Irvin D. Yalom

 

(Devynioliktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

 

 

IŠTISAS SAVAITES VALANDŲ valandas Ernestas kamavosi su Kerola. Konsultacijos buvo kupinos erotinės įtampos, ir nors Ernestas iš visų jėgų stengėsi išlaikyti ribas, Kerola vos jų nepralaužė. Jie susitikdavo du kartus per savaitę, bet pati nenumanydama Kerola užėmė daug daugiau Ernesto laiko, nei skirtos penkiasdešimt minučių. Susitikimų dienomis Ernestas pabusdavo rytą apimtas džiugaus laukimo. Jis įsivaizduodavo, kad Kerolaina stebi jį veidrodyje, kai jis įnirtingai prausiasi, kruopščiai skutasi ir tepasi Royall Lyme losjonu.

„Kerolainos dienos" buvo puošimosi dienos. Ernestas apsimaudavo savo geriausias išlygintas kelnes, apsirengdavo šiugždančius spalvingus marškinius ir užsirišdavo elegantiškiausią kaklaraištį. Prieš kelias savaites Kerolaina norėjo atiduoti jam vieną Veino kaklaraiščių - jos vyras per silpnas, kad galėtų išeiti, paaiškino ji, o kadangi butas San Franciske ankštokas, ji stengiasi išdalyti didumą jo išeiginių drabužių. Ernestas, dideliam Kerolainos pykčiui, žinoma, atsisakė dovanos, nors Kerolaina visą valandą stengėsi jį perkalbėti. Tačiau kitą rytą rengdamasis Ernestas baisiausiai užsigeidė to kaklaraiščio. Jis buvo labai dailus: japoniški mažų tamsių gėlyčių motyvai aplink ryškų spindintį miško žalumo žiedą. Ernestas ieškojo tokio parduotuvėse, bet veltui - aišku, jis buvo vienintelis. Kartais sukdavo galvą, kaip sužinojus, kur ji tokį gavo. Galbūt, jei Kerolaina vėl pasiūlys, Ernestas atsakys, kad pasibaigus terapijai ir praėjus keleriems metams jis priimtų tokią dovaną. Kerolainos dienos buvo ir naujų drabužių dienos. Šiandien jis apsivilko naują liemenę ir užsimovė naujas kelnes, kurias pirko per metinį Wilkes Baskford išpardavimą. Viržių rausvumo liemenė puikiai tiko prie jo rausvų marškinių su sagutėmis apykaklės kampuose ir rudų eglutės rašto kelnių. Ko gero, pamanė jis, liemenė gražiau atrodytų be švarko. Jis užmes švarką ant kėdės ir bus tik su marškiniais, kaklaraiščiu ir liemene. Ernestas apžiūrėjo save veidrodyje. Taip, šitaip geriau - drąsoka, bet jam tinka.

Ernestui patiko stebėti Kerolaina: kaip ji grakščiai įžengdavo į jo kabinetą, kaip prieš sėsdamasi pasitraukdavo kėdę arčiau jo, kaip užsikeldavo koją ant kojos, o jos kojinės seksualiai sušiugždėdavo. Jam patiko ta pirmoji akimirka, kai prieš pradėdami darbą jie žvelgdavo vienas kitam į akis. O visų labiausiai jam patiko, kaip ji juo žavisi, kaip pasakoja savo fantazijas apie jį masturbuojantis, o tos fantazijos darosi vis vaizdingesnės, vis jausmingesnės, vis aistringesnės. Valanda niekada neprailgdavo, o pasibaigus konsultacijai Ernestas ne kartą skubėjo prie lango, kad paskutinį kartą pažvelgtų į Kerolaina, lipančią jo laiptais. Po pastarųjų dviejų susitikimų jis pastebėjo keistą dalyką: regis, laukiamajame ji persiauna sportbačius, matydavo, kaip ji nuskrieja laiptukais ir nurisnoja tolyn Sakramento gatve!

Na ir moteris! Dieve, kaip gaila, kad juodu nesusitiko knygyne, o tapo psichoterapeutu ir paciente! Ernestui viskas Kerolainos patiko; jos guvus ir skvarbus protas, ugnelė akyse, lengva eisena ir grakštus kūnas, žvilgančios raštuotos kojinės, laisvumas ir atvirumas kalbant apie seksą: apie geismą, masturbacijas, vienos nakties nuotykius.

