Gintaras Beresnevičius

KARALIUS PLAUKIA

Romanas


1. Fifaičių karalius ir jo dvaras


PONIOS M. GIMIMO NAKTIS

Ponia M. laukė svečių, nes buvo jos gimimo diena. Tačiau kadangi ji buvo gimusi naktį, gimimo dienas, žinia, švęsdavo naktimis.

Ji stovėjo prie vartelių išsipuošusi, skoningai pasidažiusi, pasidabinusi pagrabine suknele, ir linksmaiA dainavo. Vis dėlto ją pažįstantis žmogus būtų iškart pastebėjęs, kad ponia M. įsitempusi, o jos daina skamba nenatūraliai. Deja, ją pažįstančių žmonių kaip tik nesimatė. Reti praeiviai pasigėrėdavo, kad taip gražiai dainuoja ponia, kad tokias už širdies griebiančias senobines dainas plėšia - ir susigūžę prasmukdavo pro šalį - mat nejaukios buvo ponios M. dainos, vikingų dainos iš XI šimtmečio, be to, ponia, jas dainuodama, taktan kirviu mosikavo. Nejauku buvo praeiviams, nes ir vidurnaktis artėjo, nesmagu ir pačiai poniai M., nes nėra žmogui smagumo, jei į tavo gimimo naktį niekas neateina.

Tačiau staiga prasivėrė sodo varteliai ir atvažiavo elektrinis traukinys „Kaunas-Vilnius". Iš jo išlipo senas ponios M. pažįstamas vokiečių profesorius E. Jo švarko ir marškinių sagas ką tik buvo išplėšę žiaurūs muitininkų pirštai, ir pro praskiepą matėsi vakaro gaisuose raudonuojanti vokiečių mąstytojo bamba. „Kaip toj dainoj", -pagalvojo sau ponia M.

Czesc, starą! - sušuko mąstytojas E. ir pakštelėjo poniai M. į vieną tokią vietą. - Šimtas metų, šimtas metų!..

Šimtas septyni, pone profesoriau, nesimatėme nuo atmintinojo 1891 metų rudens.

Išties atsimintinas yra tas ruduo. Vargu bau jį prisiminsiu, nes užmiršau viską, kas vyko iki 1903 metų Kalėdų...

Taip kalbėdamas, profesorius E. bergždžiai mėgino rašyti knygą, kurią laikė kairėje rankoje. Knyga vis nukrisdavo ant žemės, ir profesoriui regimai pabodo lankstytis.

Mat ją babaušiai, - tarė profesorius.

Tuoj pat pažeme atšlamėjo toks babaušis, pasigriebė knygą ir nubindzeno, taręs, kad dabar turėsiąs ką skaityti savo ruselyje niūriais žiemos vakarais. Tokių ir panašių profesorių babaušis buvo matęs šimtus milijonų. Į viską jam buvo nusispjaut, toks jis buvo patyręs. Deja, jis turėjo silpnybę -mėgo geras knygas, o profesoriaus E. knyga, kadangi dar neparašyta, buvo gera.

Tu man šlykštus, profesoriau, - familiariai tarė ponia M. - Eik vidun pasivaišink degtine ir užkąsk.

Profesorius gražiai padėkojo ir nuėjo, kur akys veda. Ponia M. paglostė galvą traukinio mašinistui ir pasiteiravo:

Ar sunku yra traukinys vairuoti?

Tą ji pasakė ne be tam tikros užuominos ir, išmaukusi taurelę karčiosios, treptelėjo koja.

Dėkoju, ponia, už pasiinteresavimą. Ne, nėra sunku traukinys vairuoti, jei tik staigus posūkis nepasitaiko. Jei posūkis staigus, traukinys, žinia, nulekia nuo bėgių, ir į gamtą. O ten stirnos laigo, paukščiai čiulba, o ir grybas kur ne kur beaugąs. Tarp kitko, apie grybus. Viskas būtų gerai, jei ne garsusis traukinių grybas, ėdąs kiekvieną traukinį - įsirengia jis lizdus tambūruose ir kitose bjauriai dvokiančiose atkampiose vietose, augina ten savo kolonijas, kurios plinta po visą traukinį, net langus, net sėdynes apninka jis, piktasai. Nėra būdo su juo kovotų - priešingai, anas viską ėda, net žmogų, netyčia traukiniu bevažiuojantį, apninka, akies mirksniu suvalgo. Geležinkelio bendrovė didžiulius nuostolius kenčia, kainas didina - niekas negelbsti. Juk trauknių grybas nieko nepagaili - tas, kuris iš ryto į Vilnių važiuoja, vakare nebegrįžta, nes jį grybas užgraužia pakeliui, kažkur palei Kariotiškes, o prie Vokės tik griaučiai ant suolų bestyrą. Paneriuose valytoja įlipa, ūmai juos nuskobia, nučiustija, idant institutams visokiems parduotų - iš to ir gyvename, bet nauda tai menka, nes atgal niekas bilieto neperka. Taigi nėra sunku traukinys vairuoti, tačiau keleivių mąžta - grybas mat juos suvalgo, varguolius. Baisus dalykas, ponia. Tačiau geležinkelio valdyba priversta tai laikyti paslaptyje. Išaiškės, kad traukiniuose siautėja grybas, ir tie reti keleiviai, kurie dar ryžtasi važinėtis traukiniu „Kaunas-Vilnius", mes šį užsiėmimą; net kaulelių nebegaudami, bankrutuosime. Ajajai ponia, bėda bėdą veja, o ponia dar klausiate, ar sunku yra traukinys vairuoti...

Prapliupo raudoti mašinistas jaunasai. Ašaros papt papt byra, gerklė didžiu balsu rėkia. Ponia M. pažvelgė į jį tyru žvilgsniu, net žąselė, pro šalį savo reikalais kėblinusi, pagaugais nuėjo, klaikiai kvatodama.

Gaila man tavęs, mašiniste, - tarė ponia M. - Toks jaunas, o jau niekuo nebetiki, vilties nebeturi. Neliūdėk, viskas susitvarkys, pamatysi.

Netikiu, ponia, - niūriai, bet tvirtai atsakė mašinistas. -Grybas stipresnis už žmogų.

Mašinistas pabučiavo poniai M. ranką ir vogčiomis nusibraukė šykščią vyrišką ašarą.

Atia, ponia, - tarė jis. - Man laikas.

Trinktelėjo traukinio durelės, sužviegė stabdžiai, ir traukinys nurūko.

Ponia M. sekė jį akimis, kol tik turėjo jėgų. Laimei, kaip tik jėgoms baigiantis, vėl prasivėrė sodo varteliai, pro kuriuos įžengė žmogus su peteliške. Jis įdėmiai dairėsi aplink.

Atsiprašau, ponia, - nesveikai blizgindamas akis paklausė, - ar nematėte čia elektrinio traukinio „Kaunas-Vilnius"?

Tai aš atsiprašau, - atkirto ponia M. - Esu sena ir bjauri ir tamstai galbūt nemalonu į mane žiūrėti.

Nieko, dabar tamsu, - mandagiai atsakė atvykėlis. - Be to, aš pripratęs. Prie visko pripranti, kai dirbi deratizatorium-dezinsektorium. Štai, žiūrėkite!

Su šiais žodžiais deratizatorius iš vidinės švarko kišenės ištraukė flakoną, atsargiai, dviem pirštais paėmė peteliškę ir papurškė ant jos. Peteliškė bjauriai susiraitė ir dvokdama nukrito ant žemės.

Ką tamsta darai? - susimąstė ponia M.

Noviju graužikus, - atsakė deratizatorius, nutaisęs žiaurų veidą. - Dabar šit ieškau elektrinio traukinio „Kaunas-Vilnius", noriu aš jį išpurkšti. Deja, mudu nuolat prasilenkiam.

Ponia M. kurį laiką pasigrožėjo gražia svečio kalba ir tarė:

Elektrinis traukinys grįš po kelių valandų. Jam lemta išvežioti mano svečius. Ir jūs būkite svečias. Eikite į namą, ten išgerkite bei užvalgykite. Susipažinsite su profesoriumi E., aptarsite kelias žmoniją kankinančias būties problemas.

Svečias mandagiai padėkojo ir nuėjo sodo takeliu, vinguriuojančiu tarp tujų ir pinijų. Ponia M. mojavo jam nosinaite. Kai svečią ėmė ryti tamsa, ponia M. net susigraudino, klausydama tamsos ryjamo žmogaus bruzdesio. Ir vėl susimąstė. Ateis kas nors dar ar gal jau nebe?

Ponia M. žėruojančiomis akimis žvelgė į tamsą. „Kas yra naktis?" - vėl pamąstė ji, tačiau atsakymo nesulaukė. Ją ėmė kankinti vienatvė. Iš už apšviestų langų sklido puotos garsai, skambėjo krištolas, šokių muzika. Ponia M. susigraudino, pagalvojusi, kad ten, jos namuose, linksminamasi, o ji savo gimimo naktį stovi prie nuosavų namų slenksčio, it būtų išvaryta.

Tačiau kas tamstą išvarė? - paklausė iš nežinios išlindęs Ferdinandas. - Ko tamsta neini į savo gimimo nakties balių?

Tamsta esi nemalonus ir paties veidas nekelia pasitikėjimo. Nesupranti tamsta moters širdies. Kankina ją nesuprantami polėkiai, Ferdinandai.

Niekų kalba, - tarė Ferdinandas, glamonėdamas ponios M. blauzdas. - Eime vidun, sušoksime kadrilį.

Koks gražus namas! - jausmingai sušuko ponia M., žvelgdama į visaip išpuoštą ir išdabintą rūmą sodo gilumoje.

Nieko nuostabaus, ponia, - tarė Ferdinandas. - Jį statė pats Vivaldis.

Nejaugi Vivaldis buvo architektas?

Ne, ponia, mūrininkas.

Taip besišnekučiuodami jiedu įėjo į namą. Šveicorius juos nurengė. Besirengdama ponia M. pastebėjo, kad Ferdinando pilvas išbertas.

Kodėl tamstos pilvas nusėtas spuogais? - iš smalsumo ponios M. kūnas nuėjo pagaugais.

Mane išberia kiekvieną kartą, kai tik pameluoju, - pasiaiškino Ferdinandas. - Tokia jau mano prigimtis.

Panašiai ir man, - prisipažino ponia M. - Kai man būna smalsu, mano kūnu nueina pagaugai. Mudviejų prigimtys panašios. Mudu galėtume būti graži pora.

Ferdinandas šį žodžių žaismą nuleido negirdomis. Jiedu susikabino rankomis ir įėjo į svetainę, kur sėdėjo profesorius E. ir kažką pats sau postringavo.
Eime kitur, - pasiūlė Ferdinandas.

Kur kitur? - ponios M. kūnu nuėjo pagaugai.

Nesvarbu, - atšovė Ferdinandas, ir jam išbėrė pilvą. Jie nuėjo kitur. Ten buvo dar gražiau. Ponia M. nusiramino ir paskubomis uždainavo. Ferdinandas ėmė griežti smuiku.

Taip gražiai smuikas griežia, - pasakė Ferdinandas. - Eime ponia, sušoksime kadrilį.

Ponia M. noriai su viskuo sutiko. Jiedu pašoko kadrilį. Smuikas griežė taip maloniai, kad net širdis apsalo.

O dabar, Ferdinandai, - tarė ponia M., - pasipiršk man.

Ferdinandas atsikrenkštė ir pasipiršo. Po to kiek pailsėjo, atsigėrė degtinės ir pasipiršo dar kartą.

Nežinau, - droviai sumurmėjo ponia M. - Galutinio atsakymo dar neduosiu. Turiu dar pamąstyti. Bet tamsta gali turėti vilties.

Ar galiu atsipjauti lašinių bryzelį? - pasiteiravo Ferdinandas.

Ir tu tokią akimirką dar galvoji apie lašinius? - pasipiktino ponia M.

Apie lašinius galvojau dar piršdamasis, - atvirai prisipažino Ferdinandas, mat jo neišbėrė.

