Irvin D. Yalom



(Trečias skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

TREČIAS SKYRIUS

 

ERNESTAS ĮĖJO Į PRINTER INC. knygyną Palo Alte ir pažvelgė į plakatą ant durų.

DR. ERNESTAS LĖŠAS
Psichiatrijos profesorius klinicistas iš Kalifornijos San Francisko skyriaus pristatys savo naują knygą
„GEDULAS: FAKTAI, NUOMONĖS IR KLAIDOS“
Vasario 19 d. nuo 19 iki 20 val. Paskui pasirašys jūsų nusipirktas knygas

Ernestas pažvelgė į praėjusios savaitės pranešėjų sąrašą. Įspūdinga! Jis atsidūrė puikioje draugijoje: su Elisa Volker, Erne Tan, Džeimsu Hilmanu, Deividu Lodžu. Deividas Lodžas, tas iš Anglijos? Kaip jie jį pasičiupo?

Vaikštinėdamas po knygyną jis svarstė, ar aplink trypinėjantys pirkėjai žino, kad tai jis šįvakar skaitys paskaitą. Jis prisistatė Siuzanai, savininkei, ir išgėrė jos pasiūlytos kavos iš knygyno kavinės. Žingsniuodamas į paskaitų salę Ernestas peržvelgė savo mėgstamiausių rašytojų naujų knygų pavadinimus. Daugelis knygynų už paskaitą leisdavo nemokamai pasiimti kokią nors knygą. Ak, nauja Polo Osterio knyga!

Per kelias minutes jį užvaldė liūdna knygyno nuotaika. Visur knygos: vienos prašo dėmesio nuo didelių stendų, begėdiškai rodydamos savo skaisčiai žalius ir rausvus viršelius, kitos sukrautos ant grindų kantriai laukia, kol bus sugrūstos į lentynas, trečios, neišsitekdamos ant apkrautų stalų, bumbsi žemėn. Prie tolimiausios knygyno sienos didžiuliai kauburiai nenusisekusių knygų nusiminę laukia, kol bus grąžinti gamintojams. Šalia jų stovi neatidarytos dėžės naujų tomų, nekantraujančių išvysti dienos šviesą.

Ernesto širdis linko prie savo mažojo kūdikėlio. Kiek galimybių turi ji šioje knygų jūroje, maža gležna dūšelė, bandanti nepražūti?

Jis pasuko į paskaitų salę, kur stovėjo išlankstytos penkiolika eilių metalinių kėdžių. Štai gerai matomoje vietoje jo „Gedulas: faktai, nuomonės ir klaidos". Prie pakylos kelios šūsnys, iš viso gal šešiasdešimt knygų, laukiančių, kol bus pasirašytos ir parduotos. Puiku. Puiku. Bet kokia ateitis laukia jo knygos? Kas bus po dviejų, trijų mėnesių? Gal keli tomai nepastebimi tūnos psichologijos ar savigalbos skyrelyje? O po pusės metų? Nieko nebeliks! „Galima gauti tik užsisakius; pristatysime po trijų keturių savaičių."

Ernestas supranta: nė vienas knygynas neturi pakankamai vietos, kad sutalpintų visas knygas, net ir pačias vertingiausias. Kai galvoja apie kitų rašytojų kūrinius, jis visa tai puikiausiai suvokia. Tačiau visiškai nepateisintų, jei jo knyga turėtų mirti - tik ne knyga, kurią jis rašė trejus metus, ne tie dailiai nugludinti sakiniai ir malonus dėstymas, kai jis paima skaitytojui už rankos ir švelniai jį veda per niūriausius gyvenimo laikotarpius. Našlių bus ir kitais metais, ir praėjus dešimtmečiui, daugybei žmonių prisireiks šios knygos. Tiesos, kurias jis užrašė, bus tokios pat svarbios ir aktualios kaip šiandien.

„Nepainiok vertybių ir pastovumo - taip randasi nihilizmas, -sumurmėjo sau Ernestas, bandydamas nusipurtyti liūdesį. Griebėsi savo katekizmo ir priminė sau: - Viskas nyksta. Tokia yra patirtis. Niekas neišlieka amžinai. Pastovumas - tai iliuzija, vieną dieną ir iš Saulės sistemos teliks griuvėsiai." Ak, taip jau geriau! O dar geriau pasidarė, kai prisiminė Sizifą. Knyga pasensta? Na, tuomet parašyk naują! O paskui dar ir dar vieną.