Jam patiko jos pažeidžiamumas. Nors išoriškai Kerolaina atrodė tvirta ir smarki (tikriausiai tai būtina teismo salėje), ji buvo pasirengusi atverti savo skaudamas vietas. Pavyzdžiui, baimę, kad savo neapykantą vyrams perduos dukrai, nuoskaudą dėl tėvo išėjimo, sielvartą dėl mamos, neviltį pakliuvus į santuokos su nekenčiamu vyru spąstus.

Nepaisydamas potraukio Kerolainai, Ernestas ryžtingai laikėsi psichoterapijos nuostatų ir nuolat sekė save. Jis buvo tikras, kad puikiai dirba. Turėjo stiprų motyvą jai padėti, būdavo susikaupęs ir kartais pateikdavo skvarbių įžvalgų. Pastaruoju metu jis atskleidė Kerolainai visą gyvenimą trukusios jos nuoskaudos ir neapykantos šaknis. Parodė, kad ji nesuvokia, jog galima gyventi kitaip.

Kai tik Kerolaina savo šalutiniais klausimais apie Ernesto asmeninį gyvenimą ar prašymais dėl fizinio kontakto bandydavo sutrukdyti psichoterapiją, - o tai darydavo per kiekvieną konsultaciją, - Ernestas sumaniai ir kategoriškai pasipriešindavo. Vis dėlto pastarąją konsultaciją pasielgė gal ir pernelyg kategoriškai, kai į Kerolainos prašymą kelias minutes „pasėdėti ant sofos" atsakė egzistencinio šoko terapija. Jis nubrėžė ant popieriaus lapo liniją, viename jos gale pažymėjo Kerolainos gimimo datą, kitoje - mirties dieną. Padavęs jai lapą paprašė pažymėti, kuriame taške ji esanti dabar. Tada paprašė truputį pamedituoti savo atsakymą.

Šį būdą Ernestas naudodavo ir su kitais pacientais, bet niekad nesulaukė tokio stipraus atsako. Kerolaina padėjo kryžiuką per ketvirtadalį nuo pabaigos, porą minučių tylėdama žvelgė į jį, o tada ištarė:

-Koks trumpas gyvenimas, - ir puolė į ašaras.

Ernestas paprašė pasakyti daugiau, bet ji tik papurtė galvą ir pasakė:

-Nežinau, nežinau, kodėl taip verkiu.

-Manau, aš žinau, Kerolaina. Man atrodo, jūs apraudate visą savo nenugyventą gyvenimą. Tikiuosi, kad psichoterapija išlaisvins dalį šio gyvenimo.

Tada ji dar smarkiau sukūkčiojo ir paskubom išmovė iš kabineto. Neapkabinusi Ernesto.

Ernestas visada džiaugdavosi tais atsisveikinimo apsikabinimais, kurie tapo konsultacijos dalimi, tačiau griežtai atmesdavo visus kitus

Kerolainos prašymus ją paliesti, tik kartais sutikdavo trumpam atsisėsti prie jos ant sofos. Šiuos pasisėdėjimus jis nutraukdavo po kelių minučių arba anksčiau, jei Kerolaina prisislinkdavo per arti arba pats pernelyg susijaudindavo.

Tačiau Ernestas negalėjo nematyti viduje kirbančių nerimą keliančių perspėjimų. Jis suprato, kad Kerolainos dienomis pernelyg smarkiai jaudinasi. Be to, Kerolaina klastingai brovėsi į jo svajones, o kartais ir į fantazijas masturbuojantis. Save stebinčiam Ernestui nelaimę pranašavo ir tai, kad svajonėse veiksmas visuomet vykdavo jo kabinete. Jį be galo jaudino fantazijos, kuriose Kerolaina sėdėdavo kabinete priešais jį ir pasakodavo savo rūpesčius. Ernestui užtekdavo pamoti pirštu, ir ji prisislinkdavo arčiau; jis parodydavo jai, kad sėstųsi ant kelių ir toliau kalbėtų, o pats pamažu atsagsty-davo jos palaidinę, atsegdavo liemenėlę, glostydavo ir bučiuodavo jos krūtis, švelniai nutraukdavo kelnaites ir pamažu nuslysdavo su ja ant grindų. Ji ir toliau šnekėdavosi su juo kaip pacientė, kol jis maloniai įsiskverbdavo į ją ir ilgais lėtais judesiais pasiekdavo prislopintą orgazmą.

