Irvin D. Yalom

 

(Septynioliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

 

LIKUS DEŠIMČIAI MINUČIŲ iki konsultacijos, Kerola pabandė jai nusitekti. Šiandien magnetofono nebus. Praeitą konsultaciją rankinėje slėptas aparatėlis nieko aiškaus neįrašė. Norint gauti gerą įrašą reikia įsigyti profesionalų klausymosi aparatą - gal galėtų jį nusipirkti seklių krautuvėje, neseniai atidarytoje prie Unijos aikštės?

Nors nieko ir neįvyko, ką būtų verta įrašyti. Ernestas buvo gudresnis, nei ji tikėjosi. Ir labiau išsisukinėjo. Turėjo daugiau kantrybės. Jis skyrė neįtikimai daug laiko, kad pelnytų jos pasitikėjimą ir padarytų ją priklausomą nuo savęs. Regis, jis niekur nesiskubino -veikiausiai patenkintas dulkino kurią nors kitą pacientę. Jai irgi teks pasisemti kantrybės - anksčiau ar vėliau, žinojo ji, pasirodys tikrasis Ernestas: klastingasis, geidulingasis, plėšrusis Ernestas, kurį ji matė knygyne.

Kerola nusprendė laikytis tvirčiau. Negalima taip palūžti, kaip praeitą savaitę, kai Ernestas pastebėjo, kad jos mamos pyktis persidavė vaikams. Tie žodžiai skambėjo jos ausyse kelias pastarąsias dienas ir netikėtai stipriai pakeitė jos santykius su vaikais. Sūnus net prisipažino jaučiąs džiaugsmą, kad ji nebeliūdi, o dukra jai ant pagalvės padėjo nupieštą didelį besišypsantį veidą.

O praeitą vakarą įvyko kai kas ypatinga. Pirmą kartą per daugelį savaičių Kerola pajuto, kad ją užplūsta laimė. Tai nutiko, kai ji vakare laikė apsikabinusi vaikus ir skaitė jiems iš „Stebuklingųjų Nilso kelionių" - iš tos pačios knygos užlankstytais kampeliais, iš kurios prieš dešimt metų mama jiems kas vakarą skaitydavo. Ji prisiminė kaip juodu su Džebu kabindavosi į mamą ir sukišę galveles žiūrėdavo paveikslėlius. Keista, kad praeitą savaitę ji kartkartėmis prisimindavo išvarytąjį Džebą, kuriam taip ir nebuvo atleista. Žinoma, Kerola nenorėjo jo matyti, ji rimtai kalbėjo apie kalėjimą iki gyvos galvos, nors galvojo apie jį: kur jis galėtų būti, ką galėtų veikti.

O gal, svarstė Kerola, visai nebūtina slėpti nuo Ernesto jausmų. Galbūt mano ašaros ne toks jau blogas dalykas? Juk jos gali padėti pa siekti tikslą - atrodau nuoširdesnė. Nors to vargu ar reikia - tas mulkis Ernestas ničnieko nenutuokia. Vargšas. Vis dėlto tai pavojingas žaidimas; kodėl turėčiau suteikti jam daugiau galių? Kita vertus, juk galiu gauti iš jo kai ką gera. Pakankamai daug jam moku. Net ir jis galėtų pasakyti ką nors naudinga. Net ir aklai vištai pasitaiko grūdas!

Kerola pasitrynė kojas. Nors Džesas, kaip žadėjo, buvo kantrus ir malonus bėgiojimo mokytojas, jai skaudėjo blauzdas ir šlaunis. Džesas skambino vakar vakare, o rytą jie susitiko priešais Jango muziejų pabėgioti per kylantį rūką aplink ežerą ir Aukso Vartų parko alėjomis. Ji klausė jo patarimų ir judėjo tokiu greičiu, lyg spėriai eitų, veikiau čiuožė vos pakeldama kojas nuo rasotos žolės, nei bėgo. Po penkiolikos minučių ji neteko kvapo ir maldaujamai pažvelgė į Džesą, kuris grakščiai risnojo šalia.

- Dar kelias minutes, - pažadėjo jis. - Pereik prie spartaus ėjimo; atrask žingsnį, kad galėtum lengvai kvėpuoti. Sustosime prie japonų arbatos namelio.

