Irvin D. Yalom

 

(Devintas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DEVINTAS SKYRIUS

 

 

MARŠALAS PASIŽIŪRĖJO [ SAVO darbo knygutę. Kitas pacientas - Piteris Makondas, meksikietis verslininkas, gyvenantis Šveicarijoje, - ateis į paskutinę aštuntą konsultaciją. Ponas Makondas, mėnesiui atvykęs į San Franciską, paprašė trumpos psichoterapijos dėl šeimyninės krizės. Prieš dvejus trejus metus Maršalas priimdavo pacientus tik ilgalaikei analizei, tačiau laikai pasikeitė. Dabar, kaip ir visi kiti psichoterapeutai mieste, Maršalas turėjo laisvų valandų, tad džiaugėsi, galėdamas mėnesį du kartus per savaitę priimti poną Makondą.

Dirbti su ponu Makondu buvo tikras džiaugsmas, jis gebėjo naudotis psichoterapija. Ir dar kaip gebėjo! Be to, mokėjo grynais. Pasibaigus pirmajai konsultacijai įteikė Maršalui dviejų šimtų dolerių banknotą ir pasakė:

- Mokėti grynais man paprasčiau. Beje, tikriausiai turėtumėte žinoti, kad JAV nemoku pajamų mokesčio, taip pat neprašau, kad Šveicarija mokėtų už mano gydymo išlaidas.

Tai taręs jis nuėjo prie durų.

Maršalas puikiai žinojo, ką daryti. Būtų buvusi baisi klaida psichoterapijos pradžioje prisidėti prie abejotino projekto, net ir tokio įprasto kaip grynųjų pinigų įplaukų slėpimas. Todėl Maršalas stengėsi būti tvirtas, nors prakalbo maloniu balsu, juk Piteris Makondas buvo džentelmenas, spinduliuojantis taurumu ir kilnumu.

-Pone Makondai, turiu jums pranešti du dalykus. Pirma, noriu pasakyti, kad visuomet atsiskaitau už visas pajamas. Viskas privalo būti teisėta. Mėnesio pabaigoje duosiu jums kvitą. Antra, jūs sumokėjote per daug. Aš imu šimtą septyniasdešimt penkis. Tuoj pažiūrėsiu, ar turiu grąžos. - Ir jis atsidarė stalčių.

Ponas Makondas, jau spausdamas durų rankeną, pasisuko ir kilstelėjo kitą ranką, delną atsukęs į Maršalą.

-Prašau, daktare Streideri, Ciuriche moka du šimtus. O šveicarai psichoterapeutai ne tokie kvalifikuoti kaip jūs. Toli gražu ne tokie kvalifikuoti. Maldauju, iš pagarbos man priimkite tą užmokestį. Tuomet jausiuosi laisvai ir bus lengviau dirbti. Iki ketvirtadienio.

Maršalas, tebelaikydamas ranką kišenėje, spoksojo į išeinantį vyrą. Daugumai pacientų užmokestis atrodydavo per didelis; tokio žmogaus, kuris tvirtintų, kad jis per mažas, Maršalui dar neteko sutikti. Ką gi, pamanė jis, Makondas europietis. Čia nėra įsipainiojęs ilgalaikei psichoterapijai būdingas perkėlimas; tai tik trumpas kursas.

Maršalas ne tik nevertino trumpos psichoterapijos. Jis ją niekino. Į simptomų palengvinimą nukreipta terapija... patenkintas klientas... kad ją kur galas! Maršalui, kaip ir daugumai analitikų, svarbus buvo pokyčių gilumas. Gelmė - tai viskas. Kiekvienas psichoanalitikas žino, kad kuo nuodugniau nagrinėjama, tuo veiksmingesnė psichoterapija. „Skverbkis gilyn, - Maršalui ausyse skambėjo Bobo Makalamo, jo paties psichoanalizės supervizoriaus, balsas. - Skverbkis gilyn į pačias seniausias sąmonės sritis, į primityvius jausmus, archaines fantazijas; grįžk prie ankstyviausių atminties klodų. Tada ir tik tada galėsi visiškai išrauti neurozę ir išgydyti žmogų."

Tačiau nuodugnioji psichoterapija pralaimėjo kovą: visur buvo apstu naudos siekiančių barbarų ordų. Žygiuodami su planingo gydymo vėliava trumpos psichoterapijos batalionai apgulė kraštą ir ėmė daužytis į analizės institutų, paskutinių ginkluotų išminties, tiesos ir sveiko proto tvirtovių, vartus. Priešas buvo pakankamai arti, kad Maršalas regėtų daugybę jo veidų: biologinis grįžtamasis ryšys ir raumenų atpalaidavimas, kai nerimas sukelia sutrikimų; implozija ir desensibilizavimas esant fobijoms; vaistai nuo melancholijos ir įkyriųjų būsenų; o kur dar kognityvinė grupės terapija atsiradus valgymo sutrikimų; droviųjų atkaklumo ugdymas; kvėpavimo diafragma grupės, į kurias susirenka panikos kamuojami ligoniai; vienišių socialinių įgūdžių ugdymas; vienintelis hipnozės seansas nuo rūkymo ir tos nelemtos dvylikos žingsnelių grupės visiems kitiems!

Taupūs planingo gydymo atstovai užplūdo bemaž visą šalį ir perima sveikatos paslaugas. Gydytojai pavergtose valstijose, jei tik nori likti savo darbe, verčiami keliaklupsčiauti prieš užkariautoją, kuris moka jiems tik dalį įprasto užmokesčio ir liepia pagydyti pacientus per penkias, gal šešias konsultacijas, nors reikia penkiasdešimties ar šešiasdešimties.

Kai psichoterapeutas baigdavo savo skurdų davinį, jis būdavo priverstas prašyti vadovybės, kad skirtų daugiau konsultacijų, nes pacientą ir toliau reikėjo gydyti. Be abejo, prašymą reikėjo pagrįsti suklastotais, daug laiko atimančiais popieriais, kuriuose psichoterapeutas turėdavo išpūsti paciento savižudybės riziką, patiriamą skriaudą ar polinkį į prievartą. Tik šie stebuklingi žodžiai patraukdavo sveikatos apsaugos darbuotojų dėmesį - ne todėl, kad administratoriai būtų rūpinęsi pacientais, bet todėl, kad baiminosi galimų bylų.

Taigi psichoterapeutai ne tik buvo verčiami pagydyti pacientus per neįmanomai trumpą laiką, bet ir priversti žemintis, įsiteikti vadovams, prie jų taikytis. Dažnai tai būdavo pasipūtę jauni administratoriai, menkai išmanantys savo darbą. Vieną dieną Viktoras Jangas, gerbiamas kolega, gavo laišką nuo savo dvidešimt septynerių metų administratoriaus - šis pridėjo dar keturias konsultacijas sunkia schizofrenija sergančiam pacientui. Paraštėje administratorius brūkštelėjo paslaptingą kvailą nurodymą: „Prasiveržk pro gynybą!"

