Irvin D. Yalom

 

(Dvidešimt aštuntas skyrius iš Irvino Yalomo romano "Melagis ant kušetės")

 

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

 

 

KABINETE MARŠALAS PRALEIDO ilgą dieną. Dabar paskendęs apmąstymuose dūlino namo. Šiandien susitiko su devyniais pacientais. Devynis kartus po šimtą septyniasdešimt penkis dolerius. Tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt penki. Kiek teks plušėti, kol atgaus tuos devyniasdešimt tūkstančių? Šešiasdešimt ilgų dienų. Daugiau nei dvylika darbo savaičių. Dvylika savaičių įkinkytas į jungą turės triūsti dėl to sumauto Piterio Makondo! Ką jau kalbėti apie pridėtines išlaidas: kabineto nuomą, profesinius mokesčius, draudimą nuo aplaidumo darbe, medicinos licenciją. O kiek dar prarado pinigų, kai per pirmąsias porą savaičių po apgavystės jis atšaukė konsultacijas. Ir dar penki šimtai, kuriuos nuplėšė detektyvas. Be to, praeitą savaitę pakilo Wells Fargo akcijos, ir dabar jos keturiais procentais brangesnės nei tada, kai jas pardavė! Dar užmokestis advokatei! Kerola to verta, pamanė Maršalas, nors ir nesupranta, kad negalima paprasčiausiai mesti šio reikalo. Pakarsiu tą bjaurybę, net jei tam prireiktų viso likusio gyvenimo!

Maršalas įslinko į namus ir, kaip visada, numetęs tarpduryje savo lagaminą, pripuolė prie naujos telefono linijos patikrinti žinučių. Voila! Sėk ir imsi derlių! Jo laukė balso pašto žinutė.

„Sveiki, perskaičiau jūsų skelbimą APA laikraštyje, tiksliau, ne skelbimą, o perspėjimą. Esu psichiatras iš Niujorko ir norėčiau gauti daugiau informacijos apie pacientą, kurį aprašėte. Regis, jis lankosi pas mane. Prašyčiau paskambinti man šįvakar į namus telefonu 212-555-7082. Galite ir vėlai."

Maršalas surinko numerį ir išgirdo „Alio", kuris, Dievui padedant, nuves jį tiesiai pas Piterį.

-Taip, - tarė Maršalas. - Gavau jūsų žinutę. Sakėte, kad pas jus lankosi žmogus, apie kurį rašiau skelbime. Ar galite jį apibūdinti?

-Pala, - tarė pašnekovas. - Neskubėkite. Kas jūs? Prieš ką nors atskleisdamas, turiu žinoti, kas jūs esate.

-Esu psichiatras ir psichoanalitikas iš San Francisko. O jūs?

-Psichiatras, dirbu Manhetene. Man reikia daugiau informacijos apie jūsų skelbimą. Ten minėjote pavojų.

-Taip, kalbu apie rimtą grėsmę. Tas žmogus sukčius, ir jei jį gydote, jums gresia pavojus. Ar manote, kad jis ir yra jūsų pacientas?

-Neturiu teisės to sakyti. Profesinės konfidencialumo taisyklės neleidžia nepažįstamam žmogui pasakoti apie savo pacientus.

-Patikėkite manim ir užmirškite taisykles - padėtis kritiška, -tarė Maršalas.

-Norėčiau, kad jūs pirmas ką nors pasakytumėte apie šį pacientą.

-Labai prašom! - atsakė Maršalas. - Maždaug keturiasdešimties, gerai atrodo, ūsuotas, pasivadino Piteriu Makondu...

-Piteris Makondas!- pertraukė jį balsas ragelyje. - Tai mano paciento vardas!

