Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(6 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

VI skyrius

ŠIZOFRENIJA, KAIP IR SAKYTA

 

Kai į garsios, neseniai pamaskvėje, ant upės kranto, atstatytos psichiatrinės klinikos priimamąjį įžengė žmogus smaila barzdele, apsivilkęs baltu chalatu, buvo pusė antros nakties. Trys sanitarai nenuleido akių nuo Ivano Nikolajevičiaus, sėdinčio ant sofos. Čia pat buvo ir neapsakomai susijaudinęs poetas Riuchinas. Rankšluosčiai, kuriais buvo surištas Ivanas Nikolajevičius, dabar kūpsojo ant tos pačios sofos. Ivano Nikolajevičiaus rankos ir kojos buvo laisvos.

Išvydęs įėjusį, Riuchinas išbalo, krenkštelėjo ir nedrąsiai pratarė:

– Labas vakaras, daktare.

Daktaras linktelėjo Riuchinui, bet pažvelgė ne į jį, o į Ivaną Nikolajevičių. Tasai sėdėjo lyg suakmenėjęs, suraukęs antakius, piktas ir net nekrustelėjo, įėjus gydytojui.

– Štai, daktare, – kažkodėl paslaptingai sušnibždėjo Riuchinas, bailiai dirsčiodamas į Ivaną Nikolajevičių, – žinomas poetas Ivanas Benamis… Štai, matote… Mes bijomės, ar tik ne baltoji karštinė…

– Smarkiai gėrė? – prakošė pro dantis daktaras.

– Ne, išgerdavo, bet ne tiek, kad…

– Tarakonų, žiurkių, kipšiukų ar šmižinėjančių šunų negaudė?

– Ne, – krūptelėjęs atsakė Riuchinas, – mačiau jį vakar ir šiandien – jis buvo visai sveikas…

– O kodėl su apatinėmis? Iš lovos pakėlėt?

– Daktare, jis toks į restoraną atėjo…

– Aha, aha, – labai patenkintas pasakė daktaras, – o kodėl apsidraskęs? Su kuo nors mušėsi?

– Nuo tvoros nukrito, o paskui restorane vienam užvožė… Ir dar kai kam…

– Taip, taip, taip, – sumurmėjo daktaras ir, atsisukęs į Ivaną, pridūrė: – Sveiki gyvi!

– Sveikas, kenkėjau! – piktai ir garsiai atsakė Ivanas.

Riuchinas taip suglumo, jog nė akių nedrįso pakelti į mandagųjį daktarą. Bet tasai nėmaž neužpyko, tik įprastu mikliu judesiu nusiėmė akinius, kilstelėjo chalato skverną, įsikišo akinius į užpakalinę kelnių kišenę, o paskui paklausė Ivaną: – Kiek jums metų?

– Eikite jūs visi velniop, iš tikrųjų! – šiurkščiai užriko Ivanas ir nusisuko.

– Kodėl jūs širstate? Argi aš pasakiau ką nors nemalonaus?

– Man dvidešimt treji metai, – audringai prašneko Ivanas, – ir aš jus visus apskųsiu. O pirmučiausia tave, glinda! – kreipėsi atskirai į Riuchiną.

– O dėl ko jūs skųsitės?

– Dėl to, kad mane, sveiką žmogų, pačiupo ir jėga atgabeno į beprotnamį! – tūžmingai atsakė Ivanas.

Riuchinas pasižiūrėjo į Ivaną ir nustėro: jokio pamišimo jo akyse nesimatė.

Gribojedove jos buvo drumstos, o dabar pasidarė skaidrios kaip visada.

„Dievulėliau! – išsigandęs pamanė Riuchinas. – Juk jis tikrai normalus? Tai bent! Ko mes jį, po galais, čia atitempėm? Normalus, normalus, tik snukis išakėtas…“ – Jūs esat, – ramiai prašneko gydytojas, sėsdamas ant baltos sukamos kėdutės su blizgančia koja, – ne beprotnamyje, o klinikoje, kur jūsų niekas nelaikys, jeigu nebus reikalo.

Ivanas Nikolajevicius netikėdamas pašnairavo, bet vis dėlto burbtelėjo:

– Garbė Dievui! Pagaliau atsirado bent vienas normalus tarp tų visų idiotų, iš kurių pats pirmasis – Saška, mulkis be jokio talento!