Ir tada, praėjus dvidešimčiai minučių, įvyko nuostabus dalykas. Nuovargis dingo, ir Kerolą užliejo beribės energijos pojūtis. Ji dirstelėjo į Džesą, o šis linktelėjo ir laimingas nusišypsojo, tarsi būtų laukęs jos antrojo kvėpavimo. Kerola ėmė sklęsti greičiau. Ji skriejo virš žolės lengva tarsi pūkas. Kojas kilnojo vis aukščiau ir aukščiau.

Amžinai būtų galėjusi taip bėgti. O kai jie sulėtino žingsnį ir sustojo priešais arbatos namelį, Kerolą staiga apleido jėgos, ir ji pasijuto dėkinga Džesui už ištiestą tvirtą pagalbos ranką.

Tuo tarpu už sienos Ernestas kompiuteriu aprašinėjo tai, kas ką tik nutiko per grupės susitikimą. Šis įvykis turėjo papildyti jo straipsnį apie psichoterapeuto ir paciento bendrystę. Vienas grupės dalyvių papasakojo įspūdingą sapną.

 

Visi grupės nariai sėdime aplink pailgą stalą, o jo gale psichoterapeutas laiko popieriaus lapą. Mes lenkiamės, tiesiame kaklus, norėdami pažiūrėti, kas ten parašyta, bet jis nuo mūsų slepia. Visi lyg ir žinome, kad ant popieriaus užrašytas atsakymas į klausimą, kurį jis iš mūsų labiausiai myli?

 

Šis klausimas - kurį iš mūsų labiausiai myli? - rašė Ernestas, yra tikras grupės psichoterapeuto košmaras. Kiekvienas psichoterapeutas baiminasi, kad vieną dieną grupė pareikalaus prisipažinti, kuris iš dalyvių jam ar jai labiausiai patinka. Kaip tik dėl šios priežasties dauguma grupių psichoterapeutų (taip pat ir asmeninių psichoterapeutų) nenori pacientams atskleisti savo jausmų.

Ypatinga buvo tai, kad per šią konsultaciją Ernestas laikėsi savo pasiryžimo būti nuoširdus ir puikiai susidorojo su užduotimi. Iš pradžių jis pakreipė diskusiją vaisinga linkme, ir visi nariai išsakė savo fantazijas, kuris yra mylimiausias psichoterapeuto kūdikis. Žinoma, tai buvo tradicinis metodas - daugelis psichoterapeutų taip elgiasi. Tačiau paskui jis vis dėlto pasielgė neįprastai: atvirai išsakė savo jausmus kiekvienam grupės nariui. Žinoma, neaiškino, kuris jam patinka ir kuris ne - tokie apibendrinti atsakymai neduoda jokios naudos, - bet papasakojo, kurie kiekvieno dalyvio bruožai jį traukia ir kurie atstumia. Taktika puikiai pasitvirtino: visi grupės dalyviai nusprendė padaryti tą patį su kitais, ir kiekvienas gavo vertingą atsaką. Kaip smagu, galvojo Ernestas, vesti būrius einant priešakyje, o ne stumti iš užnugario.

Ernestas išjungė kompiuterį ir paskubom pervertė praėjusios Kerolainos konsultacijos įrašus. Prieš stodamasis ir eidamas jos pasikviesti, jis peržvelgė ir savo surašytas psichoterapeuto atsivėrimo taisykles.

1.Atsiskleisk tiek, kiek tai naudinga pacientui.

2.Atsiskleisk protingai. Nepamiršk, kad atsiveri pacientui, o ne sau.

3.Jei nenori prarasti darbo, pagalvok, kaip tavo prisipažinimai skambės kitiems psichoterapeutams.

4.Atsiverdamas psichoterapeutas privalo atsižvelgti į psichoterapijos etapą. Viską reikia daryti laiku: kai kurie prisipažinimai, naudingi psichoterapijos pabaigoje, pradžioje gali duoti neigiamą rezultatą.

5.Psichoterapeutas neturėtų dalytis tais jausmais, kurie pačiam kelia sąmyšį; pirmiausia juos reikėtų išnagrinėti per supervizijas ar per asmeninės psichoterapijos seansą.

 

Kerola įžengė į Ernesto kabinetą nusiteikusi tą pačią dieną sulaukti rezultatų. Ji žengė kelis žingsnius, bet neatsisėdo. Sustojo prie savo kėdės. Ernestas jau sėdosi, tačiau, pamatęs virš savęs dunksančią Kerolainą, sustojo, vėl pakilo ir suglumęs pažvelgė į ją.

