Irvin D. Yalom

 

(Aštuonioliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

 

LAISVĄ VALANDĄ MARŠALAS sėdėjo ant stalo ir mėgavosi savo klevų bonsu: devynių nuostabių klevelių su sprogstančiais tamsiai raudonais lapais giraite. Praeitą savaitę jis juos persodino. Atsargiai baksnodamas valgomąja lazdele nuvalė nuo kiekvieno medelio šaknų žemę, o tada, kaip visada, susodino juos į didelį keraminį dubenį dviem nevienodo dydžio grupelėmis: po tris ir šešis medelius, o tarp jų padėjo pilkai rausvą iš Japonijos atvežtą akmenėlį. Maršalas pastebėjo, kad vienas klevelis didesnėje grupelėje pradėjo svirti ir po kelių mėnesių jis greičiausiai jau įsibrautų į kaimyno erdvę. Jis atsikirpo penkiolika centimetrų vario vielutės, atsargiai užvyniojo ją ant aikštingojo klevelio kamieno ir švelniai atlenkė atgal. Kas kelias dienas jis vis po truputį lenks medelį, o po penkių šešių mėnesių vielutę nuvynios, kol ji nepažeidė įstabiojo klevelio kamieno. O, pamanė jis, kad psichoterapija būtų tokia paprasta.

Šiaip jis būtų kvietęsis žmoną, kad pataisytų neklaužadą klevelį, tačiau savaitgalį juodu susikivirčijo ir jau trys dienos kaip nesikalba. Šis įvykis viso labo metų metus stiprėjančio susvetimėjimo simptomas.

Viskas prasidėjo, kaip Maršalui atrodė, prieš kelerius metus, kai Širlė pradėjo lankyti pirmuosius ikebanos kursus. Ji aistringai pamėgo šį meną ir atskleidė savo nepaprastus gebėjimus. Ne, pats Maršalas negalėjo įvertinti jos meistriškumo - jis ničnieko nenutuokė apie ikebaną ir neketino ja domėtis, tačiau negalėjo nepastebėti pilno kambario juostų ir prizų, kuriuos ji laimėjo per parodas.

Netrukus Širlės gyvenimas ėmė suktis aplink ikebaną. Jos draugai buvo vien ikebanos aistruoliai, su Maršalu ji turėjo vis mažiau ir mažiau bendra. Lyg to būtų negana, jos aštuoniasdešimtmetis ikebanos meistras, kuriam ji buvo vergiškai atsidavusi, paragino Širlę užsiimti budistų vipasanos meditacija, kuri netrukus iš jos pareikalavo dar daugiau laiko.

Prieš trejus metus Maršalas sunerimo, kaip ikebana ir vipasana (apie kurią jis taip pat nieko nenorėjo žinoti) paveiks jų santuoką, tad pasiūlė Širlei stoti į klinikinės psichologijos doktorantūrą. Jis vylėsi, kad bendra specialybė juos suartins. Taip pat tikėjosi, kad tapusi specialiste Širlė galės geriau įvertinti jo profesionalumą. Netrukus jis galėtų siųsti jai savo pacientus, mintis apie papildomas pajamas buvo maloni.

Tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip jis svajojo. Širlė įstojo į doktorantūrą, bet savo pomėgių neatsisakė. Dabar ji ne tik rinko ir tvarkė augalus, meditavo Dzen centre, bet ir studijavo, tad Maršalui laiko visai neliko. Ir štai prieš tris dienas jį pribloškė žinia, kad Širlė jau baigia rengti daktaro disertaciją apie ikebanos pratybų veiksmingumą gydant panikos priepuolius.

„Nuostabu, - pasakė jis jai. - Puiki parama mano kandidatūrai į Psichoanalizės instituto prezidento postą: keistuolė žmona, siūlanti keistą puokščių psichoterapiją!"

Juodu mažai kalbėjosi. Širlė namo grįždavo tik nakvoti, be to, jie miegojo skirtinguose kambariuose. Sekso tarp jų nebuvo jau mėnesių mėnesius. O dabar Širlė dar pradėjo streiką ir virtuvėje. Vakarais Maršalas ant virtuvinio stalo rasdavo tik naują puokštę.

