Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(7 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

 

VII skyrius

NETIKĘS BUTAS

 

Jeigu kitą rytą Stiopai Lichodejevui kas nors būtų pasakęs: „Stiopa! Jei šią minutę neatsikelsi, būsi sušaudytas!“ – Stiopa prislėgtu, vos girdimu balsu būtų atsakęs:

„Šaudykit, darykit su manim, ką norite, aš nesikelsiu“.

Lichodejevui atrodė, kad jis ne tik atsikelti, bet nė akių pramerkti negali, kad, vos pabandžius tai padaryti, tvyksteltų žaibas ir jo galva ištikštų į gabalus. Toje galvoje gaudė didžiulis varpas, tarp akių obuolių ir užmerktų vokų šmėžavo rudos dėmės su raudonai žaliais apvadais, be to, jį dar pykino, ir atrodė, kad tas pykinimas susijęs su kažkokio įkyraus patefono garsais.

Stiopa bandė ką nors prisiminti, tačiau prisiminė tik tiek, kad berods vakar ir nežinia kur jisai stovėjo su servetėle rankoje ir taikėsi pabučiuoti kažkokią damą, žadėdamas jai, jog kitą dieną, lygiai dvyliktą, ateisiąs pas ją į svečius. Dama atsikalbinėjo, sakydama:

„Ne, ne, manęs nebus namie!“ – o Stiopa prisispyręs kartojo: „O aš imsiu ir ateisiu!“ Nei kas toji dama, nei kuri dabar valanda, nei kuri diena, nei koks mėnuo – Stiopa nežinojo ir, kas visų liūdniausia, negalėjo suprasti, kur jis yra. Jis pabandė nors tai išsiaiškinti, tad praplėšė sulipusius kairės akies vokus. Prietemoje kažkas blausiai švytėjo.

Pagaliau Stiopa atpažino triumo ir suprato, kad guli aukštielninkas savo lovoje, kitaip sakant, buvusioje juvelyro našlės lovoje, miegamajame. Čia jam taip suskaudo galvą, kad jis užsimerkė ir suvaitojo.

Paaiškinsime: Stiopa Lichodejevas, Varjetė teatro direktorius, nubudo rytą savo bute, tame pačiame, kurį jie dalinosi perpus su velioniu Berliozu, dideliame šešių aukštų name, atgręžtame į Sodų gatvę.

Reikia pasakyti, kad tasai butas – Nr. 50 – jau senokai pasižymėjo jeigu ne prasta, tai bent keistoka reputacija. Prieš porą metų jį dar valdė juvelyro de Fužerė našlė. Ana Francevna de Fužerė, garbinga ir itin veikli penkiasdešimtmetė dama, tris kambarius iš penkių buvo atidavusi nuomininkams: vienam, kurio pavardė Belomutas, o kitam – su neišlikusią pavarde. Ir štai prieš dvejus metus bute prasidėjo nesuprantami dalykai: žmonės iš to buto pradėjo paslaptingai dingti.

Sykį poilsio dieną į butą atėjo milicininkas, pasivadino į prieškambarį antrąjį gyventoją (kurio pavardė neišliko) ir pasakė, kad šis kviečiamas trumpam užeiti į milicijos skyrių ir kažką pasirašyti. Gyventojas liepė Anfisai, ištikimai ir senai Anos Francevnos namų darbininkei, sakyti, jeigu kas nors paskambintų, kad jis grįšiąs po dešimties minučių, ir išėjo drauge su mandagiu, baltomis pirštinėmis mūvinčiu milicininku. Tačiau jis negrįžo ne tik po dešimties minučių, o ir apskritai niekada. Užvis keisčiausia tai, kad drauge su nuomininku, atrodo, dingo ir milicininkas.

Dievobaiminga, o atvirai šnekant – prietaringa Anfisa stačiai pareiškė didžiai susikrimtusiai Anai Francevnai, kad čia neapsieita be burtų ir kad ji puikiai žinanti, kas pasiglemžė ir gyventoją, ir milicininką, bet prieš naktį nenorinti apie tai kalbėti.

