Irvin D. Yalom

 

(Vienuoliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

 

 

KITĄ POPIETĘ, PRIEŠ Kerolainai Leftman atvykstant į antrąją konsultaciją, Ernestas paskubomis užsirašinėjo klinikines pastabas. Diena buvo ilga, tačiau Ernestas nesijautė pavargęs: geros konsultacijos jam suteikdavo jėgų, o šia diena jis buvo patenkintas.

Bent jau keturiais iš savo penkių pacientų. Penktasis, Bredas, kaip visada, savo laiką išnaudojo pasakodamas nuobodžias smulkmenas apie savaitės įvykius. Daugelis tokių pacientų, regis, tiesiog iš prigimties negabūs psichoterapijai. Kai žlugo visi Ernesto bandymai atrasti gilesnius klodus, jis ėmė aiškinti, kad kitokia, galbūt bihevioristinė, psichoterapija labiau padėtų Bredui išsivaduoti iš nuolatinio nerimo ir varginančio neryžtingumo. Tačiau kaskart, kai tik apie tai užsimindavo, Bredas puldavo įrodinėti, kad psichoterapija jam be galo padeda, kad jo nebekankina panikos priepuoliai, kad jis labai brangina darbą su Ernestu.

Ernesto netenkino, kad Bredo baimė aprimo. Jis ėmė nekantrauti kaip ir dėl Džastino. Geros psichoterapijos kriterijai pasikeitė: dabar Ernestas būdavo patenkintas tik tada, kai pacientas atsiskleisdavo, rizikuodavo, atrasdavo naujas žemes, o svarbiausia, norėdavo sutelkti dėmesį ir tyrinėti tarpusavio santykius - tą erdvę tarp paciento ir psichoterapeuto.

Per pastarąją supervizija Maršalas supeikė Ernestą už įžūlumą manyti, kad jo dėmesys tarpusavio santykiams yra kažkas originalaus;

jau aštuonis dešimtmečius analitikai kuo smulkiausiai nagrinėjo perkėlimą, iracionalius paciento jausmus psichoterapeutui.

Tačiau Ernestas nepasidavė ir atkakliai užsirašinėjo mintis straipsniui į žurnalą apie tarpusavio santykius psichoterapijoje, pavadins jį „Tarpusavio santykiai - psichoterapijos autentiškumas". Kad ir ką sakytų Maršalas, jis buvo tikras, kad, sutelkdamas dėmesį ne į perkėlimą - tai yra ne į netikrus, iškreiptus santykius, o į autentišką, tikrą savo ir paciento bendravimą, jis praturtina psichoterapiją.

Ištobulintas Ernesto metodas reikalavo labiau atsiskleisti pacientams, sutelkti dėmesį į tikrus tarpusavio santykius, į mes psichoterapijos kabinete. Jis nuo seno manė, kad psichoterapijos uždavinys yra suprasti ir pašalinti visas kliūtis, kurios trukdo bendrauti. Radikalus Ernesto atvirumo eksperimentas su Kerolaina Leftman buvo kitas logiškas žingsnis naujo psichoterapijos metodo evoliucijoje.

Ernestas ne tik jautėsi patenkintas dienos darbu, jis gavo ir ypatingą dovaną: pacientai papasakojo jam du šiurpius sapnus, kuriuos, jiems leidus, galės panaudoti savo knygoje apie mirties baimę. Iki Kerolainos atvykimo dar buvo likusios penkios minutės, tad jis sėdo prie kompiuterio ir užrašė sapnus.

Pirmojo tebuvo nuotrupa:

 

Ateinu į kabinetą, į konsultaciją. Jūsų jame nėra. Apsidairau ir ant kabyklos pamatau jūsų šiaudinę skrybėlę —ji visa priraizgyta voratinklių. Mane apima slogus liūdesys.

 

Medlina, sapno autorė, sirgo krūties vėžiu ir neseniai sužinojo, kad jis išplito ir į stuburą. Medlinos sapne mirtis pasirenka kitą auką: jau nebe ji susiduria su mirtimi ir išnykimu, bet psichoterapeutas dingsta, palikęs pilną voratinklių skrybėlę. Arba, galvojo Ernestas, sapnas atspindi pasaulio praradimo jausmą: jei jos sąmonė visai „objektyviai" tikrovei suteikia kontūrus, pavidalą ir reikšmę - kuria visą jos asmeninį prasmingą pasaulį, tuomet išnykus sąmonei viskas dings.

Ernestas buvo pratęs dirbti su mirštančiaisiais. Tačiau nuo šio ypatingo vaizdinio - jo mėgstamos panamos, apraizgytos voratinkliais, - nugara perbėgo šiurpas.

Matas, šešiasdešimt ketverių metų gydytojas terapeutas, papasakojo antrąjį sapną.

 

Žingsniuoju stačia uola Big Suro paplūdimiu ir prieinu upelį, įtekantį į Ramųjį vandenyną. Gerai įsižiūrėjęs apstulbstu - upelis teka atgal iš vandenyno. Tuomet išvystu pakumpusį senį, panašų į mano tėvą. jis stovi vienas, sugniuždytas prie upelio vagos. Negaliu prieiti arčiau, nes takelio žemyn nėra, tad keliauju palei upę tolyn skardžiu. Netrukus sutinku kitą vyrą, dar labiau susikūprinusį, tikriausiai savo senelį. Ir pas jį nerandu kelio. Pabundu sunerimęs ir apimtas nevilties.

 

Matas labiausiai bijojo ne pačios mirties, o mirti vienas. Jo tėvas, užkietėjęs alkoholikas, atgulė į kapą prieš kelis mėnesius, ir nors jie nuo seno gyveno nesantaikoje, Matas negalėjo sau atleisti, kad paliko tėvą merdėti vieną. Jis baiminosi tokio pat likimo: kad nusibaigs vienišas ir benamis, kaip visi jo šeimos vyrai. Dažnai, kai vidury nakties apimdavo baimė, Matas atsisėsdavo prie savo aštuonerių metų sūnaus lovos ir klausydavosi, kaip šis alsuoja. Jis mėgdavo fantazuoti, kaip su savo dviem vaikais išplaukia į vandenyną, toli nuo kranto, ir jie meiliai padeda jam amžiams pasinerti į bangas. Kadangi nepadėjo mirti nei savo tėvui, nei seneliui, jį graužė abejonė, ar nusipelnė tokių vaikų.

