Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt ketvirtas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

 

KAI MARŠALAS IŠĖJO, Kerola keletą minučių sėdėjo apstulbusi. Ikebana! Japonų puokščių menas! Be abejo, jos klientas daktaras Streideris - buvęs Džeso psichoterapeutas. Džesas kartais kalbėdavo apie savo ankstesnį terapeutą, ir visada tik gerus dalykus: apie jo sąžiningumą, atsidavimą, norą padėti. Iš pradžių Džesas išsisukdavo nuo Kerolos klausimų, kodėl perėjęs pas Ernestą, bet kai jų santykiai tapo tvirtesni, papasakojo apie tą balandžio dieną, kai po raudonojo klevo svyruoklio šakomis išvydo savo psichoterapeuto žmoną, meiliai susikabinusią su budistų vienuoliu krokų spalvos drabužiu, ir kaip tai jį sukrėtė.

Tačiau Džesas, gerbdamas savo buvusio psichoterapeuto asmeninį gyvenimą, nepasakė jo vardo. Vis dėlto tai turi būti Maršalas Streideris. Kiekgi psichoterapeutų turi žmonas - ikebanos specialistes ir budistes?

Kerola nekantravo sutikti Džesą per pietus; neprisiminė, kada anksčiau taip troško pasidalyti su draugu naujienomis. Įsivaizdavo apstulbusį Džeso veidą, švelnias lūpas, pražiotą burną, tariančią: „Ne! Negaliu patikėti! Kaip siaubinga - devyniasdešimt tūkstančių dolerių! Žinau, tas vyras sunkiai uždirba pinigus. Ir pasitaikyk taip, kad ateitų kaip tik pas tave!" Kerola įsivaizdavo, kaip Džesas gaudo kiekvieną jos žodį. Ji viską pasakos kuo smulkiau, kad tik pikantiška istorija būtų kuo ilgesnė.

Bet staiga Kerola suprato, kad negalės Džesui to atskleisti. Negaliu jam ničnieko sakyti apie Maršalą Streiderį, pagalvojo ji. Net negaliu papasakoti, kad jis buvo pas mane. Juk prisiekiau saugoti profesinę paslaptį.

Tačiau jai taip norėjosi pasidalyti paslaptimi. Galbūt vieną dieną pasitaikys proga. Bet dabar jai teks laikytis profesinio elgesio taisyklių ir tenkinti tais menkais trupinėliais, kurie nubyrės nuo gausaus stalo. Ji elgsis taip, kaip Džesas norėtų - kiek galėdama stengsis padėti jo buvusiam psichoterapeutui. Tai nebus lengva. Kerola dar nebuvo sutikusi psichoterapeuto, kuris jai būtų buvęs prie širdies. O daktaras Streideris jai mažų mažiausiai patiko: pernelyg daug aimanavo, dėjosi itin svarbus ir naudodamas vaikiškus krepšinio įvaizdžius vaidino kietą. Nors dabar jis buvo pažemintas apgaulės, Kerola jautė jo pasipūtimą. Nesunku suprasti, kodėl jis turi priešų.

Tačiau Džesui daktaras Streideris daug padėjo, tai dėl jo Kerola pasižadėjo visais įmanomais būdais pagelbėti klientui. Jai patiko dovanoti Džesui dovanas, tačiau įteikti slaptą dovaną - būti gailestingąja samariete ir pasistengti, kad Džesas nė nenutuoktų apie gerą darbą, — tai bus nelengva.

Kerola visada mėgo paslaptis. Bylinėdamasi ji meistriškai manipuliuodavo ir regzdavo intrigas. Joks teisininkas nenorėdavo susigrumti su ja teisme. Ji įgijo sumanios ir pavojingai apsukrios teisininkės vardą. Jai visuomet lengvai sekdavosi apgaudinėti, ji nematė didelio skirtumo tarp profesinio ir asmeninio elgesio. Tačiau pastarąsias kelias savaites jai vis mažiau patiko meluoti. Nuoširdūs santykiai su Džesu ją gaivino ir džiugino. Kaskart jį išvydusi Kerola stengdavosi būti vis atviresnė. Vos per kelias savaites atskleidė jam daugiau nei kuriam nors kitam vyrui. Žinoma, turėjo vieną paslaptį - Ernestą!