Tai tu gviešiesi mano gero? - tai pastebėjusi sušuko ponia M. ir jos kūnas nuėjo pagaugais.

Taitaigis, bau, - patvirtino Ferdinandas ir jo vėl neišbėrė.

Išeik iš mano namų, - rūsčiai tarė ponia M. - Išeik ir niekada nebegrįžk.

Išeisiu ir nebegrįšiu, - pažadėjo Ferdinandas. Ir jo vėl neišbėrė. Jis oriai nusileido žemyn, pasiėmė iš šveicoriaus kojines, apatines kelnes, petnešas, marškinius, kaklaraištį, švarką, skrybėlę, paltą, šaliką, pirštines ir dar šį bei tą.

O tamstos kelnės? - nustebo šveicorius. Ak! - sušuko Ferdinandas, - labai ačiū. O čia jums už triūsą.

Taip kalbėdamas, jis įspraudė šveicoriui į delną prakaituotą, sumaigytą geltonų lašinių gabalėlį ir, švilpaudamas gražią melodiją, išėjo.

Tačiau prasivėrė langas ir ponia M. persisvėrusi sviedė akmenį į Ferdinandą. Tasai, kliudytas galvon, parkrito. Ponia M. patenkinta sukrizeno. Ji atsirėmė rankomis į palangę ir sužiuro į tolį. Jau aušo. Tolyje matėsi elektrinio traukinio griaučiai, kuriuos tebekramsnojo grybas. Grikšt, grikšt, - girdėjosi geriau įsiklausius.

Ponia M. pajuto nuovargį. Nuėjo prie stalo, atsipjovė lašinių bryzelį. Krimst krimst - krimto ji lašinius. Grikšt grikšt - grikšėjo grybas.

Vis arčiau ir arčiau. Krimst krimst, grikšt grikšt.

Įsiklausyk, skaitytojau!


PROFESORIUS E. EINA PRAUSTIS

Ar tamstos nekamuoja meilė man? - gražiai pasiteiravo ponia M., įsitaisiusi fotelyje ir ritmingai siūbuodama blauzdą.

Nekamuoja, - atsakė profesorius E., sklaidydamas laikraštį. - Mat stengiuosi kasdien daryti rytinę mankštą ir atlieku psichohigieninius pratimus. Todėl man niekas nebaisu.

Ponia M. iš padilbų nužvelgė profesorių, droviai gurkšnojantį arbatą.

Na, na, - dviprasmiškai tarė ji ir pliaukštelėjo delnais. Ūmai iš už sofos, ant kurios sėdėjo profesorius, išlindo kaulėta būtybė ir ėmė kutenti jam pažastis.

Kas tatai yra? - nustėręs sušuko profesorius.

Tatai yra meilė, - svajingai atsakė ponia M. - Dabar ji tamstą kamuos.

Iš tikrųjų profesorius kutenamas net raitėsi. Neištvėręs jis pašoko nuo sofos ir įsistebeilijo į keistą būtybę, apsisiautusią gėlėtu chalatu. O ta neleido laiko veltui. Profesorius gavo tokį niuksą, kad atatupstas nulėkė iki pat sienos ir skaudžiai dunkstelėjo pakaušį.

Kaip skambiai dunkstelėjo tamstos pakaušis, - pasigėrėjo ponia M. - Tamsta gali turėti puikią muzikinę klausą.

Profesoriui nespėjus nė atsitokėti, gėlėtas chalatas vėl su-šmėžavo prieš jo akis ir galingas kablys patiesė jį ant grindų.

Kaip kamuojasi, vargšelis, - atsiduso ponia M.

Profesorius, neatgaudamas kvapo, pajuto stiprų spyrį. Būtybė atitraukė koją ir vėl taikėsi jam į pilvą. Profesorius susirietė ir, pajutęs priešininkės blauzdą, ją trūktelėjo.

Būtybė su trenksmu griuvo ant grindų. Profesorius paskubomis atsistojo ir, kol meilė kėlėsi, spėjo smogti jai kaire ranka į smakrą ir beveik išsyk dešiniąja stipriai stuktelėjo į pil¬vą. Ši sustaugė ir susmuko. Profesorius griebė būtybę už kojos, išvilko už durų ir smarkiu spyriu išmetė laukan.

Tamsta nužudei savo meilę! - pasibaisėjusi sušuko ponia M.

Profesorius uždusęs tvarkėsi kostiumą.

Verčiau, ponia, sužaiskime šachmatais, - pareiškė profesorius.

Tamsta esi kaip reta nemalonus, - nutarė ponia M. -Jokių šachmatų. Na, nebent vieną partiją.

Grakščiai siūbuodama klubais, ji atnešė šachmatų lentą.

Gražiai siūbuoja tamstos klubai, - tarė profesorius E.

Jiedu sužaidė partiją iš šešių ėjimų.

Matas, - pasakė profesorius E.

Nesikeikite, pone, - suirzo ponia M.

Ką jūs, - atšovė profesorius. - Matas tai toks techninis terminas. Jį vartoja šach - matininkai.

Ak, verčiau išeikime į balkoną, - tarė ponia M.

Ji išėjo į balkoną. Profesorius, nudelbęs akis, kažkodėl trypčiojo vietoje ir nesiryžo peržengti slenksčio.

Nežinau, ponia, kaip jums tai pasakyti, tai labai asmeniška... bijau, kad nesuprasite...

Sakykite, profesoriau, viską sakykite, - susijaudino ponia M. - Moters širdis viską supranta.

Matote, aš, galimas dalykas, turiu blogą akį. Ką tai reikštų? - sutriko ponia M.

Aš nužiūriu balkonus... būna žmonių, kurie nužiūri gėles -ir jos vysta, nužiūri kiaules - ir jos dvesia. Aš nužiūriu balkonus - ir jie krenta... Todėl, eidamas gatve, stengiuosi nežiūrėti į viršų.

Ką jūs kalbate, profesoriau! Negi jūs, mokslo žmogus, galite tikėti tokiais niekais? Mano balkonas tvirtas - tik pažvelkite...

Profesorius, nevalingai paklusdamas ponios M. mostui, dirstelėjo pro balkono duris. Staiga moteris suklykė ir tą pačią akimirką pasigirdo baisus trenksmas. Profesorius E., susiėmęs rankomis galvą, puolė laiptais žemyn. Apačioje, dulkių debesyje, tarp betono nuolaužų ir gelžgalių rypuodama sėdėjo ponia M.

Ar neužsigavote, ponia? - pasiteiravo suplukęs profesorius.

Tamsta esate baisus žmogus, - oriai tarė ponia M. - Aš apsibrozdinau ir susiplėšiau savo gražiąją suknelę.

Nebežinau, ponia, ar kada man atleisite... - profesorius E. ištiesė ranką, padėdamas damai atsistoti.

Ir aš nežinau, - susimąstė ponia M. - Gal jau niekada, o gal ir atleisiu. O kol kas eikime į upę nusiprausti veidų.

Ponia M. paėmė profesorių už rankos ir juodu nuėjo.

Profesorius jautė, kad geruoju nesibaigs. Jis pastebėjo, kad ponia M. nepasiėmė nei rankšluosčių, nei muilo. Bet jau buvo vėlu. Kokia dešimta valanda. O profesorius E. bijojo tamsos ir pabėgti neišdrįso.

Taip jiedu ir nusiprausė veidus.

FERDINANDAS SUSIPAŽĮSTA SU BABAUŠIU

Ferdinandas stovėjo prie upės, stebėdamas visokius pakrantėje vykstančius dalykus. Ūmai jo ramybę sudrumstė tęvas balselis.

Tikrai nenorėčiau tamstos trikdyti, - tarė babaušis, tampydamas Ferdinandą už skverno, - tačiau esu ypatingai smalsus. Todėl pageidaučiau sausainio.

Nesąmones šneki tamsta, - nemaloniai apstulbęs atitarė Ferdinandas ir pabūgęs ėmė eiti atatupstas, o dar ir pagaugais.

Jei tamsta neduosi man sausainio, sugrius štai tas anava tiltas, - su šiais žodžiais babaušis rankute parodė tą tiltą.

Ferdinandas pajuto šaltą Nebūties prisilietimą. Tačiau buvo per vėlu. Tiltas nei iš šio, nei iš to ėmė svyruoti, palinko ir su trenksmu tėškėsi į upę. Pažiro purslai, burbulai ir kitkas, kas tokiais atvejais dera. Ferdinandui tai savotiškai patiko. Jis apkabino babaušį per pečius.

Šaunus tu, babauši. Matau, su tavimi nepražūsi. Draugaukiva!

Draugaukiva! - su džiaugsmo ašarėle atsiliepė babaušis. -Tačiau aš nežinau, kaip draugauti su žmonėmis. Mat, kaip galima pastebėti, aš nesu žmogus.

Ferdinandas žvilgtelėjo į babaušį ir išties pastebėjo.

Tataigis, - susimąstė jis. - O su kuo tu jau esi draugavęs?

O, aš draugauju su tokiu fifaičiu, - ūmai nušvito babaušis. - Tik nežinau, ar babaušių ir fifaičiu draugystė panaši į žmonių ir babaušių draugystę?

Ferdinandas vėl ėmė mąstyti, tačiau jam ne itin sekėsi. Tada jis nežinia kodėl sutrypė vietoje, pašoko ir garsiai sušuko:

Hp! bržichp! Hp!

Kodėl tamsta sušukai „Hp! bržichp! Hp!"? - pasmalsavo babaušis.

Neturiu nė menkiausio supratimo, - susikrimto Ferdinandas.

Gal tai padeda mąstyti?

Tai kad ne, - atsiduso Ferdinandas ir staiga vėl pašoko į orą, šaukdamas Hp! Bržichp! Hp!

Babaušis liūdnai pažiūrėjo į Ferdinandą. Atsiprašau, - susigėdo tasai. - Daugiau taip nedarysiu. Čia kaip žagsulys.

Nieko, pasitaiko, - tarė babaušis ir staiga persigandęs sustojo. - Bet juk žagsulys - užkrečiama liga?

Tačiau atsakymo jis nesulaukė, nes tą pačią akimirką abu pašoko į viršų, plačiai išskėtė rankas, sulenkė kelius ir sutartinai sušuko: Hp!! Bržichp!! Hp!!

Kkk... kodėl ddd..du šauktukai? - sumiksėjo babaušis, kai jiedu nusileido ant žemės.

Ttt... todėl, kkk... kad mudu ddd... dviese, - atsakė Ferdinandas. - Bet mikčiojimas, pasirodo, irgi užkrečiamas...

Taip jiedu ir nuėjo, žagsėdami, mikčiodami, o kartkarčiais pašokdavo aukštyn, baisiai sumojuodavo rankomis ir sušukdavo: Hp!! Bržichp!! Hp!!

Nuo aukšto kalno į juos liūdnai žiūrėjo profesorius E. „Labai žvalūs jaunuoliai, - su pavydu pagalvojo jis. -Reikėtų su jais susipažinti".

Ir, bjauriai keikdamasis po nosimi, nuėjo miegoti.

PROFESORIUS E. IR KITI

Profesorius E. atsibudo ir rūsčiai sušuko. Iš rūsio atbėgo toks fifaitis, pasitursino, pasitursino ir išbėgo vėl.

Profesorius E. nustebo. „Kas tai galėtų būti per padaras tas fifaitis? - pagalvojo jis. - Gal tai kokia protinga būtybė, ieškanti su manimi kontakto?" - profesorius net susijaudino ir, išmuštas šalto prakaito, iššoko iš lovos. Laimei, prakaitas kelis kartus nepataikė, nes profesoriui būtų buvę riesta. Jis išsivirė kavos, išgėrė, gražiai pakosėjo ir nusileido į rūsį.

Ar čia gyvena toks fifaitis? - pasiteiravo profesorius E. ir pridūrė: - Jis galbūt ieško su manimi kontakto.

Deja, niekas neatsiliepė. Tik kopūstai statinėje pradėjo dar labiau smirdėti.

