Aleksandras Alekseičikas

"Teoriniai pagrindai"
(2 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

Gyvenimas aprėpia viską. Daugeliui žmonių jis aprėpia per daug. Neįtikėtinai daug. Net jeigu stengiesi suvokti tik abstrakčiai, protu, vis tiek lieka neaprėpiama, neįtikėtina. Net jei akivaizdu.

Gyvenimas aprėpia materialumą ir dvasingumą; realybę ir regimybę; daugialypiškumą ir vienovę; vaizdingumą ir atgrasumą; veiksmą ir neveiklumą; vientisumą ir išsiskaidymą; stebuklą ir dėsningumą; laisvę ir įstatymą; tiesą ir melą; tvarką ir sumaištį; nuosavybę ir bendrumą; pabaigą ir pradžią; amžinybę ir laikinumą; aukso vidurį ir kraštutinumus; paprastumą ir sudėtingumą; gėrį ir blogį; sveikatą ir ligą...

Štai pavyzdys: ligų yra apie 10000, simptomų - apie 100 000, o sveikata - viena. Nesuvokiama. Nors akivaizdu. Kai esame sveiki, gydytojų mums nereikia. Kai susergame, tiriame savo sveikatą - reikia daugelio.

Labai dažnai, kai tie tūkstančiai reiškinių paliečia mūsų širdingumą ir dvasingumą, daugybiškumas, neįtikėtinumas išauga dar labiau. Atsiranda naujų derinių, elementai jungiasi pačiais įvairiausiais santykiais, nesuskaitomais laisvės laipsniais. Ir tiesiog neįtikėtinai nepastebime reiškinių, procesų, asmeninių savybių vienovės, vientisumo.

Supaprastinę galime įsivaizduoti gyvenimą kaip sumą įvairiausių reiškinių - fizinių (mechaninis atomų judėjimas erdvėje), cheminių (atomų ir molekulių jungimasis į medžiagas su naujomis savybėmis), biocheminių (labai sudėtingos reakcijos, palaikančios ląstelių gyvybę), organinių (dar sudėtingesni procesai, užtikrinantys organų veiklą ir organizmo kaip visumos gyvybę), zoologinių, sielos, dvasios, socialinių, ekonominių, politinių, religinių...

Kiekvienos gyvos ląstelės gyvybę palaiko joje kas sekundę vykstantys milijonai medžiagų apykaitos, deguonies pasisavinimo procesų... Milijonai procesų audiniuose, organuose. Smegenyse - daugiau kaip šimtas milijardų nervinių ląstelių, tarp jų - ypač sudėtingi ryšiai. O smegenys tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais susijusios su organizmu...

Neįsivaizduojamai daug fizinių, cheminių, biocheminių, biologinių, fiziologinių, nervinių, hormoninių, psichinių procesų. Visi jie vyksta pagal savus dėsnius, ypatingus kiekvienai atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų rūšiai... Savi pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios, veiksmų, sąmonės dėsniai. Savi šeimos dėsniai. Savi visuomenės dėsniai. Išlikimo ir vystymosi dėsniai. Vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės dėsniai...

Atrodytų, tiesiog neįmanoma, kad tokia neaprėpiama gausa dėsnių, veikiančių organizme ir aplink jį, nesutraukytų žmogaus, šeimos, visuomenės vienovės. Kodėl tie trūkiai atsitinka taip neįsivaizduojamai retai, palyginti su „neįveikiamu dėsniu"? Kodėl žmogus vis dėlto nėra dėsnių „auka", „objektas"? Atvirkščiai, jis - dėsnių subjektas. „Ne žmogus šeštadieniui, o šeštadienis žmogui." Ne žmogus - dėsniui, o dėsnis - žmogui. Todėl, kad greta neįsivaizduojamos, neaprėpiamos gausybės egzistuoja vienovė, vientisumas. Daugybiškumą lengva pamatyti, nes jį sudaro atskirybės, mažos dalys. Vienovė, jungianti šias atskirybes, nematoma. Kartais ją pavyksta įžvelgti - ją atspindi vyksmas, procesas, sąveika, bendrumas, bendralaikiškumas, vaizdai, tapatybės, dovanos. Tai, ką gauname dovanai, tiesiog šiaip sau, paprastai, per stebuklą.

Vis dėlto pačius universaliausius, vientisus esmingiausiųjų pagrindų vaizdinius galime rasti Šventajame Rašte. Taip pat ir susijusius su mūsų pagrindine tema - daugybiškumu ir vienove, dalimi ir visuma, irimu ir sveikimu, liga ir sveikata.

