Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt trečias skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

 

IŠĖJUSI IŠ ERNESTO KABINETO Kerola pirmo aukšto tualete persirengė sportiniais drabužiais, persiavė batus ir nuvažiavo į valčių prieplauką. Automobilį pastatė prie „Gryno", madingo vegetariško maisto restorano, kuriam sėkmingai vadovavo San Francisko dzen centras. Pro jachtų uostą palei krantinę tris kilometrus ėjo takelis, kuris baigėsi Fort Pointe po Aukso Vartais. Tai buvo mėgstamiausia Džeso, o dabar ir jos trasa.

Maršrutas prasidėjo nuo senųjų Fort Meisono pastatų, kuriuose buvo įsikūrusios mažos galerijos, biblioteka-knygynas, meno muziejus, teatras ir dramos studija. Keliukas vedė palei valčių prieplauką ir pro krantinę, kur bėgikams po kojomis painiojosi įžūlūs kirai. Jis bėgo pro pievas, kur būdavo laidomi aitvarai, ne paprasti trikampio ar dėžutės pavidalo, kokius ji skraidindavo su broliu Džebu, o modernūs modeliai, vaizduojantys supermeną ar dvi moters kojas, arba žvilgantys metaliniai trikampiai, kurie sukdavosi dūgzdami, keisdavo kryptį ar nerdavo žemyn ir akimirksniu ant uodegos atlikdavo piruetą. Toliau atsivėrė mažytis paplūdimys, kuriame aplink siurrealistinę undinės skulptūrą iš smėlio deginosi keli poilsiautojai, ilgas ruožas palei vandenį, kur burlentininkai narų kostiumais ruošėsi savo maloniam pomėgiui, dar toliau uolėtas krantas su tuzinu akmeninių skulptūrų, nežinomo menininko kruopščiai atrinktų ir rizikingai vienas ant kito sukrautų riedulių, primenančių fantastiškas Birmos pagodas. Už jų driekėsi molas, kuriame grūdosi uolūs, rūstūs azijiečiai žvejai. Kerolai dar neteko matyti, kad bent vienam iš jų kas būtų užkibęs. Paskutiniame ruože iki Aukso Vartų patiltės galėjai stebėti ilgaplaukius seksualius banglentininkus, šaltame vandenyje laukiančius, kol pakils aukšta tamsi banga.

Dabar ji su Džesu bėgiodavo beveik kasdien, kartais Aukso Vartų parko takeliais, kartais paplūdimiu į pietus nuo Uolos namo, tačiau valčių prieplauka buvo jų mėgstamiausia trasa. Kerola dažnai ir vakarais susitikdavo su Džesu. Kai ji grįždavo namo po darbo, rasdavo jį ruošiantį vakarienę ir plepantį su dvyniais, kurie labai prie jo prisirišo. Nors Džesas jai patiko, Kerola nerimavo. Negalėjo patikėti tokia laime. Kas bus, kai jie dar labiau suartės, ir jis pamatys, kokia ji iš tikrųjų? Jos mintys, jos vidus nebuvo gražūs. Ar jis pasitrauks? Jai atrodė įtartina, kaip lengvai Džesas įsiskverbė į jos namus, kaip tapo svarbus vaikams. Ar ji galės laisvai rinktis, jei nuspręs, kad Džesas nėra jai skirtasis? O gal, galvodama apie tai, kas geriausia vaikams, ji paklius į pinkles?

Retkarčiais, kai darbas sukliudydavo Džesui su ja susitikti, Kerola valandą bėgiodavo viena. Ji negalėjo atsistebėti, kaip pamėgo bėgiojimą. Gal dėl to žvalumo, kurį kūnas jusdavo visą likusią dieną, o gal dėl tos pakilios nuotaikos, kuri apimdavo, kai atsirasdavo antrasis kvėpavimas. Galbūt paprasčiausiai jai taip patiko Džesas, kad užsikrėtė ir jo pomėgiais.

Bėgioti vienai nebuvo taip smagu kaip su Džesu, bet tai irgi kai ką duodavo: turėdavo laiko apmąstymams. Iš pradžių bėgiodama viena ji klausydavosi ausinuko: kantri muzikos, Vivaldžio, japonų fleitos, bitlų, bet pastaruoju metu ausinuką palikdavo automobilyje, o bėgiodama medituodavo.

