Irvin D. Yalom

 

(Šešioliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

 

RUOŠDAMASIS SUSITIKIMUI su Šeliu Maršalas jautėsi pakiliai. Kokia šauni diena, džiaugėsi jis. Geriau negali nė būti: pinigai pagaliau pervesti Piteriui, Adrianos konsultacija buvo nuostabi, krepšinis smagus - tas paskutinis kamuolio varymasis ir metimas iš po krepšio, kai visi traukėsi jam iš kelio ir niekas nedrįso sulaikyti.

Maršalas laukė susitikimo su Šeliu. Tai buvo jų ketvirtoji konsultacija. Dvi ankstesnės konsultacijos šią savaitę buvo ypatingos. Ar koks nors kitas psichoterapeutas būtų taip puikiai padirbėjęs? Jis pradėjo išsamią, veiksmingą Šelio santykių su tėvu analizę ir chirurgo tikslumu planingai keitė iškreiptas Seto Pandės interpretacijas teisingomis.

Šelis įėjo į kabinetą ir, kaip visada, prieš sėsdamasis paglostė oranžinę stiklinę skulptūrėlę. Paskui neraginamas prabilo:

-Prisimenate Vilį, mano pokerio ir teniso draugužį? Praeitą savaitę apie jį pasakojau. Jis vertas keturiasdešimties penkiasdešimties milijonų. Na, jis pasikvietė mane savaitei į La Kostą, kad būčiau jo partneris kasmetiniame Pančo Seguro kviestiniame dvejetų turnyre. Maniau, norėsiu pas jį važiuoti, bet... na, kažkas čia man atrodo ne taip. Nesusigaudau kas.

-Ką apie tai galvojate?

-Vilis man patinka. Jis stengiasi būti tikras draugas. Žinau, kad tie keli tūkstančiai, kuriuos paklos už mane La Koštoje, jam nieko nereiškia. Jis toks pinigingas, kad net palūkanų negalėtų išleisti. Be to, nėra taip, kad jis nieko už tai negautų. Jo tikslas patekti į nacionalines senjorų dvejetų varžybas ir, pasakysiu jums, geresnio partnerio už mane jis neras. Bet vis vien nežinau. Negaliu sau paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi.

-Pabandykite, pone Merimanai. Norėčiau, kad šiandien atliktumėte kai ką nauja. Susitelkite į savo neigiamus jausmus, taip pat ir į Vilį. Leiskite mintims laisvai tekėti. Sakykite, kas tik šauna į galvą. Nesistenkite vertinti ar atrinkti prasmingų dalykų. Apskritai nebandykite ieškoti prasmės. Tiesiog garsiai mąstykite.

-Alfonsas - toks pirmas žodis šauna į galvą - esu išlaikomas alfonsas, berniukas, kviečiamas linksminti Vilio. Nors Vilis man patinka - jei nebūtų toks velnioniškai turtingas, galėtume būti bičiuliai... O gal ir ne... Nepasitikiu savimi. Galbūt jei jis nebūtų turtingas, juo nesidomėčiau.

-Toliau, pone Merimanai, jums puikiai sekasi. Nerinkite žodžių, necenzūruokite savęs. Įsileiskite, kas tik ateina į galvą, ir apie tai kalbėkite. Ką galvojate, ką matote - viską pasakokite.

-Krūva pinigų... monetos, banknotai... šmėkščioja pinigai... Kai tik būnu su Viliu, planuoju, vis planuoju... kaip juo pasinaudoti. Kaip ką nors iš jo gauti? Suprantate... vis ko nors noriu: pinigų, naudos, gurmaniškų pietų, naujų teniso rakečių, verslo patarimų. Man jis daro įspūdį... jo sėkmė... būdamas su juo jaučiuosi didesnis. Bet taip pat ir mažesnis... Regiu save, laikantį didelę tėvo ranką...

-Išlaikykite savo ir tėvo vaizdinį. Susitelkite į jį. Tegu kas nors vyksta.

-Regiu tą sceną. Man turėjo būti mažiau nei dešimt, nes tada kėlėmės į kitą miesto - Vašingtono - galą ir apsigyvenome virš tėvo krautuvės. Sekmadienį tėvas vedėsi mane už rankos į Linkolno parką. Gatvėse purvinas sniegas ir pliurzė. Prisimenu, kaip einant mano tamsiai pilkos velvetinės kelnės trynėsi ir gurgždėjo. Regis, turėjau maišelį žemės riešutų ir mėčiau juos voveraitėms. Viena iš jų įkando man į pirštą. Stipriai.