-Neįtikima! - Maršalas priblokštas susmuko ant kėdės. - Jis pasivadino tuo pačiu vardu! To tai nesitikėjau. Tas pats vardas? Na, tas vyrukas, Makondas, pas mane lankė trumpą psichoterapijos kursą - aštuonias konsultacijas. Turtuoliams įprastos problemos: turto dalybos su dviem vaikais ir buvusia žmona, visi ko nors iš jo nori, dosnus, net liguistai, žmona alkoholikė. Ir pas jus tas pats scenarijus? - pasiteiravo Maršalas. - Taip, jis ir man sakė, kad nusiuntė Betę į Fordo centrą, - patvirtino Maršalas. - Paskui atėjo abu su sužadėtine... Taip, teisybė, aukšta, elegantiška moteris. Vardu Adriana... Ir ji pasivadino tuo pačiu vardu?.. Taip, tikrai, kalbėjomės apie vedybų sutartį... Regis, tiksli kopija. Visa kita žinote... Sėkminga psichoterapija, noras atsilyginti, priekaištai dėl per mažo užmokesčio, padovanotos paskaitos Meksiko universitete... Ak, Buenos Airėse? Ką gi, smagu girdėti, kad jis dar ir improvizuoja. Pasiūlė tas savo naująsias investicijas? Dviratininkų šalmų gamykla? Tikrai taip - galimybė, kokios daugiau nebus, ir garantuotas saugumas. Neabejoju, kad jums iškilo didžiulė moralinė dilema. Pasakojo, kaip chirurgui, išgelbėjusiam jo tėvo gyvybę, davė blogą patarimą? Kaip paskui dėl to krimtosi? Negalėjo susidoroti su kalte, kad pakenkė geradariui. Ir kad niekad daugiau neleis taip nutikti. Taip... širdies operacija... Mes irgi visą valandą tai nagrinėjome. Detektyvui, pas kurį lankiausi... tikra rakštis subinėj... labai patiko ši dalis - pavadino ją gudriu manevru. Taigi kas dabar pas jus vyksta? Jau davėte jam investicijų kvitą? Kitą savaitę pietaujate Žokėjų klube - prieš pat jam išvykstant į Ciurichą? Labai girdėta. Na, tai jūs pačiu laiku pamatėte mano skelbimą. Likusi istorijos dalis bus trumpa ir nuožmi. Jis atsiuntė man laikrodį - roleksą, kurio, žinoma, nepriėmiau, tad manau, taip pat elgsis ir su jumis. Paskui paprašys gydyti Adrianą ir dosniai sumokės avansu už jos psichoterapiją. Ši ateis pas jus porą kartų. O tada - braukšt! - ir nėra. Abu dings tarsi į vandenį. Devyniasdešimt tūkstančių. Patikėkite, vos surinkau. O kaip jūs? Kiek ketinate investuoti? Taip, tik keturiasdešimt tūkstančių? Suprantu, ir man kilo tos pačios bėdos su žmona. Jos mieliau slėptų monetas po čiužiniu. Šiuo atveju ji buvo teisi - pirmą kartą. Stebiuosi, kad nespaudė pirkti daugiau. O, jis pasisiūlė paskolinti jums be palūkanų dar keturiasdešimt tūkstančių, o po kelių savaičių būtumėte jam grąžinęs? Gudriai apsisuko.

- Negaliu atsidėkoti, kad perspėjote, - tarė pašnekovas. - Pačiu laiku. Esu jums skolingas.

- Taip, tikrai pačiu laiku. Labai džiaugiuosi. Malonu pagelbėti profesijos bičiuliui. Kaip norėčiau, kad kas nors būtų tai padaręs man. - Ei, ei, palaukite, nedėkite ragelio. Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad išgelbėjau jus nuo apgavystės. Bet ne todėl... arba ne tik todėl... padaviau tą skelbimą. Tas pašlemėkas pavojingas. Jį reikia sustabdyti. Antraip nueis pas kitą psichiatrą. Turime jį pašalinti... -APA? Taip, sutinku: viena galimybė būtų įtraukti APA teisininkus. Bet mes neturime laiko. Tas vyrukas tik trumpam pasirodo, o paskui dingsta. Turėjau privatų detektyvą, kuris jo ieškojo. Piteris Makondas kai dingsta, tai dingsta. Nelieka nė ženklo. Ar turite kokios nors informacijos, kokių nors nuorodų, kurios galėtų nuvesti pas jį? Nuolatinį adresą? Gal kada matėte jo pasą? Sąskaitos kvitą? Už viską mokėjo grynais? Ir man taip pat. O kaip automobilio numeriai? Nuostabu, jei galite sužinoti automobilio numerius - puiku. Taip ir susitikote? Jis išsinuomojo namą toje pačioje gatvėje Long Ailende, kur buvo jūsų vasarnamis ir pavežė jus savo naujuoju jaguaru? Žinau, kas už jį sumokėjo. Ak taip, taip, sužinokite automobilio numerį, būkit malonus, pasistenkite. Arba pardavėjo vardą, jei jis dar bus ant automobilio. Negali būti, kad jo nesučiuptume... Visiškai sutinku. Turėtumėte nueiti pas privatų detektyvą - arba kriminalinių bylų advokatą. Visi, su kuriais tariausi, patvirtino, kad jis tikras profesionalas. Mums reikia specialistų pagalbos... Taip, verčiau tegu detektyvas renka informaciją, ne jūs. Jei Makondas pamatys jus, šnipinėjantį aplink jo namą ar automobilį, pradings. Kainos? Detektyvas paėmė iš manęs penkis šimtus už dieną, advokatė du šimtus penkiasdešimt už valandą. Niujorke jie nuplėš dar daugiau... Nesuprantu jūsų, - kalbėjo Maršalas. - Kodėl aš turėčiau už tai mokėti? Ir aš iš to nieko negausiu. Mūsų ta pati padėtis, visi užtikrino, kad neatgausiu nė penso, net jei Makondą ir sugaus, jis neturės jokio turto, paskui jį drieksis tik mylios ilgumo kaltinimų virtinė. Patikėkite - mano motyvai tokie patys kaip jūsų: apginti teisybę ir apsaugoti kitus kolegas... Kerštas? Na taip, šiek tiek - prisipažįstu. Na, gerai, sutarkime taip - jūsų išlaidas pasidalykime per pusę. Tuomet gausime mokesčių nuolaidą.

