Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(22 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXII skyrius

ŽVAKIŲ ŠVIESOJE

 

Monotoniškas aukštai virš žemės skrendančios mašinos ūžimas migdė Margaritą, o mėnulio šviesa maloniai šildė. Ji užsimerkė, atstatė veidą prieš vėją ir su kažkokiu liūdesiu galvojo apie paliktą nežinomos upės pakrantę, į kurią, kaip jautė, daugiau niekuomet nebegrįš. Po visų šio vakaro stebuklų ir kerų ji nujautė, pas ką važiuoja į svečius, tačiau tai jos nebaugino. Viltis, kad tenai pasiseks susigrąžinti savąją laimę, suteikė jai drąsos. Beje, ilgai svajot i apie tą laimę mašinoje neteko. Gal kovarnis puikiai dirbo savo darbą, gal mašina buvo gera, bet netrukus Margarita atsimerkusi pamatė apačioje ne tamsius miškus, o mirguliuojantį Maskvos žiburių ežerą. Juodasis paukštis – šoferis dar ore nusuko priekinį dešinį ratą, o paskui nutupdė mašiną kažkokiose tuščiose kapinaitėse Dorogomilovo rajone. Išlaipinęs ničnieko neklausinėjančią Margaritą su jos šepečiu prie vieno antkapio, kovarnis užvedė mašiną ir paleido ją tiesiai į griovį, dūluojantį už kapinaičių. Mašina su trenksmu nugarmėjo žemyn ir sudužo. Kovarnis atidavė pagarbą, apsižergė ratą ir nuskrido.

Tučtuojau už vieno paminklo sušmėžavo juodas apsiaustas. Mėnesienoje blykstelėjo iltis, ir Margarita atpažino Azazelą. Šis rankos mostu pasiūlė Margaritai sėstis ant šepečio, pats apsižergė ilgą rapyrą, abu šovė į dangų ir po kelių sekundžių niekieno nepastebėti nusileido Sodų gatvėje palei namą Nr. 302 bis. Kai keleiviai, pasikišę po pažasčia šepetį ir rapyrą, įėjo tarpuvartėn, Margarita pastebėjo joje nuobodžiaujantį žmogų su kepure ir auliniais batais, matyt, kažko laukiantį. Kad ir labai lengvi buvo Azazelo ir Margaritos žingsniai, vienišas žmogus juos išgirdo ir sunerimęs krūptelėjo, nesuprasdamas, kas čia gali vaikščioti.

Antrąjį žmogų, nuostabiai panašų į pirmąjį, jiedu sutiko prie šeštojo įėjimo. Ir vėl pasikartojo ta pati istorija. Žingsniai… Žmogus neramiai grįžtelėjo ir susiraukė. O kai durys atsidarė ir užsidarė, šoko įkandin nematomų ateivių, žvilgtelėjo į koridorių, bet, suprantama, nieko nepamatė.

Trečiasis, tiksli antrojo, taigi ir pirmojo, kopija, budėjo trečiojo aukšto laiptų aikštelėj.

Jis rūkė stiprius papirosus, ir, eidama pro šalį, Margarita užsikosėjo. Tarsi bakstelėtas, rūkorius pašoko nuo suolelio, ant kurio sėdėjo, ėmė sunerimęs žvalgytis aplinkui, prišoko prie turėklų, pažvelgė žemyn. Tuo metu Margarita su savo palydovu jau stovėjo prie buto Nr. 50 durų. Azazelas neskambindamas savo raktu be garso jas atrakino.

Pirmiausiai Margaritą suglumino tamsa, į kurią ji pakliuvo. Ničnieko nesimatė tarytum požemyje, ir Margarita nejučia įsikibo į Azazelo apsiaustą, bijodama pargriūti. Bet tuo metu be galo toli ir aukštai sumirksėjo ir ėmė artintis silpnos lempelės šviesa. Azazelas net nestabteldamas ištraukė šepetį Margaritai iš po pažasties, ir šis be menkiausio garso pražuvo tamsoje. Jiedu ėmė kopti kažkokiais plačiais laiptais, ir Margaritai pasirodė, kad jie neturi pabaigos. Ji niekaip neįstengė suprasti, kaip paprasčiausio Maskvos buto prieškambaryje gali tilpti šie nepaprasti, nematomi, bet puikiausiai apčiuopiami begaliniai laiptai. Tačiau kopimas baigėsi, ir Margarita suprato, kad ji stovi aikštelėje.

