Aleksandras Alekseičikas

INTENSYVUS TERAPINIS GYVENIMAS (3 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

 

Prieš keturiasdešimt metų savarankišką darbą pradėjau kaip tik nuo šito. Norėtųsi grįžti į tuos laikus tarsi į saulėtą vaikystę, į pirmąją meilę, prie pirmojo kūdikio...

Vienas iš mano mėgstamiausių „darbinių" priežodžių: „Gyveni vieną kartą, tačiau kasdien!" Norisi grįžti į tas pirmąsias dienas... Pagyventi tą gyvenimą. Ne taip terapiškai. Ne taip intensyviai. Daugelį dalykų pa­taisyti, patobulinti, papasakoti naujai... Juo labiau kad tuomet viskas buvo nauja, naivu, natūralu, sava... Viskas buvo prieš akis... Neslegia­ma praeities, ateities, galimų pasekmių. Viskas buvo labiau sava negu bendra. Tai, kas bendra, atrodė labiau sava nei bendra. Širdingumas atrodė konkretesnis, kūniškesnis. Dvasingumas skaidresnis, aiškesnis.

Apibendrinimai likdavo neužrašyti, tik išsakyti žodžiais, ne itin apibrėžti, laisvesni... Lyg savotiškas padavimas. Pasakos apie psicho­terapiją. „Pasakos - pramanai, bet šį tą ten sužinai..." Sužinai sau, pa­cientams. Užuominos, kurios pasitvirtindavo, kurios formavo naują realybę, naują sveikesnį gyvenimą.

Tačiau bijau, kad grįždamas į vaikystę dabar ją iškraipyčiau, {terp­čiau ten augumo, senatvės, o ne gyvenimo. Pasikeistų dalis, dėl to ir visuma liktų kitokia. To, kas tikra, gyva, neįmanoma pakeisti. Gali­ma padėti tam keistis, sudaryti sąlygas. Mėginti keisti, veikti tiesiogiai dažniausiai tolygu griovimui.

Nesiryžtu tobulinti net ir 1998 metais rašyto straipsnio. Tai „ta die­na, kai gyvenau vieną kartą..." „Kadaise..." „Labai seniai..." Tačiau, kaip ir žadėjau, pamėginsiu Intensyvų Terapinį Gyvenimą pripildyti dvasios. Taip pat ir Intensyvų Terapinį Tikėjimą, Biblioterapiją, Su-perviziją, Terapinę Bendruomenę, svarbiausius terapinius reiškinius ir sąvokas, gydančius žodžius...

Intensyvaus terapinio gyvenimo paveikumas, jo esmė - sudaryti tinkamas sąlygas reikštis gyvenimo įvairialypiškumui, jo vientisumui ir visybiškumui drauge su intensyvumu, kurį lemia bendra erdvė, bendras laikas, organiškumas, širdingumas, dvasingumas.

Daugumos šiuolaikinių žmonių, ypač linkusių į ligas, sutrikimus, kasdienis gyvenimas dažniausiai būna gana ribotas: organiškas (kū­niškas) ar vienpusiškai širdingas, vyraujant daugiausia vienam ar dviem procesams - potraukiams, pojūčiams, emocijoms, protui (per daug protingas), atminčiai, idealams - ar net ribotai dvasingas (sek-tantizmas, vienpusis religingumas, politikavimas...). Reta, kad kas­dienis gyvenimas būtų ir organiškas, ir širdingas, ir dvasingas, be to, pasižymėtų įvairialypiškumo ir vienovės darna, pusiausvyra. Pusiaus­vyrą retai aptiksime net ir vienoje - organizmo (kūno), sielos, dva­sios - srityje.

Tokią būseną gerai išreiškia anekdotas, kur Rabinovičius atidaro savo buto duris, o atėjęs žmogus klausia, ar čia gyvena Rabinovičius. Šis atsako „Ne"; kai jo paklausia, argi jis ne Rabinovičius, jis atsiliepia: „Argi čia gyvenimas?" Paprastai tariant, buitinis gyvenimas yra vie­nas dalykas, gyvenimas iš širdies, darbas iš širdies - kita, gyvenimas ir veikla, pasitelkus dvasią - trečia...

Pagrindinės ITG sąvokos: gyvenimas, vientisumas (gydanti vie­novė), laikas (amžinybė). Kalbame ir apie tokias esmines kategorijas kaip Tiesa, Laisvė, Siela, Kalba, Malda, Tikėjimas, Stebuklas, Dievas, Meilė, Kūdikystė, Vaikystė, Jaunystė, Branda, Senatvė, Mirtis, Tėvystė, Motinystė...

Pamėginkime prie jų priartėti, pajusti šias esmes. Kiek įmanoma, įsigyventi į jas.

Šiame skirsnyje neturime galimybės giliau nagrinėti širdingu­mo ir dvasingumo esmės per protą, pažinimą, tačiau galbūt, pade­dami kai kurių žodžių prasmės, tiesiogiai pajusime vienokį ar kitokį dvasingumą.

Gyvenimas. Kasdienį gyvenimo supratimą, labai varganą, ne tik be­dvasį, bet ir besielį, XX amžiaus pradžioje gerai išsakė Stolypino žudi­kas: „Kas yra gyvenimas? - Dar koks tūkstantis suvalgytų kotletų!"

Iš esmės - tai aukščiausia būties pilnatvė. Aukščiausia maksimaliai įmanoma vienovė, apimanti viską. Tai alfa ir omega. Pradžia ir pa­baiga. Gyvenimas yra pirminis. Pirminis ir Būties, ir Nieko atžvilgiu. Taip pat ir Mirties, nes gyvenimas aprėpia ir mirtį. Mirtis priešinga gyvenimui. Gyvenimas - tokia esatis, kai visuma neišmatuojamai di­desnė už savo dalių sumą. Tik apytikriai šitai leidžia suprasti tokia metafora: visas veikiantis automobilis, sudarytas iš 3000 detalių - tai gerokai daugiau negu krūva detalių iš 1000 automobilių... Tai nuos­tabus bendrumas - vietos, laiko, veiksmo bendrumas... Tai nuostabi gausybė atomų, susijungusių į molekules, molekulių, susijungusių į ląsteles, milijardai ląstelių, susijungusių į audinius, organus, organiz­mus... Sustojus net ir čia, žmogaus organizmo lygiu, kita esminė są­voka atrodo nesuvokiama.