– Kas tas Saška be talento? – pasiteiravo gydytojas.

– Štai jis, Riuchinas! – atsakė Ivanas ir dūrė murzinu pirštu Riuchino pusėn.

Tasai plykstelėjo iš susijaudinimo.

„Štai kaip jis man atsidėkoja! – apmaudžiai pagalvojo jis. – Už tai, kad parodžiau jam širdį! Tai bent sukčius, tikrai!“ – Tipiškas buožiokas pagal savo psichologiją, – įsišnekėjo Ivanas Nikolajevičius, kuriam, matyt, knietėjo demaskuoti Riuchiną, – ir dar buožiokas, kuris uoliai dangstosi proletaro kauke. Pažvelkite į jo solidžią fizionomiją ir palyginkite ją su tais skambiais eilėraščiais, kuriuos jis parašė Gegužės pirmosios proga! Che che che… „Plazdėkit!“, „Plevenkit!..“ O jūs dirstelkit į jo sielą – ką jis ten sau galvoja… aiktelėsit! – ir Ivanas Nikolajevičius piktdžiugiškai nusikvatojo.

Riuchinas šnopavo, raudo ir galvojo tik apie tai, kad sušildė užantyje gyvatę, kad šoko į pagalbą tam, kursai pasirodė esąs pikčiausias priešas. O svarbiausia – nebuvo kas daryti:

juk nepulsi rietis su psichiniu ligoniu!

– O kodėl jus atvežė būtent pas mus? – paklausė gydytojas, įdėmiai išklausęs Benamio kaltinimus.

– Kad juos kur velniai, tuos avigalvius! Sugriebė, surišo kažkokiais skarmalais ir atbogino sunkvežimiu!

– Leiskite paklausti, kodėl atėjote į restoraną vienais apatiniais?

– Čia nieko nuostabaus, – atsakė Ivanas, – maudžiausi Maskvos upėje, mano drapanas nukniaukė, o šitą šlamštą paliko! Nejau nuogas eisiu per Maskvą? Apsivilkau, ką radęs, nes skubėjau į restoraną pas Gribojedovą.

Gydytojas klausiamai pažvelgė į Riuchiną, ir tasai niūriai burbtelėjo:

– Restoranas taip vadinasi.

– Aha, – tarė gydytojas, – o kodėl skubėjot? Koks nors svarbus pasimatymas?

– Aš konsultantą gaudau, – atsakė Ivanas Nikolajevičius ir neramiai apsižvalgė.

– Kokį konsultantą?

– Ar žinote Berliozą? – reikšmingai pasiteiravo Ivanas. – Tą… kompozitorių?

Ivanas suirzo.

– Kokį dar kompozitorių? Ak, tiesa, ne! Kompozitorius – Mišos Berliozo bendrapavardis!

Riuchinas nenorėjo nieko kalbėti, bet turėjo paaiškinti.

– MASSOLIT’o sekretorių Berliozą šįvakar prie Patriarcho tvenkinių suvažinėjo tramvajus.

– Nepliurpk, ko nežinai! – užpyko Ivanas ant Riuchino, – aš tenai buvau, o ne tu! Jis jį tyčia po tramvajum pakišo.

– Pastūmė?

– Ką jūs čia šnekat – „pastūmė“, – niršdamas dėl tokio visuotinio neišmanymo, suriko Ivanas. – Tokiam ir stumti nereikia! Jis tokių triukų gali iškrėsti, kad tik laikykis! Jis iš anksto žinojo, kad Berliozas palįs po tramvajum!

– Ar be jūsų dar kas nors matė tą konsultantą?

– Taigi, kad tik mudu su Berliozu.

– Aha. Ir kokių priemonių jūs ėmėtės, norėdamas sugauti žudiką? – čia gydytojas atsisuko ir žvilgtelėjo į moterį baltu chalatu, sėdinčią atokiau prie stalo.

Ji išsitraukė lapą ir ėmė pildyti tuščius tarpus jo grafose.

– Šit kokių priemonių. Pasiėmiau virtuvėje žvakelę…

– Štai šitą? – pasidomėjo gydytojas, rodydamas sulūžusią žvakę, gulinčią greta švento paveikslėlio ant moters stalo.

– Tą pačią, ir…

– O paveikslėlis kam?