Žiburėlis visai priartėjo, ir Margarita išvydo apšviestą veidą aukšto ir juodo vyro, laikančio tą lempelę. Tie nelaimingieji, kurie šiomis dienomis pasipainiojo jo kelyje, net ir žibant tokiai menkai spingsulei, savaime aišku, išsyk būtų jį atpažinę. Tai buvo Korovjovas, kitaip dar vadinamas Fagotu.

Tiesa, Korovjovo išorė buvo smarkiai pasikeitusi. Mirksinti liepsnelė atsispindėjo ne suskilusioje pensnė, kurią seniai reikėjo išmest i į šiukšlyną, o monoklyje, tiesa, irgi perskilusiame. Įžūlų veidą puošiantys ūsiukai buvo užriesti aukštyn ir ištepti pomada, o juodas Korovjovas atrodė dėl labai paprastos priežasties – jis vilkėjo fraką. Bolavo tiktai krūtinė.

Magas, regentas, burtininkas, vertėjas ar velniai žino kas – žodžiu, Korovjovas – nusilenkė ir, plačiai mostelėjęs ranka su lempele, pakvietė Margaritą sekti iš paskos.

Azazelas dingo.

„Be galo keistas vakaras, – pamanė Margarita, – visko tikėjausi, tik ne šito! Gal pas juos elektra užgeso? Tačiau nuostabiausias dalykas – šių patalpų dydis. Kaip visa tai gali sutilpti Maskvos bute? Niekaip negali.“ Kad ir labai silpnai švietė Korovjovo lempelė, Margarita suprato, kad ji stovi neaprėpiamo didumo salėje, beje, dar ir su kolonada, tamsia ir iš pirmo žvilgsnio tiesiog begaline. Korovjovas stabtelėjo šalia kažkokio minkštasuolio, padėjo savąją lempelę ant kažkokios pakylos, rankos mostu pasiūlė Margaritai sėstis, o pats, pasirėmęs alkūnėmis į pakylą, vaizdinga poza sustojo šalia.

– Leiskite jums prisistatyti, – sugergždė Korovjovas, – Korovjovas. Jus stebina, kad nėra šviesos? Ir jūs, žinoma, pamanėte, kad tatai iš taupumo? Ne, ne. Tegul pats pirmas budelis, kad ir vienas iš tų, kurie šį vakarą, truputį vėliau, turės garbės bučiuoti jums kelį, nukerta man galvą ant šitos pačios trinkos, jeigu tai tiesa. Stačiai mesiras nemėgsta elektros šviesos, ir mes įžiebsime ją pačią paskutinę akimirką. Ir tada, patikėkit manimi, jos t ikrai netrūks. Gal net būtų geriau, jei ta šviesa būtų bent kiek silpnesnė.

Korovjovas patiko Margaritai, ir tuščias jo tarškėjimas veikė ją raminamai.

– Ne, – atsakė Margarita, – labiausiai man nuostabu, kur visa tai sutelpa, – ji mostelėjo ranka, taip parodydama begalinį salės didumą.

Korovjovas saldžiai šyptelėjo, ir raukšlėse palei jo nosį suvirpėjo šešėliai.

– Nieko nėra paprastesnio! – atsakė jis. – Tiems, kurie gerai nusimano apie penktąjį matavimą, nieko nereiškia praplėsti patalpas ligi norimo didumo. Gerbiamoji ponia, pasakysiu jums dar daugiau – ligi velniško didumo! Beje, aš pažinojau žmonių, – plepėjo toliau Korovjovas, – kurie ne tik apie penktąjį matavimą, bet ir apskritai apie nieką neturėjo nė menkiausio supratimo, bet darė tikrus stebuklus, kai užsimanydavo praplėsti savo gyvenamas patalpas. Pavyzdžiui, esu girdėjęs, kad vienas miestietis, gavęs trijų kambarių butą Pylimo rajone, be jokio penktojo matavimo ir panašių gudrybių bematant pavertė jį keturių kambarių butu, sienele pertvėręs vieną kambarį.

Paskui jis šį butą iškeitė į du butus skirtinguose Maskvos rajonuose – vieną trijų, o antrą dviejų kambarių. Sutikite, kad taip atsirado penki kambariai. Trijų kambarių butą jis iškeitė į du atskirus dviejų kambarių butus ir, kaip pati matote, tapo šeimininku šešių kambarių, tiesa, išbarstytų be jokios tvarkos po visą Maskvą. Jis jau buvo bedarąs paskutinį ir patį šauniausią manevrą, pasiskelbdamas laikraštyje, kad keičia šešis kambarius įvairiuose Maskvos rajonuose į vieną penkių kambarių butą Pylimo rajone, bet čia jo veikla nutrūko dėl tam t ikrų nuo jo paties nepriklausančių priežasčių. Galimas daiktas, kad jis dabar ir turi kokį nors kambarį, tačiau garantuoju, kad ne Maskvoje!