Tai kenkė ne tik psichiatrų garbei, bet ir piniginėms. Vienas Maršalo kolega metė psichiatriją ir būdamas keturiasdešimt trejų įstojo į radiologijos rezidentūrą. Kiti, daug jėgų atidavę savo darbui, ruošėsi anksti išeiti į pensiją. Ir už Maršalo kabineto durų nesėdėjo eilė pacientų, todėl jis dėkingas priimdavo tuos, kurių anksčiau būtų atsisakęs. Jis dažnai nerimaudavo dėl ateities - tiek dėl savo paties, tiek dėl profesijos.

Maršalas manė, kad daugiausia, ko galima pasiekti trumpa psichoterapija - tai šiokio tokio simptomų palengvėjimo, ir jei viskas gerai sekasi, pacientas ištveria iki kitų finansinių metų, kai administratorius suteikia malonę - dar kelias konsultacijas. Tačiau Piteris Makondas buvo nuostabi išimtis. Vos prieš kelias savaites jį sunkiai slėgė kaltės jausmas, stiprus nerimas, nemiga ir virškinimo sutri-kimai. Simptomai buvo gana ryškūs. O dabar jis bemaž pasveiko. Retai kada Maršalui pakliūdavo pacientas, kuriam per tokį trumpą laiką būtų tiek padėjęs.

Ar tai pakeitė Maršalo nuomonę apie trumpos terapijos veiksmingumą? Nieku gyvu! Nepaprastą Piterio Makondo sėkmę buvo galima paaiškinti paprastai: ponas Makondas neturėjo neurotinių ar charakterio bėdų. Jis buvo neįtikimai nuovokus, vientisas žmogus, kuriam ligą sukėlė stresas, patirtas dėl konkrečių aplinkybių.

Ponas Makondas buvo klestintis verslininkas, Maršalo manymu, kamuojamas turtuolių pasauliui būdingų rūpesčių. Prieš kelerius metus išsiskyręs, dabar ruošėsi vestuvėms su Adriana, jauna gražia moterimi. Nors karštai mylėjo Adrianą, jį apniko abejonės - buvo matęs pernelyg daug košmariškų skyrybų, kai skirdavosi turtingas verslininkas ir gražuolė žmona. Jautė, kad vienintelė išeitis - bjauri, nemaloni išeitis - pareikalauti vedybų sutarties. Bet kaip tai atlikti, kad nebūtų paniekinta ir suteršta jų meilė? Makondas vis svarstė, suko galvą, delsė. Tai buvo svarbiausia priežastis, dėl ko jis paprašė psichoterapeuto konsultacijų.

Rūpesčių kėlė ir du Piterio vaikai. Paveikti Evelinos, piktos buvusios žmonos, vaikai atkakliai priešinosi santuokai, atsisakė net susitikti su Adriana. Piteris su Evelina koledže buvo neišskiriami ir susituokė kitą dieną po diplomų įteikimo. Tačiau meilė greitai išblėso, o po kelerių metų Evelina ėmė smarkiai girtuokliauti. Piteris didvyriškai stengėsi išlaikyti šeimą, pasirūpino, kad vaikai įgytų gerą katalikišką išsilavinimą, ir tik tada, kai jie baigė vidurinę, padavė dokumentus skyryboms. Tačiau aršių konfliktų metai atsiliepė vaikams. Dabar Piteris suprato, kad verčiau jau būtų išsiskyręs anksčiau ir išsikovojęs vaikų globą.

Vaikai, kuriems jau buvo per dvidešimt, atvirai kaltino Adrianą, kad ši kėsinasi užgrobti šeimos turtus. Jie nesidrovėdami liejo apmaudą ir ant tėvo. Nors Piteris abiem paskyrė beveik po tris milijonus dolerių, jie pareiškė, kad jis taip lengvai jais neatsikratysiąs. Norėdami pagrįsti savo reikalavimus, jie nurodė neseniai Londono Financial Times pasirodžiusį straipsnį, kuriame buvo aprašytas jo rizikingas sumanymas, pelnęs du šimtus milijonų svarų.

Jis neturėjo jėgų prieštarauti. Būdamas iš prigimties kilnus, Piteris Makondas tetroško pasidalyti savo turtais su vaikais - dėl jų jis juos ir krovė. Tačiau pinigai tapo prakeiksmu. Abu vaikai metė koledžą, nutolo nuo bažnyčios ir šlaistėsi neturėdami jokių siekių, jokių interesų, ateities vizijos ar moralinių vertybių. Baisiausia, kad vienas jų net ėmė vartoti narkotikus.

Piterį Makondą apėmė neviltis. Dėl ko jis plušėjo pastaruosius dvidešimt metų? Jo paties tikėjimas išblėso, vaikai nebebuvo jo ateities tikslas, ir net labdara atrodė beprasmė. Jis padovanojo pinigų keliems universitetams gimtojoje Meksikoje, tačiau jautėsi bejėgis prieš skurdą, korupciją, aplinkos niokojimą. Kai pastarąjį kartą lankėsi Meksike, turėjo dėvėti medžiaginę kaukę, nes negalėjo kvėpuoti. Ką gali padaryti jo keli milijonai?

Maršalas neabejojo, kad Piteriui Makondui jis idealus psichoterapeutas. Maršalas buvo pratęs dirbti su labai turtingais pacientais ir jų vaikais ir suprato jų bėdas. Jis turėjo kelių rizikos kapitalo įmonių bei labdaros organizacijų adresus ir svajojo kada nors apie tai parašyti knygą. Tačiau ši knyga, kuriai jau buvo sugalvotas pavadinimas: „Prabanga - valdančiosios klasės prakeiksmas", kaip ir kitos puikios Maršalo idėjos, taip ir liko svajonė. Atrodė neįmanoma sutrumpinti darbo laiko ir sėsti rašyti knygos. Ir kaip didiesiems teoretikams -Froidui, Jungui, Rankui, Fromui, Mėjui, Horni - tai pavyko?

Dirbdamas su Piteriu Makondu Maršalas taikė trumpą, tikslią psichoterapiją. Kiekvieną veiksmą su malonumu jis stengėsi atlikti tobulai. Palengvino dilemą ir kaltės jausmą patvirtindamas, kad šie rūpesčiai paplitę tarp turtingųjų. Pakeitė požiūrį į vaikus, padėdamas suvokti jų patirtį, ypač tą spaudimą, kai nuolat vyksta motinos ir tėvo kova. Pasakė, kad geriausias būdas pataisyti santykius su vaikais, tai susitaikyti su buvusia žmona. Pamažu jųdviejų santykiai tapo pagarbesni, ir po ketvirtos konsultacijos ponas Makondas pasikvietė ją pietų. Pirmą kartą po daugelio metų juodu kalbėjosi nesipykdami.

Pasinaudojęs Maršalo pasiūlymu Piteris paragino buvusią žmoną pripažinti, kad jie daug metų mylėjo vienas kitą, ir toji meilė buvo tikra, todėl svarbu ją branginti, o ne griauti, nors ir nebegyvena kartu. Paklausęs Maršalo patarimo Piteris sumokėjo dvidešimt tūkstančių dolerių, kad ji galėtų mėnesį praleisti Betės Ford alkoholikų reabilitacijos centre. Nors skirdamasi gavo didelę sumą ir pati galėjo sau tai leisti, ji visą laiką priešinosi tokiam gydymui. Tačiau Piterio rūpestis ją sujaudino, ir, jo nuostabai, ji priėmė pasiūlymą.