Vienovė. Vientisumas. Visų šitų milijardų vienybė. Jie gyvuoja atski­rai. Su ribomis - savomis ir bendromis. Savu ir bendru laiku. Ir visa jų būtis vyksta reikiamu laiku. Darniai ir tvarkingai. Nenuostabu, kad gali pasitaikyti sutrikimų, trikdžių. Nuostabu, kad ta vienovė suyra taip retai.

Iš kur ta daugiamilijardinė vienovė, darna, galima sakyti - Dievo karalystė. Kai viskas lengva... Sveikas aštuoniasdešimties kilogramų kūnas „nieko nesveria". Po šešiolika kilogramų - pūdą - sveriančios kojos nepavargdamos basomis žingsniuoja dešimtis kilometrų per smėlėtą paplūdimį... Tačiau tereikia, kad į batą patektų akmenėlis, sunegaluotų vienas iš trijų dešimčių pėdoje esančių sąnarių, ir viso kūno judesiai virsta kančia.

Tas pat ir su siela: vienas nerimastingas prisiminimas, vaizdinys, ir sielos pasaulyje stoja tamsa. Sieloje nelieka ramybės... Žinoma, ji nie­kur nedingo. Ta daugiamilijardinė vienovė negali išnykti. Tačiau mes atitrukome nuo jos. Atitrukome nuo aukštesniojo prado, likome prie įprasto gamtiškumo, kūniškumo.

Nebėra visos gerovės. Tėra tik akmenėlis bate.

Nebėra Tėvo - tik kvailas, irzlus senis...

Kaip sugrįžti nuo dalies prie visumos? Kaip pasirūpinti koja? Kaip vėl tapti Sūnumi?

Gyvenimas turi būti ne buitis, bet gyvenimas, vientisas ir gydantis, o ne suskilęs į dalis, ir čia svarbi kita esmingiausia kategorija.

Laikas - ir amžinybė, intensyvus kaip amžinybė. Juo labiau kad kalba mums tarsi rodo, jog amžinybė nėra kas nors iš kitapus - tai žmogaus amžius. Dažnai jis trunka mažiau negu šimtą istorijos metų. Bet nu­gyventi savo amžių - realu.

Gyvenimas - tai vystymasis. Nuo dviejų vos užsimezgusių vaisiaus ląstelių iki 150 milijardų per 9 mėnesius. Tai gimimas.

Daugelis mūsų gyvena nuo gimimo iki mirties. Daugelis - nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Daugeliui gyvenimas tiesiog atsitin­ka. Kai kuriems - vyksta, tęsiasi. Tęsiasi iš Amžinybės ir amžinybės link. Kyla į Amžinybę. Jis kuriamas. Drauge ir neatskiriamai nuo kitų. Drauge ir neatskiriamai nuo esmės. Bendrai veikiant sielai ir Dvasiai. Ir Dievui. Tveriasi gyvenimas...

Žinoma, kai kurie žmonės ne tveria gyvenimą, o tvarsosi su juo...

Intensyviame Terapiniame Gyvenime laiką papildome amžinybe. Kai kurios psichoterapijos rūšys pailgina gyvenimą. Kitos jo atima. Dar kitos nugyventiems metams prideda gyvenimo.

Intensyvus Terapinis Gyvenimas prideda ir vientisumo, ir amži­nybės... Žinoma, jeigu leis Viešpats ir mūsų viešpats pacientas... Be abejo, ne tiek mes su kolegomis ar aš su pacientu, ar pats pacien­tas prideda; daugiau mes sukuriame sąlygas, kad kažkas pasipildytų, vyktų, gimtų... Kad vyktų drauge ir neatskiriamai, o ne kovojant už būvį. Kad atskiri sielos procesai vyktų „drauge" vienas su kitu, o ne vienas prieš kitą.

Ką daryti, kad siela vienytų ir jungtų šiuos procesus, padėtų jiems būti santarvės, bendrumo „rojuje", o ne prieštaros, nedarnos pragare, kad siela išsaugotų tą milžinišką „pirmųjų sutvėrimo dienų" energiją bent jau mūsų individualiame gyvenime?

Teoriniu lygmeniu galime aiškiau suvokti, pasitelkę tokias metafo­ras. Lerva, vikšras ir drugelis - tai ta pati būtybė, tačiau jų gyvenimo esmė visiškai kitokia, kita ir erdvė, net laikas: lerva - amžinybė, vikš­ras - savaitės, drugelis - diena. Žmogus gali gyventi ir lervos amžiny­bę, ir vikšro laiką, ir vieną drugelio dieną.

Kai vaikui 5 metai, jam prieš akis - amžinybė, galbūt dar 20 tokių gyvenimų. Kai jam keturiasdešimt - tik vienas nugyventas gyveni­mas. Kai žmogui 75 metai, prieš akis gal tik dvidešimtoji jau pragy­vento laiko dalis. „Viena diena..." Tačiau už nugaros - 20 nugyventų gyvenimų patirtis. Visiškai kitoks intensyvumas, gelmė, galimybės. Dėl tokios gyvenimo „sandaros" žmogus vienokiu ar kitokiu mastu gali patirti ir vaiko, ir „aukso vidurio", ir „senjoro" gyvenimų vienti­sumą ir intensyvumą.

Nėra taip, kad pojūčiai gyventų mumyse, kad jausmai, potraukiai, atmintis mumis naudotųsi, kad tarnautume mąstymui, valiai... Tai jie mums tarnauja, mes jais ir su jais gyvename... Gyvename pilnakraujį gyvenimą.

