Aleksandras Alekseičikas

ABĖCĖLĖ - GYVI, GAIVINANTYS, SUDVASINANTYS GARSAI, ŽODŽIAI, KALBA

(8 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

Spaudoje iki šiol niekada nekalbėjau apie ypač svarbią savo psichoterapijos sritį - gaivinančius gydomuosius garsus ir žodžius. Apie garsų ir žodžių pilnatvę, apie gyvus žodžius. Apie gimtąją kalbą. Apie geruosius psichoterapijos žodžius...

Nedėsčiau ant lygių baltų lapų... Nors, tikiuosi, mano darbe tai skamba darniai. Man, pacientams.

Jeigu šią psichoterapijos sritį, jos esmę mėginčiau išreikšti aforizmu, tai galėtų, kaip įprasta, skambėti taip: „Geriau vieną kartą išgirsti, negu šimtą kartų išklausyti. Geriau vieną kartą pasakyti, negu šimtą kartų išgirsti. Geriau vieną kartą pasakyti trumpai, negu šimtą kartų daugžodžiauti. Geriau vieną kartą pasakyti nuo savęs ir atvirai, negu šimtą kartų abejingai..." Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pakeisti mąstomą žodį skambančiu jau mintyse ir išvengti haliucinacijų? Literatūroje yra tokios patirties - tai poezija... Bet medicinoje, ypač psichoterapijoje, būti poetu pavojinga.

Mes iš praėjusio amžiaus. Mus atpažįsta visur. Už tokius niūriuosius Duoda du linksmuolius. V. Sokolovas

Poezijoje genijų - vienetai. Iš tūkstančio, kurie mokėsi groti muzikos instrumentu - tik vienas talentas. Sugebėjimas kalbėti - ypač sudėtingas instinktas, susijęs su šimtais pojūčių, jausmų, prisiminimų, įgūdžių... Beveik visi turi genialų kalbos sugebėjimą. Šis genialumas sudėtingesnis už muzikinį. Žmogaus balso aparatas sudėtingesnis už bet kurį muzikos instrumentą. Balsas būtinas žmogui, žmonijai nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Kitaip jau nuo pirmųjų sutvėrimo dienų jis nebūtų galėjęs tapti artimas Dievui. Nebūtų pajėgęs suprasti Dievo (ir būti jo nubaustas). Suprasti ir priimti teismą bei nuosprendį. Rasti kelią atgal į Dievą. Į jo paveikslą savyje.
Įsivaizduokime šį kelią atgal... Iki babiloniškosios kalbų sumaišties žmonės apskritai mokėjo kur kas mažiau žodžių... Rojuje - dar mažiau. Pokalbiams su Dievu žodžių reikėjo labai nedaug. Pačių esmingiausių.

Net ir ne tokie esminiai buvo patys artimiausi, savi žodžiai. Dievas leido žmogui viskam duoti vardus. Pavadinti ir gyvūnus, ir daiktus. Tai buvo šeimininko žodžiai. Žodžiai, teikę galimybę kviesti, prisišaukti...

Žodžiai teikė vaizdinius. Net garsai teikė vaizdinius. Teikė reikšmes. Tai galima suvokti iš daugelio reikšmingų, vaizdingų, dvasinius procesus kuriančių ir nukreipiančių žodžių...

Reikšmingi žodžiai skamba. Į juos norisi įsiklausyti ir kalbančiajam, ir klausantiems. Ne tiek suprasti, kiek „siurbti" į save... Fiksuoti pojūčius, jausti, prisiminti žodį. Įžvelgti jų senovę, pirmapradę, biblinę, net „prieštvaninę" prasmę... Jie, žodžiai, gyvena nuo Adomo iki gimtosios tėvų kalbos, „Gimtosios kalbos" pradžios mokykloje. Iki gimtosios kalbos grožinėje literatūroje. Suvokti kalbą ne kaip bendravimo, gėrio ir blogio pažinimo instrumentą, o kaip kelionės vadovą kūno, sielos ir dvasios gyvenime. Kaip vadovą kelionės ne tik laikinajame, bet ir amžinajame gyvenime. Tuomet žodžiuose, kalboje mums atsiveria ne tiek žinojimas, kiek supratimas, regėjimas, kelias.
Mūsų laikais gyvenime vyrauja žodžiai apie begalinę faktų jūrą. Šitoje begalybėje pasimeta žodžiai, kurie keičia, lemia, vienija, teikia vaizdinį, supratimą, rodantį kelius į vientisumą, prasmę, giminystę, sūnystę, tėvystę... Į būtį pačiu savimi, bet ne tik...

Psichoterapiniame darbe su tuo susiduriame nuolat: ir diagnozuodami, ir dirbdami individualiai, ir grupėje, ir ambulatorinėje, ir stacionarioje psichoterapijoje. Tūkstančiai žodžių, tarp kurių pasimeta ir pats pacientas, ir psichoterapeutas... Pakaktų, tiesiog būtina apsieiti su keliomis dešimtimis... Kitaip pacientas (terapeutas) pereina visą psichoterapijos kursą, taip ir „neįgaudamas sąmonės"...

Kaip atrasti tuos gyvus, gaivinančius, gydančius, „senuosius" žodžius? Žinoma, lengviau pasakyti, kur tokių žodžių rasti nesitikiu. Neteko „iškasti" tokių žodžių nei psichoanalizėje, kalbos riktuose, laisvose asociacijose, nei „įžvalgose", nei „performuluotuose" teiginiuose, „transformacijose", transakcinėje analizėje, specialiose pratybose. .. Ten gausu dirbtinumo elementų...

Man ir mano pacientams daugumą šių žodžių teikia gyvas praktinis darbas, gyvenimo sunkumai. Žinoma, tam pageidautinos sąlygos. Ir teoriniu lygmeniu, ir realiai čia geriausia remtis vaizdiniu. Žmogus „susideda" iš neaprėpiamos daugybės esmių, kurias žymi labai daug žodžių. Tačiau jis „gyvas" tais keliais, ant kurių laikosi jo vidinis pasaulis, ir tais, kurie remia jo išorinį pasaulį, ir dar tais, kurie vienija, „sutaiko" šiuos abu pasaulius. Vietoj vieno „atramos taško" sielos procesas gauna kelis ir dar skirtinguose „pasauliuose" - ir fiziniame, ir dvasiniame, ir sename, ir naujame, ir tėvo, ir sūnaus...

Ir ne tik „atramos taškus"... Tarp šių pasaulių, kur išsidėstę tie taškai, atsiranda erdvė gyvai minčiai, gyvam jausmui, gyvam pojūčiui, sveikam santykiui...

Dar vienas labai gyvas, „amžinas" paveikslas iš mano vaikystės. Man 10 metų. Susikivirčijome su draugu... Tėvas sako: „Tu turi nusileisti... Jis juk betėvis... (Draugo tėvas žuvo fronte.) Todėl jis nuo tavęs atsilieka. Berniukui be galo svarbu turėti tėvą. Tiestis į jį... Vis labiau elgtis kaip suaugusiam... Kaip augalas tiesiasi į saulę... Fiziškai jūs lygūs: jums abiem po 10 metų. Tačiau pagal dvasinį išsivystymą jam 6-7 metai. Jis dar į mokyklą neina, o tu jau penktoje klasėje."

Nuo tol šitas Žodis, sąvoka, būtis - „Betėvystė", „Tėviškė", „Tėvynė" - man amžinai gyvos, nuolat mane veikiančios esmės... Ir esu visai kitoks, kai į mane kreipiamasi „daktare", „daktare Alekseičikai", „Aleksandrai Jefimovičiau", „Aleksandrai"... Iš dalies ir dėl to, kad dar ilgai vis įsivaizduodavau „Betėvystės šalį", kur nėra tėvų... Ir „Tėvynę" - šalį, kur kiekvienas turi tėvą...

Paciento kalboje stengiuosi rasti 5-10 tokių „Gyvųjų Žodžių", kurių jam stinga, kad turėtų „Gyvąjį gyvenimą", erdvę (o ne plokštumą), kur „žmogus laisvai alsuoja". Žodžiai, kurie kaip žolės šaknys kaisis jo sieloje ir dvasioje... Pasaulio, streso, ligos „suartą lauką" paversdami „pieva", „gėlynu", „veja"... gyva ir vientisa terpe tarp „dangaus" ir „žemės", kur šviečia saulė, pučia vėjai, lyja lietūs, čiurlena upeliai..., ir viskas gėriui, viskas kūrimui, o ne griovimui...

Net... „Pragaras namuose." „Pinigai svetimoje kišenėje." „Karti tiesa." „Beprotybė." „Laimė iš dalies." „Mano Aš ne mano Draugijoje."

Tie žodžiai iškyla ir klausant paciento nusiskundimų, ir nagrinėjant, klausinėjant apie ligos istoriją, gyvenimą, o ypač per gydymo procesą. Šiems žodžiams rastis padeda mano prašymai.

Klausantis nusiskundimų: nurodyti greta jau minėtų skundų dar 5 „ne-aiškumus", kurie ypač trukdo, trikdo („drumsčia vandenį"), kelia nerimą.

Aiškinantis sutrikimų, ligos istorijų: paminėti 5 pacientui svarbias sąvokas, 5 didžiausias pastaraisiais metais padarytas klaidas.