Gal buvo likę penkiolika minučių, bet žmonės jau sėdosi į vietas. Ernestas klestelėjo paskutinėje eilėje peržvelgti savo užrašų ir pasitikrinti, ar susidėjo juos pagal eilę, kai praeitą savaitę skaitė paskaitą Berklyje. Už poros kėdžių atsisėdo moteris su kavos puoduku. Kažkokia jėga vertė Ernestą pakelti akis, ir tuomet jis pamatė, kad moteris žvelgia į jį.

Ernestas užmetė akį ir tai, ką išvydo, jam patiko. Tai buvo žavi moteris didelėmis akimis, maždaug keturiasdešimties, ilgais šviesiais plaukais, sunkiais kabančiais sidabriniais auskarais, sidabriniu vėriniu, juodomis tinklinėmis kojinėmis ir tamsiai oranžiniu angoros megztiniu, ryžtingai bandančiu sutramdyti neklusnias krūtis. Ak, tos krūtys! Ernestui sutvaksėjo širdis; jam teko plėšte atplėšti nuo jų akis.

Jos žvilgsnis buvo skvarbus. Ernestas retai prisimindavo Rūtą, prieš šešerius metus avarijoje žuvusią savo žmoną, tačiau niekada neužmiršo dovanos, kurią iš jos gavo. Kartą jaunystėje, kai jie dar mylėjo ir liesdavo vienas kitą, Rūta atskleidė pačią svarbiausią moterų paslaptį - kaip prisivilioti vyrą. „Tai visai paprasta, - pasakė ji. - Tereikia žiūrėti vyrui į akis ir kelias sekundes atlaikyti jo žvilgsnį. Ir viskas!" Rūtos paslaptis jam buvo naudinga: retkarčiais jis pastebėdavo, kad moterys bando jį užkabinti. Ši moteris elgėsi taip pat. Jis vėl dirstelėjo į ją. Moteris tebežiūrėjo. Jokios abejonės - nori susipažinti! Ir pačiu tinkamiausiu metu: santykiai su dabartine drauge sparčiai kriko, ir Ernestas buvo ištroškęs intymumo. Tebūnie, jis įtraukė pilvą ir įžūliai pažvelgė į ją.

- Daktare Lešai? - ji palinko prie jo ir ištiesė ranką. Ernestas spustelėjo. - Mano vardas Nen Svensen. - Ji palaikė jo ranką porą sekundžių ilgiau nei įprasta.

- Ernestas Lėšas.

Ernestas stengėsi valdyti savo balsą. Jo širdis daužėsi. Jam patiko flirtas, tačiau negalėjo pakęsti pirmos stadijos: ritualų, rizikos. Kaip jis pavydėjo Nen Svensen mokėjimo elgtis: jos savitvardos, visiško pasitikėjimo savimi. Kokios laimingos tokios moterys, pamanė jis. Nereikia ieškoti žodžių, galvoti, kaip užmegzti pokalbį, nereikia kviesti išgerti, pašokti ar pasišnekėti. Už jas kalba jų grožis.

-Aš jus pažįstu, - tarė ji. - Tik nežinau, ar jūs pažįstate mane.

-Ar turėčiau?

-Nusivilsiu, jei manęs neprisiminsite.

Ernestas suglumo. Pažvelgė aukštyn, žemyn, stengdamasis, kad žvilgsnis neužkliūtų už krūtinės.

-Manau, kad man reikės įdėmiau ir ilgiau į jus pažiūrėti - bet vėliau.

Jis nusišypsojo ir reikšmingai pažvelgė į susirinkusius klausytojus, kuriems netrukus turės kalbėti.

-Gal padėtų Nen Karlinos vardas?

-Nen Karlina! Nen Karlina! Žinoma!

Ernestas susijaudinęs sugriebė jai už peties, sujudino ranką, ir kava ištiško jai ant rankinės ir sijono. Jis pašoko, ieškodamas servetėlės apibėgo salę ir galop grįžo su popierinio rankšluosčio rulonu.