Kiek pasiginčijęs Maršalas tarė:

-Šešiasdešimt ir keturiasdešimt? Ką padarysi. Vadinasi sutarėme? Kitas žingsnis - nueiti pas detektyvą. Paprašykite advokato, kad ką nors rekomenduotų. Tegu detektyvas padeda sukurti planą, kaip paspęsti jam spąstus. Dar turiu vieną pasiūlymą: Makondas duos jums garantinį raštą - paprašykite, kad tai būtų banko raštas. Jis suklastos dokumentą, ir tada galėsime jį pričiupti dėl banko apgavystės - bus rimtesnis kaltinimas. Tuo gali susidomėti FTB... Ne, nepranešiau. FTB nepranešiau. Ir policijai ne. Pasakysiu atvirai: pernelyg baiminausi viešumo, kad pasmerks dėl profesinės etikos pažeidimo - kad investavau pas pacientą arba buvusį pacientą. Padariau klaidą - reikėjo padaryti viską, kad jį sugaučiau. Bet suprantate, kol kas jūs nepakliuvote į tokią keblią padėtį. Jūs dar neinvestavote, o jei tai darysite, tai tik tam, kad sugautume Makondą... Nežinote, ar norite veltis?

Maršalas pradėjo žingsniuoti. Jis suprato, kad tuoj gali prarasti šią nepakartojamą galimybę, tad atsargiai rinko žodžius.

-Ką norite tuo pasakyti? Jūs jau įsitraukėte! Kaip jausitės išgirdęs, kad kiti psichiatrai, gal net jūsų bičiuliai, buvo apgauti, o jūs galėjote užkirsti tam kelią? O kaip jie jausis, sužinoję, kad buvote auka ir tylėjote? Negi to neaiškiname savo pacientams? Kad reikia galvoti apie savo veiksmų - ar neveiklumo - pasekmes?.. Ką turite galvoje, sakydamas, kad dar pagalvosite? Mes neturime laiko. Prašau, daktare... Ak, nežinau jūsų vardo... Teisybė, ir jūs nežinote manojo. Mes lygūs - abu bijome viešumo. Turime pasitikėti vienas kitu. Aš esu Maršalas Streideris - psichoanalizės mokytojas, dirbu San Franciske. Tobulinausi Ročesteryje, Aukso Vartų psichoanalizės institute... Tikrai tada Ročesteryje pirmininkavo Džonas Romanas. O jūs?.. Artūras Rendalas... girdėta pavardė. Šventosios Elizabetos ligoninė Vašingtone? Ne, ten nieko nepažįstu. Taigi daugiausia dirbate psichofarmakologijos srityje?.. Na, dabar kartais ir aš imuosi trumpos psichoterapijos, dirbu su sutuoktiniais... Bet, daktare Rendalai, prašau, grįžkime prie to, ką sakėte. Nėra laiko svarstyti, ar norite prisidėti?.. Gal juokaujate? Žinoma atskristu į Niujorką. To tai nepraleisiu. Visai savaitei atvykti negalėsiu - darbas neleidžia. Bet kai ateis lemiama akimirka — būtinai norėsiu dalyvauti. Skambinate iš namų? Kokiu numeriu lengviausia jus rasti?

Maršalas užsirašė kelis numerius: namų, kabineto, vasarnamio Long Ailende.