Na, burtams, kaip žinote, užtenka tik prasidėti, ir jau niekaip jų nebesuturėsi. Antrasis gyventojas dingo, regis, pirmadienį, o trečiadienį skradžiai žemę prasmego Belomutas, nors, tiesa, kitokiomis aplinkybėmis. Rytą jo pasiimti kaip visada atvažiavo mašina ir išvežė jį į tarnybą, tačiau atgal neparvežė ir pati daugiau nebegrįžo.

Neįmanoma apsakyt i madam Belomut sielvarto ir siaubo. Deja, ir viena, ir kita truko neilgai. Tą pačią naktį, sugrįžusi kartu su Anfisa iš vasarnamio, kur kažkodėl skubiai buvo išvykusi, Ana Francevna neberado bute jau ir pilietės Belomut. Tačiau tai dar ne viskas: abiejų kambarių, kuriuos nuomavo Belomutai, durys buvo užantspauduotos!

Šiaip taip praslinko dvi dienos. Trečiąją per visą tą laiką nuo nemigos akių nesudėjusi Ana Francevna vėl skubiai išvažiavo į vasarnamį… Ar bereikia sakyti, kad ji negrįžo!

Likusi viena, Anfisa į valias prisiverkė ir antrą valandą nakties atsigulė. Kas jai nutiko vėliau, nežinoma, tačiau kitų butų gyventojai pasakojo, kad penkiasdešimtajame bute visą naktį kažkas bildėję, o buto languose neva iki pat ryto degusi elektra. Rytmetį paaiškėjo, kad ir Anfisos nebėr!

Apie dingusius žmones ir užkeiktą butą tame name ilgai buvo pasakojamos visokios legendos, sakykim, kad ir tokios: girdi, toji perkarusi ir dievobaiminga Anfisa nešiojusi ant savo išdžiūvusios krūtinės zomšinį maišelį su dvidešimt penkiais stambiais deimantais, priklausančiais Anai Francevnai. Kad, girdi, vasarnamio, į kurį taip skubiai važinėjo Ana Francevna, malkinėje buvo rastos kažkokios nesuskaičiuojamos brangenybės, tarp jų tie patys deimantai ir caro laikų aukso rubliai… Ir panašiai. Na, ko nežinome, dėl to ir galvos neguldome.

Kad ir kaip ten būtų, butas tuščias ir užantspauduotas prasilaikė tik savaitę, o paskui į jį atsikėlė velionis Berliozas su žmona ir štai tasai Stiopa – taip pat su žmona. Savaime aišku, kad, vos įsikrausčius į apsėstąjį butą, jų šeimose irgi prasidėjo velniava. Per vieną mėnesį dingo abi žmonos. Tačiau jų pėdsakai buvo aptikti. Žmonės tauškė regėję Berliozo žmoną Charkove su kažkokiu baletmeisteriu, o Stiopos žmona neva atsidūrusi Božedomkoje, kur, pasak gandų, Varjetė direktorius savo nesuskaičiuojamų pažinčių dėka jai išrūpino kambarį, tačiau su viena sąlyga: kad jos nė kvapo neliktų Sodų gatvėje…

Taigi Stiopa suvaitojo. Jis ketino pasišaukt i namų darbininkę Grunią ir pareikalauti piramidono, tačiau vis dėlto susiprotėjo, kad tai kvailystės, kad jokio piramidono Grunia, žinoma, neturi. Bandė šauktis pagalbon Berliozą, dusyk suvebleno: „Miša… Miša…“, tačiau, kaip patys suprantate, atsakymo neišgirdo. Bute tvyrojo visiška tyla.