-Kas paskui nutiko?

-Velnioniškai skaudėjo. Bet daugiau nieko neprisimenu. Ničnieko.

-Kaip ji įkando, jei mėtėte riešutus?

-Taip! Teisingas klausimas. Nesuprantu. Gal atkišau ranką, ir jos graužė man tiesiai iš delno, bet tai tik spėlionės - nieko neprisimenu.

-Tikriausiai labai išsigandote.

-Tikriausiai. Neprisimenu.

-Gal prisimenate, kaip jus gydė? Voverės įkandimas gali būti pavojingas - dėl pasiutligės.

-Teisingai. Rytų pakrantėje voverės dažnai platina pasiutligę. Bet nieko nebuvo. Regis, prisimenu, kaip iš skausmo atitraukiau ranką atgal. Bet tik spėlioju.

-Toliau pasakokite jums kylančias mintis.

-Vilis. Kodėl su juo būdamas jaučiuosi mažesnis? Jo sėkmė dar labiau išryškina mano nesėkmes. Tiesą sakant, būdamas su juo ne tik jaučiuosi mažesnis, bet ir vaidinu mažesnį... Jis kalba apie savo nekilnojamojo turto valdymo projektą ir apie tai, kokia lėta prekyba... Man kyla puikių minčių dėl reklamos, didžiuojuosi jomis - bet kai dėstau jam savo idėjas, širdis ima daužytis, ir aš pusę jų pamirštu... Taip nutinka net žaidžiant tenisą... Kai būnu jo partneris... Nusileidžiu iki jo lygio... Galėčiau žaisti geriau... susilaikau, silpnai paduodu... Kai žaidžiu su kuo nors kitu, smogiu kairinį smūgį - galiu devynis iš dešimties kartų atmušti... Nežinau kodėl... Bijau jam atsiskleisti... Turėsiu pasikeisti, jei žaisime dvejetų turnyre. Keista, bet noriu, kad jam sektųsi... Ir kad nesisektų... Praeitą savaitę jis man papasakojo, kaip susimovė su arbitražo investicija ir... šūdas, žinote, kaip pasijutau? Džiaugiausi! Ar galite patikėti? Džiaugiausi! Jaučiuosi kaip mėšlo gabalas... Na ir draugas esu... Tas vyrukas man toks geras...

Maršalas pusę konsultacijos klausėsi Šelio asociacijų ir tik tada pateikė interpretaciją.

-Pone Merimanai, matau stiprius ir prieštaringus jūsų jausmus ir Viliui, ir tėvui. Manau, kad santykiai su tėvu yra modelis, kuriuo remdamiesi galime suprasti jūsų bendravimą su Viliu.

-Modelis?

-Turiu omeny, kad tėvas jums yra tarsi pamatas, į kurį remdamasis grindžiate santykius su kitais „dideliais" ar klestinčiais žmonėmis. Per pastarąsias dvi konsultacijas daug kalbėjote apie tai, kaip tėvas jumis nesirūpino ir jus niekino. Šiandien pirmą kartą šiltai prisiminėte tėvą, tačiau pažiūrėkime, kuo visa tai baigėsi - siaubinga žaizda. Ir pagalvokite, kokia ta žaizda - įkando į pirštą!

-Nesuprantu, ką norite pasakyti.

-Neatrodo, kad tas prisiminimas tikroviškas! Juk pats suprantate, kad voverė negalėjo įkąsti į pirštą, jei mėtėte riešutus. Negi tėvas būtų leidęs iš rankos šerti pasiutusį graužiką? Neįmanoma! Tad galbūt tas ypatingas sužeidimas - įkandimas į pirštą - simbolizuoja kokią nors kitą žaizdą, kurios baiminotės?

-Paaiškinkite. Ką norite pasakyti, daktare?

-Atsimenate tuos prisiminimus iš vaikystės, apie kuriuos pasakojote per praėjusią konsultaciją? Pačius pirmuosius prisiminimus savo gyvenime? Pasakojote, kaip sėdėdamas tėvų lovoje įkišote švininį sunkvežimiuką į naktinės lemputės lizdą ir siaubingai išsigandote, kai pusė sunkvežimio išsilydė.

