Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimtas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

 

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

 

 

PENKTADIENIO POPIETĘ, prieš užrakindamas kabinetą, Maršalas apžvelgė savo mėgstamus daiktus. Viskas buvo savo vietose: žvilganti palisandro vitrina, kurioje stovėjo chereso taurės suktomis kojelėmis, stiklo skulptūrėlės, „Auksinė laiko spiralė". Tačiau niekas nepraskaidrino jo slogios nuotaikos ir nenustūmė gerklėje įstrigusio kamuoliuko.

Uždaręs duris jis stabtelėjo ir pabandė patyrinėti savo nerimą. Jį kėlė ne tik po trijų valandų vyksiantis susitikimas su Šeliu „Avokade" -nors, dievaž, ir jo būtų užtekę. Ne, tai buvo visai kas kita - Adriana. Savaitės pradžioje ji vėl neatėjo į susitikimą ir nepaskambino. Maršalas suglumo. Čia kažkas ne taip: tokia išauklėta ir kilminga moteris šitaip nepasielgtų. Maršalas nusirašė sau dar du šimtus dolerių iš Piterio jam paliktų pinigų, šįkart ilgai nesvarstęs. Tuoj pat paskambino Adrianai ir paliko žinutę, kad kuo greičiau su juo susisiektų.

Galbūt sutikęs ją priimti, nors psichoterapija turėjo būti ir trumpalaikė, jis padarė taktinę klaidą. Galbūt ji labiau abejojo dėl santuokos, nei prisipažino Piteriui, ir tikriausiai jai buvo nemalonu apie tai kalbėtis. Juk Piteris sumokėjo Maršalui, jis buvo Piterio terapeutas, o dabar dar tapo ir jo investuotoju. Taip, kuo daugiau Maršalas apie tai mąstė, tuo aiškiau suprato, kad nusižengė sveikam protui. Kaip tik tai ir yra blogiausia pažeidus ribas - slidus kelias, kai viena klaida paskui save traukia kitą.

Praėjo jau trys dienos, kai jis skambino Adrianai, bet atsakymo vis dar nesulaukė. Maršalas neskambindavo pacientams daugiau nei kartą, tačiau dabar jis atsirakino duris, grįžo į kabinetą ir vėl surinko numerį. Šįkart jam pranešė, kad linija atjungta! Telefonų kompanija daugiau informacijos neteiks.

Važiuodamas namo Maršalas svarstė du visiškai priešingus paaiškinimus. Arba Adriana, galbūt išprovokuota tėvo, smarkiai susikivirčijo su Piteriu ir daugiau nenori bendrauti su jo buvusiu psichoterapeutu. Arba Adrianai įgriso tėvas ir ji, pagauta impulso, šoko į lėktuvą ir išskrido pas Piterį į Ciurichą. Praeitą konsultaciją ji užsiminė, kad nelengva gyventi atskirai.

Tačiau nė viena hipotezė nepaaiškino, kodėl Adriana jam nepaskambino. Ne, kuo daugiau Maršalas apie tai galvojo, tuo grėsmingiau viskas atrodė. Liga? Mirtis? Savižudybė? Aišku, ką reikia daryti: paskambinti Piteriui į Ciurichą! Maršalas žvilgtelėjo į roleksą, einantį milisekundžių tikslumu. Šešios vakaro. Vadinasi, Ciuriche trečia ryto. Jam teks luktelėti ir paskambinti Piteriui vidurnaktį, po pasimatymo su Šeliu. Tuomet Šveicarijoje bus devynios.

Atidaręs garažo vartus ir statydamas automobilį Maršalas pastebėjo, kad Širlės nėra. Išvažiavo vakarui. Kaip visada. Dabar tai vykdavo taip dažnai, kad Maršalas nebesusigaudė jos darbotvarkėje. Galbūt ji atlieka stažuotę klinikoje, gal baigia klinikinės psichologijos kursus, o gal moko ikebanos ar dalyvauja kokioje nors ikebanos parodoje, ar medituoja Dzen centre.

Maršalas atidarė šaldytuvo dureles. Nieko nėra. Širlė vis dar neruošia valgyti. Kaip paprastai ant virtuvinio stalo paliko jam naują puokštę. Po vaza buvo laiškelis, kuriame ji rašė grįšianti iki dešimtos. Maršalas užmetė akį į puokštę: paprastas trijų kalijų motyvas: dviejų baltų ir vienos krokų spalvos. Ilgi grakštūs baltos ir krokų spalvos kalijų koteliai buvo susipynę, o tanki tamsiai raudonų uogų kekė skyrė jas nuo trečiosios kalijos, kuri buvo pavojingai persilenkusi per įskilusį alyvinį keraminį dubenėlį.

Kodėl ji jam palieka tas puokštes? Akimirką, tik akimirką, Maršalui toptelėjo, kad Širlė jau seniai daro puokštes iš krokų spalvos ir baltų kalijų. Tarsi norėtų perduoti jam kokią žinią. Tačiau jis skubiai išmetė tai iš galvos. Gaišti laiką tokiems trumpalaikiams niekams jam atrodė nepakenčiama. Juk galima nuveikti tiek naudingų dalykų. Pavyzdžiui, paruošti vakarienę. Arba įsiūti sagas jam į marškinius. Arba užbaigti disertaciją, kuri, kad ir kokia keista, turi būti parašyta prieš pradedant imti pinigus iš pacientų. Širlė puikiai moka reikalauti lygių teisių, galvojo Maršalas, bet taip pat moka švaistyti laiką ir be galo atidėlioti akimirką, kai turės įžengti į mokių suaugusiųjų pasaulį, nes kol kas visas jos sąskaitas padengia vyras.

