Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt antras skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

 

VIDURNAKČIO SKAMBUTIS Piteriui Makondui Maršalą menkai paguodė. Jis teišgirdo įrašą, pranešantį, kad Makondo finansinė grupė uždaryta savaitgaliui ir pradės dirbti tik pirmadienio rytą. Ciuricho informacijos operatorius neturėjo Piterio namų numerio. Tuo, žinoma, nereikėjo stebėtis: Piteris dažnai kalbėdavo apie mafiją ir kad būtina saugoti privatumą. Laukė ilgas savaitgalis. Maršalui teks ištverti ir vėl skambinti sekmadienį vidurnaktį.

Apie antrą nakties, negalėdamas užmigti, Maršalas pradėjo naršyti po savo vaistų spintelę, ieškodamas raminamųjų. Tai buvo jam visai nebūdinga - jis dažnai smerkdavo tablečių rijikus ir tvirtino, kad sugebantis analizuoti žmogus su psichologiniais sunkumais privalo susidoroti savistaba ir savianalize. Tačiau tą vakarą jis negalėjo tyrinėti savęs: įtampa buvo nepakeliama, jam reikėjo kaip nors nusiraminti. Galų gale surado šiek tiek chloro trimetono, raminamojo antihistamino, prarijo dvi tabletes ir neramiai nusnūdo kelias valandas.

Baigiantis savaitgaliui Maršalo nerimas vis augo. Kur Adriana? Kur Piteris? Jis nebegalėjo susikaupti. Nusviedė į kitą kambario galą The American Journal of Psychoanalysis, nedomino nė bonsų karpymas, nepavyko net savaitės akcijų pelno suskaičiuoti. Uoliai pasitreniravo gimnastikos salėje kilnodamas svarmenis, pažaidė krepšinį, perbėgo Aukso Vartus. Tačiau niekas nepadėjo atsikratyti apėmusios blogos nuotaikos.

Maršalas įsivaizdavo esąs savo paties pacientas. Nusiramink! Kam taip jaudintis? Sėskis ir apsvarstyk, kas iš tikrųjų įvyko. Tik vienas dalykas: Adriana neatėjo į susitikimus. Taigi? Investicijos saugios. Po kelių dienų... skaičiuokime... po trisdešimt trijų valandų... kalbėsiesi su Piteriu telefonu. Turi „Credit Suisse" garantinį raštą. „Wells Fargo" akcijos nuo tada, kai jas pardavei, nukrito dviem procentais. Blogiausiu atveju paskambinsi į banką ir išpirksi savo akcijas mažesne kaina. Taip, gal kas nors ir nutiko Adrianai, ko nesupranti. Bet juk nesi aiškiaregys: kai ką kartais gali ir pražiopsoti.

Rimta psichoterapinė pagalba, galvojo Maršalas. Tačiau neveiksminga, kai gydaisi pats. Savianalizė turi ribas; ką visus tuos metus darė Froidas? Maršalas suprato, kad jam reikia su kuo nors pasidalyti savo rūpesčiais. Bet su kuo? Tik ne su Širle: šiomis dienomis jie apskritai beveik nesikalbėjo, o investicijos su Piteriu buvo pavojinga tema. Ji priešinosi tam nuo pat pradžių. Kai Maršalas balsiai svajojo, kaip leis septynių šimtų tūkstančių dolerių pelną, ji nekantriai atšovė: „Mes gyvename skirtinguose pasauliuose." Širlei vis dažniau ir dažniau išsprūsdavo žodis „godumas". Prieš dvi savaites ji netgi pasiūlė Maršalui kreiptis pagalbos į jos patarėją budistą ir padirbėti su jį apėmusiu goduliu.

Be to, Širlė ketino šeštadienį kopti į Tamalpaiso kalną ieškoti medžiagos ikebanai. Tą popietę išeidama ji pareiškė, kad nakvoti negrįš: jai reikia laiko vienumoje pamedituoti ikebaną. Išsigandęs, kad savaitgalį teks praleisti vienam, Maršalas norėjo pasakyti Širlei, kad jam jos reikia, ir paprašyti, kad niekur neitų. Tačiau Maršalas Streideris nemaldaus; tai ne jo būdui. Be to, jis buvo toks įsitempęs, kad Širlei reikėjo pabėgti, kitaip būtų nuo jo užsikrėtusi.

