Aleksandras Alekseičikas

INTENSYVUS, TERAPINIS, GYDOMASIS TIKĖJIMAS

(4 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

Gali pasirodyti keista, kad pasinėrus į viską aprėpiantį, vientisą, intensyvų gyvenimą, mums reikia šauktis į pagalbą ir intensyvų terapinį tikėjimą. Atskirą gyvenimo dalį. Tačiau paprastas žmogus, ypač šiuolaikinis, neretai pasimeta tarp neįsivaizduojamos gyvenimo atskirybių įvairovės, jo dalių gausos. „Iš pradžių buvo chaosas". Daugeliui žmonių šis teiginys aktualus ir dabar. Iš pradžių jie regi sumaištį. Ir aplink save, ir savyje.

Tad vientisumą, vienovę, harmoniją pradeda pažinti nuo dalių. Pažinti didybę mažuose dalykuose. Nuo smulkmenų harmonijos prie gyvenimo darnos.
Tikėjimas - kaip tik tokia esminga gyvenimo dalis, tokia „atskirybė". Jis gydo, teikia sielai darną, vienija žmoguje sielą su kūnu, sielą su dvasia. Žmogų vienija su Dievu.

Garsus posakis: materialistas sako: „Pamatysiu, tada patikėsiu". Tikintis žmogus: „Patikėjau, tuomet pamačiau". Kitaip tariant, tikėjimas sujungia visas dalis į vientisą paveikslą, vaizdinį.

Daug kas, apie ką kalbėjome ankstesniame skirsnyje, dabar - viliuosi ir tikiu - iškils aiškesniu ir akivaizdesnių pavidalu.

Pasistengsime iš pradžių susipažinti su pagrindiniais esmingiausiais Intensyvaus Terapinio Tikėjimo (ITT) elementais. Tai tikėjimas,
Dievas, dvasia, siela, tiesa, tėvystė, amžinybė, laisvė. Meilė, liga, malda, stebuklas.
Ir pradėsime, žinoma, nuo Tikėjimo.

Tik kai kurie ligoniai, o dar rečiau sveikieji, realiai, tegu ir visai paprastai, supranta, kas yra tikėjimas, jau nekalbant apie tikėjimą su visa sudėtinga jo įvairove, konkretybe, dinamika, gyvumu, gyvenimiškumu, paveikumu, augimu, asmenybiškumu. Dažniausiai tikėjimas suvokiamas vartotojiškai: geriau tikėti, negu netikėti, reikia tikėti, noriu tikėti, parodykite, įrodykite... Neįsivaizduojama, kad tikėjimas gali būti bendras, konkretus, fanatiškas, iškreiptas, bejėgis, klastingas... Juk ir Ieva su Adomu patikėjo. Net profesionalai nepripažįsta, neatpažįsta „keisto" tikėjimo: gydytojai - religinio, šventikai - ligonių tikėjimo. Nemoka „naudotis" tikėjimu, juo remtis.
Tikėjimas - tai svarbiausioji esmė, tarsi visa ko šerdis. Pasitikėjimas, ne-pasitikėjimas, tikrumas, mažatikystė - mažiau svarbūs dalykai, nors su jais galima sėkmingai dirbti.

Vargu ar rasime geresnį tikėjimo apibrėžimą, negu tas, pirmasis, duotas apaštalo Pauliaus. „Tikėti - tai žinoti, kad yra nematomų dalykų, ir sulaukti to, ko tikiesi." Koks gyvas, gyvenimiškas, realus ir paveikus apibūdinimas!
Tikėjimas nėra kas nors atspėta, gauta iš autoriteto, iš mačiusiojo tai, ko patys nematėme. Jį galime gauti, išgyvenę kažką reikšminga, kažką, kas mus paruošė, nuteikė laukti ir gauti. Tačiau tikėjimas yra tik tada tikras, jei gauname tai, ko laukėme. Be šito tikėjimas nerealus, bejėgis, menamas. Ir tai, kas buvo išgyventa, matyt, tebuvo tariama, nevaisinga. Palyginimui norėčiau pateikti psichologinį tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas - pirminė tiesos intuicija ir esminga žmogaus sąmonės savybė". Štai koks skirtumas!
Pamėginkime įsitikinti, kiek mums (o vėliau ir mūsų pacientams) tikras mūsų tikėjimas, tegu kol kas ir labai menkas, neveiksnus; pamėginkime pajusti jo poveikį mums, kaip jo veikiami atsimainome, keičiamės, imame pasitikėti savo galimybėmis, savimi.

Ką norėtume gauti per kelias kitas minutes, skaitydami šį tekstą?
Žinau, kad esu gana kūrybiškas žmogus. Tačiau to žinojimo man maža. Tai tik vienas iš daugelio mano žinojimų. Noriu įsitikinti. Ir sulaukti patvirtinimo. Pamatyti, pajusti, padaryti...

Tikėjimas - kur kas daugiau nei žinojimas. Žinau kažką. Tikiu -kažkuo. Taip pat ir savimi. Žinojimas - tai faktas. Tikėjimas - procesas. Tikėjimas yra daugiau negu žinojimų suma. Kiekvienas gali tikėti autoritetu, mokslu, sėkme, valdžia, medicina, kad tam tikra pinigų suma suteiks sėkmės. Tikinčių - daug. Tikinčiųjų - mažai.

Tikras tikėjimas - ne tuomet, kai tiki Dievą, o kai tiki Dievu, visais jo sumanymais mano atžvilgiu. Realiai. Tikiu, kad Jis parinko man pačius geriausius tėvus, mano lytį. Tėvai jau turėjo dukterį. Jie norėjo sūnaus. Parinko vietą, kur aš atėjau į pasaulį. Laiką... Padėjo išsirinkti profesiją... Žmoną... Dovanojo mokytojus... Dovanojo, parinko dukterį ir sūnų... Draugus. Mokinius... Padėjo ne kartą įsitikinti, kad kartais man reikėjo dovanų, o kartais pagalbos... Kai kur teko mane ir prilaikyti, kad dirbčiau, o ne išsidirbinėčiau. Kadaise tikrino mano kūrybą. Taip pat ir dabar. Mėgino mano tikėjimą... Siuntė mane padėti kažkam. O kažkam - kaip dovaną? Štai šitas klausimas - kam mane - dovanų? - kilo man visiškai spontaniškai, kūrybiškai... Nors ko nors tokio laukiau... Ir gavau tai, ko laukiau... Šito rankraštyje, juodraštyje - Dievas mato - nebuvo. Šis klausimas - atviras... Pačiam atsakyti į jį baugu... Man būtina... ne, ne Dievo pagalba - pagalba Dievo žmonių... Kuriuos Jis man siuntė... Ir jei tokia bus Dievo valia, tegu atsiliepia ir tie, kuriems buvau siųstas... Susitikęs su jais, susitiksiu ir su mūsų, jų ir mano, Dievu... Tikiu, kad tada man, mums Dievas bus pasiekiamas labiau nei paprastai.

Išgyvendamas savo tėvų išėjimą, dabar ne atsimenu, o atgaminu, patiriu malonę, gaunu dar vieną, gal amžiną dovaną, neregimą, bet tikrą susitikimą su tėvu Dievo Tėvo akivaizdoje vieną 1947-ųjų birželio dieną. Su kuo labiau tai buvo susitikimas? Su tėvu ar su Dievu? Žinau... Tikiu... Žinau - iš 1947-ųjų... Tikiu - iš visados... Ir dar - ne tik gavau tai, ko tikėjausi, bet ir visada su manim lieka susitikimas su sūnumi ir Dievu Sūnumi...

