Irvin D. Yalom

(Pirmas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

PIRMAS SKYRIUS

PASTARUOSIUS PENKERIUS METUS tris kartus per savaitę Džastinas Estridas savo dieną pradėdavo apsilankymu pas daktarą Lešą. Šiandienos vizitas, kaip ir septyni šimtai ankstesnių konsultacijų, prasidėjo be dešimt aštuonios gražiame violetine ir raudonmedžio spalvomis išdažytame Viktorijos stiliaus pastate Sakramento gatvėje. Jis užlipo lauko laipteliais, perėjo vestibiulį, užkopė į antrą aukštą ir atsidūrė blausiai apšviestame Ernesto laukiamajame, kuriame tvyrojo riebaus sultingo itališko kepsnio kvapas. Džastinas giliai įkvėpė, į japonišką puoduką, rankomis išpaišytą persimonais, įsipylė kavos, atsisėdo ant kietos žalios odinės sofos ir atsivertė „San Francisko kronikų" sporto skyrelį.

Tačiau apie vakarykštes beisbolo varžybas Džastinas skaityti negalėjo. Ne šiandien. Įvyko kai kas svarbaus - kai kas, kas nedavė ramybės. Jis sulankstė laikraštį ir įsistebeilijo į Ernesto duris.

Lygiai aštuntą Ernestas padėjo į dokumentų spintą Seimuro Troterio segtuvą, paskubomis žvilgtelėjo į Džastino įrašus, šiek tiek pastūmė stalą, įkišo į stalčių laikraštį, patraukė iš akių kavos puoduką, atsistojo ir prieš pat atidarydamas duris dar kartą atsigręžęs apžvelgė kabinetą. Nė ženklo, kad čia gyventa. Gerai.

Jis atidarė duris ir akimirką abu vyrai žvelgė vienas į kitą. Gydytojas ir pacientas. Džastinas „Kroniką" laikė rankoje, Ernestas laikraštį buvo paslėpęs giliai stalčiuje. Džastinas tamsiai mėlynu kostiumu ir itališku dryžuotu šilkiniu kaklaraiščiu. Ernestas mėlynu megztiniu ir gėlėtu kaklaraiščiu. Abu svėrė kokiais aštuoniais kilogramais per daug: Džastino tuklumą išdavė smakras ir žandai, o virš Ernesto juosmens pūpsojo pilvukas. Džastino ūsai buvo užriesti viršun, beveik siekė šnerves, o Ernesto smakras buvo kruopščiai nuskustas. Džastino veidas buvo gyvas ir neramus, akys lakstė į šalis. Ernestas nešiojo didžiulius akinius storais stiklais ir galėdavo ilgai nemirksėti.

-Palikau žmoną, - atsisėdęs kabinete prabilo Džastinas. - Vakar vakare. Ėmiau ir išsikrausčiau. Naktį praleidau su Laura. - Šiuos pirmus žodžius jis ištarė ramiai ir abejingai, paskui nutilo ir pažvelgė į Ernestą.

-Taip paprastai? — tyliai paklausė Ernestas. Nemirktelėdamas.

-Taip paprastai. - Džastinas nusišypsojo. - Kai žinau, ką reikia daryti, negaištu laiko.

Per pastaruosius kelis mėnesius jiems bendraujant radosi šiek tiek vietos ir humorui. Ernestą tai visuomet džiugindavo. Jo supervizorius Maršalas Streideris sakė, kad pokštai psichoterapijoje - visuomet geras ženklas.

Tačiau Ernesto pastaba „taip paprastai?" nebuvo nekaltas pokštas. Džastino pranešimas jį sutrikdė. Ir suerzino! Jis gydė Džastiną penkerius metus — dantis atkando bandydamas padėti jam išsiskirti su žmona! O šiandien Džastinas ramiausiai pareiškia ją palikęs.

Ernestas prisiminė jų pirmąją konsultaciją, pirmuosius Džastino žodžius: „Man reikia, kad padėtumėte ištrūkti iš santuokos gniaužtų!" Ištisus mėnesius Ernestas uoliai nagrinėjo padėtį. Galop sutiko: Džastinas turi išeiti - tai buvo viena prasčiausių santuokų, kurias Ernestui teko stebėti. Penkerius metus Ernestas taikė visus žinomus psichoterapijos metodus, kad pagelbėtų Džastinui išsiskirti. Niekas nepadėjo.