Per gydymo procesų: išsiaiškinti, atsirinkti iš jau pakankamai išryškėjusių, bet nepakankamai naudingų, panaudojamų ir gydančių esmingųjų Žodžių. Tokių kaip:

Liga. Kokia jūsų liga? Beprotybė? Silpna-protystė? Proto perteklius, kliudantis kitiems sielos procesams? Sutrikimas? Sumaištis? Pojūčių silpnumas? Jautrumo perteklius? Silpnadvasiškumas? Dvasingumo perteklius, kliudantis sielai?

Sveikata. Kas yra sveikata, kai jums 23-eji? Kaip ja iki šiol piktnaudžiavote?

Meilė. Kas jums negerai su meile? Ypač su meile sau? Kaip kiti gali jus mylėti, jeigu pats save nepakankamai mylite? Ypač savo kūną?

Bausmė. Kas yra bausmė? Už ką baudžiate save ir kitus? Ir kodėl taip neteisingai? Kodėl baudžiate, nors pakaktų tik pasakyti ar parodyti?

Gydymui baigiantis: kokie žodžiai, sąvokos, nors mes su jumis ne-kreipėme į jas ypatingo dėmesio, patys savaime iškilo, išryškėjo, tapo savi, jums ypač naudingi? Paveikūs? Kokie pasikeitė? Ėmė jus skatinti keistis?

Dažniausiai pacientų minimi: Tikėjimas, Pasitikėjimas, Tikrumas (vietoj žinojimo). Gerumas (vietoj stiprumo). Draugas, kitas (vietoj „Aš", toks pat). Meilė, Dėkingumas (vietoj užmokesčio). Atleidimas (vietoj pareigos, atlygio).

Toliau pateiksiu Žodžius-esmes, į kuriuos dažniausiai tenka skatinti pacientus gilintis ir gilintis pačiam; jie išdėstyti abėcėlės tvarka, kad būtų lengviau rinktis, bet ne pagal gydomąją svarbą pacientams (čia svarbiau subjektyvumas negu objektyvumas).

Savaime suprantama, daugelį žodžių galima tik paminėti, nurodyti ir tik apie kai kuriuos truputėlį pakalbėti.

Kaip jau minėjau skirsnyje apie biblioterapija, „gyvenimą, ryškumą, jėgą, prasmę, dvasią atrasti, atkurti savyje, suieškoti žodžiuose slypintį dvasinį lobį" privalo pats pacientas drauge su psichoterapeutu.

A. Tikriausiai pirmas žmogaus žodis. A-a-a-a-a... A. Tik vėliau -ma-ma, tė-tė. Pirmoji abėcėlės raidė. Reiškianti „Aš"... „Kaip dažnai jums norėtųsi panaudoti šį žodį vietoj „Aš"?.. "Kodėl jūs, mes taip toli atsitraukėme nuo šito pirmojo žodžio? Kaip ir nuo žodžių „mama", „tėtė"?.. "

Ačiū.

Adomas. Kas jis jums? Mums su jumis?.. Žmogus iš mito?.. Pirmasis žmogus? Ką reiškia „pirmasis žmogus"? Tas, kuriuo paprastai norime būti? „Pirmieji" šeimoje. „Pirmieji" profesijoje. „Žmogus rojuje." „Gamtos valdovas." „Žmogus, kuriam priklausė visas pasaulis." „Žmogus, kalbėjęs su Dievu." „Žmogus, kuris suvalgė obuolį ir panoro tapti lygus Dievui. Akimirksniu. Dantimis." „Žmogus, pirmasis apkaltinęs Dievą: Ta, kurią man davei, davė man obuolį. Ir mes jam iš paskos toliau dėl visų vargų kaltiname Dievą, žmoną, visus artimuosius..."

„Kodėl Adomas jums ne žmogus, neturėjęs motinos, brolių ir seserų, draugų? Kodėl ne žmogus, artimesnis jūsų tėvui, seneliui?.. Kodėl jūsų tėvas nenusipelno, jūsų akimis, didesnės užuojautos ir pagarbos kaip artimesnis nei jūs Adomo giminaitis?" „Neretai žmonės savo senelius myli labiau negu tėvus. Tolimesnius gimines labiau negu artimus. Šia prasme koks jūsų santykis su Adomu ir Ieva?.."

Aistra. Kančia. Patosas. Patologija.

Apgaulė. Pojūčių, ypač klausos, apgaulės, apgaulingi jausmai, potraukiai, atminties, valios, proto apgaulės (perdėtai vertingos, netikros idėjos), sielos apgaulės. Saviapgaulė.

Aplaidumas.

Asmenybė. Veidas. Fizinis, sielos ir dvasinis pavidalas. Natūralumas. Asmenybės tapatybė ir skirtumai sulaukus 5, 10, 15, 25, 50, 75 metų. Tai, kas laikina ir amžina. Pastovu ir kintama.

Aš. Galima dirbti, vien remiantis, gaivinantis šiuo žodžiu, šia esme. Iš tiesų „Aš" nėra prieštara „Tu", „Mes", „Jis", „Ji"..., o jungia juos. Tai „Aš" dalys. Lygiai taip ir didžiajame, išoriniame pasaulyje „Aš" savo subjektyvumu neprieštarauja objektyvumui, o jungiasi su juo. Iš savo esmės.
Pasaulyje „Aš" neretai išsiskaido dalimis - mano ir tavo, mūsų ir svetima, gera ir bloga...

Atgaila. Kaltės pripažinimas. Elgesys pagal kaltę.

Atitikimas. Bendrumas. Bendra ir atsakinga būtis. Būtis su...

Atleidimas. Prašyti atleidimo. Gauti atleidimą. Atleisti. Gauti atleidimo liudijimą... Atsisveikinti su kalte.

Atmintis. Pageidautinas atminties vaidmuo sielos procesuose. Normali. Nepakankama. Perteklinė. Amžina atmintis. Mirtina atmintis. Kenksminga atmintis...

Baimė. Ar to bijome? Ar taip smarkiai? Jei bijome Dievo, kas atsitinka su kitomis baimėmis?

Bausmė. Kryptis. Kelias.

Biblija. „Tai tokia knyga." „Kiek, kokia prasme ji apie mus? Apie mane?"

Blogis. Pyktis. Atskiria, griauna vidinį ir išorinį žmogaus pasaulį... Dalija į jėgą ir silpnumą. Balta ir juoda. Gera ir bloga. Sava ir svetima. Turtą ir skurdą. Dangų ir žemę. Talentą ir bejėgiškumą... Taip išmeta iš gyvenimo „aukso vidurį", centrą, širdį... Labai protingų, kaip ir labai kvailų, yra maždaug 3 proc. Likusieji - „vidutiniokai", „vidurinioji klasė"... Labai gero ir labai blogo žmoguje taip pat nėra tiek daug... Labai gražių ir bjaurių - taip pat mažai... Kaip ir sveikų... Versdamas siekti kraštutinumų, blogis griauna sugebėjimą patirti visumą, aukščiausią darną, kur silpnumas tarnauja jėgai, o jėga - silpnumui...

Galų gale blogis bejėgis, nors laikinai gali būti stiprus, ryškus, aistringas...

Blogis negydomas blogiu. Jis gydomas gėriu.

Darbas. Bendradarbiavimas. Bendradarbiauti - dalytis darbu, dalytis sunkumais... Bendradarbiauti galima net su Dievu. Dirbti - vargu. Visa, kas svarbiausia gyvenime, žmogui ateina per darbą, per vargą, bendradarbiaujant. Iš mano mėgstamų psichoterapinių priežodžių: „Juo lengviau gyvenasi, juo neteisingiau gyveni!" Darbas dažnai reikalauja ir daugelio žmogaus procesų vidinio bendradarbiavimo, juos treniruoja, sutelkia, daro žmogų vientisesnį. „Įveikti sunkumai - tai įgytos galimybės", - sakė W. Churchillis.

Dievas. Apie Dievą jau nemažai kalbėjome ankstesniuose skirsniuose... Tačiau sunku praeiti pro šalį, net jei kalbame apie Žodžius. Ne apie Esmingiausia. Kaip šitas Žodis pats atgyja! Gaivina! DIEVAS. Mano Dievas! Dieve mano! Mūsų su tėvais Dievas! Mūsų su sūnum Dievas! Mūsų su dukra Dievas! Mūsų su žmona! Mūsų rusiškasis Dievas! Mūsų su ligoniu Dievas! Kiek gyvų Dievo paveikslų!.. Mūsų Dievas su kunigu... Mūsų, mano Dievas su kunigu Bronium!..
Dievo baimė. Viena iš pagrindinių ne tik religijos, bet ir psichoterapijos esmingųjų sąvokų. Metropolitas Antonijus iš Surožo labai vaizdžiai kalba apie Dievo baimę kaip apie sumaištį, iš kurios gali rastis žvaigždė... Dažniausiai dirbu su baime, rodydamas pacientui: jeigu jis įgaus Dievo baimę, vieną didelę baimę, tai galės atsikratyti daugybės mažų baimių...

Dovana. Dovanos. Apdovanojimas. Dovanos iš sielos. Dvasios dovanos. Bet ne pusvelčiui. Ne veltui. Sunkumai priimti dovanas. Turėti dovanas. Dalytis dovanomis. (Palyginkime: „ati-duoti", „par-duoti". Ypač - atiduoti Sielą ir parduoti Sielą.) Mano dovanos priėmimas kaip dovanos man. Net teikiant materialines dovanas, galima gauti dvasines.