Atgal tekanti upė! Upė, nešanti pušų kankorėžius ir rudus pūvančius ąžuolo lapus, bėga į kalną, tolyn nuo vandenyno. Upė, plaukianti atgal į nuostabius vaikystės laikus ir pirmapradę šeimos vienovę. Koks nepaprastas atgal tekančio laiko simbolis, troškimo pabėgti nuo senatvės ir išnykimo įvaizdis! Ernestas be galo žavėjosi visais tais nežinomais menininkais, kurie slypėjo jo pacientų smegenų labirintuose; dažnai jam kildavo noras pagarbiai nukelti skrybėlę prieš sapnų kūrėją, kuris metų metus kiekvieną naktį pasąmonėje audžia iliuzijų šedevrus.

Laukiamajame, už sienos, Kerola taip pat rašė pastabas apie pirmąją psichoterapijos konsultaciją su Ernestu. Baigusi perskaitė.

 

PIRMOJI KONSULTACIJA 1995-ųjų vasario 12-oji

 

Daktaras Lėšas elgiasi nederamai laisvai. Įkyrus. Reikalauja, nors aš ir priešinuosi, vadinti jį Ernestu... Palietė mane per pirmąsias trisdešimt sekundžių - mano alkūnę, kai įėjau į kabinetą... Labai malonus; duodamas nosinę vėl palietė ranką... Aiškinosi mano svarbiausių bėdų kilmę, išklausė šeimos istoriją... Per pirmąją konsultaciją atkakliai reikalavo prisiminti seksualinį išnaudojimą! Per daug, per greitai — pasijutau priblokšta ir sutrikusi! Atskleidė savo jausmus man... Pasakė, kad svarbu tapti labai artimiems... Pasiūlė jam užduoti klausimų apie jį patį... Pažadėjo atskleisti viską apie save... Pritarė mano romanui su daktaru Kuku... Užtęsė konsultaciją dešimčia minučių... Reikalavo, kad atsisveikindami apsikabintume...

 

Jautėsi patenkinta. Šie užrašai labai pravers, pagalvojo. Dar nežinau kuo. Bet vieną dieną ką nors - Džastiną, advokatą, nagrinėjantį neteisėtus veiksmus, valstybinę etikos komisiją —jie labai sudomins. Kerola užvertė užrašų knygelę. Jai reikėjo susikaupti konsultacijai. Po šios paros įvykių ji negalėjo blaiviai mąstyti.

Vakar grįžusi namo prie laukujų durų rado Džastino raštelį: Grįžau savo daiktų. Užpakalinės durys buvo išlaužtos, jis pasiėmė viską, ko ji nesunaikino: savo teniso raketes, drabužius, tualeto reikmenis, batus, knygas, taip pat kai kuriuos bendrus daiktus: keletą knygų, fotoaparatą, žiūronus, nešiojamąjį kompaktinių plokštelių grotuvą, daugumą plokštelių, kelis puodus, keptuvę ir stiklines. Jis netgi išlaužė kedro komodą ir pasiėmė kompiuterį.

Kerola įtūžusi paskambino Džastino tėvams ir pasakė ketinanti pasodinti Džastiną už grotų, o jei jie kuo nors padėjo savo nusikaltėliui sūnui, tai tupės gretimoje kameroje. Pokalbiai telefonu su Norma ir Hitera nepagelbėjo - tiesą sakant, dar pablogino reikalus. Normai rūpėjo tik jos pačios šeimyninė krizė, o Hitera savo šleikščiai meiliu balseliu priminė, kad Džastinas turi teisę į savo daiktus. Kaltinimai įsilaužimu ir apiplėšimu negalės būti pateikti, nes tai ir jo namai, ji neturėjusi teisės keisti spynų ar neįsileisti jo į namus, jei nėra teismo orderio.

Kerola žinojo, kad Hitera teisi. Ji nepasirūpino teismo draudimu Džastinui įeiti į patalpas, nes niekada - net klaikiausiame sapne -nebūtų įsivaizdavusi, kad jis galėtų taip pasielgti.

Tarsi to būtų negana, rytą rengdamasi ji pamatė, kad visų jos kelnaičių apačioje dailiai iškirptos skylės. Kad nekiltų neaiškumų, kodėl taip padarė, Džastinas kiekvienose kelnaitėse paliko po mažą gabalėlį kaklaraiščio, kuriuos ji sukarpiusi sumetė atgal į jo spintą.

Kerola apstulbo. Tai negalėjo būti Džastinas. Ne tas Džastinas, kurį ji pažinojo. Ne, Džastinas vienas nieku gyvu nebūtų to padaręs. Nebūtų drįsęs. Tai galėjo įvykti tik vienu būdu... tik vienas žmogus galėjo tai organizuoti - Ernestas Lėšas! Ji pakėlė akis ir išvydo jį priešais save - linkčiojantį savo drūtą galvą ir kviečiantį ją į kabinetą! Kad ir kas būtų, pasiryžo Kerola, kad ir kiek tai truktų, kad ir ko turėčiau griebtis, pasistengsiu, kad tu, šunsnuki, būtum išmestas iš darbo.

-Na, - prabilo Ernestas, kai abu su Kerola susėdo, - kas šiandien atrodo svarbu?

-Daugybė dalykų. Man reikia minutėlės susikaupti. Nesusigaudau, kodėl taip jaudinuosi.

-Taip, matau iš jūsų veido, kad šiandien labai išgyvenate. Ak, nuostabu, nuostabu, šikniau tu, galvojo Kerola.

-Tačiau man nelengva skaityti jūsų mintis, Kerolaina, - kalbėjo Ernestas. - Regis, kažkas jums kelia nerimą. Kažkas jus liūdina.

-Ralfas, mano buvęs psichoterapeutas, sakydavo, kad yra keturi svarbiausi jausmai...

-Taip, - skubiai įsiterpė Ernestas, - baimė, pyktis, liūdesys ir džiaugsmas. Lengva įsiminti.

Lengva įsiminti? Ši profesija tik bukapročiams - keturių žodžių profesija. Jūs, kiaulės, visi vienodi!

-Manau, jaučiu juos visus, Ernestai.

-Kaip, Kerolaina?

-Na, pykstu dėl blogybių savo gyvenime: nirštu ant brolio, ypač ant tėvo. Bijau, kai galvoju apie spąstus, į kuriuos pakliuvau, laukdama vyro mirties. O liūdesys... manau, jis apima, kai prisimenu metus, iššvaistytus netikusiai santuokai.

-Ir džiaugsmas?

-Tai paprasta. Džiaugiuosi, kai galvoju apie mudu. Kokia laimė, kad jus sutikau. Mintis, kad šiandien susitiksime, padėjo man ištverti visą savaitę.

-Ar galite daugiau apie tai papasakoti?

Kerola nusiėmė nuo kelių rankinę, pasidėjo ją ant žemės ir užsikėlė koją ant kojos.