Pakrutinęs kojų pirštus, Stiopa susigaudę, kad guli su kojinėmis, tirtančia ranka brūkštelėjo per šlaunį, norėdamas išsiaiškinti, ar su kelnėmis, ar be jų, tačiau nesuprato. Pagaliau pamatęs, kad yra visų apleistas ir vienišas, kad pagalbos nesulauks, jis ryžosi kelt is, nors tam reikėjo tiesiog nežmoniškų pastangų.

Stiopa praplėšė sulipusius vokus ir išvydo savo atspindį veidrodyje – žmogystą stirksančiais į visas šalis plaukais, išpurtusią, juodais šeriais apžėlusia fizionomija, užburkusiomis akimis, murzinais marškiniais su apykakle ir kaklaraiščiu, mūvintį ilgomis apatinėmis kelnėmis ir kojinėmis.

Tokį jis išvydo save veidrodyje, o šalia veidrodžio išvydo juodai apsirengusį nepažįstamą žmogų su juoda berete.

Stiopa atsisėdo lovoje ir kiek įmanydamas išsprogino krauju pasruvusias akis, įsmeigęs jas į nepažįstamąjį.

Tylą sutrikdė nepažįstamasis, žemu sodriu balsu su užsienietišku akcentu ištaręs tokius žodžius:

– Laba diena, malonusis Stepanai Bogdanovičiau!

Stojo pauzė, po kurios, sutelkęs visas jėgas, Stiopa prastenėjo:

– Ko jums reikia? – ir pats nustėro, nepažindamas savo balso. Žodį „ko“ jis pasakė diskantu, „jums“ – bosu, o „reikia“ jam visai nepavyko ištarti.

Nepažįstamasis draugiškai šyptelėjo, išsitraukė didelį auksinį laikrodį, kurio dangtelis buvo papuoštas deimanto trikampiu, paskambino vienuolika kartų ir tarė:

– Vienuolika! Jau visą valandą laukiu, kol jūs pabusit, nes liepėt man ateiti dešimtą.

Štai ir aš!

Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant kėdės šalia lovos, suvapėjo:

„Atleiskite…“, apsimovė jas ir kimiu balsu ištarė:

– Prašom pasisakyti savo pavardę.

Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama pragarišką skausmą.

– Ką? Jūs ir mano pavardę pamiršote? – nepažįstamasis nusišypsojo.

– Atsiprašau… – sušvokštė Stiopa, pajutęs, kad pagirios krečia naują išdaigą: jam pasirodė, kad grindys palei lovą prasmego ir jis beregint nulėks žemyn galva po velnių, į patį pragarą.

– Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, – prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, – joks piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą – pora taurelių degtinės su aštriu ir karštu užkandžiu.

Stiopa buvo gudrus žmogus ir net šitaip negaluodamas suvokė, kad, užkluptam tokioje būklėje, reikia prisipažinti visas kaltes.

– Atvirai šnekant, – pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, – vakar aš mažumėlę…

– Daugiau nė žodžio! – pertraukė jį lankytojas ir pavažiavo su kėde į šalį.

Stiopa, išpūtęs akis, išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli baltos duonos riekės, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale – talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. Stiopą ypač apstulbino tai, kad ropinukė išrasojusi nuo šalčio. Beje, nieko čia stebėtino nebuvo – ropinė stovėjo dubenyje tarp ledų. Žodžiu, viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu.

Nepažįstamasis neleido Stiopos nuostabai pereiti į šoką ir mikliai pripylė pusę taurelės degtinės.

– O jūs? – cyptelėjo Stiopa.

– Su malonumu! Drebančia ranka Stiopa prinešė taurelę prie lūpų, o nepažįstamasis vienu mauku prarijo savo taurelės turinį. Čiaumodamas gabalą ikrų, Stiopa su didžiausiu vargu išstenėjo:

– O jūs… neužkandat?

– Dėkoju, aš niekada neužkandu, – atsakė nepažįstamasis ir įpylė po antrą. Atidengė puodą – jame buvo dešrelės su pomidorų padažu.