- Ernestai, trečiadienį taip susijaudinau dėl to, ką pasakėte, kad išbėgdama kai ką pamiršau: savo apsikabinimą. Negaliu nė apsakyti, kaip man jo stigo. Kaip jo ilgėjausi pastarąsias dvi dienas. Tarsi būčiau netekusi jūsų, tarsi nebeegzistuotumėte. Norėjau jums paskambinti, tačiau vien balsas be kūno nebūtų jo atstojęs. Man reikėjo kūno prisilietimo. Ar galėtumėte man padaryti tą paslaugą?

Ernestas, nenorėdamas parodyti, kaip jam bus malonu atgauti apsikabinimą, akimirką padvejojo ir tarė:

-Kadangi jau esame taip sutarę... - ir trumpai prisiglaudė prie jos viršutine kūno dalimi.

Ernestas atsisėdo, širdis tvaksėjo. Kerolaina jam patiko, ir jos prisilietimas buvo malonus: kašmyro megztuko švelnumas, šilti pečiai, siaura, kukli liemenėlės juostelė, einanti per nugarą, tvirtos krūtys, įsirėmusios jam į krūtinę. Kad ir koks nekaltas buvo apsikabinimas, Ernestas atsisėdo jausdamasis susitepęs.

-Ar pastebėjote, kad išėjau neapkabinusi jūsų? - paklausė Kerola.

-Taip, pastebėjau.

-Ar pasigedote?

 

-Na, supratau, kad mano pastaba apie jūsų dukrą palietė jautrią stygą. Ir išmušė jus iš pusiausvyros.

-Pažadėjote, kad kalbėsite tiesiai, Ernestai. Prašau neišsisukinėti, kaip tai daro psichoterapeutai. Pasakykite, ar jums stigo apsikabinimo? O gal jums nemalonu, kai jus apkabinu? Ar malonu?

Ernestas girdėjo nekantravimą Kerolainos balse. Aišku, jai tai buvo be galo svarbu - moteriai reikėjo patvirtinimo, kad ji patraukli, ir kad jis pasiryžęs tapti jai artimas. Ernestas pasijuto priremtas prie sienos, ieškojo tinkamo atsakymo ir galų gale, stengdamasis smagiai šypsotis, tarė:

-Tądien, kai tokios gražios moters, kaip jūs, gražios visomis prasmėmis, apsikabinimas man bus nemalonus, reikės skambinti į laidotuvių biurą.

Kerolą atsakymas nepaprastai padrąsino. „Labai graži moteris -graži visomis prasmėmis!" Daktaro Kuko ir daktaro Cveicungo atgarsiai. Dabar medžiotojas pajudėjo. Laikas aukai griebti masalą.

Ernestas paprašė:

-Papasakokite daugiau apie prisilietimą ir kuo jis jums toks svarbus.

-Nežinau, ką dar galėčiau pridurti, - atsakė Kerola. - Ištisas valandas svajoju apie jūsų prisilietimą. Kartais apima aistra - mirštu, kaip geidžiu, kad būtumėte manyje, sprogstu it geizeris, prisipildau jūsų karščio ir jūsų drėgmės. Kartais tai būna ne seksualus prisilietimas - tiesiog šiltas, mylintis, palaikantis. Šią savaitę vakarais dažniausiai guldavausi anksti, kad įsivaizduočiau esanti su jumis.

Ne, to dar nepakanka, pamanė Kerola. Turiu kalbėti aiškiai, uždegti jį. Bet taip sunku įsivaizduoti seksą su šituo šlykštyne. Storas, riebus - kasdien tas pats dėmėtas kaklaraištis, tie patys nudrengti „Rockport" imituojantys išeiginiai batai.

Ir ji kalbėjo toliau:

-Labiausiai mėgstu svajoti, kaip mes abu sėdime ant šių kėdžių. Tada aš prieinu prie jūsų ir atsisėdu ant grindų, o jūs pradedate glostyti man plaukus. Paskui nusileidžiate prie manęs ant žemės ir glostote mane visą.

Ernestas buvo sutikęs pacienčių, išgyvenančių erotinį perkėlimą, bet nė viena jų taip smulkiai apie tai nekalbėjo ir jo taip nejaudino. Jis sėdėjo tylėdamas, prakaituodamas, svarstydamas savo galimybes ir visomis valios jėgomis priešindamasis erekcijai.

