VIKTORAS KAGANAS

Psichoterapija ir gyvenimas: egzistencinė praktika pagal Aleksandrą Alekseičiką

(12 skyrius knygos "Gydyti gyvenimu")

- Kas iš tikrųjų yra psichoterapija? Gal tai toks žaidimas, kas ką aploš?
- Niekas nieko neaplošia, nes niekas iš nieko nelošia.
- Tai kas gi tai?
- Tai gyvenimas.
- O koks skirtumas?
- Psichoterapija yra išgrynintas ir paspartintas gyvenimas.
- Nieko sau.


Psichologų pokalbiai (iš P. Gaverdovskajos rinkinio)

Klausimas ne apie tai, kaip išsigydyti, o kaip gyventi. Džozefas Konradas

...atviras gyvenimui ir pokyčiams žmogus, rizikuojantis būti savimi ir kurti būtį aplink save.
Galina Mikkin

Iš daugelio Rusijos psichoterapijos metodikų nė viena nesukeldavo tokių įvairių ir poliariškų nuomonių ir požiūrių kaip Intensyvus Terapinis Gyvenimas (ITG) - nuo garbinimo pagal amžinąjį stabų kūrimo receptą iki atmetimo, apsitaisiusio neigimo rūbu (šį taikliai apibūdino Viktoras Šklovskis: „... atėjo pasižiūrėti į gėlę ir, kad būtų patogiau, ant jos atsisėdo"'). Be to, išskyrus nedidelę diskusiją2, kilusią po M. Rozino3 bandymo „atsisėsti ant gėlės", iki šiol dar nepasirodė bent kiek išsamesnė ITG kaip terapijos sistemos analizė. Atrodytų, paradoksali situacija, nors, tarp kitko, psichologiškai gana įdomi: aistros kunkuliuoja nerasdamos žodinės išraiškos, o tuo metu šimtai psichoterapijos muilo burbulų knygų pavidalu nugula lentynas. Atsitiktinumas?


A. Alekseičiko „popierinių" tekstų nėra daug4. Kurdamas ITG hipertekstą, jis menkai tesirūpina rašymu. Net, atrodo, į „mintį ištartąją" žvelgia lyg nepasitikėdamas, noromis ar nenoromis sekdamas hesichastų tyliąja tradicija5: „...aš daug dirbu, bet mažai rašau. Labai sudėtinga ginčuose perteikti tą intensyvaus, vientiso gyvo darbo daugiamatiškumą <...> Bijau, kad daugelis psichoterapeutų, rašančių apie savo darbą, tampa labiau poetais, psichoterapijos svajotojais negu praktiniais darbuotojais." Kad ir kaip būtų, tekstai vis dėlto egzistuoja, jie daugiaplaniai, metaforiški, ironiški, sodrūs, kartais perkrauti, bet ir juose, nieko nenuslėpdamas, A. Alekseičikas aiškiai kažką nutyli, daugiau klausia, negu atsako į klausimus. Dažnai jo atsakymai vienu ar kitu atžvilgiu laikomi nepadoriais užmirštant, kad „nepadorių atsakymų nebūna, yra nepadorūs klausimai" (O. Vaildas). Išgirdę jo iškeltą klausimą, žmonės neretai susierzina, užmiršdami, kad „genialių atsakymų nebūna, yra genialūs klausimai" (A. Kabakovas). Jis kaltinamas megalomanija, tačiau nuolankiai pripažįsta savo galimybių ribas, net profesinio įkarščio apimtas jų neperžengia, nesikėsina ištarti tai, ko pasakyti neįmanoma, ir paaiškinti tai, kas nepaaiškinama. Jo terapijos ir tekstų žanras yra pragyvenimas ir iš-gyvenimas. Jis nutyli kažkurią paslaptį ne todėl, kad nemoka ištarti, o todėl, kad ištarta paslaptis liaujasi buvusi paslaptim, praranda savo galią: „Jeigu druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti" (Mt, 5:13). Jis atveda prie paslapties, o kaip tu ją atversi, ar atversi apskritai ir kokia ji tau pasirodys - tai tavo laisvė ar nelaisvė, kurią pasirenki pats. „Kai viską paaiškinsime, liks kažkokia metafizinė liekana, kuri iš tikrųjų viską ir paaiškins" (G. Budkeris). Sakyčiau, ta „metafizinė liekana" kaip tik ir yra svarbiausia ITG - jei fizinis vyksmas apakina, ši esmingiausioji dalis gali taip ir likti šešėlyje.
------------------------
1 Kitas klausimas: į ką krypsta garbinimas ar nepripažinimas - į ITG ar jo kūrėją? - V. K.
2 Моск. Психотер. Журн., 1993,4, р. 101-122 (О. В. Немиринский, Л. М. Хайруллаева, M. Е. Бурно, А. Е. Алексейчик).
3 Розин В. М. Терапия «Алексейчиком» (заметки наблюдателя). Моск. Психотер. Журн., 1993. L Р-161-165.
4 Алексейчик А. Е. Восхождение на вершину. Моск. Психотер. Журн., 1993, 4, р. 112-122; Интенсивная терапевтическая жизнь. Независим. Психиатр. Журн. 1999, I, р. 26-33 ir 1999, 2, р. 45-51; К уходу митрополита Антония Сурожского - Экзистенциальная Традиция, 2004, l> Р- 7-9; Духовные аспекты в психотерапии. Экзистенциальная Традиция, 2004, с 18-26.
5 Хоружий С. С. После перерыва. Пути русской философии. СПб.: Алетейя, 1994.
-------------------------
Kiekvienas prisimename ką nors sava. Man A. Alekseičikas ir ITG siejasi su Andrejaus Tarkovskio „Stalkeriu" (drąsa žengti į „draudžiamas zonas"), su Miltono Eriksono psichoterapija (vienovė su gyvenimu) ir su Wernerio Erhardo EST-treningu („peak experience" situacijų kūrimas).


Mudu susipažinome beveik prieš dvidešimt metų, apie Aleksandrą jau buvau girdėjęs kažką skandalinga, nors rimčiau į tai neįsiklausiau. Alekseičikas vedė trumpą seminarą tuometiniame Leningrade. Mūsų pusvalandžio trukmės bendravimas ne tiek mane sudomino, kiek kažkuo „užkabino". Maždaug po pusmečio susiruošiau į Ognikovą dėstyti Jaunųjų psichologų mokykloje, jos programoje buvo ir Aleksandro grupė. Keliavau per Maskvą, kur prasitariau kolegoms apie ketinimą pakliūti į grupę pas A. Alekseičiką ir išgirdau, kad tai „padorumo testas, ir garbingi žmonės šiame fašizme nedalyvauja". Paskui, žinoma, nedalyvauti jau nebegalėjau - privalėjau pagrįsti savo požiūrį, o lipdyti iš svetimų rankų gautas etiketes man buvo bjauru. Šioje grupėje mes su Aleksandru stipriai „surėmėme ragus", tačiau aš gavau tai, apie ką vėliau Aleksandras rašė: „... keletas valandų suteikia tokią patirtį, tokį gydomąjį efektą, kokio paprastame chroniškame gyvenime lauktume ne vienerius metus." Susitikimas ta prasme, apie kurią kalbama „geštalto terapijos maldoje"', įvyko - aš atsivėriau ITG, o ITG atsivėrė man. Buvo dar dvi grupės. Pirmoji -„Baltijos žvaigždžių" seminare, kur mano pritarimas ITG sukėlė gana aršią priešpriešą su daugeliu kolegų ir padėjo ją išlaikyti. Antroji - kasmetiniame Aleksandro seminare Vilniuje prieš pat man išvažiuojant. Tarp jų ir vėliau iki šios dienos - trumpi susitikimai „dviejų dalyvių grupėje", pasisėdėjimai iki paryčių, laiškai. Miobijaus juosta susivėrė, ir dabar galiu, nekeisdamas pozicijos, pažvelgti ne tik į ITG per psichoterapijos prizmę, bet ir į psichoterapiją per ITG prizmę.


Tačiau apie ką iš tiesų kalbame, samprotaudami apie psichoterapiją? Psichoterapijos sąvoka priskiriama neaiškių (angl./fuzzy) sąvokų klasei2, tokios sąvokos prasmę suvokia kiekvienas, bet visiems kartu susitarti dėl jos sunku. Pasirodžius J. Zeigo ir M. Muniono knygai3, iš esmės neįmanoma stengtis apibrėžti psichoterapijos sąvoką sąmoningai ar nesąmoningai neklimpstant į epigoniškumą. Bent truputį griežčiau ir nešališkiau pamąsčius, tenka sutikti su didžiuoju skeptiku T. Szaszu, kad „... psichoterapijos terminas žymi įvairius sekuliarizuotos, tai yra pasaulietinės etikos principus ir jų panaudojimą praktikoje. ...kiekvienas metodas ir kiekviena psichoterapijos kryptis yra taikomosios etikos sistema, kurią atspindi gydymo idioma. Kiekvienas šių metodų ir krypčių įkūnija jų kūrėjų ir sekėjų asmenines savybes, jų siekius ir vertybes".4 Kitaip tariant, psichoterapija - tai terapeuto savęs aktualizavimas etinėje praktikoje.
---------------------------------
1 „Ai dirbu savo darbą, o tu savo. Šiame pasaulyje esu ne tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius. O tu šiame pasaulyje esi ne tam, kad atitiktum manuosius. Tu esi tu, ai esu ai. Ir jeigu mes surasime vienas kitą, tai puiku. O jei nesurasime, tai čia niekuo nepadėsi."
2 „Neapibrėžtos sąvokos turinys ir ribos patikslinami samprotaujant, nevienodu laiku ir įvairiems asmenims jie gali būti šiek tiek skirtingi. Šitas variantiškumas neprieštarauja objek¬tyviam tokios sąvokos pagrindui, jį nulemia ir tai, kad siekti visiško tikslumo nėra reikalo ir net neįmanoma, esant duotajam žinių lygiui." (Блехман И. И., Мышкис А. Д., Пановко Я. Г. Механика и прикладная математика. Логика и особенности приложений математики. М.: Наука, 1982. р. 59].
3 Зейг Д., Мьюниен М. (Ред.) Психотерапия - что это? М.: Класс, 2000.
4 Заз Т. Žr. Зейг Д., Мьюниен М., р. 179.
-------------------------------
Neapsistodamas ties medicininių ir nemedicininių psichoterapijos modelių1 aptarimu, norėčiau pabrėžti, kad tai teoriniai modeliai, žymintys psichoterapijos kontinuumo polius. Tačiau faktiškai kalbama ne apie alternatyvas, o apie įvairias proporcijas, apie skirtingus psichoterapinio veiksmo geštalto figūros ir fono santykius: tai, kas viename modelyje yra figūra, kitame yra fonas, ir atvirkščiai. Man atrodo, kur kas svarbiau palyginti tik iš dalies sutampančius medicininį - nemedicininį ir objektyvų - subjektyvų pradą apskritai psichoterapijoje ir konkrečiai ITG.