-Bijau, kad tuoj parausiu. - Ji kukliai nutilo, galvodama: Puiku! Tik neskubėk, pamažu, Kerola. - Tiesą sakant, visą savaitę apie jus svajojau. Tai buvo erotinės fantazijos. Bet jūs veikiausiai pripratęs, kad pacientėms atrodote gražus.

Ernestas susijaudino, įsivaizdavęs, kaip Kerola apie jį svajoja, tikriausiai dar ir masturbuojasi. Svarstė, ką atsakyti - kaip sąžiningai atsakyti.

-Negi nesate prie to pripratęs, Ernestai? Sakėte, kad galėsiu užduoti jums klausimus.

-Kerolaina, jūsų klausimas kažkodėl verčia mane nejaukiai pasijusti, ir aš bandau suprasti kodėl. Manau, jūsų klausime slypi mintis, kad tai, kas čia tarp mūsų vyksta, yra standartiška, iš anksto numatyta.

-Nelabai supratau.

-Na, man jūs esate nepakartojama. Ir jūsų gyvenimas vienintelis. Mūsų susitikimas unikalus. Todėl klausimas apie tai, kaip esti visuomet, atrodo nederamas.

Kerola nutaisė svajingą žvilgsnį.

Ernestas džiaugėsi savo atsakymu. Kokie nuostabūs žodžiai! Reikia pasistengti juos prisiminti — puikiai tiks mano straipsniui apie tarpusavio santykius. Vis dėlto Ernestas suprato, kad pakreipė pokalbį abstrakčia, neasmeniška linkme, ir pasiskubino pasitaisyti.

-Bet, Kerolaina, nutolau nuo jūsų klausimo... Jūs klausėte?..

-Kaip jaučiatės dėl to, kad man atrodote patrauklus? - atsakė Kerola. — Praeitą savaitę tiek daug laiko praleidau galvodama apie jus... Kaip būtų, jei netyčia - galbūt per kokią nors jūsų paskaitą - būtume susitikę kaip vyras ir moteris, o ne kaip psichoterapeutas ir pacientė. Žinau, kad turiu apie tai kalbėti, bet taip sunku... Jaučiuosi sumišusi... Gal jums tai pasirodys bjauru - turiu galvoje save. Jaučiuosi bjauri.

Labai labai gerai, džiaugėsi Kerola. Po galais, man puikiai sekasi!

-Kerolaina, žadėjau nuoširdžiai atsakyti. Taip, man labai malonu girdėti, kad patinku moteriai - galiu pridurti, labai žaviai moteriai. Kaip ir dauguma žmonių abejoju, ar esu fiziškai patrauklus.

Ernestas nutilo. Man daužosi širdis. Niekada nesu kalbėjęs pacientams tokių asmeninių dalykų. Man patiko ištarti, kad ji žavi - prisipažįstu. Galbūt suklydau. Pasielgiau pernelyg gundančiai. Tačiau ji bjaurisi savimi. Nežino, kad puikiai atrodo. Kodėl nepasakius teisybės apie jos išvaizdą?

Kerola savo ruožtu džiūgavo - pirmą kartą per pastarąsias savaites. „Labai žavi moteris. " Bingo! Prisimenu, tą patį sakė ir daktaras Kukas. Tai buvo pirmasis žingsnis. Ir lygiai tuos pačius žodžius ištarė šlykštynė daktaras Cveicungas. Ačiū Dievui, buvau pakankamai nuovoki: išvadinau jį šunsnukiu ir išėjau. Bet jie abu ir toliau ieško aukų. Jei tik būčiau susiprotėjusi paliudyti prieš juos, įskųsti tuos avinus. Bet dabar atsigriebsiu. O, kad būčiau įsidėjusi į rankinę magnetofoną. Kitą kartą! Tiesiog nesitikėjau, kad jis taip greitai parodys savo gašlumą.

-Tačiau, - toliau kalbėjo Ernestas, - norėdamas likti visiškai nuoširdus, negaliu priimti jūsų žodžių pernelyg asmeniškai. Jūsų žodžiai veikiausiai skirti ne man, o mano vaidmeniui.

Kerola atšlijo.

-Ką turite galvoje?

-Na, grįžkime mažumėlę atgal. Pažvelkime į pastaruosius įvykius nešališkai. Jums nutiko siaubingų dalykų; viską laikėte savyje, mažai su kuo dalijotės. Santykiai su svarbiausiais vyrais jūsų gyvenime buvo nesėkmingi, visi žlugdavo: su tėvu, su broliu, su vyru ir su... Rasčiu, ar ne? Jūsų draugu iš vidurinės mokyklos. Dar vienas vyras, su kuriuo gerai jautėtės, jūsų buvęs psichoterapeutas, irgi jus paliko - mirė. Tuomet jūs atėjote pas mane ir pirmą kartą gyvenime išdrįsote viską papasakoti. Atsižvelgiant į tai, Kerolaina, nenuostabu, kad pajutote man stiprius jausmus. Tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad jūsų jausmai skirti ne man, o mano vaidmeniui. Ir dar tie stiprūs jausmai daktarui Kukui. Nieko keisto, kad paveldėjau kai kuriuos tų jausmų - turėjau omeny, jie buvo perkelti man.

-Sutinku su antrąja dalimi, Ernestai. Tikrai pradedu jausti jums tokius pačius jausmus kaip daktarui Kukui.

Stojo tyla. Kerola stebeilijo į Ernestą. Maršalas būtų laukęs, tačiau Ernestas - ne.

-Aptarėme džiaugsmą, - tarė Ernestas. - Ir aš vertinu jūsų nuoširdumą. Gal galėtume panagrinėti kitus tris jausmus? Taip, sakėte, kad pykstate dėl savo gyvenimo aplinkybių ir ant buvusių jums svarbių vyrų. Baiminatės dėl spąstų, į kuriuos jus įviliojo vyras. O liūdite, nes... nes... priminkite man, Kerolaina.

Kerola iškaito. Pamiršo savo pačios istoriją.

-Pati nebeprisimenu, ką sakiau - pernelyg jaudinuosi ir negaliu susikaupti.

Iš to nieko gero nebus, pamanė. Turiu vaidinti savo vaidmenį. Tik vienas būdas išvengti tokių klaidų - tai būti visiškai sąžiningai, žinoma, neprasitariant apie Džastiną.

-O, prisiminiau, - tarė Ernestas. - Liūdite, nes dėl daug ko apgailestaujate - dėl „iššvaistytų metų", - regis, taip sakėte. Suprantate, Kerolaina, „pyktis, liūdesys, džiaugsmas ir baimė" - labai suprastinta schema. Matau, esate protinga moteris, ir baiminuosi jus įžeisti, tačiau šiandien tai jums padėjo. Su šiais jausmais susijusios temos tikrai labai svarbios - aptarkime jas.