-Taip, šitai prisimenu. Aiškiai kaip dieną.

-Sugretinkime šiuos prisiminimus: jūs įkišate sunkvežimiuką į mamos lizdą ir nusideginate. Čia slypi pavojus. Pavojus pernelyg priartėti prie mamos - tai tėvo teritorija. O kaip susidorojate su tėvo keliamu pavojumi? Galbūt bandote suartėti su juo, tačiau sužalojamas jūsų pirštas. Juk akivaizdu, kad šie nutikimai - mažo sunkvežimiuko išsilydymas ir piršto sužeidimas - atrodo simboliški. Ką dar jie galėtų reikšti, jei ne varpos sužalojimą? Sakėte, kad mama jus beprotiškai mylėjo, - kalbėjo Maršalas, pastebėjęs, jog Šelis įdėmiai klausosi. - Ji negailėjo jums meilės, tuo tarpu tėvą žemino. Regis, tokia situacija, kai reikia stoti prieš tėvą, mažam vaikui pavojinga. Tad ką gi jūs darote? Kaip su tuo tvarkotės? Viena išeitis - susitapatinti su tėvu. To jūs ir siekėte visais būdais, kuriuos nupasakojote: kaip ir jis pamėgote skrudintas bulvytes, azartinius lošimus; taip pat nerūpestingai elgiatės su pinigais, panašiai kaip jis vertinate savo kūną. Kita išeitis - varžytis su juo. Jūs ir tai darėte. Skatas, boksas, tenisas; tiesą sakant, nebuvo sunku jį įveikti, tapti geresniam už jį - juk jam taip nesisekė. Vis dėlto pralenkęs jį pasijusdavote labai nejaukiai - tarsi tai keltų grėsmę, tarsi sėkmė pranašautų pavojų.

-Kokį pavojų? Esu tikras, kad senis linkėjo man laimės.

-Grėsmę kelia ne pati sėkmė; pavojinga būtų įveikti, išstumti, aplenkti tėvą. Galbūt savo vaikišku protu troškote, kad jo nebūtų -tai visiškai normalu, norėjote, kad jis išnyktų ir mama priklausytų tik jums. Tačiau „išnykimas" vaikui tolygus mirčiai. Vadinasi, troškote jo mirties. Nekaltinu jūsų - tai vyksta kiekvienoje šeimoje, tiesiog taip esame sutverti. Sūnus piktinasi, kad tėvas stovi skersai kelio. O tėvas nekenčia sūnaus, kad šis stengiasi jį išstumti - iš šeimos, iš gyvenimo.

Pagalvokite - juk nejauku trokšti kito mirties. Tai atrodo pavojinga. Kur slypi pavojus? Prisiminkite sunkvežimiuką! Prisiminkite pirštą! Grėsmę kelia tėvo kerštas. Tai seni įvykiai, seni jausmai - visa tai vyko prieš dešimtmečius. Vis dėlto tie jausmai neišnyko. Jie glūdi jumyse, jie vis dar stiprūs, vis dar veikia jūsų gyvenimą. Ta vaikystėje patirta grėsmė tebėra jumyse - jau seniai užmiršote jos priežastį, bet štai ką šiandien man pasakojate: elgiatės taip, tarsi sėkmė keltų pavojų. Todėl būdamas su Viliu ir neleidžiate sau patirti sėkmės, nesistengiate būti išradingas. Net negalite sau leisti gerai žaisti tenisą. Taigi visi jūsų įgūdžiai, gebėjimai lieka užrakinti viduje, nenaudojami.

Šelis nieko neatsakė. Jam tai neatrodė itin prasminga. Užsimerkė ir ėmė uoliai tyrinėti Maršalo žodžius, ieškodamas ko nors naudinga.

-Šiek tiek garsiau, - šypsodamasis tarė Maršalas. - Prastai jus girdžiu.

-Nežinau, ką manyti. Per daug pasakėte. Atrodo, svarstau, kodėl daktaras Pandė man viso to neišaiškino. Jūsų pastabos atrodo tokios taiklios - kur kas tikslesnės už tas homoseksualias nesąmones su tėvu. Per keturias konsultacijas nuveikėte daugiau nei daktaras Pandė per keturiasdešimt.