Matot, koks sukčius, o jūs teikiatės šnekėti apie penktąjį matavimą!

Margarita, nors visai ne ji, o pats Korovjovas šnekėjo apie penktąjį matavimą, linksmai nusijuokė, išklausiusi pasakojimą apie apsukraus butų keitiko nuotykius. O Korovjovas vėl prabilo:

– Bet prie reikalo, prie reikalo, Margarita Nikolajevna. Jūs – didžiai protinga moteris ir, žinoma, jau supratote, kas per vienas mūsų šeimininkas.

Margaritos širdis dunkstelėjo, ji linktelėjo galva.

– Na matot, na matot, – kalbėjo Korovjovas, – mes esam visokių užuominų ir paslaptingumų priešininkai. Kasmet mesiras kelia vieną pokylį. Jis vadinasi pavasarinės pilnaties, arba šimto karalių, puota. O svečių! – čia Korovjovas griebėsi už žando, tarsi jam būtų sugėlę dantį. – Beje, viliuosi, kad pati tuo įsitikinsite. Tai va: mesiras, kaip jūs, be abejo, pati suprantate, yra viengungis. Tačiau šeimininkė reikalinga, – Korovjovas skėstelėjo rankomis, – sutikite, kad be šeimininkės…

Margarita klausėsi Korovjovo, stengdamasi nepraverti lūpų, paširdžiuose juto šaltį, nuo vilties susigrąžinti laimę jai svaigo galva.

– Pagal tradiciją, – kalbėjo toliau Korovjovas, – pokylio šeimininkė, visų pirma, privalo būti vardu Margarita. Be to, ji turi būti vietinė gyventoja. O mes, kaip matote, esame keliauninkai ir šiuo metu apsistojome Maskvoje. Čia mes suradome šimtą dvidešimt vieną Margaritą, ir tik pamanykite, – Korovjovas iš nevilties pliaukštelėjo sau per šlaunį, – nė viena netinka. Bet pagaliau nusišypsojo laimė…

Korovjovas išraiškingai šyptelėjo, linkteldamas per liemenį, o Margaritos širdį vėlei sugniaužė šaltis.

– Trumpiau! – riktelėjo Korovjovas. – Visai trumpai: ar jūs neatsisakysit imtis šių pareigų? – neatsisakysiu! – tvirtu balsu atsakė Margarita.

– Baigta! – tarė Korovjovas ir, iškėlęs lempelę, pridūrė: – Prašom sekti paskui mane.

Jie žengė tarp kolonų ir pagaliau išėjo į kažkokią kitą salę, kurioje kažkodėl aitriai kvepėjo citrinomis, buvo girdėti kažkokie šnaresiai ir kažkas užkliudė Margaritos galvą.

Ji krūptelėjo.

– Nebijokite, – saldžiu balseliu nuramino Margaritą Korovjovas, imdamas ją už parankės, – čia Begemoto išdaigos, nieko daugiau. Ir apskritai drįstu jums, Margarita Nikolajevna, patarti – niekuomet ir nieko nebijokite. Tai neprotinga. Neslėpsiu, pokylis bus prašmatnus. Išvysime asmenų, kurių valdžia kitados buvo nepaprastai didelė. Bet kai pagalvoji, kokios mikroskopiškai menkos yra jų galimybės palyginti su galimybėmis to, kieno palydoje aš turiu garbės būti, pasidaro tiesiog juokinga ir net, sakyčiau, liūdna… Be to, jūs juk ir pati karališko kraujo.

– Kodėl karališko kraujo? – išgąstingai sukuždėjo Margarita, glusteldama prie Korovjovo.

– Ak, karaliene, – žaismingai tratėjo Korovjovas, – kraujo reikalai – patys sudėtingiausi pasaulyje! Ir jeigu paklausinėtumėm kai kurias proseneles, ypač tas, kurios garsėjo kaip didžiai romios, tai paaiškėtų nuostabiausių paslapčių, gerbiamoji Margarita Nikolajevna.