Rūpindamasis savo mažąja klevų giraite Maršalas aprimo. Jam buvo taip gera vynioti ant medelio vielutę. Tikras malonumas... taip, bonsai maloniai atitraukė jo dėmesį.

Tačiau gyvenime viskas kitaip. Širlė būtinai turėjo viską išpūsti, paversti gėles savo raison d'etre. Jokio saiko. Ji netgi pasiūlė į nuolatinių pacientų priežiūros programą įtraukti bonsų auginimą. Kvaiša! Maršalas prisegė kelis žemyn linkstančius kadagio ūgliukus ir palaistė visus medelius. Jam tai buvo sunkus metas. Erzino ne tik Širlė; nuvylė ir Ernestas, skubotai užbaigęs supervizijas. Be to, kilo ir kitų nemalonumų.

Pirmiausia į konsultaciją neatėjo Adriana. Net nepaskambino. Labai keista. Nepanašu į ją. Maršalas laukė kelias dienas, tada paskambino jai ir, balso pašto dėžutėje paskyręs susitikimą kitą savaitę tuo pačiu metu, paprašė, kad praneštų, jei tas laikas jai netinka.

O ką daryti su mokesčiu už praleistą valandą? Paprastai Maršalas nė negalvodamas paimtų pinigus už praleistą konsultaciją, tačiau aplinkybės buvo ypatingos, ir Maršalas kelias dienas svarstė. Piteris jam davė tūkstantį dolerių - užmokestį už penkias Adrianos konsultacijas. Kodėl tiesiog nenuskaičius dviejų šimtų už praleistą susitikimą? Ar Piteris kada nors apie tai sužinotų? O jei ir taip, ar įsižeistų? Ar pagalvotų, kad Maršalas pasielgė nesąžiningai ir smulkmeniškai? Kad nesijaučia dėkingas už Piterio kilnumą - už investicijas į dviračių šalmų kompaniją, už padovanotą paskaitų ciklą, roleksą?

Kita vertus, geriausiai būtų elgtis taip, kaip elgtųsi su bet kuriuo kitu pacientu. Piteris gerbtų jį už profesinį nuoseklumą, kad laikosi nustatytos tvarkos. Tiesą sakant, juk Piteris jam ne sykį priekaištavo, kad neima deramo mokesčio už savo paslaugas.

Galų gale Maršalas nusprendė paimti pinigus už praleistą konsultaciją. Tai būtų teisinga - tuo jis neabejojo. Bet kodėl jį kamuoja nerimas? Kodėl niekaip negali atsikratyti niūraus jausmo, kad teks pasigailėti šio sprendimo?

Šios varginančios mintys tebuvo menkas dulkių debesėlis, palyginti su audra, kuri kilo dėl Maršalo vaidmens išmetant iš instituto

Setą Pandę. Artas Bukertas, žymus humoristas, nukniaukė iš San Francisko Chronicle pacientų susigrąžinimo istoriją (TRAUKITĖS, FORDAI, TOJOTOS, ŠEVROLETAI; DABAR PSICHIATRAI SUSIGRĄŽINA PRODUKCIJĄ) ir parašė satyrą apie tai, kad netrukus psichoterapeutai kabinetus atidarys automobilių remonto dirbtuvėse ir gydys automobilių laukiančius klientus. Užmezgę naują partnerystę ir suvieniję jėgas, pasak humoristo, psichoterapeutai ir automobilių serviso darbuotojai klientui-pacientui suteiks penkerių metų garantiją, įsipareigodami kartu kontroliuoti stabdžius ir impulsus, degimo sistemą ir atkaklumą, automatinio tepimo ir nusiraminimo būdus, vairą ir nuotaikas, taip pat stebėti duslintuvą, dujų išmetimo sistemą ir skrandžio bei žarnyno veiklą, neužmiršdami varančiojo veleno ir potencijos.

Bukerto satyra HENRIS FORDAS IR ZIGMUNDAS FROIDAS NUSPRENDĖ SUSIVIENYTI pasirodė laikraščiuose The New York Times ir The International Herald Tribūne. Apsiaustį pajutęs instituto prezidentas Džonas Veldonas tučtuojau nusiplovė rankas ir visus klausimus nukreipė Maršalui, susigrąžinimo plano vykdytojui. Nenusiteikę juokauti kolegos psichoanalitikai iš visos šalies ištisą savaitę skambino Maršalui. Per vieną dieną jis sulaukė keturių psichoanalizės institutų prezidentų skambučių: Niujorko, Čikagos, Filadelfijos ir Bostono - visi buvo sudirgę.