Užtat Maršalas mokėjo išnaudoti laiką. Nustūmęs tolyn puokštę jis atsivertė popietinį Examiner ir suskaičiavo dienos pelną už akcijas. Paskui, vis dar įsitempęs ir virpantis, nusprendė pasimankštinti, griebė gimnastikos krepšį ir nužingsniavo į Krikščioniškąją jaunimo sąjungą. Užkąsti galės vėliau, „Avokado" restorane.

 

* * *

 

Šelis visą kelią į „Avokadą" švilpavo „Dzip-a-dy-du-dai..."

Praėjusi savaitė buvo šauni. Jis žaidė tenisą kaip niekad gyvenime, ištempė Vilį iki Kalifornijos senjorų dvejeto čempionato ir pabandė patekti į nacionalinį čempionatą. Bet toli gražu ne tik tai...

Vilis, apimtas pakilios nuotaikos, pateikė Šeliui pasiūlymą, kuris vienu ypu galėtų išspręsti visas jo bėdas. Vilis su Šeliu nusprendė dar vieną dieną pasilikti Pietų Kalifornijoje ir pasižiūrėti žirgų lenktynes Holivudo parke. Vilis turėjo dvejų metų ristūną, vardu Omaha, kuris dalyvavo parodomosiose varžybose. Vilis dievino Omahą ir jo žokėjų; pastatė už jį krūvą pinigų ir paragino Šelį padaryti tą patį. Vilis lažinosi pirmas, o Šelis užtruko klube, kur rinko informaciją apie parodomąjį antrųjų lažybų žirgą. Kai Vilis grįžo, Šelis nuėjo lažintis. Tačiau Vilis, pamatęs pasiruošimo aikštelėje žirgus, pasigėrėjęs glotniomis Omahos kojomis ir pastebėjęs, kad varžybų favoritas smarkiai prakaituoja, vėl staiga puolė prie lažybų langelio. Statydamas dar penkis tūkstančius dolerių jis pastebėjo, kad Šelis laukia prie dvidešimties dolerių langelio.

-Kas nutiko, Šeli? Jau dešimt metų lankomės varžybose ir dar nė karto nesu matęs, kad statytum mažiau nei šimtą dolerių. Štai aš laiduoju už šį žirgą savo motina, savo dukra, savo kekše, o tu stovi prie dvidešimties dolerių langelio?

-Na... - Šelis išraudo. - Apsiribojau... žinai... dėl šeimyninės laimės... šiek tiek susiveržėme diržus... prasta darbo rinka... žinoma, pasiūlymų daug, bet laukiu tinkamo... supranti, pinigai nėra svarbiausias dalykas - turiu jausti, kad realizuoju save. Tiesą sakant, Vili, tai Norma... subjuro, žiauriai subjuro dėl mano lošimų, nes ji pagrindinė mūsų šeimos maitintoja. Praeitą savaitę smarkiai susiriejome. Supranti, mano pajamos visuomet buvo šeimos pajamos... o ji savo didelį atlyginimą laikė savo pinigais. Žinai, kaip tos bobšės niurna ir aimanuoja, kad neturi galimybių, o kai jas gauna, kratosi naštos.

Vilis pliaukštelėjo sau per galvą.

-Tai todėl nebuvai per pastaruosius du žaidimus! Šūdas, Šeli, buvau velnioniškai aklas, kad nesusiprotėjau - ei, pala, pala, jie startuoja! Stebėk Omahą! Žiūrėk, kaip tas sušiktas žirgas skrieja! Penktas numeris, Makaronas dėvi geltoną švarką, geltoną skrybėlę; jis palauks pakraštyje su visu būriu, kol kartis bus pakelta iki trijų ketvirčių, o tada perjungs kitą pavarą! Na štai, jie vejasi - Omahos eilė - atsispiria. Pažvelk į kojas, jos beveik neliečia žemės! Ar kada nors matei taip lekiantį žirgą? Kiti priziniai žirgai - atrodo, kad jie bėga atgal. Jis kaip prisuktas - sakau tau, Šeli, jis nubėgtų dar mylią.

Po rungtynių - Omahos laikas buvo aštuonios aštuoniasdešimt, -kai Vilis pasitraukė iš džiūgaujančių nugalėtojų rato, juodu su Šeliu patraukė į klubo barą ir užsisakė „Cingtao".

-Šeli, kiek jau laiko neturi darbo?

-Pusę metų.

-Pusę metų! Kristau, tai siaubinga. Žinai, ketinau kada nors tavim susėsti ir rimtai pasikalbėti, tad galime tai padaryti dabar. Žinai tą man priklausantį didelį projektą Riešutmedžių įlankoje? Na, mes jau dvejus metus po visą miestą ieškome energingų žmonių, kurie taptų visų keturių šimtų skyrių bendrasavininkiais - toks dabar mūsų rūpestis. Visi mano slapti šaltiniai - sakau tau, iššvaistau tam daug pinigų, — teigia, kad po mėnesio būsime patvirtinti. Kitas žingsnis bus surasti veiklių žmonių, be abejo, pasiūlysime jiems išsipirkti pirmumo teises mažomis kainomis, o tada pradėsime rekonstrukcijas.

-Taip. Ir kas?

-Taigi... esmė: man reikia pardavimo vadybininko. Žinau, kad neturi nekilnojamojo turto pardavimo patirties, bet taip pat žinau, kad esi puikus prekiautojas. Prieš kelerius metus, kai pardavei man jachtą už milijoną dolerių, viską atlikai taip sklandžiai, kad išeidamas iš pardavimo salės jaučiausi taip, tarsi būtum padaręs man paslaugą. Esi gabus ir turi tai, ko niekas negalėtų pamėgdžioti - keli žmonėms pasitikėjimą. Visišką pasitikėjimą. Pasitikiu tavimi tūkstančiu procentų. Penkiolika metų žaidžiau su tavim pokerį - prisimeni tą mūsų mėgstamą nesąmonę, jei žemės drebėjimas užverstų kelius, veikiausiai galėtume lošti telefonu.

Šelis linktelėjo.

