Aleksandras Alekseičikas

GAIVINANČIŲ, GYDANČIŲ VAIZDINIŲ, SAKINIŲ, TEIGINIŲ GRAMATIKA

(9 skyrius iš knygos "Gydyti gyvenimu")

 

Psichoterapijos aforizmai

Liga priverčia mus kalbėti. Svarbiausiais žodžiais. Esminiais sakiniais. Trumpais. Vaizdingais. Unikaliais, bet ne atskiriančiais. Įkvepiančiais. Dvasingais. Nušviečiančiais. Skatinančiais. Gaivinančiais. Šalinančiais pasimetimą, sumaištį. Padedančiais pirmą kartą sutikti ligą. Gyvenime - su liga, greta jos, po jos. Susitikus su psichiatru, su vaistu. Po susitikimo... Sugrįžus į gyvenimą be ligos. Visiems ligos atvejams. Ir gyvenimo.

Ankstesniame skyriuje kalbėjau apie esmingiausius žodžius. Tai žodžiai, kuriais žmogus gyvas. Žodžiai, duoti žmogui Dievo. Žodžiai, kuriuose paslėptos arba aiškiai išreikštos esmės, prasmės, nuorodos, pavyzdžiai, vaizdiniai, keliai... Žodžiai, saugoti ir turtinti mūsų protėvių. Galime į juos įsijausti, įsismelkti. Jais stiprintis. Remtis, gydytis. Statyti ant jų. Tai mūsų sielos gyvenimo pamato „akmenys", „atomai". Gamta, žmonės gali „akmenis" paversti skalda ar net smėliu. Žmogus gali iš šitų akmenų sumūryti pamatą, sienas, skliautus...

Nesunku įsivaizduoti, kaip nuskurstų žmogaus gyvenimas, jeigu jis vartotų tik atskirus žodžius, nesiedamas jų į sakinius, nekurdamas iš jų naujų paveikslų.

Žinoma, galima iš pačių vertingiausių žodžių suversti krūvą, sutrinti juos į skaldą, mišinį, padaryti netvarką, sukelti griūtį, laviną... Gyvenime, susirgus nutinka ir taip. Galima kalbėti, kalbėti, kalbėti... Galima pakalbėti. Galima kalbėtis.

Galima sudarinėti sakinius, juos atiduoti ir priimti. Dalytis sakiniais. Sakiniai daro žodžius dinamiškesnius, paveikesnius, tikresnius, realesnius. Suvienija juos... Ir visą mūsų sielos gyvenimą...

Deja, sergant mūsų šių laikų visuomenės gyvenime būna ir atvirkščiai: sakiniai, „šnekos", SMS, „vakarėliai", „masinė kultūra" atomizuoja mūsų bendrą ir individualų sielos gyvenimą, tarsi purkštuvas išsklaido jį daugybe lašelių, išstumia tikrą kalbą...

Psichiatrui, psichoterapeutui, psichologui tenka ne tik gydyti, bet ir mokyti, ir mokytis kalbėti su ligoniu, duoti, siūlyti jam sakinius ir priimti jo duodamus...

Liga priverčia mus kalbėti. Iš tikrųjų. Rimtai. Trumpai. Romiai. Skaidriai. Atsakingai. Tučtuojau. Atsakant taip, kad net „pasimetęs" pacientas galėtų „surasti" save ir suprasti, priimti, kas duodama; kad galėtų užduoti klausimą, ištarti „savą, o ne mano sakinį" ir gauti atsakymą, patvirtinimą, tvirtą ar bent jau tvirtesnę žemę po kojomis... Jei ta žemė dar netinkama stabilesniam mąstymui, tai gal tiks stabilesniam jausmui (pavyzdžiui, baimei), atminčiai (santykiams su vyresniaisiais, su gydytoju, vilkinčiu baltą chalatą), tikėjimui, garbei...

Tokie sakiniai reikalingi žmonėms, mūsų klientams, pacientams, įveikiant sunkumus, sutrikimus, ligas. Ypač mūsų laikais, kai žmonėms atrodo, esą jie žino. Žino, kad yra padorumas, garbingumas, patikimumas, sąžinė, siela, sielos liga, kas tikra, kas tariama... Dauguma tų žinių nėra paremtos sielos gyvenimu ir dvasingumu, todėl tėra menamos žinios. (Labai dažnai karčiai juokauju, kad ligonis praeina visą psichoterapijos kursą, neatgaudamas sąmonės. Arba: „Juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo") Arba neįsisavintos, svetimos žinios, gautos gatavos, ne savojo proto, nepasiekusios proto žinios.

