Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

 (3 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

III skyrius

SEPTINTASIS ĮRODYMAS

 

– Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, – tarė profesorius.

Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.

Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.

Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, – nustebęs pagalvojo Benamis, – štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:

– Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. – Atleiskite, – atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, – jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… – jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.

– Teisybė, – tarė Berliozas, – tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.

– O ne! Kai kas galėtų patvirtint i! – ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.

Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:

– Noriu pranešti… – jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, – kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi su Kaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus – niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!

Stojo tyla, ir Berliozas išblyško.

– Kiek… kiek laiko jūs Maskvoje? – virpančiu balsu paklausė jis.

– Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą, – atsakė sutrikęs profesorius. Ir tiktai dabar bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgt i jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visai paklaikusi, o dešinioji – tuščia, juoda ir negyva.

„Štai ir paaiškėjo viskas! – pagalvojo suglumęs Berliozas. – Atvažiavo pamišęs vokietis arba ką tik išsikraustė iš proto čia, prie Patriarcho tvenkinių. Tai bent nuotykis!“ Iš tikrųjų viskas paaiškėjo: ir neįtikėtini pusryčiai su velioniu profesorium Kantu, ir paikos kalbos apie saulėgrąžų aliejų ir Anušką, ir pranašystės, jog bus nukirsta galva, ir visa kita – profesorius buvo pamišęs.

Berliozas beregint sumetė, ką reikia daryti. Atsilošęs į suolo atkaltę, jis ėmė už profesoriaus nugaros merkti akį Benamiui – girdi, nesiginčyk su juo, – bet sutrikęs poetas šitų ženklų nesuprato.

– Taip, taip, taip, – kalbėjo susijaudinęs Berliozas, – o ką, visai galimas daiktas! Viskas įmanoma – ir Poncijus Pilotas, ir balkonas, ir kiti panašūs dalykai… O jūs atvykote vienas ar su žmona?

– Vienas, vienas, aš visada vienas, – graudžiai atsakė profesorius.

– O kur jūsų daiktai, profesoriau? – pasalūniškai kamantinėjo Berliozas, – „Metropolyje“? Kur jūs įsikūrėte?

– Aš? Niekur, – atsakė pusprotis vokietis, savo paklaikusia žaliąja akim ilgesingai klydinėdamas po Patriarcho tvenkinius.

– Kaip? O… kur jūs gyvensite?

– Jūsų bute, – staiga lyg niekur nieko atšovė beprotis ir pamerkė akį.

– Man… man labai malonu, – sumurmėjo Berliozas, – bet, tiesą sakant, pas mane jums bus nepatogu… O „Metropolyje“ nuostabūs kambariai, tai pirmaklasis viešbutis…

– O velnio irgi nėra? – staiga linksmai užklausė ligonis Ivaną Nikolajevičių.

– Ir velnio…

– Neprieštarauk, – vos krutindamas lūpas sukuždėjo Berliozas, pasislėpęs už profesoriaus nugaros ir mimika rodydamas ženklus poetui.

– Nėra jokio velnio! – visų tų paistalų išmuštas iš vėžių, šūktelėjo Ivanas Nikolajevičius ne tai, ką reikėjo. – Tai prisvilo! Baikit psichuoti. Beprotis prapliupo taip juoktis, kad iš liepos virš jų galvų purptelėjo žvirblis.

– Na, čia jau visai įdomu, – tirtėdamas iš juoko, pratarė profesorius, – kas čia dabar pas jus, – ko tik paklausi, vis nėra ir nėra! – jis ūmai liovėsi kvatojęs ir, kaip visai įprasta psichiniams ligoniams, puolė į kitą kraštutinumą – suirzo ir rūsčiai riktelėjo: – Vadinasi, nėra?

– Nusiraminkit, nusiraminkit, nusiraminkit, profesoriau, – stengdamasis nejaudinti ligonio, sumurmėjo Berliozas, – jūs čia minutėlę pasėdėkite su draugu Benamiu, aš tik sulakstysiu už kampo, skambtelėsiu telefonu, o paskui mudu palydėsime jus, kur tik panorėsite. Juk jūs nepažįstate miesto…

Reikia pripažinti, kad Berliozo planas buvo teisingas: reikėjo nusigaut i iki artimiausio telefono automato ir pranešt i į užsieniečių biurą, kad štai, girdi, iš užsienio atvykęs konsultantas šiuo metu sėdi prie Patriarcho tvenkinių ir jo būklė aiškiai nenormali. Taigi būtina imtis priemonių, kitaip velniaižin kokių nemalonumų gali sulaukti.

– Skambtelėsit? Ką gi, skambinkite, – liūdnai sutiko ligonis ir staiga karštai paprašė: – Bet meldžiu jus atsisveikindamas, patikėkite nors tuo, kad velnias egzistuoja! Daugiau jūsų nė neprašau. Turėkite omeny, egzistuoja dar ir septintas įrodymas, ir pats tikriausias!

Jums tas įrodymas tuojau bus pateiktas.