Net sukaupus dėmesį į taikinį-simptomą, psichoterapija įmanoma ir turi šansą sulaukti sėkmės tik tada, kai simptomo nešėjas2 išgyvena tą simptomą kaip kažką nepageidautina, kai simptomas sukoncentruoja ir išreiškia kažką, kas realiai nesiejama su liga. Ieškoti pagalbos žmogų skatina ne pats simptomas, o jo iš-gyvenimas ir su juo susiję išgyvenimai, ta prasmė, kurią žmogus suteikia simptomui, be to, ta prasmė dažniausiai yra ne-išsakoma, ne-verbalizuojama, ne-įsisamoninta ir paprastai suskaidyta, savo esme konfliktiška. Vadinasi, psichoterapeuto darbas koncentruojasi ne ties pačiu simptomu, o ties jo išgyvenimu. Štai pavyzdys, kokių daugybę rasi kiekvieno mūsų darbe.

Motina atveda į priėmimą vienuolikos metų mergaitę dėl šlapimo ir išmatų nelaikymo, kuris ne tik netrikdo mergaitės, bet, atrodo, jai net patinka, ji tėplioja išmatomis sieną šalia pagalvės ir panašiai. įspūdingas vaizdas! Aš, ką tik „didžiosios psichiatrijos" išleistas į gyvenimą, visomis išgalėmis „puolu simptomus", kol vienąkart pastebiu, kad mergaitė su manimi lenktyniauja ir laimi. Kiekvieną sykį ji ateina į kabinetą vos ne atvirai puikuodamasi: „Tai ką? Manote, kad įveikėte mane?" Šitai suvokęs, per kitą susitikimą, atsiliepdamas į pergalingą mergaitės žvilgsnį ir motinos skundus, kad viskas po senovei ir gal net blogiau, jai sakau: „Žinote, buvau neteisus. Jūsų duktė yra pakankamai užaugusi ir pakankamai protinga, kad pati nuspręstų, kas jai patinka ir kas ne. Kokią turiu teisę atimti iš jos dalykus, kurie jai patinka, ir tuo ją kankinti? Jei patinka - tebūnie"... ir atsisveikinu. Motina, netekusi žado iš pasipiktinimo, čiupo dukrą ir išlėkė iš kabineto, o po kelių savaičių paskambinusi pasakojo: „ Baisiai supykau ant jūsų, ant dukros, ant savęs, kad nepavyko pratęsti gydymo; tylėdamos perėjome antro aukšto koridorių, nusileidome į pirmąjį aukštą, priėjome rūbinę, apsirengėme ir išėjome pro duris, vis taip pat netardamos nė žodžio; lauke duktė staiga tarė: „Jis ką, tikriausiai visiškas kvailys?" - ir viskas, nuo to laiko ji sausa ir švari."

-----------------------------------
1 Каган B. E. Трансметодическая психотерапия. Независим. Психиатр. Журнал, 1996,3, с. 39-43; Transmethodological Psychotherapy. In: Humanistic Psychology Towards the XXI Cen¬tury. Vilnius, 1997, p. p. 44-48; Psychology and Psychotherapy: Humanization and Integration. J. of Russian and East European Psychology, 1998,1, p. 5-17; Бадхен А. А., Каган В. E. Новая психология и духовное измерение. СПб: Гармония, 1995.
2 Smegenų nešėjas, charakterio bruožų nešėjas - dažnai objektyvistinės orientacijos moksluose vartojami terminai žmogui apibūdinti. - V. K.
------------------------------------------

Tuomet buvau jaunas, vos pradėjęs dirbti psichoterapeutas, ir visa tai įvyko ne pagal mano terapijos planą: elgiausi skatinamas bejėgiškumo ir nevilties (kartais pasimetimo būsena gali savotiškai mobilizuoti) ir gavau puikią pamoką. Šį atvejį tam tikra prasme galima sieti su paradoksalios intencijos, nurodyto simptomo ir kitomis metodikomis. Tačiau metodikos be terapinio dialogo neveiksmingos. Klinikoje, pasitelkę testus ir interpretacijas, galime priartėti prie paciento išgyvenimų ir prasmių, bet galų gale tenka pripažinti, kad „objektyvios realybės nėra, tai tik sąmonės iliuzija, turime tik objektyvuotą realybę, kilusią iš tam tikro dvasios kryptingumo. <...> Prasmė turi būti to paties mastelio kaip ir mano likimas. Objektyvuota prasmė man neturi jokios prasmės. Prasmė gali būti tik subjektyvi, objektiškumas tėra pasityčiojimas iš prasmės"'. Mano tikslas terapijoje yra ne prasiskverbti į šias prasmes (nes bus teisus pacientas, pakartojęs dešimtmečio berniuko žodžius: „... į klausimą: „Ko paprašytum Dievo?" galiu atsakyti taip: „Tai mano paslaptis. Ir nesirengiu jos atskleisti"), mano užduotis - sukurti tokias sąlygas, kad pacientas turėtų galimybę pats išgyventi šias prasmes pilniau ir įvairiau.


Ar šitai vyksta ITG metu, ir jei vyksta, tai kaip? Tiesą sakant, kuo ITG skiriasi nuo įprastinių grupių ir pratybų? Remsiuosi gyva patirtimi tų grupių, kuriose dalyvavau pats, ir savo gyvenimo jose patirtimi, vadovaudamasis Dono Chuano pozicija, išdėstyta K. Kastanedos -įvykio reikšmę nusako iš jo gauta pamoka. Pradėsiu nuo pradžių, nuo grupės formavimo procedūros, kurią vienas „prisėdusiųjų gėlę" dalyvių pavadino įžanga į fašizmą.

--------------------------------------
1 Бердяев H. А. Самопознание. M,: ДЭМ, 1990, p. 177,184.
-------------------------------------

Iš tiesų procesas, kurio metu Alekseičikas formuoja grupę, neatitinka nei medicininio, nei psichologinio modelio - pirmuoju atveju, remdamasis vadinamuoju medicininiu tikslingumu, grupę formuoja psichoterapeutas, pacientams nedalyvaujant, antruoju atveju dalyvavimas grupėje yra savanoriškas ir jį riboja tik numatytas grupės dydis. Tuo tarpu čia vyksta kažkas neapsakoma. Gausybė žmonių. Vieni nori pakliūti į grupę, kiti atėjo tik paspoksoti į šitą cirką ir nesirengia likti net stebėtojais. Bet kažkas keista sklando ore, atmosfera įsielektrinusi. Kai tvyksteli pirmosios kibirkštys, pasirodo Alekseičikas ir į savaime susidariusį tuščią ratą pasisodina gal 5 ar 7 žmones, pasilikdamas sau teisę pakviesti dar ką nors, tad vibruojančioje atmosferoje pakimba protekcijos galimybė. Toliau bet kuris iš tų, kas nepakliuvo į išrinktųjų būrį, gali žengti į ratą ir mėginti įtikinti išrinktuosius priimti jį - pasakyti ar padaryti nežinia ką, tačiau padaryti taip, kad išrinktieji panorėtų jį priimti. Išrinktiesiems nėra jokių taisyklių, norės - priims, nenorės - nepriims. Nedrąsūs, apsimestinai žvalūs, įžūlūs... visokie pretendentai vienas po kito ateina į rato pakraštį, kažką kalba, atsakinėja į klausimus, kažkas pasilieka, kažkas išeina it musę kandęs. Ir gal viskas kaip nors po truputį nusistovėtų šiokiam tokiam susirinkusiųjų pasitenkinimui, jeigu ne Alekseičikas, kuris staiga įsišėlsta, paskui užsispiria ir vis tiek pasiekia, kad kažkuris jau priimtasis išlekia iš grupės, bet čia pat leidžia grupei ką nors priimti tiesiog šiaip sau ir tuoj pakviečia kokį savanorį, kuris turi išvyti iš grupės porą priimtųjų, kad pats į ją įeitų, ir t.t. Taip tęsiasi tol, kol Alekseičikas pats nenuspręs, kad pagaliau galima sustoti.

Vien dėl šios procedūros Alekseičikui prikabinta daugiau moralinių etikečių negu kadaise ordinų Leonidui Iljičiui. Palikęs moralizavimą tiems, kurie mėgsta tą užsiėmimą, noriu pasidalyti tomis pamokomis, kurias man pavyko gauti iš Aleksandro, atsidūrus pretendento kailyje. Turiu pripažinti, kad lįsdamas į tą kailį nebuvau jo gerbėjas - šitai lėmė ir jo nepriimtinumas daugeliui gana gerbiamų mano kolegų, ir profesiniai štampai, ir profesinio pavydo bei konkurencijos mišinys, ir Aleksandro pasiūlymas priimti mane grupėn „pagal protekciją" (girdi, „blatas" - tai negerai, jis to nemėgstąs, o protekcija - ištarta su tokia pašaipėle - juk visai kas kita); su tokiu pasiūlymu sutikti negalėjau, nes jame jaučiau tarsi paplekšnojimą per petį ir kartu įpareigojimą.