Šios fantazijos ir jaudino, ir kėlė pasibjaurėjimą - jos grėsė patiems jo gyvenimo pamatams, tarnystei, kuriai jis pasiaukojo. Jis puikiai suprato, kad seksualinį jaudulį svajonėse sustiprindavo jo absoliučios galios Kerolainai jausmas ir uždrausta klinikinė situacija. Lytinių tabu laužymas visuomet jaudina. Juk ir Froidas prieš šimtmetį pabrėžė, kad jei draudžiamas elgesys taip neviliotų, nereikėtų tabu. Ir nors Ernestas aiškiai suprato, iš kur kyla jo jaudinančios fantazijos, jų žavesys nuo to nesusilpnėjo.

Ernestas suvokė, kad jam reikia pagalbos. Pirmiausia jis griebėsi literatūros apie erotinį perkėlimą ir atrado daugiau, nei tikėjosi. Jį paguodė žinia, kad ne viena psichoterapeutų karta bandė įveikti šią bėdą. Daugelis pabrėžė, kaip suprato ir pats Ernestas, kad psichoterapeutas neturi vengti erotinių temų psichoterapijoje, peikti ar smerkti pacientų, kad jie neišstumtų jų iš sąmonės ir nemanytų, kad tie norai pavojingi ar kenksmingi. Froidas tvirtino, kad iš paciento erotinio perkėlimo galima daug sužinoti. Vienoje iš savo puikių metaforų jis teigė: nenagrinėti erotinio perkėlimo - tai tas pats, kaip išsikviesti dvasią, o paskui ją išvyti, neuždavus nė vieno klausimo.

Ernestas nurimo skaitydamas, kad dauguma psichoterapeutų, turėjusių lytinių santykių su pacientėmis, tvirtino tai darę iš meilės. „Tačiau nepainiokite to su meile, - rašė kiti psichoterapeutai. - Tai ne meilė, o tik viena iš seksualinio išnaudojimo formų." Jį guodė ir tai, kad daugelis prasižengusių psichoterapeutų jautė, kaip ir jis pats, kad būtų žiauru nesuteikti kūniškos meilės pacientėms, kurioms jos taip reikia!

Kiti teigė, kad nebūtų stipraus erotinio perkėlimo, jei psichoterapeutas nesąmoningai prie to neprisidėtų. Žymus psichoanalitikas siūlė psichoterapeutams pažvelgti į savo pačių lytinį gyvenimą ir įsitikinti, ar jų „libido ir narcizo biudžetas būtų teigiamas". Tai tiko Ernestui ir jis nusprendė papildyti savo libido ir savimylos biudžetą atnaujindamas santykius su sena drauge Marša. Jųdviejų bendravimas nebuvo aistringas, bet vienas kitą seksualiai juodu patenkindavo.

Mintis apie pasąmoningą bendradarbiavimą nedavė Ernestui ramybės. Juk gali būti, kad jis slapta perduoda savo geismą Kerolainai ir trikdo ją, sakydamas viena, o kūnu kalbėdamas kita.

Kitas psichiatras, kurį Ernestas itin gerbė, rašė, jog kai kurie išdidūs psichoterapeutai užmezga lytinius santykius, kai juos apima neviltis, kad nesugebės išgydyti pacientės, kai žlunga jų pasitikėjimas savimi kaip visagaliais gydytojais. Tai man netinka, pamanė Ernestas, bet jis pažinojo žmogų, kuriam tokia išvada tiko, - Seimurą Troterį! Kuo daugiau jis mąstė apie Seimurą - apie jo puikybę, išdidumą, neva esąs „paskutinės galimybės psichoterapeutas", apie jo tikėjimą, kad jei panorės, išgydys bet kokį pacientą, - tuo labiau aiškėjo, kas įvyko tarp Seimuro ir Belės.

Ernestas kreipėsi pagalbos į draugus, daugiausia jis tikėjosi iš Paulo. Su Maršalu kalbėtis nenorėjo nė už ką. Maršalo atsakas būtų visiškai aiškus: pirmiausia jį pasmerktų, paskui supyktų, kad Ernestas nusižengė tradiciniams metodams, ir galop griežtai pareikalautų, kad jis nutrauktų psichoterapiją su paciente ir pradėtų asmeninę psichoanalizę.