Ir štai išsisklaidė prieš akis nelaboji žaluma, liežuvis nebekliuvo, o svarbiausia – Stiopa šį tą prisiminė. Prisiminė, kad vakar buvo ūžauta Schodnioje, skečų autoriaus Chustovo vasarnamyje, kur tasai Chustovas ir buvo nudanginęs Stiopą taksomotoru. Jis net prisiminė, kaip jie samdėsi tą taksomotorą prie „Metropolio“, drauge dar buvo kažkoks aktorius ne aktorius… su patefonu lagaminėlyje. Taip, taip, taip, viskas vyko vasarnamyje! Nuo tos patefono muzikos, beje, stūgavo šunys. Štai tik kas toji dama, kurią Stiopa mėgino pabučiuoti, taip ir neaišku… Velniai žino, kas ji tokia… berods radijuj dirba, o gal ir ne.

Taigi vakarykštė diena po truputėlį ėmė ryškėti, tačiau dabar Stiopą kur kas labiau domino ši diena ir ypač nepažįstamojo žmogaus, atnešusio degtinės ir užkandžių, pasirodymas miegamajame. Štai ką ne pro šalį būtų išsiaiškinti!

– Na, dabar, tikiuosi, jūs jau prisiminėte mano pavardę?

Tačiau Stiopa tik droviai nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis.

– Nejaugi! Įtariu, kad po degtinės jus dar gėrėt portveino! Bet klausykit, kas gi taip daro!

– Norėčiau paprašyti, kad visa tai liktų tarp mūsų, – meilikaujamai tarė Stiopa.

– O, žinoma, žinoma! Tačiau už Chustovą aš, savaime suprantama, galvos neguldau.

– Jūs pažįstate Chustovą?

– Vakar jūsų kabinete prabėgomis mačiau tą individą, tačiau užtenka bent viena akim dirstelėti į jo veidą, kad suprastum, jog jis – niekšas, intrigantas, prisitaikėlis ir palaižūnas.

„Gryna teisybė!“ – pamanė Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo charakteristikos.

Taigi vakarykštė diena palengva lipdėsi iš gabalėlių, bet nerimas vis dėlto nepaliko Varjetė direktoriaus. Mat toje vakarykštėje dienoje žiojėjo didžiulė juoda skylė. Sakykit, ką norit, bet štai šito nepažįstamo žmogaus su berete Stiopa vakar savo kabinete tikrai nematė.

– Juodosios magijos profesorius Volandas, – oriai prisistatė svečias, regėdamas Stiopos kančias, ir išdėstė viską paeiliui.

Vakar jis atvyko iš užsienio į Maskvą, tuoj pat užėjo pas Stiopą ir pasiūlė savo paslaugas Varjetė teatrui. Stiopa paskambino į Maskvos srities scenos renginių komisiją ir šį reikalą suderino (Stiopa išbalo ir sumirksėjo), pasirašė su profesorium Volandu sutartį septyniems pasirodymams (Stiopa išsižiojo), pasikvietė Volandą pas save šiandien dešimtą valandą ryto susitarti dėl smulkesnių detalių… Štai Volandas ir atėjo. Jį įleido namų darbininkė Grunia, paaiškinusi, kad pati ką tik atėjo, kad apskritai esanti ateinanti darbininkė, kad Berliozo nėra namie, o jeigu svečias geidžiąs pasimatyti su Stepanu Bogdanovičium, tegul pats einąs pas jį į miegamąjį. Stepanas Bogdanovičius taip giliai įmigęs, jog ji nesiimanti jo žadinti. Išvydęs, kaip atrodo Stepanas Bogdanovičius, artistas pasiuntė Grunią į gastronomą degtinės ir užkandžio, į vaistinę ledo ir…

– Leiskite jums atsilyginti, – suinkštė priblokštas Stiopa ir ėmė ieškoti piniginės.

