių, nuo Ego nepriklausomų prieraišumų ir padaryti, kad jis vėl taptų paklusnus Ego. Kurgi yra neurotiko libido? Jį nesunku surasti; jis susijęs su simptomais, teikiančiais vienintelį įmanomą pasitenkinimo pakaitalą. Vadinasi, reikia užvaldyti simptomus, sunaikinti juos, - kaip tik to iš mūsų reikalauja ligonis. Kad panaikintume simptomus, reikia grįžti prie jų ištakų, atgaivinti juos sukėlusį konfliktą ir išspręsti jį kitaip, pasitelkus tokias varomąsias jėgas, kurių kadaise stigo ligoniui. Ši išstūmimo proceso revizija tik iš dalies gali būti atlikta remiantis prisiminimais apie išstūmimą sukėlusius procesus. Lemiama darbo dalis atliekama, kai užsimezgus santykiui su gydytoju, atlikus „perkėlimą" sukuriami nauji senųjų konfliktų variantai, ir nors dabar ligonis vėl norėtų elgtis taip, kaip elgėsi kadaise, bet jis verčiamas sukaupti visas psichines jėgas ir padaryti kitokį sprendimą. Tad perkėlimas tampa kautynių lauku, kuriame susiduria visos tarp savęs kovojančios jėgos.

 

Ir libido, ir priešinimasis jo reikalavimams dabar sutelkiami į santykį su gydytoju; kartu neišvengiamai libido nelieka simptomams. Tikrąją paciento ligą keičia dirbtinai sukelta perkėlimo liga, įvairius nerealius libido objektus - irgi fantastinis gydytojo asmenybės objektas. Bet pasitelkęs įtaigą gydytojas iki aukščiausio psichinio laipsnio pakylėja šią naują kovą dėl naujo objekto, ji vyksta kaip normalus psichikos konfliktas. Išvengus naujo išstūmimo panaikinamas Ego ir libido susvetimėjimas, atkuriama psichinė asmenybės vienybė. Atsiskyręs nuo laikino objekto, gydytojo asmenybės, libido jau negali grįžti prie senųjų objektų ir pasilieka Ego žinioje. Šio terapinio darbo metu įveikiamos jėgos yra Ego nepalankumas tam tikroms libido kryptims bei libido, nenorom paliekančio kažkada įkrautus [besetzt] objektus, atkaklumas arba lipnumas.

 

Tad terapinis darbas skyla į dvi fazes: pirmoje visas libido atitraukiamas nuo simptomų ir sutelkiamas į perkėlimą; antroje vyksta kautynės dėl naujojo objekto, ir galiausiai libido išlaisvinamas nuo jo. Teigiamą atnaujinto konflikto baigmę lemia tai, kad dabar neleidžiama įvykti išstūmimui, tad libido negali išsprūsti nuo Ego vėl pasitraukdamas į nesąmoningumo sritį. Tai įmanoma todėl, kad veikiant gydytojo įtaigai vyksta Ego permaina. Aiškinimo darbas ilgainiui paverčia nesąmoningus reiškinius sąmoningais, Ego išauga nesąmoningumo srities sąskaita, pamokytas jis susitaiko su libido ir yra linkęs leisti jam šiek tiek pasitenkinti, be to, Ego kiek mažiau baiminasi libido reikalavimų, nes atsiranda galimybė dalį jų patenkinti per sublimaciją. Kuo labiau gydymo metu vykstantys procesai sutampa su šiuo idealizuotu aprašymu, tuo didesnė sėkmė lydi psichoanalitinę terapiją. Ją gali riboti nepakankamas libido, nenorom apleidžiančio savo objektus, judrumas, ir narcizmo, neleidžiančio perkėlimui peržengti tam tikrų ribų, užsispyrimas. Galbūt sveikimo proceso dinamiką dar labiau nušviesime pastebėję, kad ta libido dalis, kurią perkėlimo padedami nukreipiame į save, ir yra visas iš Ego valdžios išsprūdęs libido.