-Na. Tai visai ne nesąmonė! Aš tuo tikiu - ko gero, esame vienintelė pokerio grupelė, kuri tai galėtų. Pasitikiu tavimi ir visais bičiuliais - aklai. Ateik pas mane dirbti, Šeli. Mėšlas, man tiek valandų reikės treniruotis su tavimi teniso kortuose nacionalinėms varžyboms, kad tave išmestų iš bet kokio kito darbo.

Šelis sutiko dirbti Viliui. Už tą patį šešiasdešimties tūkstančių dolerių atlyginimą, kurį gaudavo ankstesniame darbe. Priedo komisiniai. Bet tai dar ne viskas. Vilis norėjo išsaugoti žaidimą, užtikrinti, kad Šelis galėtų toliau žaisti.

-Žinai tą jachtą už milijoną dolerių? Šaunu joje plaukioti, bet neverta milijono dolerių, nepalyginti su tuo smagumu, kurį patiriu žaisdamas. Jei turėčiau ko nors atsisakyti, laivo neliktų akimirksniu. Noriu, kad mes žaistume ir žaistume, žaistume kaip visada. Pasakysiu tau tiesą: pastarieji du žaidimai be tavęs nebuvo tokie smagūs. Tavo vietą užėmė Dilonas - jis kietas, taip spaudžia kortas, kad ka-ralienės apsiverkia. Devyniasdešimt procentų kortų jis išmeta, nieko nepasilieka atsargai. Nuobodūs vakarai. Žaidimas neteko gyvasties. Kai nelieka tokio svarbaus lošėjo kaip tu, viskas žlunga. Tai pasakyk man, Šeli, ir aš prisiekiu Dievu, tai liks tarp mūsų. Ko tau reikia, kad galėtum lošti?

Šelis papasakojo, kad keturiasdešimties tūkstančių jam užteko penkiolikai metų - ir būtų vis dar užtekę, jei ne tas nesėkmingų kortų laikotarpis. Vilis mielai pasisiūlė duoti jam dar keturiasdešimt tūkstančių - beprocentę atnaujinamąją paskolą dešimčiai metų, apie kurią Norma ničnieko nežinotų.

Šelis dvejojo.

-Pavadinkime tai, - tarė Vilis, - premija už pasirašytą sutartį.

-Na... - abejojo Šelis.

Vilis susiprato ir tučtuojau sugalvojo geresnį būdą pasiūlyti pinigų, kad nekiltų pavojaus jųdviejų santykiams.

-Pala, turiu geresnį pasiūlymą, Šeli. Sumažinkime dešimčia tūkstančių tavo oficialų atlyginimą, tą atlyginimą, apie kurį žinos Norma, ir aš tau duosiu keturiasdešimt tūkstančių avansu - paslėpsime juos Bahamų banko sąskaitoje. Po ketverių metų būsime atsiskaitę. Šiaip ar taip, komisiniai pakels tavo atlyginimą.

Taip Šelis gavo pinigų ir vėl galės lošti. Gavo ir darbą. Ir žaidimo bilietą visam laikui. Dabar net ir Norma negalės paneigti, koks naudingas verslui jo mažasis pokeris su bičiuliais. Na ir dienelė, galvojo Šelis po jų pokalbio, stovėdamas ilgoje eilėje su savo dvidešimt dolerių laimėjusiu bilietu. Beveik tobula diena. Tik vieno gaila: kad šis pokalbis neįvyko praeitą savaitę! Arba vakar. Ar net ne šįryt! Dabar stovėčiau eilėje prie šimto dolerių langelio laikydamas pilną saują bilietų. Aštuonios aštuoniasdešimt! Po paraliais, tai žirgas!

 

 

* * *

Į „Avokadą" Maršalas atvyko per anksti. Tai buvo didelis neonu švytintis pastatas, kurio viduje prie pat įėjimo stovėjo skaisčiai raudona Mazda Miata - reklaminis prizas, kuris bus laimėtas kitą mėnesį, paaiškino durininkas. Nėręs dešimt ar penkiolika žingsnių į tirštą cigarečių dūmų debesį, Maršalas skubiai apsidairė ir tuoj pat grįžo į savo automobilį. Jis buvo per puošniai apsirengęs, mažų mažiausiai norėjo atkreipti į save dėmesį. Geriausiai apsivilkę „Avokado" žaidėjai dėvėjo San Francisko pašiltintus aukso ieškotojų švarkus.

Maršalas kelis kartus giliai įkvėpė, kad išsivalytų plaučiai, ir pastatė automobilį į tamsesnį ryškiai apšviestos stovėjimo aikštelės kampą. Įsitikinęs, kad jo niekas nestebi, atsisėdo ant galinės sėdynės, nusitraukė kaklaraištį, nusivilko baltus marškinius, atsisegė gimnastikos krepšį ir apsirengė savo šiltą sportinį megztinį. Vis dar netiko juodi nublizginti batai ir tamsiai mėlynos kelnės: mažiau patrauktų dėmesį, jei visa apranga derėtų. Taigi jis apsiavė krepšinio sportbačius ir įsirangę į sportines kelnes, slėpdamas veidą nuo dviejų moterų, kurios sustojo greta ir švilpčiojo spoksodamos į jo automobilį.

Maršalas palaukė, kol jos nuėjo, paskutinį kartą įkvėpė gaivaus oro ir nėrė į „Avokado" klubą. Milžiniška pagrindinė galerija buvo padalyta į dvi žaidimų sales: vieną vakarietiško pokerio, kitą - Azijos lošimų. Vakarietiškoje salėje stovėjo penkiolika žaliu fetru aptrauktų pasagos pavidalo stalų, kiekvieną jų apšvietė kabanti Tiffany šviestuvo imitacija, aplink stovėjo dešimt kėdžių lošėjams, o centre buvo vieta krupjė. Trijuose salės kampuose stovėjo kokakolos automatai, o ketvirtajame - didelis lošimų automatas, pilnas pigių lėlių ir pliušinių žvėrelių. Už tris ketvirčius galėjai gauti teisę valdyti žnyplių rinkinį ir pabandyti sugriebti kurį nors prizą. Nuo vaikystės, kai vaikščiodavo lentiniais Atlantik Sičio takais, Maršalas nebuvo tokio matęs.