Energija. Gana populiari psichoterapijos ir ypač parapsichoterapijos sąvoka, tačiau abstrakti. Norėdamas pasiekti jos esmę, stengiuosi sukonkretinti, tikslinti, apie kokią energiją kalbame. Iš kur pacientas galės gauti energijos? Pojūčių, jausmų, potraukių, patirties (atminties), mąstymo, valios, sąmonės, veiklos, „Aš", „Mes", sielos, dvasios, asmenybės, tikėjimo energija... Kur dingsta energija iš „energingesnių" sričių?

Dirbu labai konkrečiai. Kiek energijos šios dienos pradžioje? Viduryje? Pabaigoje? O jeigu ne taip uoliai dirbtumėt? O jeigu su šiuo jausmu? Su šiuo noru? Su siela? Su šiuo bendradarbiu?.. O jei pripažintume savo negalią? O kas yra gėrio energija? Jūsų gėrio? Gerumo?

Esmė. Esybė. Esatis. Būtis, suvokiama krizinėse, „ribinėse" situacijose, pavyzdžiui, mirties, išnykimo, sunaikinimo akivaizdoje, neapibrėžtumo, atvirumo akivaizdoje... Žmogui būtina save įgyvendinti.

Faktas. Toli gražu nėra teisybė, nėra tiesa. Ne visada net nuoroda į tiesą. Tačiau tai geriau už įsivaizduotus dalykus, svajonę. Psichoterapijai svarbūs ne tiek patys faktai, kiek tai, kad jie yra „atspindžiai". Paprastai faktai - tik „atstovai", tiesos dalys. Ir jos nepakeičia.

Fonas. Bet kurio psichologinio proceso atveju aplinkybės gali iš esmės keisti ir patį procesą, ir santykį su juo... ir su visu žmogum. Ypač dažnas pavyzdys - baimės „vienumoje" ir su žmonėmis.

Gebėjimas. Proto veikla. Bet ne tarnavimas jam. Proto praktika, o ne žaismė, gudravimas.

Gėris. Gerumas. Gėris vienija. Geradarystė, veikimas gėriu vienija dar labiau. Blogis skiria. Gėris vienija žmogų ir viduje, ir išorėje. Geradarystė, dorybė - nuodėmės priešingybė. Liaudies išmintis tvirtina: „Žmogaus dvasios stiprybė - iš gėrio."
Daugeliu atveju praktinis darbas su paciento gerumu - tiesus kelias į gijimą. Tiesus, bet nelengvas. Panašus į darbą su pinigais (žr. žemiau) ar primena darbą su konkrečiomis dorybėms (žr. žemiau).

Gyvenimas. Kūniškas. Sielos. Dvasinis. Gyvenimo pilnatvė. Gyvenimas su perteklium. Gyvenimo laikas ir amžinybė. Jų santykis konkrečiomis sąlygomis. Su konkrečiais žmonėmis. Vystymosi kryptis...

Godumas. Gyvenime sakyti daugeliui dalykų „Ne" dėl vienintelio „Taip" (pinigams).

Idėjos. Pačios bendriausios mintys, vienijančios atskiresnes mintis. Todėl neretai jas užvaldo ir įgauna nepagrįstai didelę reikšmę. Ypač liguistos, perdėtai vertingos idėjos. Svarbu jas teisingai įvertinti, nuvertinti, pervertinti (žr. Pinigai).

Induizmas. Žmogaus ir jo 3000 pavidalų sudievinimas. Ne Dvasia, bet dvasios.

Istorija. Žmogus istorijoje. Istorija žmoguje. Bendra. Šeimos. Asmeninė.

Išmintis. Tai daugiau negu protas ir mąstymas. Tai gebėjimas taikyti gyvenime ne žinias, o tiesas. Jausti, regėti, girdėti, atminti, galvoti... ne tik jutimo organais, smegenų centrais, bet ir siela... Išminties, ko gero, neįmanoma išmokti, tačiau ją galima už-gyventi.

Išpirkimas. Ką išperkame? Iš ko? Kuo? Ar atitinkama kaina?

Išsigelbėjimas.

Įkūnijimas. Suteikimas savasties, veido, ypatingumo, atskirumo, buvimo pačiu savimi. Savęs suradimas.

Įsitikinimai. Jie žmonėms nelengvai ateina, todėl tikrus įsitikinimus žmonės vertina. Nelengva ir perteikti. Darbas su įsitikinimais - tai kelias per vargus. Ne tik svetimus, labiausiai - per savus.

Įstatymas. Išorinis ir vidinis. Visiems ir man. Aš įstatymui ar įstatymas man? Paklusti įstatymui ar vykdyti įstatymą, galbūt papildyti įstatymą? Įstatymas su manimi, greta manęs ar prieš mane?


Jėga. Labai dažnai ligoniai supaprastina savo ligą, apibūdindami ją kaip jėgų nebuvimą. Ir nesuvokia, kas yra jėga. Paprastai sukonkretinu jėgą - pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, patirties, proto... Svarbiausia, kad jėga - visų šitų procesų vienybė, dvasingumas... Tuomet nustatome, kokia tvarka dirbsime su jėgomis...

Jėzus. Dievas žmogus. Dievo žmogus (priešingybė žmogui dievui). Sūnus. Naujas žmogus. Visas žmogus. Ne atšaukiantis įstatymą, o vykdantis įstatymą, pripildantis įstatymą savo nauju turiniu. „Šeštadienis žmogui ar žmogus šeštadieniui?" „Kas ciesoriaus - ciesoriui, kas Dievo - Dievui." „Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį." „Dieviškasis psichologas." Realus sekimas Jėzumi - būti sūnumi.

Kaina. Įvertinimas. (Žr. Pinigai.) Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapinio proceso sąvokų. Ypač siekiant, kad ligonis pasinertų į tikrovę, suvoktų vidinių ir išorinių procesų palyginamumą, jų tarpusavio ryšius... Labai mėgstu vertindamas asmenybę minėti garsų atvejį, kai save ir teisėjus įvertino Knutas Hamsunas...

Kalba. Tai psichoterapeuto, psichoterapijos „Aš", savo trumpumu, romumu, esmingumu, aiškumu galinti daryti stebuklus paprastame ir tokiame nuostabiame gyvenime.

Kaltė. Tyčinė ir netyčinė. Kaltės matas. Sava ir bendra kaltė. Kaltės pažinimas. Kaltės pripažinimas. Kaltės priėmimas. Kaltės pasidalijimas...

Kantrybė. Kantrumas. Romumas. Viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos sąvokų.

Klausimas. Būtini klausimai. Atviri ir uždari klausimai. Veiksmingi klausimai. Skambūs klausimai su įvairaus lygio atsakomybe. Klausimai, į kuriuos iš pradžių turi atsakyti pats pacientas.

Klausimai, į kuriuos atsakyti neverta. Klausimo kaina paprastai turi būti didesnė už atsakymo kainą. Tikėtini ir neįtikėtini klausimai...

Knygiai. Žmogus ir knyga.

Kūnas. Kūniškumas. Žmogaus fizinių savybių vienovė. Dažniausiai psichoterapijoje dirbame su sielos ir kūno santykiu, su rūpinimusi kūnu, meile kūnui, kūno rūpesčiu dėl sielos, su žmogaus kūniškumu.

Kūryba.

Kvailystė. Kaip proto lygmuo. Daryti kvailystes. Kalbėti kvailystes.

Būti kvailam. Kvailystė kaip „Aš" ir „Mes" savybė. „Galvoti savo galva." „Turėti proto."
Laimė.

Laisvė.

Liga. Ne atskyrimas nuo įprasto gyvenimo, o iškilimas virš jo.

Likimas. Gana dažnai mūsų pacientai skundžiasi likimu, jaučiasi prieš savo likimą bejėgiai, priima jį kaip lemtį, prakeikimą, kažką svetima... Depresiški ligoniai suvokia likimą kaip jau įvykusį ir jį jau pasmerkusį Paskutinįjį teismą.

Dažniausiai stengiuosi bendradarbiauti su likimu metropolito Antonijaus iš Surožo dvasia - kontempliacija. „Paskutinysis teismas reiškia, kad stosi tobulos meilės akivaizdoje ir pamatysi, kiek jos tavyje mažai, ir apims tave siaubas. Tačiau tai nereiškia, kad tučtuojau prasideda kančios... man atrodo, Dievas pasitiks mus su gailesčiu dėl to, kad ištisą gyvenimą nugyvenome - ir taip nevaisingai... posakis „sudegė iš gėdos" labai raiškiai tai perteikia... Man regis, Paskutiniajame teisme baimė - tai tas pirmasis momentas, kai akis į akį susiduriame su Dievu ir su siaubu pamatome, kuo galėjome tapti ir netapome."

Tačiau mes, gyvieji, dar galime tapti. Galime iš-kentėti sau kitą likimą. Kenčiant mums lengviau sulaukti atleidimo, priimti atleidimą, patiems atleisti.

Mums atsiveria kelias į savo sielos gelmes. Ir į savo dvasios aukštybes. Jeigu atleidžiame, jeigu jau išmokome atleisti, nejaugi Dievas mums neatleis?.. Jeigu išmokome spręsti atlaidžiai, nejaugi Dievas nespręs apie mus atlaidžiai? Jeigu realiai išmoksime galvoti taikiai, mums neteks smerkti... Ir mūsų pačių neteis.