Tokių sakinių, pradedančių (gera pradžia - pusė darbo) realų, dvasišką pokalbį vietoj monologo - šimtai. Per visą daugelio valandų (gal minučių ar mėnesių) kelią, kuriuo eidamas pacientas gyvai, protingai kalbasi pats su savimi, su tarpininku psichiatru, psichologu ar psichoterapeutu, su savo siela, dvasia, su Dievu. (Beje, neištveriu nepaminėjęs sakinio aforizmo: Dievas kalba su mumis meilės šnabždesiu, sąžinės balsu, o jei negirdime, - skausmo, neretai dvasinio, riksmu.)

Pateiksiu dažniausiai savo pacientams siūlomus ir iš jų gaunamus sakinius. Tvarka - nuo pirmųjų iki paskutinių susitikimų daugiau ar mažiau intensyvios terapijos metu.

 

  1. Pacientas (R): Nežinau, ką čia pasakyti... Viskas taip neaišku... Nežinau, kodėl mane pas jus atsiuntė?.. Gydytojai patys nieko neranda, tai ir pasiuntė pas jus... Nežinau, nuo ko pradėti... Tai prasidėjo taip seniai... Tiek minčių ir vis ne apie tai...

Terapeutas (T): Kas kliudo? Nuo ko neramu? Kur skauda sielą? Dėl ko skauda sielą? Ar smarkiai skauda? Penkias minutes per dieną? Penkias valandas? Nuolat? Daugiau vienatvėje ar prie žmonių?.. Sergate dėl kūno ar dėl sielos?... Sergate dėl išorinių ar dėl vidinių sunkumų? Nuo ko palengvėja, nuo ko sunkėja?

 

  1. P.: Ar aš sergu?

T.: Suskaudo sielą. Galima taip sakyti. Ar sergate? Šiandien sunku pasakyti... Reikia šiek tiek ilgiau pažiūrėti... Patikrinti...

 

  1. P.: Esu sveikas... Ko iš manęs visi nori?.. Ko manyje ieškote?..

T.: Štai ir man įdomu, ko visi iš jūsų nori?.. Visi - kas jie? Ir ko gi ji nori? Ko jis nori? Taip, šiuo atveju sunku suprasti, bet galima spėti... Jausti... Prisiminti... Pamąstyti... Paklausti to, kas galėtų žinoti ir kuo galima patikėti... O ieškoti galiu tik to paties, ko ir jūs. Dabar, pavyzdžiui, kuo jūs galėtumėt patikėti... Kodėl turite nesusipratimų su artimaisiais...

Kitas P.: Šį kartą esu sveikas. Dabar man nereikia gydytis...

  1. : Absoliučiai sveikas ar praktiškai sveikas? Iš kur toks įsitikinimas?.. Iki senatvės su absoliučiai sveikais dantimis pragyvena vienas žmogus iš 100 tūkstančių. O siela sudėtingesnė už dantį!.. Ar žinote, kas yra 100 proc. sielos sveikata? Tai stabilus darbingumas, svyruojantis nuo 150 proc. rytais iki 50 proc. vakare arba atvirkščiai („vieversiai", „pelėdos"). Vidutiniškai - 100 proc. Kiek šiandien jums?.. Kokie svyravimai? Psichinės sveikatos neįmanoma garantuoti. Tačiau galima nusipelnyti... Papasakokite, kaip jos nusipelnėte?
  2. P.: Kokia man liga?
  3. : Dabar, šiandien jums reikia ligos pavadinimo ar išaiškinimo, paaiškinimo?.. Kokia diagnozė geriau, lengva ar sunki?.. Dabar dėl to vargstu... Jei nustatyčiau sunkesnę diagnozę, visada lengviau išduoti nedarbingumo lapelį, brangius vaistus pigiau išrašyti... Gal pagalvokime apie tai kartu porą savaičių... Žinote, psichiatrija tą patį dalyką apibūdina labai įvairiai: galima pasakyti „silpnumas" arba „išsekimas"; „liūdesys" ar „nusiminimas"; „prislėgtas" arba „apimtas depresijos"; „susipainiojęs", „pasimetęs" arba „sutrikęs", „netekęs orientacijos"...
  4. P.: Kokia mano ligos esmė?
  5. : Neurastenija - tai nervų sistemos silpnumas... Psichastenija -sielos silpnumas... Isterija - sielos nebrandumas, vaikiškumas, sielos procesų kūniškumas, jų išraiška per kūno reakcijas: širdies plakimą, kvėpavimą, pykinimą, galvos skausmus... Hipochondriškumas - per daug didelis jautrumas kūno procesams, ypač virškinimui... Depresija - liūdesys be sielos, be naudos... Manija - gyvenimo džiaugsmas be turinio, be sielos... Šizofrenija - įsivaizduojamas gyvenimas, nesugebant atskirti svarbesnių ir ne tokių svarbių dalykų... Psichopatija, liguistas charakteris - pasidavimas atskiriems charakterio bruožams, užuot juos panaudojus... Rinkitės. Jei teisingai pasirinksite, patvirtinsiu... Taip bus daugiau naudos, negu pasakyčiau jums „gatavą" diagnozę...