Kai tik Piteris pradėjo gražiau bendrauti su buvusia žmona, pagerėjo santykiai ir su vaikais. Maršalo padedamas jis sukūrė planą, kaip paskirti vaikams dar po penkis milijonus dolerių. Pinigai turės būti išdalyti per dešimtį metų, jei jie pasieks jiems nubrėžtų tikslų: baigs koledžą, ves, dvejus metus uoliai darbuosis pasirinktoje srityje ir dalyvaus bendruomenės projektuose. Šis kilniai, tačiau griežtai paskirstytas turtas padarė stebuklą. Per trumpą laiką vaikai radikaliai pakeitė požiūrį į tėvą.

Porą konsultacijų Maršalas skyrė pono Makondo polinkiui į kaltės jausmą. Jis bijodavo ką nors nuvilti, menkindavo savo įžvalgius sprendimus ir pelną, kurį skirdavo investuotojams - ištikimiems šveicarų ir škotų bankininkams, tačiau puikiai prisimindavo visas nesėkmes ir nuliūsdavo, kai sėdėdamas kabinete prisimindavo nuviltų klientų veidus.

Beveik visą penktą konsultaciją Maršalas ir ponas Makondas praleido nagrinėdami vieną su investicijomis susijusį įvykį. Maždaug prieš metus jo tėvas, žymus ekonomikos dėstytojas Meksiko universitete, nuskrido iš Meksikos į Bostoną, kur jam atliko vainikinių arterijų trigubo šuntavimo operaciją.

Po operacijos chirurgas ponas Blekas, kuriam ponas Makondas jautėsi be galo dėkingas, paprašė paaukoti širdies ir kraujagyslių tyrimų programai Harvarde. Ponas Makondas ne tik mielai sutiko paremti programą, bet ir išreiškė norą atsilyginti daktarui Blekui asmeniškai. Daktaras Blekas atsisakė dovanos, tvirtindamas, kad dešimt tūkstančių už operaciją jam yra pakankamas atlygis. Vis dėlto šnekėdamasis su juo ponas Makondas atsitiktinai paminėjo, kad išvakarėse Meksikoje sudarė sandorį ir tikisi gerai pasipelnyti. Daktaras Blekas tučtuojau investavo į tą patį verslą, o kitą savaitę, kai buvo nužudytas kandidatas į prezidentus Luisas Kolosijus, prarado septyniasdešimt procentų investicijų.

Poną Makondą apėmė baisus kaltės jausmas. Maršalas uoliai stengėsi jam parodyti, kaip buvo iš tiesų: priminė, kad jo norai buvo geri, kad jis pats daug prarado, kad daktaras Blekas savarankiškai nusprendė investuoti pinigus. Tačiau ponas Makondas nesiliovė svarstęs, kaip galėtų viską atitaisyti. Po konsultacijos, nepaisydamas Maršalo prieštaravimų, pagautas impulso jis nusiuntė daktarui Blekui trisdešimties tūkstančių dolerių kvitą - tiek, kiek šis prarado investuodamas.

Tačiau daktaras Blekas pasielgė garbingai ir atsiuntė kvitą atgal dėkodamas ir trumpai primindamas, kad yra suaugęs žmogus ir moka išgyventi nesėkmes. Be to, daktaras Blekas pridūrė, kad neblogai pasipelnė investavęs į cukraus gamybą. Galų gale ponas Makondas nuramino sąžinę paaukojęs dar trisdešimt tūkstančių dolerių Harvardo širdies ir kraujagyslių tyrimo programai.

Dirbdamas su ponu Makondu Maršalas jautė ypatingą atsakomybę. Nė vienas iš jo pacientų nebuvo taip aukštai iškilęs finansų pasaulyje. Buvo įdomu iš arti, iš vidaus, pažvelgti į turtuolių gyvenimą ir drauge svarstyti, kaip išleisti vieną kitą milijoną. Jis varvino seilę galvodamas apie Piterio dosnumą tėvo gydytojui. Vis dažniau užsisvajodavo, kaip dėkingas pacientas ir jam padovanoja pinigų. Tačiau kaskart skubiai vydavo šias fantazijas iš galvos; pernelyg gerai prisiminė Seto Pandės išvarymą už neetiškus poelgius. Neteisėta imti dovanas iš psichoterapijos paciento, ypač iš patologiškai dosnaus ir sąžiningo. Bet kuri etikos komisija, juolab toji etikos komisija, kurios narys jis yra, griežtai pasmerktų psichoterapeutą, kuris pasinaudotų tokiu pacientu.

Didžiausias pono Makondo rūpestis buvo jo iracionali baimė pasikalbėti su sužadėtine apie vedybų sutartį. Maršalas tai nagrinėjo nuosekliai ir sistemingai. Pirmiausia padėjo nustatyti sutarties sąlygas. Adrianai turėtų priklausyti milijonas dolerių, tačiau bėgant metams ši suma augtų, o po dešimties metų ji gautų trečdalį visos jo nuosavybės. Paskui Maršalas su savo pacientu kelis kartus vaidmenimis parepetavo pokalbį. Bet net ir tuomet ponas Makondas abejojo, ar sugebės tai išdėstyti Adrianai. Galop Maršalas pasisiūlė pagelbėti ir pakvietė Adrianą į konsultaciją trise.

Kai po kelių dienų juodu atėjo, Maršalas išsigando, kad padarė klaidą: jis dar niekada nebuvo matęs pono Makondo tokio susijaudinusio - šis vos galėjo nusėdėti ant kėdės. Tuo tarpu Adriana buvo didingumo ir ramybės įsikūnijimas. Kai konsultacijos pradžioje ponas Makondas ėmė vapėti apie konfliktą tarp noro sukurti santuoką ir šeimos pretenzijų į turtą, Adriana tuoj pat įsiterpė ir pareiškė ne tik pritarianti vedybų sutarčiai, bet ir jos pageidaujanti.

Ji sakė puikiai suprantanti Piterio nerimą. Tiesą sakant, ir pati yra susidūrusi su panašiais rūpesčiais. Prieš kelias dienas sunkiai sergąs tėvas aiškino jai, kaip išmintinga pasilikti savo turto šalia bendros šeimyninės nuosavybės. Nors jos dalis, palyginti su Piterio, buvo maža, vieną dieną ji paveldės nemenką turtą - jos tėvas buvo vienas pagrindinių didelio Kalifornijos kino teatrų tinklo pajininkų.

Reikalas bemat išsisprendė. Piteris jaudindamasis išsakė savo sąlygas, ir Adriana jas entuziastingai priėmė su išlyga, kad jos turtas liks jai. Maršalas nepatenkintas sužinojo, kad jo pacientas padvigubino sumas, kai jie jas aptarė - veikiausiai iš dėkingumo Adrianai, kad ji viską taip ramiai priėmė. Nepagydomas dosnumas, pamanė Maršalas. Bet, ko gero, yra ir baisesnių ligų. Išeidamas Piteris dar atsigręžė, patapšnojo Maršalui per ranką ir tarė:

- Niekada neužmiršiu, ką šiandien dėl manęs padarėte.