Liudijimas.

Lygybė. Ne lygybė visur kur, su visais. Tokios lygybės negali būti. Lygybė prieš ką?

Lytis. Gyvenimui, ligai, sveikimui gali turėti neproporcingai didelės reikšmės. Gerokai daugiau, negu turi „lyties psichologija", „lytinė psichopatologija", tyrinėjant ir gydant žmogų. Lytis - ne pusė žmogaus1. Ne puselė šeimoje. Ne fizinė lytis: anatominė, kūniška. Ne pojūčių, jausmų, potraukių, atminties lytis. Lytis dvasinga. Jeigu tai tik pusė, tuomet ta pusė, kuri būna didesnė už visumą. Ta, kuri kitai pusei suteikia vientisumo. Kuri iš dviejų asmenybių, neatimdama individualybės, sukuria naują vienove. Pusė, teikianti pilnatvę.

„Ar Dievas turi lytį?" - tokiu klausimu neretai pradedu pacientų su lyties problemomis diagnostiką, terapiją... Ir, žinoma, niekada neapsiriboju atsakymu, kad Dievas turi viską.

Malda. Ne vien pokalbis su Dievu, bet ir nusižeminimas. Savęs suma-žinimas. Savo sunkumų sumažinimas. Išmeldimas.

Mama. Motina. Motinystė. Kur kas sudėtingesnė sąvoka, negu paprastai atrodo jaunoms ir nelabai jaunoms moterims, vyrams, jų vaikams. Tai ir materialumas, kūniškumas, ir dvasingumas unikaliomis kiekvienam žmogui proporcijomis. Motina „gimsta" kartu su vaiku. Ir auga kartu su juo. Ir drauge su ja auga jos atsakomybė. Ir pirmo, antro ir t.t, vaiko pretenzijos jai. Vyro pretenzijos. Močiučių ir senelių...

Tai, kad mama pati geriausia, pati mieliausia, kantriausia, pati... visų suvokiama kaip savaime suprantamas, pastangų nereikalaujantis dalykas... Visų. Net ir pačios motinos... Iš tiesų taip nėra... Labiau pavargstama nuo atsakomybės, o ne nuo darbo. Tuo tarpu ir vieno, ir kito vis daugiau... Ir pretenzijų tai pačių pačiausiai vis daugiau.
Neatsitiktinai krikščionybėje tiek pagarbos Dievo Motinai... Motinystė - Dovana, tačiau tokia, kuri labai daug reikalauja iš viso žmogaus ir aplinkinių. Neatsitiktinai Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žmogaus priešai yra jo artimieji."


1 Žodžių žaismas: rusų к. пол - lytis, половина - pusė.

Neįmanoma būti gera fizine motina, nebūnant sielos, dvasine motina. Tai priklauso ne tik nuo pačios motinos, bet ir nuo jos motinos, jos tėvo, vyro, vaikų. Vienas iš XX amžiaus atradimų - vaikai nėra angelai. Sukurti tinkamą materialumo, sielos ir dvasios santykį šeimoje - didelis darbas. Jis sudėtingesnis negu darbas su pinigais: pinigai man ar Aš pinigams? Motina vaikams ar vaikai motinai? Motinystės esmė - gilus tarpusavio ryšys ir supratimas.

Berniukai nežaidžia „Tėvų ir sūnų". Mergaitės žaidžia „Mamą ir dukrą".

Meilė. Instinkto meilė. Sielos meilė. Dvasios meilė. Mylinčiojo skurdas ir turtas. „Be meilės subjekto esu vargšas, nesu brangenybės šeimininkas. Su juo - pilnatvė, laimė."

Melas.

Mes. Dalis „Aš". Paprastai mažesnė negu pats „Aš". Tačiau jei kai kuriomis sąlygomis ir didesnė negu „Aš", vis dėlto tai dalis, tarnaujanti „Aš", sustiprinanti jį, apibrėžianti. Viena iš psichoterapijos sąvokų, su kuria ypač daug dirbama.

Milijonas.

Mirtis. Viena iš terapiškiausių esminių sąvokų. Mirties akivaizdoje pasidaro aišku, kiek daug aplink mus ir mumyse buvo nereikšmingų, smulkių, laikinų, tuščių dalykų... Kiek mes orūs mirties akivaizdoje - savos, artimųjų ir tolimesniųjų; tiek mes orūs ir gyvenimo akivaizdoje...

Mirtis -ne tai, kas kada nors atsitiks su mūsų artimaisiais, su mumis. Tai jau buvo. Kiek jau esame praradę artimųjų. Kiek mirė mumyse... Išgyventi mirtį aplink save, savyje, be to, daugybę kartų tikrai

nėra lengviau, negu išgyventi savąją... Žinoma, aplink mus, mumyse miršta daug kas bloga... Tačiau kur kas daugiau juk miršta gero... Tam, regis, galėtume ir pasipriešinti... Ir neleisti...

Kaip sunku priimti teologinį teiginį, kad mirtis - tai Dievo Dovana... Nuolatinio sielos atsimainymo paslaptis... Miršta mūsų savybės, o siela išsilaisvina... Tačiau savybės savos, užtarnautos, konkrečios kaip medaliai... O siela... Kol kas beveik nepastebima... Kaip ji išsilaisvina?.. Kaip rengiasi amžinajam gyvenimui?.. Kažkaip sunku pajusti... Su grūdu akivaizdu: miršta ir atgimsta... Sunku įsivaizduoti, kaip mūsų ori mirtis taps mūsų vaikams Dievo malone...

O dar šitos orios mirties reikia nusipelnyti... Gyvename vieną kartą, bet kasdien...

Kam savyje galime leisti šiandien mirti? Ir padėti numirti oriai? Ir ką gausime mainais? Pavyzdžiui, aš vakar leidau numirti savo pykčiui... O toks geras buvo pyktis! Taip įaudrino... Pripildė piktdžiugiško humoro! Leido pasijusti ne didingu patriarchu, o jaunu karingu archangelu... Mano „senatorystė", „senjorystė", „patriarchatas" gavo patvirtinimą, jie dar kupini jėgų... Ne aš tarnauju pykčiui, o jis man tarnauja... Patvirtinau savo geraširdiškumą...

Žinoma, sunkiau pasidalyti tuo, ką man davė artimųjų mirtis... Čia daug sunkumų. Tarkim, ir tokie: ar sugebėsiu pasidalyti?.. Ar supras mano kolegos, skaitantys šias eilutes?.. Ar patikės?.. Ar sugebu pasitikėti tokia gausa žmonių?..

Žinias perteikti nesunku... Kaip perduoti tai, ką gavau kaip Dovaną - bet ne dovanai - dėl savo artimųjų mirties. Juo labiau kad Dovanų daug... Viena iš jų vis dėlto pasidalysiu... Jau praėjo labai daug metų...

O aš jiems esu už tai amžinai dėkingas... Ir vėl dvejoju: jei toliau pasakosiu (dabar jau esu tikras, kad daugelis galėtų suprasti tai, kuo čia mėginu pasidalyti), ar ne per daug skausmingos bus kai kam - regiu juos priešais save - mano dovanos?..

Pasirodo, ir čia mirtis ne tiek skiria mane nuo artimųjų ir tolimesniųjų, kiek jungia... Kai kurių jau seniai neregėjau... O dabar pabuvau su jais... Su kuo iš jų laikyčiau garbe mirti kartu?.. Ar išdrįsiu parašyti jų vardus?.. Už ką galėčiau mirti, kad ne mano mirtis, o gyvenimas taptų Dovana?

Pamenu vieno kariškio užrašus. Jis rašė apie vadą, su kuriuo eiti į mūšį ir kareiviai, ir jaunesnieji karininkai laikė garbe... Ne todėl, kad jis dažniau laimėdavo mūšius, ne todėl, kad jo dalinys patirdavo mažiausius nuostolius ar kad dažniau gaudavo medalių... Iš tiesų jie suvokdavo mirties grėsmę ir pačią mirtį greta jo ne kaip mirtį, o kaip Garbę... Turėjau ir aš tokių vadų gyvenime... Ar tebeturiu?..

Ne. Atsisakymas. Neretai kita Taip pusė. Dauguma mūsų pacientų nemoka pasakyti „Ne". Arba sako tai tarsi „Taip". Didžioji psichoterapijos dalis - tai mokymas sakyti „Ne", taip pat ir sau.

Nerimas.

Norai. Poreikiai. Priskaičiuojama apie 300 pagrindinių norų. Kita vertus, mūsų laikais vidutiniame prekybos centre gali pasireikšti tūkstančiai norų, pageidavimų. Ir ne tik maisto skyriuje. Darbas su norais gali būti labai efektyvus.

Nuodėmė. Smukimas nuo dvasinio lygmens į materialųjį. Nuo visumos - prie smulkmenos. Septynios mirtinos nuodėmės. Jų tvarka.