Mintis, kad galima skirti laiko apmąstymams apie savo gyvenimą, Kerolai buvo visiškai netikėta. Kone visą gyvenimą ji elgėsi priešingai - kiekvieną laisvą akimirką stengdavosi prasiblaškyti. Kas dabar pasikeitė, svarstė ji, skriedama takeliu, sulig kiekvienu žingsniu baidydama kirus. Pasikeitė jos emocijos. Anksčiau vidinis peizažas buvo pilkas ir niūrus, vien riboti, neigiami jausmai: pyktis, apmaudas, apgailestavimas. Dauguma šių jausmų buvo nukreipti į Džastiną ir tik jų likučiai į kitus žmones, su kuriais suvesdavo kasdienybė. Ji beveik apie nieką negalvodavo, išskyrus savo vaikus. Šiuo atžvilgiu Kerola laikėsi šeimos tradicijos: ji buvo savo mamos dukra ir savo senelės vaikaitė! Ernestas padėjo tai suvokti.

Jei ji taip nekentė Džastino, kodėl, dėl Dievo meilės, įkalino save toje santuokoje ir išmetė raktą? Tarsi būtų nusviedusi jį į riedančias Ramiojo vandenyno bangas, kurios dabar, priartėjus prie žvejų molo, buvo vos už poros metrų nuo jos.

Kerola žinojo, kad padarė baisią klaidą, suprato tai vos ištekėjusi. Ernestas - po galais jį - privertė ją pripažinti, kad ji galėjo pasielgti kaip kiti: išsiskirti arba bandyti keisti santykius. Ji pasirinko, tyčia pasirinko - dabar taip atrodė, - nieko nedaryti. Užtai įklimpo į vargą.

Kerola prisiminė, kaip kitą vakarą, kai Džastinas dingo iš jos gyvenimo, Norma su Hitera tvirtino, kad jis jai pasitarnavo. Jos sakė tiesą. O jos pyktis, kad ne ji, o jis ėmėsi iniciatyvos? Kvaila! Ilgoje įvykių grandinėje - įmantrus Ernesto posakis - koks skirtumas, kas ką paliko? Jiems abiem geriau be šios santuokos. Kerola jautėsi taip puikiai, kaip nesijautė dešimtį metų. Ir Džastinas pasitaisė: visomis savo menkomis jėgomis stengėsi būti geras tėvas. Prieš savaitę jis net sutiko - nieko nekamantinėdamas - pabūti su dvyniais, kai ji savaitgaliui su Džesu išvyko į Mendočiną.

Likimo ironija, pamanė ji, kad nieko neįtariantis Ernestas dabar taip atkakliai stengiasi ką nors pakeisti jos išgalvotoje santuokoje su Veinu. Kaip nenuilstamai jis reikalauja, kad Kerola stotų akistaton su savo gyvenimu ir ko nors imtųsi: taisytų santykius arba juos nutrauktų. Kaip juokinga; jei tik jis žinotų, kad su ja daro lygiai tą patį, ką darė su Džastinu. Tik dabar jis jos pusėje, su ja planuoja karo strategiją, jai duoda tuos pačius patarimus, kuriuos tikriausiai žarstė Džastinui!

Pribėgusi Aukso Vartus Kerola sunkiai alsavo. Ji nulėkė iki takelio pabaigos, palietė tolimiausią vielos barjerą po tiltu ir nesustodama pasuko atgal, Fort Meisono link. Vėjas, kaip paprastai, pūtė nuo Ramiojo vandenyno, ir dabar, jo padedama, Kerola lengvai nurisnojo atgal pro banglentininkus, žvejus, Birmos pagodas, aitvarus supermenus ir drąsuolius kirus.

Priešpiečiams automobilyje suvalgiusi sultingą obuolį, Kerola grįžo į Džarndaiko, Kaplano ir Tatlio advokatų biurą, ten nusiprausė po dušu ir pasiruošė sutikti naują klientą, kurį jai atsiuntė Julius Džarndaikas, vyresnysis partneris. Ponas Džarndaikas, kuris turėjo darbo Vašingtone, paprašė jos deramai pasirūpinti šiuo klientu, senu jo bičiuliu daktaru Maršalu Streideriu.