– Na, paveikslėlis… – Ivanas išraudo, – paveikslėlis užvis labiau ir išgąsdino, – jis vėl dūrė pirštu Riuchino pusėn, – bet reikalas tas, kad konsultantas, kalbėkim be užuolankų…

susidėjęs su nelabuoju… taip pigiai jo nepagausi.

Sanitarai kažkodėl išsitempė, prispaudė rankas prie šlaunų ir įsistebeilijo į Ivaną.

– Taigi, – aiškino Ivanas, – susidėjęs! Neabejotinas faktas. Jis pats kalbėjosi su Poncijum Pilotu. Ko jūs į mane taip žiūrit! Teisybę sakau! Viską matė – ir balkoną, ir palmes. Žodžiu, buvo pas Poncijų Pilotą, galvą dedu.

– Na, na…

– Tai va, aš paveikslėlį ant krūtinės prisisegiau ir leidausi bėgti.

Tuo metu laikrodis išmušė du kartus.

– Ehėhė! – šūktelėjo Ivanas ir pašoko nuo sofos. – Antra valanda, o aš čia niekams laiką gaištu! Atsiprašau, kur telefonas?

– Praleiskit prie telefono, – paliepė gydytojas sanitarams.

Ivanas sugriebė ragelį, o moteris tuo tarpu tyliai paklausė Riuchiną:

– Jis vedęs?

– Viengungis, – atsakė išsigandęs Riuchinas.

– Profsąjungos narys?

– Taip.

– Milicija? – suriko Ivanas į ragelį. – Milicija? Draugas budėtojau, tuoj pat duokit nurodymą išsiųst i penkis motociklus su kulkosvaidžiais užsieniečiui konsultantui sulaikyti. Ką? Užsukite pas mane, aš važiuosiu kartu… Kalba poetas Benamis iš beprotnamio… Koks jūsų adresas? – uždengęs delnu ragelį, pašnibždomis paklausė Benamis daktarą, o paskui vėl suriko: – Jūs girdit? Alio!.. Kiaulystė! – ūmai subliuvo Ivanas ir trenkė ragelį į sieną. Paskui pasisuko į gydytoją, atkišo jam ranką, sausai pratarė „viso gero“ ir susiruošė eiti.

– Atleiskit, kurgi jūs eisit? – prabilo gydytojas, žiūrėdamas Ivanui į akis, – vidury nakties, vienais apatiniais… Jūs blogai jaučiatės, likit pas mus!

– Praleiskit, – pasakė Ivanas sanitarams, užstojusiems duris. – Praleisit ar ne? – klaikiu balsu suriko poetas.

Riuchinas sudrebėjo, o moteris paspaudė mygtuką, įtaisytą stale, ir ant jo stiklinio paviršiaus iššoko blizganti dėžutė ir užlydyta ampulė.

– Šit kaip?! – dilbakiuodamas lyg užspeistas žvėris, išrėžė Ivanas. – Na, gerai! Likit sveiki… – ir, atstatęs galvą, metėsi į langą dengiančią užuolaidą.

Žvangtelėjo gana smarkiai, tačiau stiklas anapus užuolaidos nė trupučio neįskilo, ir po akimirkos Ivanas jau spurdėjo sanitarų rankose. Jis kriokė, bandė kandžiotis, rėkė:

– Tai štai kokius stiklelius įsitaisėt!.. Paleisk! Paleisk, sakau!

Gydytojo rankoje žybtelėjo švirkštas, moteris vienu mostu perplėšė sutriušusios palaidinės rankovę ir su nemoteriška jėga nustvėrė ranką. Pakvipo eteriu, Ivanas, sugriebtas keturių žmonių, apsilpo, ir miklus gydytojas, pasinaudojęs šiuo momentu, suvarė adatą į Ivano ranką. Ivaną dar keletą sekundžių palaikė, paskui pasodino ant sofos.

– Banditai! – suklykė Ivanas ir pašoko nuo sofos, tačiau buvo vėl pasodintas. Vos paleistas, jis vėl mėgino stryktelėti, bet atsisėdo jau pats. Jis patylėjo, patrakusiu žvilgsniu apsidairė aplink, nelauktai nusižiovavo ir piktai išsišiepė.