Nuosavybė. Ypač svarbi gydomoji sąvoka, juo labiau, jei ji sudvasinta. Deja, dauguma žmonių ją suvokia vien tik materialiai. Ir ji žmones materializuoja bei pavergia. Kad ir kaip būtų keista, ir socialistinis, ir kapitalistinis materializmas yra priešingi pačiai nuosavybės ir bendrumo esmei. Kai mano yra mano tik juridiškai. Kai vien tik aš valdau ar leidžiu valdyti, naudoti tą nuosavybę. Ypač jeigu nuosavybės daug: dirbtuvės, gamykla, ligoninė, bankas... Tada nuosavybė tampa svarbesnė už darbuotojus, svarbesnė už savininką... Ne nuosavybė dirba žmogui, o žmogus nuosavybei, ne pinigai jam tarnauja, o jis - pinigams.

Nuosavybė svarbi, vertinga ne pati savaime, o tik kaip žmogaus išraiška, atspindys... Ta pati nuosavybė, tas pats jos kiekis įvairių žmonių rankose - tai skirtinga esmė: peilį rankose laiko virėjas, chirurgas, batsiuvys, chuliganas... Kaip ir pojūčių, jausmų, potraukių, žinių, patirties, gebėjimų nuosavybė...

Tikros nuosavybės negalima atiminėti. Tačiau ja galima dalytis. Negalima atimti nuosavybės, laisvės, gyvybės, laiko... Tačiau galima atiduoti laiką, gyvybę... Jais dalytis... Ir turto, ir sielos gausa gali būti palaima, jeigu ją lydi teisingumas ir gailestingumas...

Nuosavybė šventa ir neliečiama todėl, kad duoti galima tik tai, kas sava. Ne svetima. Palaiminta duodančiojo ranka... Palaiminti gailestingieji... Žmogus sutvertas ne kaip vagis, vergas, darbininkas, samdinys. Sutvertas kaip Dievo sūnus.

Šeimoje viskas priklauso tėvui. Jam leidus - ir sūnui. Šeimoje nereikia vogti. Taip pat ir jausmų, norų, žinių, gebėjimų... Galima būti pačiu savimi. Savo pojūčių, jausmų, norų, minčių, patirties tėvu... O ne jų darbininku, samdiniu... Ne laiką, patyrimą, gerumą, dvasingumą reikia versti nuosavybe, pinigais, o nuosavybę, pinigus versti laiku, patirtimi, gerumu, gėriu...

Padaras.

Pakenkimas. Ne beprotybė. Tik proto pakenkimas... Sielos pakenkimas.

Palaima.

Paprastumas. Faktiškai gali vesti į tiesumą, teisingumą.

Pasaulis. Dievo pasaulis. Esminis žodis. Susijęs labiau su materialiuoju pradu.

Pasiekimas.

Pasitenkinimas. Viskas vyksta savaime. Jaučiuosi esąs pats savimi. Nepasiekiu tokios būsenos, kai reikėtų įtempti valią.

Patirtis. Patyrimas. Objektyvių ir subjektyvių išmėginimų, savotiškų kankinimų, tikrinimų pasekmė... Neretai klausimas pacientui „Kiek šitai išbandyta? Kokia bandymų kaina?" keičia ne tik įsitikinimus, bet ir suvokimą.

Pats. Savastis. Savitumas. Savarankiškumas.

Paveikslas. Vaizdas. Pavidalas. Pavidalas ir schema. Paveikslai ir fragmentai. Vaizduotė. Atskirų sielos procesų pavidalas, sielos pavidalas. Paveikslas ir tapatybė. Pojūčių, jausmų, poreikių sujungimas į pavidalą...

Pilnatvė. Kas yra pojūčių, jausmų, troškimų... gyvenimo pilnatvė?

Pinigai. Vienas iš didžiausių žmogaus išradimų. Pirmasis - ugnis. Antrasis - ratas. Trečiasis - pinigai. Viena iš efektyviausių psichoterapijos priemonių. Kaip matas. Kaip palyginimo priemonė. Įvertinimo priemonė. Išraiškos priemonė. Veiksmo, materializacijos, ir atvirkščiai - gaivinimo ir sudvasinimo priemonė.

Kartais visa diagnostika ir visas grupės užsiėmimas gali „remtis" pinigais. Dažniausiai: „Kiek uždirbate per valandą? Per minutę? O kiek verta jūsų darbo valanda, minutė? O triūso? O bendradarbiavimo? Kiek kainuoja jūsų laisvalaikio valanda, minutė? Jūsų pojūčių minutė? Jausmų? Troškimų? Atminties? Mąstymo? Veiksmo? Atsakingo veiksmo? Teigiamų pojūčių, jausmų, troškimų, apmąstymų, valingos įtampos minutė?.. Minutė neigiamų?.. Baimės minutė? Baimės valanda? Nerimo? Minimaliai ir maksimaliai? Minutė iš „aukso vidurio"?

„Kiek kainuoja jūsų žodis? Per paskutines 5 minutes ištarėte apie 200 žodžių. Kiek jie visi kainuoja? Vadinasi, vidutiniškai?.. Kuris iš jų pats brangiausias ir pats pigiausias? Išmeskite visus pigius žodžius, palikite tik vidutinius ir brangius. Palikite tik brangius... Tik vidutinius.. . Tik vidutinio brangumo, tačiau iš „aukso vidurio"... Tik „aukso" žodžius ir laiku ištartus..."

„Kiek paprastai kainuoja jūsų klausimas? O kiek atsakymas?.. Kiek kainuoja jūsų užuojauta? Jūsų dosnumas?.. Kieno laikas jūsų šeimoje brangiausias? Pigiausias? Šitoje grupėje?.. Kiek kainuoja patys brangiausi ir patys pigiausi patarimai šioje grupėje?.. O kiek norėtumėte už juos mokėti?.. O kiek galite?.. Užmokėkite. Kodėl M. priima, o N. - ne?"

„Kiek kainuoja viena gydytojo laiko minutė? Valstybė jam moka 15 litų už valandą, vadinasi, 25 centus už minutę... Primenu: kainuoja - tai viena, o kiek galima sumokėti - kita... Už ką jums priklauso nuolaidos? Už ką gydytojui priedai? Jūs mokate ar dėkojate?"

„Kiek kainavo jūsų gyvenimo diena vaikystėje? Jaunystėje? Dabar? Kokią numatote kainą senatvėje? Kiek kainuos paskutinis jūsų gyvenimo mėnuo? Diena? Kiek šiandien sutinkate sumokėti už gyvenimo pailginimą viena diena? Kaip manote, kiek sutiksite už tai mokėti paskutinę dieną?.. Kaip manote, kiek sumokės jūsų artimieji už jūsų gyvenimo pailginimą viena diena? Už jūsų paskutinės dienos palengvinimą?"

Patys brangiausi jūsų Žodžiai? Patys brangiausi jums Žodžiai? Iš ko čia ir dabar norite paprašyti pinigų? Iš ko galite? Kiek šitame prašyme maldavimo, o kiek agresijos, kėsinimosi į patį intymiausią dalyką: išsiaiškinimą, kiek žmogus dosnus, geras, dorybingas?.. Kaip šita proporcija keičiasi pagal prašomą sumą? Jums? O kaip, jūsų nuomone, jūsų geradėjui?.."

„Kai mąstote apie pinigus, apie kurį žmogų galvojate? Apie ką galvojate, kai galvojate apie pinigus?"

„Ką Dievas mąsto apie pinigus? Kodėl Jis paskirsto žmonėms pinigus taip netolygiai?.. Kiek paprašytumėte pinigų, jeigu Dievas jums jų pasiūlytų? Kodėl tiek? Kas paskui pasikeistų jūsų fiziniame gyvenime? Sielos gyvenime? Dvasiniame? Kam jus tie pinigai įpareigotų?" „Kaip suprantate tokią patarlę: „Auksą išmėgina ugnimi, o žmogų - auksu"?

Kaip jūs praėjote tokius išmėginimus? Kaip išlaikėte?.. Koks patyrimas jums neturi kainos?.. Gyvenime? Ligoje? Psichoterapijoje?.."

Pradžia. Kodėl „gera pradžia - pusė darbo"?

Pragaras. Patys pacientai mini jį retai. Kaip ir rojų, Dievo Karalystę, kuri mūsų viduje... Jeigu jis nuskamba, tai abstrakčia, neapčiuopiama, besvore, neraiškia prasme. „Gyvenu kaip pragare." Kai paklausi: „O koks jis, tas jūsų pragaras? Jeigu įsivaizduotume, kad galbūt jau buvo ar bus šimtaprocentis pragaras, tai jūsų kiek procentų?", pacientas beveik niekada neatsako... Paprastai paminiu savo mėgstamą aforizmą: „Kas žino kelią, tas ir pragare kaip namuose." „Ką jums tai reiškia?" Kitas variantas: „Ar žinote, kas priešinga pragarui?" Dažniausiai pacientai atsako: „Rojus". Aš pratęsiu: „Atsakymas teisingas, bet nenaudingas, nepraktiškas. Priešingybė - „Taip"'. Kodėl jūsų gyvenime tiek mažai „Taip"? Ir taip daug „Ne"?.. Ką galite padaryti jūs, jūsų artimieji, kad jums, su jumis, su jais būtų daugiau „Taip" ir mažiau „pragaro"?..

1 Žodžių žaismas: rusų k. pragaras - ad, taip - da.

Prasmė. Apie ją tiek daug pasakyta logoterapijoje...