Maršalas jautėsi lyg ant sparnų. Kartą ar du kartus per metus jis taip pasijusdavo ir per krepšinį - kamuolys krisdavo kiaurai: tritaškiai, sukti metimai iš po krepšio, metimai pašokus viena ranka. Jis tiesiog negalėdavo nepataikyti. Dabar tas pats vyko kabinete: su Piteriu, Adriana, Šeliu. Jis tiesiog negalėdavo nepataikyti. Kiekviena interpretacija tiesiog ūždama - džžžžž - lėkdavo tiesiai į širdį.

Dieve, kaip jis troško, kad šią konsultaciją matytų ir girdėtų Ernestas Lėšas. Vakar per superviziją jie vėl susiginčijo. Dabar tai nutinka vis dažniau - beveik kaskart. Jėzau, kiek jam tenka vargti. Visi tie psichoterapeutai, tokie kaip Ernestas, tie diletantai, niekaip nesupranta - tiesiog neįkerta, kad psichoterapeuto uždavinys yra interpretuoti, tik interpretuoti. Ernestas nesuvokia, kad interpretacija - tai ne viena iš daugelio galimybių, kuriomis gali pasinaudoti psichoterapeutas; interpretuoti - tai viskas, ką turi daryti psichoterapeutas. Nusikaltimas išminčiai ir natūraliai tvarkai, kad pasiekęs tokį lygį Maršalas dar turi kęsti vaikiškas Ernesto abejones interpretacijų veiksmingumu, jo plepalus apie nuoširdumą, atvirumą ir visą tą transpersonalinį mėšlą apie sielų susitikimą.

Staiga debesys išsisklaidė, ir Maršalas viską išvydo, ir viską suprato. Ernestas ir visi analizės kritikai sakė tiesą, kad interpretacijos neveiksmingos — jų interpretacijos!' Jų rankose interpretacijos nenaudingos, nes jų turinys klaidingas. Be abejo, mąstė Maršalas, svarbus ne tik mano interpretacijų turinys, bet ir jų perteikimas, mano gebėjimas kiekvieną interpretaciją išreikšti tinkama kalba, sukurti kiekvienam pacientui tobulą metaforą; savo genialumu galiu pasiekti bet kokio visuomenės sluoksnio žmogų: išsilavinusį akademiką, fizikos mokslų Nobelio premijos laureatą ir patį menkiausią lošėją ar valkatą tenisininką - poną Merimaną, gerte geriantį mano žodžius. Aiškiau nei bet kada jis suprato, koks nuostabiai aštrus instrumentas yra interpretacija.

Maršalas galvojo apie savo užmokestį. Žinoma, nenormalu imti tiek pat pinigų kaip ir kiti psichoterapeutai, kai akivaizdu, kad jis pasiekė tokias aukštumas. Tikrai, svarstė Maršalas, kas gali man prilygti? Be abejo, jei šią konsultaciją būtų stebėjęs nemirtingųjų psichoanalitikų tribunolas - Froidas, Ferencis, Feničelis, Ferbernas, Salivanas, Vinikotas - jie būtų stebėjęsi: „Wunderbar, nuostabu, nepaprasta. Tas vyrukas Streideris nieko sau. Duokime jam kamuolį ir traukimės iš kelio. Nekyla abejonių - jis didžiausias iš gyvų esančių psichoterapeutų!"

Jau seniai jis taip smagiai nesijautė, ko gero, nuo šlovingųjų puolėjo metų koledže. Galbūt, pamanė Maršalas, visus šiuos metus sirgau slapta depresija. Tikriausiai Setas Pandė iki pašaknų neišanalizavo jo depresijos ir didybės proveržių. Dievaž, didybė buvo ir Seto silpnoji vieta. Tačiau šiandien Maršalas kaip niekad aiškiai suprato, kad didybės nereikia varžyti, kad tai natūralus ego būdas pralaužti ribas, nusimesti kasdienybės niūrumą ir neviltį. Svarbiausia, išdidumą nukreipti reikiama vaga, jis privalo būti brandžiai pritaikytas ir gyvenime padėti prisitaikyti pačiam. Pavyzdžiui, gauti šešis šimtus tūkstančių dolerių už dviratininkų šalmus ar tapti Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos prezidentu. Ir visa ateis. Netrukus!