Prie visų penkiolikos stalų buvo žaidžiamas tas pats žaidimas: Teksaso Hold Em. Skyrėsi tik leidžiama statyti suma. Maršalas žengė prie penkių ir dešimties dolerių stalo ir atsistojęs už vieno lošėjo ėmė stebėti jo kortas. Jis paskaitė Šelio jam duotą knygelę ir suvokė žaidimo pradmenis. Kiekvienas žaidėjas turėjo dvi užverstas kortas. Penkios krupjė kortos buvo dalijamos atverstos, pirmosios trys vienu kartu („flopas"), kitos dvi atskirai („ketvirtoji gatvė" ir „penktoji gatvė").

Buvo statomos didelės sumos. Maršalas prisislinko arčiau prie stalo, kad geriau matytų. Prie jo tučtuojau žengė Dastis, šios skylės bosas smėlio spalvos plaukais, kvepiantis cigarais, iš pažiūros tikras Alenas Ledas, tokiam tikrai nereikia mokytis ryžtingumo. Jis dėbtelėjo į orą praleidžiančius Maršalo krepšinio sportbačius.

-Ei, bičiuli, - tarė jis, - ką čia veiki? Pertrauka?

-Žiūriu, - atsakė Maršalas. - Kol ateis mano draugas ir mes eisime žaisti.

-Žiūri? Gal juokauji! Manai, kad čia galima taip stovėti ir spoksoti? Ar kada nors pagalvojai, kaip dėl to gali pasijusti žaidėjai? Matai, mes rūpinamės, kad žmonės gerai jaustųsi! Kuo tu vardu?

-Maršalas.

-Gerai, Maršalai, kai būsi pasiruošęs lošti, ateik pas mane ir mes įrašysime tavo vardą į laukiančiųjų sąrašą. Dabar visi stalai užimti.

Dastis jau ketino eiti, bet tada atsigręžė ir šyptelėjo:

-Ei, džiaugiuosi, kad atėjai pas mus, šerife. Rimtai. Sveikas atvykęs į „Avokadą". Bet kol kas, kol nežaidi, galėtum užsiimti kuo kitu, kuo nors... to nedaryk. Pirmiausia ateik pas mane. Jei nori pasižiūrėti, eik ten į galą, - pamokė jis, rodydamas į galerijos pakraštį už stiklo pertvaros. - Arba į Azijos salę, eik ten; ten irgi kai kas vyksta ir ten yra į ką paspoksoti.

Nueidamas Maršalas girdėjo, kaip Dastis vienam krupjė, kylančiam nuo stalo pailsėti, pasakė:

-Jis nori pasižiūrėti! Gali patikėti? Keista, kad neatsinešė kameros! Suglumęs Maršalas pasitraukė į galerijos pakraštį, kad nekristų į

akis, ir stebėjo, kas vyksta. Ties kiekvieno dešimties žaidėjų stalo viduriu sėdėjo krupjė, apsirengęs klubo uniforma: tamsiomis kelnėmis ir ryškia gėlėmis marginta liemene. Kas penkias minutes rato laimėtojas pametėdavo krupjė žetoną, šis spragtelėdavo jį ant stalo ir įsi-mesdavo į vidinę liemenės kišenę. Šis ritualas, suprato Maršalas, skirtas parodyti salės vadybininkui, kad krupjė dedasi į kišenę ne klubo pinigus, o savo arbatpinigius. Be abejo, tai senas paprotys, nes dabar kiekvienas stalas filmuojamas, kad kilus neaiškumui būtų galima viską peržiūrėti. Nors Maršalas nebuvo sentimentalus, jam patiko maža duoklė ritualui šioje skubrioje materialinės naudos šventovėje.

Pradedant kiekvieną Teksaso Hold Em ratą trys iš dešimties žaidėjų eilės tvarka turėdavo statyti sumą. Krupjė paskirstydavo ją į tris dalis: viena likdavo po ranka, viena būdavo atidedama klubui - tai buvo nuomos mokestis už lošimą, o trečioji ėjo į banką. Banke buvo bemaž dešimt tūkstančių dolerių, diduma jo atiteko laimėtojui ir antrajam lošėjui, bet šiek tiek pasidalijo ir kiti dalyviai. Maždaug kas dvidešimt minučių krupjė eidavo pailsėti, ir jį pakeisdavo kitas. Maršalas matė, kaip žaidėjai, kuriems gerai sekėsi per pamainą, stumtelėdavo krupjė papildomų žetonų, kai jis eidavo atsikvėpti.

Maršalas užsikosėjo ir pabandė nuvyti šalin cigarečių dūmus. Jo sportinis kostiumas „Avokade" atrodė keistai, nes kazino buvo tikras sveikatos priešas. Visi čia atrodė liguisti. Aplink buvo matyti pageltę, apniukę veidai. Daugelis lošė dešimt ar dvylika valandų iš eilės. Visi rūkė. Kai kurių nutukėlių riebalai spraudėsi pro kėdžių skersinius. Šmėkščiojo dvi anoreksikės padavėjos, abi vėdinosi tuščiais padėklais; keli žaidėjai prieš save buvo pasidėję miniatiūrinius elektrinius ventiliatorius, kad nupūstų dūmus; kai kurie žaisdami ryte rijo maistą: krevetės su omarų drebučių padažu buvo specialus pietų patiekalas. Aprangos stilius buvo nerūpestingai įmantrus. Vienas vyras nutriušusia balta barzda avėjo turkiškas šlepetes su riestais smailiais galais ir dėvėjo raudoną fesą; kiti avėjo sunkius kaubojiškus batus ar klaikius „Stetsonus"; kažkas vilkėjo penktojo dešimtmečio japonų jūreivio kostiumą; daugelis dėvėjo darbinius drabužius; kelios pagyvenusios damos buvo pasipuošusios platokomis gėlėtomis iki smakro užsagstytomis šeštojo dešimtmečio stiliaus suknelėmis.