Kol ji šluostė nuo sijono kavą, Ernestas naršė po prisiminimų jūrą. Nen Karlina buvo viena pirmųjų jo pacienčių prieš dešimt metų, pačioje jo rezidentūros pradžioje. Vyriausiasis mokytojas, daktaras Molėjus, grupės psichoterapijos fanatikas, reikalavo, kad per pirmuosius metus visi rezidentai pradėtų dirbti su grupe. Nen Karlina buvo viena iš jo grupės narių. Nors tai buvo prieš daug metų, viskas aiškiai iškilo atminty. Nen anuomet buvo gerokai nutukusi — tai todėl dabar jos neatpažino. Taip pat prisiminė ją kaip drovią ir savęs nevertinančią - tai vėl buvo visiškai nepanašu į šią tvirtą moterį, kuri į jį žvelgė. Jei jis gerai prisiminė, Nen išgyveno yrančią santuoką - taip, tikrai. Vyras jai buvo pasakęs, kad išeis, nes ji pernelyg sustorėjusi. Kaltino ją sulaužius santuokos priesaiką, tvirtino, kad ji tyčia daro jam gėdą ir neklauso jo, stengdamasi atrodyti bjauriai.

-Ar prisimenu? - atsakė Ernestas. - Prisimenu, kokia drovi jūs buvote grupėje, kaip ilgai ieškodavote žodžių. Prisimenu, kaip paskui keitėtės, kaip supykote ant vieno vyro, regis, Sauliaus. Kaltinote jį -ir pagrįstai, kad slepiasi už savo barzdos ir mėto į grupę granatas.

Ernestas stengėsi. Jis turėjo puikią atmintį ir beveik nieko neužmiršdavo, net ir po daugelio metų prisimindavo tiek individualias, tiek grupės konsultacijas.

Nen šyptelėjo ir energingai linktelėjo.

-Ir aš prisimenu tą grupę: Džėjų, Mortą, Bėją, Džermaną, Airiniją, Klaudiją. Lankiau ją tik du ar tris mėnesius, paskui mane perkėlė į Rytų pakrantę, bet manau, kad ji išgelbėjo man gyvybę. Ta santuoka mane baigė sugraužti.

-Kaip smagu girdėti, kad jums geriau. Ir kad grupė padėjo. Nen, atrodote nuostabiai. Nejaugi praėjo dešimt metų? Tikrai tikrai, tai ne psichoterapeuto svaičiojimai - „svaičiojimai" buvo jūsų mėgstamas žodis, ar ne? - Ernestas vėl stengėsi. - Atrodote pasitikinti savimi, jaunesnė, patrauklesnė. Tikriausiai taip ir jaučiatės?

Nen linktelėjo ir kalbėdama palietė jam ranką.

-Man labai gerai sekasi. Esu vieniša, sveika, liekna.

-Prisimenu, visą laiką kovojote su antsvoriu.

-Tą mūšį laimėjau. Esu visiškai kita moteris.

-Kaip jums pavyko? Gal pasinaudočiau jūsų metodu. - Ernestas pirštais suėmė pilvo sluoksnį.

-Jums nebūtina. Vyrams gerai. Svoris jiems nekliudo - jie netgi palankiai apibūdinami: tvirtas, augalotas. Mano metodas? Jei norite žinoti, man padėjo geras daktaras!

Ernestą ši žinia nuliūdino.

-Jūs visą šį laiką lankėte psichoterapiją?

-Ne, likau ištikima jums, mano vieninteliam psichoterapeutui! -ji žaismingai patapšnojo jam per ranką. - Kalbu apie tikrą gydytoją, plastinės chirurgijos specialistą, kuris išskaptavo man naują nosį ir mostelėjo stebuklinga riebalų išsiurbimo lazdele virš mano pilvuko.

Salė buvo pilna, Ernestas pasiklausė įžangos, kuri baigėsi įprastais žodžiais: „Taigi visi drauge pasveikinkime daktarą Ernestą Lešą." Prieš atsistodamas Ernestas spustelėjo Nen petį ir sukuždėjo:

-Malonu buvo su jumis susitikti. Pasikalbėkime vėliau.