Rojuje žmogus buvo nemirtingas, sveikas, laisvas, vientisas... Ne Dievo vergas, ne kitų būtybių vergas, greičiau vaikas. Norint likti tokios būsenos, buvo tik viena sąlyga - nevalgyti vieno vaisiaus nuo vieno medžio, nepažinti gėrio ir blogio. Iš esmės - tik blogio, nepaklusimo, nes gėrį žmogus ne tik gerai pažino - jis gyveno gėryje, vienybėje su Dievo pasauliu. Su pačiu Dievu. Žmogui priklausė daugybė visko. Tačiau ne viskas. Buvo viena, kas nepriklausė... Galbūt jei tas viskas būtų priklausęs - faktiškai vienas obuolys - tai žmogus būtų tapęs lygus Dievui? Nors nebebūtų paklusnus sūnus. Imdamas regimą obuolį, prarado neregimą sūnystę. Gavo visą daugybę. Prarado viena: vienovę su Tėvu. Nuo dvasiškojo prado krito į materialųjį. Į blogį. Į ligas. Į mirtį. Daugumai tai nesuvokiama. Neteisinga. Nors iki šiol daugelis pasirengę aukoti daug ką, taip pat ir sveikatą, už viena - pinigus. Kartais net menkus pinigus...

Dvasinės sveikatos atžvilgiu toks vaizdinys ypač ryškus, paveikus. Siela vienija, teikia pusiausvyrą, apibrėžia atskirų dvasinių procesų ribas. Šie procesai tarnauja žmogui. Peržengdami tas ribas, jie gali priversti tarnauti sau (pataikauti) ir kai kuriuos kitus paties žmogaus procesus. Jau ne pojūčiai, tarkim, regėjimas, klausa, skonis tarnauja žmogui, o jis - jiems. Ne atmintis - žmogui, o jis - atminčiai. Ne baimė įspėja žmogų, o jis tarnauja savo baimei. Ne protas - žmogui, o jis - protui, kenkdamas sau ir savo sielai...

Žmogus tarnauja „obuoliui", o ne Tėvui, ne sau kaip Tėvo sūnui, ne kitiems Dievo vaikams. Žmogus atitrūksta nuo dvasingumo, palinksta prie materialumo, atskirumo, dališkumo. Kaip tad jam grįžti prie svarbiausios vienovės? Čia mums gali padėti dar vienas universalusis Šventojo Rašto vaizdinys - žodis.

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo. Nedaugelis kalba tikrai savais žodžiais. Ar mūsų žodžiais. Kada paskutinį kartą girdėjome: „Duodu jums savo žodį. Atsakau už savo žodžius"? Kada girdėjome žodžius, kuriems galėtume visiškai pritarti? Pripažinti, kad tai mūsų žodžiai? Nedaugelis suvokia, kuo skiriasi žodžiai mintyse ir žodžiai, ištarti garsiai. Ištarti ir duotieji žodžiai. Kada paskutinį kartą įvertinome savo žodžius? Ar bent jau apytikriai mėginome įvertinti? Kiek jie kainuoja mums patiems? Kiek jau kainavo? Kiek dar kainuos? Kaip juos vertina kiti? Ar visas pokalbis tų žodžių vertas? Ar pašnekovas vertas savo žodžių?

Kiek kainuoja tai, kas slypi už tų žodžių: mūsų suvokimas, jausmai, norai, patirtis, darbas? Kiek žodžiai paremti darbais?

Kiek vieningi mes ir mūsų žodžiai?
Kiek mano mintys „skaudesnės", labiau iškreiptos negu mano žodžiai? Koks mano mintyse ištartas žodis nuskamba garsiai?
Kuo skiriasi žodis, ištartas Tau, Jam, Jai, Mums, Jiems?

Kuo skiriasi mano žodis, ištartas šiaip sau ir iš reikalo? Profesionaliai ir asmeniškai? Savo vardu ir atsakant į klausimą? Žinant, jaučiant? Žodžiai iš širdies? Iš sąžinės? Koks skirtumas, jeigu tuos žodžius ištarsiu kitam akis į akį ar pasakysiu juos viešai?

Kaip pasikeisiu pats, jeigu tuos žodžius ištarsiu mintyse, pašnibždomis ir visu balsu?

Tai kai kurios pakopos, kaip žodis tampa veiksmingesnis, tikresnis, teisingesnis, savesnis, vieningesnis su mumis, su mūsų esme. Ir patys tuomet tampame vientisesni su žodžiu, su savimi, su artimaisiais, su pasauliu. Ir pasaulis žengia į mus... Žodis iš abstrakčiai dvasiško tampa realiai dvasišku. Atskiri procesai sieloje taip pat tampa realesni, raiškesni, širdingesni, dvasingesni, vieningesni. Jie darosi subjektyvesni, todėl vientisesni, visybiškesni, gydantys subjektai.

Visi šie procesai - nuo daugybiškumo, dalies prie vientisumo, vienovės - vyksta visada, kad ir kokią mano psichoterapijos rūšį paimtume. Ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime, ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime, ir Biblioterapijoje, ir Supervizijoje, ir Terapinėje Bendruomenėje, mąstant apie svarbiausiųjų, gydomųjų žodžių ir įvykių esmę, apie nuodėmes ir dorybes, aforizmus, anekdotus ir humoristinius piešinius. Kaip ir kiekviena tikra veikla šiame pasaulyje, tai - darbas, bet, ko gero, dar labiau - bendradarbiavimas.