Kerola matė, kaip jos klientas, aiškiai susijaudinęs, žingsniuoja po laukiamąjį. Kai pakvietė jį į kabinetą, Maršalas spėriai žengė vidun, prisėdo ant kėdės kraštelio ir prabilo:

-Ačiū, kad sutikote mane šiandien priimti, ponia Estrid. Ponas Džarndaikas, kurį pažįstu jau daug metų, pasiūlė susitikti kitą savaitę, bet tai pernelyg svarbus reikalas, kad delsčiau. Trumpai tariant, vakar sužinojau, kad iš manęs klasta išviliojo devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Ar galėsite man padėti? Kokios mano galimybės?

-Būti apgautam siaubingai nemalonu, ir puikiai suprantu, kad nenorite delsti, daktare Streideri. Pradėkime nuo pradžių. Iš pradžių papasakokite man, ką, jūsų manymu, turėčiau žinoti apie jus, o tada smulkiai išnagrinėsime, kas nutiko.

-Mielai, bet pirmiausia noriu išsiaiškinti mūsų santykių ribas.

-Santykių ribas, daktare Streideri?

-Atsiprašau - tai psichoanalizės terminas. Norėjau pasakyti, kad prieš pradėdamas turiu žinoti kelis dalykus. Kiek su manimi dirbsite? Užmokestis? Ir konfidencialumas. Konfidencialumas man labai svarbus.

Vakar, vos tik sužinojęs apie klastotę, Maršalas apimtas siaubo surinko Melvino numerį. Klausydamasis, kaip skamba telefonas, jis staiga nusprendė, kad nenori Melvino, kad jam reikia labiau užjaučiančio ir kvalifikuotesnio advokato. Padėjęs ragelį jis tuoj pat paskambino ponui Džarndaikui, buvusiam pacientui, vienam iš žymiausių San Francisko advokatų.

Vėliau, apie trečią nakties, Maršalas suprato, kad apie šį įvykį reikia kuo mažiau kalbėti. Jis investavo pas buvusį pacientą - daug kas už tai kritikuotų. Jau vien tai buvo blogai, negana to - jį dar apsuko kaip kvailį. Šiaip ar taip, kuo mažiau žmonių apie tai žinos, tuo geriau. Iš tiesų jam nieku gyvu nederėjo skambinti Džarndaikui - tai taip pat buvo klaida, nors jo psichoterapija baigėsi jau prieš daugelį metų. Taigi nusivylimas, kad ponas Džarndaikas nepasiekiamas, virto palengvėjimu.

-Dirbsiu tiek, kiek jums manęs reikės, daktare Streideri. Neketinu niekur išvykti, jei tai turėjote galvoje. Už valandą imu pustrečio šimto, garantuoju visišką konfidencialumą, kaip ir jūsų darbe, o gal net dar griežčiau.

-Norėčiau, kad apie tai nesužinotų nė ponas Džarndaikas. Noriu, kad viskas liktų tik tarp mūsų.

-Sutinku. Galite manimi kliautis, daktare Streideri. O dabar pradėkime.

Maršalas, tebesėdėdamas ant kėdės kraštelio, palinkęs į priekį išklojo Kerolai visą istoriją. Ničnieko nenutylėjo, išskyrus savo susirūpinimą dėl profesinės etikos. Po pusvalandžio baigęs atsilošė, išsekęs ir jausdamas palengvėjimą. Pastebėjo ir tai, kaip gera buvo viskuo dalytis su Kerola ir koks artimas jai pasijuto.

-Daktare Streideri, vertinu jūsų nuoširdumą. Žinau, kad buvo nelengva iš naujo išgyventi visus skaudžius įvykius. Prieš pradėdama noriu jūsų kai ko paklausti. Pastebėjau, kaip tvirtai ir ne kartą teigėte, kad tai buvo investicija, o ne dovana, kad ponas Makondas buvęs jūsų pacientas. Ar jūs abejojate dėl savo elgesio - turiu galvoje profesinę etiką?

-Aš tai ne. Elgiausi nepriekaištingai. Bet jūs taikliai pastebėjote. Kitiems tai gali sukelti įtarimų. Tarp kolegų kalbėdavau, kad privalu griežtai laikytis profesinės etikos taisyklių, buvau medicinos etikos komisijos narys, vadovavau vienai bylai dėl profesinės etikos pažeidimo. Taigi padėtis sudėtinga; mano elgesys ne tik turi būti nepriekaištingas, bet privalo ir atrodyti nepriekaištingas.

Maršalas smarkiai suprakaitavo, tad išsiėmė nosinę ir nusišluostė kaktą.