-Prašėte manęs kalbėti nuoširdžiai, - kalbėjo Kerola. - Sakyti, ką galvoju.

-Taip, prašiau, Kerolaina. Ir jūs darote kaip tik tai, ką turite daryti. Nuoširdumas - didžiausia psichoterapijos dorybė. Mes galime, mes privalome kalbėti apie viską... tol, kol abu liekame savo fizinėje erdvėje.

-Ernestai, man tai netinka. Šnekų, žodžių man neužtenka. Žinote mano istoriją su vyrais. Nepasitikėjimas taip giliai įsišaknijęs. Negaliu kliautis žodžiais. Prieš Ralfą lankiausi pas kitus psichoterapeutus - nueidavau į vieną ar dvi konsultacijas. Jie elgėsi taip, kaip reikia, pažodžiui laikėsi taisyklių, nepažeidė profesinės etikos, sergėjosi artumo. Ir nė vienas man nepadėjo. Iki Ralfo. Iki tol, kol sutikau tikrą psichoterapeutą: lankstų žmogų, pasirengusį atsižvelgti į tai, kas man yra, ko man reikia. Jis išgelbėjo man gyvastį.

-Išskyrus Ralfą nė vienas niekuo nepadėjo?

-Tai buvo tik žodžiai. Išeidama iš jų kabinetų ničnieko neišsinešdavau. Dabar irgi tas pats. Kai išeinu nepalytėjusi jūsų, žodžiai išsisklaido, jūs išnykstate, jei nelieka jūsų atspaudo ant mano odos.

Šiandien būtinai turiu ką nors padaryti, galvojo Kerola. Ištraukti iš šio spektaklio kokios nors naudos. Ir viską baigti.

-Tiesą sakant, Ernestai, - kalbėjo ji, - šiandien labiausiai norėčiau ne kalbėtis, o sėdėti šalia jūsų ant sofos ir tiesiog jausti, kad esate šalia.

-Taip darydamas jausčiausi nepatogiai - ne tokiu būdu geriausiai galiu jums padėti. Mes turime tiek daug darbo, tiek daug ką aptarti.

Tai, kad Kerolainai trūko fizinio kontakto, Ernestui darė vis didesnį įspūdį. Tai ne toks poreikis, tarė jis sau, nuo kurio reikėtų su siaubu trauktis. Tai pacientės jausena, į kurią reikia rimtai atsižvelgti. Tai poreikis, kurį reikia suprasti ir tyrinėti kaip bet kurį kitą poreikį.

Praeitą savaitę Ernestas lankėsi bibliotekoje ir susirado knygų apie erotinį perkėlimą. Jį pribloškė Froido perspėjimas, skirtas tiems, kas gydo „gaivališkai aistringas moteris". Tokias pacientes Froidas vadina „gamtos vaikais", kurie net dėl dvasingumo neatsisako kūniškumo ir paklūsta tik „avižinės košės logikai ir virtinukų argumentams".

Pesimistiškai vertindamas tokių pacienčių gydymą, Froidas tvirtino, kad psichoterapeutui lieka dvi nepriimtinos išeitys: atsakyti į pacientės meilę arba tapti baisaus moters įniršio taikiniu. Bet kuriuo atveju, teigė Froidas, tenka susitaikyti su nesėkme ir nutraukti gydymą.

Taip, Kerola buvo viena iš tų „gamtos vaikų". Nekyla abejonių. Bet ar Froidas teisus? Ar tėra tik dvi galimybės, vienodai nepriimtinos, ar psichoterapeutas būtinai turi rinktis vieną iš jų? Froidas šias išvadas padarė beveik prieš šimtą metų, apimtas Vienos autoritarizmo dvasios. Galbūt dabar viskas būtų kitaip. Gal Froidas neįsivaizdavo dvidešimto amžiaus pabaigos - didesnio psichoterapeutų nuoširdumo, kai pacientas ir psichoterapeutas turi bendrauti kalbėdami tiesą.

Kiti Kerolos žodžiai nutraukė Ernesto apmąstymus.

- Gal mes tiesiog galėtume persėsti ant kušetės ir ten šnekėtis? Pernelyg šalta, pernelyg slogu kalbėtis su jums tokiu atstumu. Pabandykime kelias minutes. Tik atsisėkite prie manęs. Pažadu daugiau nieko neprašyti. Ir užtikrinu, kad man tai padės kalbėti ir pasiekti savo gelmes. Ak, nepurtykite galvos; viską žinau apie APA elgesio kodeksus, standartinius metodus ir veiksmus. Bet, Ernestai, negi visai nelieka vietos kūrybai? Negi tikras psichoterapeutas neturėtų rasti būdo, kaip padėti visiems pacientams?