Iš svajų Maršalą pažadino nemalonūs žodžiai.

-Žinote, daktare, - tarė Šelis, - dabar, kai jūs taip tiksliai pamatėte patį dugną, kai taip greitai man padėjote, imu dar labiau niršti ant to bjaurybės Seto Pandės, kuris mane taip apiplėšė! Vakar vakare atlikau inventorizaciją, apskaičiavau, kiek jo gydymas - kaip jūs tai pavadinote?., jo „klaidingi metodai"? - man kainavo. Tegu tai lieka tarp mūsų, nenoriu skelbti viešai, bet per pokerį pralošiau keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Pasakojau jums, koks įsitempęs būnu su vyrais; tą įtampą sukėlė Pandė savo šlykščiais paaiškinimais - tai jis sugadino man pokerį. Beje, galite netikėti mano žodžiais apie keturiasdešimt tūkstančių - lengvai galiu tai įrodyti bet kokiam tardytojui bet kurioje teismo salėje, pateikęs banko įrašus ir anuliuotus mano pokerio sąskaitos kvitus. Ir dar dėl to netikusio gydymo nerandu darbo ir negaliu kalbėtis su darbdaviais. Tai bus dar šeši mėnesiai prarasto atlyginimo ir privilegijų - dar keturiasdešimt tūkstančių. Taigi kiek išeina? Maždaug aštuoniasdešimt tūkstančių.

-Taip, suprantu, kokią nuoskaudą jaučiate daktarui Pandei.

-Tai daugiau nei jausmai, daktare. Ir daugiau nei nuoskauda. Kalbant teismo terminais, tai veikiau reikalavimas atlyginti žalą. Manau, ir mano žmona, ir jos draugės advokatės pritartų, kad lengvai galiu pareikšti ieškinį. Nežinau kam - veikiausiai daktarui Pandei, bet šiais laikais advokatai ieško „kieno kišenėje jis sėdi". Tai galėtų būti Psichoanalizės institutas.

Gavęs geras kortas Šelis puikiai blefuodavo. O dabar jo rankose buvo nuostabios kortos.

Visas pacientų susigrąžinimo planas buvo Maršalo idėja. Jis griebėsi šios minties, vildamasis, kad ji padės jam patekti tiesiai į instituto prezidento postą. Ir štai pats pirmas susigrąžintas pacientas grasina paduoti institutą į teismą, ir tai, be abejo, būtų labai garsi ir nemaloni byla. Maršalas stengėsi tvardytis.

-Taip, pone Merimanai, suprantu jūsų bėdą. Bet ar supras teisėjas ir prisiekusieji?

-Manau, tai bus lengva byla. Ji nepateks net į teismą. Mielai sutikčiau apsvarstyti pasiūlymus dėl žalos atlyginimo. Galbūt daktaras Pandė galėtų pasidalyti atsakomybę su institutu.

-Aš tik jūsų psichoterapeutas ir nesu įgaliotas kalbėti instituto ar kieno nors kito vardu, bet man atrodo, kad byla veikiausiai patektų į teismą. Pirma, pažįstu daktarą Pandę - jis tvirtas žmogus. Ir užsispyręs. Tikras kovotojas. Patikėkite manim, jis nieku gyvu neprisipažins nusižengęs - kovos iki paskutinio kraujo lašo, pasamdys geriausius šalies advokatus, išleis tam visus pinigus. Taip pat ir institutas. Jie priešinsis. Tikrai nesutiks savo noru atlyginti žalos, nes taip atsivertų kelias nuolatiniams teismams - tai būtų jiems laidotuvių varpai.

Šelis ramiai priėmė Maršalo statymą.

-Sutinku eiti ir į teismą. Tai man nedaug kainuotų. Kaip ir visai šeimai. Mano žmona - puiki advokatė.

Maršalas nė nemirktelėjęs pakėlė sumą.

-Esu dalyvavęs bylose dėl neteisėtų psichoterapeutų veiksmų. Noriu pasakyti, kad pacientai brangiai sumoka savo jausmais. Visas tas viešas demonstravimas - ne tik savęs, bet ir kitų. Žmona veikiausiai negalės būti jūsų advokatė, nes jai reikės duoti parodymus, kokį skausmą patyrėte. O kaip tada jūsų praloštos sumos? Jei tai paaiškėtų, gali nukentėti jos teisininkės vardas. Be abejo, liudyti bus pakviesti ir visi jūsų pokerio bendrai.

