Aleksandras Alekseičikas

INTENSYVI TERAPINĖ SUPERVIZIJA

(6 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

Supervizija kaip įžvalga ir dvasingumas

Tradiciškai ir istoriškai mano supervizija (SV) pasireiškė kaip svarbi ir labai aktyvi terapijos dalis. Ištisus dešimtmečius sovietinėje psichoterapijoje mokymą, savitarpio pagalbą, bendradarbiavimą net sunku buvo įsivaizduoti kitaip negu atviro, direktyvaus, autoritetu paremto bendravimo sistemą, kurią geriausiai atitiko ligoninių konferencijos ir bendros vizitacijos. Ten paskutinis žodis priklausė ne tam, kuris geriau girdi, geriau mato, geriau jaučia, užjaučia, ne subjektyviam dinamiškam kolegai, o geriau išmanančiam, žiūrinčiam pro patirties prizmę, objektyviam, pagyvenusiam autoritetui. Pacientai gydymo procese subjektyviai, aktyviai beveik nedalyvaudavo. Jie buvo ne subjektai, o objektai. Psichoterapeutai, juo labiau psichiatrai, nelaikė savęs subjektyviais psichoterapijos proceso dalyviais.

Ir tuomet, ir dabar mūsų profesijos žmonės patiria ypatingų sunkumų, kai reikia išreikšti savo sielą ir dvasingumą. Todėl supervizijoje dažniau tenka dirbti ne tiek su žiniomis, įgūdžiais, kiek su mūsų žmogiškąja esme, t. y. subjektyvumu, dvasingumu, siela. Visa tai vyksta, aišku, ne per abstraktų mąstymą, įprasminimą, aptarimą, nors pabaigoje šie procesai galimi. Supervizija remiasi aktyviu, nors ir nenuolatiniu supervizoriaus dalyvavimu terapijoje, pačiais kritiškiausiais jos momentais. Tai toks dalyvavimas, greičiau bendradarbiavimas, bendras veikimas, kai dalis labiau vientisa, negu beformė visuma, kai supervizorius kaip dalyvis pasirodo esąs vientisiausias, tarsi kuriantis, o ne griaunantis paveikslas, net pavyzdys, natūraliai tęsiantis gijimo procesą. Arba antgamtiškai jį gaivinantis, sudvasinantis. Kuriantis psichoterapijoje „Mes", bet neignoruojantis savo gana vientiso „Aš".

Aktyvios supervizoriaus veiklos metu nei terapeutas, nei pacientas netampa pasyvūs. Atvirkščiai - iš menkiau aktyvių veikėjų jie virsta aktyviais bendradarbiais arba tokiais aktyviais liudininkais, apie kuriuos sakoma: vienas geras liudininkas vertesnis už dešimt gerų advokatų.

Tikiuosi, žemiau pateikdamas supervizijos paveiksle, galėsiu ne tik apie tai papasakoti, kaip įprasta tradicinėse supervizijose, bet labiau parodyti. Savaime suprantama, 6 valandų trukmės darbo aprašymas čia sutrumpintas ir apibendrintas.

Grupinio darbo supervizija

Atvira grupė, dirbanti septynis mėnesius, pacientai vidutiniškai dalyvauja 10-15 sesijų. Susitikimai vyksta kartą per dvi savaites. Dalyvių amžius - 25-50 metų. Išsilavinimas aukštasis. Didelis bendras aktyvumas. Aktyvus psichoterapeutas. Devyni dalyviai. Penki įvairios patirties psichoterapeutai stebėtojai už rato. Grupė sutinka su tokiu stebėtojų skaičium. Bendras aktualių problemų apibūdinimas: nepasitenkinimas savimi, savo pasiekimais, prisitaikymu prie artimų ir nepažįstamų žmonių, meilės ir tikėjimo sumaištis...

Vieta - didelis miestas. Metai - didelių galimybių.

Maždaug trečios darbo valandos viduryje problemos konkretėja, tampa savesnės, „įgauna veidus"... Grupėje - du vyrai, M. ir S. Vienam - apie trisdešimt. Nevedęs. Apdovanotas gebėjimu mylėti, tačiau neturi praktikos. Nelabai sekasi gyvenime (uždirba vidutiniškai), todėl neturi pasisekimo ir su moterimis. Antrasis - beveik penkiasdešimties. Sėkmės gyvenime ir tarp moterų įsikūnijimas... Tačiau stovi ant trečiųjų skyrybų slenksčio. Tokie pat santykiai su moterimis ir grupėje.
Tokie pat moterų santykiai su vyrais apskritai ir su šiais dviem atskirai. Dvi moterys ypač „susikoncentravusios". Abiem - apie 25 metus. Viena prieš penkerius metus jau darė abortą. Ir negali šito atleisti sau, „tam vyrui", „visiems vyrams", taip pat ir „šitiems" grupėje... Kita -trečią mėnesį nėščia. Nuo mylimo, bet jos nemylinčio vyro. Ketina gimdyti ir viena auginti būsimą kūdikį.

Maždaug valandą vyksta gyvas, emocionalus santykių aptarimas... Visos moterys stengiasi susitapatinti: ką jaustų „jos vietoje"...