Ernestas buvo atkaklus psichoterapeutas. Niekas nebūtų galėjęs jo apkaltinti, kad per mažai stengėsi. Daugumai kolegų jis atrodė pernelyg aktyvus, pernelyg ambicingas psichoterapeutas. Jo supervizorius priekaištaudavo: „Tpru, kaubojau, lėčiau! Išpurenkite dirvą. Negalite priversti žmonių staiga pasikeisti." Bet galų gale net ir Ernestas turėjo pasiduoti. Nors Džastinas jam patiko ir Ernestas neprarado vilties, kad reikalai pasitaisys, vis dėlto pamažu baigė įsitikinti, kad jo pacientas niekada nepaliks žmonos, kad tai nepajudinama, įsišakniję, kad Džastinas visam gyvenimui įklimpo į varginančią santuoką.

Tuomet Ernestas pasiūlė Džastinui siekti lengvesnių tikslų: gauti kuo daugiau naudos iš nelaimingos santuokos, tapti savarankiškesniam darbe, ugdyti socialinius įgūdžius. Ernestas galėjo to pasiekti kaip ir bet kuris psichoterapeutas. Tačiau tai buvo nuobodu. Psichoterapija tapo iš anksto nuspėjama; nenutikdavo nieko netikėto. Ernestas stengdavosi nežiovauti ir, kad neužmigtų, stumdydavo ant nosies akinius. Jis nebesikalbėdavo su savo supervizoriumi apie Džastiną. Įsivaizduodavo, kaip siūlo Džastinui pereiti pas kitą psichoterapeutą.

Ir štai šiandien Džastinas įslampina ir nerūpestingai praneša, kad paliko žmoną!

Ernestas, bandydamas nuslėpti jausmus, išsitraukė iš dėžutės nosinę ir ėmė valytis savo storuosius akinius.

- Papasakokite apie tai, Džastinai. - Prastas būdas! Iš karto suvokė. Užsidėjo akinius ir brūkštelėjo į užrašų knygutę: „Klaida - paprašiau informacijos - priešpriešinis perkėlimas?"

Vėliau per supervizijas jis aptars šiuos užrašus su Maršalu. Bet ir pats žino, kad jam vis knieti išpešti informacijos. Kodėl jis turi raginti Džastiną kalbėti? Nereikėjo pasiduoti smalsumui. Nesantūrus- taip Maršalas apibūdino jį prieš kelias savaites. „Mokykitės laukti, - sakydavo Maršalas. - Džastinui turėtų būti svarbiau tai papasakoti, nei jums išgirsti. O jei jis nuspręstų nesakyti, tuomet turite sutelkti dėmesį į tai, kodėl jis ateina pas jus, moka jums ir vis vien slepia informaciją.

Ernestas žinojo, kad Maršalas teisus. Tačiau tiksli metodika dabar jam nerūpėjo - tai buvo neįprasta konsultacija. Apsnūdėlis Džastinas pabudo ir paliko žmoną! Ernestas žvilgtelėjo į pacientą; ar jam pasirodė, ar Džastinas šiandien atrodo tvirtesnis? Nenunarinęs galvos, nesuglebęs, nesimuisto ant kėdės, norėdamas pasitaisyti apatinius; nedvejoja, neatsiprašė, kad numetė ant žemės laikraštį.

-Tai kad beveik nėra ko pasakoti - viskas įvyko taip lengvai. Tarsi būčiau buvęs automatinis pilotas. Ėmiau ir išėjau. Paprasčiausiai, lyg niekur nieko! - Džastinas nutilo.
Ernestas ir vėl nekantravo.

-Papasakokite daugiau, Džastinai.

-Tai susiję su Laura, mano jaunąja drauge.

Džastinas retai kalbėdavo apie Laurą, bet jei paminėdavo, tai tik kaip savo „jaunąją draugę". Ernestą tai nervino. Tačiau jis neišsidavė ir tylėjo.