Kerola sumaniai žaidė Ernestu, parinko tinkamus žodžius: „Amerikos psichiatrų asociacija", „standartai", „psichoterapijos vadovėliai", „profesinio elgesio kodeksai", „taisyklės", „kūrybingumas", „lankstumas". Tarsi mojuotų raudona vėliavėle prieš bulių ikonoklasta.

Klausantis Ernestui atmintyje iškilo Seimuro Troterio žodžiai: Oficialiai patvirtinta metodika? Meskite visas metodikas. Kai subręsite kaip psichoterapeutas, mielai naudositės nuoširdumo galimybe, ir tada jūsų psichoterapijos vadovu taps paciento poreikiai, o ne APA profesiniai standartai. Keista, kaip dažnai jis šiuo metu prisimena Seimurą. Regis, guodžia mintis, kad jis pažįsta psichoterapeutą, jau prieš tai žengusį šiuo keliu. Akimirką Ernestas netgi buvo pamiršęs, kad Seimuras taip ir nerado kelio atgal.

Gal Kerolainos perkėlimas darosi nevaldomas? Seimuras sakė, kad perkėlimas negali būti per stiprus, juo stipresnis perkėlimas, tvirtino jis, juo jis veiksmingesnis ginklas kovoti su paciento savinaika. Dievaž, Kerolaina tikrai griovė savo gyvenimą! Kodėl ji susitaikė su tokia santuoka?

Ernestas prisiminė Jungo patarimą su kiekvienu pacientu elgtis kaip su individualybe, kiekvienam pacientui sukurti naują psichoterapine kalbą. Jis prisiminė, kad Seimuras žengė dar toliau ir pareiškė, kad psichoterapeutas kiekvienam pacientui turi sukurti naują kalbą. Tie žodžiai jam suteikė jėgų. Ir ryžto. Jis atsistojo, nuėjo prie kušetės, įsitaisė kamputyje ir tarė:

-Pabandykime.

Kerola priėjo, atsisėdo šalia, kiek galėdama arčiau, tik nesiliesdama, ir tučtuojau prabilo:

-Šiandien mano gimtadienis. Man trisdešimt šešeri. Ar sakiau, kad mano gimimo diena sutampa su mamos?

-Sveikinu, Kerolaina. Tikiuosi, kad kiti trisdešimt šeši gimtadieniai jums bus vis geresni ir geresni.

-Ačiū, Ernestai. Jūs tikai labai mielas. - Tai tarusi ji pasilenkė ir pakštelėjo Ernestui į skruostą. Fui, pagalvojo, citrininiu limonadu kvepiantis losjonas. Šlykštu.

Kūniško artumo poreikis, sėdėjimas ant sofos, o dabar dar bučinys į skruostą - viskas šiurpiai priminė Seimuro Troterio pacientę. Tačiau Kerolaina, be abejo, bus daug lengviau pataisyti, nei impulsyviąją Belę. Ernestas pajuto šiltą dilgčiojimą. Leido jam kilti, akimirką juo mėgavosi, o tada savo kylantį susijaudinimą nuginė į toliausią proto kertelę, grįžo prie darbo ir nutaisė profesionalų balsą.

-Dar pakartokite, kada gimė ir kada mirė jūsų mama, Kerolaina.

-Ji gimė 1937-aisiais, o mirė prieš dešimt metų, sulaukusi keturiasdešimt aštuonerių. Šią savaitę pagalvojau, kad jau sulaukiau trijų ketvirčių jos amžiaus.

-Kokius jausmus tai sukelia?

-Liūdna dėl jos. Koks skurdus buvo jos gyvenimas. Trisdešimties paliko vyras. Visą gyvenimą augino savo du vaikus. Nieko neturėjo - tiek mažai laimės patyrė. Labai džiaugiuosi, kad sulaukė, kol baigiau teisę. Taip pat džiaugiuosi, kad mirė prieš Džebo teismą ir kalėjimą. Ir prieš tai, kai sugriuvo mano gyvenimas.

