Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt penktas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

 

 

MARŠALO APSILANKYMAS pas Betą Tomasą, privatų detektyvą, kurį jam pasiūlė Kerola, iš pradžių teikė daug vilčių. Šis atrodė kaip tikras seklys: stambaus veido, susiglamžiusiais drabužiais, sugedusiais dantimis, apsiavęs sportbačiais, turintis antsvorio - veikiausiai dėl girtavimo ir sėdimo darbo. Jis buvo šiurkštus ir griežtas, skvarbaus ir tikslaus proto. Jo kabinete Filmoro gatvėje, apšiurusiame keturių aukštų name be lifto, įspraustame tarp prekybos bazės ir kepyklos, buvo visi būtiniausi daiktai: įdubusi ir aplūžusi žalia odinė sofa, plikos medinės grindys ir apibraižytas medinis stalas, po kurio koja buvo pakišta degtukų dėžutė, kad neklibėtų.

Maršalui patiko lipti laiptais - pastarąsias kelias dienas jis buvo pernelyg susijaudinęs, kad galėtų žaisti krepšinį ar bėgioti, todėl jam stigo mankštos. Iš pradžių jam patiko tiesiakalbis seklys.

Betas Tomasas visiškai sutiko su Kerola. Išklausęs Maršalo pasakojimą apie įvykį - taip pat ir apie sielvartą dėl savo kvailumo, apie praradimo svarbą ir apie baimę, kad viskas iškils viešumon, - detektyvas tarė:

-Jūsų advokatė teisi, ji retai kada prašauna, o aš jau daug metų su ja dirbu. Tas vyrukas - profesionalas. Pasakysiu, kas man labiausiai patiko: ta istorija apie chirurgą iš Bostono ir prašymas padėti atsikratyti kaltės jausmo. Ei ei, tai bent stulbinanti technika! Ir kaip privertė jus tylėti dėl to rolekso už pusketvirto tūkstančio - sumanu, labai sumanu! Neprofesionalas būtų padovanojęs jums padirbtą laikrodį. Ir dar nusivedė jus į Ramiojo Vandenyno klubą - nuostabu! Užkabino jus. Ir greitai. Šiek tiek praradote. Gudruolis. Jums pasisekė, kad jis nepaėmė daugiau. Bet pagalvokime, kaip galėtume jį pričiupti. Prisimenate dar kokius nors vardus, kuriuos jis minėjo? Pirmiausia, kaip jis pas jus pateko?

-Sakė, kad mane jam pasiūlė viena Adrianos draugė, - atsakė Maršalas. - Vardų neminėjo.

-Turite jo ir sužadėtinės telefonų numerius? Pradėsiu nuo jų. Duokite ir jo numerį Ciuriche. Kad užsisakytų telefono paslaugas, jis turėjo pateikti kokį nors dokumentą, taigi šiandien bandysiu pasekti šiais pėdsakais. Bet neturėkite daug vilčių - veikiausiai ir dokumentai buvo suklastoti. Kaip jis atvažiuodavo? Matėte automobilį?

-Nežinau, kuo jis pas mane atvykdavo. Nuomotu automobiliu? Taksi? Kai išėjome iš Ramiojo Vandenyno klubo, jis nuėjo į savo viešbutį vos už kelių kvartalų. Gal vertėtų patyrinėti Meksiko universiteto faksogramą?

-Iš faksogramų jokios naudos, bet duokite ją man, žvilgtelėsiu. Neabejoju, kad savo kompiuteryje jis pasigamino ženklą ir nusiuntė sau faksogramą arba paprašė, kad atsiųstų draugė. Pažiūrėsiu, ar jų vardai minimi VNIC - tai Valstybinis nusikaltimų informacijos centras - kompiuteriuose. Pažįstu žmogų, kuris už nedidelę kainą gali patekti į kompiuterį ir pasižvalgyti. Verta pabandyti, bet nepuoselėkite vilčių - tas vyras prisistato slapyvardžiu. Ko gero, jis tai daro tris keturis kartus per metus - galbūt vien su psichoterapeutais. Dar neteko girdėti apie tokį veikimo būdą, patikrinsiu. Galbūt jis vaikosi didelių pinigų - pavyzdžiui, chirurgų, - bet net ir iš smulkmės, na, tokios kaip jūs, per metus turėtų susirinkti keturis penkis šimtus tūkstančių. Neblogai, kai už tai nereikia mokėti mokesčių! Tas vyrukas kietas, toli eis! Pradžioje man reikės penkių šimtų avanso.