Nė kiek nesuklysiu, jei, kalbėdamas apie tai, prisiminsiu keisčiausiai susimaišančią kortų kaladę. Esti dalykų, kuriems visai negalioja nei luomų barjerai, nei valstybių sienos.

Atskleisiu paslaptį: viena Prancūzijos karalienė, gyvenusi šešioliktame amžiuje, reikia manyti, labai būtų nustebusi, jeigu kas nors jai būtų pasakęs, kad, praėjus daugybei metų, aš vesiu už parankės jos žavią proproproproanūkę per iškilmių sales Maskvoje. Bet mes jau atėjom!

Korovjovas užpūtė savo lempelę, ji dingo jam iš rankų, ir Margarita išvydo ant grindų šviesos ruoželį, krintantį iš po kažkokių tamsių durų. Korovjovas tyliai pabeldė į tas duris. Margarita taip susijaudino, jog ėmė barškėti dantys, o per nugarą nubėgo šiurpulys.

Durys atsidarė. Kambarys pasirodė esąs visai nedidukas. Margarita išvydo plačią ąžuolinę lovą su bet kaip subruktomis nešvariomis suglamžytomis paklodėmis ir pagalve.

Priešais lovą stovėjo ąžuolinis stalas raižytomis kojomis, o ant stalo – kandeliabras, kurio lizdai buvo aštrių paukščio nagų pavidalo. Tuose auksiniuose naguose degė septynios storos vaškinės žvakės. Be to, ant stalelio dar buvo didelė šachmatų lenta su itin meistriškai padarytomis figūromis. Ant mažo palaikio kilimėlio stovėjo žemas suolelis.

Kambaryje buvo dar vienas stalas su kažkokia auksine taure ir kitu kandeliabru, kurio šakos buvo gyvačių pavidalo. Kambaryje kvepėjo siera ir derva, šviestuvų šešėliai kryžiavosi ant grindų.

Tarp kitų Margarita išsyk atpažino Azazelą, dabar apsivilkusį fraku ir stovintį gale lovos. Išsipustęs Azazelas jau nebuvo panašus į plėšiką, užkalbinusį Margaritą Aleksandro sodelyje, ir nusilenkė jis Margaritai nepaprastai galantiškai.

Nuoga ragana, ta pati Hela, kuri didžiai suglumino garbųjį Varjetė bufetininką, ir, deja, ta pati, kurią, laimė, po skandalingojo seanso išbaidė gaidys, sėdėjo ant kilimėlio palei lovą, maišydama kažką prikaistuvyje, iš kurio virto sieros garai.

Be šitų, kambaryje prie šachmatų stalelio ant aukštos taburetės sėdėjo milžiniškas juodas katinas, dešinėje letenoje gniauždamas šachmatų žirgą.

Hela pakilo ir nusilenkė Margaritai. Tą patį padarė ir katinas, nušokęs nuo taburetės ir brūžtelėjęs užpakaline letena, jis pametė žirgą ir palindo po lova jo ieškoti. Visa tai, mirgant klastingiems žvakių šešėliams, pastėrusi iš baimės Margarita tik vos ne vos įžiūrėjo. Jos žvilgsnį buvo prikausčiusi lova: joje sėdėjo tasai, kurį dar visai neseniai vargšas Ivanas prie Patriarcho tvenkinių įtikinėjo, kad šėtonas neegzistuoja.

Neegzistuojantis ir sėdėjo lovoje.

Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė – su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti kiekvieną sielą, ir kairė – tuščia ir juoda, tarsi siaura adatos ąselė, lyg anga į bedugnį tamsos ir šešėlių šulinį. Volando veidas buvo perkreiptas, dešinysis lūpų kampas nutįsęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktą kirto gilios raukšlės, lygiagrečios siauriems antakiams. Atrodė, kad Volando veido oda amžiams įdegusi saulėje.

Volandas drybsojo išsikėtojęs lovoje, vilkėjo tiktai ilgais naktiniais marškiniais, nešvariais ir sulopytais ties kairiuoju petim. Vieną nuogą koją jis buvo pasikišęs po savimi, o kitą ištiesęs ir pasidėjęs ant suolelio. Šios tamsios kojos kelį kažkokiu garuojančiu tepalu ir trynė Hela.

Ant apnuogintos beplaukės Volando krūtinės Margarita dar įžiūrėjo meistriškai iš juodo akmens išskobtą vabalą, parištą aukso grandinėle, o vabalo nugaroje – kažkokius rašmenis. Šalia Volando, ant lovos, ant sunkaus postamento, stovėjo keistas, tarytum gyvas, iš vienos pusės saulės nutviekstas gaublys.