Bendra-darbiavimas, duodantis kur kas daugiau negu reikalaujantis. Ligonio bendradarbiavimas su savo sunkumais, silpnybėmis, gabumais, galimybėmis, vertybėmis, dorybėmis, su savo siela, dvasia... Su tuo, kas iki ligos ir be ligos jam gal ir nebūtų išryškėję. Su tuo daugybiškumu, kuris ir reikalauja, ir teikia vientisumą.

Ligonio bendradarbiavimas su panašiais į jį žmonėmis. Bendradarbiavimas su kitais, kurie tuo ir puikūs, kad kitokie negu jis. Kuo nors stipresni, kuo nors silpnesni... Tuo jie reikalingi vienas kitam.

Bendradarbiavimas su artimais žmonėmis; tarp jų ir su tais, kurie galbūt buvo tų sunkumų priežastis.

Pagaliau tai bendradarbiavimas su psichoterapeutu. Bendradarbiavimas, kai psichoterapeutui taip pat sunku. Nes ligonis gyja realiame, o ne tariamame, specialiai sukurtame pasaulyje. Ir darbas realus. Ir ligonis ne gydomas, bet labiau pats gydosi.

Iš kur kilo, atsirado šie teoriniai mano psichoterapijos pagrindai? Spėju, kad iš praktikos. Iš mano klausimų ir pacientų atsakymų, iš mano pasiūlymų pacientams ne tik nupasakoti, bet ir parodyti savo normalius ir liguistus pojūčius, jausmus, potraukius. Žinoma, ir iš apmąstymų, veiklos, tikrovės prasmės paieškų. Kaip tik tokia veikla padeda pastebėti, išskirti, numatyti, išvysti... Taip pat ir tai, kas dedasi sieloje ir dvasioje. Tačiau šioms numatomoms, įžvelgiamoms, sunkiai suvokiamoms esybėms didžiulę įtaką daro krikščioniškoji tradicija. Jos viduje - pravoslaviškoji tradicija.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą. Labai gerbiu protestantiškosios tradicijos etiškumą, individualizmą, santykio su Dievu asmeniškumą... Neatsitiktinai kaip tik protestantiškose šalyse tiek daug psichoterapijos mokyklų. Profesionalios ir populiarios psichoterapijos literatūros ten tiek daug, ji tokia konkreti ir suprantamai parašyta. Tačiau ITG plėtodamasis daugiausia pasisėmė iš pravoslaviškosios šakos ir jos religinės mistinės pasaulėjautos.

Gyvenimas - tai, savaime suprantama, ir fizika, ir chemija, ir biologija, atitinkami dėsniai, tačiau visų pirma tai stebuklas. „Akivaizdus ir neįtikėtinas"... Psichoterapija - taip pat akivaizdus vyksmas, susijęs su paciento ir psichoterapeuto veikla, neįtikėtinas, tačiau tikras ir įtaigus stebuklas.

Išgijimas - ne tik individualus profesionalaus psichoterapeuto rūpestis, bet ir bendras reikalas. Kai visi kalti... Kai visi už visus atsakingi. Jei išsigelbėjimas (išgijimas) tikras, tai ir aplink tave neįtikėtinu būdu išsigelbsti tūkstančiai... Negali išsigelbėti pats vienas, jeigu aplinkui kiti žūsta...

Jeigu išsigelbėjo mano tėvas, tai kaip jis galėtų neišgelbėti manęs, būdamas tenai, greta Dievo Tėvo?.. Juk abu jie Tėvai... O jeigu išsigelbėjau aš, tai kaip neišgelbėčiau savo Tėvo ir jo Tėvo, ir jo Motinos?

Ir jeigu kenčia mano vaikas, tai gal tam, kad išsigelbėčiau aš ir Jie, kad turėčiau kuo „susimokėti"? Ir jeigu jo tikėjimas gyvesnis, negu mano, jeigu jis bijo Dievo labiau už mane, tai turbūt ir dėl manęs, dėl mano sielą vaduojančio darbo... Kad ir mano tikėjimas taptų gyvesnis ir kad būtų daugiau tos gelbstinčios baimės...

Psichoterapijoje neretai būtina patirti psichikos negalavimą - liguistą sutrikimą, pasimetimą, nerimą, nemigą - su visomis pasekmėmis, kad atsirastų dvasinis imunitetas... Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi", nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia... Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus...

Galiu paminėti labai nedaug pravoslavų mąstytojų ir labai nedaug jų minčių, tačiau turiu vilties, kad skaitytojams ir patiems pavyks daug ką įžvelgti ir suvokti.

Pradėsiu nuo Semiono Franko. Nuo jo asmeninių prisiminimų, kurie puikiai išvaduoja mane nuo būtinybės daug kalbėti apie save, nes taip gerai sutampa su mano paties teorine evoliucija...

S. Frankas gimė 60 metų anksčiau. Žvelgė į pasaulį iš visai kitos, nors ir dvasinės profesijos taško. Tačiau tiesa ir po 60 metų lieka tiesa. Žinoma, po kelerių metų ji gali atrodyti kitokia.