Tikriausiai pajuto šeimininką, - tarė fifaitis.

Profesorius nusivylęs apžvelgė palubę. Palubėje tarp voratinklių kabėjo Tatai. Profesorius pažvelgė žemyn, tačiau ir tarp stiklainių nieko nepamatė.

Matyt, būsiu apsirikęs, - tarė profesorius. - Gal tai buvo visai ne fifaitis. Einu, paskaitysiu, ką apie fifaičius rašo enciklopedija.

Profesorius atsigėrė vyno ir išėjo.

Smalsus tas mūsų profesorius E., - pasakė babaušis. - Jo smalsumas žavi mane. Jis toks tyras.

Smalsumas ar profesorius? - paklausė fifaitis.

Šaltinio vanduo, - atšovė babaušis.

Babaušis nulipo nuo kopūstų statinės ir priėjo prie fifaičio.

Ar tai tu? - paklausė babaušis.

Ne, ne aš, - tarė fifaitis. - Man visada sunku identifikuotis, o šiandien ypač. Gal aš visai ne fifaitis. Gal aš koks Tristanas ir Izolda.

Tu gali būti arba Tristanas, arba Izolda, - pamokomai prabilo babaušis, - bet niekuo gyvu ne jiedu drauge.

Aš juk sakiau, kad turiu problemų su saviidentifikacija. Tu to nesuprasi, juk esi babaušis.

Tada nueik ir pažiūrėk, ką apie tave rašo enciklopedija. Juk profesorius kaip tik nuėjo į kabinetą paskaityti apie fifaičius.

Babaušis su fifaičiu susikabino rankomis ir nuėjo pas profesorių E.

Sėskitės, - tarė profesorius E., įnirtingai sklaidydamas knygą. - Viskio, martinio, brendžio?

Prašyčiau raugintų kopūstų, - tarė babaušis.

Man visko po truputį, - mandagiai paprašė fifaitis.

Profesorius E. atidarė barą ir ištraukė didelį plaką šieno.

Deja, - nuliūdo jis, - aš pasikarščiavau. Neturiu viskio.

Tada martinio ir brendžio, - nusileido fifaitis.

Neturiu ir šių gėrimų. Esu labai biednas.

Kodėl tad pasisiūlėte mus pavaišinti?

Paprasčiausias svetingumas, - tarė profesorius. - Lietuviškas svetingumas.

Tamsta lietuvis? - pritariamai paklausė babaušis.

Ne, aš profesorius, - atsakė profesorius. - Mokslas neturi tautybės.

O svetingumas? - toliau domėjosi babaušis.

Svetingume svarbiausia nuoširdumas, o ne tautybė.

Tamsta turėtumei būti labai nuoširdus, - nutarė babaušis. - Nuoširdus ir svetingas kaip tikras lietuvis.

Aš profesorius, - pasakė profesorius. Atsiprašau, - atsiprašė babaušis.

Nieko, atleidau, - tarė profesorius. - Lietuviai labai atlaidūs.

Babaušis, stovėdamas prie durų, šnipštelėjo fifaičiui:

Nepameni, ar profesorius nepakvietė mūsų atsisėsti?

Nepamenu, - atsakė fifaitis.

Tad jeigu dabar atsisėstume, būtume nemandagūs?

Nemandagūs, - pritarė fifaitis.

Tada atsigulkime, - išsprendė problemą babaušis.

Jiedu atsigulė. Babaušis atkimšo trilitrinį stiklainį brendžio ir, gerokai gurkštelėjęs, perdavė fifaičiui. Profesorius rausėsi enciklopedijoje.

Radau! - sušuko jis. - Bet apie fifaičius čia labai mažai.

Profesorius priėjo prie lango, kad ant knygos kristų daugiau šviesos, ir perskaitė:

„Fifaičiai. Turi problemų su saviidentifikacija. Todėl labai smalsūs ir geidžiantys žinių. Gyvena rūsiuose ir kt. Iš to, kad jie ir patys abejoja, kas jie tokie ir ar apskritai jie yra, galima spręsti, kad jų nėra. 1867 m. lordas H. Brow-ningas iškėlė hipotezę, kad fifaičiai gali būti siejami su legendomis apie Tristaną ir Izoldą. 1871 m. Kelne išleistame tritomyje fifaičiai priskiriami kaukų-bezdukų genties porūšiui".

Kokiame tritomyje? - šnipštelėjo fifaitis?

Išleistame Kelne, - atsakė babaušis.

Profesorius skaitė toliau:

Taškas.

Jis užvertė enciklopediją ir susimąstė.

Tad ar yra fifaičiai, ar jų nėra? - susirūpinęs paklausė fifaitis.

Apie tai ir mąstau, - atsakė profesorius. - Gamta pilna paslapčių.

Tamsta mėgsti gamtos paslaptis? - pasidomėjo babaušis. Žinia, mėgstu.

Tad aš esu gamtos paslaptis, - paaiškino sau fifaitis. -Bet ar tai gali padėti saviidentifikacijai?

Staiga ant profesoriaus stalo sučirškė telefonas.

Alio, - tarė profesorius. Minutėlę pasiklausęs, jis perdavė ragelį fifaičiui, tardamas:

Čia ieško tokio fifaičio.

Aha, - atsiliepė fifaitis.

Čia lordas H. Browningas iš enciklopedijų redakcijos. Mes rengiame naują tritomio leidimą.

Ar to, kuris išėjo Kelne 1871 metais?

To paties. Norėčiau paklausti, kaip dauginasi fifaičiai? Pumpurais, o gal kaip asiūkliai?

Kaip asiūkliai, - atsakė fifaitis.

Ačiū, - tarė lordas H. Browningas.

Atsiprašau, - pertarė fifaitis. - Kaip tarti tamstos pavardę? Browningas ar Brauningas?

Braunykas.

Ačiū, - tarė fifaitis ir padėjo ragelį. Kodėl tu jį apgavai? - paklausė babaušis. - Juk tu nesi-daugini kaip asiūklis.

Tačiau asiūklis toks gražus žodis, - svajingai atsakė fifaitis. Į duris pasibeldė.

Prašau, - nervingai sušuko profesorius.

Ačiū, - atsiliepė iš už durų ir nušlepsėjo tolyn.

Na, mums jau laikas, - pasakė babaušis.

Dar pabūkit, - nenuoširdžiai pasiūlė profesorius.

Ačiū už vaišes, - padėkojo fifaitis.

Viso gero, - tarė profesorius. - Užeikite dar.

Jis priėjo prie palangės ir žvelgė, kaip fifaitis su babaušiu išeina pro duris ir palengva tolsta sodo takeliu.

Įdomu, ar man nepasivaideno? - pasiteiravo savęs profesorius ir įsiklausė, gal kas atsakys. Bet niekas neatsakė. „Iš tiesų neatsako ar man vaidenasi?", - pamąstė jis.

Ir vis dėlto gamta pilna paslapčių, - ryžtingai tarė jis.

Profesorius klausėsi, kaip židinyje spragsi pliauskos. Mintys vijo viena kitą rateliu, net galva ėmė suktis. Kad ją sustabdytų, profesorius įsikando švarko atlapą. Galva sustojo. Profesorius pasižiūrėjo į ją.

O gal dar suspėčiau paskui juos? - ūmai tarė profesorius.

Jis pažvelgė pro langą. Tolumoje paskutinį sykį šmėkštelėjo du perregimi kontūrai.

Palaukite, - sušuko profesorius, - palaukite!

Fifaitis ir babaušis kantriai laukė profesoriaus. Sis uždusęs prisiartino prie jų ir tarė:

Eime prie upės, pasėdėsime.

Ilgai tamstos laukėme, - su švelniu priekaištu pasakė fifaitis.

Geriau vėliau negu niekad, - pamatęs, kad profesorius drovisi, babaušis paėmė jį už parankės ir visi trys, susikabinę rankomis, nuėjo.

KAIP BABAUŠIAVO BABAUŠIS IR KAS PO TO ATSITIKO

Babaušis, fifaitis ir profesorius sėdėjo ant upės kranto.

Žiū! - pratarė babaušis. - Upe kažkas plaukia!

Iš tiesų upe kažkas plaukė. Profesorius, geriau įsižiūrėjęs, pasakė:

Man regis, kažkur esu aną matęs.

Aną tu matei rūsyje, kabantį palubėje, - priminė babaušis.

Kas tad anas yra?

Anas yra Tatai. Šit jau ir praplaukė, nebesimato.

Profesorius atsiminė ir palingavo galva. „Mat kaip atrodo Tatai", - pamanė jis. Ir kažką užsirašė į knygutę.

Visi sėdėjo toliau, žiūrėdami į upę. Fifaitis mąstė apie tai, kas jis toks, profesorius samprotavo apie būtį (kaip tik šią akimirką profesorius ją prilygino tekančiam upės vandeniui), o babaušis nesivargindamas tiesiog stebėjo upę.

Mąstyk apie ką nors, babauši, - subarė ponia M., prisėsdama prie jų. - Mąslus žmogus atrodo didingai ir kelia malonų šiurpulį.

Aš ne žmogus, - atšovė babaušis. - Aš neturiu apie ką mąstyti, o ir nemoku.

Tad paremk galvą ranka ir apsimesk mąstančiu žmogum.

Bet aš babaušis. Juk sakiau.

O ką veikia babaušiai, jeigu jie nemąsto?

Jie babaušiuoja.

Tai pababaušiuok.

Babaušis, lyg to ir telaukęs, akimirksniu pradėjo babaušiuoti. Ponia M. persigando.

Užtenka, užtenka! - šaukė ji, mosuodama rankomis. Net fifaitis pasijuto nejaukiai:

Gerai pažįstu babaušį, bet nemačiau jo šitaip babaušiuojant... Gana jau, gana!

Babaušis pyktelėjęs pasitikrino:

Tai ar man babaušiuoti, ar nebabaušiuoti?

Ponia M. ir fifaitis patarė jam daugiau nebabaušiuoti. Babaušis liovėsi, tiesa, nenoromis. Visiems išsyk palengvėjo. Tik profesorius, visą laiką įdėmiai stebėjęs, kaip babaušiuoja babaušis, atrodo, nusivylė ir, sunkiai atsidusęs, atidėjo savo užrašų knygelę. Visi sėdėjo, žiūrėdami į upę, tik jau niekas nebemąstė, ponia M. nieko nebekalbino, o babaušis nebabaušiavo.

Tuo metu upėje pasirodė nedidelis plaustas, nupintas iš karklo vytelių. Profesorius vėl puolė prie užrašų knygelės. Fifaitis pagalvojo, kad šis plaustas, ko gero, nepanašus į fifaičių plaustą, nes fifaičiai, jeigu tik jie būtų, plaustus statytųsi kažin kaip kitaip, o babaušis tik vargais negalais susilaikė mažumėlę nepababaušiavęs. Tik ponia M. neištvėrė ir sušuko plaukiančiajam plaustu:

Suk šen, keleivi, ir papasakok nuotykius, kuriuos patyrei šioje upėje!

Aš ne žuvis, - atsiliepė keleivis, - kad pasakočiau savo nuotykius šioje upėje.

Tad papasakok šiaip ką nors, - sukonkretino ponios M. prašymą profesorius E.

Plaustas priartėjo prie kranto ir keleivis tarė:

Tiek to jau, papasakosiu, bet turiu mažai laiko, mat manęs laukia rūmuose.

Kokiuose rūmuose? - nesveikai susidomėjo fifaitis. - Gal fifaičių karaliaus?

Į šį nemandagų klausimą keleivis neatsakė.

Aš galiu jums papasakoti apie pamokomą nutikimą, kurį ne per seniausiai patyriau Kauno mieste, - tarė keleivis, priartėjęs prie sėdinčiųjų, tačiau taip ir neišlipęs į krantą.

Kauno miestas yra gražus, - tarė profesorius. - Mes sutinkame klausytis. - Fifaitis ir babaušis pritariamai linktelėjo.

Tačiau Paryžius nepalyginamai gražesnis, - nuliūdo ponia M.