 

  1. P.: Aš jau išėjau iš proto?

T.: Atsakyti su humoru ar rimtai? Jei su humoru, tai dar neišėjote, o tik einate iš proto, po truputį vaikštinėjate. Tik retkarčiais žingsniuojate, nukrypstate nuo įprasto „kelio"... Leidžiate savo mintims nuklysti... Bet kliedesio dar nėra... Jei rimtai, tai pamėginkite pasakyti ką nors beprotiška. Matote: ne taip paprasta išeiti iš proto, iš įprasto proto kelio..., dar sunkiau padaryti ką nors beprotiška. Pamėginkite... Su jūsų protu - beveik tvarka... Tačiau mintys gerokai netvarkingos. Sieloje - sumaištis, maišalynė, drumzlės...

  1. P.: Kas manyje labiausiai sutrikę?..

T.: Džiaugiuosi, kad kaip tik šito klausiate. Kas labiausiai?.. Apskritai turite daugybę sutrikimų. Tačiau dauguma nereikšmingi ir patys išnyks, jeigu sumažinsime tai, kas sutrikę labiausiai...

Miegas. Atrodo, jis ne toks ir sutrikęs... Miegate 4-5 valandas... Bet 2-3 valandų nuolat trūksta... Miego trūkumas kaupiasi... Dieną esate tokios būsenos - nei budrumo, nei miego... šiek tiek sutrikęs... Reikės pradėti nuo miego reguliavimo...

Orientacija... Ko gero, dabar svarbiausias jūsų sutrikimas - orientacija. Šiek tiek vėluojanti... Tai gąsdina, kelia įtampą, nerimą...

Baimė... Ko gero, visų svarbiausia - jūsų liguista baimė. 15 minučių baimės žmogų gali labiau iškankinti, atimti daugiau jėgų negu pusė dienos darbo...

Jautrumas... Jaučiate tai, ko sveikas žmogus neturėtų jausti... Pavyzdžiui, raumenų, žarnyno, kraujagyslių įtampą...

Santykiai... Labiausiai sutrikę jūsų santykiai... Su savais pojūčiais... Su jausmais... Su vaizduote... Su mintimis... Su savo klaidomis.. . Bernardas Shaw kadaise sakė: „Norint parašyti vieną gerą pjesę, prieš tai reikia parašyti dešimt blogų"... Nepakantus savo klaidoms...

 

  1. P.: Ar labai sunki mano liga? Kokie mano šansai pasveikti? Ar galiu tapti invalidu?
  2. : Jeigu prisiminsime liaudies išmintį, tai Viešpats Dievas, būdamas maloningas, žada mums amžinąjį gyvenimą. Tačiau, būdamas išmintingas, negarantuoja, kad išgyvensime rytojų. Medicinos išmintis sako, kad nėra nepagydomų ligų, tačiau pasitaiko nepagydomų ligonių. Jeigu žiūrėtume diagnozės, neurozės, dvasinių traumų pasekmės, ūmūs asmenybės sutrikimai... praeina savaime arba skiriant minimaliai vaistų ir (ar) dvasinės paramos. Tos pačios ligos, jei gydymas dėl nepalankių sąlygų užsitęsia, bet pagalba ir savipagalba pakankamos, išnyksta 70-90 proc. atvejų. Sunkūs, sudėtingi sutrikimai - 20-30 proc. atvejų. Jeigu kalbėsime su humoru, absoliučiai pasveiksta 10 proc. praktiškai 60 proc. geresni tampa 90 procentų. Čia galima prisiminti būdingą psichiatrų humorą: ne visi šizofrenikai genijai, bet visi genijai - šizofrenikai...
  3. P.: Daktare, kiek galiu jumis tikėti? Ar jūs manęs neapgaudinėjate? Neguodžiate?