– O, vieni niekai! – atšovė gastrolierius ir pareiškė apie tai nenorįs nė girdėti. Taigi paaiškėjo, iš kur atsirado degtinė ir užkandis, bet į Stiopą vis dėlto buvo gaila žiūrėti: jis ničnieko neprisiminė apie sutartį ir, nors užmušk, vakar nebuvo matęs šito Volando. Taip, Chustovas buvo, o Volando – ne.

– Gal galėčiau žvilgtelėti į sutartį, – tyliai paprašė Stiopa.

– Prašom, prašom…

Stiopa žvilgtelėjo į popierių ir nustėro. Viskas buvo kaip reikiant. Pirmiausia paties Stepano ranka šauniai suriestas parašas! Kampe įstrižai – finansų direktoriaus Rimskio rezoliucija, leidžianti išduoti artistui Volandui dešimt tūkstančių rublių iš jam už septynis būsimus pasirodymus priklausančios trisdešimt penkių tūkstančių rublių sumos. Be to, šalia dar ir Volando parašas, kad jis tuos dešimt tūkstančių jau gavo!

„Tokios tokelės! – pagalvojo nelaimingasis Stiopa, ir jam ėmė suktis galva. – Prasideda kraupūs atminties aptemimai?!“ Savaime aišku, dabar, tam Volandui pateikus sutartį, toliau rodyti nuostabą būtų buvę tiesiog nepadoru. Stiopa atsiprašė svečią minutėlę pasišalinsiąs ir vienomis kojinėmis išpuolė į prieškambarį prie telefono. Bėgdamas šūktelėjo virtuvės pusėn:

– Grunia!

Tačiau niekas neatsiliepė. Jis žvilgtelėjo į Berliozo kabineto duris, kurios buvo šalia prieškambario, ir čia, kaip sakoma, sustingo it stabo ištiktas. Ant durų rankenos Stiopa pastebėjo virvelę su smalkos antspaudu. „Še tau, kad nori! – krioktelėjo kažkas Stiopos galvoje. – Tik to dar trūko!“ – ir čia Stiopos mintys nuskriejo jau dvejais bėgiais, tačiau, kaip visada būna per katastrofą, viena kryptimi ir apskritai velniaižin kur. Sunku apsakyti sumaištį, kilusią Stiopos galvoje. Šalia šitos velniavos su juoda berete, šalta degtine ir neįtikėtina sutartim – prašom, dar ir antspaudas ant durų! Juk gali sakyti kam nori, kad Berliozas kažką iškrėtė – niekas nepatikės, dievaži, nepatikės! Ir vis dėlto – antspaudas!

Taigi…

Tą akimirką Stiopos galvoje ėmė kirbėti itin nemalonios mintelės apie straipsnį, kurį, kaip tyčia, jis neseniai įbruko Michailui Aleksandrovičiui atspausdinti žurnale. O straipsnelis, tarp mūsų šnekant, paikas! Ir niekam tikęs, ir pinigai menki…

Prisiminęs straipsnį, Stiopa tuoj pat prisiminė ir vieną įtartiną pokalbį, kuris, regis, vyko balandžio dvidešimt ketvirtos vakare šičia, valgomajame, jiedviem vakarieniaujant su Michailu Aleksandrovičium. Žinoma, įtartinu tikrąja to žodžio prasme pokalbio vadinti negalima (į tokį pokalbį Stiopa nebūtų leidęsis), tačiau šnekama buvo apie kažkokius nereikalingus dalykus. Tokių šnekų, gerbiamieji piliečiai, verčiau nė nepradėti.

Ligi antspaudo tas šnekas, be abejonės, galėjai laikyti niekais, o štai atsiradus antspaudui…

„Ak, Berliozai, Berliozai! – kunkuliavo mintys Stiopos galvoje. – Stačiai galvon netelpa!“ Bet nebuvo kada liūdėt i, ir Stiopa surinko Varjetė finansų direktoriaus Rimskio numerį.