- Taip, tokiu metu skambinsiu į namus. Kabinete manęs niekaip nerasite. Jūs baigiate konsultaciją X val. 30 minučių? Aš dažniausiai likus dešimčiai minučių - taigi dieną mes nesusisieksime.

Dėdamas ragelį Maršalas pajuto palengvėjimą ir pergalingą džiaugsmą. Piteris už grotų. Nunarinęs galvą. Adriana kalėjimo vienutėje. Naujasis jaguaras, už kurį galima daug gauti, stovi jo garaže. Galų gale jis apsigins. Dar niekam nepavyko perspjauti Maršalo Streiderio.

Tada jis pasiėmė APA žinyną ir atsivertė Artūro Rendalo nuotrauką: dailūs bruožai, šviesūs, tiesiai atgal be skyrimo sušukuoti plaukai, keturiasdešimt dvejų, stažavo Rodžerse ir Universitetinėje šventosios Elizabetos ligoninėje, tyrinėjo gydymą ličiu ir bipolinės ligos atvejus, turi du vaikus. Parašytas kabineto numeris. Ačiū Dievui už daktarą Rendalą.

Vis dėlto tikras nagas, pamanė Maršalas. Jei kas išgelbėtų man keturiasdešimt tūkstančių, nesukčiau galvos dėl užmokesčio detektyvui. Ir vis dėlto, žvelgiant jo akimis, kam leisti pinigus? Jo nenuskriaudė. Piteris mokėjo už konsultacijas. Kodėl jis turėtų investuoti pinigus, kad pagautų žmogų, kuris jam nieko blogo nepadarė?

Maršalo mintys nukrypo prie Piterio. Kodėl jis vėl pasinaudojo tuo pačiu vardu? Gal Makondas jau ėmėsi savižudos? Visi žino, kad sociopatai anksčiau ar vėliau išsiduoda. O gal jis mano, kad tas žioplys Streideris toks kvailas, jog neverta galvoti naujo vardo? Na, mes dar pažiūrėsime!

Po Maršalo skambučio Artūras nedelsė. Iki kito vakaro jis jau spėjo apsilankyti pas detektyvą, kuris, ne taip kaip Betas Tomasas, pasirodė galįs padėti. Jis pasiūlė visą parą sekti Makondą (už septyniasdešimt penkis dolerius per valandą). Pažadėjo sužinoti, kokie automobilio numeriai, ir juos patikrinti. Jei aplinkybės leis, pateks į Makondo automobilį ir paieškos pirštų atspaudų, taip pat kitokių tapatybės įrodymų.

Detektyvas pranešė Artūrui, kad negalima suimti Makondo, kol jis nepadarys nusikaltimo Niujorke. Todėl jis patarė toliau spęsti pinkles, išsaugoti visų konsultacijų įrašus ir tuoj pat susisiekti su Niujorko policijos departamento apgavysčių skyriumi.

Kitą vakarą Maršalas sužinojo daugiau naujienų. Artūras susisiekė su Manheteno centro apgavysčių skyriumi ir ten jį nukreipė pas detektyvą Darnelį Kolinzą, kuris prieš pusę metų tyrė panašų atvejį. Jis labai susidomėjo Piteriu Makondu. Paprašė, kad Artūras, pasiėmęs slaptą kamerą, susitiktų, kaip planuota, su Piteriu pietų Žokėjų klube, perduotų jam kasos kvitą ir paimtų suklastotą banko garantinį raštą. Apgavysčių skyrius, turėdamas liudytoją ir filmuotą medžiagą, galės jį tuoj pat areštuoti.

Tačiau Niujorko policijos departamentui tokiai didelei operacijai reikia rimtos priežasties. Maršalui teks bendradarbiauti. Jis turės skristi į Niujorką, kartu su apgavysčių skyriumi parašyti oficialų skundą dėl Piterio ir jį atpažinti. Maršalą krėtė šiurpas nuo minties apie viešumą, bet, kai grobis buvo beveik rankose, nusprendė nepasiduoti. Taip, gal jo vardas ir pasirodys kokiuose nors Niujorko bulvariniuose laikraštėliuose, bet vargu ar žinia pasieks San Franciską.

O kaip roleksas? Koks roleksas? - garsiai ištarė Maršalas, tarsi dalyvautų apklausoje. - Ak, tas laikrodis, kurį Makondas atsiuntė pasibaigus psichoterapijai? Laikrodis, kurio nepriėmiau, o grąžinau Adrianai?