Tai ar jūs klausysitės, ar nesiklausysite? - ėmė nervintis keleivis.

Pradėkite, ponas, - maloniai tarė ponia M. Taigi, - tarė žmogus nuo plausto, - tai bus įspūdingas pasakojimas, kurį norėčiau pavadinti taip:


DIDŽIOJI LAIKRODININKO KELIONĖ

Užėjau pas laikrodininką, nešinas senu moterišku „Slavą", kuriam buvo nulūžusi ašelė. Paknaibęs laikrodį, už stalelio sėdintis žmogus, nepakeldamas į mane akių, tarė:

Nulūžusi ašelė. Detalių nėra. Ašelių nėra. Reikės keisti balansą. Šešiasdešimt.

Man pasidarė drovu ir aš tariau:

Ašelę turite. Bet nekeisite ir balanso. Aš jus žinau. Nuplėšite už balansą, o iš tiesų vietoje ašelės įsprausite degtuką. Taip būna.

Laikrodininkas nustebęs sužiuro į mane:

Ar pats ne laikrodininkas būsi?

Ne, - atšoviau. - Aš tiesiog labai protingas.

Laikrodininkas pasimuistė ir ėmė krebždėti, nagais gremždamas sieną. Galų gale jis tarė:

Mėgstu protingus žmones. Užeik, pasikalbėsim.

Jis įvedė mane į mažą kambarėlį, nusėtą laikrodžių detalėmis ir sulaužytais degtukais. Nubraukęs nuo stalo šūsnį laikrodžių, jis patiesė švarų laikraštį ir pastatė didelį butelį degtinės.

Aš noriu papasakoti tau vieną istoriją, - tarė jis. - Paslaptingą, neįtikėtiną istoriją, kuri man atsitiko kadaise, jaunystėje, palei Janczės upę.

Jūs buvote Kinijoje? - susidomėjęs paklausiau.

Ne, - atšovė jis. - Viešpatie, apsaugok. Visą gyvenimą pragyvenau Kaune. Taigi, klausyk. Kartą, kai buvau jaunas ir taisiau tik žadintuvus, vienas draugas, toks šiaučius, pasiūlė man drauge su juo nukakti prie upės. Pasivaikščiosim, -sakė, - prie vandens prieisim, pastoviniuosime, pasišnekučiuosime, gal ir akmenėlį kokį paspirsime. Ką žinai, žmogus, kas tavęs kelionėje laukia.

Kvailas buvau, jaunas dar-sutikau. Sėdome mudu į tramvajų ir važiuojame. Iš Vilijampolės, per tiltą, pakylam į Žaliakalnį, per Savanorių prospektą, per Tvirtovės alėją, po to pro VI fortą, - o pagalvok, tramvajumi! Koks greitis! Vėjas tik švilpia, ūžia, plaukus taršo. Aš jau grįžti noriu, man baugu darosi. Bet, žinia, kelionė tolima, neišlipsi bet kur, pasiklysi. Tad važiuojam toliau. Pro Mickevičiaus slėnį, pro stotį, Gedimino prospektą, Senamiestį, - žiū, jau ir Santaka. Išlipom mes, dar tebesvyruojam nuo greito važiavimo. Susikabinome rankomis ir patraukėme Kauno pilies link. Ėjom ir ėjom, ėjom ir ėjom. Ilgai ėjome. Gerai, kad anksti ryte išėjome - kitos dienos popietę pasiekėme Kauno pilį. Ten pasižvalgėme, užkandome, pasėdėjom, kiek ir nusnūdom. O po to - vėl į kelią, paties Nemuno link. Pakeliui, nepriėjus Jurgio bažnyčios, naktis užklupo. Pasislėpėme žolėje ir pradrebėjome visą naktį. Kitą pavakarę pasiekėme Jurgio bažnyčią ir vėl nutarėme kiek pailsėti. Toliau tik ryte keliavom. Ir - tik dvi dienas kojomis mynę -jaunam gi, žinia, jėgų pakanka, - pasiekėme žiląjį Nemuną. Sunku apsakyti, kiek mes džiaugėmės, kiek juokėmės, kiek dainavome. Ir pradėjome vaikščioti - į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal - kiek širdis geidė. Radęs akmenėlį, pamenu, paspyriau jį, net į šalį pariedėjo. Matėme pagalį - didelį, ilgą, keturias valandas palei vieną jo šoną ėjome, o galo vis nesimatė. Pavargome, pailsome, bet kiek patyrėme! O ir baimės prisikentėti teko. Mat vieną dieną žolėse, per du metrus nuo mūsų, katė prašniokštė - būtume kuris krustelėjęs - galas, su tavimi dabar nekalbėčiau. Tikra katė! Mačiau ją taip, kaip tave dabar matau - arčiau nebūna. Štai kiek esu matęs, vaikine.

Senasis laikrodininkas globėjiškai patapšnojo man per petį.

Na taip, nieko neprikiši, - tariau. - Nuotykis tai bent. Bet nuo kada, tamsta, Kaune tramvajai važinėja? Senis nustebo.

Ar tu nežinai? Gal tu iš provincijos? Taigi mūsų, nykštukų, tramvajus!

Dabar savo ruožtu nustebau aš. Tai jūs nykštukas?

Argi nematyti? - apstulbo laikrodininkas.

Atleiskite, bet koks jūsų ūgis?

Metras šešiasdešimt.

Bet juk tai ne nykštuko ūgis?

O aš juk pats didžiausias nykštukas Vidurio Europoje! -išdidžiai paaiškino laikrodininkas.

Aaa... - nutęsiau. - Na dėkui, man metas.

Ar laikrodį paliksi? - pasiteiravo laikrodininkas, slėpdamas po stalu pokalbio pradžioje ištrauktą butelį, kurio jis man taip ir nepasiūlė.

Ne, ačiū, - mandagiai atsakiau aš. - Degtuką pats įkišiu. Viso gero.

Viso geriausio, jaunuoli, - tarė laikrodininkas. - Tau dar viskas prieš akis. Kai rašysi memuarus, neužmiršk ir manęs aprašyti! Ne kasdien tokį patyrusį žmogų matai.

Būtinai aprašysiu, - pažadėjau ir iškeliavau į kanceliarijos parduotuvę pirkti rašymo priemonių.

Na ir ėjau, na ir ėjau! Dvi dienas, dvi naktis... Per pačią Laisvės alėją, nuo laikrodžių parduotuvės iki pat kanceliarinių prekių...

Bet apie visa tai papasakosiu kitą kartą.


VISI IŠPLAUKIA LAIVU

Tai taręs, keleivis ilga kartimi atsistūmė nuo kranto ir ėmė tolti nuo pašnekovų. Šie pamojavo jam, šio bei to palinkėjo ir sėdėjo toliau.

Graži sakmė, - nubraukė ašarą ponia M. - Net už širdies griebia.

Turiu validolio, ponia, - prisipažino profesorius E. Pats sprink, - nemandagiai atkirto ponia M. ir susijaudino į nosinaitę.

Fifaitis vėl užsisvajojo:

O gal jis tikrai nuplaukė į fifaičių karaliaus rūmus? Ak, jeigu aš žinočiau...

Ar fifaičiai turi karalių? - pasiteiravo babaušis.

Mes net nežinome, esame ar mūsų nėra, - liūdnai atsakė fifaitis. - Iš kur galėtume žinoti, ar turime karalių, ar ne?

Graudus fifaičių gyvenimas, - vėl apsiverkė ponia M.

Jei fifaičiai turėtų karalių, aš norėčiau jį ištirti ir aprašyti, - sunerimo profesorius. - Tai būtų graži knyga. Vadintųsi „Fifaičių karalius ir jo dvaras". Galbūt ją net išverstų į kokią kitą kalbą.

Jei tamsta imtumeis tyrinėti fifaičių karalių, - pasipiktino fifaitis, - jis lieptų tamstą uždaryti į belangę.

Štai kuo tu baigsi, profesoriau E., - piktdžiugiškai konstatavo ponia M.

Visi mes kažkuo baigsime, - nusifilosofavo profesorius.

Beje, - tarė babaušis, - pradeda lyti.

Išties virš galvų sugriaudėjo ir iš juodo debesies pasipylė lietus.

Laimei, kad manęs galbūt nėra, - apsidžiaugė fifaitis, - o tai labai sulyčiau.

Lietus palijo ir baigėsi. Visi, galbūt išskyrus fifaitį, buvo šlapi. Po dangaus skliautu sutvisko vaivorykštė.

Tada pasirodė JIE.

JIE ėjo vorele, nusidriekusia nuo vieno horizonto krašto iki kito. Atrodė, kad procesija niekada nesibaigs. Visi JIE buvo panašūs vienas į kitą. Kiekvienas eidamas kūreno po švedišką krosnį.

Vasarą po lietaus visada taip, - pasakė babaušis.

Vis dėlto kiekvieną kartą net šiurpas nukrečia, - prisipažino ponia M. - Įdomu tik, kur JIE eina?

Galimas dalykas, JIE eina į Sargaso jūrą neršti, - garsiai pamanė profesorius.

Tamsta esi vulgarus, profesoriau, - subarė jį ponia M.

Neršti nėra vulgaru, - atkirto profesorius. - Neršti yra dora.

Tačiau jų ginčą nutraukė fifaitis:

O aš manau, kad JIE eina pas fifaičių karalių.

Jeigu visi eina pas fifaičių karalių, tikriausiai tai reiškia, kad fifaičių karalius rengia puotą ir kviečiasi svečius? - labai sunerimo ponia M. - Ar gerai elgiamės čia sėdėdami, ar nevertėtų eiti ir mums? Jei mes nepasirodysime, fifaičių karalius gali labai supykti.

Tačiau jis mūsų nekvietė, - tarė babaušis. - Jis net nepažįsta mūsų.

Bet jeigu pažinotų, - tvirtai pareiškė ponia M., - būtinai pasikviestų. Juk mes tokie malonūs.

Žinoma, - tarė profesorius E. - Kartu aš jį ištirčiau.

Karalius tave už tai pasodintų į belangę, - kandžiai priminė ponia M.

Aš jį ištirčiau mandagiais klausimais ir periferiniu regėjimu, - oriai atsakė profesorius E. - O po to išmatuočiau liniuote.

Įdomu, - pasakė babaušis, - ar fifaičių karalius turi seno gero vyno ąsotį?

Tokių ąsočių fifaičių karalius turi labai daug, - paprastai tarė fifaitis.

Tai ko mes laukiame?! - sušuko visi trys vienu balsu.

Matyt, pakeleivingo laivo, - tarė fifaitis. - Tačiau atsiminkite, kad fifaičių karaliaus gali ir nebūti, kaip ir pačių fifaičių. Jūs galite išplaukti į atvirą jūrą ir ten pasiklysti.
Bala nematė, - numojo ranka babaušis, - būsime ne pirmi tokie.

O kas, jeigu fifaičių karalius vis dėlto yra? - retoriškai paklausė ponia M.

Štai klausimas, - atsakė fifaitis. - Jums tenka rinktis. Žinokite, kad pačių fifaičių galbūt nėra, o ką jau kalbėti apie fifaičių karalių. Galų gale, jei net fifaičiai ir būtų, ar nesutvarkytų jie respublikoniškai?

Nemanau, kad jie būtų tokie kvaili, - tarė profesorius. -Fifaičius tikriausiai valdo monarchas.

Tuo metu iš už upės posūkio išniro laivas. Visi ėmė mojuoti ir garsiai šaukti. Tačiau laivas ir taip suko jų link. Pirmagalyje stovėjo Ferdinandas ir visiems lankstėsi.

Laba diena, - gražiai kirčiuodamas, pasisveikino Ferdinandas. - O aš kaip tik jūsų ieškojau.

Mes taip pat ieškome pakeleivingo laivo, - tarė babaušis. - Mat plauksime pas fifaičių karalių.

Ar į puotą, kurią fifaičių karalius šj vakarą rengia? - pasiteiravo Ferdinandas.