Maršalas nekantriai žvilgtelėjo į Širlės jam paliktą puokštę: kerpėmis apaugusią abrikoso šakelę, kurios viena atšaka sviro palei stalą, o kita kilo aukštyn. Nusvirusios šakelės gale skleidėsi vienišas baltas abrikoso žiedas. Į viršų kylanti šakelė buvo apipinta levandų bei kvapiųjų pelėžirnių girliandomis ir švelniai gaubė dvi kalijas, vieną baltą ir vieną krokų spalvos. Po perkūnais, nusikeikė Maršalas, tokiems dalykams jai užtenka laiko! Kam ji tai daro? Trys gėlės... ir vėl dvi kalijos: krokų spalvos ir balta... Jis visą minutę tyrinėjo puokštę, paskui papurtė galvą ir pakišo ją po stalu - toliau nuo akių.

Su kuo dar galėčiau pasikalbėti? Su pusbroliu Melvinu? Nieku gyvu! Melvinas kartais duoda gerų patarimų, bet dabar iš jo jokios naudos. Neištverčiau jo pašaipaus balso. Su kolegomis? Jokiu būdu! Profesinėms taisyklėms nenusižengiau, tačiau abejoju, ar galiu kitais pasitikėti — ypač tais, kurie man pavydi, — ir drauge ieškoti sprendimo. Jei kas nors prasitartų, amžiams atsisveikinčiau su instituto prezidento kėde.

Man reikia kokio nors patikimo bičiulio. O, jei galėčiau pasikalbėti su Setu Pande! Bet dabar nutraukiau su juo santykius. Gal nereikėjo būti tokia griežtam... Ne, ne, ne, Setas to nusipelnė; elgiausi teisingai. Jis aiškiai žinojo, kas jo laukia.

Vienas Maršalo pacientas, klinikinės psichologijos specialistas, dažnai pasakodavo apie dešimties psichoterapeutų tarpusavio paramos grupę, kuri susitikdavo dviem valandoms kas antrą savaitę. Pacientas tvirtino, kad naudos duodavo ne tik patys susitikimai, kad nariai dažnai skambindavo vienas kitam ištikus bėdai. Žinoma, Maršalas nepritarė tokiai grupei. Konservatyvesniais laikais jis būtų uždraudęs pacientui ją lankyti. Pagalba, palaikymas, paguoda - visi tie vargani ramentai tik paryškina patologiją ir sulėtina tikrą psichoanalizę. Tačiau šią akimirką Maršalas troško tokių bičiulių. Jis prisiminė Seto Pandės instituto susirinkime ištartus žodžius, kad šiuolaikinėje visuomenėje stinga tikros bičiulystės. Taip, štai ko jam reikėjo - draugo.

Vidurnaktį iš sekmadienio į pirmadienį - Ciuricho laiku devintą ryto - Maršalas paskambino Piteriui ir išgirdo erzinantį automatinį atsakiklį: „Jūs paskambinote į Makondo finansinę grupę. Ponas Makoridas devynioms dienoms išvykęs į kelionę laivu. Tuo metu biuras bus uždarytas, bet jei turite svarbų reikalą, palikite žinutę. Žinutės bus tikrinamos ir, kai tik bus galima, perduotos ponui Makondui.

Kelionė laivu? Toks svarbus biuras uždarytas devynioms dienoms? Maršalas paprašė, kad ponas Makondas jam paskambintų, nes reikalas tikrai svarbus. Atsigulęs Maršalas galvojo apie kelionę. Veikiausiai kas nors susikivirčijo, pagalvojo jis. Arba Piteris su Adriana, arba Adriana su tėvu. Ir tuomet, ieškodamas išeities, Piteris skubotai nusprendė išvykti: su Adriana ar be jos išplaukti į kelionę Viduržemio jūra. Ir viskas.

Tačiau slinko dienos, o Piteris vis neskambino. Maršalas vis labiau nerimavo dėl savo investicijų. Jis vis dar galėtų atsiimti pinigus, bet tai reikštų, kad atsisako galimybės pasipelnyti iš Piterio kilnumo. Būtų kvaila panikuoti ir atsisakyti tokios nepakartojamos galimybės. Ir dėl ko? Vien todėl, kad Adriana neatėjo į konsultaciją? Kvailystė!