Kerola linktelėjo. Jautėsi nusivylusi, kad jis, vos pavadinęs ją žavia, taip greitai pakeitė kalbą. Kantrybės, tarė ji sau. Prisimink Ralfą Kuką. Toks jų veikimo būdas. Iš pradžių pelno pasitikėjimą; paskui padaro tave visiškai priklausomą, o patys tampa nepamainomi. Ir tik tada jie pradeda veikti. Šių nesąmonių neišvengsi. Duok jam porą savaičių. Prisitaikyk priė jo žingsnio.

-Nuo ko pradėsime? - paklausė Ernestas.

-Nuo liūdesio, - atsakė Kerolaina. - Liūdna galvoti apie visus tuos metus, praleistus su vyru, kurio negaliu pakęsti.

-Devyneri metai, - tarė Ernestas. - Nemažas gyvenimo tarpsnis.

-Labai didelis tarpsnis. Norėčiau susigrąžinti tuos metus atgal.

-Kerolaina, pabandykime išsiaiškinti, kodėl išeikvojote devynerius savo gyvenimo metus.

-Anksčiau daug kapsčiausi su kitais psichoterapeutais savo praeityje. Niekas nepadėjo. Ar žvalgymasis atgal neatitrauks mūsų nuo dabarties, nuo mano dilemos?

-Geras klausimas, Kerolaina. Patikėkite, nemėgstu kapstytis. Vis dėlto praeitis yra mūsų dabarties suvokimo dalis - ji suformuoja akinius, pro kuriuos žvelgiame į dabartį. Jei noriu jus iki galo pažinti, turiu matyti taip, kaip matote jūs. Taip pat noriu išsiaiškinti, kaip anksčiau priimdavote sprendimus, kad galėčiau padėti ateityje nuspręsti geriau.

Kerola linktelėjo.

-Suprantu.

-Taigi papasakokite apie savo santuoką. Kaip nutiko, kad nusprendėte tekėti už nekenčiamo vyro ir su juo praleisti devynerius metus?

Kerola laikėsi savo plano kalbėti kuo daugiau tiesos, tad nuoširdžiai papasakojo Ernestui savo vestuvių istoriją, pakeisdama tik geografinius pavadinimus ir kai kurias smulkmenas, kurios galėtų sukelti Ernestui įtarimą.

-Veiną sutikau baigdama teisės mokyklą. Dirbau administratore Evanstono teisininkų firmoje ir teko tvarkyti Veino tėvo verslo reikalus - jam priklausė pelningų batų parduotuvių tinklas. Daug laiko praleidau su Veinu - jis buvo gražus, malonus, ištikimas, mąslus ir po metų dvejų pasiruošęs perimti tėvo penkių milijonų dolerių verslą. Aš visai neturėjau pinigų, buvau paėmusi didelę paskolą studijoms. Greitai nusprendžiau tekėti. Ir labai kvailai padariau.

-Kodėl?

-Po kelių mėnesių Veino bruožus išvydau kitoje šviesoje. Netrukus sužinojau, kad jis malonus tik todėl, kad bailys. Mąslumas virto siaubingu neryžtingumu. Ištikimybė pasirodė besanti nesavarankiškumas ir priklausomybė. O ir turtas virto pelenais, kai po trejų metų tėvo batų verslas bankrutavo.

-O kaip grožis?

-Gražų nuskurėlį bukaprotį galima nusipirkti už puoduką kapucino. Tai buvo visais atžvilgiais prastas sprendimas, sugriovęs mano gyvenimą.

-Ką dar galite pasakyti apie šį sprendimą?

-Na, žinau, kas buvo prieš tai. Jau sakiau, kad mano vidurinės mokyklos meilė Rastis antrame koledžo kurse mane metė nieko nepaaiškinęs. Mokydamasi teisės mokykloje bendravau su Maiklu. Mes buvome svajonių pora; Maiklas buvo antras pagal pažangumą grupėje...

-Kodėl buvote svajonių pora? - paklausė Ernestas. - Ar ir jūs gerai mokėtės?

-Taip, mūsų laukė puiki ateitis. Jis buvo antras grupėje, o aš pirma. Bet Maiklas galų gale mane paliko ir vedė didžiausios Niujorko teisininkų korporacinės firmos vyriausiojo partnerio vėjavaikę dukrą. Paskui, per vasaros praktiką apylinkės teisme, susipažinau su Edu, įtakingu apylinkės teismo asistentu, kuris bemaž kiekvieną popietę globojo mane nuogą savo kabinete ant sofos. Tačiau viešumoje jis negalėjo su manim pasirodyti, tad pasibaigus vasarai neatsakė nei į mano laiškus, nei į skambučius. Pusantrų metų nebuvau artima su vyru, kol sutikau Veiną. Manau, kad ištekėjau už jo iš nusivylimo.

-Regiu ilgą virtinę vyrų, kurie jus apgavo ar paliko: jūsų tėvą, Džedą...

-Džebą. Raidė „b". - B, b, b, žioply tu, niršo Kerola. Prisivertė draugiškai nusišypsoti. - „B" kaip brolis - lengva įsiminti. Arba budelis, bacila, bailys.

-Atsiprašau, Kerolaina. Džebas, daktaras Kukas, Rastis, o šiandien dar prisidėjo Maiklas ir Edas. Netrumpas sąrašas! Manau, kai pasirodė Veinas, turėjote pajusti palengvėjimą, kad radote patikimą ir tvirtą vyrą.

-Nebuvo pavojaus, kad Veinas mane paliks - jis taip laikėsi manęs įsikibęs, kad vargiai vienas nueidavo į vonią.

-Galbūt tuo metu jo „įsikibimas" jus žavėjo. O ta netikėlių vyrų virtinė? Ar ji nebuvo nutrūkusi? Negirdėjau nė vienos išimties, nė vieno vyro, kuris būtų buvęs jums geras. Ir tinkamas.

-Tik Ralfas Kukas. - Kerola pasiskubino atsitraukti į saugią apgaulės sritį. Prieš akimirką, vardydamas ją apgavusius vyrus, Ernestas sukėlė skaudžius jausmus, kaip ir per praeitą susitikimą. Kerola suprato, kad turi būti atsargi. Ji nė nepagalvojo, kokia gundanti psichoterapija. Ir kokia klastinga.

 

-Tačiau jis mirė, - tarė Ernestas.

-O dabar esate jūs. Ar būsite man geras?

Ernestui dar nespėjus atsakyti, Kerola šyptelėjo ir vėl paklausė:

-O kaip jūsų sveikata? Ernestas nusišypsojo.