Žinia, - atsakė babaušis, drauge su visais lipdamas į laivą. Laivas pajudėjo ir keleiviai, sustoję prie borto, žiūrėjo į pro šalį slenkančias vaizdingas apylinkes.

Ūmai ponia M. sunerimo:

Smalsu, kaip vadinasi upė, kuria plaukiame? Niekas to nežino, ponia, - jausdamas savo vertę, atsakė Ferdinandas.

Čia gali padėti mokslas, - įsiterpė profesorius. - Galėtume pasakyti, kad ši upė būtų kažkas tarpinio tarp Šyšos ir Amazonės, tarkime, Misisipė.

Tačiau kas gali būti bendra tarp Šyšos ir Amazonės?

Aš ir nesakau, kad yra kas nors bendra. Būtent todėl ir ieškome kažko tarpinio. Vis dėlto tam tikrų bendrumų galima pastebėti. Žodis Šyša vardininko linksnyje galūnėje turi „a", o Amazonė visuose linksniuose taip pat prasideda raide „a".

Bet didžiąja „A", - pasakė Ferdinandas.

Tačiau Šyša pradedama didžiąja „Š" - priminė jam profesorius. - Abiejų upių vardai prasideda didžiosiomis raidėmis, tad tam tikras bendrumas abejonių nekelia.

O kaip tamsta nustatei, kad mes plaukiame Misisipe? -smalsiai paklausė ponia M.

Tarp Amazonės ir Šyšos gali būti tik Misisipė, - atsakė profesorius, - tereikia pažvelgti į gaublį. Be to, žodyje Amazonė yra „z", o žodyje Šyša net dvi „š".

Viena didžioji, - paslaugiai priminė Ferdinandas.

Prašau manęs nepertraukinėti, - supyko profesorius.

Atsiprašau, - atsiprašė Ferdinandas. Profesorius tęsė:

O iš „z" ir dviejų „š" kryžminant tegali išeiti dvi „s". Kadangi dvi „s" yra žodyje Misisipė, vadinasi, mes plaukiame šia upe. Tai ir reikėjo įrodyti.

Atsiprašau, - dar sykį atsiprašė Ferdinandas, - ar galiu padiskutuoti?

Padiskutuokite, - leido profesorius.

Man rodosi, mes užmiršome, kad žodyje Misisipė yra dvi „i". Iš kur jos atsirado?

Labai paprasta, - atsakė profesorius. - Žodyje Amazonė nėra nė vienos „i". Tačiau žodyje Šyša yra ilgoji „y", o iš jos galima padaryti dvi paprastas „i". Taigi Misisipė iš tikrųjų yra tarp Šyšos ir Amazonės.

Visi nusistebėjo nepaprasta profesoriaus išmone.

Taip svajojau kada gyvenime paplaukioti Misisipe, - prisipažino ponia M.

Tamsta apskritai esi labai svajinga, - tarė Ferdinandas.

Kokios gražios apylinkės, - jaudinosi ponia M. - Koks gražus kaimelis... Ak! - sušuko ji, įsiklausiusi. - Kas ten taip gražiai gieda?

Visi sukluso ir sustingo. Iš tiesų tarsi iš po žemių sklido Didžiulio choro atliekamas murmurando.

A, - tarstelėjo Ferdinandas, - tai garsusis senio Džo kaimas.

Kuo jis garsus? - susidomėjo profesorius, išsitraukdamas užrašų knygelę.

Gal apie jį sudėta kokia graži legenda? - pasmalsavo ponia M.

Jūs nežinote? - nustebo Ferdinandas. - Gerai, papasakosiu, ir tai bus

PASAKOJIMAS APIE ĮSTABIUS ĮVYKIUS MISISIPĖS PAKRANTĖJE

Kai kažkas pavogė Henrio O'Haros kanoją, senis Džo nesvyruodamas tarė: Žinau, kieno čia darbas.

Vakare senis Džo ryžtinga mina išėjo iš savo trobos ir pasuko Misisipės link. Paskui save jis tempė nedidelę žaliai dažytą patrankėlę. O'Hara sekė jį, slėpdamasis už miškais užžėlusių kalvų. Prasidėjus susišaudymui, O'Hara stipriai užsimerkė.

Taip atsirado O'Haros kanoja. Senis Džo atitempė ne tik ją, bet ir visą plėšikų gaujos parako sandėlį, šešias dideles alaus statines ir keturiasdešimt tris nukautus plėšikus. Visas šias gėrybes jis buvo susikrovęs į kanoją ir tempė ją net įsiręžęs.

Visas kaimas susirinkęs stebėjosi grobio gausa bei šūvių taiklumu. Tuoj pat Senis Džo buvo išrinktas kaimo komisaru ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi organizuoti iškilmes.

Iškilmės nusisekė. Kaimas seniai tokių nebuvo matęs. Ant laužo buvo sukrauti visi keturiasdešimt trys negyvi plėšikai, visas jų parakas bei kastetai. Plėšikai priklausė Vienaakio Morgano gaujai ir dažnai siaubdavo kaimą ir jo apylinkes. Jie vogdavo pieną, pomidorus, nakčiai padžiautus skalbinius, vištas, česnakus, trempdavo pasėlius, žirnių plantacijas. Vienaakio Morgano gauja kaimui jau seniai buvo pakyrėjusi. Todėl galima suprasti tą džiaugsmą, kurį patyrė valstiečiai, sužinoję, kad Senis Džo nugalėjo plėšikus. Iš džiaugsmo jie net susprogdino kaip tik tuo metu pro šalį pravažiuojantį traukinį.

Tai vietoj fejerverko, - sutiko Senis Džo.

Vakarop kaimo vyrai užkūrė laužą. Samanas, užsimaukšlinęs elnio ragų karūną ir įsisupęs į grizlio kailį, šoko aplink laužą. Buvo gražu, beveik kaip per Jonines. Parsivarę bandas, atbėgo piemenys ir, susėdę aplink laužą, kepėsi bulves. Tą pamatę, žmonės nutarė išsikepti šašlykų. Laužas degė gražiai. Malkų netrūko. Moterys kepė mėsą. Vyrai gėrė alų. Sutemus laužas sumažėjo tiek, kad jau buvo galima per jį šokinėti.

Paryčiais vieni nuėjo gulti, kiti dar sušoko „Jurgelį meistrelį".

Na, laikas gesinti, - pasakė kažkas, mostelėjęs laužo pusėn. Vyrai sustojo ratuku apie žarijas ir nusišlapino. Vyrų buvo geri du šimtai, tai parūko didelis garas, liepsna sušnypštė ir palengva išblėso. Jau aušo.

Gerai pavakarojome, - tarė Henris O'Hara. Jis pritariamai pažvelgė į horizontą. Kaip tik tą akimirką šiaurės vakarų kryptimi nubėgo šešiolika olandiškų šunų. Šunys bėgo išsirikiavę labai gražia vorele. Priekyje turseno išsiskėtusi kalė.

Iš snukio matyti - kekšė, - sumurmėjo katinas, kurio uodega ir ausys buvo nulietos iš gryno aukso. Girtas nuo plėšikų alaus katinas tupėjo ant suolelio prieš Jono Ali-Babos namelį. Pro pravertą langą sklido baltų gėlių kvapas. Girdėjosi, kaip Danutė Ali-Babaitė sūdo plėšikų galvas.

Rytas buvo gražus. Kaimo gatve prašuoliavo raitelis ant balto žirgo. Jis sėdėjo balne atbulas ir droviai šypsojosi. Henris O'Hara apspjovė žirgui pasturgalį.

Bravo! - tarė raitelis.

Henris O'Hara nenuoširdžiai linktelėjo.

Netikėtai iš už didelio eukalipto pasirodė Polis Moria. Jis įdėmiai apsidairė ir, nematydamas jokio pavojaus, mostelėjo kažkam už nugaros ir pasileido bėgti. Paskui jį išniro visas orkestras ir jie visi bėgo kažkur, kol nepradingo iš akių. O'Hara pastebėjo, kad bėgdami muzikantai negrojo, o buvo jų geri keturi šimtai.

O'Harai nespėjus nė pasigėrėti reginiu, pasigirdo tolimas gaudimas. Tolumoje, iš už posūkio, pasirodė Vienaakio Morgano gauja. Priekyje ėjo pats Morganas, už jo traktoriais „Belorus" važiavo šeši šimtai banditų. Paskui gaują sekė kupranugarių vilkstinė grobiui gabenti, už jos - devyniasdešimt septynios prostitutės, nešinos oranžiniais skėčiais, o visą eiseną užbaigė marodieriai, kurių akys neramiai šmirinėjo po preriją. Viena akis prašniokštė pro pat O'Haros batą. Virš procesijos, padangėje, skrido sanitarinis helikopteris. STOP AIDS - buvo parašyta ant jo šono...

Tapo visiškai aišku, kad Vienaakis Morganas išsiruošė į keršto žygį. Artėjo karas. O'Hara tekinas pasileido į kaimą. Ne tik Senis Džo, bet ir neprotingos moterys bei vaikai suprato, kad čia nebe juokai. Su vienintele patrankėle, ir dar žalia, visos gaujos pajėgoms neatsispirsi. Blogiausia, kad kaime iš kažkur atsirado Polis Moria su savo orkestru; visi jie lakstė, baisiai šaukdami kažką prancūziškai, ir kėlė paniką. Jų sutramdyti niekam nepavyko. Padėtis tapo kritiška.

Tada Henris O'Hara, Senis Džo ir kaimo šamanas susirinko į svarbiausiąjį vigvamą.

Ką darysime, komisare? - kreipėsi į Senį Džo O'Hara.

Senis Džo kažką įtemptai mąstė. Galų gale jis tarė:

Neįsivaizduoju.

Visi sustingo, nes tuo metu netoliese kaimo jau aiškiai buvo girdėti traktorių „Belorus" gaudimas. Ūmai iš vietos pašoko O'Hara:

Ar nepastebėjai, komisare, kad pastaruoju laiku viskas vyko nepaprastai kvailai?

Komisaras nustebęs sužiuro į Henrį O'Harą. Tasai tęsė: Paprastai mes gyvename ramiai, bet dorai. O dabar nei iš šio, nei iš to įsivėlėme į karą, šokame aplink laužą, sprogdiname pravažiuojančius traukinius, kas ypač kvaila, nes pro mus neina joks geležinkelis... Galų gale, iš kur pas mus atsirado šamanas? - Henris O'Hara riktelėjęs pašoko iš vietos ir pirštu dūrė į sutrikusį šamaną, apsitaisiusį progai parinktu iškilmingu nagų, ragų bei plunksnų ap¬daru. Samanas, išplėtęs akis, žiūrėjo tai į O'Harą, tai į Senį Džo.

Mes gi neturėjome šamano, ir kuriems galams jo mums reiktų? Iš kur jis atsirado? Vakar, kai kepėm plėšikus. Anksčiau jo nebuvo...

Iš kur tu atsiradai, baidykle?

Nnn... neatsimenu, - ilgai stenėjęs, išspaudė šamanas.

Kaip tai suprasti?! - ūmai prabilo komisaras ir puolė šamaną, iškėlęs kumščius. Tasai susigūžė ir kažką suinkštė.

Stok! - sušuko O'Hara. - Jis dar mums pravers. Tegul muša savo būgną ir tuoj pat iškviečia tą, kuris šią košę užvirė.

Samanas noriai griebėsi būgnelio ir ėmė barbenti į ištemptą šuns odą, murmėdamas užkeikimus. Tuo pat metu pro palapinės angą, pro plyšius, pro praurbintas brezente skylutes į vigvamo vidų dirsčiojo frakuoti orkestrantai. Atrodė, lyg angelų akys žvaigždelėmis žiūrėtų į palapinės viduje susėdusius žmones.

Ūmai palapinėje kažkas sudūzgė, suzvimbė kaip vilkelis ir, tebesisukdamas aplink savo ašį, keistai dūsavo. Palapinė pamažu prisipildė alaus tvaiko.