 

 

* * *

 

Maršalas atidarė duris ir pakvietė poną Makondą į vidų. Piteris vilkėjo prabangų minkštą tamsiai rudą kašmyro švarką, derantį prie švelnių kaštoninių plaukų. Jie nuolat dailiai krito ant akių ir juos vis reikėjo nusibraukti.

Per paskutinę konsultaciją Maršalas ketino apžvelgti ir įtvirtinti laimėjimus. Ponas Makondas apgailestavo, kad darbas baigtas, ir vis aiškino, koks skolingas jaučiasi Maršalui.

-Daktare Streideri, visą gyvenimą mokėjau konsultantams krūvas pinigų, tačiau tai, ką gaudavau, buvo ne itin svarbu arba visai nesvarbu. Su jumis patyriau priešingą dalyką: jūs suteikėte man kai ką neįkainojama, o aš savo ruožtu jums beveik nieko nedaviau. Per šias kelias konsultacijas jūs pakeitėte mano gyvenimą. O kuo aš atsimokėjau? Šešiais šimtais dolerių? Jei ištverčiau tokią nuobodybę, tai tiek pinigų galėčiau uždirbti per penkiolika minučių investuodamas į terminuotus sandorius.

Jis skubėjo, kalbėjo vis greičiau ir greičiau.

-Jūs mane pažįstate, daktare Streideri, pakankamai pažįstate, kad suprastumėte, kaip tokia nelygybė mane slegia. Ji stovi man skersai gerklės. Negalime nekreipti dėmesio, nes - kas žino? - gal tai netgi sugriaus mano pasiektą pažangą. Aš noriu, reikalauju, kad būtų lygybė. Dabar žinote, - toliau kalbėjo jis, - kad nemoku bendrauti akis į akį. Taip pat nesu geras tėvas. Bijau moterų. Tačiau vieną dalyką sugebu puikiai - tai kalti pinigus. Suteiktumėte man didelę garbę, jei man leistumėte padovanoti jums dalį savo naujausių investicijų.

Maršalui svaigo galva. Jame pjovėsi godulys ir teisingumas. Tačiau jis sukando dantis ir pasielgė sąžiningai - atsisakė savo gyvenimo galimybės.

-Pone Makondai, jūsų pasiūlymas mane sujaudino, bet apie tai negali būti nė kalbos. Mūsų darbe neetiška priimti pinigines ar kokias nors kitas dovanas iš pacientų. Viena tema, kurios neaptarėme per psichoterapiją - tai jūsų nenoras priimti pagalbą. Jei kada nors ateityje dar dirbsime kartu, tai galėsime įtraukti į darbotvarkę. Dabar galiu tik priminti jums, kad aš nustačiau kainą, ir jūs sąžiningai mokėjote už mano paslaugas. Laikausi tos pačios nuostatos kaip ir jūsų tėvo chirurgas ir užtikrinu, kad jūs man nesate skolingas.

-Daktaras Blekas? Nėra ko lyginti! Daktaras Blekas už kelių valandų darbą gavo dešimt tūkstančių dolerių. O praėjus pusvalandžiui po operacijos jo prašymu paaukojau milijoną Harvardo katedrai širdies ir kraujagyslių tyrimams.

Maršalas supratingai palingavo galvą.

-Pone Makondai, žaviuosi jūsų kilnumu; tai nuostabu. Mielai priimčiau dovaną. Man, kaip ir visiems, rūpi finansinė gerovė. Gal net labiau nei kitiems, nes įgyčiau laisvo laiko rašyti; keli psichoanalizės teorijos projektai taip ir veržiasi į dienos šviesą. Tačiau negaliu sutikti. Pažeisčiau savo profesinės etikos kodeksą.

-Dar galiu pasiūlyti, - skubiai tarė ponas Makondas, - ne piniginę dovaną. Prašau leisti man atidaryti jūsų vardu terminuotų sandorių sąskaitą ir mėnesį prekiauti su jumis. Mes kasdien pasišnekėtume, ir aš išmokyčiau jus, kaip pelnyti pinigų kasdien sudarant sandorius. Paskui aš atsiimčiau savo investiciją, o pelną pervesčiau jums.

Šis pasiūlymas - galimybė išmokti sudarinėti sandorius - Maršalą nepaprastai viliojo. Buvo taip skaudu atsisakyti, kad akys pritvinko ašarų. Tačiau jis laikėsi savo sprendimo ir dar ryžtingiau papurtė galvą.

-Pone Makondai... ėėė... jei aplinkybės būtų kitokios... mielai priimčiau jūsų pasiūlymą. Jūs mane sujaudinote, mielai mokyčiausi iš jūsų verslo metodų. Bet negaliu. Ne. Tai neįmanoma. Kai ką pamiršau jums pasakyti. Iš jūsų gavau ne tik užmokestį. Tai kai kas daugiau - malonumas matyti, kaip jums pagerėjo. Man tai labai džiugu.

Ponas Makondas bejėgiškai susmuko ant kėdės, žvilgsnis buvo kupinas susižavėjimo Maršalo profesionalumu ir vidine darna. Jis iškėlė rankas delnais į viršų, tarsi norėdamas pasakyti: „Pasiduodu; viską išbandžiau." Valanda baigėsi. Du vyrai paskutinį kartą paspaudė vienas kitam ranką. Eidamas durų link ponas Makondas atrodė paskendęs mintyse. Staiga stabtelėjo ir atsisuko.

-Paskutinis prašymas. Šito jūs negalėsite atsisakyti. Kviečiu rytoj su manimi papietauti. Arba penktadienį. Sekmadienį išvykstu į Ciurichą.

Maršalas dvejojo. Ponas Makondas skubiai pridūrė:

-Žinau, kad taisyklės draudžia bendrauti su pacientais po psichoterapijos seansų, tačiau po paskutinio rankos paspaudimo prieš minutę mes jau ne gydytojas ir pacientas. Ačiū už puikią pagalbą, aš pasveikau, ir mes abu vėl esame civiliai.

Maršalas svarstė kvietimą. Jam patiko ponas Makondas ir jo pasakojimai apie turtų kaupimą. Kas čia bloga? Etika nebus pažeista. Matydamas, kad Maršalas dvejoja, ponas Makondas pridūrė:

-Nors kartais trumpam atvažiuosiu į San Franciską - mažiausiai du kartus per metus į tarybos susirinkimus, aplankyti vaikų, pasisvečiuoti pas Adrianos tėvą ir seseris, - mes gyvensime skirtinguose žemynuose. Žinoma, nėra taisyklės, draudžiančios po psichoterapijos kartu papietauti.

Maršalas pasiėmė savo užrašų knygutę.

-Penktadienį pirmą valandą?

-Puiku. Ramiojo Vandenyno klube. Žinote, kur jis?

-Girdėjau apie jį. Bet niekada nesu buvęs.

-Kalifornijoje, Nob Hilo viršūnėje. Netoli Fermonto. Už pastato yra stovėjimo aikštelė. Tiesiog paminėkite mano vardą. Na, tai iki pasimatymo.