– Vis dėlto sudorojote, – tarė jis, dar kartą nusižiovavo, nelauktai atsigulė, galvą pasidėjo ant pagalvės, kumštį vaikiškai pasikišo po skruostu, mieguistu balsu, jau be pykčio sumurmėjo: – Na ir puiku… patys ir kentėsit. Aš perspėjau, o jūs žinokitės! O man dabar užvis labiausiai rūpi Poncijus Pilotas… Pilotas… – ir užsimerkė.

– Vonią, šimtas septynioliktą vienutę ir postą prie jo, – patvarkė gydytojas, užsidėdamas akinius. Riuchinas vėl krūptelėjo: be garso atsivėrė baltos durys, už jų buvo matyti koridorius, apšviestas mėlynų naktinių lempučių. Iš koridoriaus ant guminių ratukų įriedėjo kušetė, ant jos perkėlė nurimusį Ivaną, ir jis nuvažiavo koridorium, o durys užsidarė.

– Daktare, – sušnibždėjo priblokštas Riuchinas, – vadinasi, jis tikrai serga?

– Taip, – atsakė gydytojas.

– O kas jam? – nedrąsiai paklausė Riuchinas.

Pavargęs gydytojas pažvelgė į Riuchiną ir vangiai atsakė:

– Psichomotorinis susijaudinimas… Kliedesinės interpretacijos… matyt, sudėtingas atvejis… Greičiausiai šizofrenija. O dar alkoholizmas…

Riuchinas nieko nesuprato iš daktaro aiškinimo, išskyrus tai, kad Ivano Nikolajevičiaus reikalai, matyt, prasti, taigi atsiduso ir paklausė:

– O ką jis čia vis šneka apie kažkokį konsultantą?

– Turbūt matė ką nors, kas paveikė jo sutrikusią vaizduotę. O gal ir haliucinavo…

Po kelių minučių sunkvežimis lakino Riuchiną į Maskvą. Švito, ir dar neužgesintų žibintų šviesa paplentėse buvo nereikalinga ir nemaloni. Šoferis širdo, kad žuvo visa naktis, ginė mašiną iš paskutiniųjų ir per posūkius ji blaškėsi į šonus. Štai ir miškas nušlamėjo, liko kažkur užpakalyje, ir upė nusuko į šalį, priešais sunkvežimį šmėkščiojo visokiausi dalykai: kažkokios tvoros su sargybos būdelėmis ir rietuvės malkų, aukšti stulpai ir kažkokie bokštai, apkarglioti ritėmis, krūvos skaldos, kanalų išvagota žemė – žodžiu, galėjai jausti, kad Maskva jau čia pat, kad ji tuoj, štai už posūkio, užgrius ir apglėbs tave.

Riuchinas jautėsi purtomas ir svaidomas, kažkoks medgalys, ant kurio jis sėdėjo, kartkartėm vis mėgino išsprūsti iš po jo. Restorano rankšluosčiai, kuriuos paliko troleibusu anksčiau išvažiavęs milicininkas ir Pantelejus, šliaužiojo po visą kėbulą.

Riuchinas buvo bebandąs juos surankioti, bet, kažkodėl piktai sušnypštęs: „Tegul juos velniai! Kurių galų čia aš kaip koks kvailys tąsausi?..“, paspyrė koja ir nusuko akis šalin.

Keleivio nuotaika buvo siaubinga. Aiškėjo, kad apsilankymas sielvarto namuose paliko jo širdyje labai gilų pėdsaką. Riuchinas bandė suvokti, kas jį kamuoja. Koridorius su mėlynomis lemputėmis, įstrigęs į atmintį? Mintis, kad didesnės nelaimės už proto aptemimą pasaulyje nėra? Taip, taip, žinoma, ir ji. Bet juk tai – ne svarbiausia, tai tik abstrakti mintis. O yra dar kažkas. Kas? Nuoskauda, štai kas. Taip, taip, užgaulūs žodžiai, kuriuos Benamis išdrožė jam į akis. Ir apmaudu ne todėl, kad jie užgaulūs, o todėl, kad teisingi.

Poetas jau nebesidairė į šalis, o įsistebeilijo į purvinas grindis ir ėmė kažką murmuliuoti, ingzti, kankindamas pats save.