Paprasčiausia metaforiškai išreikšti ITG taip: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pajusti, negu šimtą kartų pamatyti. Geriau vieną kartą panorėti, negu šimtą kartų pajusti. Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti. Ge­riau vieną kartą padaryti su meile, iš širdies, su įkvėpimu, negu šimtą kartų...

Geriau vieną kartą padaryti su man atliepiančiu žmogum, negu šimtą kartų su tolimu ir svetimu...

Kaip pasiekti šitą gyvenimiškumą, gyvumą, vientisumą, intensyvu­mą, gydomąją galią, pakankamą išbaigtumą, bet ne vien poreikį iš­likti? Vienas iš dažniausių būdų - vartoti žodžius, suteikiančius ypač daug gyvybės pacientui ir pačiam terapeutui, remtis jais. Tokius, ku­rie, pasak E. Rosenstock-Huessy, atsitiktinę situaciją paverčia įvykiu, pripildo įvykį gyvenimo, sujungia mus su tuo įvykiu. Tuos žodžius, kuriuos tariame nuo savęs ir iš savęs. Tokius, kurie skiriasi nuo su­galvotų kaip ėjimas nuo skrydžio. Kas žingsnis - smūgis į kietą žemę, kuri savaip atliepia kiekvieną tokį smūgį. Žodžius, paliekančius pėd­sakus. Žodžius liudininkus. Žodžius, kurių liudininkais tampame patys. Tais gerais liudininkais, vertesniais už dešimtį advokatų. Vėles­niame skirsnyje pateiksiu sąrašą tokių gyvybės teikiančių, gydančių, amžinų žodžių.

Kitas būdas - tai sąlygos, reikalingos tiek individualiai, tiek ir šei­mos, grupinei psichoterapijai.

Priėmimas - gyvenimo, pasaulio, grupės, paties savęs, terapeuto priė­mimas. Faktiškai tai reiškia - girdėti, matyti, jausti, čiuopti visų pirma tai, ką gera savyje turi pirminis maloningas įvaizdis. Iš pačių pradžių Viešpats sukūrė pasaulį ir pamatė, kad jis geras. Iš prigimties geras. Toks, kad Viešpačiui kilo noras pasidalyti šiuo gėriu su žmogumi... Toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis, kad net sunkumai, sutrikimai, ligos, išmėginimai gali tapti mums gėriu. Kaip toje mano mėgstamo­je patarlėje: „Jeigu Dievas mus baudžia - ačiū Dievui, jis mūsų dar neužmiršo!"

„Pasaulis manęs nesupranta, nepriima... Nėra viskas taip blogai. Nebūtina šį pasaulį keisti. Greičiau jau aš pats nesuprantamas, nepri­imtinas. .. O štai su tuo galima susidoroti. Dar nė nemėginau kaip reikiant pasiaiškinti... Neprašiau, nenusipelniau, kad mane pri-imtų. Nepasinėriau į šitą pasaulį. Dar tik stoviu ant kranto..."

„Žinoma, svarbu, kad čionai atėjau. Dar svarbiau, kad gydytojas (grupė) mane priėmė... Pažvelgus plačiau, juk patekau čia per stebu­klą. Mane čia atvedė stebuklas. Šiuo stebuklu galima pasi-tikėti... Į-tikėti dar tikriausiai negaliu. Bet pasi-tikėti galima..."

Tiesa, jos variantai, ypatybės, ir teisybė. Kasdieniame gyvenime gau­su smulkių išlygų, nuolaidų, patogių supaprastinimų. Tiesą išbarsto-me po trupinį, po gabalą, kurį paranku naudoti iš dalies, pritaikyti savo poreikiams. Tiesa virsta dalinėmis tiesomis. Ji nusavinama. Pri­vatizuojama. Tiesa tampa vis mažiau bendra, vis menkiau vienija mus ir iš vidaus, ir iš išorės. Tai jau teisybė, atskira teisybė, atskiras teisingumas. Tačiau negyvename ir pagal teisybę. Nenorime teisy­bės. Sunku būna išgirsti ją apie save. Kur jau ten patiems pasakyti?! Ar iš-sakyti?! Vėliau teks ilgai aiškintis, atsiprašinėti, klausytis arba priekaištų, arba užuojautų... Neseniai vienai mano pacientei vyras pasakė, kad pirmaisiais šeimos gyvenimo metais jis, pasirodo, jos nė ketvirtadaliu nemylėjo taip, kaip po dukters gimimo... Kas ten dė­josi? Po trejų metų ji šitai pasakojo, liedama ašaras kaip žirnius... Todėl nesakome apie save, apie kitus ne tik tiesos, nesakome net ir teisybės, negirdime jos...

Į ITG atėję žmonės gyvena tikrą, tiesos gyvenimą. Dažniausiai jis prasideda nuo „gyvenimo be melo", be „abejotinos tiesos". Mokomės kalbėti trumpai ir nuolankiai. Mokomės sakyti: „Iš tiesų dar nežinau", „Nesu tikras", „Nesijaučiu taip tvirtai, kad pasisakyčiau aiškiai", „Ne­žinau". Jeigu nepatinka pojūtis, jausmas, noras, prisiminimas, mintis, išvada, sprendimas, veiksmas, pats žmogus, negalima sakyti, kad pa­tinka. Tik tiek. Iš pradžių ir tai - jau daug. Neleidžiame savyje reikštis tam, kas nėra tiesa... Ir apie save negirdime netiesos.

Tikri, teisingi mūsų pojūčiai, jausmai, geismai, patirtis, reikalai yra tuomet, kai išlieka tai, kas reikšminga, tikra ir veiksminga, kai visa tai perteikiame kitiems. Ir tuo pasidalijame, bet dėl to nieko nepra­randame, atvirkščiai - įgyjame dar daugiau. Mano tiesa grįžta iš kitų pas mane jau kitokia, turtingesnė, tačiau ji tebėra mano. Ir mūsų. Gyvesnė.