Keletą sekundžių buvo tylu. „Jis tyrinėja mane“, – pamanė Margarita ir sukaupė valią, stengdamasi kaip nors suvaldyti drebančias kojas.

Pagaliau Volandas nusišypsojo, ir jo kibirkščiuojanti akis sakytumei įsižiebė. Jis tarė:

– Sveikinu jus, karaliene, ir prašau atleisti už tokį naminį apdarą.

Volando balsas buvo toks žemas, kad, tariant kai kuriuos žodžius, pavirsdavo mažne švokštimu.

Jis nutvėrė ant lovos buvusią ilgą špagą, pasilenkė, pamaišė ja palovyje ir tarė:

– Lįsk lauk! Partija nutraukiama. Atvyko viešnia.

– Nieku gyvu, – nerimastingai pasufleravo Korovjovas, švapsėdamas Margaritai į ausį.

– Nieku gyvu… – prabilo Margarita.

– Mesire… – kvėptelėjo į ausį Korovjovas.

– Nieku gyvu, mesire, – tyliai, bet aiškiai atsakė susitvardžiusi Margarita ir pridūrė šypsodamasi: – Meldžiu nepertraukti partijos. Manau, kad šachmatų žurnalai nemažai sumokėtų, jeigu galėtų ją išspausdinti.

Azazelas pritariamai krenkštelėjo, o Volandas, įdėmiai nužvelgęs Margaritą, sumurmėjo tarsi pats sau:

– Taip, Korovjovas teisus! Kaip keistai susimaišo kortos! Kraujas!

Jis ištiesė ranką ir pasimojo Margaritą arčiau. Ši priėjo, basomis kojomis nejausdama grindų. Volandas padėjo sunkią lyg iš akmens ir drauge karštą kaip ugnis ranką Margaritai ant peties, prisitraukė ją ir pasisodino šalia savęs ant lovos.

– Na, jeigu jūs tokia nuostabiai maloni, – prašneko jis, – o aš, beje, nieko kito ir nesitikėjau, tuomet baigsim ceremonijas, – jis vėl pasilenkė ir šūktelėjo palovin: – Ar ilgai truks tas balaganas po lova? Lįsk lauk, kvaišas padare!

– Nerandu žirgo, – apsimestinai uždususiu balsu iš po lovos atsiliepė katinas, – kažkur nušuoliavo, o vietoj jo vis maišosi kažkokia varlė.

– Gal manai, kad esi turgaus aikštėje? – nuduodamas, jog pyksta, paklausė Volandas. – Jokios varlės po lova nebuvo! Pasitaupyk tuos pigius triukus Varjetė teatrui. Jeigu tučtuojau neišlįsi, mes manysime, kad tu pasidavei, prakeiktas dezertyre. – Nieku gyvu, mesire! – suriko katinas ir tą pačią akimirką išlindo iš palovės, gniauždamas letenoje žirgą.

– Leiskite jums pristatyti… – buvo bepradedąs Volandas, bet pats save nutraukė: – Ne, negaliu žiūrėti į tą žvirblių baidyklę. Pažvelkit, kaip jis išsidarkė po lova!

O tuo metu išsivoliojęs dulkėse katinas, stovėdamas ant užpakalinių kojų, lankstėsi Margaritai. Katino pakaklėje stirksojo balta peteliškė, dėvima prie frako, o ant krūtinės kabojo dirželiu parišti perlamutriniai moteriški žiūronai. Be to, katino ūsai buvo paauksuoti.

– Kas čia dabar! – sušuko Volandas. – Kam tu pasiauksavai ūsus? Kuriems galams tau po kaklu ta varlė, jei esi be kelnių?

– Katinai kelnių nedėvi, mesire, – labai oriai atsakė katinas, – o gal dar liepsite man ir batus apsiauti? Batuotų katinų būna tik pasakose, mesire. Bet ar jūs kada nors matėt, kad kas nors ateitų į pokylį be kaklaraiščio? Neturiu jokio noro atsidurti komiškoje padėtyje ir rizikuoti, kad galiu būti už pakarpos išmestas lauk! Kiekvienas puošiasi kaip moka.

Manykite, kad visa, ką čia pasakiau, tinka ir žiūronams, mesire!

– Bet ūsai?..