-Žinote, mes dažnai susitikdavome - galbūt visko jums nė nepasakojau. Nežinau, kodėl tai slėpiau. Bet mes matydavomės beveik kasdien: pietaudavome, eidavome pasivaikščioti arba nuvažiuodavome į jos butą pasilinksminti. Pas ją vis labiau jaučiausi kaip namie. O vakar Laura labai ramiai ištarė: „Džastinai, laikas kraustytis pas mane." Žinote, - kalbėjo Džastinas, nusibraukęs ūsus, kurie kuteno jam šnerves. - Pamaniau, kad ji teisi, laikas.

Laura liepia jam palikti žmoną, ir jis tai padaro. Ernestas prisiminė kadaise skaitytą esė, kurioje buvo aprašyta, kaip poruojasi koralinių rifų žuvys. Jūrų biologams nesunku nustatyti, kurios žuvų patelės ir patinai dominuoja. Plaukdama patelė sutrikdo daugumos patinų maršrutą - visų, išskyrus dominuojančių. Dailių patelių galia: nesvarbu, žuvų ar moterų! Nuostabu! Laura, neseniai baigusi vidurinę, paprasčiausiai pareiškia Džastinui, kad laikas palikti žmoną, ir jis paklauso. O jis, Ernestas Lėšas, gabus, itin gabus psichoterapeutas, sugaišo penkerius metus, bandydamas ištraukti Džastiną iš jo santuokos.

-Tą vakarą, - pasakojo Džastinas, - Kerola bjauriai, kaip jai įprasta, mane įžeidinėjo, priekaištavo, kad aš tuščia vieta, ir taip palengvino išėjimą. „Net jei tu esi, tavęs nėra, - pasakė ji. - Prisitrauk prie stalo kėdę! Kodėl visada sėdi taip toli? Sakyk! Pažiūrėk į mudu! Kada pastarąjį kartą savo noru ką nors pasakei man ar vaikams? Kurgi tu? Tavo kūnas čia, bet tavęs čia nėra!" Kai baigėme valgyti, rink-dama indus, juos barškindama ir trankydama, Kerola pridūrė: „Net nežinau, kam vargsti, gabendamas savo kūną namo." Ir staiga, Ernestai, man toptelėjo: Kerola teisi. Ji teisi. Kam aš vargstu? Aš tai dar kartą sau pakartojau: Kam aš vargstu? Ir tada lyg niekur nieko garsiai ištariau: „Kerola, tu teisi. Kaip visada teisi! Nežinau, kodėl vargstu ir grįžtu namo? Tu visiškai teisi."

-Ir netaręs daugiau nė žodžio užlipau laiptais aukštyn, susikroviau viską, kas tilpo į vieną lagaminą, ir išėjau. Norėjau pasiimti daugiau, grįžti dar vieno lagamino. Pažįstate Kerolą - ji supjaustys ir sudegins viską, ką paliksiu. Norėjau grįžti pasiimti kompiuterio, kad jo nesudaužytų. Tačiau pamaniau: dabar arba niekad. Tik grįžk namo, tariau sau, ir tu žuvęs. Pažįstu save. Pažįstu Kerolą. Nesižvalgiau į šalis. Ėjau tiesiai ir tik uždaręs laukujės duris atsilošiau ir surikau, nežinodamas, kur yra Kerola ir vaikai: „Paskambinsiu tau." Ir tada išmoviau!

Džastinas sėdėjo palinkęs į priekį. Jis giliai įkvėpė, išvargęs atsilošė ir tarė:

-Daugiau neturiu ko pasakyti.

-Ir tai įvyko vakar vakare? Džastinas linktelėjo.

-Nuėjau tiesiai pas Laurą, ir mes visą naktį pragulėjome apsikabinę. Dieve, na ir sunku buvo šįryt palikti jos glėbį. Negaliu nė apsakyti, kaip sunku.

-Pabandykite, - paragino Ernestas.