Mūsų mažos teisybės, tiesos rutuliojasi, viena kitą turtindamos, į didelę, bendresnę, paveikesnę tiesą.

Aktyvumas. Be atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų, jausmų, instinktų, minties judėjimo nėra gyvybės. Net ir tikėjimas - tai kelias. Kuo daugiau aktyvumo, tuo daugiau gyvenimo. Judėjimas, aktyvu­mas vienija organus į organizmus, atskirus sielos procesus - į „Sielą", į dvasinę veiklą, žmones - į visuomenę...

Kasdieniame gyvenime žmonės atsisako aktyvumo - fizinio, sielos, dvasinio, visuomeninio. Arba jų aktyvumas per daug vienpusis: vy­rauja emocijos, protas, aistros... „Nežinau". „Jei žinočiau, į specialistą nesikreipčiau!" „Nemačiau". „Pirmąsyk matau!" „Yra labiau patyru­sių". „Negaliu imtis atsakomybės!" „Noriu, bet nežinau - kaip?" Kai žmogus pasyvus, suyra ne tik laiko ryšys, bet ir siela. Dvasinis gyveni­mas gali egzistuoti tik drauge su nuolatiniu aktyvumu. Net miegant. Važiuoti dviračiu įmanoma visą laiką judant - šis vaizdinys tik iš tolo atspindi šį aktyvumą.

Įsivaizduokime genijų, kurio prisiminimai, mintys vos truputį vė­luoja... Ir nebėra genijaus. Nėra Tiesos.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime visada randame gana akty­vių dvasinių procesų, kuriais galime remtis ir kurti aritmetinę ar ge­ometrinę sielos arba dvasios progresiją. „Nežinau, bet... tarsi jaučiu, tarsi pamenu, tarsi norėtųsi, tarsi įsivaizduoju, galvoju, tikiu... Pats nepradėčiau, bet mielai prisijungsiu prie to, ką daro X... Nesu ti­kras, kad pavyks, tačiau dabar pajėgsiu parodyti gerus ketinimus... Nieko negaliu padaryti, tačiau esant tokiai padėčiai visada galiu pa­būti šalia... Galiu suprasti Jūsų jausmus ir pasidalyti savaisiais... Galiu palyginti. Galiu įvertinti." Ir prasideda grandininė aktyvumo reakcija.

Ypač svarbi ITG egzistavimo sąlyga yra laisvė. Liga - tai gausybė apribojimų. Juos lemia ne vien skausmas, fizinis ar dvasinis silpnu­mas, ir ne jausmingumo, poreikių, norų perteklius (nuotaikos perte­klius iš mūsų atima laisvę). Laisvę riboja ir išorinis, ir vidinis žmogaus pasaulis; pats žmogus riboja laisvę. Todėl ir individualioje, ir grupinė­je psichoterapijoje nustatome sąlygą - kiek įmanoma daugiau realios laisvės ir nuolatinio jos plėtojimo.

Jums, man čia leista viskas - viską jausti, norėti, prisiminti, galvoti, kalbėti, prašyti, reikalauti, daryti... Jūsų, mūsų čia beveik niekas neri­boja. Ypač pats žmogus.

Čia, su terapeutu, su šios bendruomenės žmonėmis galiu sau leis­ti ne mažiau, negu leisdavo sau apaštalas, kalbėjęs taip: „Man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga... Galiu valdyti viską, tačiau ne vis­kas gali valdyti mane".

Ligotas žmogus - šventas. Tam tikra prasme sirgdamas yra šven-tesnis už apaštalą. Galiu sau leisti daugiau, kad per veiksmą išvysčiau, kas vyksta, kas nu-tinka, ką būtina daryti. Man pačiam nereikia savęs riboti. Jeigu žengsiu per daug toli ar ne ten, mane suturės, palaikys...

Intensyviame Terapiniame Gyvenime svarbesni ne Senojo Testa­mento draudimai, o laiminamieji Naujojo priesakai: palaiminti yra varguoliai, puolusieji, verkiantieji...

Realumas. Galima sakyti, kad vienas iš pagrindinių ligos, ypač dvasi­nės, požymių (drauge tai ir viena svarbiausių priežasčių) yra nerealu­mas, tariamumas. Ir asmeninis, ir visuomeninis žmonių gyvenimas, ir jų atskiri psichiniai procesai menkai tikroviški. Žmonės remiasi tuo, ką skaitė, girdėjo, matė per televiziją, ką atsimena, tuo, ką sugalvojo; jiems atrodo, kad sutinka su kieno nors nuomone; jie baiminasi, kad taip gali būti, kad tai tikėtina, juk yra priežasčių, tuo tiki tūkstančiai ir t.t. Ir neretai žmogus lieka vieno ar dviejų dvasinių procesų „plokš­tumoje". O jei dar ir viename laike, dažniausiai būtajame ar kartais „šviesiame būsimajame"...

Tikras gyvenimas daugialypis, daugiamatis, bet ir galimas suvokti, pa-lyginti. Jį jaučiame, girdime, matome, „ragaujame", jo „trokštame", jį kvėpuojame, veikiame, įveikiame pasipriešinimą, to pasipriešinimo veikiami keičiamės... Apmąstome. Lyginame. Sulyginame. Suvokia­me, koks jis neprilygstamas. Neaprėpiamas.

Intensyviame Terapiniame Gyvenime nardiname žmones į šį dau­giamatį pasaulį, parinkdami patį realiausią, pacientui perspektyviau­sią procesą. Jūs nežinote, bet matote. Nežinote, bet jaučiate. Jūsų jausmai „sutrikę", tačiau pataria potraukiai, patirtis. O ką pataria bai­mė? Pasipūtimas? Ką būtumėt jautęs tokiomis aplinkybėmis prieš 5 metus? Ką jaustumėt po 20 metų? Ką jaustų jūsų draugas? Priešas? Jūs greta draugo? Greta priešo? Prisiminkite kokį anekdotą apie tokias aplinkybes. Ir realumas iškyla, iš-ryškėja.