Kalbėdamas Maršalas nusisegė laikrodį nuo riešo ir paslėpė tualetinio staliuko stalčiuje. Kas juo suabejos? Kas patikės Makondu? Apie roleksą žinojo tik jo žmona ir Melvinas. Širlė tikrai neišduos. O Maršalas saugojo tiek keistų hipochondriškų Melvino paslapčių, kad ir dėl jo galėjo būti ramus.

Maršalas su Artūru kiekvieną vakarą apie dvidešimt minučių prašnekučiuodavo. Kaip Maršalui palengvėjo, kad pagaliau atsirado patikėtinis ir bendramintis, gal net draugas. Neseniai Artūras atsiuntė Maršalui vieną savo pacientą, IBM programinės įrangos inžinierių, kurį turėjo perkelti į San Francisko Įlankos rajoną.

Jie nesutarė tik dėl pinigų, kuriuos reikėjo sumokėti Piteriui kaip investiciją. Artūras su Piteriu sutarė po keturių dienų susitikti pietų. Piteris sutiko paruošti banko garantinį raštą, o Artūras turėjo atnešti keturiasdešimties tūkstančių dolerių kasos kvitą. Tačiau Artūras norėjo, kad Maršalas duotų visus keturiasdešimt tūkstančių. Artūras ką tik nusipirkęs vasarnamį, todėl neturįs grynųjų. Vieninteliai jo ištekliai - žmonos turtas, kurį ji paveldėjo iš praėjusią žiemą mirusios mamos. Tačiau jo žmonai, priklausiusiai senai žinomai Niujorko šeimai, buvo labai svarbu sudaryti gerą įspūdį, tad ji spyrė Artūrą nesivelti į visą šį niekingą reikalą.

Maršalas, įskaudintas tokio nesąžiningumo, ilgai derėjosi su Artūru, kol galų gale visai nustojo gerbti savo bailųjį kolegą. Pagaliau Maršalas, nuogąstaudamas, kad Artūras nepasiduotų žmonai ir visiškai nepasitrauktų, sutiko padengti šešiasdešimt procentų sumos. Artūras turėjo nunešti Piteriui kvitą iš Niujorko banko, tad Maršalas pažadėjo, kad likus dienai iki pietų su Piteriu Artūro sąskaitoje bus dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių - arba atvešiąs juos į Niujorką, arba pervesiąs. Artūras nenorom sutiko surinkti likusius šešiolika tūkstančių. Kitą vakarą grįžęs namo Maršalas balso pašte rado žinutę nuo detektyvo Darnelio Kolinzo iš Niujorko Manheteno apgavysčių skyriaus. Maršalas paskambino, kažkas tuoj pat pakėlė ragelį. Suirzusi policijos operatorė liepė paskambinti rytą: policininko Kolinzo darbe nėra, o Maršalo reikalas, regis, nėra skubus.

Kitą rytą pirmasis Maršalo pacientas turėjo ateiti septintą valandą. Jis nusistatė žadintuvą penktai ir atsikėlęs vėl paskambino į Niujorką. Policijos operatorė tarė:

-Tuoj pakviesiu. Geros dienos, - ir numetė ragelį. Po dešimties minučių suskambėjo telefonas.

-Ponas Maršalas Streideris?

-Daktaras Streideris.

 

-Na, atleiskite. DAKTARE Streideri. Detektyvas Kolinzas, Niujorko apgavysčių skyrius. Čia buvo dar vienas daktaras - Artūras Rendalas. Sakė, kad turėjote nemalonų susidūrimą su žmogumi, kuris mus domina, kartais jis pasivadina Piteriu Makondu.

-Labai nemalonų susidūrimą. Nudžiovė iš manęs devyniasdešimt tūkstančių dolerių.

-Jūs ne vienas toks. Jūsų bičiulis Makondas buvo prikibęs ir prie kitų. Papasakokite man smulkmenas. Įsirašysiu - gerai?

Maršalas penkiolika minučių pasakojo apie viską, kas jam nutiko su Piteriu Makondu.

-O žmogau, ir norite pasakyti, kad lyg niekur nieko padavėte jam devyniasdešimt tūkstančių dolerių?

-Nesuprasite, jei nežinosite, kokie sudėtingi psichoterapiniai santykiai.

-Tikrai? Na, žinoma, nesu daktaras. Tačiau štai ką pasakysiu: aš niekad nesu šitaip atidavęs pinigų. Devyniasdešimt tūkstančių - nemenka suma.

-Sakiau, kad turėjau garantinį raštą. Jį peržiūrėjo mano teisininkas. Juk taip visuomet tvarkomi verslo reikalai. Tuo raštu bankas įsipareigojo išmokėti pinigus pagal pareikalavimą.