-Esu sveikutėlis, Kerolaina. Ir ketinu ilgai čia pasilikti.

-O kitas mano klausimas? Ernestas suglumęs pažvelgė į Kerolą.

-Ar būsite man geras?

Ernestas padvejojo, paskui ėmė atsargiai rinkti žodžius.

-Taip, stengsiuosi padėti kuo įmanydamas. Galite manimi kliautis. Žinote, galvoju apie jūsų žodžius, kad teisės mokykloje buvote pirmūnė. Turėjau juos iš jūsų pešte išpešti. Grupės pirmūnė Čikagos teisės universitete - tai nemenkas laimėjimas, Kerolaina. Ar didžiuojatės tuo?

Kerola gūžtelėjo pečiais.

-Kerolaina, padarykite tai dėl manęs. Prašau dar kartą pakartoti: kaip jums sekėsi mokslai Čikagos teisės universitete?

-Gerai.

-Kaip gerai?

Tyla. Paskui Kerola tyliai pratarė:

-Buvau grupės pirmūnė.

-Dar kartą. Kaip gerai? - Ernestas pridėjo prie ausies delną, dėdamasis, kad prastai girdi.

-Buvau grupės pirmūnė, - garsiau ištarė Kerola. Ir pridūrė: -Dar buvau teisės žurnalo redaktorė. Ir nė vienas, tarp jų ir Maiklas, man nė iš tolo neprilygo. - Kerola prapliupo verkti.

Ernestas ištiesė jai nosinę, palaukė, kol jos pečiai liovėsi trūkčioję, ir švelniai paklausė:

-Ar galėtumėte šiek tiek ašarų paversti žodžiais?

-Ar suprantate, ar bent įsivaizduojate, kokios perspektyvos man atsivėrė? Būčiau galėjusi daryti bet ką, buvau gavusi tuzinus puikių pasiūlymų, pati galėjau rinktis firmą. Galėjau net tarptautinės teisės srityje dirbti, man siūlė gerą vietą JAV tarptautinės plėtros agentūros generalinėje advokatūroje. Galėjau gauti įtakingą postą valstybės policijoje. O jei būčiau nuėjusi į prestižinę Volstrito firmą, dabar per metus uždirbčiau penkis šimtus tūkstančių dolerių. Bet pažvelkite į mane: užsiimu šeimynine teise, testamentais, smulkiais mokesčių reikaliukais - ir uždirbu katino ašaras. Viską iššvaisčiau.

-Dėl Veino?

-Dėl Veino, taip pat dėl Merės, kuri gimė praėjus dešimčiai mėnesių po vestuvių. Karštai ją myliu, bet ji mano spąstų dalis.

-Papasakokite daugiau apie spąstus.

-Labiausiai norėjau užsiimti tarptautine teise, bet kaip galite įsivaizduoti mane, dirbančią tokį darbą su mažu vaiku ir vyru, kuris toks nesubrendęs, kad negali nė namie pašeimininkauti. Su vyru, kuris bijo naktį likti vienas, kuris nepasitaręs su manim negali apsispręsti, ką rytą rengtis? Taigi pasitenkinau mažu, atsisakiau galimybių ir priėmiau mažesnės firmos pasiūlymą, kad galėčiau gyventi Evanstone. Taip Veinas galėjo nenutolti nuo savo tėvo centrinės būstinės.

-Prieš kiek laiko supratote padariusi klaidą? Kada suvokėte, iš tikrųjų suvokėte, į ką įsivėlėte?

-Sunku pasakyti. Jau pirmaisiais metais man kildavo įtarimų, tačiau visas abejones išsklaidė vienas įvykis: košmaras dėl stovyklos. Tai įvyko maždaug prieš penkerius metus.

-Papasakokite.

-Na, Veinas nusprendė, kad šeima turėtų išbandyti mėgstamiausią amerikiečių laisvalaikio pramogą: turistų stovyklą. Būdama dešimties aš vos nenumiriau nuo bitės įgėlimo - nuo anafilaksinio šoko ir nuo to laiko sunkiai pakeliu nuodus. Taigi nieku gyvu negalėjau važiuoti į kempingą. Siūliau tuzinus kitokių įdomių dalykų: plaukioti baidarėmis, nardyti po vandeniu, vandens keliais nukakti į Aliaską, nuplaukti į San Chuaną, į Karibus ar į Meiną - man patinka plaukioti. Tačiau Veinas nusprendė, kad ant kortos pastatytas jo vyriškumas ir jis nieko kito nedarys, kaip tik važiuos į stovyklą.

-Bet kaip jis galėjo tikėtis, kad važiuosite į stovyklą, jei esate jautri bitės įgėlimui? Tikėjosi, kad rizikuosite savo gyvybe?

-Jis matė tik tai, kad stengiuosi jį valdyti. Nuožmiai kovėmės. Pasakiau, kad nieku gyvu nevažiuosiu, tada jis pareikalavo, kad su juo keliautų Merė. Neprieštaravau, kad jis stovyklautų be manęs, net pasiūliau pasikviesti draugų, bet draugų jis neturėjo. Jaučiau, kad nesaugu su juo išleisti Merę - jai tebuvo ketveri. Jis toks nenuovokus, toks bailys, kad nuogąstavau dėl jos saugumo. Manau, jog Merės jam reikėjo tam, kad saugiau jaustųsi, o ne atvirkščiai. Tačiau jis nenusileido. Galų gale mane įveikė, ir aš sutikau. Tuomet prasidėjo keisti dalykai, - pasakojo Kerola. - Iš pradžių jis nusprendė, kad turi sutvirtėti ir numesti penkis kilogramus - neprošal būtų buvę ir penkiolika. Nejučia atsakiau į jūsų klausimą apie grožį: po vestuvių jis tuoj pat nutuko. Veinas pradėjo kasdien vaikščioti į gimnastikos salę, kilnoti svarmenis ir jam pavyko suliesėti. Bet tuomet jis susižeidė nugarą ir vėl priaugo svorio. Jį apėmė toks nerimas, kad dažnai sutrikdavo kvėpavimas. Kartą, kai tapau lygiateise savo firmos partnere, mano garbei buvo surengti pietūs, tačiau turėjau išeiti ir vežti jį į ligoninę. Štai taip baigėsi mūsų šaunuolio stovyklavimas.

-Oho, tai bent istorija, Kerolaina. - Ernestą pribloškė šio pasakojimo panašumas į Džastino istoriją apie nepavykusį turistinį žygį su žmona ir dvynukais. Nuostabu išgirsti dvi tokias panašias istorijas iš visiškai skirtingų perspektyvų. - Bet sakykite, kada iš tikrųjų supratote padariusi klaidą - kai ruošėtės stovyklauti? Sakėte, dukrai buvo ketveri?