„Vakarų filosofijai (...) pirminė, betarpiška, akivaizdi buvo ne būtis, o sąmonė arba žinojimas. Tačiau mąstymas teikia tik idealų ryšį tarp „Aš" ir būties, o realus ryšys kyla iš gyvenimo."'

„Dvasinė būtis (...)- tai ne daiktiškoji, baigtiniu pavidalu iš anksto esanti faktinė būtis, kurią tereikės išoriškai atpažinti ir konstatuoti (tokios yra tik dvasinio gyvenimo nuosėdos, jo produktai, bet ne jis pats), nėra ji ir subjektyvi arba subjekto būtis. Tai išgyvenama, patiriama būtis, savimonėje atsiverianti kaip transsubjektyvi. Kuriančios, kovojančios, siekiančios, vertinančios asmenybės gyvenime ji reiškiasi kaip ją viršijančios tikrovės įžvalga. Tai dalis pirminės būties tenai, kur nebelieka skirtumų tarp subjekto ir objekto...

Besąlygiška absoliuti būtis yra ne esinys, o tiesiog pati būtis. Būtų beprasmiška apie ją kalbėti: „ji yra", nes sudaro pagrindą, į kurį atsiremia bet kuris „yra" ir bet kuris „Aš esu". Tačiau kaip tik todėl tuo pat metu ji yra kai kas daugiau negu pati būtis, nes būčiai mes priešiname mąstymą apie būtį, jos išgyvenimą, supratimą. Tai pirminė tikrovė, ir tik išjos gimsta mąstymas ir apmąstoma, numatoma būtis (...) Kartu ji reiškia tobulą, absoliučią vienovę (išskirta mano - A. A.) kaip vientisumo ir daugybiškumo plėtotės principą - tai vienovė ne kaip būties savybė, tai vienovė, pati lemianti būtį (...).

Visi sąvokų apibrėžimai ir atitinkamos jas išreiškiančios gramatinės formos - kaip ir apskritai visi žodžiai - čia gali būti taikomos tik ypatinga, perkeltine prasme, prie kurios artėjame, iš dalies neigdami jų įprastas reikšmes."'

„...Žmonija pamiršo nuodėmės realumą. Galima teigti - ir tai tiesiogiai juntama, akivaizdu - kad žmonija tapo savo apsimestinio optimizmo, tikėjimo savuoju gerumu ir protu auka (...) Išminties esmė - išmintingas neišmanymas, kitaip tariant, abstraktaus mąstymo įveikimas mąstymu."3

„Kitaip nei vakarietiškojoje pasaulėžiūroje, rusiškojoje labai ryški „mes-filosofija". Jos supratimu, galutinį dvasinio gyvenimo ir jo esmės pagrindą sudaro „mes", o ne „aš". „Mes" suvokiamas ne kaip daugumos „aš" išorinė visuma, tik vėliau pasiekianti sintezę, bet kaip pirminė nedaloma vienovė, iš kurios ir tegali kilti „AŠ" ir kurios dėka šis „aš" tampa galimas.

Trumpai tariant, „mes" yra organiška visuma, t. y. tokia, kurioje dalys glaudžiai su ja susijusios, jos persmelktos. Kiekvienoje dalyje yra „MES" kaip jos vidinis gyvenimas ir esmė. Tačiau tuo nėra paneigiamas „AŠ" su visa savo laisve ir savitumu... „aš" gyvybingumą lemia virš individualumo iškylanti žmonijos vienovė.

Žvelgiant tokiu aspektu, mėginimai sukurti individualią etiką ir individualią psichologiją - paprasčiausios chimeros. Beprasmiška ieškoti atskiros asmenybės gyvenimo, likimo ir gerovės jos pačios uždarume, ignoruojant jos ryšius su žmonija.

Religiniame gyvenime kiekvienas privalo melstis už visus ir ne tik už gyvuosius, bet ir už mirusiuosius; kiekvienas privalo prašyti pagalbos visiems (išskirta mano - A. A.), ir tik šitaip įmanoma išsigelbėti - ši idėja sudaro Rytų bažnyčios ir žmonių pasaulietinio gyvenimo esmę."'

Sunku susilaikyti nepriminus, kad tai parašyta 1925 metais, taigi iki neopsichoanalizės, šeimos psichoterapijos dar laukė ne vienas dešimtmetis...

„...Psichologija vadinama gamtos mokslu... Sielos gyvenimas suvokiamas kaip mažas pasaulėlis kažkur žmogaus kūno viduje... Gali egzistuoti visiškai kitokia psichologija, kuri nagrinėtų sielą ne iš išorės, per juslinio, daiktiškojo pasaulio reiškinius, o kita kryptimi - iš vidaus į išorę: kaip tik taip dvasinį išgyvenimą suvokia ne pašalinis stebėtojas, o pats žmogus, tas asmeniškai išgyvenantis „aš". Ir tai principinė rusiškosios psichologijos pozicija...