-Na, kai išsivadavau iš Lauros glėbio, staiga įsivaizdavau į dvi dalis skylančią amebą - apie tai negalvojau nuo biologijos pamokų vidurinėje mokykloje. Mes buvome tarsi dvi amebos pusės, pamažu atsiskiriančios, kol mus tejungė vienintelė gija. Ir tada, trakšt - skaudus trakšt - ir mes atsiskyrėme. Atsikėliau, apsirengiau, pažvelgiau į laikrodį ir pagalvojau: „Po keturiolikos valandų grįšiu į lovą ir vėl gulėsiu susivijęs su Laura." Tuomet atvažiavau čia.

-Ta vakarykštė scena su Kerola - metų metus jos baiminotės. Tačiau dabar atrodote puikiai nusiteikęs.

-Kaip jau sakiau, mes su Laura tinkame vienas kitam. Ji tikras angelas, nusileidęs pas mane iš dangaus. Šįvakar eisime ieškoti buto. Ji turi vieno kambario butuką Rusų kalvoje. Puikus vaizdas į Tilto krantinę. Tačiau mums per mažas.

„Nusileidusi iš dangaus!" Ernestas vos neprunkštelėjo.

-O kad Laura būtų atsiradusi anksčiau! - šūktelėjo Džastinas. -Kalbėjomės apie tai, už kiek galėtume išsinuomoti butą. Šiandien čia važiuodamas pradėjau skaičiuoti, kiek išleidau psichoterapijai. Penkeri metai, trys kartai per savaitę - kiek išeis? Septyniasdešimt, aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių? Nepriimkite to asmeniškai, Ernestai, tačiau nesiliauju svarstęs, kas būtų buvę, jei mudu su Laura būtume susitikę prieš penkerius metus. Galbūt jau anuomet būčiau palikęs Kerolą. Ir baigęs psichoterapiją. Galbūt dabar ieškočiau buto, kišenėje turėdamas aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių!

Ernestui į veidą plūstelėjo kraujas. Galvoje skambėjo Džastino žodžiai. Aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių! Nepriimkite to asmeniškai, nepriimkite to asmeniškai!

Tačiau Ernestas neišsidavė. Nė nemirktelėjo ir nepuolė gintis. Net nepasakė, kad prieš penkerius metus Laurai buvo maždaug keturiolika, o Džastinas nė užpakalio negalėjo nusišluostyti be Kerolos leidimo, negalėjo prigulti pogulio nepaskambinęs psichoterapeutui, be žmonos pagalbos nesugebėjo užsisakyti patiekalų, o rytą nebūtų apsirengęs, jei ji nebūtų išdėliojusi jam drabužių. Be to, už psichoterapiją jis mokėjo žmonos - ne savo - pinigais. Kerola uždirbo trigubai daugiau už jį. Jei ne penkeri psichoterapijos metai, jo kišenėje būtų aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių! Mėšlas, prieš penkerius metus Džastinas nebūtų susigaudęs, į kurią kišenę juos susidėti!

Tačiau Ernestas nieko panašaus nepasakė. Jis didžiavosi savo santūrumu - aiškiu subrendusio psichoterapeuto požymiu. Tik paklausė:

-Ar tik pakilumą jaučiate?

-Ką norite pasakyti?

-Noriu pasakyti, kad tai svarbus įvykis. Be abejo, turėtų kilti įvairiausių jausmų.

Tačiau Džastinas nesuteikė Ernestui, ko šis prašė. Mažai kalbėjo, atrodė nutolęs, nepatiklus. Galop Ernestas suvokė, kad turi susitelkti ne į turinį, o į procesą - į psichoterapeuto ir paciento tarpusavio santykius.

Procesas - magiškas psichoterapeuto amuletas, visada gelbstintis patekus į aklavietę. Tai pati svarbiausia profesinė paslaptis, dėl kurios bendravimas su psichoterapeutu yra veiksmingesnis ir visiškai kitoks nei bendravimas su bičiuliu. Susitelkti į procesą, į tai, kas vyksta tarp paciento ir psichoterapeuto, - pati vertingiausia pamoka, kurią jis gavo iš savo supervizoriaus Maršalo. Tą patį jis perdavė ir savo mokiniams rezidentams. Pamažu, slenkant metams, jis suprato, kad procesas - ne tik amuletas, kuriuo galima pasinaudoti patekus į bėdą, tai pati psichoterapijos šerdis. Vienas vertingiausių pratimų, kurių Maršalas jį išmokė, - mažiausiai tris kartus per kiekvieną konsultaciją susitelkti į procesą.