Maršalas juos ramino žinia, kad atsišaukė tik vienas pacientas ir kad jis pats jį gydo itin veiksminga ir greita psichoterapija, kad skelbimas apie pacientų susigrąžinimą daugiau spausdinamas nebus.

Tačiau ir jis nieko negalėjo padaryti, kai paskambino itin suirzęs daktaras Sanderlandas, Tarptautinės psichoanalizės asociacijos prezidentas, ir pranešė nemalonią žinią, kad Šelis Merimanas atsiuntė jam kelias faksogramas ir skambino telefonu. Merimanas buvo įpykęs ir tvirtino, kad klaidingi daktaro Pandės metodai jam pakenkė; ir jei jo reikalavimas atlyginti žalą nebus tučtuojau patenkintas, jis paduosiąs institutą j teismą.

-Koks velnias čia vyksta? - paklausė daktaras Sanderlandas. -Visa šalis iš mūsų juokiasi. Ir vėl! Pacientai į konsultacijas atsineša „Klausykitės prozako"* kopijas; vaistų kompanijos, neurochemikai, bihevioristai ir tokie kritikai kaip Džefris Mesonas baigia pasikasti po mūsų pamatais. Atgaivintų prisiminimų sekėjai ir jų priešininkai, įteigtų prisiminimų šalininkai, mina mums ant kulnų. Po paraliais, psichoanalizei to mažų mažiausiai - kartoju, mažų mažiausiai, — reikia! Kieno įgaliotas jūs padavėte tą skelbimą apie susigrąžinimą?

----------------------------

* Listening to Prozac, 1993 m. išleista ir sensaciją sukėlusi JAV psichoterapeuto Peterio D. Kramerio knyga apie antidepresantus ir jų poveikį asmenybei.

----------------------------

Maršalas ramiai paaiškino apie institutui kilusį pavojų ir būtinybę paskelbti susigrąžinimo akciją.

-Apgailestauju, kad jums nebuvo pranešta apie šiuos įvykius, daktare Sanderlandai, - pridūrė Maršalas. - Jei viską nuodugniai ap-svarstytumėte, neabejoju, tikrai suprastumėte mūsų veiksmų logiką. Be to, mes tiksliai laikėmės protokolo. Kitą dieną po institute vykusio balsavimo viską sutikrinau su Rėjumi Velingtonu, Tarptautinės asociacijos sekretoriumi.

-Su Velingtonu? Ką tik girdėjau, kad jis su savo kabinetu ir visa klinika keliasi į Kaliforniją! Dabar pradedu suprasti logiką. Pietų Kalifornijos kopūstų ir špinatų logiką. Visos šios katastrofos scenarijus buvo sukurtas Holivude.

-San Franciskas, daktare Sanderlandai, yra šiaurės Kalifornijoje, šeši šimtai kilometrų į šiaurę nuo Holivudo - maždaug tokiu pačiu atstumu kaip Bostonas nuo Vašingtono. Mes ne pietų Kalifornijoje. Patikėkite manimi, mūsų veiksmai remiasi šiaurietiška logika.

 

-Šiaurietiška logika? Mėšlas! Kodėl jūsų šiaurietiška logika jums nepasakė, kad daktarui Pandei septyniasdešimt ketveri, kad jis miršta nuo plaučių vėžio? Žinau, jis tikra rakštis subinėje, bet kiekgi jis trauks? Metus? Dvejus? Esate psichoanalizės daržo konservatorius. Šiek tiek kantrybės, šiek tiek santūrumo, ir gamta būtų išravėjusi jūsų lysvę. Gerai, gana jau! - tarė daktaras Sanderlandas. - Kas padaryta, tas padaryta. Man neramu dėl ateities: turiu skubiai apsispręsti ir noriu iš jūsų informacijos. Tas Šelis Merimanas grasina teismu. Jis nori gauti septyniasdešimt tūkstančių už padarytą žalą. Mūsų advokatai mano, kad pasitenkintų puse to. Žinoma, mes baiminamės, kad tai nebūtų precedentas. Ką jūs apie tai manote? Ar jis rimtai grasina? Ar gavęs septyniasdešimt, o gal net trisdešimt penkis tūkstančius dolerių jis pasitrauktų? Ir daugiau nereikalautų? Ar tie pinigai jį nutildytų? Ar taktiškas tas jūsų ponas Merimanas?