-Prašau mane suprasti... Tai realybė, ne paranoja... Turiu konkurentų ir priešų, žmonių, kurie klaidingai aiškintų mano elgesį ir džiaugtųsi regėdami mano nuosmukį.

-Taigi, - tarė Kerola, pakeldama akis nuo užrašų, - noriu dar kartą paklausti: ar esate visiškai tikras, kad nepažeidėte psichoterapeuto ir paciento finansinių santykių ribų?

Maršalas liovėsi šluostęsis kaktą ir nustebęs pažvelgė į savo advokatę. Regis, ji gerai išmanė tokius reikalus.

-Nereikia nė sakyti, žvelgdamas atgal norėčiau, kad būčiau kitaip pasielgęs. Norėčiau, kad būčiau buvęs griežtesnis, koks paprastai esu tvarkydamas tokius reikalus. Norėčiau, kad būčiau jam pasakęs, jog niekada neinvestuoju nei pas pacientus, nei pas buvusius pacientus. Dabar pradedu suprasti, kad tokios taisyklės saugo ne tik pacientus, bet ir psichoterapeutus.

-Tie konkurentai ar priešai, ar jie atstovauja... norėjau paklausti, ar jie reikšmingi?

-Nelabai suprantu, ką turite galvoje... Na, taip... turiu tikrų konkurentų. Ir, kaip sakiau, labai bijau... ne, kitas žodis... man labai svarbu... kad šis reikalas liktų asmeniškas... dėl mano darbo, dėl mano profesinių asociacijų. Taigi atsakau „taip"; noriu, kad šis bjaurus reikalas liktų paslaptis. Bet kodėl jus taip domina šis aspektas?

-Todėl, - atsakė Kerola, - kad slaptumas apriboja mūsų galimybes. Kuo didesnio slaptumo siekiame, tuo mažiau agresyvumo sau galime leisti. Paaiškinsiu tai po minutės. Bet yra ir dar viena priežastis, dėl kurios klausiu apie slaptumą - veikiau teorinė, nes įvykis jau yra, bet tai jums gali būti įdomu. Nenoriu atrodyti įžūli, kalbėdama jums, daktare Streideri, apie psichoanalizės dalykus, bet bandysiu paaiškinti, kokiais būdais dirba profesionalūs sukčiai. Jie stengiasi įtraukti savo auką į planą ir primesti aplinkybes, kad auka taip pat pasijustų šiek tiek nesąžininga. Taip auka tampa - kaip čia pasakius? - beveik sąmokslininke ir ima kitaip galvoti, atsisako savo įprasto atsargumo ir atsakingumo. Be to, kadangi auka jaučiasi esanti tarsi ir sąmokslininkė, ji nenori klausyti patikimų finansinių patarėjų, į kuriuos pagalbos paprastai kreipdavosi. Dėl tos pačios priežasties apgaulei išaiškėjus auka negali ryžtingai kelti ieškinio.

-Šiuo atžvilgiu aukai viskas gerai, - tarė Maršalas. - Ketinu sučiupti tą niekšą ir prismeigti prie sienos. Kad ir kiek tai kainuotų.

-Tai nedera su tuo, ką kalbėjote anksčiau, daktare Streideri. Sakėte, kad visų svarbiausia asmeniškumas. Paklauskite savęs, pavyzdžiui, ar norite dalyvauti viešame teisme?

Maršalas sėdėjo tylėdamas, nunarinęs galvą.

-Atleiskite, daktare Streideri, turėjau jums tai paaiškinti. Neketinau jūsų gąsdinti. Žinau, kad ne to dabar jums reikia. Bet kalbėkimės toliau. Turime atidžiai patyrinėti kiekvieną smulkmeną. Iš visko, ką pasakojote, man atrodo, kad Piteris Makondas - profesionalas. Jis jau anksčiau yra tai daręs ir visiškai neįtikima, kad būtų palikęs mums aiškų pėdsaką. Pirmiausia papasakokite, ką pats sužinojote. Ar galite išvardyti žmones, apie kuriuos jis kalbėjo?

Maršalas atpasakojo savo pokalbius su Emiliu, Roskojumi Ričardsonu ir Meksiko universiteto prorektoriumi. Taip pat pasakė, kad negali rasti nei Adrianos, nei Piterio. Parodė faksogramą, kurią rytą gavo iš Ramiojo Vandenyno klubo - faksogramos iš Baurau Lac klubo Ciuriche kopiją, kurioje buvo tvirtinama, kad jie nieko nežiną apie Piterį Makondą. Klubas paliudijo, kad faksogramą spausdinta ant jų popieriaus ir siųsta jų faksu iš bibliotekos, tačiau paaiškino, kad bet kuris narys, svečias ar net buvęs svečias, arba net viešbučio, iš kurio galima tiesiai patekti į klubą, gyventojas galėjo nesunkiai patekti į biblioteką, pasiimti popieriaus lapą ir pasinaudoti faksu.