T.: Jeigu įsivaizduosime, kad anksčiau 100 proc. tikėjote savo pojūčiais, „nuojauta", jausmais, norais, atmintim, logika, tai kiek jais tikite dabar?.. Nenorėčiau, kad manimi tikėtumėt daugiau negu savimi... Jeigu savim tikite 50 proc. tai manimi tikėkite per pusę, t. y. 25 procentais... Pageidautina, kad ilgainiui, vis palygindamas, pakiltumėt iki jums įprastos normos, visų pirma didindamas tikėjimą savo sielos savybėmis, kartu ir maniškėmis...

Nenorėčiau duoti jums gatavų patarimų... Kaip sako mano mėgstamas aforizmas: juo daugiau gyveni svetimu protu, juo greičiau netenki savojo... Šiuo atveju pasitikėjimo, tikėjimo link geriau artėti mėginant, pasitikrinant, klausiant, lyginant - kaip vieni kitus atitinka savi ir mano sielos procesai. Žinoma, kai kuriais atvejais, kai mano patirtis akivaizdžiai didesnė, kai jūs itin pasimetęs, o tiesa visiškai akivaizdi, galiu jums atsakyti ir tiesiai... Tačiau dabar norėčiau, kad padirbėtume prie klausimo, kurį man užduodate...

 

P.: Daktare, kaip jums atrodo, ar man jau geriau? Aš jau sveikstu? Kada aš pasveiksiu?.. Kaip aš atrodau? (Gydytojui sunku, nes ligoniui reikia konkrečių, vaizdžių, aiškių ir teigiamai jį veikiančių atsakymų, neprieštaraujančių bendrai savijautai ir įsitikinimams. Kitokių jis priimti negali, „nesupranta", nenori.)

T.: Norisi jus nudžiuginti... Bet ar jūs pats galėsite džiaugtis? Ar ne per daug norite iš manęs išgirsti?.. Bijau, kad jeigu jus nudžiuginsiu, tai liausitės stengęsis sveikti. O jūsų aktyvumas sveikti reikalingas...

Jūsų elgesio pagerėjimas ypač akivaizdus dėl to, kad... Tai objektyviai, o subjektyviai, sprendžiant iš savijautos, kuo pats džiaugiatės?..

Pagerėjimas būna dvejopas: pradinis ir galutinis... Jūsų - akivaizdus pradinis... Galutinis pagerėjimas prasideda tada, kai žmogus gali pasakyti: „Ligos jau nebejaučiu, bet žinau, kad ji dar yra". Arba: „Norėtųsi atminčiai, „imunitetui" štai tokią „beprotybėlę" turėti"... Arba: „Mano sapnai jau sveiki..."

 

  1. P.: Kaip jūs mane gydysite, daktare?

T.: Neketinu jūsų gydyti... Jums teks gydytis... Kitaip tariant, pačiam save gydyti... Ketinu tik padėti... Gijimas paprastai prasideda iš vidaus. Tad iš pradžių jūs jį galite pajusti, o tik paskui iš jūsų elgesio, išorės galėsiu pamatyti aš... Žinoma, jūsų jausmai ryškūs, galiu ir aš pirmas pastebėti iš šalies, bet geriau, jeigu pirmuosius pasikeitimus pamatysite jūs... O aš patvirtinsiu. Tai tinka ir vaistų poveikiui. Ir mano paaiškinimų poveikiui. Ir jūsų suvokimo. Ir pojūčių, jausmų, instinktų, atminties, mąstymo, veiksmų pratimams... Labai svarbu, kad ir pats suvoktumėt, ir man praneštumėt, kokia vaistų dozė, psichologinio krūvio dozė jums geriausiai tinka...

 

  1. P.: Ką galiu, ką reikėtų papasakoti artimiesiems apie mano ligą?..
  2. : Tik esmę... Kad jie suprastų, kas jums yra, ir nejaustų nereikalingo nerimo... Ir, žinoma, kad galėtų prireikus jums padėti... Pavyzdžiui, kad jūs reaguojate 5 kartus jautriau negu anksčiau... Kad 5-10 kartų labiau nerimaujate negu anksčiau, kad jiems gali kas nors nutikti... Kad jumyse kur kas daugiau baimingumo. Bijote kuo nors įžeisti...