Šie išgyvenimai - Dovanos. 2005-ųjų gegužę rankraštyje šito taip pat nebuvo. Tai atsirado dabar, rupjūčio 11-ąją, kai paklausiau savęs, mūsų, ko laukiu, kad įsitikinčiau, jog Tikiu? Jog tebesu kūrėjas. Pagal Dievo paveikslą... Gaučiau patvirtinimą. Padaryčiau. Pasidalyčiau... Ir gavau Dovaną. Bet juk tai - ir tie, kuriems pats buvau Dovana... ir kas man tapo Dovana... Kiek daug buvo tokių man Dovanotų žmonių!.. Kas buvo pirmasis! Ir štai atsiveria: kas tai yra - būti pirmajam!..

Tai nereiškia, kad savo vietos netenka antrasis, trečiasis... Atvirkščiai, taip kuriama vieta antrajam, trečiajam... Tai dovanota galimybė antram ar penktam rasti kelią iki pirmosios vietos. Tai pasirengimas užleisti pirmąją vietą... Ir kiek buvo tokių pirmųjų, kurie tą vietą užleido man!.. Ir kiek daug tokių, kuriems užleisdavau aš!.. Kaip tik todėl jie ir aš pasilikome, esame ir būsime pirmoje vietoje amžinai... Koks vyksmas prasidėjo, kai prieš 20 minučių ir 14 eilučių sieloje ištariau: kas! Kas man dovana... Ir kūryba, ir atsimainymas.

Tas pirmasis kas, mano nuostabai, nebuvo pirmasis mano gyvenime laiko prasme, atminties, jausmo, noro, mano sąmonės prasme... Sutrikau atradęs, kad tai nebuvo mano Tėvas... Tačiau dėl to Pirmojo Kas dabar štai gavau juos visus... O Pirmasis geranoriškai, maloningai užleido jiems Visiems savą ir jų vietą, laiką ir pavertė juos mūsų. Ir aš čia dalyvavau. Tačiau tai nebuvo darbas. Tai triūsas. Ir kūryba. Man buvo, yra ir bus sunku. Tai ne vargas. Mano sunki našta - lengva. Tikiuosi, kad dabar tai patiria ir mano skaitytojai, bendradarbiai, pacientai. Nors iš dalies, būdami kartu. Taip išjausdami tikėjimą, siekdami ir pasiekdami jį.

Aišku, žodžiai skamba „puikiai": „Tikėti verta tik tuo, dėl ko verta mirti!." Tačiau tikrą, darbo reikalaujantį ir mums dirbantį tikėjimą sudaro daugelis užgyventų dalių, „dalelių", „konkretybių", „paprastų stebuklų", „akivaizdumų", dėl kurių verta gyventi. Tai ir tikėjimas, kad kai kurie santykiai yra šventi. Kai kurie pažadai. Šventas negimusiojo gyvenimas. Šventa vaikystė. Ir tėvystė. Sveikata. Iš pradžių kaupdami mažų vargų patirtį, gyvendami su jais, mes tarsi po laiptelį artėjame prie gebėjimo įsitikinti tuo, kas didinga, nors nekonkretu, tačiau ne mažiau paveiku ir teikia tai, ko laukiame. Kaip ir aukščiau aprašytu mano asmeniško laukimo atveju.
Norėčiau paminėti dar vieną dalyką iš šventųjų tėvų patyrimo. Jaunas vienuolyno naujokas savo mokytojui džiugiai praneša po ilgų maldų jau regėjęs angelus. Mokytojas atvėsina jo „tikėjimą": „Žinai, angelus mato daugelis. Tai dar ne tikėjimas. Tikėjimas - kai regi savo nuodėmes". Koks šiame pasakojime realus, konkretus, gyvas, paliekantis pasekmes, keičiantis žmogų tikėjimas!

Koks palaimos kupinas gyvenimas tų, kurie nuo vaikystės vietoj žinojimo gauna tokį konkretų tikėjimą! Tikėjimą, kad motina ir tėvas jam patys geriausi, mieliausi, protingiausi... Pavyzdiniai... Kad jo giminė pati... Kad jis jiems pats geriausias, na, gal beveik geriausias.

Deja, mūsų šiuolaikiniame pasaulyje taip atsitinka nedažnai. Žmonės nuo mažens negauna tokio „mažo", šildančio, aktyvaus, tradicinio tikėjimo bažnyčioje, bendruomenėje, savo parapijoje. Ir tenka jiems pavėluotai ieškoti tokio tikėjimo varge, skausme, ligoje. Arba - užsimiršime. Arba psichoterapijoje.

Gaila, kad psichoterapija retai, menkai ir sunkiai imasi darbo tokio tikėjimo dirvoje. Ir ne tik Rytuose, kur šventikui tenka rūpintis daugeliu ūkinių reikalų gaivinant bažnytinį gyvenimą. Tas pat ir Vakaruose, į kuriuos mes taip dažnai žvelgiame su viltimi.
Dievas. Sunku suvokti Dievą. Tikintiesiems - dėl pagarbaus ir baimingo santykio. „Žinantiems" - dėl bet kurio žinojimo atskirumo, daugybiškumo. Psichoterapeutams - dėl „būtinumo", pagundos „išnaudoti" Dievą... Todėl su visa derama pagarba pradėsime nuo tūkstantmečiais besiklostančių teologijos įžvalgų.

Dievas - Absoliuti asmenybė. Meilė, nežinanti ribų. Neišmatuojama jėga. Tobulas Protas. Kūrėjas, sutvėręs Visatą ir tebeturintis visą pilnatvę.
Tikrosios kūrybos šaltinis. Dievas Tėvas, kuriam nėra pirminės priežasties. Dievas Sūnus, kuris pagimdytas. Dievas Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo... Tai puikūs apibūdinimai, į kuriuos galima ir reikia be galo gilintis mėginant suvokti pasaulį ir save...

Psichoterapijoje, kaip ir bet kurioje praktinėje veikloje, būtinas kuo raiškesnis ir kiekvienam prieinamas Dievo įvaizdis. Prisiminkime klasiką: pasak F. Dostojevskio, „Jeigu Dievo nėra, tai koks iš manęs kapitonas?" Dievas yra visa ko pagrindas. Net mano, kapitono, padėties. Psichoterapeuto padėties. Tikėjimo. Taip pat ir labai konkretaus tikėjimo savimi, tuo, kad esu sukurtas pagal Dievo paveikslą. Aš esu paveikslas - Tėvo, Sūnaus, Dvasios.
Kaip galėčiau išvysti tuos vaizdinius? Savo tėvo paveiksle: jam mane siuntė Dievas, o man - kaip tik jį. Tėvo, kuris buvo tiek realesnis už mane, kad svėrė dešimt kartų daugiau, gyveno 15 kartų ilgiau (atsimenu jį, kai 1943-iaisiais man buvo treji, jam - keturiasdešimt penkeri), o galėjo milijoną kartų daugiau už mane... Savo sūnaus paveiksle, su kuriuo mano santykis toks, kaip kadaise mano tėvo su manimi. Tačiau per jį suvokiu, koks kitados buvau, esu ir būsiu sūnus... Ir ne tik savo tėvui, kai jis gyveno, kai išėjo... Tačiau ir visiems žmonėms, kurie kažkiek vyresni, tikresni už mane. Ir visiems, kurie jaunesni, dar menkesni, silpnesni, labiau priklausomi nei aš...