– Puiku, puiku, – apsimestinai meiliai kalbėjo Berliozas ir, pamerkęs akį sutrikusiam poetui, kurio nė kiek nedžiugino mintis, jog teks saugoti pakvaišusį vokietį, pasileido link to išėjimo iš Patriarcho tvenkinių, kuris yra Bronaja gatvės ir Jermolajaus skersgatvio sandūroje.

O profesorius kaipmat lyg ir pasveiko, nušvito.

– Michailai Aleksandrovičiau! – šūktelėjo jis Berliozui įkandin.

Tasai krūptelėjo, atsigręžė, bet nurimo pagalvojęs, kad jo vardą ir tėvavardį profesorius taip pat žino iš kokių nors laikraščių… O profesorius šūktelėjo, sudėjęs delnus laiveliu:

– Jei įsakysite, aš liepsiu tuojau pat išsiųsti telegramą jūsų dėdei į Kijevą!

Berliozą vėl nukrėtė drebulys. Iš kur beprotis žino apie dėdę Kijeve? Juk apie tai jokiuose laikraščiuose tikrai neparašyta. Ėhė, ar tik nebus Benamio teisybė? O jeigu jo dokumentai suklastoti? Ak, koks keistas subjektas… Skambinti, skambinti! Tuoj pat skambinti! Mikliai jį perkąs!

Ir nieko daugiau nesiklausydamas, Berliozas nuskubėjo tolyn.

Prie pat išėjimo į Bronaja gatvę priešais redaktorių nuo suolelio pakilo tiksliai tas pats pilietis, kuris pirma, spiginant saulei, buvo išniręs iš tvankios kaitros. Tiktai dabar jo kūnas buvo nebe iš oro, o normalus, apčiuopiamas, ir besileidžiančiose sutemose Berliozas aiškiai įžiūrėjo, kad jo ūsiukai tarsi vištos plunksnos, akutės mažos, ironiškos ir priegirtės, o languotos kelnikės taip aukštai sukeltos, kad matyti nešvarios baltos kojinės.

Michailas Aleksandrovičius vos neatšlijo atatupstas, bet nusiramino pagalvojęs, kad čia tik kvailas sutapimas ir kad apskritai dėl tokių dalykų nėra kada sukti sau galvos.

– Turniketo ieškote, pilieti? – girgždančiu tenoru pasidomėjo languotasis tipas. – Prašom čionai! Kaip tik ir pateksite kur reikia. Iš jūsų už paslaugą priklausytų buteliukas… sveikatai pataisyti… buvusiam regentui! – subjektas maivydamasis plačiu mostu nusiplėšė savo žokėjišką kepurėlę.

Berliozas nė nesiklausė, ką tauškia kaulytojas ir pamaiva regentas, pribėgo prie turniketo, pastvėrė jį ranka. Suktelėjęs jau buvo bežengiąs ant bėgių, bet jam į akis švystelėjo balta ir raudona šviesa: stiklinėje dėžutėje užsidegė užrašas „Saugokis tramvajaus!“ Tuoj ir atlėkė tasai tramvajus, sukantis naujai nutiesta linija iš Jermolajaus skersgatvio į Bronaja gatvę. Išniręs iš už posūkio ir atsidūręs tiesioje gatvėje, jis ūmai sutvisko iš vidaus elektros šviesomis, sukaukė ir padidino greitį.

Nors jam ir negrėsė pavojus, atsargusis Berliozas nusprendė grįžti atgal už užtvaros, jis perkėlė ranką ant sukamų vartelių, žengė atatupstas. Bet tą akimirksnį jo ranka slystelėjo ir nusprūdo, koja tarytum ledu čiuožtelėjo nuožulniu grindiniu žemyn, bėgių link, antroji koja išlėkė į orą, ir Berliozas atsidūrė ant bėgių.

Mėgindamas ko nors nusitverti, Berliozas nugriuvo aukštielninkas, neskaudžiai trinktelėjo pakaušiu į grindinį ir spėjo pamatyti aukštybėse, tačiau kairėje ar dešinėje – jis jau nesuvokė, – paauksuotą mėnulį. Jis spėjo pasisukti ant šono, nežmoniškai staigiu judesiu tą patį mirksnį pritraukdamas kojas prie pilvo, ir pasisukęs išvydo nesulaikomu greičiu į jį lekiantį iš siaubo baltut baltą moters vairuotojos veidą ir jos raudoną skarelę.

Berliozas nesuriko, tačiau aplink jį spigiais moterų balsais suklykė visa gatvė. Vairuotoja trūktelėjo elektrinį stabdį, vagonas smigo nosimi į žemę, paskui ūmai šoktelėjo į viršų ir žvangėdami iš langų pažiro stiklai. Tą akimirksnį Berliozo smegenyse kažkas beviltiškai suriko – „Nejaugi?..“ Dar kartą, jau paskutinį, šmėstelėjo mėnulis, bet jau sutrupėjęs į gabalus, o paskui stojo tamsa.

Tramvajus užlėkė ant Berliozo, ir pro Patriarcho alėjos tvorelės apačią ant grįstos atšlajos nuskriejo kažkoks apvalus tamsus daiktas. Nusiritęs nuo tos atšlajos, jis pasišokinėdamas nubildėjo Bronaja gatvės grindiniu.

Tai buvo nupjauta Berliozo galva.

Populiariausi