-O tą raštą jūs patikrinote tik praėjus dviem savaitėms, kai jis dingo.

-Klausykite, detektyve, kas tai? Tardymas? Manote, kad aš dėl to džiaugiuosi?

-Gerai, mano drauge, nesijaudinkite, viskas bus gerai. Štai ką mes padarysime. Suimsime tą vaikiną pietaujantį - žiaumojantį ridikėlius - kitą antradienį, apie pusę pirmos. Bet mums reikės, kad būtumėte Niujorke ir atpažintumėte jį per dvylika valandų nuo suėmimo, kitaip tariant, iki trečiadienio vidurnakčio. Tai sutarėme?

-Būtinai atvyksiu.

-Gerai, žmogau, mes daug iš jūsų tikimės. Ir dar kai kas - ar dar turite suklastotą raštą ir kasos kvitą?

-Taip. Norite, kad juos atsivežčiau?

-Taip, atsivežkite originalus, bet dabar norėčiau pamatyti kopijas. Ar galėtumėte man jas šiandien atsiųsti faksu? Du-vienas-du-penki-penki-penki-trys-keturi-aštuoni-devyni, ant jų užrašykite mano pavardę - detektyvui Darneliui Kolinzui. Ir dar vienas dalykas. Žinau, kad nereikia jums priminti - bet nesirodykite, nesirodykite, nesirodykite restorane. Jei pasirodysite, mūsų paukštelis nuskris, ir visiems bus labai blogai. Laukite manęs Penkiasdešimt ketvirtosios gatvės nuovadoje - ji tarp Aštuntosios ir Devintosios aveniu - arba susitarkite su savo draugu susitikti po pietų ir ateikite abu. Praneškite man, kaip nuspręsite. Ar dar norite ko nors paklausti?

-Tik vieno. Ar tai saugu? Juk daktaras Rendalas paduos jam tikrą kvitą, o ten ir mano pinigai.

-Jūsų pinigai? Maniau, kad tai jo pinigai?

-Žadėjau padengti šešiasdešimt procentų. Sumokėsiu dvidešimt keturis tūkstančius.

-Ar saugu? Už gretimo staliuko valgys du mūsų vyrai, o dar trys ekrane stebės kiekvieną krustelėjimą. Pakankamai saugu. Bet aš to nedaryčiau.

-Kodėl?

-Visuomet gali kas nors nutikti: žemės drebėjimas, gaisras, visi trys policininkai gali nuvirsti nuo širdies smūgio - velnias žino, kas gali įvykti. Ar saugu? Taip, labai saugu. Vis vien to nedaryčiau. Bet aš ne daktaras.

 

 

* * *

Gyvenimas Maršalui vėl tapo įdomus. Jis vėl pradėjo bėgioti. Žaisti krepšinį. Liovėsi lankęsis pas Kerolą, nes gėdijosi prisipažinti, kad tyko Piterio. Ji palaikė priešingą strategiją: spyrė Maršalą susitaikyti su praradimu ir atsikratyti pykčio. Tai geras pavyzdys, pamanė Maršalas, kaip pavojinga per psichoterapiją duoti patarimus: jei pacientas jų nesilaiko, daugiau nebeateina.

Kiekvieną vakarą jis kalbėdavosi su Artūru Rendalu. Artėjant susitikimui su Piteriu Artūras darėsi vis irzlesnis ir irzlesnis.

-Maršalai, mano žmona įsitikinusi, kad aš dėl viso šito reikalo įklimpsiu. Tai pateks į laikraščius. Perskaitys mano pacientai. Iš manęs šaipysis arba kaltins, kad investuoju pas buvusį pacientą.

-Bet tai ir yra svarbiausia: jūs neinvestuojate pas pacientą. Jūs padedate policijai sugauti nusikaltėlį. Tai padidins pagarbą jums.

-Bet spauda ne taip rašys. Pagalvokite. Žinote, kaip jie uostinėja skandalų - ypač kai gali įkąsti psichiatrui. Vis aiškiau jaučiu, kad man to nereikia. Turiu gerą darbą, turiu viską, apie ką svajojau.

-Jei nebūtumėte perskaitęs mano skelbimo, Artūrai, būtumėte atidavęs tam niekšui keturiasdešimt tūkstančių. O jei nesustabdysi-me, jis ir toliau rinksis auką po aukos.

-Jums manęs nereikia - jūs jį sučiupsite, o aš atpažinsiu. Parašiau prašymą į Kolumbijos klinikos fakultetą... net ir menkiausias skandalėlis...