Jis nuėjo prie pakylos su ūžiančia galva. Nen buvo nuostabi. Stulbinamai žavi. Ir galėjo jam priklausyti. Nė viena moteris to taip aiškiai nebuvo parodžiusi. Tereikėjo susirasti artimiausią lovą - ar kušetę.

Kušetę. Taip, būtent! Čia ir slypėjo bėda. Ernestas priminė sau: tai kas, kad praėjo dešimt metų, ji vis vien jo pacientė, neapibrėžtą laiką. Draudžiamoji zona! Ne, ne - ji buvusi pacientė, pagalvojo jis, viena iš aštuonių grupės narių, lankiusi grupę kelias savaites. Be atrenkamųjų konsultacijų į grupę, regis, nė karto nebuvau su ja susitikęs per individualią konsultaciją.

Koks skirtumas? Pacientė yra pacientė.

Amžinai? Net po dešimties metų? Anksčiau ar vėliau pacientai suauga ir įgyja visas jiems priklausančias privilegijas.

Ernestas atsiplėšė nuo vidinio monologo ir nukreipė dėmesį į klausytojus.

-Kam? Ponios ir ponai, kam rašyti knygą apie gedulą? Pažvelkite į gedulo ir netekčių skyrelį šiame knygyne. Lentynos lūžta nuo veikalų. Kam dar viena knyga?

Net ir kalbėdamas jis nesiliovė ginčytis su savimi. Ji tvirtina, kad dar niekad taip gerai nesijautė. Ji ne psichiatro pacientė. Jau devynerius metus nelankė psichoterapijos! Tai puiku. Kodėl gi ne, dėl Dievo meilės? Du brandūs suaugę žmonės!

-Gedulas užima unikalią vietą tarp psichologinių negalavimų. Visų pirma jis universalus. Nė vienas mūsų amžiaus...

Ernestas šypsojosi ir žvelgė klausytojams į akis; jis tai mokėjo. Jis pastebėjo paskutinėje eilėje linkčiojančią ir besišypsančią Nen. Šalia Nen sėdėjo rūsti, bet graži moteris trumpais garbanotais juodais plaukais, kuri, regis, įdėmiai į jį žiūrėjo. Ar šiai moteriai jis patinka? Vos akimirkai pagavo jos žvilgsnį. Ji skubiai nusisuko.

-Nė vienas mūsų amžiaus, - dėstė Ernestas, - neišvengia gedulo. Tai universalus psichiatrinis negalavimas.

Ne, bėda štai kokia, priminė sau Ernestas: mudu su Nen nesame du brandūs suaugusieji. Per daug apie ją žinau. Ji man tiek daug patikėjo, todėl jaučiasi su manimi susijus ypatingais saitais. Prisimenu, kai ji buvo paauglė, mirė tėvas — aš užėmiau tėvo vietą. Apgaučiau ją, jei užmegzčiau lytinius santykius.

-Daug kas pastebėjo, kad studentams medikams lengviau skaityti paskaitas apie gedulą nei apie kitus psichiatrijos sindromus. Studentai medikai tai supranta. Iš visų psichiatrinių būsenų gedulas labiausiai primena kitas ligas, pavyzdžiui, užkrečiamąsias, ar fizines traumas. Nė viena psichikos liga nepasižymi tokia aiškia pradžia, lengvai nustatoma priežastimi, nuoseklia eiga, veiksmingu gydymu apibrėžtą laiką ir aiškia pabaiga.

Ne, ginčijosi su savim Ernestas, po dešimties metų tai nebegalioja. Gal kadaise ir buvau jai kaip tėvas. Na tai kas? Tai buvo anuomet, bet ne dabar. Jai atrodau protingas, jautrus vyriškis. Tik pažvelk į ją: gerte geria mano žodžius. Aš jai be galo patrauklus. Tai tiesa. Esu jautrus. Supratingas. Ar dažnai tokio amžiaus - bet kokio amžiaus - vienišai moteriai tenka sutikti tokį vyrą kaip aš?