Patekti į grupę, būti jos priimtam - tai užduotis, reikalaujanti suderinti kongruentiškumą ir autentiškumą. Privalau išlaikyti savą autentiškumą, priimdamas situacijos autentiškumą ir autentiškumą visų tų, į kuriuos kreipiuosi. Kitaip tariant, turiu išmėginti vieną giluminių psichoterapeuto įgūdžių, patį savosios psichoterapeuto esmės branduolį - atsistoti „nuogas tarp nuogų", daryti tai, ką darau (arba manau, kad darau) kasdieniame savo darbe. Atsistoti iš tiesų, o ne suvaidinti nuogą žmogų grupinių pratybų spektaklyje. Tai atsakingas pasirinkimas, apie jo būtinybę tiek daug postringaujame teoriniuose seminaruose ir kartojame pacientams, o štai dabar aš pats turiu pasirinkti - baisu'...

Bet kodėl, tiesą sakant, turiu šitą vaipymąsi laikyti tikrumu? Štai, gynybos prabilo, šalin atsakingą pasirinkimą, šleikščiai iš baimės susigūžusius pečius pakeičia maloniai išsitiesęs stotas. Garsiai trakšteli jungiklis, ir kontrolės mechanizmas perjungtas iš vidaus į išorę. Dabar, apsigaubus gražia pamokslavimų apie būtinybę priimti klientą tokį-koks-jis-yra skraiste, man jau nebebado akių tai, kad pats nesugebu ar nenoriu taip pat priimti kolegos, kad priskiriu jam kažkokius motyvus, užuot čia-ir-dabar patyręs realybę tokią-kokia-ji-yra. Būtų galima laidyti teisėto pykčio ir moralizavimo strėles, nepastebint, kad mano žodžiai apie Alekseičiką byloja daugiau apie mane negu apie jį: vyksmo prasmė glūdi ne vyksmo formoje, o jį suvokiančiųjų ir išgyvenančiųjų galvose, lygiai taip pat, kaip, A. Izbicerio žodžiais tariant, „.. .muzikos vaizdingumas tiek pat yra klausytojų galvose, kaip ir poezijos vaizdingumas - skaitytojų galvose"'.

---------------------------------------
1 „Argi manai - tiesa paprasta? Mėginki, ištarki. Tavo lūpos sustirs, pasiilgusios melo. Melo toks paprastumas, juk taip lengva su juo..." (M. Petrovych); „Matau per daug išlaisvintojų, nematau laisvų žmonių". (A. I. Gercenas.)
---------------------------------------

Patekimo į grupę procedūra iškelia profesionalui esminius jo profesinio ir žmogiškojo identiškumo klausimus, leidžia jam pasinerti į apčiuopiamai tikrą realybę, pamatyti tuos klausimus ir mėginti į juos atsakyti. Pripažinus, kad grupės formavimo procesas yra tikras, iš to galima daug pasimokyti. Tačiau turiu pasakyti, kad sprendimas eiti į grupę, likti stebėtoju ar apskritai nedalyvauti, kaip ir mano apsisprendimo motyvai, mano motyvavimo etika ir sprendimo įgyvendinimo estetika yra ne mažiau pamokantys, jeigu, žinoma, noriu ir galiu sau leisti mokytis.

Ar galima kitokia grupės formavimo procedūra, atverianti dalyviams ir stebėtojams tokias pat galimybes, bet taip, kad jiems būtų malonu, kad ji būtų pamokantis gėrio įkūnijimas? Šis klausimas tarsi reiškia, kad egzistuoja kažkoks visuotinis supratimas, kas yra gėris, kokios jo sąlygos ir priežastys. Bet ar toks supratimas įmanomas?

„Asmenybinis veiksmas yra toks, kuriam nereikia nurodyti jokių priežasčių, kurio nelemia tai, kas priimta šioje visuomenėje, kuris įvyko ne todėl, kad šioje kultūroje yra toks įprotis ir taip yra susitarta manyti, elgtis, veikti. Juk ką mes vadiname asmeniniu veiksmu? Kuo pasižymi asmeniškai veikiantis žmogus ar individas? Tuo, kad jo poelgiai neturi jokių sąlyginių pagrindų. Jie besąlygiški. < ... > Blogiui ir negarbingumui visada atrandama priežasčių, visada intuityviai jų ieškome, bet niekada jų neieškome gėriui ir dorai. Kaip tik todėl, kad šios sąvokos, būsenos pagal savo turinį ir apibrėžimą nėra reikalingos jokių priežasčių" \ Todėl kartu su M. Mamardašvili ir V. Grosmanu3 sakau - ne, mes nežinome, nei kas yra gėris, nei juo labiau kokios jo priežastys. Dar daugiau, anaiptol ne visuomet atpažįstame gėrį net jį išvydę. Ten, kur atsiranda pretenzijų viską žinoti apie gėrį ir jo priežastis, pirmiausia nukenčia tie, kuriuos tas gėris turėtų „ištikti"'. Tačiau jeigu nutarsime, kad toks visuotinis supratimas egzistuoja, teks sutikti su T. Eliotu: „Tad iš ko kursime gėrį? Tik iš blogio, daugiau nėra iš ko." Išguiti porą kolegų iš grupės tam, kad užimtum jų vietą, ir dar gundyti žmones tokia galimybe - ak, kaip negerai! Tačiau šis gundymas turi prasmės, nes čia modeliuojama pati paprasčiausia gyvenimiška situacija, kur šių dalykų dažnai net nepastebime, priimame kaip savaime suprantamus ir tarsi visiškai nekaltus. Ar ne todėl šis modelis taip ryžtingai atmetamas, kad apnuogina dramatišką įtampą, slypinčią kasdieniuose, paprastai nepastebimuose dalykuose? Štai aš kažkur skubu, ir man pavyksta įsisprausti į sausakimšą autobusą prieš pat seniai laukiančiųjų nosį. Atėmiau jų gyvenimo laiko gabalą (brangiausia, ką mums davė Dievas, yra mūsų gyvenimo laikas), dabar jie mindžikuos stotelėje, laukdami kito autobuso, vėluodami galbūt kur kas svarbesniais reikalais, negu mane stūmęs menkas rūpestėlis. Temeta akmenį į Alekseičiką tas, kuris šiuo atžvilgiu pats be nuodėmės. Tačiau gyvenime yra kitaip negu Biblijoje, nuodėmingieji svaido akmenis, menkindami savas nuodėmes, bet, deja, tik savo pačių akyse2. Tai - taip pat terapinio gyvenimo dalis. Jame už viską tenka mokėti. Ar varytojas sumokės už tai, ką padarė, o gal grupė atsilygins jam už žygdarbį? Mačiau ir viena, ir kita. Kalbant apie moralę, grupės formavimas ir, beje, jos tolesnis gyvenimas man primena psichologines dorovės pratybas - ten ne užsiimama teorijomis, bet veikiama.

------------------------------------
1 Избицер А. Король Швейцерии. http://www.lebed.com/2005/art4i37. htm
2 Мамардашвили M. Философия и личность. Человек, 1994, 5, р. 5-19.
3 Гроссман В. Жизнь и судьба. М. :СП, 1990, р. 306-311.
----------------------------------

Formuojant grupę, vienas iš kertinių procesų yra žaibiška potencialių dalyvių diagnostika. Dramatiška ir reali įtampa puikiai atskleidžia tai, kas ramiomis aplinkybėmis neišryškėtų, ir reikalauja iš vadovo aukščiausio diagnostikos pilotažo. Mano akyse Alekseičikas keturis kartus (!) rado pretekstą pašalinti ir galų gale pašalino iš grupės dalyvį, kurio anksčiau niekada nebuvo matęs ir kurį grupė, demonstruodama neįtikėtiną žmogiškumą ir geraširdiškumą, kiekvienąkart vėl priimdavo, tarsi pritardama stovinčiųjų už rato pasipiktinimui: „ Toks mielas žmogus... gaila... neteisinga, juk jis taip trokšta." Nesu naujokas psichiatrijoje, bet ne iš karto supratau, kur glūdi tokio Alekseičiko užsispyrimo šaknys, tačiau vėliau, bendraudamas su tuo pašalintuoju, įsitikinau, kad jo norą dalyvauti grupėje skatino gana specifiniai motyvai ir jis realiai rizikavo patirti psichozės priepuolį, o grupė, jam dalyvaujant, rizikavo sužlugdyti darbą. Iš pasakojimų žinau atvejį, kai žmogus, anksčiau turėjęs psichikos sutrikimų ir be atrankos pakliuvęs į ITG grupę, po jos patyrė psichozę. Tačiau žinau tokių atvejų ir po gana malonių grupių. Greita diagnostika reikalinga ne tik psichiatrine, bet ir psichologine prasme, kad sudaryta grupė taptų tartum kūrybiniu ansambliu, kurio dalyviai neslopintų vienas kito, o individualybių sąveika nepavirstų gulbės, vėžio ir lydekos pastangomis.

-----------------------------------
1 Psichinės sveikatos apsaugos srityje tai gerai parodo R. Whitaker - Mad in America: Bad Sci¬ence, Bad Medicine, and the Enduring Mistreatment of the Mentally III. Cambridge: Perseus Publ., 2002 ir W. Glasser - Warning: Psychiatry Can Be Hazardous to Your Mental Health. N. Y.: Harper Collins Publ., 2003.