Mano Dvasios vaizdinys - tai, kas visuomet kilo iš mano realaus tėvo, nesvarbu, ar šitai suvokdavau pats, tai, kas yra manyje - nesvarbu, priimu tai ar priešinuosi... Ta geroji dvasia persmelkusi mane ir tebesismelkia iki šiol. Ir turiu tėvystę, tėviškę. Tačiau Tėvynė niekur nepasitraukė. Atvirkščiai - tapo artimesnė.

Visa tai - ne paprasti mano regimi, suvokiami vaizdiniai. Ne vien įsivaizdavimas, kas yra Dievas. Dievas taip pat suvokia mane. Keičia mane į tikrą sūnų, tėvą, įgyvendina, kuria. Ir aš pats tame dalyvauju. Peržengiu kūniškumo, siauro asmeniškumo, laiko ribas ir siekiu „kiek įmanoma" absoliutumo, absoliučiai asmeniškos sūnystės, tėvystės. Į pasaulį imu žvelgti tėviškai. „Ir dausose regiu Dievą."

Tačiau grįžkime prie mūsų profesijos - psichoterapijos. Kas yra Dvasia1
Kasdienė sąmonė paprastai siūlo mums lengviausius, neigiamus
vaizdinius. Dvasia - tai, kas nematoma. Nejuntama. Priešinga mums, materialioms, kūniškoms būtybėms. O Šventoji Dvasia apskritai įvaro mums nevisavertiškumo jausmą: kur jau mums tas šventumas... Mes ne iš tos dvasios. Mes - kitokie. Štai toks „neigiamas" žinojimas užpildo mūsų atmintį, mintis ir nors tai „moksliškas" žinojimas, numarina mūsų sielą, užstoja Dievo pasaulį tiek išorėje, tiek viduje, atima gyvybę iš mūsų psichoterapijos.
Psichoterapija visus esmingiausius dalykus, reiškinius, įvaizdžius, pojūčius, jausmus, prisiminimus stengiasi išreikšti kuo lakoniškesniu, nuolankesniu, raiškesniu ir paveikesniu įvaizdžiu. Neretai net pavyzdžiu.

Tokiu pačiu tikriausiu ir įtaigiausiu Dvasios įvaizdžiu mano praktikoje tampa štai kas: Dvasia yra tai, kas jungia mus su pasauliu.

Jei mėgintume patikslinti, apibrėžti tai, ko neįmanoma nusakyti, remiantis panašumu, tai Dvasia panaši į prasmę, kuri neregimai suvienija atskirų dalių, dėmių mozaiką į vaizdą, suteikia debesims mūsų fantazijoje medžių, kalnų, pilių pavidalus... Teikia mums pasaulį prasmingesnį, suprantamesnį, artimesnį...

Šventoji Dvasia - asmenybė. Vienas iš Dievo veidų. Ir mums padeda tapti asmenybėmis. Jungia mūsų „Aš" su „Tu", „Mes", „Jie", su tėvu, motina, vaikais... Leidžia atitrūkti nuo atskirybių. Per medžius įžvelgti mišką. Pasak nuostabios teologo Jono Damaskiečio metaforos, paprastas žmogus žvelgia į ikoną ir mato lentą, ant jos - įvairias dėmes, o tikintis žmogus ne tik regi Dievo Motinos atvaizdą, bet ir patiria to atvaizdo poveikį! Štai taip gyvenime ir psichoterapijoje Dvasia gydo ir vienija. Vienija ne mechaniškai, ne iš šalies, ne per prievartą, bet artumu, giminyste, supratingumu... Gaivina per bendrumą, bendravimą su kitomis asmenybėmis, vieningumą su pasauliu ir pasaulio vientisumą.

Štai vienas iš man amžinai gyvų dvasingumo įvaizdžių iš mūsų 2004-ųjų balandžio seminaro. Medicinos sesuo I. sako savo kolegei R. : „Neseniai negalėjau po tavęs kalbėti iš silpnumo... O šiandien džiaugiuosi savo silpnumu greta tavęs ir veržiuosi į tobulumą."

Dar vienas dvasingumo įvaizdis iš XX amžiaus rusų poezijos (vienovės su amžiumi vaizdinys). Vladimiras Sokolovas:
Pavargau nuo dvidešimtojo amžiaus, Nuo jo kruvinųjų upių. Ir nereikia man žmogaus teisių. Jau seniai nebesu žmogus. (Pažodinis vertimas.)
Siela. Jeigu Dvasia vienija, jungia mus pirmiausia su išoriniu pasauliu (nors, aišku, ir su vidiniu, nes juk jis - visur), tai Siela labiausiai vienija mūsų vidinius procesus, kuria tą vidinę vienovę, kuri neišmatuojamai didesnė už dalių sumą. Ir kiekviena „dalis", procesas, priklausydamas sielai, taip pat tampa neišmatuojamai didesnis, negu yra pats savaime. Tarkime, mūsų protas. Ko jis vertas be atminties? O ko verta atmintis be proto? Protas - be dėmesio? Tai neįtikėtinai sudėtinga vienovė, pusiausvyra. Labai gyva vienovė. Be tokio gyvumo neįmanoma įsivaizduoti nei sielos vienovės, nei jos pusiausvyros. Tad „mirusios sielos" tėra tik valstybės, ataskaitų išradimas. Vos gyvą sielą dar galima įsivaizduoti, tačiau mirusios - ne.

Pasak Semiono Franko, Sielos iki galo pažinti neįmanoma, tačiau galima eiti pažinimo keliu. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime, ją lengviau suvokti per metaforas, vaizdinius. Siela - tai namas, be kurio šeima negali gyventi. O jame galima gyventi drąsiai, drauge, sugyventi, nes ten natūrali atmosfera, šilta, jauku, yra židinys, kuris ir šildo, ir šviečia, yra šeimininkė, „mama". Ji kursto ugnį židinyje, rūpinasi visais. Visus nuramina. Vienija. Ji - visų. Nors ir vienintelė. Neretai susirenkama ne dėl šilumos ar maisto, o dėl jos. Kai ji yra, žmonės eina ne į namus, o namo.

Vaizdinga iliustracija - „einam namo". Galima sakyti: Siela - iš dalies įsikūnijusi Dvasia. Siela būna arčiau kūno negu dvasios. Kai žmogus sveikas - ji teikia naudą ir dvasiai, ir kūnui. Kai nesveikas - ima tarnauti kūnui.
Tikriausiai čia derėtų priminti dar vieną metaforą, kaip vėjas ir saulė susiginčijo, kuris stipresnis ir kuris nuvilks keleiviui apsiaustą. Vėjas, kaip ir daugelis atskirų sielos procesų, mėgino savo energija nuplėšti apsiaustą, priversti... O saulė sušildė keleivį, ir jis nusivilko pats. Taip ir žmogaus gyvenime daug kas vyksta savaime dėl sielos. Sakome - žmogus jaučiasi, jam norisi; užuot prisiminęs didžiausiomis pastangomis, jis pamena; jam dirbasi, gyvenasi. Ir, žinoma, negydome ligonio - jis gydosi. Ir net jam neblogai sergasi.