-Šioje vietoje mes baigėme praeitą konsultaciją, Kerolaina. Mane stebina jūsų įsitikinimas, kad mama trisdešimties metų buvo pasmerkta, kad neturėjo kitos išeities - tik būti nelaiminga ir mirti kupina apgailestavimo. Tarsi visos vyrų netekusios moterys būtų pasmerktos tokiam pačiam likimui. Bet ar tai tiesa? Argi ji neturėjo kitų galimybių? Gyventi visavertį gyvenimą?

Tikras vyrų mėšlas, pamanė Kerola. Norėčiau pamatyti, kaip jis gyventų visavertį gyvenimą pamestas su dviem vaikais, neturėdamas išsilavinimo, nes leido mokytis savo sutuoktinei, nesulaukdamas iš tos veltėdės jokios pagalbos, ir ant bet kokio padoraus darbo durų matydamas užrašą „Įeiti draudžiama".

-Nežinau, Ernestai. Gal jūs ir teisus. Man tai nauja mintis. - Tačiau nesusilaikė nepridūrusi: - Vis dėlto man atrodo, kad vyrai sumenkina daugumai moterų tenkančius vargus.

-Turite galvoje šį vyrą? Čia? Dabar?

-Ne, ne tai norėjau pasakyti - tai tik feminizmo atšvaitai. Žinau, kad jūs mano pusėje, Ernestai.

-Ir aš turiu aklųjų dėmių, Kerolaina, todėl laukiu, kad jas parodytumėte — dar daugiau, trokštu to. Tačiau nemanau, kad tai viena iš jų. Man atrodo, jūs nepagalvojote, kad mama buvo atsakinga už savo gyvenimo būdą.

Kerola prikando liežuvį ir nieko neatsakė.

-Bet pakalbėkime daugiau apie jūsų gimtadienį, Kerolaina. Žinote, paprastai gimtadienius švenčiame taip, tarsi jie būtų priežastis džiaugtis, bet aš visada maniau, kad yra priešingai, kad gimtadieniai — tai liūdni kelio ženklai, rodantys praeinantį gyvenimą, o jų šventimas - tik bandymas paneigti liūdesį. Ar ir jūs panašiai manote? Gal galite papasakoti, kokios mintys kyla sulaukus trisdešimt šešerių? Sakėte, kad sulaukėte trijų ketvirčių savo mamos amžiaus. Ar jūs, kaip ir ji, nematote išeities? Ar tikrai esate pasmerkta amžinai nešti nelaimingos santuokos jungą?

-Aš tikrai neturiu išeities, Ernestai. Kaip manote, ką turėčiau daryti?

Ernestas, norėdamas atsisukti į Kerolaina, uždėjo ranką ant sofos atlošo. Kerola paslapčiom atsisegė antrą palaidinės sagą, prisislinko arčiau ir atrėmė galvą į Ernesto ranką ir petį. Akimirką, tik akimirką Ernestas leido sau uždėti ranką jai ant galvos ir paglostyti plaukus.

Štai, šliuzas pradeda šliaužti, pagalvojo Kerola. Pažiūrėsime, kiek jis šiandien prišliauš. Tikiuosi, ištversiu. Ji stipriau priglaudė galvą. Ernestas jautė ant peties jos galvos svorį. Kvėpė jos gaivų citrininių vaisių kvapą. Dirstelėjo žemyn į jos iškirptę. Ir tada staiga atsistojo.

-Kerolaina, žinote, manau, mums verčiau grįžti ten, kur buvome. - Ir persėdo ant kėdės.

Kerola liko ten pat. Vos ne verkdama paklausė:

-Kodėl nepasilikote ant sofos? Todėl, kad padėjau galvą jums ant peties?

-Jaučiu, kad taip negaliu geriausiai jums padėti. Manau, turime išlaikyti tam tikrą erdvę ir atstumą, kad galėtume dirbti.

Kerola nenorom atsisėdo ant kėdės, nusiavė batus ir parietė kojas po savimi.

-Ko gero, negražu to klausti - galbūt nesąžininga, - bet man įdomu, ar jaustumėtės kitaip, jei būčiau patraukli moteris?

-Tikrai visai ne ta bėda. - Ernestas stengėsi susikaupti. - Tiesą sakant, kaip tik atvirkščiai; tikroji priežastis, kodėl negaliu būti su jumis fiziškai artimas, yra ta, kad man atrodote žavi ir patraukli. O aš negaliu jumis erotiškai žavėtis ir tuo pat metu būti jūsų psichoterapeutas.