2 „Kalbėjo rabinas Michalas: „ Kai Blogis bando sugundyti žmogų, jis gundo tuo, kad siūlo tapti pernelyg dideliu teisuoliu" (Бубер M. Хасидские предания. М.:Республика, 1977, p. 149).
-----------------------------------

Dramatiškas ir įtemptas grupės formavimo procesas per trumpą laiką išsprendžia sutelkimo uždavinį, išvaduodamas nuo įprastų etapų, kurie yra lyg koks „apšilimas", dažniausiai tęsiasi ilgai ir nepasižymi produktyvumu. Man tai primena kadaise girdėtą pasakojimą apie darbą vienoje privačioje Vokietijos klinikoje. Užsirašiusieji grupėn ateina į pirmąjį seansą, sėdi prie pravirų kabineto durų ir laukia, kol juos pakvies. Praeina paskirtas pradžios laikas, tačiau iš kabineto niekas nesirodo. Visi laukia toliau, kol pagaliau ryžtasi žvilgelėti vidun. Salės viduryje už stalo sėdi žmogus ir skaito knygą, niekaip nereaguodamas į jų bandymus užkalbinti ar paklausti. Susirinkusieji patyliukais sueina į salę, sėdasi - žmogus tebeskaito. Visi sėdi tylomis, suglumę žvalgosi, mėgina kalbėtis, stengiasi patraukti skaitančiojo dėmesį, ima bruzdėti, piktintis ir garsiai reikšti savo pasipiktinimą - jokios reakcijos. Žodžiu, per 45 minutes atmosfera įkaista, atsiranda ryžtingų lyderių, sėdinčiojo už stalo adresu laidomi vis stipresni posakiai, ir kai, atrodo, tuojau kas nors į jį svies kėdę, tas žmogus atsistoja ir ramiai sako: „Ponai, pirmasis grupinės psichoterapijos seansas baigtas." Puiki dirva psichologinei diagnostikai, grupė sutelkta ir antrajame seanse jau atsidurs toje vietoje, kurią, dirbant įprasta metodika, pasiektų tik po penkių ar šešių užsiėmimų. Nors, žinoma, taip tyčiotis iš žmonių yra negražu.

Man atrodo įdomu panagrinėti ITG grupės sutelktumą, nes, mano nuomone, jis skiriasi nuo sutelktumo kitokiose grupėse. Visapusiškai ir giliai sutelktumą analizuoja R. Kočiūnas" ir teigia: „Sutelkti grupę -vienas pagrindinių terapeuto uždavinių nuo pat pirmojo grupės susitikimo. Paprastai to siekti padeda sumažėjęs grupės dalyvių nerimas, tam tikros darbo struktūros susiformavimas, ypač pradinėje stadijoje, ir paties terapeuto nuostatos - pagarba dalyviams, jų priėmimas be vertinimo, emocinė šiluma." D. Slepova pabrėžia, kad „grupės sutelktumas pasireiškia tuo, kad sutampa dalyvių pagrindinės vertybių sistemos, susijusios su grupės darbu; grupės integracija pasižymi tuo, kad visi nariai pradeda pritarti bendriems grupės veiklos tikslams." Rečiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad „sutapatinus grupės integraciją su šilta ir jaukia atmosfera, gali susidaryti įspūdis, kad kuo didesnį komfortą jaučia grupės nariai, tuo integracija didesnė. Bet tokia nuomonė klaidinga. <...> Koks santykis tarp grupės sutelktumo ir įtampos joje? {tampa būtina efektyviam psichoterapinės grupės darbui. Tačiau, kalbant apie įtampos vertingumą, svarbu vengti kraštutinumų. Jei ji taip išauga, kad jos nekompensuoja nei sutelktumas, nei tarpusavio trauka, grupėje gali atsirasti išcentrinės jėgos, didėja pasipriešinimas grupės darbui ir stiprėja noras ją palikti. Kai įtampa didelė, neretai kyla baimė atsiskleisti, didėja jautrumas kritikai savo atžvilgiu. Kitaip tariant, grupės psichoterapinis potencialas smunka. Psichoterapijos požiūriu, lygiai taip pat nepageidautina ir visiškai rami grupės eiga, kai sutelktumas virsta siekimu pasislėpti nuo nemalonių jausmų, temų, konfliktų, kai dalyviai jaučiasi per daug patogiai ir ima nebepastebėti tų problemų, kurios atvedė juos į šią grupę. Kyla iliuzija, kad problemos jau išsisprendė ar tapo nebeaktualios. Tokiomis sąlygomis psichoterapinė grupė tampa oaze išoriniame pasaulyje, kur pilna nematomų pavojų ir netikėtumų. Užuot buvęs psichoterapijos faktorium, grupės sutelktumas virsta kliūtimi psichoterapiniams pokyčiams. Dėl komforto ir saugumo vardan aukojami psichoterapiniai grupės tikslai."'

-------------------------------
1 Кочюнас Р. Психотерапевтические группы: теория и практика. M.: Академический Проект, 2000 http://psylib. org. ua/books/kociuo2/index. htm
------------------------------

Tokie teiginiai leidžia manyti, kad ITG sutelktumo ir įtampos balansas yra optimalus, grupės nepalieka ne tik dalyviai, bet ir stebėtojai, galintys pasitraukti kada panorėję (negana to, kai viename seminare dirba keletas grupių, neretai visi stebėtojai susirenka ITG grupėje), o psichoterapinis šių grupių potencialas labai aukštas. ITG sutelktumas pasireiškia ne ketinimais, bet veiksmais ir tikrinamas ne intensyvumu, bet efektyvumu: jis lemia 1) mano asmeninę, 2) atsakomybe pagrįstą 3) laisvę vienaip ar kitaip elgtis grupės, kitų jos narių, vadovo, darbo proceso ir t.t., atžvilgiu nepamirštant, kad ir kiekvienas kitas narys, ir visa grupė, ir vadovas turi tokią pat laisvę („Laisvė yra tuomet, kai vieno žmogaus laisvė remiasi į kito žmogaus laisvę, ir ši yra pirmosios sąlyga" - M. Mamardašvilis). Atsakomybė kaip pasirinkimo pagrindas (klasikinis „tikslo kėlimo rombas": Ko noriu? - Ką darau, kad tai pasiekčiau? - Kur atves tai, ką darau? - Kaip sužinosiu, kad pasiekiau tai, ko noriu?) ir kaip pasirengimas imtis atsakomybės prieš kitus už tai, ką darau. Individualūs ir grupiniai savikontrolės skirtumai nepaneigia to fakto, kad priskyrus atsakomybę tik vienam iš polių, ji netektų prasmės. Kasdieniame gyvenime šią atsakomybės pilnatvę dažnai maskuoja vienas kitą vejantys įvykiai, tos akimirkos interesai ir emocijos - žmogus anaiptol ne visada suvokia, kad jo bėdos ir problemos labai jau dažnai (nors, žinoma, ne visada) yra mokestis už tai, ką pats padarė2. ITG grupėje atsakomybė visiškai apnuoginta, sutirštinta, išryškinta, iškelta į rato vidurį, todėl grupės nariams leidžia būti laisviems1 ir kartu sutelkia grupę; su darbo sistema susijusios individualios vertybės neturi būtinai sutapti, dalyviai toli gražu ne iki galo suvokia grupės darbo struktūrą, saugumo taisyklių nėra, nerimo ir įtampos lygis gana aukštas, įprasti tarpusavio pagarbos ir mandagumo ženklai visai neprivalomi, taip pat nebūtini besąlygišką priėmimą teigiantys elgesio apvalkalai, šiame „nuostabiame ir įnirtingame pasaulyje" (A. Platonovas) akcentuojamas įnirtingumas, o ne nuostabumas. Čia kiekvienas turi teisę daryti viską, žengti bet kokį žingsnį, jei yra pasirengęs imtis atsakomybės. Ne vieną ir ne du kartus man teko girdėti, kad Alekseičiko rankose grupė virsta stiklainiu su skorpionais vienas kito atžvilgiu arba aukojamais ėriukais jo paties atžvilgiu. Štai dabar laikas prisiminti epizodą iš vienos grupės gyvenimo.

-------------------------------------
1 Кочюнас P. Ibid.

2 „...ir visa, kas kyla iš mūsų, mums sugrįžta. Ir jei neatpažinta, vis vien neužmiršta. <...> ...nes viskas sugrįžta, viskas, bet ne tai, ko mes norim. Ir jei tėvo skausmas skirtas sūnui, tas skausmas grįš ir apkabins plieniniais gniaužtais. Žiaurūs mitai, baimės turi tvirtą pagrindą, nes baudžia juk ne dievai, o tai, kas su metais atrodę tolima, pamiršta, svetima - sugrįžta pas mus iškreipta, tačiau tikra. Ar įžvelgsi buvusį lengvumą mirtinoje skriaudoje, ar atpažinsi baisioje ligoje atsitiktinį melą? O svarbiausia - pats nieko nesusigrąžinsi. Ir neverta pykti, šėlti, niauroti: „Išeik!" Nepasirinksi vietos, nenurodysi pavidalo ir valandos, deja, nepaskirsi, ir nebelieka kitos išeities, tik laukti. Laukti kantriai, kol sugrįš, kaip sugrįžta mums visa, kas kyla iš mūsų". (Эпштейн Л. Грунт. Бостон, 1993, р. 49)
-------------------------------------

Ėjo į pabaigą paskutinė, trečioji diena, kai vienas grupės dalyvių pasiryžo ir sugebėjo suformuluoti problemą. Jis nepajėgia ištarti „ne", paprieštarauti, pareikšti kitiems ne itin malonias mintis ir t. t. Jis neleidžia šitiems dalykams pasireikšti bendraujant, tačiau susikaupusi įtampa išsilieja kaip tik ant tų, kuriuos jis myli, todėl po kiekvieno tokio protrūkio jis nekenčia savęs. Buvo matyti, kokių milžiniškų jėgų jam kainavo šis prisipažinimas, koks jis įsitempęs ir susijaudinęs. Reikia pasakyti, kad tai atrodė gana netikėta - aukštas, patrauklus, sėkmės lydimas gražuolis, nors akyse, tiesą sakant, bedugnis liūdesys, kuris tarsi dar labiau visa tai paryškina. (Prašau skaitytoją trumpam liautis skaičius ir įsivaizduoti ar prisiminti galimą savo darbo patyrimą panašiu atveju.) Toliau įvyko štai kas (A - Alekseičikas, U - tas jaunuolis; atgaminu iš atminties).