Maršalas išrašė kvitą ir padavė pasirašyti.

-Gerai, daktare, tuojau imsiuosi darbo. Ateikite vakarop apie penktą ar šeštą, pažiūrėsime, ką sužinojome.

 

* * *

Tą vakarą nuėjęs Maršalas išgirdo, kad nieko nepaaiškėjo. Adriana telefono paslaugas gavo naudodamasi vogtomis Arkanzaso vairuotojo teisėmis ir kredito kortele. Piteris „Fermonto" viešbutyje už viską mokėjo grynais, o kartais naudojosi suklastota American Express kortele. Visos faksogramos buvo vietinės. Už Ciuricho telefono numerį taip pat mokėta ta pačia AMEX kortele.

-Jokių pėdsakų, - tarė Betas. - Švaru! Vyrukas slidus, labai slidus - nusipelno pagarbos.

-Suprantu. Jums patinka, kaip tas vyras dirba. Džiaugiuosi, kad judviejų nuomonė sutampa, - tarė Maršalas. - Bet nepamirškite, kad tai aš jūsų klientas ir noriu jį pričiupti.

-Norite jį pričiupti? Yra tik vienas būdas - turiu draugų apgavysčių skyriuje. Nueisiu pas juos, papietausiu su savo senu bičiuliu Lu Lombardžiu - jis man skolingas. Patikrinsime panašias apgaules - ieškosime apmulkintų psichoterapeutų ir gydytojų, kuriems jų turtingi ir dėkingi pacientai būtinai norėdavo atsilyginti už stebuklingą išgydymą ar išpirkti kaltę dėl nesėkmingo patarimo roleksais, vardinėmis paskaitomis ar užsienio investicijomis. Šios idėjos per daug geros, kad nebūtų panaudotos anksčiau.

-Darykite viską, kad tik pričiuptumėte tą niekšą.

-Yra viena kliūtis: jūs turėsite kartu su manimi nueiti surašyti skundą. Tai San Francisko apgavysčių skyriaus darbas, jūsų sandoris pasirašytas jų teritorijoje. Jums teks pasakyti savo pavardę, ir to nieku gyvu nenuslėpsi nuo spaudos. Turite būti tam pasirengęs. Žinote, kaip būna: pasirodo laikraštis su vedamojo straipsnio antrašte BUVĘS PACIENTAS PAPLONINO PSICHIATRO PINIGINĘ! Maršalas suėmęs delnais galvą suaimanavo.

-Tai blogiau nei apgaulė - žlugčiau! Laikraščiai imtų pasakoti, kaip iš buvusio paciento paėmiau roleksą. Kodėl buvau toks mulkis? Kodėl?

-Tai jūsų pinigai ir jūsų užsakymas. Negalėsiu jums padėti, jei mano rankos bus surištos.

-Tas sušiktas roleksas man kainavo devyniasdešimt tūkstančių dolerių! Kvailys, kvailys, kvailys!

-Liaukitės, daktare. Nėra garantijų, kad apgavysčių skyrius jį susektų... Gali būti, kad jis išvyko iš šalies. Štai, patogiau atsiloškite, papasakosiu jums vieną istoriją. - Betas užsidegė cigaretę ir degtuką nusviedė ant grindų. - Prieš kelerius metus skridau į Niujorką darbo reikalais ir pasimatyti su dukra, kuri buvo ką tik pagimdžiusi man pirmąjį vaikaitį. Graži rudens diena, gaivus oras, einu Brodvėjumi pro trisdešimt devintą ar keturiasdešimtą namą ir galvoju: gal reikėjo nupirkti dovaną - vaikai visuomet manė, kad esu šykštus. Tada gatvėje pamatau televizoriaus ekraną ir save jame: kažkoks nuskurėlis siūlo pirkti naujitelaitę Sony mini videokamerą su videomagnetofonu už šimtą penkiasdešimt dolcų. Visada jomis naudojuosi savo darbe — kainuoja apie šešis šimtus. Nusideru iki septyniasdešimt penkių, jis pasiunčia vaiką, ir po penkių minučių prie šaligatvio krašto privažiuoja senas biuikas su tuzinu videokamerų originalioje Sony pakuotėje ant užpakalinės sėdynės. Vogčia žvalgydamiesi jie gražbyliauja: kiša man įprastą mėšlą, esą dėžės iškrito iš lekiančio sunkvežimio. Aišku, vogtos. Bet būdamas goduolis vis vien nusiperku. Paduodu septyniasdešimt penkis dolerius, jie paima, o aš parsinešu į viešbutį dėžę. Tada mane apima paranoja. Buvau pagrindinis tardytojas milijoninėje banko apgavystės byloje, tad turėjau likti švarus.