Tai jis! - sušuko Henris O'Hara ir senis Džo, kai vilkelis, sukdamasis vis lėčiau ir lėčiau, sustojo ir pasirodė kažin ko susidrovėjęs ir besigūžiąs ponaitis, vienoje rankoje laikantis pusiau nugertą alaus butelį, kitoje spaudžiantis prirašytų popierių pluoštą. Visi pašoko ir įsistebeilijo į atvykėlį.

Tai tu? - niūriai paklausė komisaras.

Atrodo... Atrodo, aš... - neužtikrintai prabilo atvykėlis. Su jo žodžiais alaus tvaikas dar sustiprėjo.

Vis rašai? - imituodamas smalsumą, pasiteiravo Senis Džo.

Aha, - tarė atsiradėlis, - rašau. O ką?

Ar tu supranti, kvaily, kad rašai apie mus, o mes privalome elgtis taip, kaip tavo iškrypusiai vaizduotei šauna į galvą. Juk mus šią akimirką puola Morganas Vienaakis!

Na, dar neužpuolė, - netvirtai sumurmėjo atvykėlis. -Bet prisipažinkite, kad buvo smagu, juk visą naktį dainavote, šokote, gėrėte alų, galų gale sprogdinote traukinius... juk ne kasdien taip...

Tu rašeiva sumautas, - pasipiktinęs šaukė komisaras, -tu rašai, o mes turime šokti pagal tavo nusususią dūdelę!..

Tuo metu traktorių gausmas pastebimai sustiprėjo. Rašeiva išblyško.

Prasideda... - sumurmėjo komisaras.

Klausyk, rašinėtojau, - suriko O'Hara. - Tuoj pat grįžk atgal ir viską sutvarkyk akimirksniu! Jei ne, dar spėsime tave išsikviesti ir kartu su mumis pakliūsi į Vienaakio Morgano nagus!

Sutratėjo šamano būgnas, ir atvykėlis dingo, kaip ir buvo pasirodęs. Praėjo kelios sekundės. Staiga sudundėjo žemė, susvyravo... ir stojo tyla. Nebuvo girdėti nė traktorių gaudimo. Visi, kas buvo palapinėje, puolė laukan.

Aplink kaimą driekėsi lygūs laukai, niekur nė vieno plėšiko. Toliau, pamiškėje, sučiulbo lakštingala. Staiga iš kažkur išniro Jogaila ir, prilaikydamas plevėsuojančius mantijos skvernus, puolė bėgti giedančios lakštingalos link, pakreipęs ausį ir įdėmiai klausydamasis.

O Viešpatie! - sušuko komisaras. - Jis ir toliau rašo!

Sutratėjo šamano būgnas. Visi trys užsidarė palapinėje ir iš jos pasigirdo ilgo ir nuobodaus instruktažo garsai.

Kaimas vėl ėmė gyventi paprastą, kasdienį gyvenimą. Apie praėjusius įvykius niekas nieko neatsiminė. Kaip visada, rytais iš dangaus krisdavo minkštai virti kiaušiniai ir kavos puodeliai, švelniai besileidžiantys ant pusryčiautojų stalų. Kaip visada, ant medžių noko kepti paršeliai ir ananasai, daržų lysvėse augo didžiuliai vėsūs vyno buteliai, sodria žaluma blausiai žvilgėdami saulės spinduliuose. Netoli kaimo tekėjo plati alaus upė, kurioje nuo pat ryto linksmai taškydavosi vyrai. O moterys niurzgėdavo pieno upės pakraščiuose, mat grietinėlė ne visada susiplakdavo taip, kaip joms tuo metu reikėdavo.

Po žeme prasmegę plėšikai ėmė gyventi gražiai ir taikiai. Šamanas juos išmokė visokių dainų ir šokių, įvairiausių žaidimų; jie visaip linksmindavosi ir puošdavo vienas kitą gėlėmis. Vakarais kaimo gyventojai rinkdavosi toje vietoje, kur buvo prasmegę plėšikai, ir užsisvajoję klausydavosi, kaip giliai po žemėmis kelių šimtų vyrų choras plėšia choralus. Po kurio laiko prie jo prisidėjo ir skardžiabalsis vaikučių choras. Kaimo gyventojai pamėgo tuos vakarinius koncertus ir jau nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be jų...

KELI SMULKŪS NUTIKIMAI, PLAUKIANT UPE

tarė Ferdinandas ir nutilo. Visi sužiuro į ponią M., tikėdamiesi, kad ji apsiverks. Tai pamačiusi, ponia M. skubiai apsiverkė.

Graži, tačiau ir graudi istorija, - tarė ji ir patikslino: -Visos gražios istorijos yra graudžios. - Ponia M., tai sakydama, nusišluostė akis.

Gražios yra tamstos akys, - neištvėrė profesorius E.

Graudžios, tai ir gražios, - kukliai atsakė ponia M.

Jiems taip besikalbant, babaušis su fifaičiu kažkur surado tarptautinių žodžių žodyną ir labai juo susidomėjo.

Dabar aš sužinosiu, ką reiškia protaminai, - apsidžiaugė babaušis.

O aš - ką reiškia propliopitekas, - tarė fifaitis.

Kokie niekai, - sugėdino juos profesorius. - Verčiau jūs pažiūrėkite, ką reiškia žodis obzlmauskas! Kad ir kiek žiūrėsite, tokio žodžio neaptiksite!

Fifaitis ir babaušis ėmė sklaidyti knygą, tačiau tokio žodžio iš tiesų nerado. Profesorius E. net švytėjo:

Ne kiekvienas gali sugalvoti tokį žodį, kurio nėra nė žodynuose, - pasakė jis, tindamas iš kuklumo.

Žiūrėk, kaip ištino profesorius, - kumštelėjo fifaitį babaušis.

Ar kiekvienas kuklus žmogus ištinsta? - pasiteiravo fifaitis pakuždomis.

Jei geria daug alaus, tai kiekvienas, - tarė babaušis. -Taigi, grįžtant prie reikalo, profesorius buvo teisus: žodžio obzlmauskas nėra net tarptautinių žodžių žodyne.

Profesorius, pakreipęs ausį, klausėsi fifaičio ir babaušio pokalbio ir vis labiau ir labiau tino.

Na ir išmintingas mūsų profesorius, - pasigėrėjo babaušis.

Tuo metu fifaitis įtemptai žvelgė į upę. Staiga jis sušuko:

Ė, žiūrėkite! Kas ten upėje!

Babaušis žvilgtelėjo ir kiek nusivylęs tarė:

Ten plaukia Tatai. Aną jau esu matęs.

Pažvelk toliau, prie pat kranto, - šaukė fifaitis susijaudinęs. - Ne ten, kur Tatai, bet tolėliau!

Oooo... - nutęsė babaušis.

Profesorius nustėro, netikėdamas savo akimis.

Kas tai? - paklausė jis, nors ir be klausimo viskas buvo aišku.

Obzlmauskas, pats tikriausias obzlmauskas!

Iš tiesų palei krantą plūduriavo pats tikriausias obzlmauskas. Profesorius susigėdęs nudelbė akis.

Štai kaip atrodo tas obzlmauskas, - pagarbiai tarė babaušis.

Na ir nesąmonės dedasi šioje upėje, - piktinosi profesorius. - Čia rasi net tai, ko nėra ir negali būti... kažkoks obzlmauskas... nenustebčiau, jei čia pat išvysčiau... kad ir kentaurą!

Tą pačią akimirką iš pakrantės brūzgynų išlindo kentauras ir ėmė rodyti visokius ženklus.

Profesorius atkišo jam špygą ir demonstratyviai nusigręžė. Kelionė tęsėsi.

KELIONĖ BAIGIASI

Įdomu, ar jau greitai pasieksime fifaičių karaliaus dvarą? -pasidomėjo ponia M. - Juk jau kuris laikas plaukiame banguojančia jūra.

Gali būti, kad karaliaus dvarą pasieksime labai greitai, -pareiškė fifaitis. - Tačiau gali būti, kad fifaičių karaliaus išvis nėra.

Bet tada nebūtų nė fifačių karaliaus dvaro? - susidomėjo ponia M.

Savaime suprantama. Profesorius E. nuliūdo:

Tokiu atveju aš negalėsiu parašyti knygos „Fifaičių karalius ir jo dvaras".

Bet tamsta galėsi parašyti knygą „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus", - tarė babaušis.

Teisybės dėlei tokia knyga turėtų vadintis „Kaip mes ieškojome fifaičių karaliaus ir jo neradome", - dar labiau nuliūdo profesorius. - O tokios knygos niekas neskaitys.

Kad tokią knygą kas nors skaitytų, į ją reikia įdėti porą šlykščių anekdotų, - pasiūlė Ferdinandas.

Fui, - pasibaisėjo ponia M. ir apalpo profesoriui į glėbį. Profesorius ėmė ją vėduoti užrašų knygele ir tebevėduodamas atsakė Ferdinandui:

Bet iš tokio pavadinimo niekas nesupras, kad tokioje knygoje galima surasti porą šlykščių anekdotų...

Tuo metu ponia M. atmerkė akis ir atsiduso:

Ak, kaip aš išalkau!

O aš ištroškau, - pasiskundė babaušis.

Mes visi greitai mirsime iš bado ir troškulio, - konstatavo profesorius E. - Laivas plaukia atvira jūra, ir niekur nematyti kranto. Ar negalėtume pasukti atgal?

Deja, - atsakė Ferdinandas. - Laivas sukonstruotas taip, kad gali plaukti tik į vieną pusę. Toks jo modelis.

Kam reikalingas toks kvailas modelis? - pasipiktino ponia M.

Kelionėms aplink pasaulį, ponia, - paaiškino Ferdinandas. Bet mes keliaujame į fifaičių karaliaus dvarą. Kurio galbūt nėra, kaip ir pačių fifaičių. Beje, o kur fifaitis?

Visi apsidairė. Fifaičio išties nebuvo.

Nieko stebėtino, - tarė profesorius. - Fifaitis ir pats abejojo, ar jis yra.

Kokios kvailystės, - tarė ponia M. - Jei kas abejoja, ar jis yra, vadinasi, yra tas, kuris abejoja, ar jis yra.

Yra tai yra, - pataisė profesorius, - bet abejoja. Vadinasi, galbūt jo nėra. Niekas geriau negali žinoti, yra jis ar nėra nei tas, kuris yra. O jei tas, kuris yra, abejoja, ar jis yra, vadinasi, galbūt jo nėra.

Tačiau tas, kurio nėra, neabejoja, yra jis ar nėra. Jo tiesiog nėra.

Tą, kurio nėra, kaip tik ir kamuoja pačios stipriausios abejonės, - paaiškino profesorius. Kodėl?

Matėte, kaip kamavosi fifaitis? O pasirodo - jo iš tikrųjų nėra.

Vadinasi, nėra ir fifaičių karaliaus, - nuliūdo ponia M. ir apsiverkė.

Ir mes pasimirsime iš bado ir troškulio, - priminė babaušis.

Pirmiau iš bado ar pirmiau iš troškulio? - pasmalsavo ponia M.

Aš tai iš troškulio, - pasisakė babaušis. - Labai noriu ąsočio seno gero vyno. Jų fifaičių karaliaus dvare tiek daug...

Ko jūs tokie sunerimę? - paklausė fifaitis.

Visi krūptelėjo ir atsigręžė.

Ak! - sušuko ponia M. - Tai tu esi?

Aš jau sakiau, kad galbūt esu, galbūt ne.

Tai tu truputį esi, truputį ne? - paklausė Ferdinandas. -Tai yra vieną akimirką tu esi, o kitą tavęs nėra?

Negalima šiek tiek būti ir šiek tiek nebūti, - tarė fifaitis. -Aš galbūt esu, o galbūt - ne. O tai visai kas kita.

O kur tu buvai, kai mes čia kalbėjomės?

Ak štai kas! Aš tiesiog nusileidau į apačią ir daviau parėdymus... Dabar viskas paruošta ir kviečiu jus į puotą!

Visi apstulbę sužiuro į fifaitį.

Ar laive yra restoranas? - sunerimo Ferdinandas. - Aš ir nežinojau...