A.: Sakyk, ar mūsų grupėje yra kas nors, ko tu nemėgsti, nemyli?
U. (ilgai ir sunkiai pagalvojęs): Taip... tikriausiai... yra...
A.: Tikriausiai ar yra?
U. (sumišęs): Yra.
A.: Kas jis?
U. (vėl ilga ir sunki pauzė, po kurios, žiūrėdamas tiesiai į tą žmogų, jis perdžiūvusia burna ištaria vardą.)
A.: Štai, įdomu, o kodėl jis drįsta sėdėti? Liepk jam atsistoti, tu juk stovi, o jis prieš tave sėdi!
U. - paprašo atsistoti, ir anas atsistoja.

Čia turiu pridurti pastabą. Pakeltasis buvo kaip tik tas, kuris, formuojant grupę, pakliuvo į ją išvydamas du dalyvius, o toliau dirbant pasirodė labai uždaras, šaltai samprotaujantis, greitas dėstyti griežtus ir kategoriškus vertinimus.

A. : Padaryk su juo ką nori! Nubausk jį kaip nori! Ir tegu tik pabando priešintis!
U. (labai ilgai tylėjęs): Tu 10 minučių stovėsi ant pirštų galiukų. (Tas atsistojo.) A.: Kaip manai, ar yra grupėje tave mylinčių žmonių? U. (po drovios pauzės įvardija tris žmones.)
A.: Jei jie tave tikrai myli, padarys dėl tavęs viską. Paprašyk jų, kad atsiklauptų prieš tave. Jei tikrai myli - atsiklaups.
U, kurį A. reikalavimas aiškiai sutrikdė, vis dėlto galų gale paprašė jų atsiklaupti. Ir jie atsiklaupė! Visi trys. Nebyli scena ... Ir čia jis pasielgė taip, kad be šito visa, kas buvo, turėtų visiškai kitokią prasmę (jei turėtų prasmės apskritai). Jis tylėdamas atsiklaupė prieš juos.

-----------------------------------
1 „Žmogus renkasi tarp laisvės ir teisingumo, tarp lygybės ir efektyvumo, tarp laisvės ir priklausomybės. Žmogus turi teisę pasirinkti nelaisvę, tai taip pat yra žmogiška. Tačiau rinktis tarp laisvės ir nelaisvės privalu laisvai". (Эткинд A. - Предисловие к книге: Берлин И. Философия свободы. Европа. М. :НЛО, 2001, р. 6.)
----------------------------------

Man atrodo, kad tokiais momentais, kai pro buitinių, kasdienių, smulkių, menkų daiktų ir įvykių sąvartas prasikala aukštoji maldingumo poezija, kur „aukšta - žema", „smulku - didinga", „purvina - tyra", „žema - pakylėta" praranda vertinamąjį pobūdį ir tampa poliais, tarp kurių ir tegali egzistuoti gyvenimo ir jo dvasios energetika - tokios akimirkos labiausiai priartėja prie ITG sutelktumo esmės. Tai sutelktumas per bendrumą su Aukščiausiuoju, kurio akivaizdoje stoti gali tik pats vienas. Tai sutelktumas, leidžiantis Alekseičikui įtraukti į grupę savo vaikus, o jiems - įsijungti į grupę. Sutelktumas, kur nėra „nei heleno, nei judėjo", nei vyresnio, nei jaunesnio, nei tėvo, nei sūnaus, nei teisiojo, nei neteisaus, bet yra dalyvaujančiųjų siekis ir ieškojimas.

Tas sutelktumas tiek pat neatskiriamas nuo laisvės, kiek laisvė neatskiriama nuo atsakomybės, o viskas kartu ir kiekviena jų - nuo natūralios įtampos gyvenimo, kuris „... pats yra smūgis, o ne laimė" (K. Šulcas). Negaliu nesutikti su epigrafe pateiktu apibrėžimu, kad psichoterapija - išgrynintas, t. y. apvalytas ir paspartintas gyvenimas; šitai vienaip ar kitaip tinka daugumai psichoterapijų. Tačiau ITG nėra „apvalytas" gyvenimas - atvirkščiai, gyvenimas čia sutirštintas, kupinas įtampos, su visokeriopa jo tamsiųjų ir šviesiųjų pusių priešprieša, o jei nuo ko nors ir apvalytas, tai tik nuo rausvų mitų ir pasakų. Nematau reikalo kartoti paties Alekseičiko paaiškinimų apie Gyvenimą, Terapiškumą ir Intensyvumą ', tačiau leisiu sau keletą pastabų, tikiuosi, neprieštaraujančių jo paaiškinimams.

Gyvenimas - centrinė ITG sąvoka. Pats Alekseičikas ją regi ir aiškina pirmiausia per universalumo, integralumo, pilnatvės sąvokas - pagal priesaką „Būkite kaip vaikai". Išvertus į „mokslo kalbą", tai galima būtų pateikti kaip triadą daugiamatiškumas - multimodalumas -spontaniškumas. Ne be pagrindo jis pažymi, kad daugelis terapijos sistemų akcentuoja kažkurį vieną elementą atskirai nuo kitų: dabar klientas galvoja, vėliau jaučia, paskui suvokia, dar vėliau išgyvena, tada spontaniškai veikia ir t. t. Tuo tarpu tikrasis tikslas yra „įjungti" vienu metu kuo daugiau procesų. Iš tiesų tik baisiame psichologiniame sapne įmanoma įsivaizduoti meilės išgyvenimą, vyno bokalo ar vėsaus vandens gurkšnio skonį kaip nuosekliai apdorojamus visus penkis pojūčius ir jų emocinius, intelektinius ir dvasinius atspindžius. Man atrodo, suprantu, ką nori pasakyti Alekseičikas, bet vis dėlto nemanau, kad kokia nors psichoterapinė sistema galėtų realiai priversti klientą šitaip save suskaldyti - jis bet kokiu atveju veikia kaip vientisa individualybė, tačiau vis kitaip nušviečiama kintančių geštaltų.

Kita vertus, „pasak Semiono Franko, ... terapinis gyvenimas – tai adekvačiai išgyvenama Būtis, priklausanti pirmapradei būčiai kitapus skirtumo tarp subjekto ir objekto. Tai dvasinė Būtis, bet ne daiktiškoji, parengties būsenoje laukianti faktinė būtis, kurią tereikia išoriškai atpažinti ir konstatuoti (tokia būtis yra tik dvasinio gyvenimo nuosėdos, produktai, o ne pats dvasinis gyvenimas), ne subjektyvi individo būtis... Būtis išryškėja kariančiame, kovojančiame, siekiančiame... asmens gyvenime kaip už jį didesnės, viršesnės realybės atsivėrimas"'. Paryškinau tuos dalykus, kurie man reiškia šios idėjos esmę, nes: i) jokiu būdu neneigiu visuotinio tarpusavio sąryšio, taip pat ir psichoterapijos ryšio su filosofija, religija, etika, estetika ir 1.1., 2) kaip uolus mokinys kreipiuosi į M. Buberj, K. Kastanedą, M. Mamardašvilį, Antonijų iš Surožo ne mažiau negu į konkrečius psichoterapijos tekstus, 3) manau, kad psichoterapija be savo metafiziškosios dalies -tai kūnas be sielos2; bet vis dėlto esu linkęs kalbėti apie psichoterapiją, likdamas psichoterapijos semantiniame lauke.

--------------------------------
1 Алексейчик A. E. Восхождение на вершину. Моск. Психотер. Журн., 1993,4, р. 112-122.
--------------------------------

Koks santykis tarp gyvenimo ir terapinio gyvenimo7. Paprastai psicho-terapija vyksta savoje erdvėje - klinikoje ar kabinete (viena retų išimčių - žinomi Miltono Eriksono praktikos atvejai). Klientas (pacientas) mato gyvenimą ir save tame gyvenime iš šios erdvės3, kuri užtikrina, kad jis bus priimtas toks-koks-jis-yra, bus saugus, terapeutas skirs jam savo dėmesį ir gebėjimus ir šitai padės jam pakeisti požiūrį į save ir į už kabineto sienų esantį gyvenimą taip, kad jis pajėgtų geriau tvarkytis su gyvenimu. Tai labai tiksliai apibūdina patys pacientai, sakydami, kad iš terapeuto kabineto išeina nebe tokie, kokie atėjo, arba, kaip pasakė vienas mūsų su Jelena Larionova grupės dalyvių: „Jeigu, eidamas koridoriumi, užsukčiau čia ir pamatyčiau, kas vyksta, beliktų tik pirštu pabaksnoti sau į smilkinį, bet štai sėdžiu čia." Kitaip tariant, paprastai terapijos erdvė yra atitverta - fiziškai ir/arba psichologiškai, kaip, skelbiančia, kad tarp tikrųjų vertybių nėra konfliktų, tarp teisingų atsakymų į pagrindinius klausimus nėra prieštaravimų"- Берлин И. Философия свободы. Европа. M.: НЛО, 2001, р. 14.pavyzdžiui, tai galima padaryti, nors ir menkesniu laipsniu, dirbant telefonu, tad gyvenimas daugiau ar mažiau apvalomas nuo jo realių, nenuspėjamų, nesuvaldomų peripetijų. Čia klientas gauna galimybę geriau išnaudoti savo potencialą. „Patikėsite ar ne, bet mūsų laikais vidutinis žmogus gyvenime panaudoja daugiausia tik 5-15 proc. savo potencialo. Žmogų, kuriam pasiekiama net 25 proc. jo potencialo, jau galima vadinti genijum. Vadinasi, nepanaudojame, prarandame 85-95 proc. savo galimybių, negalime jomis disponuoti. Skamba tragiškai, ar ne? Priežastis labai paprasta: mes gyvename štampų pasaulyje. Gyvename tvarkingo elgesio pasaulyje. Nuolat vaidiname tuos pačius vaidmenis. Tad jei suprantate, kaip ginatės nuo savo paties augimo, nuo savojo potencialo panaudojimo, atrandate kelią šį potencialą didinti, turtinti gyvenimą, plėtoti savo gebėjimą mobilizuotis. Ir mūsų potencialas remiasi labai specifine nuostata - gyventi ir matyti kiekvieną sekundę iš naujo, kiekvieną kartą iš naujo"'. Ne veltui kalbame apie terapinę erdvę. Ir kaip tik šis - kitoks! - matymo kampas sukuria sąlygas pasiekti terapijos efektą. Bet galvodamas, kodėl jis nepasiektas (juk jis pasiekiamas ne visada ir dažnai ne tokiu mastu, kaip norėtųsi), neretai atsiremi kaip tik į tos erdvės ribotumą ir visapusišką apsaugą. Sakoma, kad psichoterapija reikalauja iš kliento drąsos tyrinėti save, susitikti su savimi ir save ugdyti. Nėra jokios abejonės, tai tiesa. Kai sėdžiu ant kėdės prieš klientą ir žvelgiu į gyvenimą, galiu pasakyti, kad visa, kas su klientu vyksta - tai jo normali reakcija į nenormalias aplinkybes. Tačiau gyvenimas labai dažnai neatitinka vienokių ar kitokių normų2, tačiau tai nereiškia, kad jis nenormalus. Gyvenimas už kabineto ribų reikalauja drąsos pasitikti jį tokį-koks-jis-yra - kupiną tamsių ir šviesių pusių, nenuspėjamą, nepavaldų mūsų norams, neatitinkantį mūsų lūkesčių ir dorovinių įsitikinimų, iškreiptą štampų, mitų ir t.t. Pats gyvenimas yra didysis mokytojas, ir tie, kurie tapo jo mokiniais, kurie iš jo visą gyvenimą mokosi, pas psichoterapeutą neateina.