Jeigu kamuoja abejonės, klauskite... Bet klausimai turi būti labai konkretūs, aiškūs. Kad galima būtų atsakyti „Taip" arba „Ne", „Neatsimenu"...

 

  1. P. : Ką man sakyti darbe, kai ten sužinos, kad gydžiausi pas psichiatrą?
  2. : Čia geriau nedaugžodžiauti... Dauguma mano pacientų sako, kad jie nesigydė, o konsultavosi... Kad juos terapeutas pasiuntė konsultuotis dėl per daug didelio jautrumo sąnarių skausmams, apetito sutrikimų, neramaus miego...

 

  1. P.: Ką daryti, kad liga vėl nepasikartotų?..

T.: Psichologiniu lygiu pageidautina „dėl imuniteto" kartais prisiminti apie ligą... Pamatuoti atstumą, per kurį nuo jos nutolote... Priminti sau, kad įveikti sunkumai - tai įgytos galimybės. Būti dvasingesniam. Mano mėgstamas aforizmas: dvasingi žmonės neserga dvasinėmis ligomis.. . Jeigu bijai Dievo, tai daugiau jau nieko galima nebijoti...

 

  1. Gydomieji sakiniai, psichoterapiniai aforizmai visiems ligos ir gyvenimo po ligos atvejams.

Čia norėčiau pateikti sakinius, kuriuos galima naudoti pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis ir gauti puikų gydomąjį efektą. Jie kartais iš esmės pertvarko mozaiką, detales, atskirybes, sujauktą paveikslą, laikiną dvasinę sumaištį keičia į darnų, aiškų vaizdą, harmoningą laiko jausmą, savitumą... Tai nedidelė dalis iš tos gausos, susikaupusios per daugelį praktikos metų. Šių sakinių kilmė, autorystė yra ne mano, ne psichoterapijos, net ne XX amžiaus... Kaip ir gilūs, amžini žodžiai... Tikiuosi, kad aš, kolegos, pacientai bus bendradarbiais ir bendrai kurs šiuos sakinius sau, kitiems, „miestui ir pasauliui"...

Išvardysiu juos pagal tai, kaip dažnai vartodavau šiuos sakinius savo praktikoje.

  • Viešpats Dievas mane baudžia. Ačiū Dievui, jis manęs nepamiršo!
  • Dvasios ligonis gali būti silpnas iš išorės ir labai stiprus iš vidaus (ir atvirkščiai).
  • Kas niekada nebuvo pametęs galvos, tas pametė labai daug.
  • Pats baisiausias kalėjimas būna maža sielelė. Pats baisiausias prižiūrėtojas - savas mažutis „Aš".
  • Neskubėkite atsikratyti kvailybės, nesužinoję, nuo ko ji jus saugo.
  • Neskubėkite atsikratyti beprotybės, nesužinoję, kas jūsų laukia, kai būsite sveiki.
  • Mes pakankamai bijome beprotybės, bet per mažai - besieliškumo ir bedvasiškumo.
  • Kvailius traukia protas. Protingus - kvailybė. Žmonija prieštaringa.
  • Protingi žmonės garbina protą. Išmintingi juo naudojasi.
  • Sveikas protas nereikalauja, kad jam duotų apibrėžimą.
  • Esu beprotis. Ir tai vienas iš įrodymų, kad esu gyvas.
  • Pamišėlis visur įžvelgia priežastį.
  • Pamėginkite įsivaizduoti kaip kliedesį...
  • Persekiojimo kliedesys padeda bėgant ilgas distancijas.
  • Reikalas ne tas, kad XX amžiuje tapome didesni bepročiai. Mes tik sužinojome, ką sugebame.
  • Norint išeiti iš proto, reikia jį turėti.
  • Tai ne beprotybė. Tai tiesiog atgrasūs samprotavimai.
  • Jeigu išėjote iš proto, nepasirašinėkite besąlygiškos kapituliacijos su psichiatru... Tik su Viešpačiu Dievu.
  • Atminties sutrikimas didesnis tada, kai negalime pamiršti, negu tada, kai negalime atsiminti.
  • Iš klaidų mokomasi. Ar ne laikas daryti kitas klaidas?
  • Kai žmogus kalba su Dievu, tai malda. Kai Dievas kalba su žmogum, tai dažniausiai šizofrenija.
  • Neverta taip plėtoti savo minties, jausmo, vaizduotės, kad paskui nepajėgtume jų išlaikyti...
  • Kalbantis su savimi neretai advokatas reikalingas net labiau, negu kalbantis su psichiatru ar policininku.
  • Galvoti už jus neketinu... Mąstymo klaidas taisyti galiu... Tačiau tam pradėkite galvoti patys...
  • Viskas gali mums tarnauti - pojūčiai, jausmas, potraukis, atmintis, mąstymas, vaizduotė, valia. Tačiau mes kažkodėl verčiau tarnaujame viskam - pojūčiams, jausmams...
  • Gardnerio dėsnis: kiekvienoje specialybėje 85 proc. žmonių yra nekompetentingi.
  • Psichiatro sveikatą saugo tai, kad jis mažai galvoja, jis žino...
  • Žudikas nužudo žmogų. Savižudis - žmoniją.
  • Ruoškis mirčiai, bet rugius pasėk.