Ne, laive yra pokylių salė. Prašau! - fifaitis šeimininko mostu pakvietė visus ir pats nuėjo priekyje, rodydamas kelią.

Kokia didelė salė! - nustebo ponia M. - Ir kaip ji šiame laive telpa?

O kur gėrimai? - paklausė babaušis sėsdamasis. Arba valgiai? - pritarė ponia M.

Fifaitis suplojo delnais. Prieš babaušį atsirado didelė amfora ir sidabrinė taurė.

Nežinau, ar užteks, - susirūpino babaušis.

Čia šešiolika litrų, - paguodė fifaitis. - Ar pageidauji dar ko nors?

Dar pageidauju džiūvėsėlių, - papageidavo babaušis ir tuoj pat juos gavo.

Noriu šampano, - kukliai pasakė ponia M. - Dviejų butelių. Ir dar noriu bifštekso.

O man tiesiog daug alaus, - tarė profesorius. - Ir bliūdą dešrelių.

Aš tai norėčiau labai daug ko, - tarė Ferdinandas. Aki-mirksniu prieš jj ant stalo atsirado labai daug ko.

Mes tavęs net neįžiūrėsime, - pasiskundė ponia M.

Aš tuoj viską suvalgysiu bei išgersiu, - pažadėjo Ferdinandas ir tuoj viską suvalgė bei išgėrė.

Fifaitis sėdėjo stalo gale ir patenkintas stebėjo, kaip visi vaišinasi.

Pirmasis pakilo profesorius E.

Einu į denį parūkyti pypkę, - tarė jis.

Eisiu su tamsta, - pritarė jo kalbai ponia M. - Po šampano norisi pasižiūrėti į žvaigždes.

Jiedu užkopė į viršų ir išėjo į denį. Po jų kojomis driekėsi didžiulis slėnis, nutviekstas deglų ir fejerverkų šviesos. Tūkstančiai žmonių linksminosi, šoko ir dainavo.

Kaip gražu, - susižavėjo ponia M.

Žiū, - suniurnėjo profesorius, degdamasis pypkę, - ir JIE čia!

Iš tiesų prie nedidelės gotikinės pilaitės būriavosi JIE, linksmindamiesi pagal savo papročius. O ten, tolėliau, Tatai, - tarė ponia M. Profesorius įsižiūrėjo ir linktelėjo galva.

Abu stovėjo pilies balkone ir gėrėjosi kraštovaizdžiu. Už jų nugarų kažkas kostelėjo. Ponia M. atsigręžė ir maloniai nusišypsojo:

Labas vakaras, lorde Browningai.

Labas vakaras, - liūdnai atsakė lordas Browningas.

Kodėl tamsta taip liūdnai atsakei? - susidomėjo ponia M.

Mat ir toliau nežinau, yra fifaičiai ar jų nėra... O aš juk pats žymiausias fifaičių specialistas...

Pasiskaitykite, ką rašo apie fifaičius enciklopedija, - pasiūlė profesorius E. - Arba tritomyje.

Nepadės, - dar labiau nuliūdo lordas Browningas. - Jau skaičiau. Be to, aš pats ir parašiau tuos straipsnius...

Nepavydėtina tamstos padėtis, - apibūdino padėtį profesorius E.

Tačiau kaip tinka fifaičiui karūna ir raudona mantija, -nusistebėjo ponia M.

Tai tik atributai, - pasakė lordas Browningas. - Jie nekeičia problemos esmės. Vis tiek neaišku, yra fifaičiai ar jų nėra.

Sunku tiems mokslininkams, - užjautė ponia M. - Jie visiškai nieko nežino ir dėl to labai jaudinasi.

Tokia jau mūsų dalia, - atsiduso lordas Browningas.

Aš galėčiau būti labai gera mokslininkė, - pasakė ponia M. - Aš juk taip mėgstu jaudintis...

Lordas Browningas atsakydamas tik apsiverkė ir kažkur nuėjo. Tuomet balkone pasirodė Ferdinandas su babaušiu.

Ar jau einame? - paklausė Ferdinandas

O gal derėtų atsisveikinti su fifaičių? - pamąstė ponia M.

Tačiau jo galbūt nėra, - priminė profesorius E. - Matyt, nėra ir fifaičių karaliaus, tad be reikalo tiek vargome...

Ką gi, - sutiko ponia M. - Eime. Ar tu, babauši, eisi su mumis?

O puota? - sutrikęs pasiteiravo babaušis. - Juk ji tuoj prasidės?

Man reikia suspėti į laboratoriją, - pasakė profesorius E. -Ten aš turiu ištirti varles ir literatūrą.

Tačiau fifaičių karalius... - pradėjo apstulbęs babaušis, bet nebaigė.

Nėra fifaičių karaliaus, - pasakė Ferdinandas. Antraip mokslas seniai jį būtų atradęs ir ištyręs. O mes turime reikalų. Štai aš skubu į garsaus smuikininko koncertą.

O aš - svajoti ir verkti, - prisipažino ponia M.

Profesorius, Ferdinandas ir ponia M. atsisveikino su babaušiu ir nuėjo. Babaušis žvelgė jiems įkandin, o jo veidu riedėjo ašara.

Neliūdėk, - tarė fifaičių karalius, dėdamas ranką ant babaušio peties. - Jie turi teisę abejoti ir netikėti, jie laisvi.

Trys siluetai vis tolo ir tolo, tai pasirodydami mėnulių ir fejerverkų šviesoje, tai dingdami tarp didžiulio parko šešėlių.

Nejaugi jie nieko nesuprato? - šniurkščiodamas paklausė babaušis. - Nejaugi jie taip ir nesuvokė, kad patys yra fifaičiai?

Tokie mes jau esame, - tyliai atsakė fifaičių karalius.


FERDINANDAS PRIE PILIES VARTŲ

Ferdinandas priėjo prie pilies vartų ir nustebo. Kodėl taip? - paklausė jis savęs. Pilis stovėjo it musę kandus.

Ką man dabar daryti? - nustebo Ferdinandas dar kartą. -Irgi musę kąsti?

Eik namo, - pragydo kažkokie balseliai jam į ausį.

Aš neturiu namų, - pasakė Ferdinandas. - Bet man taip labai patinka pilys...

Tada pasibelsk į pilies vartus, - patarė balseliai.

Ferdinandas pasibeldė. Tris kartus. Po to dar tris. Niekas neatidarė. Ferdinandas nuliūdęs atsisėdo ir apsiverkė.

Man visada taip, - nusiskundė Ferdinandas kažkam į orą.

Tu nori patekti į pilį? - susidomėjo oras.

Aš beldžiausi, ir man neatidarė, - ką gi man daryti?

Gali paspausti rankeną, - pasakė balseliai.

Ferdinandas taip ir pasielgė. Jo nustebimui, vartai išties prasivėrė. Jis įėjo į pilies kiemą. Pilies kieme buvo tuščia. Tik žolės kažką kniurzėjo palei akmenines sienas. Viena net riktelėjo kažką, bet susidrovėjo ir nutilo.

Ar čia yra kas nors? - mandagiai paklausė Ferdinandas.

Žinoma yra, - paaiškino kažkas, bet Ferdinandas nieko nepamatė.

Tikriausiai paprasčiausi vaiduokliai, kurių esti kiekvienoje senoje pilyje, - pamąstė jis.

Pats tu vaiduoklis, - supyko balseliai. - Mes esame menestreliai ir trubadūrai. O tai ne šiaip sau darbas. Tai greičiau pašaukimas.

Ar jūs galite pašaukti mane į pilį? - susidomėjo Ferdinandas.

Kodėl gi ne, - sutiko menestreliai ir trubadūrai. Ir sušuko tęvais balseliais: - Prašom į pilį, prašom į pilį, Ferdinandai, ten tau Karalius nukirs galvą.

Ferdinandas krūptelėjo.

Mes pajuokavom, - nuramino jį balseliai. - Karalius labai mėgsta svečius, duoda jiems uogienės, o po to surengia jų garbei turnyrą. Taip visada būna.

Ferdinandas neryžtingai trypčiojo pilies kieme, nedrįsdamas įžengti pro tamsią angą, už kurios buvo matyti įvijų laiptų pradžia.

O kaip man elgtis su Karaliumi? - paklausė Ferdinandas. -Karaliai gi išties gana dažnai kerta galvas, tokia jų prigimtis. O jei aš ką ne taip pasakysiu ar ne taip pasisveikinsiu?

Tam tikslui mes turime Ceremonmeisterį, - pasigyrė menestreliai ir trubadūrai. - Jis patį ir pamokys, kaip elgtis su Jo Aukštenybe. - Štai jis lipa iš medžio.

Ferdinandas išties pastebėjo storą žmogystą, kaip tik išsiropštusią iš kiemo kampe augančios liepos.

Taip taip, aš jau čia, - supūškavo žmogus. - Be manęs šiame dvare visi pragaištų, pražūtų ir nusigaluotų - niekas čia nebežino senųjų ceremonijų, jei nepasakyčiau, kad laikas pietauti, visi vakarieniautų iškart po pusryčių, kurie ir šiaip būva tik šeštadieniais, po pietų... O ką jau kalbėti apie didįjį lenkimosi Karaliui, siuzerenui ir suverenui, meną...

Ferdinandas kiek apspangęs nusilenkė Ceremonmeisteriui.

Esu Ferdinandas, - tarė jis, toks keliauninkas prašalaitis, pilis mėgstąs asmuo tokis, norėtau susipažintų su šių menių, rūmų beigi pilies valdovais, tačiau ir gyventojais, manding...

Ko tamsta taip laužai gimtąją kalbą? - priekaištingai susidomėjo Ceremonmeisteris.

Maniau, kad taip daug gražiau, - susikrimto Ferdinandas. - Dabar pasirodys, kad aš, ko gero, nemoku gražios karaliaus dvaro kalbos, ir neišdrįsiu kreiptis į valdovą.

Kalbėk lietuviškai, - pasiūlė Ceremonmeisteris, - Karalius supras. Tik neužmiršk pasipuošti savo kaktos pinavijom, - pamokė jis, vesdamas prie keistos išvaizdos augalų, vešinčių ties pilies bokštu. - Karalius tai labai mėgsta... -Ceremonmeisteris pritvirtino prie Ferdinando kaktos kažkokių dvokiančių gėlių kuokštą.

O dabar įlipkime į medį, - pasiūlė jis Ferdinandui.

Bet aš nemoku laipioti į medžius, - dar labiau suglumo Ferdinandas.

Čiagi liepa, - paaiškino Ceremonmeisteris ir stumte užstūmė Ferdinandą ant vidurinių liepos šakų. Ferdinandas ūmai pasijuto nosimi įsibedęs į bokšto langelį. Pro jį, maloniai šypsodamasis, žvelgė dailaus veido pusamžis vyras, ant galvos mūvintis didelę auksinę karūną.

Kas tu toks? - išsprūdo Ferdinandui, nors jau iškart buvo aišku, kas gi čia.

Laba diena, - tarė vyriškis, - aš šių vietų Karalius.

Ferdinandas taip susidrovėjo, kad net iškrito iš liepos. Prie jo prikurnėjo Ceremonmeisteris ir paguodžiamai tarė:

Pradžia ne tokia jau bloga. Dabar belieka išmokti kelių gražių nusilenkimų, derančių Karaliui pagerbti.

Ceremonmeisteris išmokė Ferdinandą keleto kūlversčių.

Vienas kūlverstis į priekį, du atgal, - kalė jis Ferdinandui. - Šiukštu nesumaišyk, nes du kūlversčiai į priekį ir vienas atgal - tai didelės nepagarbos ženklas, už kurį kertamos galvos. Taigi du atgal, vienas į priekį, tpfu, vienas į priekį, du atgal, ir viskas. Tik nesumaišyk... - Ir, demonstruodamas, kaip reikia elgtis, jis atbulas persivertė tris kartus.

Ūmai ore sučiulbo balseliai:

Karalius laukia svečio, laukia svečio! Jis duos jam uogienės, uogienės! Gal ir mums liks!?