Negaliu ištverti neprisiminęs mūsų visuomenei, mūsų laikui, mūsų gyvenimui labai deramo testo, kuris panardina mus į šiuolaikinę ti­krovę: „Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?" Iš ligonių, tera­peutų, giminaičių, draugų, vyresnybės, pavaldinių. Politikų... Ir kaip po tokio klausimo daug kas įgyja realumo.

Atsakomybė. Šiais laikais po tokio „testo" atsakomybę norisi grįs­ti tik tuo, už ką ir kiek norime, galime, privalome mokėti. Savaime suprantama, pinigais. Neišgirdome, nepamatėme, neįsijautėme, ne­prisiminėme, nepanorome, nepadėjome, kiek jėgos leido... Esame skolingi...

Tačiau vis prisimenant šventųjų tėvų žodžius, dvasiškus, sielos žo­džius: atsakome už visus, esame kalti prieš visus...

Kitaip tariant, bendrumas, bendruomenė, visuomenė - tai ne visų, ne liaudies ar kiekvieno valdžia, tai kiekvieno atsakomybė.

Mūsų psichoterapijoje kaip tik atsakomybė pri-jungia, su-jungia, vienija, taiko mūsų „Aš" su „Tu", „Jis", „Mes"... Leidžia semti iš tos vienovės naujus pojūčius, jausmus, potraukius, patirtį, išmintį, tikė­jimą, dorybes... Tai, ką daugelis mūsų laikų psichologinės pagalbos „sistemų" abstrakčiai ar mistiškai vadina „energija", „jėga".

Intensyvaus Terapinio Gyvenimo praktikoje atsakomybę lemia są­lyga: pagal galimybes už visa pageidautina dovanoti, duoti, mokėti kiek įmanoma pagal tai, ką gavome, kiek tai mums svarbu, pagal tai, iš ko gavome. Už teisybę apie save mokame teisybe apie kitus, už kitų realumą - savuoju realumu; už kitų laisvę, aktyvumą - savo laisve ir aktyvumu... Už saugumą mokame tuo, kad priimame tvarką, „sene­lių, moterų ir vaikų pirmenybę", „mažumų" - paliegusiųjų, silpnųjų ir vargstančiųjų - pirmenybę. Už pagalbą mums mokame pagal savo galimybes padėdami kitiems.

Dovanos, priedermės, mokesčio pavidalai be galo įvairūs. Galime mokėti, dalydamiesi savo pojūčiais, jausmais, veiksmais, patirtimi, naujomis tam žmogui sąvokomis, palyginimais, įpareigojančiais, reikšmingais, pasekmes sukeliančiais žodžiais, pažadais. Dovanojame savo laiką, pavyzdžiui, perleisdami jį grupėje. Dovanojame savo skausmą. Savo išgyvenimus, neretai užstodami jais pacientą nuo jo išorinio ir vidinio pasaulio priešiškumo. „Aš perpus mažiau pažeidžiamas negu N. Todėl verčiau tas pretenzijas reikšti man. Pažiūrėsim, kaip pavyks su jomis susidoroti." „Sutinku dabar priimti šią užduotį..., tai bausmė..." „Sutinku pabūti su N rato viduryje, pačiame įvykių centre. Pridengti jį... Vargu ar man pavyks ką nors padaryti, tačiau pa-būti, būti pajėgsiu." Galima užstoti žmogų ir savo kūnu...

Ir pagaliau, jei jau žmogus nežino, kuo reikia mokėti, praverčia mano dar nuo sovietinių laikų mėgstamas posakis: „Jeigu nežinote, kaip padėkoti, tuomet - pinigais, jei nežinote, kiek - tuomet daug. Jeigu nepatogu - tuomet labai daug."

Nesusilaikysiu ir papildysiu „teoriją" labai praktiškais ir asmeniš­kais bruožais. Per 30 sovietinio darbo metų nė vienas žmogus neap­kaltino manęs kyšininkavimu. Materialiniu suinteresuotumu...

Neretai galima pritaikyti aritmetinės ar geometrinės progresijos taisyklę. Jeigu šiandien negalime pacientui skirti 10 minučių, tai rytoj teks skirti 20, poryt - 40 minučių. Jeigu šiandien negaliu jam duoti 5 litų, tai rytoj teks duoti 25...

Ko gero, paskutinė iš svarbiausiųjų ITG sąlygų, kurią būtina suda­ryti klientui ar pacientui, yra saugumas. Jo gyvenimas be bendruo­menės ir psichoterapeutų, gyvenimas už psichoterapinės grupės ribų todėl ir nėra tikras, kad ten pilna tikrų, o dar dažniau tariamų pavojų. „Argi tai gyvenimas?" Bijome tiesos, laisvės, savo netobulumo, bijome neatitikti „šito pasaulio", nepateisinti savo artimų, mylimų žmonių lū­kesčių; bijome likti nesuprasti, bijome užgauti... Turime gausybę tei­sių, bet geriau nė nemėginti jų reikalauti. Jei ir sulaukiame pagalbos, jaučiamės pažeminti, įsiskolinę.

Tai ne gyvenimas, o išlikimas. Ne pilnakraujis gyvenimas, o egzis­tavimas, kai pasiekiame tik pačių būtiniausių dalykų. Palyginkime su garsiąja Michailo Svetlovo fraze: „Galiu apsieiti be to, kas būtiniausia, tačiau niekaip negaliu be to, kas atliekama!"