Ir dar kai kas iš mano didžiųjų neakivaizdinių mokytojų, didžiųjų rusų teisininkų, kurių minčių niekada nedrįstu pateikti, nenurodydamas vardų, ir nedrįstu jų taisyti, keisti... Ne aš jas, tas mintis, pasirenku savo bendradarbiais, bet jos pasirenka, kada ateiti pas mane, pas mus su pacientu.

 

Fiodoras Plevako:

  • „...Jis nusikaltimo nepadarė, jis „krito" į nusikaltimą."
  • „Protas ir sąžinė nespėja paskui... ryžtą..."
  • „Sąmonė ir nesąmoningumas, valia ir bevališkumas taip susipina žmogaus sieloje..."
  • „...Mano bejėgiškumas tegu nebus panaudotas kaip įrodymas prieš teisiamąjį."
  • „Patys švenčiausi ir tuo pat metu labiausiai beginkliai interesai."
  • „Kokia tad yra mūsų pareiga? Siekti tiesos, o ne vienos dalies pergalės ir hegemonijos prieš kitą."
  • „...Išspręskite jums pavestą bylą su didžiausia tikimybe. Iš žmonių teismo niekas neturi teisės reikalauti ko nors daugiau."
  • „... Būtų išmintinga apsiriboti šiais keliais žodžiais."
  • „...Būtinoji gintis... - tai ne įstatymo dovana, tai įstatymo pripa¬žinta prigimtinė būsena."
  • „Įstatymas, nepaisant jo leidėjų meistriškumo, didžiai patyru¬sių karūnos teisėjų, vis dėlto labiau vertina žmonių, gyvenimo, patirties teismą... jo matas - ta nuojauta, be kurios niekas niekada ir jokiomis priemonėmis nepajėgs nustatyti sielos šilumos ar šalčio, nuojauta, galima tik tiriančiajam tiesiogiai prisiliečiant prie tiriamojo..."

 

  1. Sergeičius (Piotras Porochovščikovas):
  • „... Manau, kad žmonės visada ar bent jau dažniausiai klysta, veikiami pernelyg didelės jausmų įtampos... Iš tiesų lygiai taip pat dažnai pasitaiko priešingas reiškinys... - savanaudiškumas, viltis, baimė mumyse dažniau būna per daug silpni negu per daug stiprūs..."
  • „Teisėjas negali iš šalių reikalauti tiesos. Negali reikalauti net atvirumo ar nuoširdumo. Jis privalo tik būti teisingas. Nei kaltintojas, nei gynėjas negali prisiekusiesiems atskleisti tiesos; jie gali kalbėti tik apie tikimybę."
  • „Svarbiausioji gynybos taisyklė - protingai nustatyti savo užduoties ribas."
  • „Kur kas geriau nutylėti, negu pasakyti per daug..., pasakyti taip, kad prisiekusieji patys sau pridurtų tai, kas nutylėta; palikti erdvės jų vaizduotei ir nuojautai, kad nesukeltume jų nepasitikėjimo..."
  • „...Klausimą dera užduoti, tik iš anksto žinant atsakymą."
  • „Oratorius privalo... ne tik pats būti protingas, bet ir skatinti kitų protingumą."
  • „Ir reikia būti dosniam kaip gyvenimas. Oratorius menininkas privalo ne tik paimti iš bylos viską, bet ir sudėti į ją visa, kas tą akimirką glūdi jo prote ir širdyje. Ir tai turi vykti ne taip, kaip kasdieniuose sandėriuose: ...už viską paimta oratorius privalo mokėti dešimteriopai..."
  • „Buteliai skamba maloniau negu bažnyčios varpai."

 

Populiariausi