-Tačiau, ponios ir ponai, tiesa ta, kad studentai medikai arba gydytojai, arba psichoterapeutai nori lengvos, aiškios diagnozės bei gydymo, o gedint to nėra. Bandyti gedulą suprasti pagal ligos modelį - tai nepastebėti to, kas mumyse žmogiškiausia. Netektis - tai ne bakterijų invazija, ne fizinė trauma; fizinis skausmas nėra tapatus somatinei disfunkcijai; protas - ne kūnas. Mūsų patiriamo sielvarto stiprumą ir apraiškas lemia ne (arba ne tik) traumos pobūdis, o jos prasmė. Prasmė ir yra tai, kas skiria kūną ir sielą.

Ernestas įsibėgėjo. Jis apžvelgė klausytojų veidus, norėdamas įsitikinti, kad jie dėmesingai klausosi.

Prisimeni, kalbėjo sau Ernestas, kaip ji bijojo skyrybų dėl savo ankstesnės patirties su vyrais, kurie pasinaudodavo ja, o paskui paprasčiausiai traukdavo savo keliais? Prisimeni, kokia tuščia ji jausdavosi? Jei šįvakar parsivesčiau ją namo, pasielgčiau taip pat - būčiau dar viena grandis ilgoje išnaudotojų virtinėje!

-Pateiksiu jums pavyzdį iš savo tyrimų, liudijantį, kokia svarbi yra „prasmė". Išspręskite tokį galvosūkį. Dvi našlės neseniai palaidojo vyrus, abiejų santuoka truko po keturiasdešimt metų. Viena našlė daug iškentė, bet galų gale grįžo į normalų gyvenimą, patiria ramybę, o kartais net džiaugsmą. Kitai sekėsi kur kas blogiau: po metų ją apėmė stipri depresija, kartais kamuodavo mintys apie savižudybę, jai reikėjo nuolatinės psichiatro priežiūros. Kodėl taip skiriasi jų gyvenimas? Leiskite jums padėti. Nors šios abi moterys daug kuo panašios, visiškai skyrėsi jų santuokos esmė. Vienos moters santykiai šeimoje buvo audringi, kupini konfliktų, kitos - meilūs, vyravo pagarba, abi pusės juos brandino ir brangino. Taigi noriu jūsų paklausti: kuri yra kuri?

Laukdamas klausytojų atsakymų Ernestas vėl sugavo Nen žvilgsnį ir pagalvojo: Iš kur žinau, kad ji pasijustų tuščia? Arba išnaudojama? O gal veikiau dėkinga? Gal mūsų santykiai kur nors nuvestų? Gal ji ištroškusi sekso kaip ir aš? Negi niekada negaliu būti laisvas nuo pareigų? Negi kiaurą parą privalau būti psichoterapeutas? Jei nuolat galvosiu apie įvairiausius santykių niuansus, apie kiekvieną savo poelgį, tai niekada su niekuo nepermiegosiu!

Moterys, klaidos, seksas... Tu šlykštus, tarė jis sau. Negi daugiau neturi ko veikti? Negi nėra nieko svarbesnio, apie ką galėtum galvoti?

-Taip, teisingai! - sušuko Ernestas moteriai iš trečios eilės, kuri išdrįso atsakyti. - Jūs teisi: moteris, kurios santykiai buvo konfliktiški, gedulą išgyveno sunkiau. Labai gerai. Lažinuosi, kad jau skaitėte mano knygą, o gal jums jos nė nereikia?

Susižavėjusios klausytojų šypsenos. Ernestas godžiai rijo jas akimis ir kalbėjo toliau.

-Negi tai neprieštarauja sveikam protui? Atrodo, kad našlė, kurios santykiai su vyru buvo šilti, meilūs, turėtų sunkiau susidoroti su netektimi. Juk ji daugiau prarado!

Taip, kaip teisingai spėjote, dažniausiai esti priešingai. Ir yra keli paaiškinimai. Manau, svarbiausia sąvoka čia yra „apgailestavimas". Įsivaizduokite, kokį pyktį giliai širdyje jaučia našlė, kuri keturiasdešimt metų praleido santuokoje su netinkamu žmogumi. Taigi ji gedi ne tik savo vyro. Ji gedi savo pačios gyvenimo.