Kaip užtikriname saugumą? Žinoma, ne idealų, ne viską apiman­tį. Gyvenimo esmė - pavojai ir jų nugalėjimas be nuolatinės kovos, sugebant efektyviai gintis ir ginti kitus. Pavojus iš anksto nešalina­mas. Juo labiau kad dažniausiai jis glūdi pačiame paciente, jo ir mūsų bendradarbių viduje. Tačiau mes garantuojame, kad jis mažėja, tolsta, nyksta, jei pasirodo, kad jį galime valdyti, jo pasekmėms užkirsti ke­lią, vos tik pacientas kreipiasi pagalbos. Kiek tada atsiranda liudytojų! Ir pagalbininkų. Geriausias būdas susilpninti į pavojų sukoncentruo­tą dėmesį - sumažinti baimės, nerimo, įtampos jausmą - pasidalyti savuoju ir perimti dalelę svetimo... Geriausias būdas pakelti sau nuo­taiką - pakelti nuotaiką kitam.

Psichoterapinėje grupėje ar skyriuje visada atsiranda labiau patyru­sių, veiklesnių, paveikesnių pacientų, kuriems padėti kitiems reiškia stiprinti savo sveikatą, įtvirtinti sėkmingus gydymo rezultatus. Galų gale padeda pats terapeutas.

Visuomet galima, padedant liudininkams ir pagalbininkams, pasi­rinkti patikimiausią procesą.

Vientisumo visoms šioms mintims gali suteikti vieno ITG atvejo aprašymas. Gyvai aprašyti realų darbą, mano nuomone, beveik ne­įmanoma. Nepasiekiama. Čia nepakanka būti „plunksnos genijum". Įtariu, kad dauguma rašančiųjų psichoterapeutų - labiau poetai nei darbininkai. Čia būtinas ir individualus, ir bendras, ir pacientą, ir skai­tytoją persmelkiantis talentas - ligos, išgijimo ir sveikatos talentas.

Galime įsivaizduoti dirbantį chirurgą poetą, teisininką poetą, ta­čiau ar norėtume tapti jų klientais?... Geriau vieną kartą pamatyti, tegu ir menamai, negu 100 kartų išgirsti...

Pacientė O., 30 metų, vadybininkė. Pirmasis apsilankymas. Skundai: nesusitvarko su savo emocijomis, ašaros visada „čia pat". Verkia bent penkis kartus per dieną, kartais ištisas valandas. Širdį „lyg akmuo spaudžia". Žiūrint į vyrą, ištinka įniršio priepuoliai - ir tuomet, kai jam gerai, ir kai blogai, ir kai jis abejingas. Įkyrūs vaizdiniai, ką vyras veikė, galbūt ir dabar veikia su „ta moterimi".

Ligos (sutrikimų) istorija: mokslas visada buvo svarbiau už viską. Todėl domėjimasis priešinga lytimi - nuo 13 metų. Viena platoniška meilė 15-18 metų amžiuje. Nuo 19 metų ir iki šiol vienintelė, pasak pacientės, tikra meilė vieninteliam vyrui - jos sutuoktiniui. Jis - eko­nomistas, 9 metais vyresnis. Todėl visada dominuodavo. Patiksli­nus pacientė susimąsto ir pripažįsta, kad dėl to jos meilė - ne 100, o 75 proc. Intymiame gyvenime pacientė visuomet jautė pasitenkinimą, tačiau „devintame danguje atsidurdavo gal vieną kartą iš 10-20". Ta­čiau jai „to pakakdavo". Ištekėjusi 10 metų. Intymus gyvenimas nuo 10 kartų per savaitę pirmaisiais metais ilgainiui nusistovėjo iki maždaug 2 kartų per savaitę. Sūnui - 5 metai.

Prieš septynis mėnesius vyras išėjo pas kitą moterį. Jai - 19 metų. Tiek pat buvo ir pacientei, kai prasidėjo jos ir vyro romanas...

Pacientė mėgino gerti trankviliantus. Ryškesnio poveikio nebuvo.

Prašo pagalbos: padėti apsispręsti dėl skyrybų. Vyras gana dažnai grįžta į namus. Kalba, kad tą moterį myli, tačiau šeima - šventas da­lykas. Jam tokia padėtis tinka. Tai moteriai taip pat. Pacientės padėtis nepakenčiama.

Antrasis apsilankymas (po 2 dienų). Gyvenimo anamnezė: iš inteli­gentų šeimos. Tėvų gyvenimas konfliktiškas. Jų skyrybos, kai pacientė turėjo 10 metų. Dėl to - sunki vaikystė. Daugiausia augo pas senelę. Po skyrybų - patėvis, sunkaus charakterio, abejingas.

Ypatingesnių susirgimų nepasitaikė, išskyrus vieną nemalonią in­fekciją dėl vyro kaltės. Baigė ekonomikos fakultetą. Sėkmingai dirbo. Geras atlyginimas. Geras, beveik išmokėtas nuosavas namas.

Psichikos būsena: praeityje - didesnio jautrumo, kartais nerimas­tingos asmenybės bruožai, neperžengiantys charakterio normos ribų. Tam tikros dekompensacijos požymiai. (Pavyzdžiui, pati save apibū­dina kaip drąsią darbe, bet nepasitikinčią šeimoje. Sudėtingomis situ­acijomis linkusi ištisas valandas galvoti, kol priima sprendimą, nors patirtis ir teikia pagrindą apsispręsti. Didokas, labiau trukdantis nei padedantis jausmingumas 2-3 kartus per dieną. Prireikia maždaug valandos, kad grįžtų į normalią būseną...)

Intelektas aukštesnis už vidutinį. Interesai ribojasi šeimos gyveni­mu. Savęs vertinimas pagal dešimties balų skalę: intelektas - 10 balų, valia - 6, emocingumas - 9, išorė - 8, sąžiningumas - 9, gerumas - 8, sėkmė - 8. Tokius vertinimus patvirtina objektyvaus stebėjimo rezul­tatai ir tyrimai.