Iškelti, išryškinti paciento sielą - ypač svarbi psichoterapeuto ir ligonio užduotis. Deja, neretai ir psichoterapija, ir vaistais siela slopinama. Pabrėžiant atskirus sielos procesus, „gynybinius mechanizmus", antidepresantų, trankviliantų pagalba siekiamą ramybę, siela užgniaužiama. Vietoje pusiausvyros, harmonijos gauname abejingumą, kai į įvairius dalykus siela reaguoja ne atitinkamai, o vienodai.
Tiesa. Itin svarbi psichoterapijos sąvoka. Žinoma, ir čia sunku apeiti teologiją. Dievas yra tiesa. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas." „Jei privalau rinktis - su Tiesa prieš Kristų ar su Kristum prieš Tiesą - argi neaišku, ką pasirinkčiau?"
Deja, daugelis mūsų pacientų tiesą suvokia kaip lygybę: 2+2=4, 2x2=4. Kaip dviejų skirtingų žmonių vienodą to paties reiškinio suvokimą, kaip savą matytą vaizdą („mačiau savo akimis"), pojūtį („pati pajutau"), prisiminimą („gerai prisimenu!"), supratimą („pats supratau!") ... Nesunku įsivaizduoti, kaip toli nuo tiesos gali būti neuroze ar psichoze sergančiojo suvokimas, jausmai, troškimai, atmintis, mąstymas.. . Ir net psichiatro ir psichoterapeuto įprasti, kasdieniai jausmai, mąstymo stereotipai...

Aišku, psichoterapijoje neverta tiesos ieškoti taip giliai, aukštai, ilgai, kantriai, kaip gyvenime ir teologijoje. Nors, žinoma, neretai tenka, jeigu pas mus gydosi teologas, filosofas.

Tačiau nedažnai būna taip lengva, kad mūsų ligonių tiesos būtų „paprastos kaip teisybė". Geriausia orientuotis pagal tai, kaip mūsų jutimai, jausmai, vaizdiniai, norai, atmintis, žodžiai atitinka savo pirminį, Dievo mums suteiktą pavidalą. Kaip atitinka mūsų sąžinę, Sielą, Dvasią.

Savo išgyvenimų tikrumą patiriame, užduodami pacientams ir sau maždaug tokius klausimus: kuriais pojūčiais, jutimais pasitikiu labiau? Kurie jutimai labiau artina mane prie tikėjimo? Kurie jausmai, atsiminimai, mintys, sprendimai? Su kuo čia jaučiuosi tvirčiau, su N. ar su M. ? Kas tvirčiau jaučiasi su manimi? Su kuo esu tikresnis? Kuri tiesa gyvesnė? Kuri tiesa daro mane tikresnį, artimesnį Dievo skirtam pavidalui? Kaip daro? Kada esu arčiau tiesos: kai sergu ar esu sveikas? Kada geraširdiškesnis - kai sergu ar esu sveikas? Kodėl?
Tėvystė. Ypač svarbi gyvenimiška ir gydomoji esmė. Su ja glaudžiai ir artimai siejasi ir motinystė, sūnystė, pirmagimystė. Daugeliui pacientų ir psichoterapeutų mažai žinomos ir menkai įsisąmoninamos (tačiau ne pasąmonės) sąvokos. Aukščiausioji kūryba. Be jų žmoguje nėra vienovės.
Žmogui, asmenybei tapus tėvu, jam tenka visas įmanomas žmogiškumas, artumas Dievui ir panašumas į jį. Taip atsitinka ne tik tą dieną, kai gimsta jo vaikas, tačiau tęsiasi visą gyvenimą. Yra toks taiklus posakis, kad tėvams tiek pat metų, kiek ir jų vaikui. Vadinasi, jie - partneriai.
Tačiau dabar ypač aišku, kad turime kalbėti ne tik apie laiką, bet ir apie amžinybę. Žmogus negali sukurti, sutverti nieko, prilygstančio jam pačiam. Pagimdyti - taip. Dievas sutvėrė pasaulį. Tačiau sūnų pagimdė. Ir, norint tapti tėvu, Dievui reikėjo moters.

Tas pat atsitinka ir žmogui. Visa, kas jame geriausia, gimsta. Bet negali gimti tik iš jo vieno, jo paties. Reikalingas ir kitas... Vyras -moteris - vaikas, Dvasia - siela - kūnas vienas kitam būtini, sudaro vienovę.

Šimtas merginų be vyro liks tik lytis, viena pusė. Tačiau vyras ir moteris gali tapti vienove. Ypač jeigu sutvirtina šią vienovę gimimu.

Kaip nedaug žmonių šiais laikais realiai išgyvena tokią vienovę! Vienovę dėl to, kad tu - kitas, kad tau būtini kiti, kad tu jiems esi būtinas. Būtinas jų labui. Ir visiškai nesi kliūtis. Ir jie tau padeda būti tėvu, ir tu jiems.

Ką darau pats, o kas manyje gimsta?

Ką mes darome, o kas gimsta tarp mūsų?

Ką reikia uždirbti, o kas duodama kaip dovana, dovanojama už tai, kad aš ne tik Aš, bet ir Mes, kad esame dviese, trise? Už tai, kad ne vien tai darome, bet tuo gyvename, veikiame, gyvename iš širdies, su dvasia, su įkvėpimu. Sergame ne tik patys, bet ir už kitus, su kitais. Kiti serga už mus. Serga su mumis. Kas dėl to gimsta mumyse? Realiai. Konkrečiai. Ką man teikia mano giminaičiai? Mano giminė? Ką aš jiems duodu? Į ką iš manyje gimusių, mano, mūsų pagimdytų dalykų žvelgiu nepakankamai tėviškai? Nesirūpinu? Neauklėju?
Amžinybė. Intensyviame Terapiniame Gyvenime aš ir pacientai pabrėžiame laiką, gyvenimo periodus: vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę. Ne gyvenimą papildome metais, o metus - gyvenimu...

Intensyviame Terapiniame Tikėjime akcentas - ties amžinybe. Padedame gyvenime atsirasti amžinybei ir su ja gyvename. Šioje srityje darbo šūkis yra aforizmas „Gyvename vieną kartą, bet kasdien": tai reiškia suvokti gyvenimą kaip visumą, įsigyventi į amžinybę, auklėti save ir artimuosius amžinybės dvasia. Gyvenimą papildome amžinybe.

2inoma, teisingiau būtų sakyti, kad ji prisideda pati... Tačiau psichoterapijoje tą procesą galime gerokai skatinti visur kur - nuo išklausymo, išsakymo, priėmimo, bendro jausmo, bendradarbiavimo iki bendros būties sergant ir sveikstant.
Dažniausiai pabrėžti amžinybę imu nuo labai paprastų, toli gražu ne „amžinųjų" klausimų, po truputį pereidamas prie veiksmų, kurie „palieka pėdsaką" amžinybėje, ne dabartyje.