Visur buvo kalbama apie lošimus. Nuo to niekur negalėjai pabėgti. Kažkas šnekučiavosi apie Kalifornijos valstijos loteriją; Maršalas girdėjo, kaip vienas žmogus mažai klausytojų grupelei pasakojo, kad šią popietę rizikuojant devyniasdešimt su vienu buvo laimėtas EI Kamino prizas - žirgas trasą baigė trimis kojomis. Netoliese Maršalas matė, kaip vyriškis savo draugei paduoda banknotų ritinėlį sakydamas:

- Prisimink, kad ir ką daryčiau: maldaučiau, grasinčiau, keikčiausi, verkčiau - nesvarbu ką, liepk man atsiknisti, spirk man į kiaušus, imkis karatė veiksmų, jei moki. Tik neatiduok man šito ritinėlio! Tai mūsų atostogos Karibuose. Bėk iš čia, sėsk į taksi ir važiuok namo.

Kitas šaukė salės vadybininkui, kad įjungtų televizorių, nes ledo ritulį žaidžia „Rykliai". Čia buvo tuzinas televizorių, visi rodė skirtingas krepšinio rungtynes, ir aplink visus sėdėjo žiūrovai, kurie lažinosi dėl to žaidimo. Kiekvienas už ką nors statė.

Maršalo roleksas rodė be penkių aštuonias. Tuoj turėjo ateiti Merimanas, tad Maršalas nusprendė palaukti jo restorane, mažoje, prirūkytoje patalpoje su didžiuliu ąžuoliniu baru. Visur buvo matyti Tiffany stiklo imitacijos: lempos, peleninės, stiklinės vitrinos, sienų plokštės. Salės kampe stovėjo biliardo stalas, o aplink jį didžiulė minia žiūrovų lažindamiesi stebėjo įtemptą aštuonių kamuoliukų žaidimą.

Maistas buvo toks pat nesveikas kaip ir oras. Valgiaraštyje nebuvo salotų; Maršalas vis skaitė ir skaitė patiekalus, ieškodamas nors kiek mažiau nesveiko maisto. Kai Maršalas pasiteiravo, ar nėra troškintų daržovių, anoreksiška padavėja teištarė „ką?" Kitą „ką" Maršalas išgirdo pasiteiravęs, koks aliejus naudojamas krevečių ir omarų padažui. Galų gale jis užsisakė jautienos kepsnį ir pjaustytų pomidorų su salotomis. Tai buvo jo pirmasis kepsnys per daugelį metų, paguoda - nors žinojo, ką valgo.

-Ei, daktare, kaip sekasi? Sveika, Šeila, - pripuolęs šūktelėjo Šelis, bučiuodamas padavėjai į skruostą. - Atnešk man to paties, ką valgo daktaras. Jis žino, kas sveika. Tik nepamiršk padažo. - Jis pasilenkė prie kito staliuko ir paspaudė ranką svečiui, skaitančiam lenktynių lentelę. - Džeisonai, aš tau turiu žirgą! Po dviejų savaičių Del Maro ristūnų lenktynėms. Pataupyk. Padarysiu tave turtingą - ir visus tavo įpėdinius. Susitiksime vėliau; turiu reikalų su bičiuliu.

Čia jis kaip žuvis vandenyje, pamanė Maršalas.

—Šįvakar atrodote linksmas, pone Merimanai. Turbūt gerai sekėsi teniso turnyre?

-Kuo puikiausiai. Jūs vakarieniaujate su puse Kalifornijos dvejeto čempionato komandos! O taip, jaučiuosi nuostabiai, daktare, ačiū tenisui, ačiū bičiuliams ir ačiū jums.

-Taigi, pone Merimanai...

-Ššš, daktare. Daugiau jokių „ponų Merimanų". Reikia prisitaikyti. Negalime išsiduoti. Čia bus „Šelis". Šelis ir Maršalas, gerai?

-Gerai, Šeli. Gal galėtume imtis darbo? Ketinote trumpai nupasakoti mano pareigas. Turiu jums pasakyti, kad rytoj rytą manęs laukia pacientai, taigi negaliu čia sėdėti valandų valandas. Prisiminkite: pustrečios valandos, šimtas penkiasdešimt minučių, ir mano darbas baigtas.

-Aišku. Pradėsime.

Maršalas, pjaudamas iš kepsnio menkutį riebalų gabalėlį, linktelėjo. Paskui užsitepė sumuštinį, užsidėjo ant jo pomidoro griežinėlį ir apvytusį salotos lapą, užsipylė kečupo ir žiaumojo, kol Šelis dėstė vakaro darbus.

-Skaitėte knygelę apie Teksaso Hold Em, kurią jums daviau? Maršalas vėl linktelėjo.

-Gerai. Tuomet pakankamai išmanote ir galėsite pradėti. Svarbiausia mokėti žaisti tiek, kad neatkreiptumėte kieno nors dėmesio. Nenoriu, kad susitelktumėte į savo kortas ir loštumėte: noriu, kad stebėtumėte mane. Netrukus bus laisvas dvidešimties dolerių stalas. Štai kaip viskas vyksta: statoma paeiliui - kiekviename rate trys vyrai turi padėti pinigus. Vienas stato penkis dolerius - jie vadinami „statine" ir priklauso klubui už stalą ir krupjė. Kitas žaidėjas, „aklasis", padeda dvidešimt dolerių. Šalia jo sėdintis žmogus, „dvigubai aklasis", stato dešimt dolcų. Kol kas aišku?