* * *

Penktadienio rytą Maršalui atėjo faksogramą - kopija faksogramos, kurią ponas Makondas gavo iš Meksiko universiteto.

 

Mielas pone Makondai,

Mes džiaugiamės jūsų kilnia dovana - kasmetiniu Maršalo Streiderio paskaitų ciklu „Psichikos sveikata trečiajame tūkstantmetyje". Be abejo, naudodamiesi jūsų pasiūlymu, pakviesime daktarą Streiderį dalyvauti trijų narių komitete, kasmet renkančiame pranešėjus. Universiteto rektorius Raulas Menendesas netrukus su juo susisieks. Rektorius Menendesas siunčia jums linkėjimus; šią savaitę jis kaip tik pietavo su jūsų tėvu.

Esame jums skolingi už šią ir už daugelį kitų dovanų, paremiančių Meksikos tyrimus ir švietimą. Baisu įsivaizduoti, į kokią sunkią padėtį patektų universitetas be jūsų ir be kitų panašiai mąstančių grupelių, aiškią ateities viziją turinčių geradarių, paramos.

Nuoširdžiai, Raulas Gomesas

Meksiko universiteto prorektorius

 

Piteris Makondas buvo prirašęs:

 

Niekada nepasiduodu. Štai dovana, kurios net jūs negalėsite atsisakyti! Pasimatysime rytoj.

 

Maršalas du kartus perskaitė faksogramą, pamažu, bandydamas suvokti savo jausmus. Maršalo Streiderio paskaitų ciklas - paminklas, kuris išliks amžinai. Kas tuo nesidžiaugtų? Nuostabus savigarbos draudimo polisas. Nuo šiol, kai tik pasijus pažemintas, jis prisimins paskaitų ciklą. Arba įsivaizduos, kaip skrenda į Meksiką skaityti paskaitų, kaip baigęs kalbą nenoriai iškelia rankas, pamažu apsisuka ir kukliai priima dėkingų klausytojų plojimus.

Vis dėlto ši dovana ne tik džiugino, bet ir liūdino. Tai buvo menka paguoda praleidus puikią galimybę visą gyvenimą gyventi sudėjus rankas. Ar beturės jis kada nors tokį pacientą milijonierių, kuris tenori jį padaryti turtingą? Pono Makondo pasiūlymas - „dalis investicijų" - kiek tai galėjo būti? Penkiasdešimt tūkstančių? Šimtas tūkstančių? Dieve, kaip tai būtų pakeitę jo gyvenimą! Jis būtų mokėjęs pasinaudoti tais pinigais. Net ir jo paties investavimo strategija - kompiuterinė programa, padedanti nustatyti rinkos kainas ir surasti patikimiausius fondus - pastaruosius dvejus metus jam duodavo šešiolika procentų grynųjų pajamų. Priimdamas pono Makondo pasiūlymą investuoti į užsienio prekybą jis būtų uždirbęs dvigubai ar trigubai daugiau. Maršalas žinojo, kad versle jis tėra menkas prašalaitis - bet kokia informacija, kurią jis gaudavo, visuomet būdavo pavėluota. Dabar pirmą kartą gyvenime jam buvo pasitaikiusi proga tapti savu žmogumi.

Taip, patekęs į verslą jis būtų apsirūpinęs visam gyvenimui. Jam daug nereikia. Jis tenorėjo laisvo laiko, kad tris keturias popietes per savaitę galėtų skirti tyrimams ir rašyti. Ir galvoti, ką daryti su pinigais!

Ir vis dėlto turėjo to atsisakyti. Po paraliais! Po paraliais! Po paraliais! Bet ką jis galėjo padaryti? Negi norėtų žengti Seto Pandės keliu? Ar Seimuro Troterio? Maršalas žinojo, kad pasielgė teisingai.

 

 

* * *

 

Penktadienį einant į masyvų marmurinį Ramiojo Vandenyno klubo prieangį Maršalą apėmė jaudulys ir net baiminga pagarba. Visą gyvenimą jis jautėsi atskirtas nuo tokių pasakiškų vietų kaip RV klubas, Berlingeimo klubas ir „Bohemijos Giraitė". Dabar prieš jį vėrėsi naujos durys. Maršalas stabtelėjo, įkvėpė ir žengė į turtuolių grotos gilumą.

Tai kelionės pabaiga, pamanė Maršalas, kelionės, kuri prasidėjo 1924-aisiais perpildytoje pradvisusioje ketvirtos klasės patalpoje baržoje, atplukdžiusioje jo dar mažus tėvus iš Sautamptono į Elio salą. Ne ne, ji prasidėjo dar anksčiau, Prūsijoje, Štetlyje prie Lenkijos ir Rusijos sienos, sukežusiose medinėse lūšnose plūktine asla. Vienoje tų lūšnų ant didelės molinės krosnies, užėmusios nemažą gyvenamojo kambario dalį, vaikystėje miegodavo jo tėvas.

Kaip jie iš Prūsijos pateko į Sautamptoną, svarstė Maršalas. Žeme? Laivu? Niekada jų nepaklausė. O dabar per vėlu. Mama ir tėtis jau seniai atgulė vienas šalia kito į aukštą Anakostijos kapinių prie Vašingtono žolę ir pavirto į dulkes. Vienintelis likęs gyvas žmogus, kuris dalyvavo toje kelionėje, - mamos brolis Leibelis, paskutinius savo gyvenimo metus leidžiantis pailgoje medinėje verandoje šlapimu dvokiančiuose Majamio slaugos namuose rausvomis tinkuotomis sienomis. Metas paskambinti Leibeliui.

Palei centrinės rotondos, grakštaus aštuonkampio, sienas stovėjo didingos oda aptrauktos raudonmedžio sofos, ją dengė septyniolikos metrų aukščio įspūdingos lubos iš skaidraus stiklo, išraižyto subtiliais gėlių ornamentais. Majordomas, vilkintis smokingą ir mūvintis firmines odines kelnes, labai pagarbiai pasveikino Maršalą ir, išgirdęs jo pavardę, linktelėjo bei parodė į pasitarimų kambarį. Ten, pačiame gale, priešais didžiulį židinį sėdėjo Piteris Makondas.

Pasitarimų kambarys buvo milžiniškas; po jo aukštomis lubomis, kurias laikė žvilgančio ąžuolo sienos, tarpais apmuštos raudonu lelijomis išpieštu atlasu, ko gero, būtų tilpusi pusė Prūsijos kaimo. Ir visur oda - Maršalas paskubom suskaičiavo dvylika ilgų sofų ir trisdešimt masyvių kėdžių. Ant kai kurių kėdžių sėdėjo raukšlėti žilaplaukiai vyrai, vilkintys dryžuotus kostiumus, ir skaitė laikraščius. Maršalas turėjo iš arčiau pasižiūrėti, ar jie tebekvėpuoja. Ant kiekvienos sienos po dvylika kandeliabrų - vadinasi, kambaryje iš viso keturiasdešimt aštuoni. Kiekviename trys eiles lempučių: vidinėje eilėje - penkios, vidurinėje - septynios, išorinėje - devynios, sudėjus dvidešimt viena, o bendra suma... Maršalas liovėsi skaičiavęs, nes ant vieno židinio pastebėjo porą metro aukščio metalinių knygų atramų, tikslių Mikelandželo surakintų vergų kopijų. Kambario viduryje stovėjo masyvus stalas, nukrautas laikraščiais iš viso pasaulio, daugiausia nušviečiančiais, kas vyksta finansų rinkoje. Prie vienos sienos stovėjo stiklinė vitrina, kurioje puikavosi didžiulė aštuoniolikto amžiaus pabaigos porcelianinė vaza ir lentelė su užrašu, kad ją padovanojo vienas klubo narių ir ji pagaminta Čingte Čeng keramikos dirbtuvėse. Ant jos buvo išpieštos scenos iš romano „Sapnas apie raudonąjį kambarį".