Kada akimirkas vertinate labiau nei valandas ar net dienas? Kokios tos akimirkos? Kaip dažnai jos atsitinka? Su kuo? Kaip jas galima atgaminti? Kaip jūs, vis ta pati būtybė, jaučiatės būdama 5,10,15, 30 metų? Kodėl? Kas jumyse nebijo mirties? Kodėl, bėgant laikui, vis mažiau bijome mirties? Kas mumyse patikimiausia, amžina? Vyriškumas, tėvystė, moteriškumas, motinystė, sūnystė?.. Kieno mirtis mums būtų baisesnė nei savoji? Kieno gyvybė jums vertesnė už savąją? Kas jumyse vertingiau nei visas jūsų gyvenimas? Be ko gyvenimas netektų 90 proc. vertės? Jūsų artimiesiems? Kurių jūsų savybių nunykimas, „mirtis" jūsų nenuliūdintų ir net nudžiugintų? Ką gali teikti liga, grėsusi mirtimi? Ar vaikystėje, jaunystėje, brandžiame amžiuje, senatvėje pasitaikė „atliekamų" metų? Nenorite gyventi ilgiau negu 40 metų. Kam iš artimų žmonių norėtumėte atiduoti tuos metus? (Kam iš pa¬latos, grupės?) Kuriuos organus galėtumėte palikti persodinimui: ra¬geną, širdį, inkstus, kraujagysles?.. Kam konkrečiai? Kodėl iš trijų pretendentų išsirinkote kaip tik šitą žmogų, o kitus atmetėte? Dabar atmeskite, žiūrėdamas jam į veidą. Dabar atmeskite jo motinos prašymą. .. Kaip dabar jaučiatės? Šiame pasaulyje? O kaip laikysitės aname? Ką gavote mainais?
Laisvė. Kaip ir daugelis kitų sąvokų, taip pat ir laisvė Intensyviame Terapiniame Tikėjime mums reiškiasi kitaip: labiau dvasiškai, nei kūniškai. Tai turi gydomąją galią.

Paprastai sveiki žmonės, o juo labiau susirgę suvokia laisvę kaip savo valią. Viskas turi vykti pagal mūsų valią. Ir apskritai - „pasaulis kaip mūsų valia ir vaizdinys". Savaime suprantama, šiuolaikiniame pasaulyje, tuo labiau sergančio žmogaus gyvenime, dauguma įvykių klostosi ne pagal jo norus, o pagal jo gyvenimo dėsnius. Gydomoji ir vienovę atkurianti laisvės esmė: „Tebūnie Tavo valia!" (Dievo, o ne mano.)

Žinoma, daugumai pacientų ši esmė dažniausiai pasiekiama per metaforą, per vaizdinius. Žmogui geriau, kai kiekviena atskira valia dera su kitų valia, su valia Tėvo, kuris negali linkėti savo vaikams blogo. Su Tėvu galime būti ne samdiniai, o viso šito pasaulio bendrasavininkiai. Mūsų valią riboja ne šeimininko, o Tėvo valia. Ir ne daugiau negu kitų namiškių. Tokie apribojimai, egzistuojančios „ribos", apibrėžtumas mums daugiau duoda, negu atima - ir aplink mus, ir mumyse, mūsų sieloje. Labai daug suteikia tėvystės su Dievu, sūnystės su Dievu patirtis. Taip žvelgiant, mums nebaisus net amžinas „sūnaus palaidūno", padrikų minčių, troškimų, minčių patyrimas... Turime kur sugrįžti. Pasak apaštalo, „man viskas leista, tačiau ne viskas naudinga".
Laisvės neužgrobiame, neužkariaujame, negauname kaip dovanos, veltui. Laisvė gimsta kaip mūsų vidinių sielos procesų tarpusavio dermė ir vienovė, mūsų tarpusavio dermė šiame pasaulyje, mūsų dermė su Dievo pavidalu, mūsų sūnyste, tėvyste.

Ne aš esu laisvas nuo pareigų, bet aš „gaunu" laisvę nuo savo pareigų tam, kad turėčiau galimybę atlikti pareigas... Tačiau ar tėvystė, sūnystė yra pareiga? Žinoma, ne. Tai Malonė, Geradarystė.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime kelias į laisvę dažnai prasideda nuo psichoterapeuto pasiūlymų: kol kas imuosi atsakomybės, ir jums leista išgirsti, pamatyti, pajusti, panorėti, atsiminti, išsakyti, padaryti bet kokią bjaurastį, bet kokį gėdingą dalyką... Imkite šią laisvę... Duokite sau šią laisvę... Ar atskiriems savo sielos procesams... Iš tų, dėl kurių skundžiatės... Aišku, galite apriboti tą laisvę, kaip įprasta, tačiau ne tiek, kiek visada. Pažiūrėsime, kaip sutriks atitikmuo su kitais sielos procesais, su siela kaip visuma... Su kitais grupės vyrais.
Meilė. Tai, ką kalbėjau apie šiuolaikinį tikėjimą (ypač mūsų pacientų), visiškai tinka ir šiuolaikinei meilei. Ji suprantama kūniškai ir vartotojiškai. Žmonės nesiekia nei įsitikinti tuo, kas nematoma, nei tikėtis, nei nuolankiai, romiai gauti tai, ko tikimasi. Vietoj meilės jie regi potraukį, geismą, norą (prisiminkime žodį „į-geidis"), aistrą, ekstazę... Jie „užsiima meile".
Visos šios sąvokos ir reiškiniai labai toli nuo meilės psichologijos. Prisiminkime garbingą psichologinį meilės apibrėžimą - tai būsena, kai dvi būtybės tampa viena, tačiau nė viena nepraranda individualybės, atvirkščiai, ją dar sustiprina. Arba: meilė - tai iš „Aš" ir „Tu" kuriamas realus „Mes".
Natūralu, kad tokia meilė neteikia palaimos, išjos kyla nusivylimai, pretenzijos, konfliktai.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime, kai dirbame su patologija, su-trikimais, meilės sunkumais ar gydymu meile, stengiuosi ir teoriniu, ir praktiniu atžvilgiu būti kuo arčiau šventųjų tėvų meilės išgyvenimų.

„Kai siela myli kūną - tai ne meilė, o geismas." Aistra, sukelianti vergiją. Meilė žmogų išlaisvina. Praktika sako: aistra neretai gąsdina ir atstumia tą, kuris taip mylimas. „Kai siela myli sielą, tai arba susižavėjimas, arba gailestis." „Kai mūsų sieloje Dievas myli kitą žmogų - štai kas yra tikroji meilė."
„Kai Kristus mokė: mylėk savo artimą kaip pats save, jis negalvojo, kaip daugelis mano, jog reikia mylėti tik gerus ir teisuolius, sveikus, žymius ir kilmingus; mylėti reikia ir piktus, ir neteisius, ir ligotus, ir kuprotus, ir aklus, ir negražius, ir atgrasius..." Tikroji meilė leidžia kiekviename žmoguje, taip pat ir ligos suluošintame, įžvelgti Dievo pavidalą, tobulą asmenybę, tobulą gyvenimą.

Vienam reikalingos žinios, kitam - turtai, trečiam - grožis, ketvirtam - jėga... Ir tik meilė reikalinga visiems. Visi nori būti mylimi..."