-Maždaug prieš penkerius metus. - Kerola kas kelias minutes turėdavo pristabdyti save; nors ir nekentė Ernesto, jai patiko būti kamantinėjamai. Nuostabu, galvojo ji; kokia užburianti ta psichoterapija. Jie pagauna tave per porą valandų, o tada gali daryti ką panorėję - priversti tave lankytis kasdien, kelti mokestį, dulkinti tave ant kilimėlio ir net imti už tai pinigus. Galbūt pernelyg pavojinga nuoširdžiai vaidinti save. Tačiau neturiu kitos išeities - jei sukurčiau kitą žmogų, dažnai įkliūčiau su savo melu. Šis vyrukas niekšas, bet ne kvailys. Ne, turiu vaidinti save. Tačiau atsargiai. Atsargiai.

-Vadinasi, Kerolaina, prieš penkerius metus supratote klydusi, bet vis vien neišsiskyrėte! Galbūt santuoka turėjo ir pranašumų, apie kuriuos dar nekalbėjome.

-Ne, tai buvo klaikus gyvenimas. Nemylėjau Veino. Ir negerbiau. Kaip ir jis manęs. Nieko iš jo negavau. - Kerola nusišluostė akis. -Kodėl neišsiskyriau? Dieve, nežinau! Iš įpročio, iš baimės, dėl dukters - nors Veinas nebuvo prie jos prisirišęs. Nė pati nežinau... vėžys ir pažadas Veinui... neturėjau kur eiti - daugiau pasiūlymų negavau.

-Pasiūlymų? Turite galvoje iš vyrų?

-Na taip, iš vyrų, žinoma. Ernestai, prašau pakalbėkime šiandien apie tai - man reikia ką nors daryti su geismu - esu ištroškusi, netekusi vilties. Bet turėjau omeny ne tik tai - negaunu ir įdomių darbo pasiūlymų. Tokių puikių kaip tie, kurių sulaukdavau jaunystėje.

-Taip, tie puikūs pasiūlymai. Žinote, vis prisimenu jūsų ašaras prieš kelias minutes, kai kalbėjome apie tai, kad buvote pirmūnė ir turėjote neribotas galimybes...

Kerola pasiryžo nepasiduoti. Jis bando apeiti tave iš užnugario, galvojo ji. O kai suranda silpną vietą, tai ir baksnoja.

-Jums labai skaudu, - kalbėjo Ernestas, - kai galvojate, koks gaĮėjo būti jūsų gyvenimas. Prisiminiau tą nuostabų Vitjerio eilėraštį: Ar būna liūdnesnių dar žodžių / Už tuos: „ Galėjo būti. "

O varge, suaimanavo Kerola. Dabar dar eilėraščiai. Jis stengiasi iš visų jėgų. Kitą kartą ims brazginti seną gitarą.

-Taigi, - kalbėjo Ernestas, - atsisakėte visų galimybių ir pasirinkote gyvenimą su Veinu. Prastas sandoris - nesistebiu, kad bandote apie tai negalvoti... Matote, kaip skaudu tai prisiminti. Manau, todėl ir nepalikote Veino - būtumėte turėjusi pažvelgti tiesai į akis. Nebebūtumėte galėjusi neigti, kad tiek daug - visą savo ateitį - paaukojote dėl nieko.

Kerola nenorom suvirpėjo. Ernesto interpretacija atrodė teisinga. Po velnių, palik mane ramybėje! Kas tavęs prašė tyrinėti mano gyvenimą?

-Gal jūs ir teisus. Tačiau tai praėjo; kokia nauda apie tai kalbėti? Kaip tik tai ir turėjau galvoje, kai sakiau apie kapstymąsi po praeitį. Kas buvo, tas pražuvo.

-Ar tikrai, Kerolaina? Aš taip nemanau. Nemanau, kad tai buvo tik praeityje priimtas klaidingas sprendimas. Man atrodo, kad jūs vis dar darote klaidas. Būtent dabar, šiuo metu.

-O ką galiu padaryti? Palikti mirštantį vyrą?

-Suprantu, skamba žiauriai. Bet taip ir priimami klaidingi sprendimai - įtikinant save, kad nėra kitos išeities. Galbūt tai galėtų būti vienas mūsų tikslų.

-Ką turite galvoje?

-Padėti jums suprasti, kad yra daug išeičių, platus pasirinkimų spektras.

-Ne, Ernestai, mes prieiname tą pačią išvadą. Tėra dvi išeitys: apleisti Veiną arba likti su juo. Tiesa?

Kerola susitvardė. Šis išgalvotas Veinas nebuvo panašus į Džastiną. Vis dėlto stebėdama, kaip Ernestas stengiasi padėti jai mesti vyrą, ji ėmė suprasti metodus, kuriais jis plovė Džastino smegenis, kad ją paliktų.

-Ne, visai ne. Jūs darote daug prielaidų, kurios nebūtinai teisingos. Pavyzdžiui, kad judu su Veinu visuomet niekinsite vienas kitą. Pamiršote, kad žmonės gali keistis. Susidūrimas su mirtimi paspartina permainas - tai gali nutikti ir jam, ir jums. Galėtų padėti ir sutuoktinių psichoterapija - minėjote, kad dar nebandėte. Galbūt kažkur tūno meilė, kurią judu galite atrasti. Juk drauge pragyvenote devynerius metus, auginate vaiką. Kaip jaustumėtės, jei paliktumėte jį arba jis mirtų, o jūs nebūtumėte pasistengusi pataisyti santykių? Neabejoju, kad jaustumėtės geriau, jei būtumėte viską išbandžiusi. Dar galima pažvelgti ir kitaip, - kalbėjo Ernestas. - Galima suabejoti jūsų pagrindine prielaida, kad likdama su juo iki pat pabaigos pasielgtumėte teisingai. Ar tai tikrai tiesa? Kažin.

-Jam taip būtų geriau, nei mirti vienam.

-Ar tikrai? - paklausė Ernestas. - Ar gera Veinui mirti šalia žmogaus, kuris jį niekina? Dar reikėtų nepamiršti, kad išsiskirti - tai nebūtinai apleisti. Negi negalite įsivaizduoti savęs gyvenančios atskirai, gal net su kitu vyru, tačiau neapleidžiančios Veino? Galėtumėte netgi būti su juo nuoširdesnė, jei nejaustumėte neapykantos, kad dėl jo pakliuvote į spąstus. Matote, apstu įvairių galimybių.