– Nesuprantu, – sausai atsikirto katinas, – kodėl Azazelas ir Korovjovas, šįryt skųsdamiesi, galėjo pasibarstyti veidus balta pudra, ir kuo ji geresnė už auksinę? Aš pasipudravau ūsus, štai ir viskas! Kita kalba būtų, jeigu būčiau nusiskutęs! Skustas katinas – iš tikrųjų bjaurus dalykas, tūkstantį kartų su tuo sutinku. Bet apskritai, – čia įsižeidusio katino balsas virptelėjo, – matau, kad prie manęs norima prikibti, ir dar matau, kad turiu labai rimtai pagalvoti, ar apskritai dalyvauti pokylyje? Ką jūs į tai atsakysite, mesire?

Ir katinas iš nuoskaudos taip išsipūtė, kad atrodė, dar akimirksnis, ir sprogs.

– Tai sukčius, tai sukčius, – linguodamas galvą, pasakė Volandas, – kiekvieną sykį, kai jo figūros atsiduria beviltiškoje padėtyje, jis pradeda užkalbinėti dantį kaip pats kvailiausias šarlatanas ant tilto. Nedelsiant sėsk prie lentos ir baik tuos savo pliurpalus.

– Atsisėsiu, – atsakė katinas sėsdamasis, – tačiau nesutinku su pastaraisiais jūsų žodžiais. Mano šnekos ne pliurpalai, kaip jūs teikėtės pareikšti damos akivaizdoje, o virtinė standžiai surištų silogizmų, kuriuos deramai įvertintų tokie žinovai kaip Sekstas Empirikas, Marcianas Kapela, o galbūt ir pats Aristotelis.

– Šachas karaliui, – tarė Volandas.

– Prašom, prašom, – atsiliepė katinas ir ėmė žvalgytis į lentą pro žiūronus.

– Taigi, – kreipėsi Volandas į Margaritą, – leiskite pristatyti jums, dona, savo palydą.

Šitas pamaiva – katinas Begemotas. Azazelą ir Korovjovą jūs jau pažįstate, tad rekomenduoju jums savo tarnaitę Helą. Paslanki, nuovoki, ir nėra tokios paslaugos, kurios ji neįstengtų padaryti.

Gražuolė Hela šypsojosi, įsmeigusi į Margaritą savo žalsvas akis, nesiliaudama kabinti sauja tepalo ir trint i juo kelį.

– Na, štai ir visi, – užbaigė Volandas ir susiraukė, kai Hela pernelyg stipriai spustelėjo jo kelį, – draugija, kaip matote, nedidelė, mišri ir paprasta.

Jis nutilo ir ėmė sukioti savąjį gaublį, padarytą taip išmoningai, jog mėlyni okeanai jame vilnijo, o ašigalį dengianti kepurė atrodė tikrų tikriausia, iš ledo ir sniego.

Lentoje tuo metu dėjosi tikras sąmyšis. Visiškai sutrikęs karalius su balta mantija trypinėjo langelyje, beviltiškai skėtriodamas rankomis. Trys baltieji pėstininkai – landsknechtai, ginkluoti alebardomis, suglumę žvelgė į rikį, mosuojantį špaga ir rodantį pirmyn, kur šalia kits kito, baltame ir juodame langelyje ant karštų žirgų, kanopomis kasančių lentą, buvo matyt i juodieji Volando raiteliai.

Margaritą nepaprastai sudomino ir apstulbino tai, kad šachmatų figūrėlės buvo gyvos.

Katinas, atitraukęs nuo akių žiūronus, patyliukais bakstelėjo savajam karaliui į nugarą.

Tasai iš siaubo užsidengė rankomis veidą.

– Prasti reikalėliai, brangusis Begemote, – patyliukais įgėlė Korovjovas.

– Padėtis rimta, bet toli gražu ne beviltiška, – atsiliepė Begemotas, – dar daugiau: aš visai tikiu galutine pergale. Būtina nuodugniai išanalizuoti padėtį.

Analizuoti jis ėmėsi gana keistai – puolė visaip vaipytis ir merkti akį savo karaliui.

– Nepadeda, – tarstelėjo Korovjovas.

– Ai! – suklykė Begemotas. – Papūgos išsilakstė, ar aš nesakiau!

Iš tikrųjų tolumoje pasigirdo daugybės sparnų šlamesys. Korovjovas ir Azazelas išpuolė lauk.

– Trauk velniai visas tas jūsų šventines išmones! – burbtelėjo Volandas, nepakeldamas akių nuo savojo gaublio.

Vos tik Korovjovas su Azazelu išdūmė lauk, Begemotas ėmė dar labiau merkti akį.