„Iš savo didžios meilės Kristus ieško ne to, kas mūsų, bet mūsų pačių. Žmonės, mylėdami nepakankamai, ieško jo teikiamų malonių, bet ne Jo paties. Nori gauti ir duonos, ir lietaus, ir vaisingumo, ir sveikatos, ir visko, kas žemiška. Ir Kristus su liūdesiu visa tai teikia. Užmiršome, kad, įgydami Dievą, su Juo įgyjame viską" (Šv. Nik. Serbskis). Taip ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime parodome pacientams, kiek leidžia galimybės, jų praktiniu elgesiu, kad jie ieško meilės malonių, o ne pačios meilės. Ieško atskirai, o reikia kartu. Ieško paviršiuje, o reikia ieškoti gelmėje įžvelgiant pavidalą, vyriškumą, moteriškumą, tėvystę, teikiant galimybę kitam įžvelgti savyje tą pavidalą, regėti jo akimis tai, ko dar negalime pamatyti savosiomis. O meilės vargai, sunkumai? Jie reikalingi, kad įsitikintume nematomais dalykais, kad pasikeistų tai, kas mumyse ir aplink mus pikta, neteisinga, bjauru, atgrasu. Kad išgytume.
Liga. Kodėl, kalbėdami apie psichoterapiją, taip vėlai prieiname, atrodytų, patį svarbiausią dalyką - ligą? Nesu tikras, kad ir dabar sugebėsiu perteikti paveikią, ir pacientui, ir gydytojui „dirbančią" ligos esmę gydančio tikėjimo požiūriu. Praktikai itin svarbi sielos ligos esmė.
Somatologams, kūno gydytojams - lengviau. Jie ligą apibūdina kaip ryškų organizmo funkcijos sutrikimą, dažniausiai lydimą skausmo. Liga, skausmas siejasi su žala, nelaime, kančia. Liga - tarsi platesnė sąvoka: tai, kas už skausmo...

Tikriausiai neišsiversiu be autoritetų paramos. Karlas Jaspersas, profesionalus psichiatras, filosofas egzistencialistas, tikintis žmogus, taip apibrėžia psichinę ligą: liga - tai ribinė būsena, prablaivanti, budinanti iš dvasinio miego, atskleidžianti tikrąją žmogaus esmę. Liga leidžia pažinti mūsų artumą „niekui" (ne niekingumą), silpnumą, skatina ieškoti išsigelbėjimo Dieve. Kas mirties akivaizdoje lieka svarbu, tai - egzistencialu, tai, kas praranda vertę - „nuoga būtis".

Toks apibrėžimas gana naudingas psichiatrams. Galima padaryti išvadą, kad nereikia skubėti ligonio gydyti, vėl grąžinti į neblaivumo būseną, į dvasinį miegą... Tačiau nuo tokio apibūdinimo daugelis pacientų didesnio aiškumo ir ramybės nepatiria. Aiškiau tampa, jeigu supažindiname juos su šventųjų tėvų požiūriu į ligą kaip į Viešpaties apsilankymą, padedantį suvokti silpnybes, nuodėmes, apsivalyti nuo jų, o įprastos būsenos žmogus šito nepajėgia.
Dievas siunčia ligą, kad apsaugotų nuo didesnės bėdos, į kurią žmogus patektų, jeigu liktų sveikas. Viešpats naudoja ligą kaip būdą bausti, taisyti, išmėginti, kad rastųsi dieviškieji darbai.

„Sveikas kūnas atveria žmogui duris į daugelį geidulių ir nuodėmių, bet kūno negalia jas užveria..." „Ak, liga, kartus, bet sveikas vaistas!" (Šv. Tichonas iš Uždonės). „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę" (apaštalas Paulius, Darbai, 14, 22). Toks samprotavimas, aiškinimas, „įvadas į sąmoningo gydymo procesą" nepalyginti žmogiškesnis, labiau derantis, tausojantis, tikslingesnis, paveikesnis už mūsų medicinos diagnozes: psichikos liga, psichikos sutrikimas (girdžiu - suirimas), psichozinis sutrikimas, astenija, depresija, šizofrenija, psichopatija, manija...

Tokie pat gąsdinantys, esmės neatitinkantys būna ir dvasinių ligų pavadinimai kasdienėje kalboje: beprotybė, išsikraustė iš proto, maniakas... Vartoju švelnesnius žodžius, artinančius pacientą prie esmės: didesnis jautrumas, nepastovumas, jaudrumas, slopinimas, išsekimas, silpnadvasiškumas, pasimetimas, pusiausvyros stoka (kažkas kliudo dvasinei gerovei, pusiausvyrai).

Nevengiu pasinaudoti ir stereotipais, ypač jeigu ligoniai juos jau vartoja patys. Pavyzdžiui, išėjimas iš proto. Pasitikslinu: kokiu greičiu ir kuria kryptimi pacientas eina iš proto. Kodėl ne bėga, o eina, kur ir kada šis ėjimas baigsis, ar jis negalėtų pradėti eiti atgal į protą? Kaip jo ėjimą galėtų veikti pakeleiviai? Poilsis? Vaistai?

Trumpą, tačiau vientisą ir gydantį ligos supratimą mums galėtų duoti didis rusų filosofas Ivanas Iljinas. „Liga... Ji - kaip koks lankytojas: ko jam iš manęs reikia? Kaip keliautojas: kur čia patekau? Ji -kaip draugas, kuris nori mane įspėti: saugokis, čia gyvenime padarei klaidą, čia su tavim gali atsitikti kažkas rimta. Dėkoju už įspėjimą, brangus drauge, už tai, kad lankai mane ir skatini imtis šitos kelionės. Kas nori keliauti, turi mokėti tylėti. Tad žiūrėk ir klausyk! Abu - instinktas ir dvasia - privalo apie save žinoti. Abu privalo papasakoti man kažką reikšminga; abiejų nuomonė turi būti vienoda. Instinktas turi išgydyti kūną, dvasia - išgydyti sielą... būti ligoniu reiškia, kad vienu metu reikia išgydyti ir sielą, ir kūną. Tik Kristus, mūsų Išvaduotojas, žinojo, kaip, padedant dvasiai, išgydyti ir sielą, ir kūną.

Instinktas gydo kūną. Kitaip tariant, kiekvienas gydymas - paties savęs gydymas. Šio paslaptingo darbo negali pakeisti nei gydytojas, nei vaistai. Jie gali tik padėti, palaikyti, paskatinti... Dvasia gydo sielą, ir čia išgijimas - tai išgijimas paties pastangomis, tik ne iš apačios, o „iš viršaus"... Liga turi papasakoti man apie mano gyvenimą: kad nesugebėjau jo sutvarkyti, kad nevertinu sveikatos kaip Dievo dovanos, kad pats privalau mokėti už savo kaltę dėl susirgimo, kad sveikata - jau savaime laimė ir džiaugsmas. Apskritai apie gyvenimą - kad jis kupinas grožio, pro kurį iki šiol prabėgdavau aklas ir abejingas, kad jame nesuskaitoma gausa galimybių mylėti ir teikti gėrį... Ir dar apie kančias: kad jas reikia priimti kaip neatskiriamą dalyką, kad žmonija nuolatos kenčia ir kad kančios paskirtis - leisti žmogui suprasti sutvėrimo dėsnius ir Tvėrėjo valią, kad apskritai žmogus per kančias žengia blaivumo, šviesumo, tobulėjimo link, kad gyvenime svarbiausia - per kiekvieną kančią įgyti kruopelę tikrojo tikėjimo ir tikrosios išminties..."'