------------------------------------
1 Peris F. Gestalt Therapy Verbatim. Real People Press, 1969, p. 29.

2 Kadangi gyvenimui nustatomos normos priklauso nuo vertybių sistemų, pravartu prisiminti, kad „...ne visos aukščiausios vertybės, pagal kurias gyvena ir gyveno žmonija, dera tarpusavy. Ši idėja sugriovė mano ankstesnius įsitikinimus, paremtus philosophia perennis (amžinąja filosofija - V. K.),
-------------------------------------

Tačiau psichoterapija nėra vien tik susijusi su gyvenimu, ji gali daryti poveikį gyvenimui. Tai darė M. Eriksonas, plėsdamas terapinę erdvę į gyvenimą, tai daro Alekseičikas, įtraukdamas gyvenimą į šią erdvę („... terapeutas ima paprastą, tipišką, realią situaciją iš paciento ar grupės kasdienio gyvenimo, kartais ją paryškindamas, pasukdamas ar ap-versdamas"), įprasti, gyvenimiški elgesio įpročiai, štampai, mitai tampa ITG darbo siužetais, leidžiančiais suvaldyti situaciją čia-ir-dabar. „Žeminantys" būdai (pirštų išsukinėjimas, absurdiškos ar teisingos bausmės, žodiniai įžeidimai), - sako Alekseičikas, - skirti „kitokių pojūčių, jausmų, potraukių kompensacijai ir hiperkompensacijai." Man šitai skamba labai mįslingai. Bet atidžiau pažvelgus į tokius papildomus elementus, nesunku pastebėti, kad jie atspindi realius gyvenimo bruožus, priskiriamus, tarkime, žemajai, nepageidautinai, smerktinai, bet vis dėlto iš tiesų egzistuojančiai sričiai, nors ją dažniausiai tapatiname ne su savo, o su kitų žmonių elgesiu.
---------------------------------

1 Peris F. Gestalt Therapy Verbatim. Real People Press, 1969, p. 29.

2 Kadangi gyvenimui nustatomos normos priklauso nuo vertybių sistemų, pravartu prisiminti, kad „...ne visos aukščiausios vertybės, pagal kurias gyvena ir gyveno žmonija, dera tarpusavy. Ši idėja sugriovė mano ankstesnius įsitikinimus, paremtus philosophia perennis (amžinąja filosofija - V. K.), skelbiančia, kad tarp tikrųjų vertybių nėra konfliktų, tarp teisingų atsakymų į pagrindinius klausimus nėra prieštaravimų"- Берлин И. Философия свободы. Европа. M.: НЛО, 2001, р. 14.
---------------------------------

Atsidūrę psichoterapinėje erdvėje, tokie elementai padeda pamatyti įdomių dalykų. Ar tas, kuris veja kitą iš grupės, nedaro to paties, ką vaizduotėje kadaise jau esu daręs pats? Ir, ranką prie širdies pridėjus, ar niekada gyvenime nesu užėmęs kito žmogaus vietos? Kaip atsitinka, kad, dėl didesnės algos prieš man nemalonų viršininką riesdamasis net trilinkas, negaliu prisiversti tarti mylimam žmogui tų žodžių, kuriuos jis bent retkarčiais nori iš manęs išgirsti? Vargu ar kas savanoriškai pasivadins engėju, tačiau ar aplinkiniai galvoja taip pat? Mano akimis, Alekseičikas į terapijos erdvę įveda realaus gyvenimo faktūrą, turinčią didžiulės mobilizuojamosios galios1. Šitaip mąstant, man labiau suprantamas vientisumas, apie kurį kalba Alekseičikas, ir neigiamų šios faktūros elementų prasmė.

--------------------------------
1 „Nusileidau į patį dugną, o iš apačios staiga pabeldė. ... Po lazdelėmis net būgne nubunda Mūza" (St. E. Lee), „Sunkumai žmoguje gimdo gebėjimus, reikalingus sunkumams nugalėti" (U. Filips), „Nori tapti laimingas? Pirma išmok kentėti" (I. S. Turgenevas) ir pagaliau „... skausmas psichoterapijoje - įprastas, kasdienis dalykas. Skausmas teikia palaimą, įspėja, imunizuoja, stimuliuoja" (A. Alekseičikas).
---------------------------------

Trečioji grupės darbo diena. Mano kėdė - beveik tiesiai prieš Alekseičiką. Šioje rato dalyje kėdės sustatytos eglute, tad šiek tiek į dešinę už manęs sėdi viena dalyvių. Per visas tris dienas ji kažin ar ištarė bent dvi dešimtis žodžių, bet visą laiką jaučiu, kaip giliai ji išgyvena visa, kas vyksta. Staiga Alekseičikas, patogiai - koja ant kojos - įsitaisęs ant kėdės, jai sako: „Atėjai čia dirbti, bet tris dienas negirdžiu iš tavęs nė žodžio. Tu nieko nedavei likusiems, nieko nepadarei grupės labui ir už tai būsi nubausta. Tu nuvalysi..." (Alekseičiko reikalavimas valyti jam nosine batus tada buvo visiems žinomas „pokštas", bylojęs apie jo „fašizmą"). Jis nespėjo baigti sakinio, o aš nespėjau pastebėti, kaip ji tai padarė (vėliau paaiškėjo, kad ji daug metų užsiiminėjo sportine gimnastika), bet ta mergina vienu judesiu perskrido tuščią rato erdvę ir atsidūrė prie Alekseičiko priklaupusi ant vieno kelio jau su nosine rankoje; šis iš netikėtumo loštelėjo su visa kėde atgal. Ji tarė - ramiai ir be jaudulio, žvelgdama tiesiai į jį: „Aš galiu nuvalyti jūsų batus. Su malonumu, man tai nėra problema. Mano problema - sunku bendrauti." Likusį laiką ji jau dirbo pakankamai aktyviai.

Mano nuomone, ITG intensyvume ir terapiškumą suprasti leidžia ne darbas su bet kurios grupės dinamikoje kylančiais stresais, bet stresas, pasitelkiamas kaip sąjungininkas ir pagalbininkas.

Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šie stresai savo turiniu tiesiogiai siejasi su pagrindinėmis egzistencinėmis kategorijomis, o pats ITG iš esmės reiškia egzistencinę praktiką, kurios metu egzistencinės metaforos patiria audringus pokyčius, tampa daiktiškos ir žemiškos, dalyviai nuo abstraktaus dvasingumo kyla prie būties konkretybės ir bendros būties.

Koks ITG vadovo/terapeuto vaidmuo? Jei kalbėsime apie jį lyderystės stiliaus terminais, tai ITG netiks nė vienas (autoritariškas, demokratiškas, liberaliai atsainus) - ITG netelpa į šiuos rėmus. „Autoritariškos manieros", atviras vadovo direktyvumas, drauge skatinant savarankiškumą, iniciatyvumą ir atsakomybę (demokra¬tiškas stilius), stimuliuojant kūrybiškumą ir laisvę (liberalus stilius) - visa tai formuoja savitą „geštaltą", būdingą ITG grupei. Čia galima mėginti įvairiausius dalykus, tačiau vertinama tai, kas iš tiesų padaryta.

Dalyvės problema: ji dirba geriatrijos skyriuje, myli savo darbą, o ją myli pacientės - tiesiog kariasi jai ant kaklo, be paliovos prašo patarimų ir ieško paguodos, net skambina į namus, taip pat ir išeiginėmis dienomis ar vos ne vidurnaktį, ji baisiai išvargusi, daugiau nebeturi tam jėgų... Likusieji mėgina jai padėti - kas psichoanalitiškai, kas kognityviai, kas sugestyviai, kas humanistiškai... tačiau nieko neišeina, kol kažkas nepasako: „Tu juk myli darbą, tau šitai patinka - tai ir kentėk." Ji dėkoja: „Čia kaip tik tai, ko man reikėjo."