Prašymas. „Jūs prašote ar kalbate apie savo norus? Ar apie savo teises?.. Kaip prašyti, kad „jums būtų duota"?.. Prašote kam? Dėl ko? Vardan ko?.. Ar galite paprašyti „vardan Kristaus"?.. Vardan to, kas duoda?.. Kad duodančiojo ranka nepavargtų?.. Galite paprašyti iš širdies, iš sielos? Sukaupus dvasią? Galite būti Prašytoju?.."

Priežiūra. Globa.

Protas. Mūsų laikais, atrodo, sumanių žmonių vis daugiau. Kvailų taip pat. (Pasak V. Kliučevskio, kvailas ne tas, kuris nežino, bet tas, kuris nenori žinoti.) Protingų akivaizdžiai trūksta. Dar blogiau, kad sumanieji laiko save protingais. Daugeliui pacientų svarbu tai pamatyti. Kuo skiriasi protas nuo sumanumo? Sumanumas remiasi informacija, knyginėmis žiniomis, intelektine medžiaga, vaizdiniais, samprotavimais, mąstymu, antrine, lengvesne medžiaga, atskirta nuo sielos ir dvasios. Nušlifuotas, mechaniškas, „kompiuterinis" mąstymas. Ne matymas, o regimybė, tariamybė. Galvoti - vesti iki proto. Sumanumas - taktika, protas - strategija. Jis remiasi patirtimi. Kurioje dalyvavo siela ir dvasia. Jo mąstymas gyvas. Vientisas. Priesakas „Būkite kaip vaikai" - priesakas mąstyti gyvai, pasiremiant patirtimi. Toks mąstymas nuolat plėtojasi, todėl nėra nušlifuotas, koduotas.

Regėjimas. Fizinis. Sielos. Dvasinis. Regėjimas ir supratimas. Regėjimas ir matymas. Įžvalga. Praregėjimas.

Romumas. Trumpumas. Konkretumas. Kuklumas. Nuoširdi gelmė be blizgesio.
Santykis.

Santuoka.

Savybė. Savitumas. Būti savyje. Būti savimi. Gerai jausti save.

Sąžinė. Garbingumas. Garbė. Pagarba. Mūsų laikais mįslingas atrodo toks posakis: „Garbė - tai visas žmogus". „Viskas prarasta, išskyrus garbę, - nieko neprarasta! Garbė prarasta - viskas prarasta!" „Turiu garbės jums pasiūlyti..." „Laikyčiau garbe!.."

Kas jumyse pasikeistų, jeigu paciento kreipimąsi į jus laikytumėte garbe? Jeigu jūsų sutikimą priimti jis laikytų sau garbe? Daugeliu atžvilgių taptumėte kitu žmogumi. Vadinasi, „garbė - tai visas žmogus".

Kartais sąžinė gali būti svarbiausioji esmė, pagrindinė darbo su pacientu tema. Kita vertus, dauguma pacientų, net tie, kuriuos sąžinė skausmingai kamuoja ir jau „nukamavo", ją įsivaizduoja kaip kažką mįslinga, nekonkretu, nerealu, „mistiška", „metafiziška". Kaip ir moralę, dorą, „būdą", įprotį, įgūdį... Nors dauguma pacientų tiek iš artimųjų, tiek ir iš gydytojo, grupės nemėgsta moralizavimo, pamokslų...

Yra puikių sąžinės apibūdinimų - vidinis kompasas, moralinės intuicijos organas, savęs vertinimas per aukščiausių dorovės vertybių prizmę, žmogaus prisitaikymo prie savęs paties organas, vidinis teisėjas, žinia, balsas, šauksmas, kvietimas (M. Heideggeris), vidinis savo laisvės liudytojas, bet ne teisėjas...

Negaliu ištverti nepaminėjęs, kad Senajame Testamente nėra žodžio sąžinei pavadinti. Ten viešpatauja išorinis įstatymas.

Man asmeniškai ir darbe artimesnė krikščioniškoji, dar labiau - pravoslaviškoji sąžinės samprata: tai „Aš" branduolys, krikščioniškojo gyvenimo pagal Dievo paveikslą kelio vadovas, jis duotas kiekvienam iš mūsų, kad siektume Dieviškojo pavidalo. Tai vadovas žengiant nuo išorinės ir vidinės sumaišties į vidinį ir išorinį kosmosą. Tai Dievo baimės nešėjas - ne baimės būti nubaustam, bet baimės nepakankamai „visa siela ir visa širdimi mylėti Dievą", baimės nepakankamai „mylėti artimą kaip patį save", baimės „prarasti save"...

Dirbdami su pacientu, stengiamės nesuvokti sąžinės kaip absoliuto, nepasiekiamo idealo. Kaip ir kitų esmingųjų sąvokų atveju, pradedame nuo sąžinės pilnatvės, jos pakenkimo nustatymo, lyginame jos būklę prieš ligą ir susirgus... Neretai ligoniams ypač palengvėja, kai jiems parodau, kad jų sąžinė pakenkta, kad ji serga ir nepelnytai juos kankina. Kad ji gali sveikti. Kad drauge su sveikstančia sąžine, su jos apsivalymu per atgailą pasikeičia ir įsitikinimai, ir jausmai... Siela išsivaduoja... Sąžinė liaujasi buvusi smerkiančiu teisėju, ji teisina, gina nuo neteisingų „antpuolių" iš vidaus ir iš išorės... Pacientas nebėra teisiamasis... Jis nebėra sąžinės objektas, dabar jis - jos subjektas. Jam tampa prieinamos savos giluminės vertybės... Prieinamas ir paveikslas, ir tapatybė...

Sėkmė. Tai nėra toks jau didelis atsitiktinumas. Dažniau aplanko duodančius žmones.

Silpnumas. Tai toli gražu nėra jėgos priešingybė, ne jos nebuvimas. Dažniau vartoju kitokį silpnumo apibūdinimą - „negalia". Nes „jėga manoji per negalią rodosi." Ne-galėjimas... Labai dažnai mokau pacientus pabūti tame silpnume, negalėjime... Kai silpsta mūsų „galiu", „noriu", „siekiu", atsiranda galimybė pasireikšti mūsų sielai, dvasingumui, ne mūsų valiai, o Dievo... Ne sumanumo, o proto. Mūsų paveikslo išminčiai. Sūnystės, Tėvystės, Motinystės išminčiai... Pavyzdžiui, esame silpni prieš savo vaikus... Ir ačiū Dievui!

Skaičius. Sąskaita. Skaičiavimas. Skaičiai ir skaičiavimai gyvenime gali turėti lemiamos reikšmės, bet gali ir nieko nereikšti. Negalime rimtai vertinti to, kas prieštarauja aritmetikai. Tačiau gyvenime negalima orientuotis tik pagal aritmetiką. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad trečioji meilė bus triskart didesnė ar triskart mažesnė...

Skaitmuo. Įdomu, kad etimologiškai pirminė šio žodžio (rusų k. cifra) reikšmė - „nulis". Psichoterapijoje, kaip ir fizikoje, visa, ko negalima išmatuoti, neegzistuoja, lygu nuliui. Vienetas ir nulis - patys svarbiausi skaičiai pacientui...

Skausmas. Fizinis. Sielos. Dvasios. Bausmė ar dovana? Apie ką jis kalba? Kaip kalba? Kaip jo klausyti? Kodėl kūnas, siela, dvasia, Dievas prakalbo su mumis skausmo balsu?

Stebuklas. Apie stebuklą jau kalbėjau skyriuje apie Intensyvų Terapinį Tikėjimą. Tačiau šis žodis nusipelno didesnio psichoterapeuto dėmesio. Niekur stebuklai nėra taip laukiami kaip medicinoje, ypač psichoterapijoje. Niekur nežiūrima į stebuklus taip skeptiškai, kaip psichiatrijoje: kas dar, jei ne psichikos ligoniai, „regi", „mato", „vaizduojasi", „mano", „klaidingai prisimena", „kliedi", „protėją", „esti visagaliai"...

Stebuklus itin mėgsta visokiausi šarlatanai, „chemikai", „gydytojai", maisto papildų, „mokyklų", „natūralaus sveikatingumo sistemų" propaguotojai, paramedicininiai hipnotizuotojai ir t.t.

Negana to, profesionalių psichoterapeutų dažnai laukia pagundos jei ne daryti stebuklus, tai bent juos rodyti - demonstruoti ligoniams jų „slaptus rezervus" sukeliant, įteigiant viltį, raminant, palaikant, pakeliant nuotaiką... Stebuklas iš tiesų yra viena iš pagrindinių esmingųjų psichoterapijos, apskritai dvasinio žmogaus gyvenimo sąvokų. Ir vis dėlto pats stebuklo apibrėžimas išbraukia jį ir iš daugumos specialistų profesionalios praktikos, ir iš sveikai mąstančių pacientų ir klientų interesų srities. Stebuklas - tai įvykis, neįmanomas ir neįtikėtinas pagal mūsų žemiškojo pasaulio dėsnius ir tikimybių teoriją. Žmonėms, besiremiantiems vien žiniomis, išmanantiems gamtos, logikos, psichologijos dėsnius, įpratusiems naudotis šiais dėsniais, čia nėra ką veikti. Tačiau tikėjimo žmonės tvirtina, kad jie realiai išgyvena stebuklus. Jie teigia, kad stebuklai neina prieš gamtos dėsnius, jie yra aukščiau jų. Stebuklas neprieštarauja gamtai, jis kyla iš kitos būties plokštumos, todėl gali pažeisti šio pasaulio priežastingumo dėsnius.