-Žinote, Ernestai, ką galvoju? Jau sakiau, ar ne, kad maždaug prieš mėnesį buvau nuėjusi į jūsų paskaitą Printer's Inc. knygyne?

-Taip, sakėte, kad tada nusprendėte pas mane apsilankyti.

-Na, prieš paskaitą jus stebėjau ir netyčia pamačiau, kaip bandėte suvilioti gražią šalia jūsų sėdinčią moterį.

Ernestą nukrėtė šiurpas. Šūdas! Ji matė mane su Nen Karlina. Tai bent įklimpau. Ir į ką įsivėliau?

Dabar Ernestas suprato, koks rimtas dalykas psichoterapeuto atvirumas. Nebebuvo prasmės svarstyti, ką Maršalas ar kiti mokytojai atsakytų į Kerolainos teiginį. Jis taip nuo visų nutolo, taip nusižengė tradiciniams metodams, taip atsiskyrė nuo visuotinai priimtos klinikinės praktikos, kad liko vičvienaitis - pasiklydęs laukinėje rizikingoje psichoterapijoje. Vienintelė jo galimybė buvo likti nuoširdžiam ir vadovautis savo instinktais.

-Ir... kaip dėl to jaučiatės, Kerolaina?

-Kaip jūs jaučiatės, Ernestai?

-Sutrikęs. Atvirai kalbant, Kerolaina, tai baisiausias psichoterapeuto košmaras. Siaubingai nejauku kalbėtis su jumis ar su kuriuo kitu pacientu apie asmeninius santykius su moterimis, tačiau pasiryžau sakyti tiesą, todėl neišsisukinėsiu nuo jūsų klausimo, Kerolaina. O dabar pasakykite, kaip jūs jaučiatės?

-O, kyla daug įvairiausių jausmų. Pavydas. Pyktis. Pasipiktinimas. Liūdesys.

-Ar galėtumėte į juos pasigilinti? Pavyzdžiui, į pyktį ir pasipiktinimą.

-Viskas tėra atsitiktinumas. O kad būčiau padariusi tą patį, ką ir ji - pasislinkusi ir atsisėdusi šalia. O kad būčiau išdrįsusi jus užkalbinti.

-Ir... tada?

-Tada viskas galėjo būti kitaip. Sakykite tiesą, Ernestai, kas būtų įvykę, jei būčiau priėjusi prie jūsų, jei būčiau pabandžiusi jus suvilioti? Ar būtumėte susidomėjęs manimi?

-Visi tie sąlygos jungtukai: tie „jei" ir „būtų buvę"; ko iš tiesų klausiate, Kerolaina? Jau ne kartą sakiau, kad jūs man atrodote graži. Nesuprantu - ar norite, kad dar kartą tai ištarčiau?

-O aš nesuprantu, Ernestai, ar savo klausimu jūs norite išsisukti nuo manojo.

-Ar būčiau atsakęs, jai būtumėte mane užkalbinusi? Atsakau, kad galbūt taip. Norėjau pasakyti - taip. Veikiausiai būčiau atsakęs.

Tyla. Ernestas jautėsi apsinuoginęs. Jo bendravimas su Kerolaina taip skyrėsi nuo kitų pacientų, kad Ernestas rimtai susimąstė, ar jis gali toliau ją gydyti. Be abejo, ne tik Froidas, bet ir visi psichoanalizės teoretikai, kuriuos jis skaitė šią savaitę, būtų nutarę, kad pacientė su tokiu erotiniu perkėlimu kaip Kerolainos yra nepagydoma - juolab ne Ernesto.

-Tai ką dabar jaučiate? - pasiteiravo jis.

-Kaip tik tai ir turėjau galvoje, kalbėdama apie atsitiktinumą, Ernestai. Kauliukas būtų nukritęs šiek tiek kitaip, ir dabar mes galėtume būti meilužiai, o ne psichoterapeutas ir pacientė. Nuoširdžiai tikiu, kad būdamas meilužis man labiau padėtumėt, nei būdamas psichoterapeutas. Neprašyčiau jūsų daug, Ernestai, tik kad susitiktume kartą ar porą per savaitę, apsikabintumėte mane ir padėtumėte atsikratyti tos seksualinės frustracijos, kuri mane žudo.

-Suprantu jus, Kerolaina, tačiau esu jūsų psichoterapeutas, o ne meilužis.