-Ar tai reiškia, - paklausė Maršalas, - kad dvidešimt dolerių padėjęs vyrukas gali pažiūrėti flopą daugiau nebestatydamas?

-Tikrai taip. Nebent suma didinama. Tai reiškia, kad sumoki už flopą ir gali pažiūrėti jį kartą per vieną ratą. Tikriausiai bus devyni žaidėjai - taigi kas devynis ratus. Per kitus aštuonis padėkite kortas - netvirtinkite pirmojo statymo. Kartoju, daktare, nedarykite to. Tai reiškia, kad kiekviename rate turėsite statyti tris kartus - iš viso bus trisdešimt penki dolcai. Visas devynių dalijimų ratas truks maždaug dvidešimt penkias minutes. Taigi per valandą daugių daugiausia pralosite septyniasdešimt dolcų. Nebent elgsitės kvailai ir bandysite lošti. Norite po dviejų valandų baigti? - tarė Sėlis, kai padavėja jam atnešė riebiame padaže plaukiojantį jautienos kepsnį. - Paklausykite. Žaisime pusantros valandos arba valandą keturiasdešimt minučių, o paskui pusvalandį pasikalbėsime. Nusprendžiau padengti visus jūsų pralaimėjimus - šiandien esu dosnus, taigi štai šimtas dolcų. - Jis išsitraukė iš piniginės šimto dolerių banknotą. Maršalas paėmė pinigą.

-Pažiūrėsime... šimtas... ar užteks? - jis pasiėmė tušinuką ir ėmė keverzoti ant servetėlės. - Kas dvidešimt penkias minutes po trisdešimt penkis dolerius, o jūs norite žaisti valandą keturiasdešimt minučių - šimtą minučių. Iš viso bus šimtas keturiasdešimt dolerių. Teisingai?

-Gerai, gerai. Štai dar keturiasdešimt. O čia, čia pora šimtų -užmokestis už vakarą. Geriausia būtų, jei pradžioje nusipirktumėte žetonų už tris šimtus - padoriau atrodytumėte, nepatrauktumėte dėmesio kaip vietos stuobrys. Išeidamas išsikeisite juos į pinigus. - Šelis kalbėjo, rydamas savo kepsnį ir padaže mirkytą duoną. - Atidžiai paklausykite, daktare. Jei pralošite daugiau nei šimtą keturiasdešimt, tai bus iš jūsų kišenės. Nes taip gali nutikti tik tuo atveju, jei lošite kortomis. O aš jums nepatariu to daryti - tie vyrukai moka savo darbą. Dauguma iš jų žaidžia tris keturis kartus per savaitę - dažnai iš to ir pragyvena. Be to, jei žaisite, negalėsite stebėti, ką aš darau. O tai svarbiausias mūsų vakaro darbas. Tiesa?

-Jūsų knygutėje rašoma, - tarė Maršalas, - kad turint kai kurias kortas galima pasižiūrėti flopą: aukštos poros, to paties ženklo tūzas ir karalius.

-Šūdas, ne. Ne mano laiku. Kai išeisiu, daktare, jūsų valia. Loš-kite kaip tik norite.

-Kodėl jūsų laiku? — paklausė Maršalas.

-Nes aš moku už visus jūsų statymus. Be to, tai mano oficialus psichoterapijos laikas - nors ir paskutinė konsultacija.

Maršalas linktelėjo.

-Na, regis, taip.

-Ne ne, pala, daktare. Suprantu, ką norite pasakyti. Kas gali geriau už mane suprasti, kaip sunku padėti geras kortas? Tai būtų žiauri ir keista bausmė. Sutarkime kompromisą. Jei pirmosios dvi jūsų kortos bus tūzų, karalių ar karalienių pora, statykite sumą ir žiūrėkite flopą. Jei flopas nesustiprins jūsų kortų - tai yra jei ne-numušite trijų tos pačios rūšies kortų arba poros, tada padėkite kortas ir nepatvirtinkite statymo. Jei laimėsite, sumą dalysimės per pusę.

-Per pusę? - paklausė Maršalas. - Ar žaidėjams prie to paties stalo leidžiama dalytis laimėjimais? Ar pralaimėjimus taip pat dalysimės per pusę?

-Gerai. Teisybė. Esu dosnus - pasilikite laimėjimus, bet turite pažadėti, kad žaisite tik tūzų, karalienių arba karalių poromis. Visas kitas kortas padėsite. Net ir tos pačios spalvos tūzą ir karalių! Jei elgsitės kitaip, pralaimėjimas bus jūsų bėda. Ar sutarėme?

-Sutarėme.

-Dabar pakalbėkime apie svarbiausią dalyką - dėl ko jūs čia esate. Noriu, kad stebėtumėte mane, kai statau. Šįvakar ketinu daug blefuoti, kad sužinočiau, kaip išsiduodu — suprantate, kaip tada jūsų kabinete, kai pastebėjote, kad pajudinau koją ir panašiai.

Po kelių minučių Maršalas ir Šelis išgirdo savo vardus, skelbiamus pro garsiakalbį. Juos kvietė prisidėti prie dvidešimties-keturiasde-šimties dolerių lošimo. Visi juos pagarbiai sutiko. Šelis pasisveikino su krupjė.

-Kaip laikais, Alai? Štai, duok man penkis šimtus iš tų apvaliųjų ir gerai pasirūpink mano bičiuliu naujoku. Noriu jį sugadinti, ir man reikia, kad padėtum.