Šelis neprarado pasitikėjimo savimi.

-Jie ne tik bendrai, bet ir artimi draugai. Nė vienas, nė vičvienaitis, neatsisakytų paliudyti.

-Bet ar jūs galėsite prašyti savo draugų liudyti - viešai paskelbti, kad jie lošia iš tokių milžiniškų sumų? Tai gali pakenkti jų asmeniniam gyvenimui ir darbui. Be to, asmeninis lošimas Kalifornijoje draudžiamas, tiesa? Jūs prašytumėte jų kišti galvą į kilpą. Ar nesakėte, kad kai kurie jų yra teisininkai?

-Draugai gali tai padaryti vieni dėl kitų.

-Kai jie tai padaro, nebebūna draugai.

Šelis dar kartą pažvelgė į Maršalą. Tas vyrukas kaip mėšlo plytų namas, pagalvojo jis. Nė menkiausio plyšelio — jis galėtų atlaikyti tanką. Daugiau į savo kortas jis nebežiūrėjo. Šūdas, keiksnojo jis, tas vyrukas tikras lošėjas. Lošia taip, lyg turėtų visus tūzus. Verčiau kai ką pasilaikysiu kitam ėjimui.  Šelis sudėjo kortas.

-Na, pamąstysiu apie tai, daktare. Pasikalbėsiu apie tai su teisininkais.

Šelis nugrimzdo į tylą. Maršalas, žinoma, laukė.

-Daktare, galiu kai ko paklausti?

-Galite klausti bet ko. Tik nepažadu, kad atsakysiu.

-Grįžkime penkias minutes atgal... Kai kalbėjomės apie teismą... Jūs buvote labai atkaklus. Kodėl? Kas tuomet vyko?

-Pone Merimanai, manau, kad svarbiau išsiaiškinti jūsų klausimo motyvaciją. Ką iš tikrųjų norite sužinoti? Ir kokiu būdu tai siejasi su mano interpretacija apie jus ir jūsų tėvą?

-Ne, daktare, aš kalbu apie ką kita. Tai jau baigėme. Viską supratau. Tikrai. Jaučiu, kad man viskas aišku apie mamos lizdą ir tėvą, ir konkurenciją, ir mirties troškimą. Dabar noriu pasikalbėti apie kortas, kuriomis ką tik lošėme. Grįžkime ir sužaiskime atviromis kortomis. Taip jūs man labai padėtumėte.

-Dar nepasakėte kodėl.

-Gerai. Aišku kodėl. Mes nagrinėjome mano veiksmų - kaip ten pavadinote?..

-Modelį.

-Taip. Regis, mes viską apie jį išsiaiškinome. Bet mano elgesys vis dar sutrikęs, nemoku slėpti įtampos. Čia atėjau ne vien tam, kad suprasčiau save; man reikia pagalbos, kad išmokčiau keisti blogą elgesį. Jūs žinote, man padaryta žala - antraip čia nesėdėtumėte ir nedovanotumėte man šimtą septyniasdešimt penkis dolerius kainuojančios konsultacijos. Ar esu teisus?

-Gerai, pradedu suprasti, kur link sukate. Dabar pakartokite, ko klausėte.

-Grįžkime atgal penkias ar dešimt minučių, kai kalbėjomės apie teismą ir prisiekusiuosius, ir apie praloštus pinigus. Galėjote sudėti kortas. Tačiau ramiai priėmėte mano statymą. Noriu žinoti, kuo išsidaviau!

-Gerai nežinau. Bet manau, tai buvo jūsų koja.

-Mano koja?

-Taip, kai stengėtės kalbėti kuo įtikinamiau, per daug lankstėte savo pėdą, pone Merimanai. Aiškiausias nerimo požymis. Ak, ir dar jūsų balsas — truputėlį garsesnis, puse oktavos aukštesnis.

-Nejuokaukite! Ei, tai puiku. Žinote, jūs man padėjote. Tai vadinu tikra pagalba. Man kilo mintis - nuostabi idėja, kaip jūs iš tikrųjų galėtumėte atlyginti žalą.