Abu vengė apie jį šnekėti. Kerola užsiminė, kad bus paprasčiau, jei jie nekalbės apie psichoterapiją ir nepasakos Ernestui vienas apie kitą. Iš pradžių ji norėjo nuteikti Džesą prieš Ernestą, bet greitai atsisakė šio plano - nekilo abejonių, kad Džesas gaudavo iš psichoterapijos daug naudos, Ernestas jam labai patiko. Kerola, žinoma, nieko nepasakojo apie savo apgavystes ir jausmus Ernestui.

- Ernestas nuostabus psichoterapeutas! - vieną dieną po itin geros konsultacijos sušuko Džesas. - Jis toks nuoširdus ir žmogiškas. -Džesas ėmė pasakoti apie tos dienos susitikimą. - Ernestas šiandien palietė kai ką tikrai svarbaus. Jis pasakė, kad kai tik mudu suartėjame, kai tik tampame atviresni, aš visuomet atsitraukiu: arba kaip nors pajuokauju apie homoseksualumą, arba nukrypstu į intelektualius pokalbius. Ir jis teisus, Kerola, visą laiką taip elgiuosi su vyrais, ypač su tėvu. Bet pasakysiu, kas mane sužavėjo: jis prisipažino, kad ir jam keblu nuoširdžiai ir artimai bendrauti su vyrais, kad ir jis slapta pritaria mano pokštams ir prisidėtų prie tų intelektualių diskusijų. Argi ne keista bendrauti su tokiu atviru psichoterapeutu? - klausė Džesas. - Ypač tiek metų praleidus su griežtu, įsitempusiu gydytoju. O dar įdomiau, kaip jam pavyksta valandų valandas taip intensyviai dirbti.

Kerola apstulbo išgirdusi, koks atviras Ernestas su Džesu ir, keista, bemaž nusivylė, kad jis toks ne tik su ja. Pasijuto kažkaip apgauta. Nors Ernestas ir nežadėjo jos išskirti iš kitų savo pacientų ir gydyti kitaip. Kerola vis aiškiau suvokė klydusi, galvodama, kad jo atvirumas yra gundymas.

Tiesą sakant, visas jos klastingas planas dėl Ernesto ėmė žlugti. Anksčiau ar vėliau Džesas turės papasakoti apie ją per psichoterapiją, ir tuomet Ernestas sužinos tiesą. O jos tikslas diskredituoti Ernestą, išmesti jį iš darbo ir nutraukti jo santykius su Džastinu jau nebebuvo svarbus. Džastinas jai nieko daugiau nebereiškė, o Ralfas Kukas ir Cveicungas vėl nugrimzdo praeitin. Pakenkdama Ernestui tik įskaudintų Džesą ir galų gale nuskriaustų save pačią. Pyktis ir kerštas taip ilgai buvo Kerolos varomoji jėga, kad dabar be jų ji jautėsi sutrikusi. Kai tik susimąstydavo apie savo motyvus, - o tai nutikdavo vis dažniau ir dažniau, - nebesusigaudydavo, ką daro ir kodėl tai daro.

Vis dėlto ji ir toliau tarsi automatas bandė suvilioti Ernestą. Prieš kelias konsultacijas, apsikabinusi jį susitikimo pabaigoje, Kerola stipriai prisiglaudė. Ernestas tuoj pat atšlijo ir griežtai tarė:

-Kerolaina, aišku, kad vis dar norite padaryti mane savo meilužiu, kaip Ralfą. Bet laikas liautis. Pirmiau užšals pragaras, nei aš užmegsiu su jumis lytinius santykius. Ar su kuria kita paciente!