Nepamenu kitos dalyvės problemos, tik žinau, kad kažkuriuo metu, visiems mėginant padėti, „kyštelėjau trigrašį" patardamas, kaip reikėtų daryti. Iš Alekseičiko tučtuojau išgirdau: „Na, jei jau toks protingas, tai sėsk ir padaryk." Bandau ir šiaip, ir taip, bet - niekaip. O Alekseičikas reikalauja, šaiposi, ragina; pagaliau beveik po pusantros valandos sako: „Iki pertraukos liko dešimt minučių. Nepadarysi - išvaikysiu visą grupę!" Gėda didžiausia! Galvoje sekundės tiksi, lyg varpai muštų, liaujuosi galvojęs - imu dirbti „kaip Dievas duos": ne taip, ne taip, ne taip..., bet kažkurią akimirką „pacientės" akys, iki tol žvelgusios pro matinį svetimumo ir nepriėmimo stiklą, nušvinta, ir mane užlieja tokia be galo skaidri jų šviesa. Viskas! Pertrauka. Išeinu į koridorių, staiga kažkas, šaukdamas „Ačiū!", pakimba man ant nugaros - net jaučiu, kad tabaluoja kojomis. Kai nušoka, atsigręžiu - tai mano „pacientė".

Vadovo vaidmuo ITG nėra vien lyderio pozicija. Jam privalu mokėti pagroti net iš sąšlavyno ištrauktu instrumentu, su nepažįstamu orkestru leistis į improvizacijų maratoną, čia priverčiant tą muzikantų būrį griežti reikiamą temą ir melodiją, čia prisėdant parūkyti, kol kiti groja. Jis turi būti pjesės autorius, režisierius ir aktorius tuo pat metu. Vienas su daugeliu veidų, bet išsaugantis savąjį. Prisiminus psichodramą -prodiuseris, terapeutas, analitikas, protagonistas, papildomas Aš, ir visos būsenos keičia viena kitą akimirksniu. Beaistris Tiesos saugotojas, jos įsikūnijimas, tačiau nenutuokiantis nė menkutės teisybės, pavaldus visoms emocijoms. Visoks ir joks, viskas ir niekas. Matantis ir girdintis viską, bet aklas ir kurčias pagundai kam nors patikti. Su meile išsukinėjantis pirštus...

Pažymėkime akcentus: su meile išsukinėti, pasakoti anekdotą tarsi Biblijos alegoriją ... Ir palyginkime: glostyti be meilės, pasakoti Biblijos alegoriją kaip anekdotą. Kalbu ne apie tai, kad būtinai reikia išsukinėti pirštus - galima neišsukinėti, taip net kur kas geriau. Svarbu neišsukinėti tam, kurio nemyli. Svarbu likti terapeutu ir tada, kai ant žaizdos pili balzamą, ir kai koją amputuoji be nuskausminimo, o ne saugoti balzamą mylimiems ir taupyti anestezijos lėšas, kai operuoji tuos, kurių nemyli.

Epizodas iš humanistinės psichoterapijos užsiėmimo, kurį veda viešnia iš užsienio. Ore viena po kitos rangosi dailios ir saldžios „humanistiškų" žodžių pynės, jas raiškiai, it artistė, verčia šalia vadovės stovinti vertėja. Ji moteriškesnė, be to, šiek tiek jaunesnė. Ir vadovei, ir grupei akivaizdu, kad ji verčia puikiai. Kažkurią akimirką, vadovei netikėtai pradėjus kalbėti apie vaikus, vertėja sutrinka, kažkas grupėje tai pastebi, darbas valandėlę sutrinka. Vadovė tarsteli: „Argi ji gali teisingai išversti, jei neturi savo vaikų?!", ir šis komentaras nuaidi lyg staigus spyris batu į veidą. Per likusias dvi dienas vertėja stovi nuošaliau, vadovei už nugaros.

ITG kelia terapeutui ypač aukštus reikalavimus: derinti nuoširdumą, atvirumą, autentiškumą ir nešališką, mikroskopiškai tikslią jų turinio kontrolę. Dauguma kitų sistemų sudaro tokias sąlygas, kuriomis dalyvių elgesį, jų tarpusavio santykius modifikuoja tam tikros konvencijos, tad šių reikalavimų laikytis būna lengviau. ITG neturi konvencijų, vadovo nevaržo apribojimai, tačiau nėra ir ramsčių.

Visa tai išdėsčius, kyla neišvengiamas klausimas: ITG - tai Alekseičiko sukurtas metodas ar Alekseičikas psichoterapijoje? Pirmuoju atveju kur jo sekėjai ir mokiniai, tęsiantys ITG; antruoju -kam tada pretenzijos, kad sukurtas metodas? Manau, toks klausimas praranda kategoriškumą, atsižvelgus į vieną tikslią pastabą: „Visada atsitikdavo taip, kad senasis metodas kažkuo nebepatenkindavo to, kas jį naudodavo. <...> Naujos idėjos ir metodai iš tiesų dažniausiai atsiranda, nes to reikalauja jų kūrėjo interesai" ir toliau: „Klinikinė realybė neteikia ir negali teikti pagrindo dirbti konkrečiai šia paradigma... Ta realybė... yra lyg tarpininkas tarp terapeuto ir savotiško ne iš klinikos, bet iš kažkur kitur kylančio... iššūkio." 1 Metodologine prasme ITG - ne metodas, o požiūris, kurio receptą vadinčiau iš įvairių metodų pagamintu Alekseičiko antpilu, kurio pagrindas - jo psichoterapijos paradigma ir jos savitas įkūnijimas. Vargu ar kas imtųsi pakartoti šį receptą, juo labiau kartoti nuolat. Beje, nepaisant iš anksto skrupulingai ir kruopščiai parengto scenarijaus, paties Alekseičiko receptas kiekvieną kartą kitoks - skirtas šiai grupei, šiai situacijai, šiai problemai, šiam momentui. Jo sudėties neįmanoma išmokti iš vadovėlių, ji atsiveria tik einant ilgu mokinystės keliu. Tie, kurie įveikia šį kelią, ją tęsia, ir kaskart ji bus kitokia - kito vadovo, kitos asmenybės „antpilas".

Tačiau ir paties Alekseičiko ITG, bėgant laikui, kinta, nes keičiasi jis pats, jo asmenybė, tęsiasi ieškojimai, kaupiasi pragyventų ir išgyventų grupių patirtis. Mažiau lieka išoriškų efektų, tinkamų tuomet, kai reikia pateikti save kitiems, daugiau randasi vidinio susikaupimo. Energija nesproginėja netikėtais vadovo „akibrokštais", bet galingai pulsuoja net ir tada, kai grupė ramiai dirba. Aišku, tos „gudrybės" pabosta ir pačiam Alekseičikui, ir kitiems, nublanksta, dažnai kartojamos devalvuojasi. Kita vertus, ilgainiui paaiškėja, kad tą patį ar net didesnį rezultatą galima pasiekti ir be „triukšmo efektų" (artimiausia analogija: tradicinė ir eriksoniškoji hipnozė). Juo labiau kad vis daugiau žmonių pripažįsta ITG, tad neišvengiamai keičiasi ir darbo tonacija. Ir apskritai stimulus-smūgius keičia stimulai-prisilietimai; tie patys smūgiai švelnesnėje aplinkoje juos rečiau naudojant lieka tokie pat paveikūs ar net stipresni. Drauge ir ITG yra toks pat realistiškai šiurkštus, žemiškas, kupinas tiesioginių gyvenimiškų iššūkių. Man ITG raidoje įdomiausia - artėjimas į dvasingumo konkretybę. Čia prisimenu Olego Čiuchoncevo eilėraštį:

Ir, žinoma, būsiu aš ne gluosniu, Ne drugeliu, ne vėjyje žvake.
- Žeme?
- Nebūsiu ir žeme,
Bet būsiu tuo, ko čia nėra. Numirsiu visas.
- O dvasia?
- Ne su raidynu eit juk prie altoriaus! Ne drugeliu, ne gluosniu, ne žvake. Numirsiu visas. Aš kartoju - visas.
- O kaip Dvasia, kuri yr Dievo?
- Ir Ji yra ne ten, o čia.'
----------------------------------------

1 Сосланд А. Фундаментальная структура психотерапевтического метода, или как создать свою школу в психотерапии. М.,:Логос, 199, р. 7 ir 15. Žodis „metodas" čia panau-dotas plačiąja prasme (metodas - idėja - technika - paradigma). ITG, mano nuomone, nėra metodas tikrąja šio žodžio prasme, tai multimodali polimetodinė eklektinė terapija, kurią ly¬giai taip pat sėkmingai savomis sąvokomis galėtų interpretuoti (bet ne pakartoti) daugelio metodų atstovai (V. K.).

----------------------------------------

Praregėti ir įžvelgti Dvasią čia, savyje, pačiame kasdieniškiausiame poelgyje, kaip atsitiko vienoje grupėje, dalyviui paskubomis, priešingai ankstesniems norams, išvykus be rišlesnio paaiškinimo - tokios įžvalgos paties dalyvio darbą, jam svarbaus kito dalyvio ir visos grupės darbą pakylėja iki neįsivaizduojamo bibliško paprastumo. Tokia slinktis yra viena pačių stipriausių ITG kaitos savybių.