Vyrai kaltai tyli.

Emocijų ir žodžių aktyvumas čia, grupėje, kaip ir kasdieniame gyvenime, „išplukdo į paviršių" neigiamas emocijas, skatina jas kauptis, pritraukia visa, kas aplinkui blogai, „augina" nuoskaudas, pyktį S. ir M. atžvilgiu, stiprina „galvos skausmą", slopinimą, uždarumą, „sumaištį galvoje"...

TP. (terapeutas): Kas galėtų padėti keisti santykį su savimi ir su vyrais?.. Bent jau padaryti pradžią?..

SV. (supervizorius): Primenu, kad mūsų vyrai - nuo 30 iki 50 ir, palyginti su kitais, yra terapiškesni, labiau gydantys... Pradžiai daug nereikia. Jau daug visko buvo, tačiau vis dalimis: prisiminimai, nuoskaudos, kaltė, troškimai, mintys, žinios, vertinimai, smerkimai... Daug visko buvo nuo skirtingų „Aš"... Ir tai mus skiria... Net mažytis veiksmas reikalauja vidinio ir išorinio jungimosi, vienovės. Vidinio ir išorinio „Mes"... Troškimas, susijungęs su jausmu veiksme - jau „Mes"... Moteris su vyru - „Mes". Todėl 5 proc. reikiamo veiksmo gali daugiau negu 500 proc. jausmo. Siūlyčiau, kad taptumėt, pa-būtumėt moterimis ir vyrais... Čia šitai nėra sunku... S., imkite T. ketvirtąja žmona. Vaikui formaliai reikalingas tėvas... Galite būti krikštatėvis, „krikštavyris"... Pabūti moterimi čia, dabar, taip pat paprasta. Reikia maldauti jį pa-būti pirmuoju vyru ketvirtai žmonai...

(Gana ilgai nieko nevyksta.)

SV. : Matote, koks skirtumas: būti protingam, iškalbingam ir tiesiog būti nesvarbu kokiam, kad tik tikram ir veikiančiam vyrui ar moteriai... Primenu, kad net tuomet, kai nieko nedarome, iš tiesų veikiame - sprunkame nuo darbo, nuo atsakomybės... Toks mūsų „darbas". F. Dostojevskis seniai sakė, kad visi atsakome už viską, visi kalti prieš visus... Visi mes kalti, kad prieš 5 metus nebuvome šalia L., kai ji darėsi abortą... Kad dabar greta mūsų ji lygiai taip pat skausmingai jį išgyvena... Kalti ir prieš M. Kiek laiko jis jau tarp mūsų!.. Paimkime vien šią dieną... Ir nedavė moterys jam galimybės pabūti nors ir nemylimam... mylinčiam... Iš tikrųjų... Penkiais procentais... Pasidalykite kaltę... Ypač L. kaltę. Vis dėlto ji kalta labiau už visus: pati darė abortą... O vyrai jos akyse - tie, kurie ją privertė tai daryti... Net ir M., kuris niekada nebūtų su ja taip pasielgęs... Nepasidalyta, neišgyventa kaltė gyvena to žmogaus sąskaita. Pats žmogus sau atleisti negali... Jis gali dalytis kalte, gali gauti ir priimti atleidimą... L., prašyčiau pasidalyti kaltę su M. Atiduoti jam dalį savo kaltės „amžinai saugoti"... Ir, nepaisant to, paprašyti ir gauti, ir priimti atleidimą...

M. (verkia): 90 proc. kaltės mano...

L.: O mano 50 proc.... Ir ne visa ji mano...

SV. : Kas gi vyksta?.. Primenu, tikras darbas, veikla - kai yra kuo dalytis, pilnatvė - kai tiesiog būtina pasidalyti savu perteklium su kitu, su draugu, net su priešu...

M.: Aš praregėjau... Pamačiau, kad L. manim tiki... Kad imu, ne, dar daugiau - esu pajėgus priimti jos kaltę...

SV.: Na, vienas liudininkas - ne liudininkas. Vienas liudijimas - ne liudijimas.

M. : Bet aš pamačiau, kad L. - gera ir graži... Ašaros geros ir gražios.. . Ir anksčiau mačiau, kiek joje grožio... Tačiau dabar pamačiau, kad ji pati gražiausia, beveik visa...

SV. : Tai jau papildomi liudijimai. O štai šitas „beveik visa" vertas labai daug... Prisijunkite, liudininkai, prisijunkite...

L.: Aš pamačiau, kad tu, M., tikras...

T.: O man jau nebereikia prašyti meilės, tėviškumo iš S. ... Pamačiau vyrą M. ... Ir pajutau savo moterišką jėgą... Ir tokios meilės S., pasirodo, manyje nebuvo... Tikros... Su S. Su kitu vyru kada nors būtinai bus...

SV.: Na, visa tai - jau liudijimai... Ir liudininkai... Ir veikėjai...

S.: O man atrodo, kad čia iš manęs tyčiojamasi...