-Klausykite, Artūrai, štai ką sugalvojau: parašykite išsamų laišką Niujorko psichiatrų draugijai apie susidariusią padėtį ir savo ketinimus. Padarykite tai dabar, kol Makondas dar nesuimtas. Jei reikės, pateiksite to laiško kopiją savo fakultetui ir spaudai. Taip būsite apsidraudęs.

-Niekaip negalėčiau parašyti tokio laiško, Maršalai, ir nepaminėti jūsų: jūsų skelbimo, santykių su Makondu. Ar jums tai tiks? Jūs irgi nenorėjote, kad jūsų vardas iškiltų viešumon.

Maršalui pasidarė silpna nuo minties apie dar didesnį viešumą, bet kitos išeities nebuvo. Šiaip ar taip, dabar jau jokio skirtumo -buvo įrašytas jo pokalbis su detektyvu Kolinzu, atskleidžiantis ryšius su Piteriu.

-Jei reikia, tai reikia, Artūrai. Neturiu ko slėpti. Visi kolegos mums jausis tik dėkingi.

Dar vienas reikalas buvo slapta kamera, kurią reikės atsinešti, kad policija galėtų įrašyti sandėrį su Makondu. Artūras kasdien vis labiau ir labiau nerimavo.

-Maršalai, turi būti koks nors kitas būdas tai atlikti. Negalima elgtis neapgalvotai - aš atsidursiu baisiame pavojuje. Makondas pernelyg gudrus ir patyręs, kad jį apmautume. Kalbėjotės su detektyvu Kolinzu? Sakykite atvirai - ar jis protu prilygsta Makondui? Tarkime, mums kalbantis Makondas pastebės kamerą?

-Kaip?

-Kaip nors. Pažįstate jį - visuomet numato dešimt žingsnių į priekį.

-Šįkart to nebus. Prie gretimo staliuko sėdės policininkai, Artūrai. Ir nepamirškite jo liguistos didybės manijos, jo nepažeidžiamumo jausmo.

-Sociopatai nenuspėjami. Ar galite garantuoti, kad Piteris nepraras savitvardos ir nesigriebs ginklo?

-Artūrai, tai ne jo veikimo būdas... Tai nedera su tuo, ką apie jį žinome. Jūs saugus. Prisiminkite, sėdėsite prabangiame restorane, apsuptas budrių policininkų. Jums pavyks. Tai reikia padaryti.

Maršalą kamavo siaubinga nuojauta, juk paskutinę minutę Artūras gali pasitraukti. Per kiekvieną vakarinį pokalbį jis panaudodavo visą savo iškalbą, kad tik palaikytų savo baugščiojo draugo dvasią. Jis išsakė savo susirūpinimą detektyvui Kolinzui, ir šis padėjo jam raminti Artūrą.

Reikia pripažinti, kad Artūras vis dėlto įveikė savo dvejones ir ryžtingai, netgi ramiai laukė susitikimo su Makondu. Antradienio rytą Maršalas pervedė pinigus iš savo banko, paskambinęs Artūrui patvirtino, kad atvyks, ir sėdo į naktinį reisą Niujorkan.

Lėktuvo skrydis buvo atidėtas dviem valandoms, tad kai jis atvyko į Penkiasdešimt ketvirtosios gatvės policijos nuovadą susitikti su Artūru ir detektyvu Kolinzu, buvo jau trečia valanda po pietų. Tarnautojas pranešė, kad detektyvas Kolinzas dalyvauja apklausoje ir liepė palaukti ant nudriskusios odinės kėdės koridoriuje. Maršalui dar nebuvo tekę lankytis policijos nuovadoje, todėl jis labai susidomėjęs stebėjo išblyškusius įtariamuosius, kuriuos aukštyn ir žemyn laiptais vedžiojo suirzę policininkai. Bet jautėsi lyg apdujęs - lėktuve taip jaudinosi, kad negalėjo užmigti, todėl netrukus užsnūdo ant kėdės.

Maždaug po pusvalandžio tarnautojas jį pažadino švelniai purtydamas už peties ir nuvedė į patalpą antrame aukšte, kur prie stalo sėdėjo ir rašė detektyvas Kolinzas, didingo stoto juodaodis. Aukštas vyras, pagalvojo Maršalas, profesionalaus puolėjo dydžio. Kaip tik tokį jį ir įsivaizdavau.