XIX amžiaus prancūzų filosofas Cournoi pasiūlė tokią atsitiktinumo schemą. Tegu koks nors kūnas juda linija A-B.

Ir pats jų susitikimo faktas, ir taškas, kuriame jie susitinka, neturi priežasties nė vienoje iš priežastinių sekų.

Ir Dievas, ir siela, ir dvasia gali kurti tokius susitikimus, nepažeisdami priežastingumo dėsnio, nepanaikindami gamtos, „žemesnės sferos" dėsnių. Tas poveikis kyla iš kitos būties sferos. Sielos, dvasios poveikis pojūčiams, jausmams, potraukiams, atminčiai, mąstymui, valiai neatšaukia pojūčių, jausmų, potraukių dėsnių, o praturtina juos...

Kaip neaprėpiamas dangus virš mūsų, tokia pat neaprėpiama ir mūsų siela. Dievas sukūrė dangų ir žemę, šį pasaulį ir tą. Rojuje nebuvo mirties. Ten veikė kiti įstatymai. Pagrindinis - meilės, pasitikėjimo įstatymas. Jie įmanomi sieloje, dvasioje, šių pasaulių susikirtimo, sąveikos realybėje... Stebuklas įmanomas. Ar galima ką nors padaryti dėl tokios galimybės? Galima. Labai daug ir bendrų, ir atskirų dalykų, kad tokių stebuklų būtų. Grįžtant į vaikystę, kur „kiekvienas vaikas - genijus", leidžiant sau ir pacientams prisiminti, įsivaizduoti, pabūti vaikais savo pojūčiais, jausmais, norais, veiksmais, santykiais. Išreiškiant dvasingumą, meilę. Ypač meilę. Meilėje tampa įmanoma visa tai, kas „natūralioje" būsenoje atrodo neįmanoma.

Tačiau stebuklus dar svarbu ir pastebėti. Pa-būti su jais. Jais pasidalyti. Esminis kiekvieno tikro stebuklo požymis - kryptis į gėrį, geroji energija, kuria būtina dalytis. Tikras stebuklas išlaisvina, o ne daro žmogų priklausomą nuo „stebukladario". Tikras stebuklas - ne atsitiktinumas. Ne iš tolo. Ne iš šalies. Ne svetimas. Netrikdo mano, mūsų įprasto gyvenimo. Netolina mūsų nuo kitų žmonių. Stebuklas nėra sėkmė kieno nors nesėkmės sąskaita...

Stebuklas - ne išorinis dėsningumo pažeidimas, bet superdėsningumas iš vidaus ir iš išorės. Savas. Mūsų. Įvykis, pa-pildantis, pri-pildantis mano gyvenimą.

Tikinčiajam - tai jo pasaulyje atsirandanti Dievo karalystė, Dievo žinia, valia, atlaidumas, veiksmas, prisijungiantys prie mano žinojimo, valios, veiksmo... Toks stebuklas nepaverčia žmogaus stebukladariu. Atvirkščiai, jis padaro žmogų žmogiškesnį, padeda jam labiau būti pačiu savimi. Toks stebuklas neapriboja žmogaus. Neverčia „užsiimti stebuklais", bet plečia jo įprastas galimybes. Dauguma tikrų stebuklų nepastebimi ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam žmogui, su kuriuo, kuriame, dėl kurio jie pasireiškia. Jie vyksta patys savaime. Juos pamatyti nelengva. Jiems išryškėti reikia laiko, dažnai jie būna akivaizdesni dėl savo pasekmių negu tuo metu, kai įvyksta.

Stebuklo prasmė suvokiama dvasiniu regėjimu ir ne iš karto. Stebuklas rodo žmogui kažką neįprasta, iki tol nematyta. Mes geriau matome, jaučiame, suprantame tai, ką jau matėme, atpažįstame. Stebuklai gali įvykti, bet likti nesuprasti, kol žmogus neatranda savyje dvasingumo. Todėl psichoterapijoje specialiai užsiimti stebuklais nesinori. Na ir sunkus šis darbas... Tačiau, iš tikrųjų dirbant, giliai bendradarbiaujant su pacientu, stebuklų atsitinka, jie atveria pacientui bei terapeutui vieno ir kito dvasingumą.

Su. Kiek be galo svarbių žodžių prasideda šiais garsais.

Sudėtingumas. Neretai mūsų ligoniams tai reiškia netikrumą, painiavą. Reikalauja supaprastinimo, žvilgsnio iš šalies.

Sumaištis.

Supratimas. Supratimas ar žinojimas. Kas už supratimo? Kas - už žinojimo?

Sutarimas. Sutikimas, suderinamumas. Sutrikimas.

Sveikata. Kodėl sveikata viena, o ligų - 10 000? Ką reiškia: „Aš gerai jaučiuosi"? Sveikas pojūtis, jausmas, sveikas troškimas, sveikas protas, sveikas gyvenimo būdas? Ar galima sirgti siela, bet būti dvasiškai sveikam? (Anot V. Vysockio, „ne sielos, o dvasios aš ligonis".) Fizinė, sielos, dvasios sveikata.

Šaltinis. Mūsų jėgų ir silpnybių šaltiniai.

Šeima. Kaip žinome, kai kurie psichoterapeutai įsitikinę, kad neverta gydyti vieno paciento, galima gydyti tik visą šeimą. Kitaip tie kiti, nepasikeitę „Aš" grąžins „išgydytąjį" „Aš" (jeigu tik jį buvo galima išgydyti) į ankstesnę būseną... „Atskiro žmogaus nėra! Yra tik šeimos nariai!" - tvirtina Carlas Whitakeris.

Labai dažnai, net neplanuodamas imtis šeimos terapijos, paciento klausiu arba prašau nupiešti tuos „septynis" Aš, kokio dydžio jo „Aš", palyginti su kitais jo šeimos „Aš"? Koks jis bus, jei vienas, du, trys „Aš" iš šeimos „emigruos", pasitrauks? Ar serga kiti „Aš", ar smarkiai? Kiek jie serga dėl jo? Už jį? Su juo?..

Šėtonas. Šėlsmas. Beprotybė... „Be ko būname, kai mus užvaldo dvasios, o ne Dvasia?.. Kai ne pojūčiai, jausmai, troškimai, atmintis, mintys, idėjos, valia tarnauja mums, o mes - jiems? Ypač dažnai -idėjoms. Kodėl idėjos iš pradžių tampa itin vertingos, o paskui šėtoniškos? Kiek dvasios mus užvaldo?.. Kiek galime būti bepročiai ir dar nebūti šėtono valdžioje?"

Šventumas. Daugeliui žmonių - įprastas žodis, kaip „Dieve mano!" „Dievas nematė", „Velnias griebtų"... Tačiau jei žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai jame, be abejonės, yra ir Dievo paveikslas, ir šventumo, Šventosios Dvasios užuomazgos... Šventoji Dvasia moko, kuria, dovanoja... Ir mes, paprasti žmonės, su amžiumi vis labiau linkstame mokyti, kurti, dovanoti... Šventumas nėra atskiras nuo tikrovės, nuo realaus kasdienio gyvenimo, jis persmelkia jį, vienija, aukština...

Su šventumu galima dirbti. Dauguma pacientų neigia savyje šventumą. Nesiginčiju su jais... „Jeigu būtumėt šventasis, tai ne jūs pas mane būtumėt atėjęs, o pas jus eitų žmonės... Tačiau vienokią ar kitokią šventumo dovaną kokioje nors srityje turi kiekvienas... Kokią šventumo apraišką galima kartais pastebėti jūsų mamos gyvenime?

Močiutės? Tėvo?.. Nieko neperėmėte?.. Kiek procentų?.. Nereikalauju iš jūsų šventumo apskritai... Tačiau, norint pasveikti, reikės artėti prie šventumo valgant. Geriant... Čia ilgainiui jums reikės būti šventuoju. .. Jums reikės artėti prie šventumo per vyriškumą... Jums - per dosnumą... Viena maža dorybė taps jums „katalizatorium" ne tik sveikstant, bet ir keičiant santykius su gyvenimu.

Šviesa. Vienas iš pirmųjų Dievo veiksmų - atskirti Šviesą nuo Tamsos. Šviesa viską jungia. Tamsa dalija, atskiria. Šviesa - Dievo pasaulis1. Sielos šviesa.

1 Žodžių žaismas: rusų k. cbem - šviesa; pasaulis.

Taika. Taikumas. Romumas. Nuolankumas. Esmingas žodis. Iš tų pirmųjų, buvusių iš pat pradžių.

Taip. Ypač svarbus ir todėl labai sunkus Žodis. Retas žodis. Žodis, neįmanomas be Ne.

Tamsa. Tai ne tik šviesos nebuvimas, skiriantis žmogų nuo pasaulio ir skaldantis jo vidaus pasaulį. Kita šito žodžio esmė - daugybė (rusų k.), priešingybė vienovei. Mūsų laikais, kai žmogui „reikia" tiek daug ir pojūčių, ir jausmų, ir poreikiai didžiuliai... dažnai pasirodo, kad jis neturi nieko... savo, nieko esminga, svarbiausia, nieko... sau, savyje... Dažnai jis „myli visus" ir iš tiesų nemyli nieko. Visi jam turi pretenzijų...