Maršalas už tris šimtus nusipirko krūvelę raudonų penkių dolerių vertės žetonų ir krūvelę mėlynų ir baltų dryžių dvidešimties dolerių vertės žetonų. Antrame rate Maršalas buvo „aklasis" - turėjo statyti dvidešimt dolerių už dvi užverstas kortas ir galėjo pamatyti flopą: tris žemus pikus. Maršalas turėjo du pikus: dviakę ir septynakę, taigi iš viso jau penkios to paties ženklo kortos. Kita atversta korta, „ketvirtoji gatvė", taip pat buvo žemas pikas. Maršalas, apakintas tiek pikų, nusprendė nepaisyti Šelio pamokymų ir lošė iki galo, du kartus statydamas po keturiasdešimt dolerių. Lošimo pabaigoje visi žaidėjai atvertė kortas. Maršalas, parodęs savo du ir dar septynis pikus, išdidžiai tarė: „spalva". Tačiau kiti trys žaidėjai turėjo aukštesnes vienodos spalvos kortas.

Šelis pasilenkė ir kuo švelniau tarė:

-Maršalai, flope keturi pikai - tai reiškia, kad kiekvienas, kas laiko bent vieną piką, turi spalvą. Jūsų šeši pikai niekuo ne geresni už bet kieno kito penkis pikus, o jūsų septynis pikus būtinai atmuš koks nors aukštesnis pikas. Kaip manote, kodėl kiti žaidėjai lošė toliau? Visuomet savęs to klauskite. Jie turėjo turėti kitos spalvos kombinaciją! Tokiais tempais, mano drauge, per valandą pralosite maždaug devynis šimtus savo dolerių, - Šelis pabrėžė „savo". - Sunkiai uždirbtus pinigus.

Nugirdęs šią pastabą žaidėjas, kuris skaičiavo savo žetonus, aukštas juodaodis su roleksu ant riešo, tarė:

-Žmogau, jau ketinau susižerti pinigus ir eiti... pamiegoti... bet... chmm, dėdulė žaidė septyniais aukštais pikais... Reikia dar mažumėlę pabūti.

Maršalas nuo tokio dėmesio paraudo, tačiau krupjė jį nuramino.

-Nekreipk į juos dėmesio, Maršalai. Jaučiu, kad tuoj tapsi rimtu žaidėju ir tada įspirsi jiems į užpakalį.

Netrukus Maršalas sužinojo, kad geras krupjė yra tarsi grupės psichoterapeutas ar juokdarys. Iš jo visada galima tikėtis, kad nuramins ir palaikys: kai prie stalo smagu, arbatpinigiai visuomet didesni.

Po to Maršalas žaidė konservatyviai ir sudėdavo visas kortas. Kai kurie geraširdiškai pasišaipė, kad jis spaudžia kortas, tačiau Šelis ir krupjė gynė jį ir ragino turėti kantrybės, kol pramoks. Po pusvalandžio jis gavo porą tūzų, o flope buvo tūzas ir pora dešimakių, taigi jis galėjo sudaryti pilną tūzų laivą. Nedaugelis žaidėjų priėmė statymą, bet vis vien Maršalas susirinko pustrečio šimto dolerių banką. Likusį laiką jis kaip vanagas stebėjo Šelį, kartais slapta kai ką brūkštelėdamas į mažą užrašų knygutę. Niekas, regis, tam neprieštaravo, tik smulki azijietė, beveik visiškai pasislėpusi už laimėtų žetonų krūvos, išsitiesė, pasilenkė per savo juodus ir baltus dvidešimties dolerių žetonus ir, rodydama į užrašų knygutę, tarė Maršalui:

-Ir nepamiršk: puikus mušimas pilnu laivu! Che, che, che. Šelis statė daugiausia už visus ir, regis, žinojo, ką daro. Bet kai

jis išlošdavo, būdavo likę mažai žaidėjų. O kai blefuodavo, net ir sėdėdamas pačioje geriausioje vietoje, vienas ar du žaidėjai su ne itin geromis kortomis visuomet priimdavo statymą ir jį numušdavo. Kai kas nors kitas atkakliai tvirtindavo statymą, Šelis irgi nepasiduodavo. Nors Šeliui tekdavo geresnės nei vidutinės kortos, jo žetonų krūvelė pamažu tirpo ir po pusantros valandos jis jau buvo išleidęs penkis šimtus dolerių. Maršalui nebuvo sunku išsiaiškinti kodėl.

Šelis atsistojo, vietoj arbatpinigių pamėtėjo krupjė likusius žetonus ir patraukė į restoraną. Maršalas savo žetonus išsikeitė į pinigus ir nusekė paskui jį.

-Ar ką nors pastebėjote, daktare? Kaip išsidaviau?

-Na, suprantate, Šeli, nesu profesionalas, bet man atrodo, kad vienintelis būdas, kuriuo galėjote pranešti jiems apie savo kortas, tai semaforas.

-Chm? Pakartokite?

-Žinote, tai vėliavėlių sistema, kuria laivai perduoda signalus vieni kitiems.

 

-Ak taip. Tai blogai, ką? Maršalas linktelėjo.

-O tiksliau? Duokite man kokį nors pavyzdį.

-Na, pradžioje, ar prisimenate tas labai geras kortas, kurias turėjote? Suskaičiavau šešias: keturis pilnus namus, aukštų kortų eilę ir aukštų kortų spalvą.

Šelis ilgesingai šyptelėjo, tarsi prisiminęs seną meilę. -Taip, prisimenu kiekvieną. Negi jos nebuvo puikios?

-Taigi, - dėstė Maršalas, - pastebėjau, kad visi, kurie gaudavo geras kortas, laimėdavo daugiau nei jūs panašiomis kortomis - daug daugiau: mažiausiai du ar tris kartus.

Tiesą sakant, jūsų kortų net nepavadinčiau „geromis", nebent „aukštomis", nes niekada jomis nieko gero neišlošdavote.

-Kodėl?

-Todėl, kad kai gaudavote aukštas kortas, žinia aplink stalą pasklisdavo žaibo greičiu.

-Kaip aš ją perduodavau?

-Gerai, pasakysiu, ką pastebėjau. Man atrodo, kad gavęs geras kortas jas suspaudžiate.

-Suspaudžiu?