Faktiškai tas, apie kurį sakome „žmogus", savyje ir sau yra kažkas neišmatuojamai daugiau ir kokybiškai kita negu maža pasaulio skeveldra; tai paslaptingas didžiulių, potencialiai beribių jėgų pasaulis, išoriškai įspraustas į mažą tūrį, ir jo neįžvelgiamos gilumos taip pat menkai nuspėjamos išorėje, kaip ir begaliniai neišmatuojami žemės gelmių turtai (...) vos pastebimi paviršiuje (...) Dostojevskiui žmogaus siela - ne atskira antrinė sritis; savo neaprėpiamomis gelmėmis ji leidžiasi iki paskutiniųjų būties bedugnių ir betarpiškai siekiasi su pačiu Dievu, o tikros aistros akimirkomis ją užlieja bendros metafizinės būties kaip pirminio prado jėgos."5

O dabar kitas puikus pravoslavų mąstytojas, padaręs ir iki šiol darantis didžiulę įtaką teoriniams mano darbo pagrindams, nuolat juos gaivinantis, teoriją paverčiantis gyva konkrečia veikla, įkvėpdamas ją, sudvasindamas ir man, ir mano pacientams. Tai metropolitas Antonijus iš Surožo.

„Ukrainiečių filosofas Grigorijus Skovoroda rašė, kad gyvenimas puikiai sutvarkytas: reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi - nereikalingi. (...) Labai dažnai nesugebame gyventi, nes padarome savo gyvenimą perdėm sudėtingą. Stengiamės daryti tai, kas neįmanoma, bet praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų. Manome, kad mūsų verti yra tik tie tikslai, kurie tokie didingi ir tolimi, kad iki jų niekuomet neprisikasime. Pritaikę šį principą evangelijų priesakams, Šventajame Rašte galime rasti nurodymą, pažiūrėjus labai paprastą, tačiau nuo jo galėtume ir pradėti. Tai priesakas mylėti savo artimą kaip patį save (Mk 12,31). Tai reiškia, kad reikia mylėti pačius save.

(...) Duoti galime tik tai, ką turime patys (...) Negerbdami savęs, negerbiame ir kitų; be meilės sau - teisingai suprastos - negalime mylėti kitų.

Žinoma, reikia suprasti, kas yra meilė sau. Tai nėra meilė plėšraus žvėries, kuriam atrodo, kad viskas aplinkui skirta jam, kuris kiekvieną žmogų regi kaip galimą grobį, visas aplinkybes vertina tik savo paties - savo naudos, pasitenkinimo ir t.t. - atžvilgiu. Meilė sau - tai kur kas daugiau. Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki. Kalbu apie didesnį gėrį, o ne apie didelį jo kiekį. Mylimiems žmonėms linkime pačių aukščiausių, pačių šviesiausių, džiaugsmingiausių dalykų. Nelinkime labai daug menko, priblėsusio džiaugsmo; linkime taip augti, kad jiems tektų didis džiaugsmas, kad lydėtų gyvenimo pilnatvė (išskirta mano - A. A.). Štai tokiu atžvilgiu reikia mokėti mylėti ir save.

Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda. Jeigu norime save mylėti kūrybiškai, taip, kad iš tiesų taptume žmogumi tikrąja prasme, įgyvendintume visas savo galimybes, turime priimti, tegu ir laikinai, visa, kas mumyse yra, nemėgindami rinkti, kas gera ar patrauklu, -visa, nieko nepalikdami nuošalyje.

Kristus viename iš savo palyginimų kalba savo mokytiniams, manantiems, kad reikia išplėšti blogį ir liks tik gėris: ne, kviečius ir piktžoles žmonės palieka lauke augti kartu, kol bus galima juos aiškiai atskirti, kitaip, panorėję išrauti piktžoles, būtinai išrausite ir kviečius (Mt 13, 24-30).

Taip esti ir su mumis. Kartais turime savybių, kurios savaime nėra labai geros, tačiau jos - vienintelė mūsų gyvenimo atrama."'

Koks puikus paprastos, suprantamos ir visybiškos psichologijos įvaizdis; nuo jos galima „atsispirti" ir ateiti iki gyvenimo pilnatvės, nedraskant asmenybės į geras ir blogas dalis, gerus ir blogus jausmus, gerus ir blogus norus, tačiau priimant save, žmones, pasaulį visą, „be jokių liekanų"... Ir šis paprastumas netrukdo gelmei ir mistiškumui.