Kerola linktelėjo, trokšdama, kad jis nutiltų. Atrodė, kad jis gali kalbėti amžinai. Ji dirstelėjo į rankinį laikrodį.

-Žiūrite į laikrodį, Kerolaina. Ar galėtumėte tai išreikšti žodžiais? - Ernestas šyptelėjo, prisiminęs, kaip Maršalas per superviziją pasakė jam lygiai tokius pačius žodžius.

-Na, mūsų laikas baigiasi, - tarė Kerola, šluostydamasi akis. - O šiandien norėjau dar apie kai ką pasikalbėti.

Ernestas susikrimto, kad buvo toks įkyrus ir neleido pacientei išsakyti visko, ką ji norėjo. Todėl skubiai tarė:

-Prieš kelias minutes, Kerolaina, užsiminėte apie geismą, kurį jaučiate. Ar apie tai norėjote pasikalbėti?

-Tai visų svarbiausia. Baigiu išprotėti iš nevilties - tikrai žinau, kad iš to kyla visas mano nerimas. Jau ir anksčiau mūsų lytinis gyvenimas buvo ne koks, bet kai Veinui išoperavo prostatą, jis tapo impotentu. Suprantu, kad po operacijų dažnai taip esti. - Kerola buvo atlikusi namų darbus.

Ernestas linktelėjo. Ir laukė.

-Taigi, Ernestai... ar tikrai nieko blogo, jei vadinu jus Ernestu? -Jei aš vadinu jus Kerolaina, tai ir jūs turite mane vadinti Ernestu.

-Gerai, tegul būna Ernestas. Taigi, Ernestai, ką man daryti? Turiu daug lytinės energijos ir nežinau, kur ją nukreipti.

-Papasakokite apie judu su Veinu. Nors jis ir impotentas, juk vis vien galite būti drauge.

-Jei sakydamas „būti drauge" turite omeny, kad jis gali mane patenkinti, pamirškite tai. Net ir prieš operaciją mes nesimylėdavo-me. Tai buvo viena priežasčių, dėl ko norėjau jį palikti. Dabar man atgrasus bet koks jo prisilietimas. O ir aš jam visai neįdomi. Niekada neatrodžiau jam graži - sakydavo, kad esu per liesa, kaulėta. Dabar jis liepia man išeiti ir miegoti su kuo nors kitu.

-Na ir kaip? - paklausė Ernestas.

-Nežinau, ką daryti ir kaip tai daryti. Nei kur eiti. Esu svetimame mieste. Nieko nepažįstu. Neketinu eiti į barą ir kabinti vyrų. Ten tikros džiunglės. Pavojai. Tikrai sutiksite, kad man mažų mažiausiai reikia vyro, kuris vėl mane įskaudintų.

-Tai jau tikrai, Kerolaina.

-Ar jūs vienišas, Ernestai? Išsiskyręs? Ant knygos viršelių nieko nerašoma apie žmoną.

Ernestas giliai įkvėpė. Dar niekada jis nekalbėjo su pacientais apie žmonos mirtį. Dabar jo ryžtui atsiskleisti kilo rimtas išbandymas.

-Mano žmona prieš šešerius metus žuvo automobilio avarijoje.

-Ak, užjaučiu. Turėjo būti sunku. Ernestas linktelėjo.

-Sunku... taip.

Nesąžininga. Nesąžininga, pamanė jis. Taip, tiesa, kad Rūta žuvo prieš šešerius metus, bet tiesa ir tai, kad jųdviejų santuoka vis tiek būtų iširusi. Bet ar jai reikia tai žinoti? Kalbėk tai, kas naudinga pacientui.

-Taigi ir jūs dabar kenčiate vienatvę? - pasiteiravo Kerola. Ernestas pasijuto įspraustas į kampą. Ta moteris nenuspėjama. Jis

nesitikėjo, kad pirmoji kelionė į atvirumo jūrą bus tokia sunki. Jam kilo didžiulė pagunda nerti į ramius analitinio neutralumo vandenis. Atmintinai žinojo maršrutą. Kaip paprasta būtų ištarti: „Įdomu, kodėl to klausinėjate?" arba „Kokios fantazijos kyla, kai įsivaizduojate mane vienišą?" Tačiau kaip tik tokio sukto neutralumo, tokio nenuoširdumo Ernestas ir pasižadėjo vengti.

Ką daryti? Ernestas nenustebtų, jei toliau ji imtų klausinėti, kaip jis skiria pasimatymus. Akimirką įsivaizdavo, kaip po kelių mėnesių ar metų Kerolaina pasakoja kitam psichoterapeutui apie daktaro Ernesto Lešo psichoterapijos metodus: „O taip, daktaras Lėšas daug kalbėdavo apie savo asmeninius rūpesčius ir pasimatymus su vienišomis moterimis."

Taip, kuo daugiau Ernestas apie tai mąstė, tuo aiškiau suprato, kad tai ir yra svarbiausia psichoterapeuto atsivėrimo bėda. Pacientas kalba konfidencialiai, bet psichoterapeutas — ne! Psichoterapeutas net negali to reikalauti: jei pacientas vėliau nueis pas kitą psichoterapeutą, jis turės kalbėti apie viską, taip pat ir apie buvusio psichoterapeuto keistenybes. Nors psichoterapeutai sąžiningai saugo pacientų konfidencialumą, jie dažnai tarpusavyje paliežuvauja apie kolegas.

Pavyzdžiui, prieš kelias savaites Ernestas vieno paciento žmoną nukreipė pas kitą psichoterapeutą, pas savo draugą Deivą. Neseniai tas pats pacientas paprašė, kad pasiūlytų jo žmonai kitą terapeutą; ji metė psichoterapiją pas Deivą, nes šis uostinėjęs ją, norėdamas pajusti nuotaiką! Ernestas būtų pasibaisėjęs tokiu elgesiu ir daugiau nesiuntęs jam pacientų, tačiau Deivas buvo jo artimas draugas, tad Ernestas pasidomėjo, kas atsitiko. Deivas atsakė, kad pacientė nutraukė psichoterapiją supykusi, kad jis neišrašė jai valiumo, kuriuo ji daug metų slapta piktnaudžiavo. „O kaip su uostymu?" Deivas iš pradžių suglumo, bet po kelių minučių prisiminė, kad vieną kartą psichoterapijos pradžioje pagyrė naujus, itin stiprius pacientės kvepalus.

Prie savo atsiskleidimo taisyklių Ernestas pridūrė dar vieną: atsiverk tiek, kiek tai naudinga pacientui; tačiau jei nenori prarasti darbo, pagalvok, kaip tavo prisipažinimai skambės kitiems psichoterapeutams.

-Taigi ir jūs kenčiate vienatvę, - pakartojo Kerola.