 

Man atrodė, kad mane seka. Grįžęs į viešbutį jau beveik neabejojau, jog tai buvo tyčia organizuota. Bijojau kambaryje palikti vogtą kamerą. Užrakinau ją lagamine ir atidaviau saugoti pirmame viešbučio aukšte. Kitą dieną pasiimu lagaminą, nusivežu jį pas dukrą, prapjaunu naujutėlę Sony kameros dėžę, o ten — didelė plyta! Taigi, daktare, nesmerkite savęs. Taip nutinka profesionalams - ir patiems geriausiems. Negali gyvenime vien žvalgytis per petį, visą laiką galvoti, kad draugai gali tave apmauti. Kartais taip jau nutinka, kad atsiduri girto vairuotojo kelyje. Atleiskite, daktare, jau septynios. Šįvakar turiu darbo. Vėliau atsiųsiu sąskaitą, jūsų penkių šimtų vos užteko.

Maršalas pakėlė galvą. Jis pirmą kartą iš tikrųjų suvokė, kad iš jo pagrobė devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

-Ir tai viskas? Tiek tegavau vietoj savo devyniasdešimt tūkstančių dolerių? Gražią pasakėlę apie plytą ir kamerą?

-Klausykite, jūs buvote nupeštas švariau nei žiurkės užpakalis. Atėjote čia be jokių įkalčių, be jokių nuorodų, be nieko... Paprašėte mano pagalbos - skyriau jums savo ir savo darbuotojų laiką už penkis šimtus dolerių. Prieš tai jus perspėjau. Bet jūs negalite surišti man rankų - neleisti dirbti darbo, o paskui niurnėti, kad nieko už savo pinigus negavote. Suprantu, jūs esate užsiutęs. Kas taip nesijaustų? Leiskite man padaryti viską, ką galiu, arba meskite šį reikalą.

Maršalas ir toliau tylėjo.

-Norite mano patarimo? Išjungiau skaitiklį - už tai mokesčio neimsiu. Atsisveikinkite su tais pinigais. Priimkite tai kaip nemalonią gyvenimo pamoką.

-Ką gi, Betai, - eidamas iš kabineto per petį tarstelėjo Maršalas. -Aš taip lengvai nepasiduosiu. Tas šūdausis ne ant tokio pataikė.

-Daktare, - Maršalui leidžiantis žemyn nuo laiptų šūktelėjo Betas. - Jei ketinate vaidinti vienišą kovotoją, verčiau nereikia! Tas vyrukas gudresnis už jus! Gerokai gudresnis!

 

- Po velnių, - sumurmėjo Maršalas, išeidamas į Filmoro gatvę.

 

* * *

Maršalas pamažėle žingsniavo namo, svarstydamas savo galimybes. Tą patį vakarą jis griebėsi ryžtingų veiksmų. Pirmiausia paskambino į Pac Bell ir užsisakė antrą namų telefono liniją su neregistruotu numeriu ir balso paštu. Paskui faksu nusiuntė skelbimą į Amerikos psichiatrų asociacijos leidinį „Psichiatrijos naujienos". Šis laikraštėlis kas savaitę būdavo siunčiamas visiems šalies psichiatrams.

 

DĖMESIO! Trumpalaikės psichoterapijos iš jūsų paprašė ir pas jus lankosi turtingas, žavus, lieknas keturiasdešimties metų vyras. Neva turįs problemų dėl vaikų ir sužadėtinės, kalba apie turto dalybas ir vedybų sutartį, siūlo puikias investicijas, dovanų, paskaitų ciklą. Jums gresia rimtas pavojus. Skambinkite 415-555-1751. Visiškai konfidencialu.

Populiariausi