-Ar gali būti, - Kerolai skaitant paklausė Maršalas, - kad ant to fakso arba Meksiko universiteto fakso bus rasti nusikaltimo pėdsakai?

-Arba ant tariamojo fakso iš Meksiko universiteto! - atsakė Kerola. -Tikriausiai jis nusiuntė jį pats sau.

-Tuomet gal rasime faksą, kuriuo jis buvo išsiųstas. Arba pirštų atspaudus? O gal reikia dar kartą apklausti juvelyrinės krautuvės pardavėją - tą, kuris jam pardavė roleksą? Arba patikrinti skrydžių į Europą sąrašus? Arba pasų kontrolės įrašus?

-Jei jis apskritai skrido į Europą. Juk žinote tik tai, ką jis jums pasakė, daktare Streideri, - tai, ką norėjo, kad žinotumėte. Pagalvokite: nėra nė vieno nepriklausomo informacijos šaltinio. Be to, jis už viską mokėjo grynais. Ne, neabejoju, jūsų vyriškis tikras profesionalas. Žinoma, turime apie tai pranešti FTB - be abejo, bankas tai jau padarė: jie privalo pranešti apie tarptautines klastotes. Paskambinkite štai šiuo numeriu; paprasčiausiai kvieskite dirbantį agentą. Galėčiau jums padėti, bet tai tik padidins jūsų išlaidas. Dauguma jūsų klausimų, - toliau dėstė Kerola, — yra ne teisiniai, o kriminaliniai. Geriausiai į juos atsakytų privatus detektyvas. Galiu jums pasiūlyti gerą specialistą, jei norite, tačiau patarčiau būti atsargiam. Nešvaistykite pernelyg daug pinigų ir energijos, nes me-džioklė veikiausiai bus nesėkminga. Girdėjau daug tokių atvejų. Tokius nusikaltėlius retai kada pagauna. O jei ir pagauna, jie dažniausiai nebeturi pinigų.

-Kuo jiems viskas baigiasi?

-Jie patys save pražudo. Anksčiau ar vėliau jūsų ponas Makondas įklius: per smarkiai rizikuos, galbūt pabandys apmauti ne tą žmogų ir negyvas atsidurs automobilio bagažinėje.

-Gal jis jau net eina tuo keliu. Pagalvokite, kaip jis rizikavo, kokį taikinį pasirinko - psichoanalitiką. Pripažįstu, jis puikiai padirbėjo, bet vis dėlto pasirinko itin įgudusį žmonių elgesio stebėtoją, tokį, kuris lengvai pastebėtų apgaulę.

-Ne, daktare Streideri, nesutinku. Turiu daug patirties, kuri rodo priešingai. Negaliu atskleisti savo šaltinių, bet turiu įrodymų, kad psichiatrai, ko gero, yra vieni patikliausių žmonių. Turiu galvoje, jie pripratę, kad jiems kalba tiesą - pacientai moka terapeutams, kad klausytųsi jų tikrų istorijų. Manau, kad psichiatrą nesunku apgauti - tikriausiai ne pirma tokia auka esate. Kas žino? Galbūt psichoterapeutų apgaudinėjimas yra jo pagrindinė veikla.

-Vadinasi, jam galima paspęsti pinkles. Taip, ponia Estrid, pasakykite savo detektyvo pavardę. Žaisdamas krepšinį buvau puolėjas; moku persekioti ir moku atkovoti kamuolį. Dabar jau taip įsitraukiau, taip įsivėliau, kad nebegaliu trauktis. Negaliu daugiau apie nieką galvoti, negaliu dirbti su pacientais, negaliu miegoti. Dabar galvoje sukasi tik dvi mintys: pirma, sudraskyti jį, antra, atgauti savo devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Ta netektis mane sukrėtė.

-Gerai, pakalbėkime apie tai. Daktare Streideri, jei galite, papasakokite man apie savo finansinę padėtį: pajamas, skolas, investicijas, santaupas - viską.