Gydydamas darbą su liga dažniausiai pradedu nuo paprasčiausių dalykų: ką žinote apie savo ligą? Paprastai ligoniai, nors gydomi ir seniai, nieko nežino apie savo ligą. Kartais ką nors žino apskritai apie ligą pagal pavadinimą: depresija, astenija, šizofrenija... Tuomet klausiu: ką manote apie savo ligą? Ką sužinojote apie savo ligą iš mano apžiūros? Ką patyrėte, suvokėte kartu su manimi, juk aš tyriau jūsų ligą drauge su jumis? Ką įsisąmoninote?.. Kokį pavadinimą išrinktumėte: beprotybė, silpnaprotystė, ėjimas iš proto, ėjimas-iš-pojūčių, ėjimas-iš-jausmų, ėjimas-iš-valios?.. Iš-sielos?.. Silpna-dvasiškumas? Esate nervų ligonis, sielos ligonis ar dvasios ligonis?.. Ar jums ėjimas-iš-Aš, ėjimas-iš-Tu, ėjimas-iš-Mes?.. Su kuo jūs einate-iš-proto, išeinate iš savęs ir su kuo grįžtate į save? Nuo kokio dalyko ar žmogaus jūs išeinate į save ir negrįžtate?.. Į kokią ligą keistumėte savąją? Iš kurio artimo žmogaus sutiktumėte paimti tokią ligą, jeigu tuomet jis galėtų jos atsikratyti? Kas iš artimųjų sutiktų paimti jūsų ligą, jeigu tada liktų laisvas nuo jos? Kas iš artimųjų sutiktų paimti iš jūsų šitą ligą, kad išvaduotų jus? Kas iš artimųjų persirgtų šita liga 5 kartus lengviau už jus?.. Ką sužinojote, atsakydami į šiuos klausimus? Ką suvokėte? Ką įsisąmoninote kartu su manimi? Ką gavote? Kas pasikeitė?
Malda. Plačiai paplitęs toks posakis: kai žmogus kalbasi su Dievu - tai malda, kai Dievas kalbasi su žmogumi - tai šizofrenija. Puikus įvaizdis, tačiau ne tikintiesiems. Tikroje maldoje Dievas - mūsų pašnekovas.
Tikrai maldai žmogui būtina ypatinga sielos būsena. Turėtų labiau išryškėti Dievo skirtas dieviškasis paveikslas. Mes rengiamės ne tik išsakyti klausimus, prašymus, bet ir gauti atsakymus, praregėjimus, tai, ko tikimės.
1 И. Ильин. Собрание сочинений в 20 тт., т. 3.

Tai pokalbis apie ypatingus dalykus. Ypatingi, gyvi, kuriantys žodžiai. Žodžiai, dėl kurių vietoj atsitiktinumų mumyse randasi bendri vidiniai išgyvenimai - pojūčių, jausmų, norų, prisiminimų, apmąstymų, sprendimų, veiksmų. Išorėje - bendri reiškinių, žmonių išgyvenimai. „Pasaulį palaiko tik nedaugelis kalbų, kurios buvo pasakytos reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje."
Juk mūsų žodžiai, skirti sau patiems, ir vidui, ir išorei, ir artimiems, ir tolimiems, būtų kur kas paveikesni, jeigu ne šiaip tartume žodžius, o melstume save ir kitus „reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje". Gyvais žodžiais. Savais, artimais ir mus artinančiais žodžiais. Jeigu kreiptumės ne tik į žmogiškąjį, per daug žmogiškąjį pradą, bet ir į Dievą žmoguje. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl Kristaus. Dėl nuolankumo. Dėl išsigelbėjimo. Dėl Dievo paveikslo žmoguje.

Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime - skausmo riksmu. Žinoma, galbūt ir depresijos bei šizofrenijos balsu. Jeigu negirdime savo ir Jo balso maldoje.

Intensyviame Terapiniame Tikėjime su malda dažniausiai dirbu kuo paprasčiau. „Pamėginkite pasakyti turinčiam, galinčiam (padėti), kad jums reikia pagalbos." Jeigu tai vyksta grupėje, prašančiajam primenu, kad tokių, kuriems reikia, labai daug... „Pamėginkite trumpai papasakoti..." „Pamėginkite parodyti..." „Pamėginkite nurodyti..." „Mėginkite paprašyti..." „Mėginkite paprašyti malonės..., maloningos pagalbos..." „Prašykite malonės..." „Prašykite išmaldos..." „Maldaukite..." „Melskite..." „Maldaukite vardan..." „Jei nežinote, ko prašyti, prašykite pinigų..."
Stebuklas. Teoriškai apibrėžti stebuklą paradoksaliai paprasta: tai reiškinys, laužantis gamtos dėsnius nuo fizinių iki psichinių ir atrodantis neįmanomas. Tačiau ne krikščioniui. „Nes Kristus atėjo ne laužyti įstatymų, o juos vykdyti, pa-pildyti, pri-pildyti prasmės."

Prisiminkime: Žmogus Įstatymui ar Įstatymas Žmogui? Kristus ir nusidėjėlė. Kristus neatšaukė įstatymo apie užmėtymą akmenimis. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmasis meta akmenį..." Ir pirmojo neatsirado... Ir akmenys nepradėjo kristi... Įstatymas prisipildė naujo turinio... Nuo tol visas gyvenimas stebuklingai pasikeitė. Tebegyvavo Mozės įstatymai, Romos imperijos įstatymai, biologiniai, fizikos dėsniai, tačiau daugelis ėmė gyventi ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo.
Pats Kristus, kitaip nei senovės ir naujieji stebukladariai, neatliko stebuklų. Juolab tam, kad jais stiprintų tikėjimą. Visi jo stebuklai buvo atsakas į tikėjimą. „Tavo tikėjimas tave išgydė!"

Aišku, gyvenimas remiasi daugybe įstatymų ir dėsnių - nuo paprasčiausių fizinių iki elektronikos, kompiuterijos, finansų... Tačiau iš esmės jis - stebuklingas. Jis nuolat „žengia už savęs", už tų įstatymų ribų. Jis - aukščiau jų.

Žmogus žmogui gali būti gyvulys. Gali būti angelas. Ir būna. Žmogus gali susitikti su Dievu. Tačiau tam žmogus turi būti pasirengęs. Tai nėra kokia ypatinga parengtis: įtaigumas, patiklumas, lengvatikystė, egzaltacija... Greičiau tai - gyvenimo pilnatvė, laukimo ir tikėjimosi pilnatvė... Vienas jos požymių - sugebėjimas stebėtis gyvenimu. Laukti ir matyti stebuklą.
Praktikuodamas padedu pacientams atverti akis stebuklams tokiais klausimais: kiek kartų per mėnesį nusistebite? Kiek kartų galėtumėt? Kiek akivaizdžių stebuklų jums suteikia per metus jūsų tikėjimas? Jūsų vaikystė buvo paprasta ar stebuklinga? Kiek ir kokių stebuklų dar tikitės gyvenime? Į ką galėtumėte keisti dar laukiamus gyvenime stebuklus: į pinigus, karjerą, grožį, protą, jūsų svarbiausio darbo sėkmę?