Be to, Maršalas nebedalyvavo jo gyvenime. Praeitą savaitę keistai susiklosčius įvykiams Ernestas baigė supervizijas. Prieš šešis mėnesius Ernestas priėmė naują pacientą Džesą, kuris staiga nutraukė dvejus metus trukusį gydymąsi pas vieną San Francisko psichoanalitiką. Kai Ernestas pasiteiravo, kodėl jis metė analizę, Džesas papasakojo keistą nutikimą.

Džesas, nenuilstantis bėgikas, vieną dieną bėgiodamas po Aukso Vartų parką po raudonojo japoninio klevo svyruoklio šakomis pastebėjo kažką judant. Kai pribėgo arčiau, išvydo savo psichoanalitiko žmoną, aistringai apsikabinusią krokų spalvos drabužiu apsirengusį budistų vienuolį.

Tai bent dilema. Džesas neabejojo, kad tai jo psichoanalitiko žmona: jis mokėsi ikebanos, o ji buvo žinoma Sogetsu mokyklos, naujoviškiausios ikebanos tradicijos, meistrė. Jie buvo du kartus susitikę puokščių parodose.

Ką dabar jam daryti? Jo psichoanalitikas buvo oficialus, šaltas žmogus, Džesas jam nejautė ypatingos meilės, tačiau gydytojas buvo kompetentingas ir doras. Jis daug padėjo Džesui, tad Džesas nenorėjo jo užgauti atskleisdamas skaudžią tiesą apie jo žmoną. Kita vertus, kaip jis galėtų tęsti analizę slėpdamas tokią baisią paslaptį? Džesas tematė vieną išeitį: nutraukti analizę prisidengus kokiu nors neišvengiamu darbotvarkės pasikeitimu.

Džesas žinojo, kad jam dar reikia psichoterapijos, tad priėmė sesers, klinikinės psichoterapijos specialistės, patarimą ir pradėjo dirbti su Ernestu. Džesas buvo senos turtingos San Francisko šeimos atžala. Slegiamas tėvo ambicijų ir vilčių, kad jis galų gale imsis šeimos banko verslo, Džesas maištavo visose srityse: buvo išmestas iš koledžo, dvejus metus plaukiojo banglentėmis, piktnaudžiavo alkoholiu ir kokainu. Kai po penkerių metų skausmingai išsiskyrė su žmona, pamažu pradėjo tvarkytis savo gyvenimą. Iš pradžių ilgai gulėjo ligoninėje ir dalyvavo ambulatorinėje gydymo programoje, padedančioje atsikratyti piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis. Paskui studijavo kraštovaizdžio architektūrą - savo pasirinktą specialybę, o tada dvejus metus lankė psichoanalizę pas Maršalą. Siekdamas palaikyti gerą fizinę būklę reguliariai bėgiojo.

Per pirmuosius šešis psichoterapijos pas Ernestą mėnesius Džesas papasakojo, kodėl metė psichoterapiją, tačiau neatskleidė buvusio psichoterapeuto pavardės. Sesuo Džesui pripasakojo daugybę istorijų, kaip psichoterapeutai mėgsta apkalbinėti vienas kitą. Tačiau slenkant savaitėms Džesas ėmė vis labiau pasitikėti Ernestu ir vieną dieną staiga ištarė buvusio psichoterapeuto vardą: Maršalas Streideris.

Ernestas buvo priblokštas. Tik ne Maršalas Streideris! Tik ne jo nepalaužiamasis supervizorius-Gibraltaro Uola! Ernestui iškilo ta pati dilema kaip ir Džesui. Jis nieku gyvu negalėjo atskleisti Maršalui tiesos - jį varžė konfidencialumo įsipareigojimai, bet taip pat negalėjo lankyti supervizijų, žinodamas tokią svarbią paslaptį. Vis dėlto šis įvykis pernelyg neprislėgė Ernesto, jis vis tiek jau ketino baigti supervizijas, Džeso žinia jam tik padėjo greičiau apsispręsti.

Taigi gerokai nerimaudamas Ernestas pranešė Maršalui apie savo sprendimą. „Maršalai, jau kurį metą jaučiu, kad laikas nukirpti virkštelę. Jūs mane ilgai vedėte, o dabar, sulaukęs trisdešimt aštuonerių, nusprendžiau pagaliau išeiti iš namų ir gyventi savarankiškai."