-Esu vienišas, bet nekenčiu, - atsakė Ernestas. - Bent jau šiuo metu ne. - Ernestas pasistengė nusišypsoti maloniai, tačiau abejingai.

-Norėčiau, kad daugiau papasakotumėte apie tai, kaip jūs susidorojate su vienatve San Franciske.

Ernestas dvejojo. Spontaniškumas - tai ne tas pats, kas impulsyvumas, priminė jis sau. Jam nereikia žūtbūt atsakinėti į kiekvieną klausimą.

-Kerolaina, norėčiau, kad paaiškintumėte, kodėl uždavėte šį klausimą. Pažadėjau jums kelis dalykus: kad padėsiu kuo galėdamas - tai svarbiausia; ir kad dėl to būsiu kuo nuoširdesnis. Taigi dabar, atsižvelgdamas į savo pagrindinį tikslą - padėti jums, noriu suprasti jūsų klausimą. Pasakykite, ko iš tiesų klausiate? Ir kodėl?

Neblogai, pasidžiaugė Ernestas, visai neblogai. Būti atviram - nereiškia vergauti visiems pacientų įgeidžiams ir tenkinti jų smalsumą. Ernestas užsirašė, ką pasakė Kerolainai; tai buvo svarbūs žodžiai -galės panaudoti juos savo žurnalo straipsnyje.

Kerola tikėjosi tokio klausimo, tad tylomis apsvarstė atsakymą.

-Jei žinočiau, kad susiduriate su panašiais rūpesčiais, jausčiausi geriau suprasta. Ypač tokiu atveju, jei būtumėte juos sėkmingai įveikęs. Jausčiausi panašesnė į jus.

-Suprantu jus, Kerolaina. Bet jūs norėjote paklausti kažko daugiau, nes aš jau atsakiau, kad įveikiau vienatvę - ir sėkmingai.

-Vyliausi, kad tiesiog man patarsite - nukreipsite reikiama linkme. Jaučiuosi lyg suparalyžiuota. Atvirai kalbant, tuo pat metu ir geidžiu, ir bijau.

Ernestas žvilgtelėjo į laikrodį.

-Žinote, Kerolaina, mūsų laikas jau baigėsi. Siūlau iki kitos konsultacijos pamąstyti apie įvairias galimybes susitikti su vyrais, o tada mes paieškotume jų pranašumų ir trūkumų. Man nemalonu duoti jums pasiūlymus arba, kaip sakėte, „nukreipti jus tinkama linkme". Patikėkite manimi - begalę kartų esu tai patyręs: tiesioginiai patarimai retai kada naudingi pacientui.

Kerolai kilo pyktis ir noras prieštarauti. Tu, patenkintas savim veidmainiškas teisuoli, niršo ji. Neketinu baigti konsultacijos nepadariusi aiškios pažangos.

-Ernestai, man bus sunku laukti visą savaitę. Ar galėtumėte paskirti susitikimą anksčiau? Man reikia dažniau jus matyti. Prisimenate, esu grynais mokanti klientė? - ji atsegė rankinę ir atskaičiavo šimtą penkiasdešimt dolerių.

Ernestą suerzino Kerolos pastaba apie pinigus. „Klientė" skambėjo' gana bjauriai: jam nepatiko žvelgti į komercinę psichoterapijos pusę.

-O... aa... Kerolaina, nebūtina... Prisimenu, kad per pirmąją konsultaciją mokėjote grynais, bet nuo šiol man būtų patogiau mėnesio pabaigoje atsiųsti jums sąskaitą. Tiesą sakant, kvitai tiktų labiau nei grynieji - taip man lengviau suvesti savo primityvią buhalteriją. Žinau, kad su kvitais jums sudėtingiau, nes nenorite, kad Veinas žinotų, jog lankotės pas mane, bet gal galėtumėte atnešti kasos kvitą?

Ernestas atsivertė savo darbo knygelę. Vienintelis laisvas tarpsnis buvo vietoj išbrauktos Džastino konsultacijos aštuntą ryto, jį Ernestas ketino skirti rašymui.

-Žiūrėsime pagal situaciją, Kerolaina. Šiuo metu man stinga laiko. Luktelėkite dieną kitą, bet jei pajusite, kad būtinai norite su manim susitikti anksčiau, paskambinkite, ir aš skirsiu jums konsultaciją. Štai mano kortelė. Palikite žinutę balso pašte, o aš perskambinsiu ir pranešiu susitikimo laiką.

-Man būtų nepatogu, jei skambintumėte. Aš vis dar nedirbu, o mano vyras visą laiką namie...

-Tikrai. Štai, užrašysiu ant kortelės namų numerį. Mane galėsite rasti nuo devynių iki vienuoliktos vakaro.

Ne taip, kaip dauguma jo kolegų, Ernestas ramiai duodavo savo namų numerį. Jis jau seniai suprato, kad kuo lengviau nerimastingiems pacientams jį surasti, tuo rečiau jie skambina.

Išeidama iš kabineto Kerolaina metė paskutinę kortą. Ji atsisuko į Ernestą ir apsikabino jį - truputį ilgiau, truputį stipriau nei praeitą kartą. Jausdama, kaip jo kūnas įsitempia, tarė:

-Ačiū, Ernestai. Man reikia šio apsikabinimo, jei noriu išlaukti dar vieną savaitę. Man taip siaubingai reikia prisilietimo, kad vos galiu ištverti.

 

Lipdama laiptais žemyn Kerola svarstė: Ar aš tik įsivaizduoju, ar mano balandėlis griebia masalą? Regis, jis tarsi ir leidosi apkabinamas. Pusiaukelėje jos vos neparmušė bėgikas dramblio kaulo spalvos megztiniu, lekiantis aukštyn. Jis tvirtai sugriebė jai už rankos, paėmęs už snapelio kilstelėjo savo baltą jachtininko kepurėlę ir nusišypsojo spindinčia šypsena.

-Ei, vėl susitikome. Atsiprašau, kad jūsų vos neparbloškiau. Aš Džesas. Regis, mūsų tas pats terapeutas. Ačiū, kad jį užlaikėte; antraip jis būtų pusę konsultacijos interpretavęs mano vėlavimą. Ar jis šiandien gerai nusiteikęs?

Kerola stebeilijosi jam į lūpas. Dar niekada nebuvo mačiusi tokių tobulai baltų dantų.

-Ar gerai nusiteikęs? Taip, jis gerai nusiteikęs. Pamatysite. Ak, aš Kerola.

Ji apsigręžė ir žvelgė, kaip Džesas pasišokinėdamas dumia iškart per du laiptus. Puikus užpakaliukas!

Populiariausi