„...Galime (...) išmatuoti prieštaros dalį pačiuose mumyse. Ėmęsi save tyrinėti..., linkstame prie iš tiesų velniško samprotavimų būdo. Iš esmės jis yra toks: visa, kas manyje patrauklu, kas man patinka manyje, ir yra mano „Aš". O tai, kas man atrodo bjauru, kas atstumia, ar tai, ką kiti laiko bjauriais ir atstumiančiais dalykais, kas kelia įtampą su aplinkiniais žmonėmis - tai suvokiu kaip dėmes, kaip kažką, kas atėjo iš išorės, tarsi prilipo iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Juk iš visos širdies siekiu gyventi geriau, tačiau aplinkybės daro mane kitokį". Netiesa, aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate. Tarp Makarijaus, vieno iš Optinos vienuolių, laiškų yra keli rašyti pirkliui iš Peterburgo, kuris anksčiau klausė: „Mane paliko tarnaitė, ir vietoj jos man siūlo pasamdyti merginą iš kaimo. Ką man patartumėte - priimti ją ar ne?" Vienuolis atsako: „Žinoma, reikia priimti". Po tam tikro laiko pirklys vėl rašo: „Tėve, leiskite man ją išvyti, tai tikras šėtonas; nuo tada, kai ji čionai atsikraustė, nuolatos nirštu, nebeturiu jokios savitvardos". O vienuolis atsako: „Nė nemėgink išvyti, tai Dievas tau iš dangaus pasiuntė angelą, kad pamatytum, kiek tavyje pykčio, kurio ankstesnė tarnaitė niekad nepajėgė iškelti paviršiun".

... Kiek daug kartų girdėjau per išpažintį: „Štai ir visos mano nuodėmės, - čia atgailaujantysis valandėlę stabteli, kad atsikvėptų (nuodėmes dažniausiai vardija greitai), ir gana sklandžiai puola įrodinėti, kad jeigu Dievo jam skirto gyvenimo aplinkybės būtų kitokios, tai apskritai neturėtų jokių nuodėmių. Tad kartais, kai žmogus, baigęs kalbėti, jau laukdavo išrišimo maldos, tardavau jam: „Apgailestauju, tačiau išpažintis - tai kelias susitaikyti su Dievu, bet susitaikymas turi būti abipusis. Todėl, prieš gaudamas išrišimą Dievo vardu, ar galite pasakyti, kad atleidžiate Jam už visą žalą, visą blogį, kurį jis jums padarė, už visas aplinkybes, kuriose Jis privertė jus būti ne šventuoju?" Paprastai žmonėms tai nepatinka, tačiau tai tiesa ir tokia svarbi, tokia esminė: privalau priimti save visą tokį, koks esu. Tačiau elgiamės visai kitaip, jeigu manome, kad mes esame tai, kas gražu, o dėl viso kito kaltas Dievas (dažniausiai Dievas, o ne šėtonas, nes iš esmės Dievas turėtų sukliudyti velniui daryti pikta - bent jau mano atžvilgiu!). Tad ką gi mums daryti?

(...) Su įkvėpimu yra pasakęs Joanas iš Kronštato savo dienoraštyje, kalbėdamas apie vidinę patirtį. Jis teigia, kad Dievas niekada neleidžia mums įžvelgti savyje blogio, jeigu nėra tikras, kad mūsų tikėjimas, mūsų viltis tokie stiprūs, kad ištvertų tokį matymą. Kol Jis mato, kad mums nepakanka tikėjimo, nepakanka vilties, palieka mus sąlygiškai nereginčius... Tačiau išvydęs, kad mūsų tikėjimas tapo stiprus ir gyvas, o viltis tokia tvirta, kad išsilaikys nesusvyravusi, pamačius savąją bjaurastį, Jis leidžia regėti tai, ką mato pats - bet tik sulig mūsų tikėjimu ir viltimi... Jis žino, kad dabar esu pajėgus įveikti problemą...

(...) Vidiniame gyvenime privalome išmokti žiūrėti protinga, įžvalgia akimi, kuo realistiškiau, su kuo gyviausiu dėmesiu tai medžiagai, kurią laikome rankose, nes tik iš jos galime statyti. Jeigu jūs - Petras, tai esate ne Antanas, ir kad ir kaip stengtumėtės, Antanu netapsite. Kartais sakoma: „Paskutiniajame teisme niekas tavęs neklaus, ar buvai šventasis Petras, bet klaus - ar buvai Petriukas". Niekas nereikalauja, kad būtumėte tas, kas nesate, tačiau galima prašyti, galima net reikalauti, kad būtumėte savimi. Tai be galo svarbu: jeigu visapusiškai nepriimsite savosios medžiagos, nieko nesukursite. Nemanykite, kad lavindami protą, suvokimą, kitaip tariant, tik vieną savo individualybės pusę sugebėsite sukurti vientisą harmoningą žmogų. Kažkurią akimirką pastebėsite, kad nepajėgėte šito pasiekti, tačiau tuomet prieš save jau regėsite baidyklę, kažkokią nebaigtą statulą ir daugybę nepanaudotos medžiagos - ir viskas!