Trečiadienį vienuoliktą valandą Maršalas neturėjo susitikimo. Ernesto supervizijų laikas dar nebuvo užimtas. Jis pasivaikščiojo Kalifornijos gatve, praėjo Ramiojo Vandenyno klubą, kuriame pietavo su Piteriu, staiga apsigręžė, užlipo laiptais aukštyn, žengė marmuriniu prieduriu, nudrožė pro nublizgintas žalvarines pašto dėžutes ir atsidūrė skaidrioje rotondoje aukštu stikliniu kupolu. Čia, iš trijų pusių apsuptas raudonmedžio ir odos sofų, su smokingu pasitempęs stovėjo Emilis - švytintis majordomas.

Maršalas prisiminė „Avokado" klubą: aukso ieškotojų švarkus, tirštus cigarečių dūmus, juodą brangakmeniais apsikarsčiusį dabitą su didžiojo Borsalino* verta kepure ir skylės bosą Dastį, kuris perspėjo jį, kad nežiūrėtų, nes „mums rūpi žaidėjų jausmai". Ir garsus: „Avokado" dūzgesį, žetonų žvangėjimą, biliardo kamuoliukų tarškėjimą, juoką, lošėjų šnekas. Ramiojo Vandenyno klube garsai buvo prislopinti. Švelniai skambčiojo sidabriniai stalo įrankiai ir krištolas - padavėjai dengė stalus priešpiečiams; nariai mandagiai kuždėjosi apie akcijų pirkimą, itališkos odos batai elegantiškai gurgždėjo ant lakuotų ąžuolinių grindų.

---------------------------

* Giuseppe Borsalino išgarsėjo 1857 m. įkūręs skrybėlių kompaniją. 1970 m. apie jį buvo sukurtas filmas.

----------------------------

Kur jis būtų savas? Ar apskritai kur nors būtų? Jau daug kartų Maršalas apie tai mąstė. Kur jo vieta: „Avokade" ar Ramiojo Vandenyno klube? O gal jis amžinai dreifuos be inkaro niekur neapsistodamas, visą gyvenimą stengdamasis palikti viena ir pasiekti kita? Jei koks nors kipšas ar geroji dvasia palieptų jam: Laikas apsispręsti; pasirink arba viena, arba kita — ir ten amžinai bus tavo namai, ką jis darytų? Galvoje ėmė suktis mintys iš psichoanalizės su Setu Pande. To mes niekad nenagrinėjome, pamanė Maršalas. Nekalbėjome nei apie namus, nei apie draugystę, nei, Širlės žodžiais tariant, apie pinigus ar godumą. Ką, po galais, mes veikėme devynis šimtus valandų?

Kol kas Maršalas apsimetė, kad klube jaučiasi kaip namie, ir drąsiai nudrožė prie majordomo.

-Emili, kaip laikotės? Daktaras Streideris. Mano draugas, su kuriuo pietavome, ponas Makondas, prieš kelias savaites pasakojo apie jūsų nepaprastą atmintį, bet net ir jūs negalėtumėte prisiminti vos kartą matyto svečio.

-O, taip, daktare, puikiai jus prisimenu. Ir poną Makontą...

-Makondą.

 

-Taip, atsiprašau, Makondą. Tai tiek tos nepaprastos atminties. Bet tikrai gerai prisimenu jūsų draugą. Nors matėmės tik kartą, jis paliko neišdildomą įspūdį. Subtilus ir labai dosnus džentelmenas!

-Norėjote pasakyti, kad San Franciske jį matėte tik kartą. Jis pasakojo, kaip buvote susitikę, kai jūs dirbote majordomu Paryžiaus klube.

-Ne, pone, regis, jus suklaidino. Tiesa, dirbau Cercle Union Interalliėe Paryžiuje, tačiau ten niekada nebuvau sutikęs pono Makondo.

-Tuomet Ciuriche?

-Ne, niekur. Esu tikras, to džentelmeno anksčiau nebuvau sutikęs. Tą dieną, kai judu čia pietavote, mačiau jį pirmą kartą.

-Tuomet, na... kaip galėjo būti?.. Iš kur jis galėjo jus taip gerai pažinti?.. Turiu omeny... iš kur jis apskritai žinojo, kad dirbote Paryžiaus klube? Kaip jis gavo teisę čia pietauti? Ne, norėjau paklausti, ar jis apskritai čia turi sąskaitą? Kaip jis mokėjo?

-Kilo kažkokių problemų, sere?

-Taip, ir tai susiję su jūsų apsimetinėjimu, kad jį gerai pažįstate, kad esate seni bičiuliai.

Emilis atrodė susirūpinęs. Jis žvilgtelėjo į laikrodį, tada apsidairė. Rotonda buvo tuščia, klube tylu.