Ernestas tučtuojau pasigailėjo taip pasakęs, todėl per kitą konsultaciją grįžo prie to.

-Atsiprašau, kad praeitą kartą buvau toks šiurkštus, Kerolaina. Ne dažnai taip supykstu, bet jūsų atkaklumas kažkoks keistas, alinantis. Ir kenkia jums pačiai, man taip atrodo. Manau, mudu galėtume gerai dirbti, neabejoju, kad jums daug kuo padėčiau, bet niekaip nesuprantu, kodėl nesiliaujate kenkusi psichoterapijai.

Kerolos atsakymas - maldavimas duoti ką nors daugiau, užuominos apie Ralfą Kuką - net ir jai pačiai skambėjo nenuoširdžiai. Ernestas ūmai tarė:

-Suprantu, kad kartojuosi, tačiau kol bandysite peržengti neleistiną ribą, turėsime apie tai kalbėtis ir kalbėtis. Pirma, esu tikras, kad tapdamas jūsų meilužiu galų gale jums pakenkčiau - žinau, kad manote kitaip, ir visaip bandžiau jus perkalbėti. Turite patikėti, kad nuoširdžiai jumis rūpinuosi. Taigi šiandien pabandysiu kai ką nauja. Antra, apie mūsų santykius kalbėsiu iš savo savanaudiško atskaitos taško, atsižvelgdamas į tai, kas naudinga man. Svarbiausia, stengsiuosi vengti tokių veiksmų, dėl kurių vėliau gailėčiausi. Žinau, ką man reikštų lytiniai santykiai: metų metus, gal net visą amžių ne-kęsčiau savęs. Todėl nenoriu taip su savimi elgtis. Apie teisinę riziką apskritai nekalbu. Netekčiau licencijos. Pernelyg sunkiai dirbau, kad tapčiau tuo, kas esu, man patinka mano darbas ir neketinu statyti į pavojų savo karjeros. Laikas jums pradėti tyrinėti, kodėl manęs to prašote.

-Jūs klystate. Čia nėra teisinės rizikos, - atkirto Kerola. - Nes be ieškinio niekas negali iškelti bylos, o aš niekada niekada taip nepasielgčiau. Noriu, kad būtumėte mano mylimasis. Nieku gyvu jums nepakenkčiau.

-Žinau, kad jums taip atrodo. Dabar. Tačiau kasmet pacientai pateikia šimtus įvairiausių ieškinių. Tarp jų yra ir tokių, kurie jautėsi lygiai taip, kaip jūs šią akimirką. Taigi pasakysiu jums labai atvirai ir labai savanaudiškai: elgiuosi taip, kaip man naudinga!

Kerola nieko neatsakė.

-Tai tiek, Kerolaina. Aiškiai viską išklojau, aiškiau nebegaliu. Dabar jums spręsti. Eikite namo. Rimtai apsvarstykite, ką pasakiau. Patikėkite manimi, tikrai nebūsiu su jumis fiziškai artimas - kalbu visiškai rimtai, - ir nuspręskite, ar vis dar norite pas mane lankytis.

Jie išsiskyrė niūriai. Neapsikabino. Šįkart Ernestas dėl to neapgailestavo.

Kerola atsisėdo Ernesto laukiamajame persiauti sportbačių. Atsidarė rankinę ir paskaitė užrašus apie konsultacijas.

 

Reikalauja... vadinti jį Ernestu... siūlo skambinti į namus... tvirtina, kad esu labai patraukli, sėdasi šalia manęs ant sofos, ragina klausinėti apie jo asmeninį gyvenimą, glosto plaukus, sako, kad jei būtume susitikę kitur, mielai būtų tapęs mano meilužiu...

 

Prisiminė Džesą, kuris jos lauks prie „Gryno" restorano. Po galais. Ji suplėšė užrašus ir nubėgo.

Populiariausi