Ferdinandas, apdujęs, svaigdamas nuo pinavijų kvapo, užkopė dar labiau jam galvą susukusiais laiptais ir Ceremonmeisteris jį bemaž stumte įstūmė į pilies menę, spėjęs dar pavymui sušniokšti:

Du atgal, vienas į priekį, tpfu, vienas ten, kitas šen, vienas į priekį, du atgal... Nors gal aš apsirikau? - ūmai susimąstė Ceremonmeisteris Ferdinandui už nugaros.

O Ferdinandas jau stovėjo priešais Karalių, sėdintį prabangiame ir aukštame soste.

Matau, su tavimi jau padirbėjo Ceremonmeisteris, - pasakė Karalius, pakilęs nuo sosto, ir paspaudė Ferdinandui ranką. - Mesk, svety, tas pinavijas. Mūsų Ceremonmeisteris juk išprotėjęs. Ar tau menestreliai ir trubadūrai nepasakė?

Taigi tas iškart matyti, - įsižeidę pragydo balseliai.

Ferdinandas su palengvėjimu nusviedė pinavijas.

Tu tikriausiai pavargęs ir išalkęs po kelionės, - tarė Karalius ir suplojo delnais du kartus. Bet niekas nepasirodė. Jis darsyk suplojo, bet rezultatas buvo toks pats. - Bala nematė, - pasakė Karalius. Atnešiu pats tų lašinių.

Karalius kažkur išėjo, o Ceremonmeisteris globėjiškai paplojo Ferdinandui per petį:

Na va, sakiau, kad pasiseks.

Ferdinandas atsargiai pasitraukė nuo Ceremonmeisterio.

Nebijok, jis nieko sau, - pareiškė balseliai. - Ceremonmeisteris kaip ceremonmeisteris. O kad išprotėjęs, tai nieko baisaus.

Visi tą žino, - pritarė Ceremonmeisteris.

Ferdinandas atsisėdo ant grindų.

Karalius grįžo, nešdamas saujoje keletą sumaigytų svogūnų laiškų.

Lašiniai pilyje jau baigėsi, - linksmai pranešė jis. - Bet pilies darže radau dar šiek tiek svogūnų. Sako, labai sveika.

Aš vien jais ir mintu, - pridūrė Ceremonmeisteris. - Dėl sveikatos. Vitaminai eina tiesiai į smegenis.

Ferdinandas sėdėdamas mašinaliai ėmė graužti svogūnų laiškus.

Viskas ne taip jau blogai, - pagalvojo jis. Ir ūmai pasijuto kaip namuose.

Bet tu neturi namų, - draugiškai priminė jam menestreliai ir trubadūrai.

Dabar jau turi, - iškilmingai tarė Karalius.


FERDINANDAS SUSIPAŽĮSTA SU PILIONIMIS

Atsivėrė durys ir pasirodė ilga kažkieno nosis. Ar galima? - paklausė ji.

Kam tos ceremonijos? - nustebo Ceremonmeisteris. -Užeik, markize.

Įėjo išsipuošęs vyriškis, nuo kurio diržo sviro ir grindimis barškėdama vilkosi ilga špaga.

Susipažinkite, markizas Alkofribasas, - tarė Karalius, - o čia Ferdinandas, ką tik atradęs savo namus.

Markizas paspaudė ranką Ferdinandui ir tarė:

Susipažindamas su tamsta jaučiu nervinį šiurpulį. Tačiau nepasakyčiau, kad būtų nemalonu. Greičiau priešingai.

Tamsta linkęs į savianalizę, ir man tai patinka, - pritariamai tarė Ferdinandas. - Manau, mudu susidraugausime.

Jiedu apsikabino ir kiek padraugavo; visi pritariamai suniurnėjo.

Tu, Ferdinandai, dar nematei Karalienės, - pasakė Karalius, - bet ji dabar užsidariusi bokšte - mat ketina mažumėlę pasvajoti ir paverkti. Vis dėlto manau, kad Smalsumas ją netrukus atgins šičionai, mat ne kasdien mus lanko svečiai.

Su tais Karaliaus žodžiais laiptuose pasigirdo triukšmas; pro duris įsiveržė Karalienė, o už jos nugaros buvo matyti Smalsumas, visas sušilęs ir suprakaitavęs, tebemosikuojantis žaliu botagėliu.

Kurgi mūsų svetys? - pasiteiravo Karalienė ir įdėmiai nužvelgė kambarį. - Nejau pradingo kaip menestreliai ir trubadūrai anąsyk?

Mes nepradingome, - įsižeidė balseliai.

Mūsų svetys ką tik čia buvo, - sunerimo Ceremonmeisteris ir ėmė naršyti po krėslais. Visi sunerimo.

Aš čia, - atsiliepė Ferdinandas kiek sutrikęs. - Čia, kambario viduryje.

Kaip tik čia mums ir neatėjo į galvą žvilgtelėti, - apsidžiaugė Karalius ir pristatė Ferdinandą Karalienei.

Ak, koks jūs malonus, - apsidžiaugė Karalienė. - Ir tie ūsiukai... Jie jums labai tinka.

Bet aš neturiu ūsiukų... - sunerimo Ferdinandas.

Visa laimė! - apsidžiaugė Karalienė. - O barzda tamstai tiktų dar labiau!

Karalius, sėdėdamas krėsle, pareiškė:

Na, o dabar, kai visi susirinkome, galiu pranešti džiugią naujieną...

Dvariškiai suklego, ėmė šūkauti ir glėbesčiuotis.

Mums praneš džiugią naujieną, - krykštavo visi. Vargais negalais Ceremonmeisteriui pavyko visus nuraminti ir susodinti rateliu.

Taigi, mūsų svečio Ferdinando garbei aš rengiu turnyrą! -pareiškė Karalius. - Jame dalyvaus du šimtai riterių ant baltų žirgų, du šimtai - ant juodų, menestreliai ir trubadūrai, damos ir daminai! Turnyro nugalėtojas gaus margą papūgą ir dar visą Bordo miestą, žinoma, jei sugebės jį nusikariauti.

Man užtektų ir paprastos pilaitės kur Akvitanijoje... -pasikuklino markizas Alkofribasas.

Pridėsiu ir ją, - sutiko karalius. - Tik laimėk tą turnyrą. Na, o dabar siunčiu Ceremonmeisterį - tegul jis sušaukia riterius ir paskelbia jiems tą džiugią naujieną.

Ceremonmeisteris iškurnėjo, tačiau po kelių minučių grįžo rūgščia mina.

Mūsų pilyje nėra riterių, - pasakė jis. - Ir net neatsimenu, kada jų buvo.

Aš irgi nepamenu, - susimąstė Karalius. - Neįtikėtinas sutapimas. Bet juk turnyrus esame rengę?

Bet ar tai buvome mes? - susimąstė markizas Alkofribasas. - O gal kartais Ričardas Liūtaširdis?

Deja, nepavyks atsiminti, - nuliūdo Karalius. - Pernelyg seni laikai.

Tai ką, turnyro nebus? - pravirko Karalienė.

Deja, - liūdnai tarė Karalius. - Be to, neturime nei žirgų, nei vėliavų, nei žalio atlaso...

Tiktų ir raudonas ar geltonas, - priminė Ceremonmeisteris.

Ir tokio neturime, - toliau krimtosi Karalius. - Net iečių neturime, tik markizo špagą...

O ką mes turime? - paklausė menestreliai ir trubadūrai. Visi susimąstė.

Aš turiu gražų paveikslėlį, vaizduojantį girią, - pasakė markizas.

O aš - gražių nėrinukų, - paraudo Karalienė.

Bet tai neišgelbės turnyro, - tarė Karalius.

Mes turime visą kalną popieriaus, - sučiulbo menestreliai ir trubadūrai.

Karalius susikaupė ir ilgai galvojo.

O gal surengiame literatūrinį turnyrą? - dvejodamas prabilo jis. - Kelias žąsis kieme galima pasigauti, o rašalo pasidarysime iš uogų. Ką jūs manote?

Visi sunerimę ėmė dairytis vienas į kitą.

Kodėl gi ne? - tarė Karalienė.

Jeigu jau turime popieriaus... - numykė markizas Alkofribasas.

Te kiekvienas turnyro dalyvis parašo po knygą, - paskelbė Karalius. - Mes ją aptarsime. Ir kieno kyga bus pripažinta geriausia, tas ir taps turnyro nugalėtoju.

O kokia dovana nugalėtojui? - pasiteiravo markizas.

Nugalėtojas gaus... gaus pilną košę lėkštės! - tarė Karalius...

Tai gana banalu, - pažymėjo menestreliai ir trubadūrai.

Ar girdėjo kas, kad už pergale turnyre kas gautų košę lėkštės? - nustebo Karalius. - Tai visai nebanalu. Na, pridėsiu dar Karalienės karūną.

Pridėk savo, - supyko Karalienė.

Na, tada pusę karalystės, - apsisprendė Karalius. - Vis tiek jos kaip ir neturiu. Visi apsidžiaugė.

Duokite man popieriaus, ir aš kad parašysiu! - sušuko Ceremonmeisteris ir pirmas nuskubėjo gaudyti žąsies.


TURNYRAS PRASIDEDA. CEREMONMEISTERIO KNYGA

Rytojaus rytą visi susirinko Karaliaus menėje - užsimiegoję ir spausdami po pažastimis gražiai sulankstytus popieriaus pluoštus. Markizas Alkofribasas šnipštelėjo Ferdinandui:

- Siūlau palaikyti kits kitą. Kai balsuosime, aš palaikysiu tavo knygos kandidatūrą, o tu - manosios, ką?

Ferdinandas nespėjo atsakyti, nes už kitos rankos jį jau timpčiojo Ceremonmeisteris:

Ką tu, svety manai apie rinkiminį bloką? Siūlau subendrinti, sujungti pajėgas ir balsuoti viens už kitą...

O gal pirma reiktų susipažinti su knyga? - susimąstė Ferdinandas. - O aš dar net savosios neperskaičiau, taip skubėjau rašyti...

Ceremonmeisteris piktai sušnypštė, bet tuo metu iškilmingai prabilo Karalius:

Mielieji pilionys, šiandien didi diena...

Šiandien trečiadienis, - nustebo menestreliai ir trubadūrai. Karalius it nenugirdęs tęsė:

Šiandien pradedame literatūrinį turnyrą mūsų svečio Ferdinando garbei. Laimėtojo laukia pusė karalystės, o tai dovana kaip reikiant.

O košę lėkštės Karalius užmiršo... - pasiskundė markizas Ferdinandui. - Jis visada taip...

Laimės geriausiasis iš geriausiųjų, ir mes jį vainikuosime lauro lapų vainiku kaip gerais senais Antikos poetų laikais...

O kur tie lauro lapai? - patyliukais susidomėjo Ferdinandas, dairydamasis aplink.

Virtuvėje mačiau saują, - rūgščia mina sušnabždėjo Ceremonmeisteris.

Taigi pradedame. Te kiekvienas, išėjęs į menės vidurį, perskaito savo knygą, o mes spręsime ir lemsime drauge... Tenugali Mūzos ir Talentai, tetriumfuoja Teisybė, - iškilmingai pareiškė Karalius.

Vadinasi, jis tikisi laimėti, - pasakė markizas Ferdinandui.

Na, laikas pradėti, - baigė savo prakalbą Karalius ir atsisėdo į krėslą. Visi taip pat susėdo į savo vietas ir kurį laiką taip pasėdėjo.

O kas dabar? - sunerimo Ceremonmeisteris. Visi sutrikę apsidairė.

Dabar turnyras, - oriai atšovė Karalius. Bet kas gi skaito savo knygą?

Ak! - taukštelėjo sau per kaktą Karalius. - Visai užmiršau. Tai pats ir skaityk. Beje, tu Ceremonmeisteris, tau dera pradėti tokius dalykus.

Ceremonmeisteris kiek pasimuistė, bet išėjo į menės vidurį ir atsiskleidė knygą.

 

 

 

Populiariausi