Tai tikras daiktas. Taip, tai tikras daiktas, galvojo Maršalas eidamas prie Piterio, kuris sėdėjo ant sofos ir draugiškai šnekučiavosi su kitu nariu - aukštu didingos išvaizdos vyru, vilkinčiu raudoną languotą švarką, rausvus marškinius ir ryšinčiu gėlėmis išmargintą kaklaskarę. Maršalui dar neteko matyti taip apsirengusio žmogaus -žmogaus, kuris galėtų apsivilkti taip klaikiai nedarančius drabužius ir taip išdidžiai bei oriai juos nešioti.

- Ak, Maršalai, - tarė Piteris, - malonu jus matyti. Leiskite jums pristatyti Roskojų Ričardsoną. Roskojaus tėvas buvo pats geriausias visų laikų San Francisko meras. Roskojau, tai daktaras Maršalas Streideris, vienas žymiausių San Francisko psichoanalitikų. Sklinda gandai, Roskojau, kad daktarui Streideriui neseniai teko garbė pradėti viename universitetų skaityti jo vardo paskaitų ciklą.

Kai juodu persimetė maloniais žodžiais, Piteris nusivedė Maršalą į valgomąjį, tik prieš tai dar atsigręžė ir tarė:

-Roskojau, nemanau, kad rinkai reikalingas dar vienas programinės įrangos komplektas, tačiau griežtai to neneigiu; jei Cisco tikrai nuspręs investuoti, pagalvosiu ir aš. Įtikink mane, o aš įtikinsiu savo investuotojus. Prašau man atsiųsti į Ciurichą verslo planą, ir aš jį peržiūrėsiu pirmadienį grįžęs į biurą.

-Šaunus vyrukas, - tarė Piteris, kai jie paėjėjo toliau. - Mūsų tėvai pažinojo vienas kitą. Puikiai žaidžia golfą. Jis gyvena prie pat Kiparisų kelio. Įdomi investicija, tačiau jums nesiūlyčiau: su pradedančiaisiais sėkmė abejotina. Labai brangus žaidimas - pataikai tik į vieną iš dvidešimties. Žinoma, jei pataikai, tau sumoka daugiau, daug daugiau nei dvidešimt už vieną. Beje, tikiuosi, kad nesielgiu pernelyg įžūliai vadindamas jus Maršalu.

-Ne, žinoma, ne. Vadinkime vienas kitą vardais, mūsų nebesieja dalykiniai santykiai.

-Sakėte, kad dar niekada nebuvote šiame klube?

-Ne, - atsakė Maršalas. - Tik praeidavau pro šalį. Gėrėjausi. Nė nepanašu į medikų bendruomenės ganyklas. Apie klubą beveik nieko nežinau. Kas jo nariai? Daugiausiai verslininkai?

-Daugiausia senieji San Francisko turtuoliai. Konservatoriai. Dauguma jų gyvena iš paveldėtų turtų. Roskojus - išimtis, tuo jis man ir patinka. Būdamas septyniasdešimt vienerių jis vis dar kupinas didelių siekių. Pala... kas dar? Vien vyrai, daugiausia anglosaksų kilmės baltieji. Tai politiškai neteisinga - prieš dešimtį metų aš pirmasis tam paprieštaravau. Tačiau čia viskas juda lėtai, ypač po pietų. Suprantate, ką turiu galvoje? - Piteris nepastebimai mostelėjo į kėdes, ant kurių snūduriavo du aštuoniasdešimtmečiai tvido kostiumais, vis dar įsitvėrę Londono Financial Times.

Kai jie įžengė į pietų kambarį, Piteris kreipėsi į majordomą:

-Emili, mes pasirengę. Ar šiandien galėsime gauti tos lašišos su skrebučiais? Il lest toujours delicieux.

-Manau, pavyks įkalbėti vyriausiąjį virėją, ir jis pagamins jums ko nors ypatinga, pone Makondai.

-Emili, prisimenu, kaip nuostabu buvo Cercle Union Interalliėe Paryžiuje. - Piteris sušnabždėjo Emiliui: - Neprasitarkite prancūzams, bet man labiau patinka čia gamintas maistas.

Piteris smagiai šnekučiavosi su Emiliu. Maršalas negirdėjo, apie ką jie kalbasi, nes nuo valgomojo prabangos jam sukosi galva. Čia stovėjo ir nepaprasto dydžio porcelianinė vaza, kurioje buvo pamerkta puokštė: nuostabios orchidėjos, Japonijos gėlių karalienės, kaskadomis leidosi žemyn po klevo šaka raudonais lapais. O, kad mano žmona tai matytų, pamanė Maršalas. Už šią puokštę kažkas paklojo krūvą pinigų - gal ir ji savo menką pomėgį galėtų paversti kuo nors naudingu.

-Piteri, - kreipėsi Maršalas, kai Emilis juos pasodino, - jūs taip retai būnate San Franciske, tačiau aktyviai lankotės šiame klube, kaip ir Ciuricho ar Paryžiaus klubuose.

-Ne ne, - šypsodamasis iš Maršalo naivumo atsakė Piteris. - Paprastai sumuštinis čia kainuoja penkis tūkstančius. Visi tie klubai -Circolo dell'Unione Milane, Atheneum Londone, Cosmos Vašingtone, Cercle Union Interalliėe Paryžiuje, Ramiojo vandenyno klubas San Franciske, Baur au Lac Ciuriche - priklauso vienam tinklui; narystė viename klube suteikia privilegijų visuose. Tiesą sakant, taip ir susipažinau su Emiliu - jis dirbo Cercle Union Interalliėe Paryžiuje. - Piteris kilstelėjo valgiaraštį. - Taigi, Maršalai, pradėsime nuo gėrimo?

-Man tik „Kalistogos" vandens. Dar turėsiu keturis pacientus. Piteris užsisakė diubonė su soda ir kai buvo atnešti gėrimai, pakėlė taurę.

-Už jus ir už Maršalo Streiderio paskaitų ciklą.

Maršalas išraudo. Jį taip pribloškė klubas, kad net pamiršo padėkoti Piteriui.

-Piteri, paskaitų ciklas - kokia garbė. Turėjau jums iškart padėkoti, bet vis mąsčiau apie paskutinę šiandienos pacientę.

-Pacientę? Jūs mane nustebinote. Kažkodėl maniau, kad kai pacientai išeina, pamirštate juos iki kitos konsultacijos.