-Džastinai, - surizikavo Ernestas, — ar galėtume pasikalbėti apie tai, kas šiandien tarp mūsų įvyko?

-Ką? Kas tarp mūsų galėjo įvykti?

Ir vėl gynyba. Džastinas apsimeta kvaileliu. Tačiau, pamanė Ernestas, galbūt maištas, nors ir pasyvus, nėra toks jau blogas dalykas. Jis prisiminė visas tas valandas, kai nagrinėjo vergišką Džastino nuolankumą, konsultacijas, kai tyrinėjo Džastino polinkį dėl visko atsiprašinėti ir nieko nereikalauti. Jis net nesiskųsdavo, kad ryto saulė plieskia jam į akis, ir neprašydavo užtraukti užuolaidų. Ernestas žinojo: atsižvelgdamas į tai, turi pagirti Džastiną, palaikyti jį, kad pasipriešino. Šiandienos uždavinys bus padėti jam atvirai reikšti prieštaravimus.

-Norėjau paklausti, kaip šiandien jaučiatės kalbėdamas su manim? Kažkas kitaip. Ar taip nemanote?

-O kaip jaučiatės jūs?'' - paklausė Džastinas.

Oi, dar vienas Džastinui nebūdingas klausimas. Nepriklausomybės pareiškimas. Džiaukis, pamanė Ernestas. Prisimeni, koks laimingas buvo Džiuzepė, kai Pinokis pirmą kartą šoko be virvučių?

-Taiklus klausimas, Džastinai. Na, jaučiuosi nutolęs, paliktas, lyg jums būtų nutikę kažkas svarbaus - ne, ne visai taip. Verčiau pasakysiu taip: lyg būtumėte padaręs kai ką svarbaus ir nenorėtumėte, kad aš dalyvaučiau, tarsi nenorėtumėte būti čia, bandytumėte mane pašalinti.

Džastinas pritariamai linktelėjo.

-Tiksliai apibūdinote, Ernestai. Labai tiksliai. Taip, taip ir jaučiuosi. Esu toli nuo jūsų. Noriu ir toliau gerai jaustis. Nenoriu, kad sugadintumėte man nuotaiką.

-Kad sugadinčiau jums nuotaiką? Pabandyčiau atimti tai iš jūsų?

-Jūs jau bandėte, - tarė Džastinas, žvelgdamas tiesiai Ernestui į akis.

Tai jam nebūdinga, Ernestas klausiamai kilstelėjo antakius.

-Na, ar ne tai darėte, kai klausėte, ar vien tik pakiliai jaučiuosi?

Ernestas žioptelėjo. Oho! Džastinas metė tikrą iššūkį. Gal per psichoterapiją jis vis dėlto kai ko išmoko? Dabar jau Ernestas apsimetė kvaileliu.

-Ką turite galvoje?

-Be abejo, ne vien pakiliai jaučiuosi - kyla daugybė jausmų dėl to, kad visam laikui išsiskyriau su Kerola ir šeima. Negi nežinote? Kaip galite nežinoti? Ką tik palikau viską: namus, Toshibos kompiuterį, vaikus, drabužius, dviratį, teniso raketes, kaklaraiščius, Mitsubishi televizorių, vaizdajuostes, kompaktines plokšteles. Pažįstate Kerolą - ji man ničnieko neatiduos, sunaikins viską, ką turėjau. Ojoj... - Džastinas susiraukė, sunėrė rankas ir susirietė, tarsi būtų gavęs smūgį į pilvą. - Nuo to skauda štai čia - galiu nustatyti kur, matote, kaip viskas atvira. Bet šiandien, vieną dieną, norėjau užsimiršti bent kelioms valandoms. O jūs man neleidžiate. Atrodo, esate nepatenkintas, kad pagaliau palikau Kerolą.