-Daktare Streideri, turiu kelias minutes iki priešpiečių. Prašau nusiraminti ir galėsime šiek tiek pasikalbėti.

Emilis mostelėjo į sandėliuko dydžio patalpą šalia pietų salės, Įėjus Emilis pasiūlė Maršalui atsisėsti ir paprašė leidimo užsidegti cigaretę. Giliai įkvėpęs jis tarė:

-Ar galiu kalbėti atvirai, sere? Tai ne protokolui? Maršalas linktelėjo.

-Žinoma.

 

-Trisdešimt metų dirbu prabangiuose klubuose. Pastaruosius penkiolika metų - majordomu. Viską matau. Niekas neprasprūsta man pro akis. Matau, daktare Streideri, kad nepažįstate tokių klubų. Atleiskite, jei esu pernelyg įžūlus.

-Ne, visai ne, - tarė Maršalas.

-Turėtumėte žinoti vieną dalyką - privačiuose klubuose žmonės visuomet stengiasi vienas iš kito ką nors gauti: kokią nors paslaugą, kvietimą; jie nori susipažinti, investuoti. Kad tas procesas vyktų...

tarkime... sklandžiau, reikia padaryti kitam tam tikrą įspūdį. Aš, kaip ir visi majordomai, turime prie to prisidėti. Mano pareiga užtikrinti, kad viskas eitųsi sklandžiai. Taigi tą rytą ponas Makondas su manim pasišnekėjo ir pasiteiravo, ar esu dirbęs kokiame nors Europos klube. Žinoma, atvirai pasakiau, kad dešimt metų tarnavau Paryžiuje. O kai jis itin draugiškai su manimi pasisveikino jums matant, ką turėjau daryti? Atsigręžti į jus, jo svečią, ir tarti: „Niekad anksčiau nesu matęs šio vyro"?

-Žinoma, ne, Emili. Puikiai jus suprantu. Nenorėjau kritikuoti. Aš tik apstulbau, kad jo nepažįstate.

-Bet, daktare Streideri, minėjote, kad kilo kažkokių bėdų. Tikiuosi, ne didelių. Norėčiau žinoti. Klubas norėtų žinoti.

-Nieko baisaus. Smulkus reikaliukas. Tiesiog pamečiau jo adresą ir norėčiau su juo susisiekti.

Emilis dvejojo. Aišku, jis netikėjo, kad tai smulkus reikalas, tačiau kadangi Maršalas nenorėjo daugiau nieko sakyti, atsistojo.

-Prašau palaukti manęs rotondoje. Pasistengsiu gauti jums kokios nors informacijos.

Maršalas atsisėdo, grauždamasis dėl savo žioplumo. Sėkmė abejotina, bet gal Emilis padės.

Po valandėlės grįžo majordomas ir padavė Maršalui popieriaus skiautelę, ant kurios buvo užrašytas tas pats adresas ir telefonas Ciuriche, kuriuos turėjo ir Maršalas.

-Registratūroje rašoma, kad ponui Makondui buvo suteikta garbės narystė čia, nes jis yra Baur au Lac klubo Ciuriche narys. Jei pageidaujate, galime nusiųsti jiems faksogramą ir paprašyti daugiau informacijos.

-Prašyčiau. Ir gal galėtumėte atsiųsti man atsakymą faksu. Štai mano kortelė.

Maršalas apsisuko eiti, tačiau Emilis jį sustabdė ir sukuždėjo:

-Klausėte apie mokėjimą. Pasakysiu jums, tačiau tai konfidencialu, daktare. Ponas Makondas mokėjo grynais, ir dosniai. Jis davė man du šimto dolerių banknotus, liepė sumokėti už pietus, duoti padavėjui arbatpinigių, o likusius pinigus pasilikti sau. Mano nuostabioji atmintis tokius dalykus puikiai atsimena.

-Ačiū, Emili, jūs labai padėjote. - Maršalas nenorom ištraukė iš savo pinigų segtuko dvidešimtinę ir įspraudė į talku pabarstytą Emilio ranką. Apsigręžė eiti, bet staiga dar kai ką prisiminė.

-Emili, ar galėčiau paprašyti dar vienos paslaugos? Praeitą kartą buvome sutikę pono Makondo draugą, aukštą džentelmeną ryškiaspalviais drabužiais: oranžiniais marškiniais, raudonu languotu švarku ar panašiai. Užmiršau jo vardą, bet jo tėvas kadaise buvo San Francisko meras.