-Būtų gerai. Tačiau - ir tai profesinė paslaptis - net ir griežčiausi analitikai galvoja apie savo pacientus ir su kai kuriais iš jų tarp konsultacijų tyliai pasikalba.

-Be papildomo užmokesčio!

-Deja, taip. Tik teisininkai ima pinigus už laiką, kurį jie sugaišta galvodami.

-Įdomu, įdomu! Gal jūs turite omeny visus psichoterapeutus, bet man atrodo, kad kalbate apie save. Dažnai stebiuosi, kodėl tiek mažai gaunu iš kitų psichoterapeutų. Gal todėl, kad jūs labai atsidavęs - turbūt pacientai jums daug reiškia.

Buvo atnešta lašiša su skrebučiais, tačiau Piteris, nekreipdamas į ją dėmesio, toliau pasakojo apie tai, kad ir Adriana smarkiai nusivylė ankstesniu psichoterapeutu.

-Iš tiesų, Maršalai, - tarė jis, - tai vienas iš dviejų dalykų, kuriuos norėjau šiandien su jumis aptarti. Adriana labai norėtų kelias konsultacijas su jumis padirbėti. Jai reikia kai ką sutvarkyti, išsiaiškinti savo santykius su tėvu, juolab dabar, kai jam, ko gero, neilgai liko gyventi.

Maršalas, nuodugniai susipažinęs su klasių skirtumais, seniai žinojo, kad aukštuomenėje tyčia delsiama pradėti valgyti; tiesą sakant, kuo senesni turtai, tuo ilgiau atidėliojamas pirmas kąsnis. Maršalas iš visų jėgų stengėsi laukti tiek, kiek Piteris. Jis irgi nekreipė dėmesio į lašišą, gurkšnojo „Kalistogą", atidžiai klausėsi, linkčiojo ir patikino Piterį, kad mielai priims Adrianą - skirs jai trumpą psichoterapijos kursą.

Galų gale Maršalas nebeištvėrė ir kibo į žuvį. Džiaugėsi, kad paklausė Piterio patarimo ir pasirinko lašišą. Ji tikrai buvo gardi.

Trapus sviestinis skrebutis traškėjo ir tirpo burnoje; lašišos nereikėjo nė kramtyti - lengvai spustelėjus liežuviu į gomurį, rozmarinais pagardinti sluoksneliai atsiskirdavo ir su šiltu minkštu sviestu švelniai nuslysdavo gerkle. Kad jį kur galas, tą cholesterolį, pagalvojo Maršalas, jausdamasis tikras išdykėlis.

Piteris dirstelėjo į maistą, bemaž nustebęs, kad jis jau čia. Įsidėjo į burną didelį kąsnį, paskui padėjo šakutę ir toliau kalbėjo:

-Gerai. Adrianai jūsų reikia. Labai džiaugiuosi. Ji paskambins šiandien po pietų. Štai jos kortelė. Jei ji neprisiskambintų, tuomet jūs paskambinkite ir paskirkite susitikimą kitą savaitę. Bet kada, kai tik būsite laisvas, - ji pasikeis darbo grafiką. Be to, Maršalai, - suderinau tai su Adriana - norėčiau mokėti už jos konsultacijas. Tiek užteks penkiems susitikimams. - Jis įteikė Maršalui voką su dešimčia šimto dolerių banknotų. - Negaliu apsakyti, koks dėkingas jaučiuosi, kad priimsite Adrianą. Be abejo, tai dar labiau sustiprina mano troškimą grąžinti jums skolą.

Maršalas sukluso. Jis manė, kad paskaitų ciklas reiškė, jog jo galimybių langas užsivėrė amžiams. Likimas, regis, nusprendė jį dar sykį išbandyti. Tačiau Maršalas žinojo, kad jo profesionalumas nugalės.

-Sakėte, kad norite aptarti dvi temas. Viena - tai Adrianos psichoterapija. Ar antroji - nuolatinis skolos jausmas?

Piteris linktelėjo.

-Piteri, turite išmesti tai iš galvos. Antraip - ir tai rimtas grasinimas - turėsiu pasiūlyti jums atidėti kelionę trejiems ketveriems metams ir išspręsti tai per analizę. Kartoju - jūs man ničnieko neskolingas. Mes sudarėme sutartį. Aš nustačiau užmokestį. Jūs sumokėjote. Ir netgi daugiau, nei prašiau. Prisimenate? O paskui jūs pasielgėte dosniai ir kilniai — finansavote mano paskaitas. Jūs man neskolingas. O jei ir buvote, tai tikrai atsilyginote. Dar daugiau - dabar aš jaučiuosi jums skolingas!

-Maršalai, mokėte mane būti nuoširdžiam pačiam sau ir atvirai reikšti jausmus. Taigi dabar ir ketinu tai padaryti. Tiesiog paklausykite manęs kelias minutes. Padarykite tai dėl manęs. Penkias minutes. Gerai?

-Penkias minutes. O tada mes tai pamiršime amžiams. Sutinkate?

Piteris linktelėjo. Maršalas šypsodamasis nusisegė laikrodį ir padėjo tarp jųdviejų.

Piteris paėmė Maršalo laikrodį, akimirką atidžiai pasižiūrėjo, paskui padėjo ant stalo ir prabilo.

-Pirmiausia noriu kai ką paaiškinti. Būčiau apgavikas, jei leisčiau jums manyti, kad universitetą parėmiau dėl jūsų. Tiesą sakant, beveik kasmet šiek tiek paaukoju universitetui. Prieš ketverius metus sušelpiau ekonomikos katedrą, kurioje dirba mano tėvas. Taigi vis tiek jiems būčiau dovanojęs pinigų. Tik šįkart pažymėjau, kad jie skirti jūsų paskaitų ciklui.

Antra, puikiai suprantu, ką manote apie dovanas ir gerbiu jūsų nuomonę. Tačiau turiu pasiūlymą, kuris jums galėtų būti priimtinas. Kiek laiko man liko?

-Trys minutės ir kelios sekundės, - šyptelėjo Maršalas.

-Nedaug pasakojau jums apie savo verslą, bet svarbiausia mano veikla pardavinėti ir supirkinėti kompanijas. Esu kompanijų vertinimo ekspertas - kelerius metus tai dariau Citicorp, paskui pradėjau savo verslą. Per metus, ko gero, perparduodu daugiau nei du šimtus kompanijų.

Neseniai aptikau olandų kompaniją, kurios kaina tokia neįtikimai maža, o pelno galimybė tokia didelė, kad nutariau pats ją įsigyti. Tikriausiai esu savanaudis, bet dar neturiu pakankamai partnerių. Prašo dviejų šimtų penkiasdešimties milijonų. Galimybė įsigyti kompaniją neilgai truks. Tiesą sakant, man reikėtų dalininkų.

Maršalas nenorom susidomėjo.

-Na ir?