Maršalas, nutaisęs kuo labiau pasitikintį savimi balsą, skubiai atsakė:

-Patarčiau jums nieko nedaryti, daktare Sanderlandai. Palikite šį reikalą man. Galite kliautis manimi - sutvarkysiu viską greitai ir gerai. Grasinimai nieko verti, užtikrinu jus. Tas vyrukas blefuoja. Ar pinigai jį nutildytų, ar nuramintų? Nieku gyvu. Nė negalvokite - jis tikras sociopatas. Turime laikytis tvirtai.

Tą pačią popietę, lydėdamas Šelį į savo kabinetą, Maršalas suvokė padaręs siaubingą klaidą: pirmą kartą per visą savo karjerą jis pažeidė paciento ir psichoterapeuto konfidencialumą. Kalbėdamasis telefonu su Sanderlandu jis puolė į paniką. Kaip galėjo pavadinti Šelį sociopatu? Jis neturėjo ničnieko sakyti Sanderlandui apie poną Merimaną.

Maršalas nerado sau vietos. Jei ponas Merimanas sužinotų, tai arba paduotų jį į teismą už piktnaudžiavimą pasitikėjimu, arba, išgirdęs apie Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos dvejones, pareikalautų atlyginti žalą. Padėtis darėsi katastrofiška.

Tėra viena protinga išeitis, pamanė Maršalas: kuo greičiau paskambinti daktarui Sanderlandui ir pripažinti savo netaktą - neapgalvotą ir visai suprantamą klaidą, kilusią dėl dviprasmiško lojalumo. Juk jis norėjo pagelbėti ir asociacijai, ir savo pacientui. Be abejo, daktaras Sanderlandas jį suprastų, ir tuomet jo garbės reikalas būtų niekam apie tai nepasakoti. Žinoma, tai nepataisytų jo reputacijos nacionalinėse ir tarptautinėse psichoanalitikų draugijose, tačiau Maršalas dabar nebegalėjo rūpintis savo įvaizdžiu ar politine ateitimi. Dabar jo tikslas buvo ištaisyti padėtį.

Šelis įėjo į kabinetą ir ilgiau nei įprastai pastovėjo prie Maslerio skulptūros.

-Man patinka tas oranžinis gaublys, daktare. Jei kada nuspręsite jį parduoti, praneškite man. Čiupinėčiau jį, kad atvėsčiau ir nusiraminčiau, prieš kiekvieną svarbų žaidimą. - Šelis klestelėjo ant kėdės. - Na, daktare, man šiek tiek geriau. Jūsų interpretacijos padėjo. Tikrai geriau žaidžiau tenisą; kaip išprotėjęs padavinėjau kamuoliuką. Mes su Viliu treniravomės po tris keturias valandas per dieną ir, manau, kitą savaitę turime daug šansų laimėti turnyrą La Koštoje. Tai geroji žinia. Bet dėl kitų dalykų dar reikia padirbėti.

-Dėl kitų dalykų? - paklausė Maršalas, nors puikiai žinojo, kas tai yra.

-Jūs žinote. Tai, ką darėme praeitą savaitę. Kaip neišsiduoti. Norite dar kartą pabandyti? Prisiminti? Dešimties dolerių banknotas... Jūs spėjate penkis kartus, aš spėju penkis kartus.

-Ne. Ne. Nebūtina. Supratau, ką norėjote pasakyti... Jūs aiškiai atskleidėte esmę. Tačiau praeitos konsultacijos pabaigoje minėjote, kad jums kilo minčių, kaip galėtume toliau dirbti.

-Tikrai taip. Štai koks mano planas. Jūs aną kartą išsidavėte ir tai per mūsų kuklų lošimą jums kainavo keturiasdešimt dolcių, ir aš, be abejo, taip išsiduodu žaisdamas savo pokerį. O kodėl aš išsiduodu? Dėl streso, dėl daktaro Pandės „klaidingos psichoterapijos" - juk taip sakėte, ar ne?