-Tai galėtų būti tik ponas Roskojus Ričardsonas. Šiandien jį mačiau. Jis arba bibliotekoje, arba žaidimų kambaryje. Tik siūlyčiau, daktare, nekalbinti jo, kai žaidžia trik trak. Tada jis pyksta. Jis rimtai įsitraukia į žaidimą. Sėkmės, aš pats pasirūpinsiu jūsų faksogramą. Galite manimi kliautis. - Emilis nulenkė galvą ir laukė.

-Dar kartą jums ačiū, Emili. - Ir vėl Maršalui neliko kitos išeities kaip tik išsitraukti antrą dvidešimtinę.

Kai Maršalas įėjo į ąžuolo mediena iškaltą žaidimų kambarį, Roskojus Ričardsonas kaip tik buvo pasitraukęs nuo trik trak stalo ir ėjo į biblioteką rytinių laikraščių.

-Ak, pone Ričardsonai, gal prisimenate mane: daktaras Streideris. Buvome susitikę prieš kelias savaites, kai pietavau čia su jūsų pažįstamu Piteriu Makondu.

-O taip, daktare Streideri, prisimenu. Paskaitų ciklas. Sveikinu. Kokia garbė. Gal kartu papietausime?

-Deja, ne. Po pietų laukia pacientai. Bet padarykite man paslaugą. Bandau surasti Piterį Makondą ir pamaniau, kad gal jūs žinosite, kur jis yra.

-Dangau, ne. Iki tos dienos nebuvau jo matęs. Šaunus vyrukas, bet keista, nusiunčiau jam medžiagą apie savo naujai įsteigtą firmą, o ji grįžo atgal. Ar jis sakė, kad mane pažįsta?

-Regis, taip, bet dabar jau abejoju. Prisimenu, kaip jis pasakojo, kad su jūsų tėvu, ekonomikos profesoriumi, žaisdavo golfą.

-Na, kas žino? Gali būti. Mano tėvas žaidė su visais žinomais vakariečiais. Taip pat... - jis suraukė savo veidą stambiais žandikauliais ir mirktelėjo, - ...taip pat ir su keliomis moterimis. Na, pusė dvylikos. Turi ateiti Financial Times. Visi puola prie jo kaip bepročiai, taigi turiu keliauti į biblioteką. Sėkmės jums, daktare.

Nors pokalbis su Roskojumi Ričardsonu menkai paguodė, Maršalas bent sugalvojo, ką toliau daryti. Grįžęs į kabinetą jis atsivertė Makondo aplanką ir išsitraukė faksogramą, pranešančią apie Maršalui Streideriui suteiktą teisę skaityti paskaitų ciklą. Kuo vardu buvo tas Meksiko universiteto prorektorius? Aha, Raulas Gomesas. Po akimirkos jis jau kalbėjosi telefonu su ponu Gomesu - tai buvo pirmas asmuo, kurį iš karto pavyko pagauti per šias dienas. Nors Maršalas menkai mokėjo ispaniškai, pakako, kad suprastų, jog ponas Gomesas niekada negirdėjo apie jokį Piterį Makondą, juolab negavo pašalpos Streiderio paskaitų ciklui. Be to, Piterio Makondo tėvas ekonomikos fakultete nedirba, ir apskritai universitete nėra jokio Makondo.

Maršalas susmuko ant kėdės. Jam teko pernelyg daug smūgių ir dabar jis atsirėmė, bandydamas blaiviai mąstyti. Netrukus nugalėjo veiklumas: Maršalas pasiėmė tušinuką, popieriaus ir sudarė darbų sąrašą. Pirmoji užduotis buvo atšaukti popietės konsultacijas. Maršalas paskambino ir paliko žinutes keturiems pacientams. Žinoma, priežasties nenurodė. Maršalas neabejojo, kad geriausia tylėti, paskui galės nagrinėti pacientų fantazijas apie tai, kodėl jis atšaukė susitikimus. O pinigai! Keturios valandos po šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. Jis neteko septynių šimtų dolerių uždarbio ir tų pinigų nebeatgaus.

Maršalas svarstė, ar tų popiečio konsultacijų atšaukimas žymi kokį jo gyvenimo posūkį. Jam toptelėjo, kad tai lemiamas sprendimas. Dar niekada per visą darbo laiką jis nebuvo atšaukęs nė vieno susitikimo. Tiesą sakant, jis nieko niekada nėra praleidęs: nei futbolo treniruotės, nei pamokos mokykloje. Jis turėjo krūvą pagyrimų nuo pat pradinės laikų. Ne dėl to, kad niekada nebūtų susižeidęs ar susirgęs. Jis sirgdavo kaip ir visi žmonės. Tačiau buvo pakankamai užsispyręs ir viską ištverdavo. Bet juk neįmanoma konsultuoti apimtam panikos.