Bet visa kita buvo ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Prisistatęs Maršalas nustebo, kad detektyvas keistai oficialus. Vieną klaikią akimirką tapo aišku, kad detektyvas nė nenutuokia, kas yra Maršalas. Taip, jis detektyvas Kolinzas. Ne, telefonu su Maršalu jis nekalbėjo. Ne, niekada negirdėjo apie daktarą Artūrą Rendalą ar Piterį Makondą. Negirdėjo nė apie jokį suėmimą Žokėjų klube. Apskritai nežino jokio Žokėjų klubo. Taip, jis visiškai tikras, kad nesuėmė Piterio Makondo, žiaumojančio ridikėlio.

Sprogimas Maršalo galvoje buvo kurtinantis, dar garsesnis už tą sprogimą, kai prieš kelias savaites banke sužinojo, kad garantinis raštas suklastotas. Jam apsisuko galva ir jis susmuko ant kėdės, kurią jam pasiūlė detektyvas.

-Nesijaudinkite, žmogau. Nesijaudinkite. Nuleiskite galvą. Turėtų padėti. - Detektyvas Kolinzas atsistojo ir atnešė stiklinę vandens. - Papasakokite, kas įvyko. Nors, ko gero, nujaučiu.

Maršalas apsvaigęs papasakojo visą istoriją. Apie Piterį, šimto dolerių banknotus, Adrianą, Ramiojo Vandenyno klubą, dviratininkų šalmus, apie skelbimą psichiatrų laikraštyje, Artūro Rendalo skambutį, šešiasdešimties procentų padengimą, privatų seklį, jaguarą, pervestus dvidešimt keturis tūkstančius dolerių, apie apgavysčių skyrių - visą katastrofą.

Maršalui kalbant Kolinzas kraipė galvą.

-Žmogau, suprantu, kaip jums skaudu. Ei, prastai atrodote. Gal vertėtų prigulti?

Maršalas papurtė galvą ir susigriebė rankomis už burnos. Detektyvas Kolinzas paklausė:

-Galite kalbėti?

-Tualetas, greitai.

Detektyvas Kolinzas nuvedė jį į vyrų tualetą ir palaukė kabinete, kol Maršalas išsivėmė, prasiskalavo burną, nusiprausė veidą ir susišukavo. Tada pamažu nusvirduliavo į detektyvo Kolinzo kabinetą.

-Geriau?

 

Maršalas linktelėjo.

-Jau galiu kalbėti.

-Paklausykite valandėlę. Paaiškinsiu, kas jums nutiko, - tarė detektyvas Kolinzas. - Tai vadinama dvigubu smūgiu. Žinomas dalykas. Daug apie tai girdėjau, bet niekad nesusidūriau. Sužinojau studijuodamas. Tam atlikti reikia gerų įgūdžių. Sukčius turi surasti ypatingą auką: protingą, išdidų žmogų... o tada nutveria jį du kartus... Pirmą kartą auka užkimba iš godumo... antrą kartą iš keršto. Puikūs įgūdžiai. Žmogau, to dar nesu matęs. Reikia ramių nervų, nes bet kada gali nepasisekti. Pavyzdžiui, jei jums būtų kilęs bent menkiausias įtarimas ir būtumėte pasiteiravęs Manheteno telefonų informacijoje policijos skyriaus numerio - viskas baigta. Žmogau - tai bent nervai. Aukščiausias lygis.

-Jokių vilčių? - sušnabždėjo Maršalas.

-Duokite man tuos telefonų numerius, patikrinsiu juos. Išbandysiu viską, ką galėsiu. Bet norite išgirsti tiesą?.. Vilčių nėra.

-O kaip tikrasis daktaras Rendalas?

-Tikriausiai atostogauja užsienyje. Makondas įsibrovė į jo balso paštą. Visai nesunku.

-Gal reikėtų paieškoti kitų su tuo susijusių žmonių? - paklausė Maršalas.

-Kokių kitų? Kitų nėra. Policijos operatorė tikriausiai buvo jo draugė. O kitus suvaidino pats. Tie vyrukai tikri aktoriai. Geriausi iš jų patys pamėgdžioja balsus. O šis vienas geriausių. Dabar jau seniai dingęs. Neabejoju.

Maršalas nukėblino laiptais, laikydamasis detektyvo Kolinzo rankos, atsisakė policijos automobiliu važiuoti į oro uostą, Aštuntojoje aveniu pasigavo taksi, įsėdo į San Francisko lėktuvą, apkvaitęs parvažiavo namo, atšaukė kitos savaitės konsultacijas ir įlindo į lovą.

Populiariausi