Stiopos padėtis buvo kebli: visų pirma užsienietis galėjo įsižeisti, kad Stiopa nepasitiki juo net parodžius sutartį, o ir finansų direktoriui nežinia buvo ką sakyti. Juk nepaklausi jo: „Sakykit, ar aš vakar pasirašiau sutartį trisdešimt penkiems tūkstančiams rublių?“ Šitaip klausti nedera!

– Taip! – pasigirdo ragelyje šaižus ir nemalonus Rimskio balsas.

– Sveiki, Grigorijau Danilovičiau, – tyliai prašneko Stiopa, – čia Lichodejevas. Štai koks reikalas… hm… hm… pas mane sėdi tasai… ė… artistas Volandas… Taigi… norėjau paklausti, kaip ten šį vakarą?.. – A, juodasis magas! – atsiliepė ragelyje Rimskis. – Afišos tuojau bus gatavos.

– Aha, – silpnu balsu numykė Stiopa, – na, iki pasimatymo…

– O jūs greit atvažiuosit? – paklausė Rimskis.

– Už pusvalandžio, – atsakė Stiopa ir, pakabinęs ragelį, Nuspaudė rankomis plyštančią galvą. Ajajai, kokia bjauri istorija! Kas gi atsitiko atminčiai, piliečiai? A?

Vis dėlto ilgiau stypsoti prieškambaryje buvo nepatogu, ir Stiopa beregint apmetė tokį planą: visomis išgalėmis slėpti savo neįtikėtiną užmaršumą, o dabar pirmiausia gudriai iškamantinėti užsienietį, ką gi jis žada parodyti šį vakarą Stiopai patikėtame teatre?

Stiopa nusisuko nuo aparato ir ūmai tinginės Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojo prieškambaryje, aiškiai išvydo kažkokį keistą tipelį – ilgą kaip žalgą ir su pensnė (ak, jeigu čia būtų buvęs Ivanas Nikolajevičius! Jis būtų iškart tą tipelį atpažinęs!). O tas pasirodė ir bemat dingo. Sunerimęs Stiopa pažvelgė tolėliau į prieškambarį ir antrąsyk svirstelėjo, nes veidrodyje praėjo ir taip pat dingo didžiulis juodas katinas.

Stiopai nusmelkė širdį, jis susverdėjo.

„Kas čia dabar? – pagalvojo jis. – Nejau kraustausi iš proto? Iš kur tie atspindžiai?!“ Jis apsidairė po prieškambarį ir išsigandęs sušuko:

– Grunia! Koks čia katinas pas mus šlaistosi? Iš kur jis atsirado? Ir kas dar čia su juo?!

– Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanovičiau, – atsiliepė balsas, bet ne Grunios, o svečio iš miegamojo, – tai mano katinas. Nurimkite. O Grunios nėra, aš išsiunčiau ją į Voronežą.

Jinai skundėsi, kad jūs neišleidžiate jos atostogų.

Šitie žodžiai buvo tokie netikėti ir keist i, jog Stiopa nusprendė, kad jis prastai nugirdo.

Be galo suglumęs jis ristute įlėkė į miegamąjį ir sustingo ant slenksčio. Jo plaukai šoktelėjo piestu, o kaktą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.

– Svečias miegamajame buvo jau nebe vienas, o su kompanija. Antrame krėsle sėdėjo tas pats tipas, kuris pasivaideno prieškambaryje. Dabar jis buvo gerai matyti: ūsai it plunksnikės, vienas pensnė stiklas spingčioja, o antrojo visai nėra. Bet miegamajame galėjai išvysti dar baisesnių dalykų: ant minkštos kėdutės, kadaise priklausiusios juvelyro našlei, išsidrėbęs vampsojo kažkas trečias, būtent – siaubingo dydžio juodas katinas, vienoje letenoje laikąs taurelę degtinės, o kitoje šakutę, ant kurios buvo spėjęs pasimauti marinuotą grybą.

Miegamajame šviesos ir taip buvo maža, o dabar Stiopai pradėjo darytis tamsu akyse.