Ernestai, perspėjo jis save, pasaulyje yra milijonai, milijardai moterų. Tikriausiai tuzinas klausytojų šiąnakt mielai su tavim permiegotų, jei tik išdrįstum prie jų prieiti. Nelįsk prie pacienčių! Nelįsk prie pacienčių!

Bet ji ne pacientė. Ji laisva moteris.

Jos požiūris į tave buvo ir tebėra nerealistiškas. Tu jai padėjai; ji tavimi pasitikėjo. Vyko stiprus perkėlimas. O tu bandai juo pasinaudoti! Dešimt metų! Negi perkėlimas nemirtingas? Kur taip parašyta?

Pažvelk į ja! Ji nuostabi. Ji žavisi tavim. Ar kada tokia moteris pastebėjo tave minioje ir užkalbino? Pažvelk į save. Pažvelk į savo pilvą. Dar keli kilogramai ir nebematysi savo klyno. Nori įrodymų? Štai tau įrodymas!

Ernesto mintys susidvejino, sukosi galva. Tas pasidalijimas jam buvo pažįstamas. Viena vertus, jis nuoširdžiai rūpinosi pacientais, studentais, klausytojais. Taip pat nuoširdžiai jam rūpėjo egzistencinės problemos: tobulėjimas, apgailestavimas, gyvenimas, mirtis, prasmė. Antra vertus, jis turėjo šešėlį: jėgą, gyvybinę energiją, kūrybingumą. Jam patiko Nyčės žodžiai, kad tvirčiausi medžiai turi suleisti giliausias šaknis, nusileisti į tamsą, į blogį.

Tačiau tie protingi žodžiai jam mažai reiškė. Ernestas nekentė savo tamsiosios pusės, nenorėjo leistis jos užvaldomas. Jis nekentė vergovės, nekentė gyvuliškų instinktų valdžios, nekentė minties apie išankstinį programavimą. Ir šiandien pasitaikė puikus pavyzdys: jo šniukštinėjantys ir džiūgaujantys žvėreliai, jo primityvus troškimas sugundyti, užkariauti - kas gi tai, jei ne iškasenos iš pačios priešistorės? O jo aistra krūtims, noras maigyti ir čiulpti. Baisu! Žindymo laikotarpio reliktas!

Ernestas sugniaužė kumštį ir suleido į delną nagus, stipriai! Sukaupk dėmesį! Tavęs klausosi šimtas žmonių! Duok jiems viską, ką gali.

- Dar viena konfliktiškų santykių šeimoje savybė: mirtis juos tarsi įšaldo. Jie amžiams lieka konfliktiški, neišbaigti, netenkinantys. Pagalvokite apie kaltę! Kiek kartų gedintys našliai ir našlės kartoja: Jei tik būčiau... Manau, kaip tik dėl to staigi žūtis, pavyzdžiui, per automobilio avariją, yra tokia baisi. Tokiais atvejais vyras ar žmona neturi laiko atsisveikinti, pasiruošti. Lieka per daug nebaigtų reikalų, per daug neišspręstų konfliktų.

Ernestas įsisiūbavo, žmonės klausėsi atidžiai ir tyliai. Jis nebežiūrėjo į Nen.

-Baigdamas paskaitą ir pereidamas prie klausimų norėčiau pabrėžti dar vieną dalyką. Valandėlę pamąstykite, kaip psichiatrai turėtų vertinti gedėjimo dėl sutuoktinio procesą. Kaip išgyventi gedulą? Kada jis turėtų baigtis? Po metų? Dvejų? Sveikas protas sako, kad gedulas baigiasi tada, kai gedėtojas pamažu sėkmingai atsiskiria nuo mirusio sutuoktinio ir grįžta į normalų gyvenimą. Tačiau viskas yra sudėtingiau! Daug sudėtingiau!

Vienas įdomiausių mano atradimų yra tas, kad nemažai gedinčių sutuoktinių - galbūt dvidešimt penki procentai - ne tik grįžta į įprastą gyvenimą, bet ir dvasiškai išauga.

Ši dalis Ernestui patiko; klausytojams ji visada atrodydavo prasminga.