Baltųjų karalius pagaliau suvokė, ko iš jo norima, ūmai nusiplėšė mantiją, nubloškė ją ant savo langelio ir pabėgo nuo lentos. Rikis užsisiautė numestą karališką apdarą ir atsistojo į karaliaus vietą. Korovjovas ir Azazelas sugrįžo.

– Melas, kaip visada, – šnairuodamas į Begemotą, sumurmėjo Azazelas.

– Man pasigirdo, – atsakė katinas. ‘:

– Na, ar dar ilgai visa tai truks? – paklausė Volandas. – Šachas karaliui.

– Aš tikriausiai nenugirdau, metre, – atsakė katinas, – šacho karaliui nėra ir negali būti.

– Kartoju, šachas karaliui!

– Mesire, – apsimestinai sunerimusiu balsu atsakė katinas, – jūs pervargote: šacho karaliui nėra!

– Karalius stovi langelyje g2, – nežiūrėdamas į lentą, pasakė Volandas.

– Mesire, mane siaubas ima! – sukniaukė katinas, nutaisydamas siaubo iškreiptą snukį.

– Tame langelyje karaliaus nėra!

– Ką? – suglumęs paklausė Volandas ir pasižiūrėjo į lentą, kur karaliaus langelyje stovintis rikis buvo nusigręžęs ir užsidengęs rankomis veidą.

– Ak tu, nenaudėli, – susimąstęs tarė Volandas.

– Mesire! Aš vėl į pagalbą šaukiuosi logiką, – prašneko katinas, spausdamas prie krūtinės letenas, – jeigu žaidėjas skelbia karaliui šachą, o karaliaus tuo metu jau nė kvapo nebėr ant lentos, šachas laikomas negaliojančiu.

– Pasiduodi, ar ne? – baisiu balsu suriko Volandas.

– Leiskite pagalvoti, – klusniai atsiliepė katinas, pasirėmė alkūnėmis ant stalo, suspaudė letenomis ausis ir ėmė galvoti. Galvojo ilgai, o galų gale tarė: – Pasiduodu.

– Užmušt užsispyrusį ožį, – sušnibždėjo Azazelas.

– Taip, pasiduodu, – tarė katinas, – bet pasiduodu tiktai todėl, kad negaliu žaisti pjudomas pavyduolių! – jis pakilo, o šachmatų figūrėlės ėmė ropštis į dėžę.

– Hela, metas, – tarė Volandas, ir Hela dingo iš kambario. – Koja įsiskaudėjo, o čia tasai pokylis, – vėl prabilo Volandas.

– Leiskite man, – tyliai paprašė Margarita.

Volandas įdėmiai nužvelgė ją ir pasuko jos pusėn kelį. Karšta it lava pliurzė degino rankas, tačiau Margarita nesiraukė ir stengėsi neskaudžiai įtrinti ją į kelį.

– Maniškiai tvirtina, kad tai reumatas, – kalbėjo Volandas, nenuleisdamas akių nuo Margaritos, – bet aš rimtai įtariu, kad šį kelio skausmą paliko man atminimui viena žavinga ragana, su kuria artimai susipažinau tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt pirmais metais Brokeno kalnuose, ant Velnių Katedros.

– Ak, negali būti! – pasakė Margarita.

– Menkniekis! Po kokių trijų šimtų metų praeis. Man siūlė galybę visokiausių vaistų, bet aš po senovei pasitikiu bobulės gyduolėmis. Nuostabių žolelių paliko man nelaboji senikė, mano bobulė! Beje, sakykite, ar jūs niekuo nesiskundžiate? Gal jūsų sielą kamuoja kokia nors širdgėla, koks nors maudulys?

– Ne, mesire, niekas manęs nekamuoja, – atsakė išmintingoji Margarita, – o dabar, šalia jūsų, aš jaučiuosi tiesiog puikiai.

– Kraujas – didelis dalykas, – nežinia kodėl linksmai pasakė Volandas ir pridūrė: – Matau, kad jus domina mano gaublys.

– O taip, niekuomet nesu mačiusi tokio daiktelio.

– Puikus daiktelis. Atvirai šnekant, aš nemėgstu klausytis paskutinių naujienų per radiją. Jas visada pranešinėja kažkokios merginos, neaiškiai tariančios vietovardžius. Be to, kas trečia iš jų truputį švepluoja, tarsi tyčia tokios būtų parenkamos. Mano gaublys kur kas patogesnis, juolab kad apie įvykius turiu žinoti tikrą tiesą. Štai, tarkime, matote šį žemės lopą, kurio pakraštį skalauja vandenynas? Pažvelkite, štai jį apėmė liepsna. Ten prasidėjo karas. Jeigu žvilgtelsite iš arčiau, išvysite ir detales.