„Štai kaip, pasirodo, kraustomasi iš proto!“ – pamanė jis ir griebėsi durų staktos.

– Kaip matau, brangusis Stepanai Bogdanovičiau, jūs truputėlį nustebęs? – pasiteiravo Volandas dantimis kalenantį Stiopą. – O stebėtis juk nėra kuo. Tai mano svita.

Čia katinas išgėrė degtinės, ir Stiopos ranka ėmė slysti stakta žemyn.

– Ir tai svitai būtina kur nors gyventi, – aiškino Volandas, – taigi kai kas iš mūsų šiame bute nereikalingas. Ir man regis, kad nereikalingas kaip tik jūs!

– Jis, jis! – ožio balsu subliuvo languotasis ilgšis, – apskritai jis paskutiniu metu krečia baisias kvailystes. Girtuokliauja, naudodamasis padėtimi kimba prie moterų, nė velnio neveikia, o ką gali veikti, jeigu visiškai nesusigaudo apie reikalus, kurie jam patikėti.

Viršininkams akis muilina!

– Tuščiai valdišką mašiną gainioja! – apskundė Stiopą ir katinas, žiautarodamas grybą.

Ir tą akimirką, kai Stiopa, jau susmukęs ant grindų, nusilpusia ranka grabinėjo staktą, bute pasirodė ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai iš veidrodžio kambarin įžengė mažas, tačiau nepaprastai pečiuitas žmogelis su katiliuku ant galvos ir styrančia iš burnos iltimi, bjaurojančia ir taip jau šlykščią jo fizionomiją. Jis buvo rusvais, net ugniniais plaukais.

– Aš, – įsiterpė į pokalbį tasai atvykėlis, – apskritai nesuprantu, kaip jis tapo direktorium, – čia rusvaplaukis ėmė vis labiau sniaukroti pro nosį. – Jis toks pat direktorius kaip aš archijerėjus.

– Tu nepanašus į archijerėjų, Azazelai, – tarstelėjo katinas, dėdamasis į lėkštę dešrelių.

– Aš ir sakau, – susniaukrojo rusvaplaukis ir, atsigręžęs į Volandą, pagarbiai pridūrė: – Leiskite, mesire, išdanginti jį velniop iš Maskvos.

– Škac!! – pašiaušęs šerius, ūmai sukniaukė katinas.

Ir staiga miegamasis ėmė suktis Stiopos akyse, jis trenkėsi galva į staktą ir, netekdamas sąmonės, dar pagalvojo: „Mirštu…“ Bet jis nenumirė. Pravėręs akis, pamatė, kad sėdi ant kažkokių akmenų. Šalia kažkas šniokštė. Kai atsimerkė kaip reikiant, išvydo, kad šniokščia jūra, dar daugiau – kad bangos dūžta prie jo kojų ir kad, trumpai tariant, jis sėdi pačiam molo gale, kad apačioje tviska žydrabangė jūra, o užpakalyje ant kalno – gražus miestas.

Nesusigaudydamas, kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis, Stiopa atsistojo virpančiom kojom ir patraukė molu į krantą.

Ant molo stovėjo kažkoks žmogus, rūkė ir spjaudė į vandenį. Klaikiu žvilgsniu pažiūrėjęs į Stiopą, jis liovėsi spjaudęs.

Tada Stiopa iškrėtė tokį triuką: atsiklaupė prieš nepažįstamąjį rūkorių ir tarė:

– Maldauju jus, pasakykite, koks čia miestas?

– Kas čia dabar? – tarė kietaširdis rūkorius.

– Aš negirtas, – kimiai pasakė Stiopa, – aš sergu, man kažkas nutiko, aš sergu… Kur aš?

Koks čia miestas?..

– Na, Jalta…

Stiopa tyliai atsiduso, nugriuvo ant šono, dunkstelėjo galva į šiltą molo akmenį.

Sąmonė apleido jį.

 

Populiariausi