Ernestas krūptelėjo. Negi taip išsidavė? Ką jo vietoj darytų Maršalas? Po galais, Maršalas nepapultų į tokią situaciją!

-Teisybė? - paklausė Džastinas.

-Kas? - Ernestas, tarsi prispaustas boksininkas, nepasidavė priešininkui, kol galvoje prašviesėjo.

-Kad jums nepatinka tai, ką padariau.

-Jūs manote, - išsisukinėjo Ernestas, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų įprastai, - kad man nepatinka jūsų pažanga?

-Patinka? Neatrodo, - atsakė Džastinas.

-O kaip jums? - vėl pagudravo Ernestas. - Ar jums patinka? Džastinas nusileido ir nebekreipė dėmesio į išsisukinėjimus. Užteks. Jam reikėjo Ernesto, tad atsakė:

-Patinka? Taip. Ir baugu. Jaučiuosi ryžtingas. Ir dvejoju. Viskas susipynę. Dabar svarbiausia nebegrįžti. Ištrūkau ir nuo šiol privalau gyventi atskirai.

Likusį laiką Ernestas stengėsi pasitaisyti, palaikyti ir padrąsinti pacientą.

-Laikykitės savo... Prisiminkite, kaip ilgai to troškote... Pasielgėte taip, kaip jums geriausia... Ko gero, tai svarbiausias dalykas, kokį kada nors esate padaręs.

-Gal turėčiau grįžti ir aptarti tai su Kerola? Negi neprivalau po devynerių metų?

-Pabandykime įsivaizduoti, - pasiūlė Ernestas. - Kas nutiktų, jei grįžtumėte pasikalbėti?

-O varge! Juk žinote, ką ji man gali padaryti. Ir sau.

Ernestui nereikėjo priminti. Jis aiškiai prisiminė įvykį, apie kurį Džastinas buvo pasakojęs prieš metus. Sekmadienį prieš pietus turėjo ateiti keli Kerolos kolegos teisininkai, tad ankstų rytą Džastinas, Kerola ir abu vaikai išvažiavo apsipirkti. Džastinas, kuris ruošė valgyti, norėjo pavaišinti svečius rūkytomis žuvimis, bandelėmis ir kiaušiniene su lašiša ir svogūniukais. Per prasta, pareiškė Kerola. Ji nenorėjo apie tai nė girdėti, nors, kaip Džastinas jai priminė, pusė jos kolegų buvo žydai. Džastinas nusprendė nenusileisti ir pasuko automobilį prie kulinarijos krautuvės.

-Ne, ne čia, tu šunsnuki! - suriko Kerola ir pasuko vairą atgal. Mūšis gatvėje baigėsi tuo, kad automobilis trenkėsi į stovintį motociklą.

Kerola buvo laukinė katė, vilkė, pamišėlė, iracionali despotė. Ernestas prisiminė dar vieną avariją, apie kurią prieš kelerius metus pasakojo Džastinas. Važiuodami šiltą vasaros vakarą juodu susiginčijo, kokį filmą rinktis. Ji norėjo žiūrėti „Ystviko raganas", jis - „Terminatorių 2". Kerola pakėlė balsą, tačiau Džastinas, kurį Ernestas tą savaitę padrąsino gintis, nepasidavė. Galop ji atidarė dureles, vėlgi važiuojant gatve, ir tarė: „Tu, nelaimingas šikniau, neketinu daugiau tavęs kęsti nė akimirkos." Džastinas stvėrė ją, tačiau ji suleido nagus jam į žastą ir puolė gatvėn, palikdama ant jo rankos keturis gilius raudonus dryžius.

Iššokusi iš automobilio, važiuojančio maždaug dvidešimt penkių kilometrų per valandą greičiu, Kerola klupdama nulėkė tris keturis žingsnius, atsitrenkė į stovintį automobilį ir persivertė per variklio dangtį. Džastinas sustojo ir puolė prie jos, irdamasis pro jau susispietusią minią. Ji gulėjo gatvėje, apsvaigusi, tačiau nepraradusi sąmonės. Pėdkelnės buvo praplėštos, kelis kraujavo, rankos, alkūnės ir skruostai buvo apibrozdinti, o riešo kaulas veikiausiai skilęs. Vakaras buvo tikras košmaras: greitoji pagalba, ligoninės priimamasis, žeminantys policininkų ir ligoninės darbuotojų klausimai.