Taip, eilėraščiai… Jam – trisdešimt dveji metai! Iš tikrųjų, o kas toliau? – Ir toliau jis rašinės po kelis eilėraščius per metus. – Ligi senatvės? – Taip, ligi senatvės. – Ką jam atneš tie eilėraščiai? Šlovę? „Nesąmonė! Neapgaudinėk nors pats savęs. Šlovė niekada neateina pas tą, kas kuria prastus eilėraščius. Kodėl jie prasti? Teisybę, teisybę pasakė! – negailestingai plakė save Riuchinas. – Nė per nago juodymą netikiu aš tuo, ką rašau!..“ Neurastenijos priepuolio apniktas poetas susverdėjo, grindys po juo liovėsi tirtėti.

Riuchinas pakėlė galvą ir išvydo, kad jis jau seniai Maskvoje ir kad virš Maskvos jau aušra, kad debesys iš apačios nuauksinti, kad jo sunkvežimis stovi įstrigęs kitų mašinų kolonoje ties posūkiu į bulvarą ir kad visai šalia, truputį palenkęs galvą, ant postamento stovi metalinis žmogus ir abejingai stebi bulvarą.

Kažkokios keistos mintys siūbtelėjo į pasiligojusio poeto galvą. „Štai tikros sėkmės pavyzdys… – Riuchinas atsistojo visu ūgiu sunkvežimio kėbule ir iškėlė ranką, nežinia kodėl užsipuolęs niekam nieko bloga nedarantį metalinį žmogų. – Kad ir kokį žingsnį gyvenime jis būtų žengęs, kad ir kas jam būtų nutikę, viskas išėjo jam į naudą, viskas jam nešė šlovę! O ką jis padarė? Negaliu suvokti… Kuo gi ypatingi tie žodžiai: „Vėtra šėlsta…“ Nesuprantu!.. Pasisekė, pasisekė! – staiga tulžingai nutarė Riuchinas ir pajuto, kad sunkvežimis trūktelėjo. – Šovė, šovė į jį tasai baltagvardietis ir sutrupino blauzdikaulį, ir garantavo nemirtingumą…“ Kolona pajudėjo. Visiškai pasiligojęs ir net susenęs poetas ne vėliau nei po dviejų minučių įžengė į Gribojedovo verandą. Ji jau buvo ištuštėjusi. Kampe baigė gerti kažkokia kompanija, jos vidury skeryčiojosi pažįstamas konferansjė su tiubeteika ir taure šampano rankoje.

Riuchiną, nešiną glėbiu rankšluosčių, labai maloniai sutiko Arčibaldas Arčibaldovičius ir tučtuojau išvadavo nuo prakeiktų skudurų. Jeigu Riuchinas nebūtų taip nukamuotas klinikoje ir sunkvežimyje, jis turbūt su malonumu būtų išklojęs viską, kas dėjosi klinikoje, pagražindamas savo pasakojimą išgalvotomis smulkmenomis. Tačiau šią akimirką jam ne tas rūpėjo, be to, nors Riuchinas ir nebuvo itin pastabus, – dabar, išdusintas sunkvežimio, jis pirmą kartą įsižiūrėjo į pirato veidą ir suprato, kad tasai, nors ir klausinėja apie Benamį ir net šūkčioja „ajajai!“, iš tikrųjų visai abejingas Benamio likimui ir nėmaž jo nesigaili. „Ir teisingai! Šaunuolis!“ – su cinišku pakaruoklišku įtūžiu pagalvojo Riuchinas ir, ūmai liovęsis pasakoti apie šizofreniją, paprašė:

– Arčibaldai Arčibaldovičiau, arielkėlės būtų neprošal…

Piratas nutaisė užjaučiamą miną, sukuždėjo:

– Suprantu… beregint… – ir mostelėjo oficiantui.

Po penkiolikos minučių Riuchinas vienut vienutėlis kiurksojo susirietęs prie žiobrio, lenkė taurelę po taurelės, suprasdamas ir pripažindamas, kad jo gyvenime nieko nebegalima pataisyti, galima tik pamiršti.

Poetas iššvaistė savo naktį, kol kiti puotavo, ir dabar suprato, kad jos nebesugrąžinsi.

Užteko tik kilstelėti galvą nuo lempos į dangų, kad pamatytum, jog naktis pražuvo amžinai. Oficiantai paskubom plėšė nuo stalų staltieses. Palei verandą šmirinėjantys katinai markstėsi nuo ryto šviesos. Poetą nesulaikomai užgriuvo diena.

 

Populiariausi