SV. : Štai dar vienas liudininkas... Tačiau ne gynybos... Ir bijau, kad ne meilės... Nors, sulaukęs savų penkiasdešimties, po trijų santuokų, toks mylimas moterų... galėtų jau būti liudininku ir naivios meilės, ir patyrusios, ir nelaimingos, ir - tegu bent laikinai - laimingos... Bet kokios meilės šalininku... Nes svarbu meilė - kaip daiktavardis, o ne būdvardis prie jo...

Galbūt esame pasirengę, kad kai kam iš mūsų konkrečiai ir visiems kartu surengtume meilės - mūsų bendros meilės - išmėginimą? Deja, ir meilę, ir tikėjimą, ir žmogų reikia išbandyti.

(Grupėje - dvejonės... Rodos, jau pamatyta įvairiais požiūriais... Skirtingų žmonių gana panašūs vaizdiniai... O jeigu staiga vietoj kūrimo prasidės griuvimas?..)

SV.: Tai, kas tikra, esminga, kas yra tiesa - nuo išbandymų negriūva... Norėčiau, kad tie iš jūsų, kurie galbūt neišgirdo, ką jau praregi supervizorius, kartu su juo įžiūrėtų tai, kas esmingiausia... Patys taptų šiek tiek supervizoriais...

(Galų gale pasiekiamas bendras sutarimas.)

SV.: Įspėju, kad mano įžvalga, jei tokia bus, toli gražu nėra tiesa, ne pati tiesa, ne realizuota tiesa, o tik galima tiesa, galbūt, kelio gairės... Kitaip negu psichiatras, psichoterapeutas kolegų prižiūrimas turi ir beprotybės teisę. Pavyzdžiui, neleisti protui kištis į įžvalgą.

Ir dabar atsisakau savo proto, atsisakau remtis faktais, patikimais dalykais... Leidžiuosi prie pirminės regos, prie to, kas dar iki proto, iki išsivysčiusio, protingo regėjimo...
Pabrėžiu, kad to, ką dabar sakysiu, nežinojau ir šiuo metu, savo laikinoje beprotybėje, nežinau...

Žinojimą paprastai sudaro daugelis dalių... Regėjimas vientisesnis, ne toks prieštaringas. Ne toks kritiškas... Todėl paveikesnis, perspektyvesnis... Kviečiu prisijungti...
.. .Taigi. Įtariu - regiu, kad būsimojo vaiko tėvas - čia, tarp mūsų... Matau, jūs praregite... Tai - S. ...

(Grupėje - 8-10 minučių tyla... Kaip pritarimas...) S.: Koks čia eksperimentas? Su manim?

SV. : Tai - būtis-kartu, buvimas drauge ir regėjimas... Esant pakankamam T. pasitikėjimui (ji neprotestuoja). Supervizorius, nors ir atsižadėjęs proto, bet „ne pirmų metų tarnybos"... Tai - ir nepasitikėjimas jumis: pats sakėt, kad jums viskas „susipainiojo"... Niekam nieko neduodate... Nesutinkate net formaliai duoti savo tėvystės... Ar tapti krikšto tėvu... Ar kas nors užtars S.?..

S.: Noriu šitai nutraukti!

SV.: Galima. Tačiau kieno sąskaita?.. T. sąskaita?.. Mūsų, visų sąskaita?.. Liksime su neišmėginta, „nepatirta" meile?

M.: Aš galiu įsūnyti tavo kūdikį... Bet, žinoma, po to, kai galėsiu vesti L.

T.: Tu nori mano kūdikio?.. O myli L. ir nori ją vesti?.. M.: Aš ne noriu... Aš tavo kūdikį myliu... TP.: Gali priimti skirtumą?

M.: L. - mano... Tu - svetima... Bet mūsų kūdikį aš myliu...

L.: O aš galiu priimti M., mano vyrą, kuris įsūnys ne mano vaiką... Jis tūkstantį kartų geresnis už tą mano prieš daug metų mylėtą vyrą, kuris pastūmėjo mane daryti abortą... Ir geresnis už S., kuris mato tik eksperimentą, o ne meilės išmėginimą...

SV. : Žinote, juk M., švelniai tariant, ne koks ypatingas gražuolis. Ypač palyginti su S. Greičiau jau nedailus. Bet senovėje, sakydami „gerasis jaunikaitis", turėdavo galvoje „gražusis jaunikaitis"...

L.: Aš jau įsimyliu M. ...

SV.: Baigdamas galiu pasakyti, kas man buvo matyti nuo supervizijos aukštumų. Kaip ir priklauso supervizoriui, buvau viršuje... „Ir įgyvendinau savą svajonę." Nes buvau su jumis. O jūs su manimi. Tačiau drauge - ir pakankamai - žvelgėte sielos akimis. Ne tik žiūrėjote, bet ir regėjote (aiškiaregys - pranašas, prasismelkiantis į Dievo paslaptis), žvelgėte (smelkėtės gilyn, įvaldėte regėjimus, o ne jie jus)... Žinoma, esu nuodėmingas - buvau pasikėlęs puikybėn... „Pranašavau." Peržengdavau supervizijos ribas.

 

Populiariausi