 

Reikėtų įspėti, kad žinodami, kaip pasiskirsto libido per gydymo procesą ir po jo, anaiptol neturime teisės daryti tiesmukų išvadų apie tai, kaip jis pasiskirstęs ligos metu. Tarkime, mums pavyko sėkmingai susidoroti su kokiu nors ligos atveju sukūrus, o paskui pašalinus stiprų jausmų perkėlimą nuo tėvo į gydytoją; bet būtume neteisūs sakydami, kad ligonį anksčiau kamavo toks nesąmoningas prieraišumas tėvui. Perkėlimas nuo tėvo į gydytoją tik sukuria kovos lauką, kuriame įveikiame libido; ligonio libido jį pasiekia iš kitų pozicijų. Kovos laukas nebūtinai turi sutapti su svarbia priešo tvirtove. Priešo sostinės gynyba neprivalo vykti prie jos vartų. Tik vėl panaikinę perkėlimą galime mintyse rekonstruoti libido pasiskirstymą, buvusį ligos metu.

 

Libido teorijos požiūriu galime tarti paskutinį žodį apie sapnus. Neurotikų sapnai kaip ir jų riktai bei laisvosios asociacijos padeda atskleisti neurozinių simptomų prasmę ir libido pasiskirstymą. Sapnai, kaip norų išsipildymai, rodo, kokie potroškiai buvo išstumti ir prie kokių objektų prisirišo nuo Ego išsisukęs libido. Todėl sapnų aiškinimas labai svarbus per psichoanalitinį gydymą, o kartais jis ilgą laiką būna tiesiog svarbiausia darbo dalis. Jau žinome, kad miego būsena savaime susilpnina išstūmimą. Sumažėjus spaudimui, veikiančiam išstumtą impulsą, šis gali sapne reikštis daug aiškiau, negu dienos metu per simptomą. Tad sapno tyrimas yra patogiausias būdas pažinti išstumtus nesąmoningus reiškinius, prie kurių priklauso ir iš Ego valdžios išsprūdęs libido.

Bet neurotikų sapnai iš esmės niekuo nesiskiria nuo normalių žmonių sapnų; ko gero, jų net apskritai neįmanoma atskirti. Būtų paika nervų ligonių sapnuose ieškoti tokių požymių, kurių nebūtų sveikų žmonių sapnuose. Tad turime pasakyti, kad skirtumas tarp neurozės ir sveikatos būsenos egzistuoja tik dieną, sapnų gyvenimo jis nesiekia. Dalis tų prielaidų, kurias padarėme apie neurotiko sapnų ir simptomų ryšį, tinka ir sveikam žmogui. Negalime neigti, kad ir sveiko žmogaus psichikoje esama tų veiksnių, dėl kurių tik ir gali susidaryti ir sapnai, ir simptomai; privalome padaryti išvadą, kad ir sveikas žmogus atliko išstūmimą bei deda tam tikras pastangas, siekdamas jį palaikyti, kad ir jo nesąmoningumo sistemoje slypi išstumti, bet dar tebeturintys energijos impulsai, kad ir jo libido dalis yra ištrūkusi iš Ego kontrolės. Vadinasi, ir sveikas žmogus yra potencialus neurotikas, bet, matyt, sapnas yra vienintelis simptomas, kurį jis įstengia sukurti. Tiesa, atidžiau patyrinėję jo gyvenimą būdraujant pamatysime, kad tai tik regimybė, kad iš tiesų jo tariamai sveikas gyvenimas persmelktas smulkių, praktiškai nereikšmingų simptomų.

 

Tad skirtumas tarp psichinės sveikatos ir neurozės tėra praktinis klausimas, kurio sprendimas priklauso nuo to, ar pakankamai individas išsaugojo darbingumą ir sugebėjimą patirti malonumą. Šis rezultatas tikriausiai priklauso nuo reliatyvaus santykio, siejančio laisvos ir išstūmimo suvaržytos energijos kiekį, taigi yra kiekybinio, o ne kokybinio pobūdžio. Turbūt neverta priminti, kad toks požiūris teoriškai pagrindžia įsitikinimą, jog neurozės iš principo yra išgydomos, net jei jų pagrindas yra konstituciniai polinkiai.