-Dvasinis augimas nėra tikslus terminas. Nežinau, kaip tai pavadinti - gal tiksliau būtų sakyti didesnis egzistencinis sąmoningumas. Viena žinau, dalis našlių išmoksta visiškai kitaip žvelgti į gyvenimą. Jie naujai įvertina gyvenimą. Ir atranda naujas vertybes. Kaip tai apibūdinti? Galima sakyti, jie išmoksta atsisakyti to, kas nevertinga. Jie gali pasakyti „ne" darbams, kurių jie nenori dirbti, ir pasiaukoti tiems gyvenimo aspektams, kurie jiems reikšmingi: bičiuliams, šeimai. Jie išmoksta semtis iš savo kūrybinių versmių, pastebėti metų laikų kaitą ir juos supančios gamtos grožį. Bet turbūt svarbiausia, kad jie pajunta savo pačių laikinumą ir išmoksta gyventi dabar, užuot atidėlioję gyvenimą ateičiai: savaitgaliui, vasaros atostogoms, pensiniam amžiui. Visa tai išsamiai aprašiau savo knygoje, taip pat bandžiau nuspėti šio egzistencinio sąmoningumo priežastis. Dabar klauskite.

Ernestui patiko klausimai apie jo darbą: „Kiek laiko rašėte šią knygą?", „Ar aprašyti atvejai tikri, o jei taip, tai ar nepažeistas konfidencialumas?", „Kokia bus kita jūsų knyga?", „Kuo psichoterapija padeda gėdintiesiems?" Apie psichoterapiją dažniausiai klausdavo žmonės, kurie patys išgyveno gedulą, todėl į tokius klausimus Ernestas stengdavosi atsakinėti kuo atsargiau. Jis pabrėždavo, kad gedulas baigiasi savaime - daugumai gedinčiųjų, nesvarbu, ar jie vaikšto pas psichoterapeutą, ar ne, pagerėja, - tad neįrodyta, kad lankantys psichoterapiją gedėtojai po metų jaustųsi geriau nei nelankantieji. Kad nepasirodytų, jog nuvertina psichoterapiją, Ernestas tuoj pat paskubėdavo pridurti: akivaizdu, jog psichoterapija palengvina skausmą pirmaisiais metais, jos veiksmingumas gydant gedinčiuosius, kenčiančius dėl stipraus kaltės ar pykčio jausmo, neginčytinas.

Klausimai buvo įprasti, mandagūs - to jis ir tikėjosi iš Palo Alto gyventojų, ne tokie priekabūs ir erzinantys kaip Berklio draugijos. Ernestas žvilgtelėjo į laikrodį ir parodė šeimininkei, kad baigė, tada užvertė aplanką su užrašais ir atsisėdo. Po kelių knygyno savininkės dėkingumo frazių pratrūko audringi plojimai. Ernestą apsupo tuntas knygų pirkėjų. Jis maloniai šypsojosi ir pasirašinėjo ant kiekvienos knygos. Gal tai buvo tik jo vaizduotė, tačiau Ernestui pasirodė, kad kelios žavios moterys žvelgia į jį susidomėjusios ir porą sekundžių atlaiko jo žvilgsnį. Tačiau jis nusisukdavo: jo laukė Nen Karlina.

Pamažu minia išsiskirstė. Galų gale jis buvo laisvas susitikti su Nen. Ką dabar reikės daryti? Išgerti kapucino knygyno kavinėje? Ar ne tokioje viešoje vietoje? O gal tiesiog kelias minutes paplepėti knygyne ir mesti šį keblų reikalą? Ką daryti? Ernesto širdis vėl stipriau suplakė. Jis apsižvalgė. Kurgi ji?

Ernestas uždarė lagaminėlį ir puolė ieškoti jos po knygyną. Nen nė ženklo. Jis įkišo galvą į paskaitų salę ir dar sykį apsidairė. Ji buvo tuščia, tik šalia Nen kėdės sėdėjo rūstaus veido liekna moteris trumpais garbanotais plaukais. Jos akys buvo piktos ir skvarbios. Ernestas dar kartą pabandė sugauti jos žvilgsnį. Moteris vėl nusisuko.

 

Populiariausi