-Taip, saugote jas lyg Fort Nokso saugyklą. Taip spausdamas sulenktumėte dviračio ratą. Dar vienas dalykas - kai gaunate laivą, statydamas žiūrite į žetonus priešais save. Tuoj prisiminsiu, kas dar... - Maršalas patyrinėjo savo užrašus. - Taip, štai kas. Kaskart, kai gaunate geras kortas, žvelgiate ne į stalą, o tolyn, tarsi norėdamas pasižiūrėti per televizorių krepšinį. Manau, stengiatės parodyti kitiems žaidėjams, kad kortos jūsų nedomina. Bet jei blefuojate, stebeilijatės tiesiai į akis, lyg norėdamas sugluminti, įbauginti, įtikinti, kad nepatvirtintų statymo.

-Juokaujate, daktare? Aš taip darau? Negaliu patikėti. Žinau tuos dalykus - visa tai surašyta Maiko Karo „Ženklų knygoje". Nemaniau, kad taip elgiuosi. - Šelis atsistojo ir stipriai apkabino Maršalą. - Daktare, štai kur tikra psichoterapija! Puikiausia psichoterapija! Nekantrauju greičiau grįžti prie žaidimo - dabar viską darysiu atvirkščiai. Taip juos apsuksiu, kad tie tipai nesusigaudys, kas dedasi.

-Pala! Dar ne viskas. Norite išgirsti daugiau?

-Žinoma. Bet paskubėkime. Noriu grįžti į tą pačią vietą prie stalo. Sugalvojau, nueisiu ir rezervuosiu ją. - Šelis nurūko prie Dasčio, klubo boso, paplekšnojo jam per petį, kažką sušnabždėjo ir įbruko dešimtinę. Atskubėjęs pas Maršalą ištempė ausis.

-Toliau - reikia paskubėti.

-Du dalykai. Jei žvilgtelite į žetonus, galbūt paskubom juos skaičiuojate, vadinasi turite geras kortas. Regis, tai jau sakiau. Tačiau štai ko dar neminėjau: kai blefuojate, niekada nežiūrite į žetonus. Dar kai ką pastebėjau - bet negaliu garantuoti...

-Palikite man spręsti. Noriu išgirsti viską, kas jums krito į akį, daktare! Jums iš burnos tiesiog byrėte byra auksas!

-Na, man pasirodė, kad kai gaunate geras kortas, statymą dedate ant stalo labai švelniai. Ir labai arti savęs - neištiesiate rankos. O kai blefuojate, elgiatės priešingai - ryžtingai trenkiate žetonus į stalo vidurį. Be to, kai blefuojate - nors ne visada, dirsčiojate į kortas, tarsi vildamasis, kad jos pasikeitė. Ir paskutinis pastebėjimas: žaidžiate iki pat galo, kol visi prie stalo supranta, kad turite prastas kortas. Taigi man atrodo, kad per daug lošiate kortomis ir per mažai žaidžiate su kitais vyrais. Tai tiek. - Maršalas ruošėsi suplėšyti savo užrašus.

-Ne ne, daktare. Neplėšykite. Duokite man. Įsirėminsiu. Ne ne, aptrauksiu laminatu ir nešiosiuosi kaip sėkmės talismaną, kaip Merimano laimės akmenį. Klausykite, man laikas eiti - tai puiki galimybė... - Šelis mostelėjo į pokerio stalą, nuo kurio jie ką tik pakilo. - Tokia galimybė sudoroti tuos mulkius daugiau nepasikartos. Ak taip, vos neužmiršau. Štai mano žadėtas laiškas.

Jis padavė lapą, ir Maršalas peržvelgė.

 

Tam, kam tai rūpės:

Šiuo raštu patikinu, kad daktaras Maršalas Streideris mane nuostabiai gydė. Jaučiuosi visiškai pasveikęs, atsikratęs visų negalavimų, kurie mane kankino po daktaro Pandės gydymo.

Šelis Merimanas

 

-Na, kaip? - paklausė Šelis.

-Puiku, - atsakė Maršalas. - Jei dar parašytumėte datą... Šelis užrašė datą ir maloningai brūkštelėjo dar vieną eilutę:

 

Kartu atsisakau visų pretenzijų Aukso Vartų psichoanalizės institutui.

 

-O kaip dabar?

-Dar geriau. Ačiū jums, pone Merimanai. Rytoj elektroniniu paštu atsiųsiu savo žadėtą laišką.

 

- Tada būsime atsiskaitę. Ranka ranką plauna. Žinote, daktare, ką tik pagalvojau - man tik toptelėjo, dar gerai neapsvarsčiau, - jūs galėtumėte pradėti pokerio konsultanto karjerą. Jums puikiai sekėsi. Ar bent jau man taip atrodo - pažiūrėsiu, kas bus, kai grįšiu prie stalo. Susitikime kada nors pietų, gerai? Jei paprašytumėte, galbūt tapčiau jūsų vadybininku. Tik apsižvalgykite - šimtai nelaimėlių su savo menkomis svajonėmis, mirtinai trokštantys pasitaisyti. O kiti kazino daug didesni... „Sodų miestas", „101 klubas"... Jie bet kiek mokėtų. Galėčiau akimirksniu užpildyti jūsų darbo laiką - arba surinkti pilną salę seminaro dalyvių - keli šimtai lošėjų, šimtas dolcų nuo galvos, dvidešimt tūkstančių per dieną. Aš, žinoma, gaučiau nuolatinį vadybininko atlyginimą. Pagalvokite apie tai. Man metas. Paskambinsiu jums. Laukia puikios galimybės.

Tai taręs Šelis nuplaukė prie Hold Em stalo, dainuodamas „Dzip-a-dy-du-dai, dzip-a-dy-da".

Maršalas išėjo iš „Avokado" ir nužingsniavo į automobilių aikštelę. Buvo pusė dvyliktos. Po pusvalandžio jis paskambins Piteriui.

Populiariausi