---------------------------------------------------
1 Versta pažodžiui (vert. pastaba).
----------------------------------------------------

Mano nuomone, svarbu pažymėti, kad ITG plotme Dvasia yra ne visai tas pats, kas paprastai suprantama kaip dvasinė dimensija ir dvasingumas, nebyliai sutinkant, kad šias kategorijas galima nagrinėti atskirai - tai gerokai supaprastinta, išoriniu vertinimu pagrįsta pozicija, primenanti vadovėlišką atskirų elementų - atminties, dėmesio, mąstymo, emocijų ir t. t. - dėstymą. Dvasinė dimensija ir dvasingumas yra teigiami savaime, a priori, priešingos krypties, negu negatyvios, entropinės tendencijos ir procesai. Niekada šito neaptarėme su Aleksandru, bet, kaip matau, jis remiasi prielaida, kad Dvasia - neatskiriama žmogaus savybė, nepaliekanti jo nei žudant senę lupikautoją, nei vėliau atgailaujant, jei ta atgaila įvyksta. Dvasia - tai ne vien dvasinė dimensija ar dvasingumas, žmogus visuomet įdvasintas. Ir tai, ką Aleksandras vadina kopimu į viršūnę, aš vadinu kopimu į save, kažkas - kopimu į dvasingumą; tai Dvasios savyje praregėjimas, susitikimas su ja akis į akį ir kasdieniškiausią ar, atrodytų, menkiausią akimirką, ir pačiu ryškiausiu ir, atrodytų, reikšmingiausiu gyvenimo metu. Kaip tik šitai regiu ITG egzistencinėje praktikoje: ne esamų dimensijų - cheminės, intelektinės, seksualinės ir pan. - papildymas dar viena, dvasine, o gyvenimas su Dvasia.

Daugelis ITG oponentų kalba apie didelę riziką traumuoti dalyvius, deformuoti jų asmenybes, agresyvumo stimuliavimą ir t. t., siedami tai su Alekseičiko darbo stilium. Mano galva, tokį santykį dažnai lemia ne paties ITG vertinimas, o nenoras priimti Alekseičiką.

Bet kokia psichoterapija reiškia tam tikrą riziką, kuri gali būti susijusi su: 1) terapeuto/vadovo asmenybe, 2) pačios terapijos ypatumais, 3) darbo dinamika, 4) dalyvio asmenybe. Iš savos ITG mokomųjų grupių dalyvio patirties žinau vieną atvejį, kurį galima būtų aptarti rizikos atžvilgiu.

Iš karto pasakysiu, kad su moterimi, apie kurią kalbu, susidurdavau ir iki šios grupės, nuoširdžiai gerbiau jos profesinę poziciją ir vidinį tvirtumą, o greta to -subtilų ir išmintingai pusiausvirą elgesį. Pridursiu, kad tai buvo metas, kai, entuziastingai įsisavinant humanistinę psichologiją, išorinė, ritualinė jos pusė dažnai užgoždavo esmę. Tad neretai humanistinės vertybės būdavo ginamos paradoksaliais būdais, naudojant diametraliai toms vertybėms priešingas priemones. Abu su Kolege (toliau - K.) dalyvavome grupėje, kurią apgultyje laikė kaip tik tokie stebėtojai, darę visa, kas įmanoma ir neįmanoma, kad sužlugdytų grupės darbą. Aktyviausią pasipriešinimo Alekseičikui branduolį sudarė mūsų su K. draugai. K. pradėjo konfrontuoti su Alekseičiku, ir iš pradžių ta konfrontacija buvo gana kūrybinga. Vyko dialogas apie darbo metodus. Tačiau netrukus K. pateko į žirkles - iš vienos pusės Alekseičikas ir jo reikalavimas daryti, o ne skelbti šūkius, iš kitos pusės - provokuojantis stebėtojų pritarimas. Ji su didele įtampa išgyveno tai, kas vyksta, ir kažkuriuo metu „įklimpo", tarsi jėgų netekęs boksininkas, pakibęs ant priešininko ir nebegalintis nei kovoti, nei pasiduoti. Keli grupės nariai, tarp jų ir aš, priėmė ir palaikė Alekseičiko darbą, ir šitai ją, regis, ypač dirgino - niekaip kitaip negalėjau paaiškinti jos replikos: „O tu apskritai vien tik į Alekseičiką žiūri!" Tai buvo jau atvira ir visuotinė konfrontacija, virtusi žūtbūtiniu maištu, kuris užgožė jos pradinę ir gana pagrįstą prielaidą. Galėjai nujausti, kad jai pačiai ne prie širdies visa tai, ką ji daro, tačiau kelio atgal jau nebebuvo. Galų gale ji išlėkė iš grupės. Darbo atžvilgiu jos išgyvenimai buvo neproduktyvūs, tačiau tokie nuoširdūs ir stiprūs, kad stebėtojai ne šiaip sau kalbėjo, jog iš grupės ji išėjo „apsipylusi krauju".

Kitą dieną, pasibaigus grupei, mane pakvietė į dalies dalyvių ir stebėtojų susitikimą namuose, kad padėtume K., kuriai esą dievaižin kas darosi. Šiek tiek dvejodamas, kad „pagalba" gali virsti „žaizdų išlaižymu", visiems koneveikiant ITG ir Alekseičiką, vis dėlto sutikau. Atėjus paaiškėjo, kad K. į susitikimą neateis, ir mano pagarba jai dar labiau išaugo; tuo pasidalijau su susirinkusiais. Vėliau keletą mėnesių, kažkur vis susitikdamas su K., jaučiau jos vidinę įtampą, man liudijusią apie tebesitęsiantį sunkų vidinį darbą - mane pamačiusi, ji lyg koks ežiukas pa-šiaušdavo spyglius. Paskui atėjo diena, kai pasisveikinę pažvelgėme vienas kitam į akis atvirai ir draugiškai, kaip kadaise. Tačiau joje jau buvo kažkas nauja, ir tuo ji atrodė dar patrauklesnė ir kėlė dar didesnę pagarbą.

Nemanau, kad ITG reiškia didesnę riziką negu bet kuri kita psichoterapijos ir mokymo sistema. Aleksandro vadovaujamas klinikos skyrius, kur ITG - pagrindinė paradigma, kiek man žinoma, yra vienintelis visavertės psichoterapinės bendrijos pavyzdys. Čia įmanoma ir šitai: „Skyriuje nuo IV stadijos vėžio miršta 25 metų psichologė... Panoro pas mus pasiruošti mirčiai... Jos žodžiais, „praranda kūną, bet įgyja sielą... visi nuo jos iki šiol bėgo, o dabar sugrįžta..." 1. Kalbos apie riziką mokytis dėl tokio darbo įgauna kitokią prasmę. Man regis, pratybų rizika yra labiausiai susijusi su dalyvių pozicijomis. Kartą po psichosintezės užsiėmimo išėjau iki kraujo susidraskęs pirštus - kieno čia kaltė, psichosintezės ar vadovo?

-----------------------------------------
1 Iš A. Alekseičiko laiško.
----------------------------------------

Pamenu grupinę analizę įrašo iš egzistencinės humanistinės psichoterapijos sesijos su paciente, turėjusia endogeninę depresiją ir taip ir likusia už sesijos egzistencinio humanistinio konteksto ribų - mano akimis, rizika šiuo atveju buvo milžiniška. Galbūt ITG yra tinkama bandymo priemonė, kuria galima ir reikia tikrinti rizikos suvokimą, kad vertindami riziką išvengtume dvigubų standartų.

Bet galbūt ITG ir Alekseičiko asmenybė taip glaudžiai susiję, kad niekas, išskyrus jį patį, ITG nepanaudos? Jei kalbame apie išorinę faktūrą, tai tikriausiai taip ir yra. Neįsivaizduoju, kad rinkčiau grupę taip, kaip tai daro Alekseičikas, ar kažkam savo grupėje sakyčiau, kad jis tuojau pat savo nosine nuvalytų man batus. O jei ir įsivaizduočiau, tai pamatyčiau kažkokią apgailėtiną ir juokingą ITG parodiją. Kitaip tariant, negaliu, nes nenoriu, ir nenoriu, nes negaliu. Esu dalyvavęs tikrai daugelyje įvairiausių grupių ir labai vertinu gautą jose patyrimą, tačiau galiu pasakyti, kad jos man nedavė tiek, kiek gavau iš ITG ir žmogiškąja, ir profesine prasme (kiek tas prasmes įmanoma atskirti).

Pirmiausia tai - kopimo į viršūnę patyrimas. Štai jau daug metų vyksta kasmetiniai seminarai Vilniuje, tarp jų vyksta dešimtys kitų, tačiau visi jie nekartoja to paties scenarijaus, jie juda. Ne dėstymas kaip perdavimas, o mokymas per paties Aleksandro nepaliaujamą mokymąsi. Išorinis manipuliatyvumas tik dar labiau paryškina, kad jis, vaizdžiai kalbant, ne tik purto ir virina grupės retortą su joje esančiais dalyviais, bet ir pats yra toje retortoje.

-----------------------------------------------------------
1 Tuštybių tuštybė ir visiška tuštybė (lot.).
-----------------------------------------------------------

Sugrįžtu prie „Stalkerio" analogijos - Aleksandras ne ekskursijas vedžioja, o kiekvieną kartą iš naujo drauge su grupe eina į „zoną". Tai gyvo vientisumo ir sinergijos patyrimas, o ne jo nuopjovos pasluoksniui per atskirus pratimus ir metodikas. Tai atvirumas gyvenimui-koks-jis-yra, tai jo patyrimas čia-ir-dabar. Tai patyrimas, išskaitant gyvenimo prasmes per „vanitas vanitatum et omnia vanitas"'. Tai Meistro rūpestingo švelnumo1 išgyvenimas, nors pakanka jėgų perkirsti mazgą kalaviju. Šie ir kiti dalykai, kiek ir kada jie man įvyksta ir pavyksta, tapo neatskiriama mano darbo dalimi ir, esu įsitikinęs, mano kolegų darbo dalimi. O jei manoji terapija nesivadina ITG, tai tegaliu pakartoti rabino Zusios žodžius: „Aname pasaulyje manęs neklaus: „Kodėl tu nebuvai Moze?" Manęs paklaus: „Kodėl tu nebuvai Zusia?"2

---------------------------------------
1 Kaip anekdote apie pameistrį, per porą minučių perpjovusj retos vertės briliantą, kurio Meis¬tras nesiryžo pjauti, suvokdamas, kad regi stebuklą.
2 By6ep M. Ibid., p. 232.
-----------------------------------------

Populiariausi