Ernestas buvo pasiryžęs atremti smarkų Maršalo puolimą. Gerai žinojo, ką jam sakys supervizorius. Be abejo, tvirtins, kad reikia išnagrinėti tokio skuboto baigimo motyvus. Žinoma, teirausis, kada Ernestas taip nusprendė. Patetišką Ernesto troškimą tapti savarankišku terapeutu Maršalas sugriaus akimirksniu. Jis tvirtins, kad tai veikiau jaunatviškas maištas. Galbūt net užsimins, kad Ernesto ūmumas liudija, jog jam stinga brandumo, kurio taip reikia kandidatui į Psicho-analizės institutą.

Keista, bet Maršalas nepasakė nieko panašaus. Jis atrodė pavargęs, išsiblaškęs ir tik atsainiai ištarė: „Taip, gal jau ir laikas. Vėliau bet kada galėsime susitikti. Sėkmės jums, Ernestai!"

Tačiau šie žodžiai nesuteikė Ernestui palengvėjimo ir nepadėjo užbaigti supervizijų. Tik sutrikdė. Taip, ir nuvylė. Pasipriešinimas jam būtų labiau patikęs nei toks abejingumas.

Pusantros valandos skaitęs ilgą straipsnį apie psichoterapeutų ir pacientų seksualinį elgesį, kurį jam atsiuntė Paulas, Ernestas pakėlė ragelį.

-Dėkui už „Kabinetinius Romeo ir Meilės Kankinamus Daktarus"! Jergutėliau, Paulai.

-A, matau, kad gavai mano faksogramą.

-Taip, savo nelaimei.

-Kodėl nelaimei, Ernestai? Luktelk, pasiimsiu belaidį telefoną ir atsisėsiu į savo patogųjį krėslą. Jaučiu, kad tai bus istorinis pokalbis... Gerai... Taigi dar kartą, kodėl „nelaimei"?

-Todėl, kad „Kabinetinis Romeo" nesusijęs su tuo, kas čia vyksta. Straipsnio autorius niekina tai, kas vertinga, apie ką jis ničnieko nenutuokia. Vulgariais žodžiais galima sumenkinti bet kokį aukštesnį jausmą.

-Tai tau taip viskas atrodo, nes esi pernelyg arti, kad matytum, kas vyksta. Tačiau tau svarbu pažvelgti, kaip tai atrodo iš šalies. Ernestai, po pastarojo mūsų pokalbio nerimavau dėl tavęs. Paklausyk, ką kalbėjai: „Noriu būti tiesus, myliu savo pacientę, jai stinga prisilietimų, esu pakankamai lankstus, kad galėčiau suteikti jai kūnišką artumą, kurio jai reikia psichoterapijoje." Manau, tu kraustaisi iš savo suknisto proto! Man atrodo, ieškai rimtų bėdų. Juk pažįsti mane - nuo tada, kai pradėjome dirbti šį darbą, šaipausi iš senamadiškų froidininkų, tiesa?

Ernestas pritariamai suniurnėjo.

-Bet senis, sakydamas, kad „surasti meilės objektą - visuomet reiškia jį atrasti", taikliai pastebėjo. Ta pacientė kažką tavyje išjudino, kažką iš senų senovės.

Ernestas nieko neatsakė.

-Gerai, Ernestai, užminsiu tau mįslę: kuri iš tavo pažįstamų moterų besąlygiškai mylėjo kiekvieną tavo kūno molekulę? Spėk tris kartus!

-O ne, Paulai. Tu vėl su savo motinomis. Niekada nesigyniau: turėjau tikrai rūpestingą mamą. Pirmieji keleri mano gyvenimo metai buvo puikūs; įgijau tvirtus pasitikėjimo pamatus - veikiausiai iš to ir kyla mano keistas atvirumas. Bet kai pradėjau darytis savarankiškas, ji nebebuvo gera mama. Niekada, iki pat mirties, man taip ir neatleido, kad ją palikau. Tai ką norėjai pasakyti? Kad gyvenimo priešaušry aš, kaip jaunas ančiukas, buvau pažymėtas spaudu ir nuo to laiko vis ieškau ko nors panašaus į mamą antį? Net jei ir taip, - toliau kalbėjo Ernestas, jis tvirtai laikėsi savo; jau anksčiau su Paulu buvo kalbėjęs apie panašius dalykus, - tebūnie, kaip sakai. Yra tavo žodžiuose tiesos! Bet tu viską suprastini - kad esu tik suaugėlis, vis dar ieškantis besąlygiškai priimančios motinos. Nesąmonė! Aš ir visi mes esame kai kas daugiau. Tu klysti, ir visa psichoanalizė klysta, nes užmiršta, kad yra tikri santykiai, kurių neveikia praeitis, kurie egzistuoja dabartyje, kai susiliečia dvi sielos, o ateitis joms svarbesnė, nei seniai praėję laikai. Mus jaudina tai, ko dar nėra, mūsų laukiantis likimas. Mūsų bičiulystė, bendrystė, padedanti pažvelgti į žiaurius egzistencijos faktus ir juos ištverti. Tokie santykiai: tyri, nuoširdūs abipusiški, lygiateisiai - pati stipriausia išlaisvinanti ir gydanti galia.