-Bijau, pone Merimanai, kad jau parodžiau viską, ką galiu. Mano stebėjimai išsisėmė. Esu tikras, kad daugiau pasitarnaučiau, jei darytume tai, ką darėme visas keturias valandas.

-Daktare, jūs man padėjote įveikti tuos vaikystės dalykus su tėvu. Į viską pažvelgti naujai. Tai buvo geros įžvalgos! Tačiau dėl man padarytos žalos negaliu kartu su bičiuliais draugiškai lošti pokerio. Tikrai veiksminga psichoterapija turėtų tai atitaisyti. Tiesa? Gera psichoterapija turėtų mane pakankamai išlaisvinti, kad galėčiau pasirinkti, kaip leisti laisvalaikį.

-Nesuprantu. Esu psichoterapeutas ir negaliu jums padėti lošti pokerio.

-Daktare, ar žinote, ką reiškia išsiduoti?

-Išsiduoti?

-Leiskite, parodysiu jums. - Šelis išsitraukė piniginę ir paėmė banknotą. - Štai dešimt dolerių. Aš juos susuksiu ir už nugaros įsidėsiu į kurią nors ranką. - Šelis padarė kaip sakęs ir ištiesė rankas suspaudęs kumščius. - Dabar jūs turėsite atspėti, kurioje rankoje. Jei atspėsite, pasiimsite dešimt dolcių; jei ne - atiduosite dešimt man. Tai darysime šešis kartus.

-Galėsime tai padaryti, pone Merimanai, tik ne iš pinigų.

-Ne! Patikėkite manim, be rizikos nieko neišeis. Jei nesijaudinsime, nieko nebus. Tai norite man padėti ar ne?

Maršalas linktelėjo. Jis jautėsi toks dėkingas Šeliui, kad šis, regis, atsisakė minties apie teismą, jog būtų sutikęs lošti ant grindų asilą, jei tik Šelis to būtų užsigeidęs.

Šešis kartus Šelis laikė atkišęs rankas, o Maršalas spėjo. Tris kartus atspėjo ir tris kartus suklydo.

-Gerai, daktare, trisdešimt dolcių išlošėte ir trisdešimt pralošėte. Mes lygūs. Tai natūralu. Kodėl turėtų būti kitaip? O dabar jūs imkite dešimtinę. Suspauskite į delną. Aš spėliosiu.

Šešis kartus Maršalas slėpė dešimtinę vienoje ar kitoje rankoje. Pirmą kartą Šelis nepataikė, o kitus penkis atspėjo teisingai.

-Jūs išlošėte dešimt baksų, daktare, o aš penkiasdešimt. Jūs man skolingas keturiasdešimt. Reikės grąžos?

Maršalas įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė ritinėlį banknotų, susegtų sunkiu sidabriniu pinigų segtuku - tėvo segtuku. Prieš dvidešimt metų tėvą pakirto sunkus insultas. Paskambinusi 911 ir laukdama, kol atvyks operatyvinis būrys, mama ištraukė iš tėvo kišenės pinigus, banknotus susidėjo į rankinę, o segtuką atidavė sūnui. „Imk, Maršalai, tai tau, - tarė ji. - Naudokis juo ir prisimink savo tėvą." Maršalas tylomis giliai įkvėpė, ištraukė dvi dvidešimtines - didžiausią sumą, kurią jis kada nors buvo pralošęs lažybose, - ir padavė Šeliui.

-Kaip jums tai pavyko, pone Merimanai?

-Tuščios rankos krumpliai buvo šiek tiek pabalę - per stipriai spaudėte kumštį. O jūsų nosis buvo šiek tiek pasukta į ranką su pinigais. Tai ir reiškia išsiduoti, daktare. Norite revanšo?

-Puikiai pademonstravote, pone Merimanai. Ne, revanšo nereikia: supratau esmę. Bet dar nesusigaudau, kokia iš to nauda. Deja, šiandien mūsų laikas baigėsi. Pasimatysime trečiadienį. - Ir Maršalas atsistojo.

-Man kilo mintis, nuostabi mintis, kokios naudos iš to galima gauti. Norite, pasakysiu?

-Labai noriu, pone Merimanai. - Maršalas dar kartą dirstelėjo į laikrodį. - Trečiadienį lygiai ketvirtą.

Populiariausi