Tapatybė. Žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą ir tapatybę... Kodėl nepakako vien paveikslo? Kuo tapatybė papildo paveikslą? Kuo jums ypač svarbi tapatybė? Tapatybė su kuo?

Tariamas. Dėl tariamų esminių dalykų, procesų kyla visiškai realūs tiek vidinio, tiek ir išorinio pasaulio sunkumai ir sutrikimai. Kiek dabar pasitaiko tariamų pojūčių, jausmų, poreikių, įsitikinimų, veiksmų, santykių!

Teisybė. Su teisybe. Teisingai. Taisyklingai. Neretai pacientams siūlau: „Pamėginkime išsiaiškinti, kiek teisybės jūsų pojūčiuose, jausmuose, noruose, žodžiuose. Palyginkime tiesumą, teisingumą... Kodėl pagal taisykles, bet neteisinga?.."

Tėvas. Esminga sąvoka, kuria remiasi religijos, psichoterapijos kryptys (karalius Edipas), imperijos (nacijos tėvai)...

Deja, daugumos mūsų pacientų problemos - nuo gimimo iki mirties... Ir dažnai - be dinamikos, plėtotės. Kaip „paminklas skersai kelio kiekvienoje sankryžoje"...
Viskas pasikeičia, jeigu gyvename su tėvu nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo... Ne tik todėl, kad tada su mumis gyvena Abraomas, Jokūbas (taip pat ir Erodas)... Ne tik todėl, kad Paskutiniajame teisme man liudininku bus mano tėvas... Todėl, kad mano tėtį man siuntė Dievas... Ir mane jam Dievas siuntė... Ir tai nėra tik „nuomonė", tai - „įsitikinimas", ne vienąkart patvirtintas „gaunant tai, ko laukta"... Ir galbūt čia pat pakartotas ir patvirtintas ne mažiau akivaizdžiai, kaip ir tai, kad patirtis - ir Afrikoje patirtis. (Mano tėvas chirurgas, o man dar ir psichiatras Nr. 1, kai išėjo į pensiją...) Kartą padėjau jam iš tikrųjų tapti psichiatru. Jis man nuolat padeda būti psichiatru, gydytoju...

Tėvynė. Lietuva, Rusija - jums tėviškė ar tėvynė? Kas pirmiau? Kodėl?

Tėvystė. Giminė. Augimas. Nuo „Aš" - į „Mes", „Tu", „Ji", „Jis". Dievas padarė viską. Sūnų - pagimdė.

Tėtis.

Tiesa. Ir tiesos. Gyvos tiesos. Kas teisingesnis?

Tikėjimas. Ką? Kuo? Tikėjimas Dievą. Tikėjimas Dievu. Tvirtas tikėjimas. Ištikimybė. Klaidingas tikėjimas. Tikėjimo veiksmingumas, rezultatyvumas. Patikrintas, išmėgintas tikėjimas...

Turtas. Turtingas. Koks turtas tikras? Fizinis? Kūniškas? Juslinis? Poreikių gausa? Gabumų? Atminties? Intelektinis turtas? Gebėjimų? Sielos? Dvasios?.. Kodėl palaiminti yra ne turtingieji, o vargšai? Ar vienpusis turtas yra tikras turtas? O gal bausmė? (Palyginkime vargšo skolas ir turtingo žmogaus skolas. Vargšo ir turtuolio įsipareigojimus. Kvailo žmogaus turtas. Šykštuolio turtas...)

Gimtoji kalba mums sako, kad tikras turtas yra tas, kuris skirtas Dievo, esantis pas tą, kuris priklauso Dievui: turtingas tas, kas turtą gauna šalia daugelio kitų dovanų, talentų, kuriems, kaip ir pačiam žmogui, tas turtas tarnauja, o žmogus tarnauja Dievui ir žmonėms, ir jis - Dievo žmogus... Visais kitais atvejais turtas - ne nuosavybė, o pasisavinimas, atsitiktinumas ar vagystė žmogaus, atsidūrusio reikiamoje vietoje reikiamu laiku su reikiamais žmonėmis. Su reikiamu žmogum. Ir gyvens jis skurde, o ne turte...

Tvarinys.

Tvėrėjas.

Valdžia. Valdininkas. Valdyti. Valdžios pakopos. Nuo eilinio iki generolo. Per gyvenimą ir profesiją.

Klientai ir pacientai dažnai stebisi, kaip jų rangai, titulai nesutampa įvairiose gyvenimo srityse ar net tose pačiose srityse, bet esant kitoms aplinkybėms.

Valia. Kaip sielos savybė. Kaip dvasios savybė. Kaip savi-valė. Kaip laisvės dalis.

Veiksmas. Esmė, jungianti daugybę procesų. Paverčianti juos tikrove. „Geriau vieną kartą padaryti, negu šimtą kartų panorėti." Psichoterapija yra veiksmas, o ne atskirų pojūčių, jausmų, atsiminimų suminkštinimas, išjungimas... Veiksmas, vedantis į didesnį vientisumą, vienovę.

Vertybės sielos ir dvasiniame, asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Mano terapijoje nuo gyvenimo vertybių dažnai pereinama prie tų, kurios neturi kainos, nors (panorėjus) jos galėtų būti įvertintos ir parduotos. Yra garsus posakis, kad žmogus, draugas neturi kainos, tačiau parduoti juos galima...

Vienalaikiškumas.

Vienovė. Vientisumas. Pakankama kūno ir dvasios vienovė, kai vienas kito neužgožia, nepajungia. Sielos ir dvasios vienovė.

Viršininkas. Viršesnis žmogus. Kaltas tas, kas viršesnis, pirmesnis, kas pradėjo.

Vyras. Ne tiek vyras, kiek vyriškumo įsikūnijimas. Šiais laikais tokia savybė vis reikalingesnė... Net moterims. Jų partnerystei su vyrais.

Vystymasis.

Ženklas. Prasmė. Paskirtis.

Žinojimas. Žinios. Mūsų laikais svarbi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo savybė. Tačiau šiuolaikinio gyvenimo faktų jūroje pasimeta esmingiausios žinios... „Šiais laikais žmogus gali turėti viską. Tačiau nežinia, kur kas padėta... Ne visiems pasiekiama..." Žinojimas užgožia tikėjimą... įdomu, kad nė vienoje Evangelijoje žodis „žinojimas" nepavartotas nė karto. Apaštalas Paulius pavartojo jį 8 kartus. Tikėjimas minimas daugybe kartų. Psichoterapijoje pacientui reikia labai nedaug pačių esmingiausių žinių.

Žmogus. Žmogiškumas. Dievo žmogus. Humanizmas... Būti žmogumi, būti žmogiškam - toli gražu nėra mažai, nėra lengva. Žmogus daugiau negu paprasta kūno, sielos ir dvasios suma... Žmogus egzistuoja, yra esminga būtybė, nes save įgyvendina, tampa daugelio esmių šeimininku. Iškyla aukščiau jų, tampa stipresnis už jas kaip atskirybes. Bet gali tapti ir mažesnis, prarasti savo žmogiškumą, ryšį su Dievu, jeigu tik ima pataikauti atskirybėms: jausmams, pomėgiams, idėjoms, interesams, žmonėms, žmonių grupei; taip jis atsisako savo žmogiškosios prigimties už „gardaus srėbalo šaukštą"... Gana dažnai aš dirbu daugiau su žmogiškumu negu su emocijomis, kompleksais, elgesiu... Su visuma, o ne su dalimis... „Kas yra žmogaus klausa, regėjimas, jausmai, norai, supratimas, priėmimas, valia, veiksmas, santykis?.. Priešingai beveidiškumui, nežmogiškumui šioje konkrečioje bendroje būtyje?.." Kaip padaryti jį žmogiškesnį? Kaip tapti žmogiškesniam? Kas jums teikia žmogiškumo? Jūsų artimiesiems? | ką būtų galima išmainyti pusę šito jūsų žmogiškumo?

Žmona. Moteris. Moteriškumas. Tai tokia esmė, kai pusė gali būti daugiau už visumą, jos pagrindas, pradžia.

Žodis. Apie jį jau esu gana daug kalbėjęs. Tačiau sunku susilaikyti nepasakius dar kelių žodelių... Dažniausiai su pacientu ieškau žodžių, kitokių nei tas Pirmasis, todėl „daugiareikšmių", „daugiaprasmių", tolimų nuo paprastumo, trumpumo, romumo, gerumo... Todėl keliančių įtampą, žeidžiančių, nerimastingų, slegiančių, skiriančių... Vedančių prie pasimetimo, sutrikimo... Keičiu juos. Pagal galimybes grąžinu pacientus prie pirmapradžių šaltinių, prie tų žodžių geraširdiškumo, dvasingumo, žmogiškumo... (Tai kelias nuo esencialumo prie egzistencialumo.) Štai iliustracija: ne beprotybė, o pasimetęs savyje, per daug nuo savęs nutolęs... Kuo daugiau gyveni, remdamasis svetimu protu, tuo mažiau lieka savojo. O jeigu dar gyveni, remdamasis silpnu svetimu protu... Pametęs save... Pasinėręs savyje... Ne silpnaprotystė, o laikinas silpnadvasiškumas...

 

Populiariausi