-Tyri? Tyri? - Paulas pernelyg gerai pažinojo Ernestą, kad jį iš gąsdintų ar sujaudintų draugo oratorystės menas. - Tyri santykiai. Jei jie būtų tyri, nekibčiau prie tavęs. Tu pamišęs dėl tos moters Ernestai. Dėl Dievo meilės, pripažink tai!

-Draugiškas apsikabinimas konsultacijos pabaigoje - ir viskas. Be to, valdau tą situaciją. Taip, fantazuoju. Prisipažįstu. Bet tai ir lieka fantazijos.

-Na, manau, tavo ir jos fantazijos šoką karštą menuetą svajų šalyje. Bet rimtai, Ernestai, įtikink mane. Daugiau jokių prisilietimų? Kai sėdi prie jos ant sofos? Jokių nekaltų bučinių?

Ernestui šmėkštelėjo prisiminimas, kaip jis glostė švelnius Kerolainos plaukus, o ji glaudėsi prie jo. Suvokė, Paulas to nesuprastų ir viską suvulgarintų.

-Ne, tik tiek. Daugiau jokių prisilietimų. Paulai, patikėk manim, aš puikiai dirbu su šia moterimi. Viską kontroliuoju.

-Jei tikėčiau tuo, duočiau tau ramybę. Tačiau kažko aš negaliu suprasti - tos moters siekių. Kad taip valanda po valandos prie tavęs kabinėtųsi. Net kai nustatai aiškias ir griežtas ribas. Ar bent tariesi nustatąs. Neabejoju, tu žavus: kas atsispirtų tam lipšniam mažam užpakaliukui? Bet čia kažkas vyksta: neabejoju, nesąmoningai tu ją drąsini... Nori mano patarimo, Ernestai? Siūlau gelbėtis nuo jos. Tučtuojau! Perduok ją psichoterapeutei. Ir mesk savo atvirumo eksperimentą! Arba apsiribok tik vyrais - bent kol kas!

Padėjęs ragelį Ernestas ėmė žingsniuoti po kabinetą. Paului jis visuomet sakydavo tiesą ir dėl šio melo pasijuto vienišas. Norėdamas prasiblaškyti griebėsi laiškų. Kad atnaujintų draudimą nuo aplaidumo darbe, jis turėjo užpildyti klausimyną, kuriame knibždėte knibždėjo klausimų apie santykius su pacientais. Čia buvo tiesių klausimų. Ar kada nors lietėte pacientą? Jei taip, kokiu būdu? Abiejų lyčių? Kiek laiko? Kurią paciento kūno dalį lietėte? Ar kada nors lietėte pacientės krūtinę, sėdmenis ar kurią kitą seksualią kūno vietą? Ernestui kilo noras sudraskyti anketą į skutelius. Bet nedrįso. Šiomis teismų dienomis niekas nedrįsdavo dirbti psichoterapeutu neturėdamas draudimo nuo aplaidumo darbe. Jis dar kartą paėmė lapą ir prie klausimo „Ar lietėte pacientą?" parašė „taip". Į klausimą „Kokiu būdu?" atsakė: „Paspaudžiau ranką." Prie visų kitų klausimų jis parašė „ne".

Paskui Ernestas atsivertė Kerolainos aplanką ir ėmė ruoštis konsultacijai. Mintimis trumpam grįžo prie pokalbio su Paulu. Perduoti Kerolaina psichoterapeutei? Ji neitų. Mesti eksperimentą? Kodėl? Jis vyksta; viskas juda į priekį. Liautis būti atviram su pacientais? Jokiu būdu! Tiesa mane čia atvedė, tiesa ir išves!

Populiariausi