Gana vientisas, vienijantis ir gydantis tikėjimas savo konkretumu, paveikumu kaskart reiškiasi, žinoma, savitai. Dažnai dėl to savitumo, vidinės darnos jis ir tampa giliai, skvarbiai intensyvus ir efektyvus.

Tačiau esti ir pakankamai, net per daug bendrų, visada paveikių vaizdinių ir pavidalų. Aišku, tai darbų pavidalai. Tikėjimas be darbo neturi gyvybės. Tai pavyzdiniai, ne itin ryškūs vaizdiniai. Esmė.

Beveik be fono ir aplinkybių. Ir šis nekonkretumas, besąlygiškumas leidžia tikėjimui pasireikšti sąjungoje su tiesa, tėvyste, kūryba, meile, stebuklu...
Pradėdamas individualią, šeimos ar grupinę terapiją, diagnostinėje dalyje dažnai miniu savo mėgstamą aforizmą: „Jeigu Dievas mus baudžia, ačiū Dievui, jis mūsų dar nepamiršo". Ir prašau paciento prisiminti kelis atvejus iš savo asmeninio, šeimos, giminės gyvenimo, grupės gyvenimo, kai teko patirti tokią bausmę, kurią ir tada ar dabar, ar numatomoje ateityje galės priimti kaip tik šitaip... Ačiū Dievui! Jis nepamiršo! Ir man primena... Įspėja... Apie ką? Tai skausmas? Sąžinės balsas? Meilės šnabždesys kaip bausmė? Ar taip Jis baudžia tik Jus? Ar su jumis drauge kentės ir artimieji? Bausmė dėl jūsų ar dėl artimųjų? Už artimuosius? O galbūt kas nors artimas kenčia už jus? Drauge su jumis? Kokia jums iš to nauda?

Dar vienas tipiškas „psichoterapinės bylos" fragmentas, kur klausimai prilygsta klausimams per tardymą... Su pačiomis rimčiausiomis pasekmėmis, kai norisi patarti pacientui: „Kiekvienas jūsų žodis gali būti panaudotas prieš jus... Turite teisę atsakinėti į šiuos klausimus tik dalyvaujant jūsų dvasiniam globėjui.
- Kiek jums liko gyventi?
-Žinau, kad nežinote! Tačiau galite spėti? Nujausti? Baimintis, kad nedaug... Viltis?.. Tikėti... Prašyti Dievo... O Jis duos jums pagal jūsų tikėjimą... Kiek!!!
- O jeigu už jus paprašys žmona?

- O jei vaikai?

- O jei kunigas?

- O vyskupas?

- O jeigu už dovanotus papildomus metus teks mokėti, tai kuo, kiek ir kam sutiktumėt?
- O jeigu už gautus senatvės metus teks „mokėti" dabar brandžiais metais? Kiek tada? Tada kuo?

- O jeigu sunkios fizinės ligos metais? O jeigu fiziniu neįgalumu? O jeigu sunkia dvasine liga?

- O ar turite teisę mokėti dabar, sulaukę brandaus amžiaus, kai vyrui reikalinga sveika žmona, o vaikams - sveika mama?

- Ir galite šiandien tuo, ką čia išsakėte ir išpažinote, pasidalyti su savo artimaisiais? Ar jie pajėgs tai pakelti? Esate tikra?
- Ir bus jums duota pagal jūsų tikėjimą?.. Ir k a s jau duota?..

- Džiaugiuosi už jus... Ir už jūsų artimuosius...

Žinoma, pacientas šiek tiek pasikeičia, tai priklauso nuo dvasinių pastangų - jeigu šitie klausimai jam sunkūs, jeigu sunkūs atsakymai, jeigu šitie klausimai ir atsakymai sunkūs ir man, psichoterapeutui, jeigu mums abiem (nebūtinai vienodai) sunku, jeigu čia būna pakankamai ir tiesos, ir kūrybos, tėvystės, meilės - tikėjimo esmės, apie kurią jau samprotavome anksčiau...
Ir dar vienas paveikslas iš gydomojo tikėjimo, gydomosios praktikos, kuris tikriausiai pareikalaus iš skaitytojų, kolegų asmeniško geranoriško, gana intensyvaus tikėjimo, iš pradžių gal net neįmanomo, kol visas įvykio paveikslas neįgaus visumos, kol pradžia ir pabaiga susijungs į viena...
Pradėdamas dar vieną intensyvų gydomąjį susitikimą, nors dažniau grupinės terapijos pradžioje, aš labai savotiškai pasveikinu pacientus: „Sveikinu jus, iš proto išėjusieji ponai ir ponios!.. Neabejoju, kad šiuos žodžius lengviausia priimti kaip įžeidimą... Ir visiškai neprieštarausiu, jeigu taip ir priimsite... Ir priimsite juos taip savo ir savo kaimyno atžvilgiu... Kaip dažniausiai ir atsitinka... Galite nuoskaudą nuryti... Galite „išspjauti". Pavyzdžiui, ko čia norėti iš seno, iš proto išėjusio psichiatro!.. O dabar prašau jus priimti šiuos mano žodžius su Geruoju Tikėjimu. Įžvelgiant tai, kas nematoma, kas slypi už tų mano žodžių... Tai, ką sakiau jūsų labui... Ir pagal jūsų tikėjimą bus jums duota...

Palyginkite jūsų pirmą, neteisingą, neįtikinantį, nepatikrintą išgyvenimą nuo tada, kai išgirdote, suvokėte, protu priėmėte plokščią, besielę, išskaidytą žinią, iki pat besielio atsako... Ir antrą, patikrintą išgyvenimą ir atsaką.
Kartais „tikėjimo triūsas" tęsiasi ištisas dienas. Kartais, ypač grupėje, jau per 15-20 minučių išryškėja svarbiausios, keičiančiosios esmės. .. Išryškėja esmingais žodžiais ir poelgiais...

„Sutinku (-ame), manyje (mumyse) yra dalis minčių, posakių, teiginių „be pakankamo proto" arba „su protu, bet be išminties"... Mes - ne „bepročiai", tačiau be tikrojo proto... Mes einame-iš-pro-to, einame-nuo-proto-prie-sielos, o reikėtų nuo sielos prie proto..."

„Gydytojas apie mūsų ėjimą-iš-proto pasakė, kad grįžome iš savo klajonių-klejonių prie ėjimo-iš-proto..."

„Kad statytume savo gyvenimą ant tikėjimo akmens, o ne ant mūsų nepastovių minčių smėlio..."

„Apie įžeidimą negali būti nė kalbos, nes tikiu gerais gydytojo ketinimais..."
Neretai čia išreiškiu savo nepasitikėjimą: „Tikėti gerais gydytojo ketinimais nereiškia statyti namą ant uolos..." „Kaip tikėti pačiu gydytoju? Kaip tikėti pačiu savimi? Pačiu savimi tikinčiuoju? Savo gimine, kurioje per amžius išminties, sveiko proto buvo kur kas daugiau negu nesveiko? Kaip tikėti savo vaiku, paveldėjusiu mano protą, kuris būdamas vos 2-3 metų, turėjo tiek sveiko proto, sveiko pasitikėjimo ir nepasitikėjimo. Ir sveiko Tikėjimo..."

 

Populiariausi