Stovėjo jos technika, antra vertus, tai galėjo vykti tik dirbant ir kartu kaupiant patirtį. Dėl minėtų dėstymo sunkumų gydytojas, pradedantis praktikuoti psichoanalizę, kur kas labiau nei kiti specialistai priverstas savarankiškai tobulintis, ir jo pirmųjų darbo metų rezultatai anaiptol neleidžia spręsti apie analitinės terapijos veiksmingumą.

 

Ankstyvuoju psichoanalizės periodu daug mėginimų gydyti nepavyko, nes buvo gydomi tokie ligoniai, kuriems šis metodas apskritai netinka; šiandien, nustatę indikacijas, tokius atvejus atsisakome gydyti. Bet ir šias indikacijas tegalėjome gauti tik iš patirties. Juk kadaise nežinojai iš anksto, kad išreikštos paranojos ir dementia praecox formos nepasiduoda mūsų metodui, ir turėjai teisę jį taikyti visoms ligoms. Bet daugiausia nesėkmių pirmaisiais metais įvykdavo ne dėl gydytojo kaltės ar dėl netinkamo objekto pasirinkimo, o dėl nepalankių išorinių aplinkybių. Mes aptarėme tik vidinį - paciento - priešinimąsi, kuris neišvengiamas ir kurį galime įveikti. Išorinis priešinimasis, su kuriuo susiduria analizė dėl ligonio santykių, jo aplinkos, teoriškai nėra labai įdomus, bet turi didžiulę praktinę reikšmę. Psichoanalitinį gydymą galima palyginti su chirurgine operacija; kad būtų sėkmingas, jis irgi turėtų būti atliekamas palankiausiomis sąlygomis. Žinote, kokių priemonių imasi chirurgas: tinkama patalpa, geras apšvietimas, asistentas, giminių nušalinimas ir t. t. Paklauskite savęs, ar daug operacijų pavyktų, jei jos būtų atliekamos stebint visiems šeimos nariams, kaišiojantiems nosį į operacijos lauką ir garsiai klykaujantiems sulig kiekvienu skalpelio pjūviu. Psichoanalitiškai gydant giminaičių įsikišimas yra tiesioginė grėsmė, ir dar tokia, kurios nežinai kaip išvengti. Esi pasiruošęs vidiniam paciento priešinimuisi, kurį laikai būtinu, bet kaip apsiginti nuo išorinio priešinimosi? Ligonio giminaičiams neįmanoma nieko paaiškinti, neįmanoma jų įtikinti laikytis nuošaliai, niekada negalima stoti jų pusėn neprarandant ligonio pasitikėjimo, nes jis - žinoma, teisėtai - reikalauja, kad žmogus, kuriuo pasitiki, būtų jo pusėje. Kiekvienas, kuris žino, kokie nesutarimai dažnai skaldo šeimą, kaip ir analitikas nelabai nustebs suvokęs, jog kartais artimiausi ligonio giminaičiai labiau suinteresuoti, kad jis liktų toks, koks yra, nepasveiktų. Jei neurozė, kaip dažnai pasitaiko, susijusi su šeimos narių konfliktais, sveikasis ilgai nesvyruodamas pasirinks savo interesus, o ne ligonio pasveikimą. Nereikia stebėtis, kad sutuoktiniui nelabai patinka gydymas, per kurį, kaip jis ne be pagrindo įtaria, atskleidžiamas jo nuodėmių sąrašas; tuo nesistebime, bet ir negalime sau priekaištauti už tai, kad mūsų pastangos liko bevaisės pirma laiko nutraukus gydymą, nes sergančios moters priešinimąsi papildė jos vyro priešinimasis. Mes siekėme to, kas buvo neįmanoma susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

 