-Panašiai.

-Kiek atsimenu, tai buvo jūsų žodžiai.

-Man atrodo, sakiau „klaidingi metodai".

-Gerai, „klaidingi metodai". Vienas ir tas pats. Dėl daktaro Pandės klaidingų metodų išsiugdžiau blogus įpročius lošiant pokerį. Kaip jūs praeitą savaitę išsidavėte, taip ir aš baisiausiai išsiduodu lošdamas. Tuo neabejoju - tik dėl to per mūsų draugišką žaidimą pralošiau keturiasdešimt tūkstančių dolerių.

-Taip, kalbėkite, - paragino Maršalas, stengdamasis būti atsargus. Nors ir pasiryžęs visais įmanomais būdais nuraminti pacientą ir kuo greičiau bei sėkmingiau baigti psichoterapiją, jis pajuto pavojų. - Kuo tai susiję su psichoterapija? - paklausė jis Šelio. - Tikiuosi, nemanote, kad žaisiu su jumis pokerį. Ko galėtumėte išmokti lošdamas su manimi?

-Pala, daktare. Ar aš ką nors sakiau apie pokerį su jumis? Nors neneigiu, ta mintis šmėkštelėjo galvoje. Ne, man reikia tikro lošimo. Man reikia stebėtojo, kai žaidžiu rimtą žaidimą iš didelių sumų ir dėl to jaučiu įtampą. Man reikia pasinaudoti jūsų stebėjimo įgūdžiais, kad parodytumėte man, kaip aš išsiduodu ir kaip pralošiu.

-Norite, kad važiuočiau pas jūsų draugus ir stebėčiau, kaip lošiate pokerį? - Maršalas pajuto palengvėjimą.

Kad ir koks keistas buvo šis prašymas, jis nebuvo toks baisus, kaip Maršalas nuogąstavo prieš kelias minutes. Dabar jis sutiks su visais prašymais, kurie padėtų atsikratyti daktaro Sanderlando ir amžiams baigti Šelio terapiją.

-Gal juokaujate? Važiuosite pas mano bičiulius? Žmogau, tai bent atrodytų - atsivežčiau į lošimą asmeninį psichoterapeutą! Šelis kvatodamasis pliaukštelėjo sau per kelius. - O, žmogau... šaunu... Daktare, mes taptume legenda, mes abu - aš, kad atsivežiau į pokerį savo terapeutą su kušete... Vyrai apie tai kalbėtų ištisą tūkstantmetį.

-Džiaugiuosi, kad tai jus taip pralinksmino, pone Merimanai. Abejoju, ar jus suprantu. Gal pasakytumėte man, koks gi jūsų planas?

-Yra tik vienas būdas. Jums reikia nueiti su manim į profesionalų kazino ir stebėti, kaip žaidžiu. Niekas mūsų nepažins. Lošime inkognito.

-Norite, kad su jumis važiuočiau į Las Vegasą? Atšaukčiau susitikimus su kitais pacientais?

-Oho, daktare. Jūs ir vėl. Šiandien nenustygstate vietoje. Pirmą kartą matau jus tokį. Ar aš ką nors sakiau apie Las Vegasą, ar kad turėtumėte atšaukti konsultacijas? Viskas labai paprasta. Dvidešimt minučių kelio nuo čia, greitkeliu oro uosto link, yra pirmos klasės lošimo namai „Avokadas". Viskas, ko jūsų prašau - ir tai mano paskutinis prašymas, - vieno vienintelio jūsų vakaro. Dviejų trijų valandų. Jūs stebėsite, kaip aš elgiuosi lošdamas. Kiekvieno ėjimo pabaigoje parodysiu jums savo užverstas kortas, kad tiksliai žinotumėte, kuo lošiu. Jūs mane stebėsite: kaip elgiuosi, kai turiu geras kortas, kai blefuoju, kai traukiu kortą, stengdamasis surinkti laivą ar vienos spalvos kortas, kai turiu geras ir man nesvarbu, kokios kortos bus atverstos. Stebėsite viską: mano rankas, gestus, veido išraišką, akis, kaip žaidžiu su žetonais, kada tampau ausį, kasausi pautus, krapštausi nosį, atsikosiu, ryju seiles - viską, ką darau.