Objektyvūs sutrikimai atitinka skundus. Per pirmąsias apžiūras lengvai pravirksta, akyse dažnai pasirodo ašaros, jos matyti apie 10 proc. laiko. Aiškiai pasimetusi. „Kaip šitai galėjo atsitikti? Iki spalio mėnesio nieko nepastebėjau!.. O gal nenorėjau pastebėti?.. Niekam apie tai nepasakojau. Nei jo tėvams, nei savo!.. Kodėl aš jį dar myliu? Ar tai normalu?"

„Sakykite, daktare, ar taip atsitinka dažnai? Ar aš tai įveiksiu? O gal man. geriau skirtis? Kad nereikėtų viso to matyti?"

Fizinė būsena. Išorė - graži moteris visų savo galimybių viršūnėje. Kol nepradeda dėstyti skundų, sunku įsivaizduoti, kas dedasi viduje.

Somatiškai - vegetacinis labilumas.

Diagnozė: adaptacijos sutrikimas. Nerimastingos depresijos sindromas.

Psichoterapijos pradžia - raminamasis įtikinimas.

Išorinis gyvenimas ir vidinė būsena kupini sumaišties. Tačiau tai ne tragiška. Didesnį vienkartinį psichoterapinį pokalbį galima atidėti iki kito karto. Pageidautina laikyti save ligone. Tačiau kitiems, ypač vy­rui, šito nedemonstruoti.

Trečiasis apsilankymas (po savaitės). Kaip ir visi tolesni vizitai, jo trukmė - 30 minučių. Esmę nupasakosiu keliomis frazėmis. Raci­onali psichoterapija pasiremiant žiniomis. Mūsų su paciente ben­dromis, drauge pasiektomis, bet skirtingomis žiniomis... Ne tik faktas: esu pamesta. Ne tik emocijos: viską praradau, manęs niekam nebereikia...

„Jūsų ligos pavadinimas - nerimastinga depresinė neurozė. (Ne psi­chozė. Jūs neblogai, nors ir nepakankamai, orientuojatės savyje.) Jūsų būsena - sutrikusi adaptacija, prisitaikymas prie gyvenimo. Pradėjote kliautis tik savimi. Bet trūksta vilties. Trūksta tikėjimo. Ne-pasitikėji-mas. Nepakankamas tikėjimas. Tokios išorinės ir vidinės būsenos ne­galite gauti pakankamai žinių, negalite jomis pasinaudoti. Emocijos nepadeda jūsų žinioms, protui. Jūsų protas dabar „plokščias", vienpu­siškas. Ne įvairus. Ne išmintingas.

Jūsų vyras jums nepadeda. Arba pats nėra prisitaikęs prie naujos padėties. Arba jūs negalite gauti iš jo pagalbos... Arba jį tokia padėtis tenkina... Tokios būsenos natūralu jausti nerimą, patirti emocijų sprogimus, neturėti nuotaikos, kuri šiaip padeda efektyviau veikti. Norą veikti jūs turite.

Tokios būsenos negali būti nė kalbos apie kokius nors rimtus sava­rankiškus sprendimus. Jūsų uždavinys - laukti...

Greta viso kito, laukti ir kito apsilankymo pas mane. Tai svarbiau, negu tai, „ką vyras veikia su ta moterimi". Svarbiau, ką veiksite su savimi. Nuo to priklausys ir tai, ką aš veiksiu su jumis... Paguldy-siu jus „su hipnoze", kad pamirštumėte nuoskaudas ir atsimintumėte tik gera. Sustiprinsiu jūsų pačios kaltės jausmą. Galbūt vyras neišė­jo? Gal jūs pametėt ir jį, ir save? Arba atsisakysiu jūsų. Pasiųsiu „prie vaistų..."

Ketvirtasis apsilankymas (po savaitės). Pacientė sako, kad vyras pra­nešė ketinąs grįžti į šeimą... Terapeutas: „Štai dabar spręsti lengviau. Tačiau spręsti reikia kartu. Jums ir vyrui. Na, ir terapeutas gali šiek tiek pagelbėti... Pavyzdžiui, ko jūs ir ko vyras neprivalo, tačiau gali pataisy­ti pirmiausia, kalbant apie jūsų santykius? Esate pasirengusi? Bent ką nors konkretaus pasakyti savo atžvilgiu, vyro atžvilgiu?.." - „Ne".

„Vadinasi, ir dabar svarbiausia jums - laukti. Paklauskite vyro. Juk jis aktyviau dalyvavo šituose įvykiuose."

(Atkreipiu skaitytojų dėmesį, kad taip iš lėto, tačiau gana energin­gai nardinu pacientę į bendrą jos pačios su kitais gyvenimą, gyvenimą su vyru, su sūnumi, santykius su terapeutu.)

Penktasis apsilankymas (po 8 dienų). Pacientė praneša, kad vyras gyvena šeimoje „lyg niekur nieko", „kaip anksčiau", tačiau kiekvie­ną vakarą skambina „tai moteriai". „Nieko negali paaiškinti." „Tai sudėtinga..."

Pacientė: „Anksčiau nebūčiau šito ištvėrusi... Vos prieš tris savai­tes... Tačiau ramybė „kainuoja": dabar jau myliu jį ne 70, bet tik 20 proc. („Matuoja" terapeuto prašymu.)

Šeštasis apsilankymas (po 9 dienų). Pacientė: „Šeimoje kažkokia keista padėtis - viskas pakibę." Buvo intymių santykių. „Tačiau nea­bejoju, kad jis turi artimų santykių ir su ta moterimi..." Terapeutas: „Ką gaunate, krizei tęsiantis? Gal tikrai būtų buvę geriau, jeigu prieš mėnesį būčiau ėmęsis atsakomybės ir pataręs jums „tausoti nervus" ir skirtis? Nes jis daro, ką nori ... su jumis." Pacientė: „Ne! Tai anks­čiau jis darė su manimi ką norėjo... Toks man rodydavosi. Koks norė­jo būti mano akyse. Ir matydavau jį tokį... Dabar matymo mažiau... Realybės daugiau". Terapeutas: „Ir ką tai jums duoda? Šita nepavy­dėtina realybė?" Pacientė: „Man mažiau reikalingas „tas", „nerealus vyras"...