Štai čia prireiks tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo pirmiausia ta prasme, kad, kaip jau minėjau, Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti. Tvirtybės, nes tikrai nepatirsime malonumo, išvydę visą savo negražumą."7'

„Tad turime du skirtingus, tačiau susijusius savęs pažinimo kelius: pažinti „Aš" - individą, teigiantį save, priešinantį save kitiems, atmetantį ir neigiantį juos; tą „Aš", kuris nenori matyti savęs tokio, koks yra iš tikrųjų, nes gėdijasi savo bjaurumo ir jo bijo; tą „Aš", kuris niekada nepageidauja būti realistiškas, nes tai reikštų stoti prieš Dievo ir žmonių teismą; tą „Aš", kuris nenori girdėti, ką apie jį kalba žmonės, juo labiau - ką teigia Dievas, Dievo žodis. Kitoje pusėje - asmenybė, randanti pasitenkinimą, pilnatvę ir džiaugsmą tik atskleisdama savąjį pirmapradį, tobulą pavidalą, kuris atspindi ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, kuris išsilaisvina, pražysta, atsiveria - kitaip tariant, tampa vis išoriškesnis ir kartu vis labiau naikina individą, kol pagaliau išnyksta bet kokia jo prieštara kitiems, bet koks savęs įtvirtinimas, lieka tik asmenybė - savastis, kurios esmė yra santykis. Asmenybė, kuri visada buvo tik meilės būsena to, kuris myli, ir to, kuris mylimas, dabar išsilaisvina iš individualumo varžtų ir pasiekia Dieviškosios Meilės harmoniją, aprėpiančią visus ir atsiveriančią kiekviename iš mūsų kaip kituose, antruosiuose, pasauliuose, spinduliuojančiuose Dieviškąją šviesą."8

Nesunku pamatyti, koks didelis skirtumas tarp atskirumu, individualumu paremto žmogaus suvokimo, nukreipto į „Aš", ir pravoslaviškojo, kur kas bendresnio, bendruomeniškesnio, drauge ir absoliutesnio, visybiškesnio vaizdinio, kurio centre - „Mes", Dievas, dieviškasis matmuo.

Praktiniam sielos ir dvasios gydymui - terapijai psichoterapeutas, mano nuomone, pravoslavybėje, palyginti su „teorine psichologija",gali rasti dar daugiau. Čia ypač daug konkrečios, betarpiškos, žmogiškos šilumos.

Pateiksiu kelis pavyzdžius.

„... Prasideda nuo mažų dalykų: tiesiog išmokti matyti ir girdėti tą sąlygišką kančią, kuri gyvuoja aplink mus ir griauna svetimus gyvenimus. Ir staiga suvokti, kad jeigu tą kančią neša dviese, tai ji pasidalija perpus. Ir dar: nėra svetimos kančios, nes vienas kitam negalime būti svetimi. Pamenu, Šv. Trejybės vienuolyne ieškojau savo vietos prie stalo, o kažkuris iš vienuolių man tarė: „Sėskitės, kur norit!" Atsakiau, kad nenoriu sėstis į svetimą vietą. Jis pažvelgė į mane nustebęs, nesuprasdamas, kaip čia galėtų būti, ir pasakė: „Juk čia svetimų nėra - visi mes savi!"

Yra toks pasakojimas apie vieną šventuolį, kuris meldė Dievą, kad jam atsiskleistų kiekvieno sutikto žmogaus blogis ir tada jis galėtų tam žmogui padėti. Kai Viešpats įvykdė prašymą, paaiškėjo, kad tai viršija jo jėgas, nes buvo dar menkai dvasiškai subrendęs, tad, išvydus blogį, žmogelį apimdavo siaubas, ir jis bėgdavo šalin nuo žmonių... Jaunasis šventuolis (...) puolė prašyti seną vienuolį, kad išmelstų Dievą atimti šią regėjimo dovaną... Tačiau vienuolis atsakė: „Ne, ką Dievas davė, to neatims; tačiau prašysiu Jo, kad kiekvieną kartą, kai kitame žmoguje matai blogį, išgyventum jį kaip savą.

Kaip viskas paprasta... Kaip paprasta - ir kaip sunku. Sunku atverti širdį ir ryžtis tapti beginkliam, pažeidžiamam. Sunku atsiduoti Dievui ir žmonėms; atsiduoti kartais ir su baime, su siaubu... Prisimenant apaštalo Pauliaus žodžius: Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume (2 Kor 12,9). Kad ir koks būtum nepajėgus - tik atsiverk, tik įsileisk į save gyvenimo alsavimą, kad tave pripildytų kaip burę, ir šis gyvenimo alsavimas nuneš tave ten, kur reikia - į Dievo Karalystę."

„Kartais būna taip skaudu ir gaila: sėdite, tarkim, su ligoniu, su mirštančiu žmogum, kurį mylite visa savo meile, ir staiga pastebite, kad užmigote. Kaip galėjo šitaip atsitikti? Žmogus miršta, o aš užmigau - kūnas priveikė (išskirta mano - A. A.). Siela budėtų, o kūnas nepajėgė. ... Ne todėl, kad kūnas blogas, bet todėl, kad kūnas nėra persmelktas amžinojo gyvenimo ir negali išlaikyti manęs amžino gyvenimo lygiu."9

„(...) Bažnyčios tėvai senovėje sakydavo: Atmink esąs mirtingas. Kai šitai išgirsta šiuolaikinis žmogus, atsiliepia taip: nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas? Nejaugi visą gyvenimą turi lydėti siaubas dėl mirties, kuri staiga, nelauktai gali išsirinkti mane?.. Man atrodo (ir kalbu apie tai ne teoriškai), kad čia reikalas kitas. Jeigu negalime gyventi atsigręžę veidu į mirtį, tartum nuolat jausdami jos iššūkį, tai gyvensime kaip kokie šliužai, gal tik pusiau gyvi. Žinote, vienas prancūzų rašytojas kažkuriame laiške sako: „Esu pasiruošęs laikytis savo įsitikinimų, tačiau tik iki kartuvių..." Vadinasi, jis nėra pasirengęs laikytis savo įsitikinimų. Kai tik pasidarys per daug karšta, jis atsitrauks taręs: „Taip, žinoma, bet..." Taip ir su kiekvieno mūsų gyvenimu.