Džastinas buvo sukrėstas. Jis suprato, kad net ir Ernesto padedamas Kerolos neįveiks. Ji gali griebtis bet ko. Šuolis iš važiuojančio automobilio visiškai palaužė Džastiną. Jis nebegalėjo jai pasipriešinti, bet nevaliojo ir palikti. Ji buvo tirone, tačiau jam reikėjo tironijos. Jam būdavo baisu praleisti be jos net vieną naktį. Kai Ernestas paprašydavo Džastiną įsivaizduoti, kad jis išsiskiria su žmona, jį apimdavo siaubas. Atrodė neįmanoma nutraukti saitų su Kerola. Kol pasirodė Laura - žavi, nuoširdi, išdidi, nebijanti tironų devyniolikametė.

-Kaip manote? - pakartojo klausimą Džastinas. - Ar man elgtis kaip vyrui ir bandyti pasikalbėti su Kerola?

Ernestas svarstė jo pasirinkimą. Džastinui reikėjo valdingos moters: galbūt jis vieną despotę pakeitė kita? Ar po kelerių metų jų santykiai bus tokie pat, kaip ir su buvusia žmona? Vis dėlto su Kerola jis gyveno lyg sustingęs. Galbūt, ištrūkęs iš jos valdžios, Džastinas bent trumpam taps imlesnis psichoterapijai?

-Man tikrai reikia patarimo.

Ernestas, kaip ir visi psichoterapeutai, nemėgo tiesiogiai patarinėti. Iš to niekam nebūna naudos. Naudingas patarimas darydavo pacientą infantilų; jei nepasisekdavo, pasirodydavai žioplas. Tačiau šiuo atveju pasirinkimo nebuvo.

-Džastinai, nemanau, kad būtų išmintinga dabar pat su ja susitikti. Šiek tiek palūkėkite. Leiskite jai susivokti. O gal bandykite susitikti su ja psichoterapeuto kabinete. Galėčiau jus priimti arba, dar geriau, pasiūlyčiau jums sutuoktinių terapeutą. Turiu galvoje ne tuos, pas kuriuos jau buvote, - žinau, jie nepadėjo. Pas ką nors kitą.

Ernestas suprato, kad jo patarimo nepaklausys: Kerola visą laiką atsisakydavo lankyti sutuoktinių terapiją. Tačiau svarbiausia buvo ne turinys — ne patarimas, kurį jis pateikė. Svarbiausia šiuo metu buvo procesas: už žodžių slypintys santykiai, Džastino palaikymas, atsilyginimas už gudravimus, konsultacijos sugrąžinimas į vėžes.

-Jei jausitės prislėgtas ir norėsite pasikalbėti nesulaukęs kitos konsultacijos, paskambinkite man, - pridūrė Ernestas.

Geras žingsnis. Džastinas, regis, nurimo. Ernestas atgavo pusiausvyrą. Išgelbėjo seansą. Žinojo, supervizorius pritartų jo metodui. Tačiau jis pats nebuvo patenkintas. Jautėsi susitepęs. Purvinas. Jis elgėsi nesąžiningai. Jie nebuvo nuoširdūs vienas kitam. Nuoširdumas - štai už ką jis vertino Seimurą Troterį. Kad ir ką apie jį sakytum - dievaž, daug visko buvo prikalbėta, - Seimuras suprato, ką reiškia būti nuoširdžiam. Ernestas vis dar prisiminė Seimuro atsakymą, kokia jo technika: „Mano metodika - atsisakyti metodikos. Mano metodika - kalbėti tiesą."

Pasibaigus susitikimui, įvyko kai kas netikėta. Ernestas buvo pratęs per kiekvieną konsultaciją paliesti pacientą. Išsiskirdami su Džastinu jie paprastai paspausdavo vienas kitam ranką. Tačiau šiandien Ernestas atidarė duris ir Džastinui išeinant niūriai nuleido galvą.

 

 

Populiariausi