Septintasis apsilankymas (po 3 savaičių). Po pacientės atostogų. Dalį atostogų pacientė praleido su vyru ir vaiku. „Vyrui - kaip visada". „Man - kaip niekada". „Žinojau, kaip jis praleis likusią atostogų dalį... Jis bandė suartinti sūnų su ta moterimi. Tačiau aš nepažįstu savo vyro. Nepažįstu savęs. Nebuvo jokio skandalo". Terapeutas: „Mėginkite pa­žinti. Iki šiol neduodavau jums patarimų, ką daryti, išskyrus patarimą laukti... Ne sukelti įvykius, o duoti galimybę jiems vykti. Ir per juos pažinti save, vyrą. Dabar mėginkite veikti. Iš pradžių paprašykite vyro leidimo susitikti su senu draugu, „simpatija". Kad palygintumėte savo jausmus vyrui ir draugui prieš 5 metus ir dabar".

Aštuntasis apsilankymas (po 6 dienų). Pacientė: „Vyras pasakė: „Ne­galiu tau nei leisti, nei drausti". Nepajutau jokių jo jausmų!.."

Pacientei rekomenduota pažiūrėti metropolito Antonijaus iš Suro-žo vaizdajuostę „Apie šeimą" ir paprašyti vyro leidimo susitikti su „ta moterim", kad geriau galėtų suprasti savo klaidas ne šeimos gyveni­me, bet bendraujant su vyru, kad geriau pažintų save ir jį...

Devintasis apsilankymas (po 10 dienų). Vyras atsisakė leisti pasikal­bėti su „ja".

Pacientė: Supratau, kad aš jam - tik šiukšlė!..

Terapeutas: Svarbi žinia... Tačiau nepatvirtinta...

Pacientė: Kokio dar reikia patvirtinimo: jis nenori man padėti!

Terapeutas: Galbūt bijo jūsų susitikimo... Tačiau mane labiau do­mina, ką sužinojote sau? Jūs - šiukšlė? Skuduras?..

Pacientė: Tai jau ne!.. Net ir anksčiau nebuvau skuduras... Anks­čiau man atrodė, kad jeigu jo nemylėsiu, viskas žlugs... Mylėjau iš visų jėgų. Ir už save, ir už jį... Ir nuolat buvo 75 proc... Net kai jis išėjo pas tą moterį, dar buvo 50 proc... Per visus mano apsilanky­mus pas jus mano meilė keitėsi. Ji svyravo: 75, 20, 80, 20 proc. Šian­dien 10 proc... Tačiau tai ne tiek mano meilė, labiau jau aš - jos. Ne ji man priklauso, o aš jai priklausau... Jeigu išsiskirsime, tie 10 proc. išaugs iki 50%... Vis dėlto tai pirmoji ir vienintelė meilė... Tai ne mano meilė... Tai nėra meilė vyrui, kuris ją gali atimti... Šiai mei­lei nereikia, kad iš visų jėgų už ją kovočiau... Šita meilė gali likti... Jeigu pasiliks, bus 20 proc, kompromisas... Jeigu praeis, su manim liks 50 proc... Arba mes su vyru nueisime kelią... Arba nueis mūsų meilė... Manoji pasiliks... Nesijaučiu pamesta žmona. Jaučiuosi su­dėtingo žmogaus žmona...

Terapeutas: Šiandien jumyse pasireiškė tiek proto, kiek nebuvo per visus ankstesnius 8 kartus... Tai neblogai... Tačiau šiandien norėčiau išgirsti, kiek atskirų savybių įgijote, galbūt net atskirų privalumų. Ir anksčiau neabejojau, kad turite daugybę puikių privalumų. Šiandien norėčiau pamatyti, kas su jumis vyksta kaip visuma, gal iš dalies jau įvyko?

Pacientė: Galiu gyventi su skausmu... Anksčiau jį tik kęsdavau...

Terapeutas: Taip... Tai jau kelias į atsimainymą... Tačiau kur pats atsimainymas, nors ta geroji pradžia, kuri - jau pusė darbo?

Pacientė: Prieš tris mėnesius buvau pamesta žmona... Praradau vyrą. Praradau šeimą. Sūnus neteko tėvo. Netekusi pusės namo, pra­radau savo namus... Praradau save... Praradau viską!

Terapeutas: Ne viską, ne viską: geras darbas liko... O svarbiausia, pamesta žmona virto kuo?..

Pacientė: Moterimi...

Terapeutas: Tik tiek?

Pacientė: Man tai daug!

Terapeutas: Moteris, paprastai tariant, tai lytis... Pusė žmogaus... Be to - silpnoji pusė...

Pacientė: Bet anksčiau nebuvau ir ta pusė... Buvau funkcija... Terapeutas: O dabar visa pusė?

Pacientė: Pakankamai visa... Labiau visa, nei kita pusė.

Terapeutas: Jau kai ką įžvelgiu... Tačiau galima būti ir visumos puse, ir visuma... Kas yra daugiau už vyrą ir daugiau už moterį? Pacientė: Mylinti moteris?

Terapeutas: Neblogai, neblogai... I. Iljino raštuose yra toks vaiz­dinys: „Pasitaiko draugijoje vienišas žmogus. Ir mato: aplink vyrai ir moterys. Vyrai ir moterys... Vėliau jis veda ir mato: aplinkui tiesiog žmonės, tiesiog žmonės". Kokia dalimi per šituos mėnesius tapote „tiesiog žmogumi"? „Visu žmogumi"?

Pacientė: Gera pradžia - pusė darbo.

Terapeutas: Na štai, jums prieš akis kelias...

 

Populiariausi