Užuot pasakojęs jums daugybę atvejų, pateiksiu tik vieną, kuriame dėl medicininių sumetimų buvau priverstas prisiimti nukentėjusiojo vaidmenį. Prieš daug metų ėmiau analitiškai gydyti jauną mergaitę, kuri jau seniai iš baimės negalėdavo išeiti į gatvę ir viena pasilikti namuose. Ligonė ilgainiui prisipažino, kad jos vaizduotę užvaldė atsitiktinai pastebėti švelnūs jos motinos ir pasiturinčio šeimos draugo santykiai. Bet ji buvo tokia nerangi arba tokia gudri, kad išsidavė motinai, apie ką kalbama per analizės seansus, pakeitusi elgesį su ja, ėmusi reikalauti, kad tik ji gelbėtų ją nuo vienatvės baimės, ir ėmusi užstoti duris, kai motina susiruošdavo išeiti. Anksčiau motina irgi buvo labai nervinga, bet prieš kelerius metus pasveiko pasigydžiusi vandens gydykloje. Pridursiu, kad toje gydykloje ji susipažino su minėtuoju vyriškiu ir užmezgė visais atžvilgiais ją tenkinusius ryšius. Nustebinta audringų merginos reikalavimų, motina staiga suprato, ką reiškia jos dukters baimė. Ji susirgusi, kad galėtų įkalinti savo motiną ir suvaržytų jos judėjimo laisvę, kurios jai reikėjo, norint susitikti su mylimuoju. Greitai apsisprendusi motina nutraukė kenksmingą gydymą. Merginą atidavė į psichiatrijos ligoninę ir daug metų demonstravo kaip „nelaimingą psichoanalizės auką". Taip pat ilgai dėl nesėkmingos šio gydymo baigties apie mane sklido blogos kalbos. Tylėjau, nes laikiau save susaistytu pareigos išsaugoti diskretiškumą. Daug vėliau sužinojau iš vieno kolegos, aplankiusio aną psichiatrijos ligoninę ir pamačiusio ten agorafobija sergančią merginą, kad apie jos motinos ir pasiturinčio šeimos draugo santykius žino visas miestas; veikiausiai jiems pritaria ir motinos vyras, merginos tėvas. Tad dėl tokios „paslapties" buvo paaukotas gydymas.

 

Prieškario metais, kai užplūdus ligoniams iš daugelio šalių tapau nepriklausomas nuo savo gimtojo miesto malonės ar nemalonės, prisiėmiau taisyklę nepradėti gydyti tokio ligonio, kuris nėra sui juris*, nepriklausomas nuo kitų žmonių esminiais gyvenimo klausimais. Ne kiekvienas psichoanalitikas gali sau tai leisti. Gal išklausę mano perspėjimus apie giminaičius padarysite išvadą, kad psichoanalizės tikslams reikia ligonius atskirti nuo jų šeimų, t. y. taikyti šią terapiją tik psichiatrijos ligoninių pacientams. Bet negaliu sutikti su jumis šiuo klausimu; daug geriau, kai ligoniai - jei tik jie nėra visiškai išsekę - gydomi tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis jie turi spręsti jiems kylančias užduotis. Bet artimųjų elgesys neturėtų paversti niekais šito pranašumo; jie neturėtų priešiškumu griauti gydytojo darbo. Bet kaipgi priversite paklusti nuo mūsų nepriklausomus veiksnius? Žinoma, numanote ir tai, kad gydymo viltys susijusios su socialine šeimos aplinka ir jos kultūros lygmeniu.

------------------------

*Savarankiškas (lot.). - Vert.