Jeigu nesame pasirengę mokėti už savo įsitikinimus ar nepasirengę tam, kad mūsų elgesys gali vesti iki mirties, tuomet gyvensime atsargiai, užgniaužę kvapą, kamuojami vidinės baimės - bet taip gyventi negalima, jeigu norime gyventi kūrybiškai... Tai kūryba, galinti kiekvieną iš mūsų paversti žmogumi, prilygstančiu Kristui, išauginti iki tikrojo Kristaus amžiaus, kaip sako apaštalas Paulius."10

Metropolitas Antonijus pasakoja apie vieną tikintįjį iš savo parapijos. „Pamenu, pačioje savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo taip nusilpęs, sulysęs, kad negalėjo šaukšto pakelti iki burnos, o iškankintame veide buvo matyti tik didelės švytinčios akys, jis man tarė: „Tėve Antonijau, kūnu jau esu beveik miręs, bet niekada nesijaučiau toks tikrai gyvas, kaip dabar, nes visa, kas kamavo sielą - nuoskaudos, kartėlis, neapykanta... - pasitraukė". Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas - tas jau buvo beveik pasibaigęs. Užtat liko gyvenimas, kurio niekas negali atimti: gyva siela, bendraujanti su Gyvu Dievu."

„Ir dar. Augdami, žengdami iš vieno amžiaus į kitą, ne tik paprastai išaugame... Kai kurios vaikiškos savybės mumyse turi sunykti, kad taptume paaugliais; kai kurios paaugliškos savybės turi sunykti, kad būtume jaunuoliai ar merginos. Mes ne vien tampame didesni - kai kurie dalykai tiesiog turi pasitraukti, antraip niekaip nesubręstume... Berniukui būti suaugusiam yra garbingiau, negu būti berniūkščiui, todėl jam negaila prarasti vaikiškųjų savybių; kodėl tuomet mes kitaip žvelgiame į tai, kad galime išaugti iš laikino būvio į amžinąjį?"11

„Motina žinojo apie savo mirtį... Taip pragyvenome trejus metus, ir prieš pat mirtį motina man tarė: „Štai aš labai kenčiu, tačiau galėčiau kentėti šimtą metų, kad tik ilgiau gyvenčiau..." Turiu be galo dėkoti Dievui, kad pasakiau jai apie mirtį, kad mirtis netūnojo tarp mūsų kaip vagis, kaip žudikas, galintis sugriauti viską, taip pat ir žmonių santykius; mirtis iškilo prieš mus - ir viskas išaugo sulig amžinybe. Kiekvienas žodis, judesys ar veiksmas siekė tokį mastą."12

„Dažnai mums iškyla klausimas: mirė žmogus, kaip žemė gyvens be jo? Man atrodo, teisingas atsakymas toks, kad kiekvienas žmogus tarp kitų paliko pavyzdį ne žodžiais, o visa savo asmenybe ir gyvenimu; jis mums sako: jei grūdas nenukris į žemę ir nenumirs, jis nepaliks vaisiaus... Grūdas - tai aš, aš kritau į žemę ir miriau, o dabar jūsų eilė brandinti derlių. Kiekvienas jūsų ką nors rado manyje. Vienas pamatė tvirtumą, kitas - protą, trečias - atsidavimą... Gyvenkite tuo, ko iš manęs išmokote, ir tada mano gyvenimas - anksčiau tik vienas grūdelis - pražys dešimčia gyvenimų, ir kiekvienas brandins didesnį ar mažesnį, bet gausų mano gyvenimo derlių. Būkite mano tęsiniu..."13

Tikiuosi, kad ir dabar, ir po manęs tęsiama tūkstantmetė krikščioniškoji tradicija duos derlių ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime. Ir visose kitose psichoterapijos srityse. Ir mūsų pacientai bus mūsų tęsinys.

Literatūra

1 С. Франк. Русское мировоззрение. СПб., 1996, р. 25.
2 Ten pat, p. 68-69.
3 Ten pat, p. 89.
4 Ten pat, p. 159-160.
5 Ten pat, p. 173-175.
6 Митрополит Антоний Сурожский. Человек перед Богом. Maskva, «Паломник», 2001, p. 37-38.
7 Ten pat, p. 107-111.
8 Ten pat, p. 114.
9 Ten pat, p. 166-170.
10 Ten pat, p. 314.
11 Ten pat, p. 317-318.
12 Ten pat, p. 318-319.
13 Ten pat, p. 324.

HEPI, 2007

Populiariausi