-Bet juk tai grynas atsitiktinumas. Nieko nėra būtino, viskas galėjo būti kitaip. Ernestai, atsukime laikrodį argai - grįžkime į knygyną ir dar kartą meskime kauliuką. Būkite mano meilužis; mirštu iš nevilties.

Kalbėdama Kerolaina nusliuogė nuo kėdės, prišliaužė prie Ernesto, atsisėdo ant grindų prie jo kėdės ir uždėjo ranką jam ant kelių.

Ernestas vėl uždėjo ranką Kerolainai ant galvos. Dieve, man patinka liesti šią moterį. O jos karštas troškimas su manimi mylėtis - dievaž, suprantu ją. Kiek kartų mane buvo užvaldęs geismas? Man jos gaila. Suprantu ir tai, ką ji kalba apie atsitiktinumą. Man irgi sunku. Mieliau būčiau jos meilužis nei psichoterapeutas. Norėčiau nučiuožti nuo kėdės ir ją nurengti. Norėčiau glamonėti jos kūną. Kas žino? Tarkime, būčiau sutikęs ją knygyne. Tarkime, būtume tapę meilužiais. Galbūt ji teisi - gal taip būčiau davęs jai daugiau, nei būdamas jos psichoterapeutas! Bet to mums niekad nesužinoti - šio eksperimento atlikti negalima.

-Kerolaina, tai, ko jūs prašote: atsukti laikrodį atgal, tapti jūsų meilužiu... Atsakysiu tiesiai... tokia pagunda kyla ne tik jums - man tai taip pat skamba viliojamai. Manau, mudviem būtų gera drauge. Bet bijau, kad šio laikrodžio, - tarė Ernestas, rodydamas į užslėptą laikrodį knygų lentynoje, - negalima atsukti atgal.

Kalbėdamas Ernestas vėl paglostė Kerolainai plaukus. Ji stipriau prisiglaudė prie jo kojos. Staiga Ernestas atitraukė ranką ir tarė:

-Prašau, Kerolaina, grįžkite ant savo kėdės ir paklausykite, pasakysiu jums kai ką svarbaus.

Jis palaukė, kol Kerola pakštelėjo jam į kelį ir atsisėdo. Tegu jis pasako šią menką protesto kalbą, tegu pažaidžia šį žaidimą. Jam reikia pačiam sau suvaidinti, kad priešinasi.

-Atsitraukime šiek tiek atgal, - pasiūlė Ernestas, - ir patyrinėkime, kas čia vyksta. Pasakysiu, kaip man viskas atrodo. Jūs apimta nevilties. Ieškote mano, kaip psichinės sveikatos profesionalo, pagalbos. Mes susitinkame ir aš jums įsipareigoju - įsipareigoju padėti iškęsti jūsų vargą. Dėl mūsų susitikimų intymumo jūs pajuntate man meilę. Bijau, kad ir aš nesu visai nekaltas; manau, kad mano elgesys — apsikabinimas, plaukų glostymas - kursto liepsnas. Nerimauju dėl to. Tačiau dabar negaliu staiga apsigalvoti, pasinaudoti jūsų meile man ir nuspręsti patirti su jumis malonumą.

-Bet, Ernestai, jūs nesupratote esmės. Norėjau pasakyti, kad tapdamas mano meilužiu būtumėte pats geriausias psichoterapeutas. Penkerius metus mes su Ralfu...

-Ralfas yra Ralfas, o aš esu aš. Kerolaina, mūsų laikas baigėsi, ir šį pokalbį turėsime pratęsti kitą konsultaciją. - Ernestas atsistojo, rodydamas, kad susitikimas baigtas. - Tačiau noriu dar kai ką pasakyti. Tikiuosi, kad per kitą konsultaciją jūs pradėsite daugiau naudotis tuo, ką jums galiu pasiūlyti, užuot be paliovos bandžiusi griauti sienas.

Apsikabindama Ernestą Kerola tarė:

-Ir aš noriu kai ką pasakyti. Jūs aiškinote - ir iškalbingai, kad neičiau mamos pėdomis, kad nenusimesčiau atsakomybės už savo gyvenimą. Ir šiandien aš paklausiau jūsų patarimo - pabandžiau pataisyti savo gyvenimą. Supratau, ko man reikia, ir stengiausi tai gauti. Jūs liepėte gyventi taip, kad ateityje netektų apgailestauti - kaip tik tai ir noriu daryti.

Ernestas nesugalvojo tinkamo atsakymo.

Populiariausi