Margarita pasilenkė prie gaublio ir pamatė, kad žemės kvadratėlis išsiplėtė, suribėjo daugybe spalvų ir pasidarė panašus į reljefinį žemėlapį. O paskui ji išvydo ir upės juostelę, ir kažkokį kaimelį palei ją. Žirnio didumo namelis išaugo ir pasidarė sulig degtukų dėžute. Ūmai šito namelio stogas be garso išlėkė į viršų drauge su juodų dūmų tumulu, sienelės sugriuvo, ir iš dviaukštės dėžutės liko tik menka krūvelė ir juodų dūmų kamuolys virš jo. Pasilenkusi dar žemiau, Margarita įžiūrėjo mažą moters figūrėlę, gulinčią ant žemės, o šalia jos – mažą vaikelį kraujo klane su atmestomis į šalis rankomis.

– Štai ir viskas, – šypsodamasis tarė Volandas, – jis nespėjo nusidėti. Abadona darbuojasi nepriekaištingai.

– Nenorėčiau būti su tais, prieš kuriuos kariauja tasai Abadona, – tarė Margarita, – kieno jis pusėje?

– Juo ilgiau su jumis kalbuosi, – atsakė Volandas, – juo labiau įsitikinu, kad jūs labai protinga. Nuraminsiu jus. Jis kaip reta bešališkas ir vienodai remia abi kariaujančias puses. Todėl ir padariniai abiejose pusėse visada vienodi. Abadona, – negarsiai pašaukė Volandas, ir kaipmat iš sienos išniro kažkoks liesas žmogus tamsiais akiniais. Tie akiniai kažkodėl Margaritai padarė tokį stiprų įspūdį, jog ji, tyliai riktelėjusi, įsikniaubė veidu į Volando koją. – Liaukitės, – šūktelėjo Volandas, – kokie nervingi šiuolaikiniai žmonės, – jis atsivedėjęs pliaukštelėjo Margaritai per nugarą, ir visas jos kūnas sugaudė. – Juk matot, kad jis su akiniais. Be to, dar niekuomet nėra buvę ir niekuomet nebus taip, kad Abadona kam nors pasirodytų pirma laiko. Pagaliau ir aš čia: jūs mano viešnia!

Paprasčiausiai norėjau jums jį parodyti.

Abadona stovėjo nejudėdamas.

– O ar galima, kad jis nors sekundę nusiimtų akinius? – paklausė Margarita, glausdamasi prie Volando ir krūpčiodama, bet dabar jau iš smalsumo. – Ne, negalima, – rimtai atsakė Volandas, mostelėjo ranka Abadonai, ir šis dingo. – Azazelai, ką tu nori pasakyti?

– Mesire, – tarė Azazelas, – leiskite pranešti. Pas mus du pašaliniai: gražuolė, kuri verkšlena ir prašosi paliekama kartu su ponia, o su ja, prašom at leist i, jos meitėlis.

– Keistokai elgiasi gražuolės, – tarstelėjo Volandas.

– Tai Nataša, Nataša, – sušuko Margarita.

– Na, tegu lieka su ponia. O meitėlį varykit pas virėjus!

– Paskersti? – išgąstingai suriko Margarita. – Atleiskit, mesire, bet juk tai Nikolajus Ivanovičius, apatinis kaimynas. Įvyko nesusipratimas, jinai, matot, brūkštelėjo jam kremu…

– Atleiskite! – tarė Volandas. – Kurių velnių ir kas ruošiasi jį skersti? Tegul pasėdi virtuvėje su virėjais, štai ir viskas! Juk pati suprantat, kad negaliu jo įsileisti į puotos salę!

– Be to… – pridūrė Azazelas ir pranešė: – Vidurnaktis artėja, mesire.

– Puiku! – Volandas kreipėsi į Margaritą: – Taigi prašom! Iš anksto dėkoju.

Nesijaudinkite ir nieko nebijokite. Ničnieko, išskyrus vandenį, negerkite, antraip išgeibsite ir jums bus sunku. Metas!

Margarita pakilo nuo kilimėlio, ir tuo metu duryse pasirodė Korovjovas.

 

 

Populiariausi