-Sakėte, kad tai paskutinis prašymas? - pasiteiravo Maršalas.

-Tikrai! Jūsų darbas bus baigtas. Visa kita atliksiu aš: paimsiu, ką man duosite, išnagrinėsiu ir ateityje panaudosiu. Kai išeisime iš „Avokado", jūsų darbas bus baigtas; būsite padaręs viską, ką gali padaryti psichoterapeutas.

-Ir... ėėė... mes tai kaip nors įforminsime? - Maršalui sukosi galva. Oficialus Šelio laiškas jį išgelbėtų: tučtuojau nusiųstų jį Sanderlandui.

-Turite galvoje mano pasirašytą laišką, kuriuo patvirtinčiau, kad gydymas buvo sėkmingas?

-Kažką panašaus, laisva forma, tik jums ir man. Patvirtintumėte, kad sėkmingai jus išgydžiau, kad nebeliko simptomų, - aiškino Maršalas.

Šelis dvejojo, jam irgi svaigo galva.

-Sutikčiau, daktare... Jei mainais parašytumėte laišką, kad esate patenkintas mano padaryta pažanga. Tai gali padėti užklijuoti santuokines žaizdas.

-Gerai, pakartosiu dar kartą, - tarė Maršalas. - Aš važiuoju į „Avokadą" ir dvi valandas stebiu jūsų žaidimą. Tada mes pasikeičiame laiškais ir mūsų darbas baigtas. Sutinkate? Galime paspausti rankas? - Maršalas atkišo delną.

-Gal veikiau pustrečios valandos - man reikės laiko paruošti jus žaidimui, po to išklausyti jūsų ataskaitą.

-Gerai, pustrečios valandos. Abu vyrai paspaudė rankas.

-Dabar, - pasiūlė Maršalas, - sutarkime, kada susitiksime ,Avokade".

-Šįvakar? Aštuntą valandą? Rytoj su Viliu savaitei išvažiuoju į La Kostą.

-Šįvakar negaliu. Turiu įsipareigojimų - mokomoji praktika.

-Blogai, aš taip nekantrauju pradėti. Negalite kaip nors išsisukti be praktikos?

-Apie tai negali būti nė kalbos. Tai aš ją organizuoju.

-Gerai, pagalvokime. Grįšiu po savaitės; ar jums tiktų kitas penktadienis - aštunta valanda? Susitiktume „Avokado" restorane?

 

Maršalas linktelėjo. Šeliui išėjus jis susmuko ant kėdės ir pajuto, kaip jį užplūsta palengvėjimas. Nuostabu! Kaip tai įvyko, svarstė jis. Kad jis, vienas geriausių analitikų pasaulyje, jaučia palengvėjimą ir dėkingas laukia pasimatymo su pacientu „Avokade"?

Patuksenęs į duris Šelis įėjo ir vėl atsisėdo.

-Pamiršau kai ką pasakyti, daktare. Klubo taisyklės neleidžia stovėti ir stebėti pokerio. Jums reikės lošti su manim. Štai, atnešiau jums vadovėlį.

Šelis padavė Maršalui knygą „Teksaso užgrobimas - lošiame Teksasą".

-Nesinervinkite, daktare, — tarė Šelis, išvydęs siaubo iškreiptą Maršalo veidą. Tai nesunkus žaidimas. Dvi užverstos ir penkios atverstos kortos. Knygoje viskas paaiškinta. Kitą savaitę pasakysiu viską, ką turite žinoti prieš žaidimą. Kaskart, kai iškrisite, - prarasite tik statomą sumą. Nebus labai daug.

-Jūs rimtai? Man reikės žaisti?

-Žinote ką, daktare, grąžinsiu jums pusę pinigų. O jei gausite labai geras kortas, likite žaisti ir statykite - taip galėsite laimėti. Iš pradžių perskaitykite knygą, o kai susitiksime, paaiškinsiu daugiau. Jums tai geras lošimas.

Maršalas stebėjo, kaip Šelis atsistoja ir kulniuoja iš kabineto, braukdamas pro šalį dar paglosto oranžinį gaublį.

Geras lošimas, kurgi ne. Pone Merimanai, geras lošimas man bus tada, kai paskutinį kartą regėsiu tave ir tavo gerus lošimus.

Populiariausi