------------------------

Ar ne tiesa, psichoanalizės kaip terapijos veiksmingumo perspektyvos atrodo gana liūdnos, net jei daugelį mūsų nesėkmių galėtume paaiškinti išoriniais trukdančiais veiksniais! Tada analizės šalininkai patarė mums psichoanalizės nesėkmių rinkinį pasitikti statistine sėkmingų atvejų apžvalga. Nesutikau ir su tuo. Pareiškiau, kad statistika yra bevertė, jei į ją įtraukiami pernelyg nevienarūšiai vienetai, o tie neurozių atvejai, kurie buvo gydyti, iš tikrųjų nelygiaverčiai visais atžvilgiais. Be to, aptariamas laikotarpis pernelyg trumpas, kad galima būtų spręsti apie galutinį pasveikimą, o daugelio atvejų apskritai nebuvo galima aptarinėti. Tai pasakytina apie tuos asmenis, kurie slėpė ir savo ligą ir jos gydymą, tad ir jų pasveikimas turėjo būti išlaikytas paslaptyje. Bet labiausiai mane stabdė suvokimas, kad terapijos srityje žmonės elgiasi visiškai iracionaliai, tad nėra jokios vilties ko nors pasiekti protingomis priemonėmis. Terapinę naujovę jie gali pasitikti ekstazišku susižavėjimu, kaip, pvz., tada, kai Kochas viešai paskelbė apie savo pirmąjį tuberkuliną prieš tuberkuliozę, arba giliu nepasitikėjimu, kaip atsitiko su tikrai naudingais Jennerio skiepais, kurie iki šiol turi nesutaikomų priešininkų. Psichoanalizė susidūrė su aiškia išankstine neigiama nuostata. Išgydęs tikrai sunkų ligonį galėjai išgirsti: tai nieko neįrodo, jis pats per tiek laiko būtų pasveikęs. O jei ligonei, jau išgyvenusiai keturis melancholijos ir manijos ciklus, pradėtai gydyti per pauzę po melancholijos, po trijų savaičių vėl prasidėjo manija, tai ne tik visi šeimos nariai, bet ir patarimo paprašytas labai autoritetingas gydytojas teigė, kad naujasis priepuolis tegali būti psichoanalizės padarinys. Priešiškos nuostatos neįmanoma pakeisti; dabar ir vėl galite tuo įsitikinti išgirdę, kokias priešiškas nuostatas viena kariaujančių tautų grupė išsiugdė prieš kitą. Protingiausia palūkėti, kol laikas jas išdildys. Vienądien tie patys žmonės apie tuos pačius dalykus galvos visiškai kitaip nei iki šiol; kodėl jie anksčiau taip negalvojo, lieka gūdi paslaptis.

 

Gali būti, kad priešiška nuostata psichoanalizės atžvilgiu jau pradėjo slūgti. Turbūt tai liudija nuolatinis analitinių teorijų plitimas, analizę naudojančių gydytojų gausėjimas kai kuriose šalyse. Kai buvau jaunas gydytojas, tokia pačia pasipiktinimo audra gydytojai pasitiko hipnozinį sugestyvų gydymą, kurį dabar „blaivūs protai" supriešina su psichoanalize. Bet hipnotizmas kaip terapinė priemonė neįvykdė savo pradinių pažadų; mes, psichoanalitikai, galime laikyti save teisėtais jo sekėjais ir nepamirštame, kiek esame jam skolingi už paramą ir teorinius paaiškinimus. Psichoanalizės žala iš esmės apsiriboja laikinais konflikto paūmėjimais, jei analizė atliekama nemokšiškai arba per anksti nutraukiama. Išklausę ataskaitą apie tai, ką darome su ligoniais, esate pajėgūs spręsti, ar mūsų pastangos gali padaryti ilgalaikę žalą. Piktnaudžiauti analize galima įvairiai; kartais perkėlimas yra pavojinga priemonė nesąžiningo gydytojo rankose. Bet nuo piktnaudžiavimo nėra apsaugoti nė viena medicinos priemonė ar metodas; jeigu peilis nepjauna, jis irgi negali padėti pasveikti.

 

Dabar jau baigiu, ponios ir ponai. Prisipažinsiu jums, ir tai nebus vien įprastas posakis, kad ir mane slegia daugybė mano paskaitų trūkumų. Labiausiai apgailestauju, kad taip dažnai žadėdavau kitoje vietoje grįžti prie probėgšmais palytėtos temos, bet paskui bendra dėstymo eiga neleisdavo man įvykdyti šio pažado. Apsiėmiau supažindinti jus su nebaigtu, nuolat plėtojamu dalyku, antra vertus, mano apibendrinta santrauka irgi nebuvo tobula. Kai kuriose vietose nepadariau išvadų, kurias galėjau padaryti iš turimos medžiagos. Tačiau ir nepretendavau paversti jus psichoanalizės žinovais, tenorėjau kiek apšviesti ir sudominti.

Populiariausi