Maršalas dėstė savo piniginę situaciją, tuo tarpu Kerola paskubom užsirašinėjo geltoname liniuotame lape.

Baigęs Maršalas parodė į Kerolos užrašus ir tarė:

-Taigi matote, ponia Estrid, nesu turtuolis. Suprantate, ką man reiškia netekti devyniasdešimties tūkstančių dolerių. Tai siaubinga - blogiausia, kas kada nors man yra nutikę. Kai pagalvoju apie tuos mėnesius, per kuriuos juos uždirbau: kaip keldavausi šeštą, kad įterpčiau dar vieną pacientą, sekiau ir pardavinėjau akcijas, kasdien kalbėdavausi telefonu su savo agentu ir finansiniu patarėju... Nė nežinau, kaip dabar atsigausiu. Tai amžiams paliks pėdsaką mano ir mano šeimos gyvenime.

Kerola patyrinėjo užrašus, padėjo juos ir raminamai tarė:

-Pabandysiu jums viską paaiškinti, kaip man atrodo. Pirmiausia, pasistenkite suprasti, kad praradote ne devyniasdešimt tūkstančių dolerių. Turėdamas suklastotą banko garantinį raštą jūsų apskaitininkas įvertins tai kaip svarbų praradimą ir, atsižvelgdamas į jūsų praeitų metų pelną, kompensuos pajamas, kurias tikriausiai būtumėte gavęs ateityje. Dešimt metų jums bus skiriama trijų tūkstančių dolerių per metus kompensacija. Taigi vienu ypu gerokai sumažinome jūsų praradimą. Liko mažiau nei penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Antras ir paskutinis dalykas, kurį šiandien dar turiu laiko pasakyti - manęs laukia kitas klientas, - yra tai, kad žvelgdama į jūsų finansinę padėtį pagal jūsų man suteiktą informaciją nematau, kad ji būtų labai prasta. Jūs gerai, tiesiog puikiai, aprūpinote šeimą, sėkmingai investavote. Tiesa ta, kad šis praradimas visiškai nepakeis jūsų materialinio gyvenimo!

-Jūs manęs nesuprantate - mano sūnaus išsilavinimas, mano menas...

-Kitą kartą, daktare Streideri. Dabar laikas baigti.

-Kada bus kitas kartas? Ar rytoj turėsite laiko? Nežinau, kaip ištversiu šias dienas.

 

-Gerai, rytoj trečią valandą. Tinka?

-Padarysiu, kad tiktų. Atšauksiu susitikimą. Jei geriau mane pažinotumėte, daktare Estrid...

-Ponia Estrid, bet ačiū, kad paaukštinote.

-Ponia Estrid... norėjau pasakyti, kad jei mane pažintumėt, suprastumėte, kaip man sunku atšaukti konsultacijas. Vakar buvo pirmas kartas per dvidešimt metų, kai tai padariau.

-Stengsiuosi skirti jums laiko, kai tik galėsiu. Tačiau turime žiūrėti, kad išlaidos nebūtų per didelės. Jaučiuosi nejaukiai sakydama tai psichiatrui, bet dabar jums būtų geriausia nuoširdžiai pasikalbėti su artimu žmogumi: draugu, psichoterapeutu. Jums reikia pažvelgti į situaciją iš kito taško. O kaip jūsų žmona?

-Mano žmona gyvena kitame pasaulyje - ikebanos pasaulyje.

-Kur? Ike... kaip? Atsiprašau - nesupratau.

-Ikebana, žinote - tai japonų puokščių menas. Ji pamišusi dėl jų, taip pat dėl budistų meditacijų. Mes beveik nesusitinkame.

-O, o... suprantu... Ak, taip, ikebana... taip, girdėjau apie ją... japonų puokščių menas. Aišku. Taigi jos nėra, sakėte, gyvena kitame pasaulyje? Mažai būna namie?.. Taip, tai turėtų būti siaubinga. Klaiku. Likote vienas... dabar, kai jos taip reikia. Siaubinga.

Maršalą nustebino ir sujaudino tokia žmogiška Kerolos užuojauta. Juodu valandėlę sėdėjo tylėdami, kol Maršalas ištarė:

-Sakėte, kad laukia kitas klientas? Tyla.

-Ponia Estrid, sakėte...

-Atsiprašau, daktare Streideri, - stodamasi tarė Kerola. - Mano mintys nuklydo. Na, tai susitiksime rytoj. Laikykitės. Aš su jumis.

Populiariausi