-Pala, leiskite man baigti. Toji kompanija, Rucksen, yra antra pagal dydį dviratininkų šalmų gamintoja, ji valdo keturiolika procentų rinkos. Praeitais metais prekyba sekėsi gerai - gauta dvidešimt trys milijonai, tačiau neabejoju, kad per dvejus metus parduosim keturis kartus daugiau. Ir štai kodėl. Didumą rinkos - dvidešimt šešis procentus - užima Solvag, suomių kompanija, o taip jau nutiko, kad mano konsorciumas kontroliuoja Solvag! O aš kontroliuoju konsorciumą. Šiuo metu Solvag daugiausia gamina motociklininkų šalmus, ir tai duoda daugiau pelno nei dviratininkų šalmų gamyba. Ketinu modernizuoti Solvag ir suvienyti ją su austrų motociklininkų šalmų kompanija, kurią kaip tik ketinu įsigyti. Kai tai įvyks, Solvag turės atsisakyti dviratininkų šalmų gamybos ir visiškai pereiti prie motociklininkų šalmų. Tuomet padidinsiu Rucksen gamybos pajėgumą, kad jis iškart galėtų užpildyti Solvag paliktą spragą. Suprantate, kaip tai nuostabu, Maršalai?

Maršalas linktelėjo. Nuostabu tiems, kurie išmano. Be to, jis suprato, kokios bergždžios ir apgailėtinos jo paties pastangos susigaudyti vertybinių popierių rinkoje ar nusipirkti akcijų remiantis menkomis informacijos nuotrupomis, atitenkančiomis pašaliečiams.

-Štai ką aš siūlau. - Piteris žvilgtelėjo į laikrodį. - Dar kelias minutes paklausykite manęs.

Tačiau Maršalas jau buvo užmiršęs apie penkių minučių ribą.

-Gavau kreditą įsigyti Rucksen ir man tereikia pridėti devynis milijonus grynais. Maždaug po dvidešimt dviejų mėnesių ketinu paskelbti, kad akcijas parduodu, ir labai tikiuosi, kad susigrąžinsiu daugiau nei penkis šimtus procentų. Solvag iš šios srities pasitraukus, nebeliks stiprių konkurentų, be abejo, išskyrus mane, niekas apie tai nežino, todėl turite neprasitarti. Be to, turiu informacijos, - net jums negaliu atskleisti iš kur, - kad trijose Europos šalyse bus paskelbtas įstatymas, jog nepilnamečiams būtina dėvėti dviratininkų šalmus. Siūlau jums dalį investicijų, tarkime, vieną procentą. Ne, palaukite, Maršalai, neatsisakykite: tai ne dovana, o aš nebe jūsų pacientas. Tai sąžininga investicija. Jūs pateikiate man kvitą, ir mes tampame dalininkais. Tačiau su viena sąlyga - ir čia jums reikės peržengti save. Nenoriu, kad pasikartotų toks pats scenarijus kaip su daktaru Bleku. Prisimenate, kaip dėl to graužiausi? Taigi, - kalbėjo Piteris, jausdamas, kad Maršalas vis labiau domisi. Dabar jo balsas skambėjo įtaigiau. - Štai toks būtų mano sprendimas. Dėl savo psichinės sveikatos noriu, kad jūs niekuo nerizikuotumėte. Jei kada nors nusivilsite investicija, nupirksiu akcijas jūsų nustatyta kaina. Noriu surašyti jums savo įsipareigojimų raštą, garantuojantį visišką saugumą, pagal kurį pareikalavęs atgautumėte šimtą procentų savo investicijų ir dešimt procentų metinių palūkanų. Bet turite pažadėti, kad pasinaudosite tuo raštu, jei įvyktų kokia nenumatyta nelaimė - maža kas?., būtų nužudytas prezidentas, aš numirčiau ar dar kas nutiktų, tai, kas, jūsų manymu, galėtų kelti riziką.

Piteris atsilošė, paėmė Maršalo laikrodį ir atidavė jam.

- Septynios su puse minutės. Jau baigiau.

Vienu metu ėmė suktis visi Maršalo sraigteliai. Pagaliau jie negirgždėjo. Devyniasdešimt tūkstančių dolerių, skaičiavo jis. Jei gaučiau, tarkime, septynis šimtus procentų, būtų daugiau nei šeši šimtai tūkstančių dolerių pelno. Per dvidešimt du mėnesius. Kaip aš galėčiau, kaip kas nors galėtų to atsisakyti? Jei investuočiau juos už dvylika procentų palūkanų, visą likusį gyvenimą kasmet gaučiau po septyniasdešimt tūkstančių dolerių. Piteris teisus. Jis nebe pacientas. Tai nėra su perkėlimu susijusi dovana — aš tik įnešu pinigus. Tai kas, kad nerizikuoju! Tai asmeninis raštas. Nenusižengiu profesinei etikai. Viskas švaru. Taip švaru, kad net gurgžda.

Maršalas liovėsi galvojęs. Atėjo metas veikti.

- Piteri, mano kabinete jūs atsiskleidėte tik iš vienos pusės. Dabar jus pažįstu geriau. Suprantu, kodėl jums taip sekasi. Jūs išsikeliate tikslą ir jo siekiate - siekiate taip atkakliai ir sumaniai, kaip retas kuris... ir taip kilniai. - Maršalas ištiesė ranką. - Priimu jūsų pasiūlymą. Dėkui.

Likusi sandorio dalis buvo greitai sutvarkyta. Piteris sutiko priimti Maršalą į partnerius ir parduoti jam iki procento kompanijos dalies. Maršalas nusprendė, kad jei jau taip, tai griebs jautį už ragų ir investuos didžiausią sumą: devyniasdešimt tūkstančių. Pinigus paims pardavęs savo dalį Wells Fargo banke ir Fidelity specialių elektros prietaisų akcijas, tada per penkias dienas perves juos į Piterio banką Ciuriche. Piteris ketina per aštuonias dienas įsigyti Rucksen, o Olandijos įstatymai reikalauja išvardyti visus dalininkus. Piteris tuo tarpu paruoš garantinį raštą ir prieš išvykdamas į Ciurichą užneš jį Maršalui į biurą.

Tą patį vakarą, kai išėjo paskutinis Maršalo pacientas, kažkas pabeldė į duris. Spuoguotas paauglys pasiuntinukas su dviračiu, apsivilkęs kuklią striukę su raudonais atšvaitais ant rankovių ir užsidėjęs populiarią atgal atsmauktą San Francisko „Milžinų" beisbolo kepuraitę, įteikė vyniojamojo popieriaus paketą, kuriame buvo notaro patvirtinta sutartis, apibrėžianti visas sandorio detales. Antrajame rašte Maršalas turėjo savo parašu patvirtinti, kad įsipareigoja pareikalauti visiškai grąžinti jo investicijas, jei dėl kokių nors priežasčių Rucksen vertė kristų žemiau pradinės kainos. Dar buvo ir laiškelis nuo Piterio: „Kad būtumėte visiškai ramus, trečiadienį iš mano advokato gausite garantinį raštą. Mūsų partnerystei pažymėti dovanoju jums atminimo dovaną."

Maršalas įkišo ranką į voką ir ištraukė Shreve juvelyrinės krautuvės dėžutę. Atidaręs ją aiktelėjo ir džiūgaudamas užsisegė ant riešo brangakmeniais spindintį roleksą.

Populiariausi