Kitas darbas - paskambinti Melvinui. Maršalas žinojo, ką Melvinas pasakys, ir šis tikrai nepraleido progos jam įgelti.

- Laikas į banką - tučtuojau nešk tą raštą į Credit Suisse. Paprašyk, kad pervestų devyniasdešimt tūkstančių dolerių tiesiai į tavo banko sąskaitą. Ir dėkok, Maršalai, bučiuok man kojas, kad pareikalavau to rašto. Tu man skolingas. Ir nepamiršk - Jėzau, man nereikėtų tau to priminti, Maršalai, - aš tave perspėjau: tu susidedi su sukčiais, neinvestuok į jų verslą!

Po valandos Maršalas, nešinas banko garantiniu raštu, žingsniavo Saterio gatve į Credit Suisse. Pakeliui jis laidojo savo svajones: apie turtą, apie meno kolekcijos papildymą, apie malonumą raštu lieti savo brandų protą, bet visų labiausiai jis gailėjo rakto į turto pasaulį, privačių klubų, žalvarinių pašto dėžučių ir draugystės su savais žmonėmis.

O Piteris? Ar jis iš to pasaulio? Šis sandėris pelno jam neduos. Bet, galvojo Maršalas, jei Piteris nėra materialiai suinteresuotas, tai kokie jo motyvai? Pasišaipyti iš psichoanalizės? Ar tai gali būti susiję su Setu Pande? Arba Šeliu Merimanu? O gal su visa atskilusia Psichoanalizės instituto frakcija? Gal tai buvo pokštas? Grynai sociopatiška pagieža? Bet kad ir koks tai buvo žaidimas, kad ir kokie motyvai, kaip anksčiau to nepastebėjau? Buvau sumautas žioplys. Sumautas, godus žioplys!

Tai buvo ne komercinis Credit Suisse skyrius, o banko padalinys penktame biurų pastato Saterio gatvėje aukšte. Banko tarnautojas, kuris priėmė Maršalą, apžiūrėjo raštą ir patikino, kad jie įgalioti sutvarkyti šį reikalą. Tada atsiprašė ir paaiškino, kad skyriaus vadybininkas, kuris dabar užsiėmęs su kitu klientu, pats asmeniškai imsis šio darbo. Vis dėlto teks palūkėti, kol raštas bus nusiųstas faksu į Ciurichą.

 

Po dešimties minučių vadybininkas, liesas rimtas vyras pailgu veidu ir Deivido Niveno ūsais, pasikvietė Maršalą į savo kabinetą. Patikrinęs Maršalo tapatybę ir užsirašęs vairuotojo pažymėjimo bei banko kortelės numerius, apžiūrėjo banko garantinį raštą ir nuėjo padaryti kopijos. Kai jis grįžo, Maršalas paklausė:

-Kaip atgausiu savo įnašą? Mano advokatas sakė...

-Atleiskite, daktare Streideri, ar galėčiau sužinoti jūsų advokato pavardę ir adresą?

Maršalas pateikė svarbiausią informaciją apie savo pusbrolį Melviną ir pridūrė:

-Advokatas man patarė paprašyti, kad pinigus pervestų tiesiai į mano sąskaitą Wells Fargo banke.

Vadybininkas kelias minutes sėdėjo ir tylėdamas tyrinėjo raštą.

-Ar kas nors ne taip? - paklausė Maršalas. - Ar tai negarantuoja išmokėjimo pagal pareikalavimą?

-Tai iš tikrųjų Credit Suisse raštas, garantuojantis išmokėjimą pagal pareikalavimą. Štai, kaip matote, - jis parodė signatūrą, - jis yra iš mūsų padalinio Ciuriche ir pasirašytas viceprezidento Vinfredo Forsterio. Gerai pažįstu Vinfredą Forsterį, iš tiesų net labai gerai: trejus metus drauge dirbome Toronto padalinyje. Taip, daktare Streideri, tai ir yra bėda: šis parašas ne Vinfredo Forsterio! Tai faksu patvirtino ir Ciurichas: nė nepanašu. Bijau, kad mano nemaloni pareiga jums pranešti, jog šis raštas yra klastotė!

Populiariausi