Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(24 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXIV skyrius

MEISTRO IŠVADAVIMAS

 

Volando miegamajame viskas buvo taip kaip ir prieš pokylį. Volandas vienais marškiniais sėdėjo ant lovos, ir tik Hela, pirma trynusi jo koją, šįsyk dengė vakarienei stalą, ant kurio iš pradžių buvo žaidžiama šachmatais. Užstalėje nusivilkę frakus sėdėjo Korovjovas ir Azazelas, o greta jų, suprantama, tupėjo katinas, nepanoręs skirtis su savo peteliške, nors ši buvo pavirtusi į paprasčiausią nešvarų skudurą. Margarita svirduliuodama pasiekė stalą ir atsirėmė į jį. Tuomet Volandas mostu, kaip ir anąsyk, pasikvietė ją artyn ir liepė sėstis greta.

– Na ką, labai išvargote – paklausė Volandas.

– O ne, mesire, – atsakė Margarita, tačiau vos girdimu balsu.

– Noblesse oblige, – tarstelėjo katinas ir įpylė Margaritai kažkokio skysčio į stiklinaitę.

– Degtinė? – silpnu balsu paklausė Margarita.

Katinas įsižeidęs net šoktelėjo ant kėdės. – Ką jūs kalbat, karaliene, – sušvokštė jis, – argi aš drįsčiau įpilt i damai degtinės?

Grynas spiritas!

Margarita šyptelėjo ir pamėgino atstumti šalin stiklinaitę.

– Drąsiai gerkite, – tarė Volandas, ir Margarita išsyk paėmė stiklinaitę. – Hela, sėskis, – įsakė Volandas ir paaiškino Margaritai: – Pilnaties naktis – šventinė naktis, ir aš vakarieniauju mažame palydovų ir tarnų būrelyje. Na, kaip jaučiatės? Kaip praėjo šis varginantis pokylis?

– Nuostabiai! – sutarškėjo Korovjovas. – Visi sužavėti, įsimylėję, parblokšti. Koks nusimanymas, koks takto jausmas, koks patrauklumas ir žavesys!

Volandas tylomis pakėlė stiklinaitę ir susidaužė su Margarita. Margarita klusniai išgėrė, manydama, kad spiritas ją tuoj pat pribaigs. Tačiau nieko bloga neatsitiko. Maloni šiluma nutekėjo jos viduriais, kažkas minkštai stuktelėjo į pakaušį, sugrįžo jėgos, tarytum ji būtų pabudusi po ilgo gaivinančio miego, be to, ji pajuto žvėrišką alkį. O Margaritai prisiminus, kad ji nuo vakar ryto nieko nėra valgiusi, alkis dar labiau sukilo. Ji ėmė godžiai ryti ikrus.

Begemotas atsipjovė riekę ananaso, pasisūdė ją, pasibarstė pipirais, suvalgė, o paskui taip smagiai išlenkė stiklinaitę spirito, jog visi ėmė ploti.

Margaritai išgėrus antrą stiklinaitę, žvakės sietyne įsidegė ryškiau, židinyje pliūptelėjo smarkesnė liepsna. Jokio girtumo Margarita nejuto. Baltais dantimis kramtydama mėsą, Margarita gardžiavosi varvančiais iš jos syvais ir sykiu stebėjo, kaip Begemotas garstyčiomis tepasi austrę.

– Ant viršaus dar vynuogių užsidėk, – tyliai pasakė Hela, kumštelėjusi katinui į pašonę.

– Prašom manęs nemokyti, – atsakė Begemotas, – nesijaudinkit, ne pirmą sykį sėdžiu prie stalo!

– Ak, kaip malonu vakarieniauti štai šitaip, prie ugnelės, paprastai, – blerbė Korovjovas, – mažame būrelyje…

– Ne, Fagotai, – užginčijo katinas, – pokylis vis dėlto savaip žavingas ir didingas.

– Nei jis žavingas, nei didingas, o tos kvailos meškos ir tie tigrai bare savo riaumojimu vos neįvarė man migrenos, – tarė Volandas.

– Klausau, mesire, – pasakė katinas, – jeigu jūs manote, kad nedidingas, tai ir aš nedelsiant pritarsiu šiai nuomonei.

– Tu man žiūrėk! – atsakė Volandas.

– Aš pajuokavau, – ramiai tarė katinas, – o tuos tigrus liepsiu iškepti.

– Tigrai nevalgomi, – tarė Hela.

– Jūs taip manote? Tuomet prašom paklausyti, – atkirto katinas ir, markstydamasis iš malonumo, papasakojo, kaip sykį jis devyniolika dienų klajojo po dykumą ir maitinosi savo paties nudobto tigro mėsa. Visi susidomėję klausėsi šio nuotykingo pasakojimo, o kai Begemotas baigė, visi kaip vienas sušuko:

– Melas!

Įdomiausia, kad šis melas, – pasakė Volandas, – yra melas nuo pirmo ligi paskutinio žodžio.

– Ak šitaip? Melas? – suriko katinas, ir visi pamanė, kad jis šoks ginčytis, tačiau jis tik tyliai pridūrė: – Istorija nuspręs, kieno teisybė.

– Prašom pasakyti, – kreipėsi gėrimo padrąsinta Margo į Azazelą, – jūs nušovėte jį, tą buvusį baroną?

– Žinoma, – atsakė Azazelas, – kaipgi jo nenušausi? Jį būtinai reikia nušauti. – Aš taip susijaudinau! – sušuko Margarita. – Tai atsitiko taip netikėtai.

– Ką jau čia netikėtai, – paprieštaravo Azazelas, o Korovjovas prapliupo kvykauti:

– Kaip nesijaudinsi? Man pačiam kinkos pradėjo tirtėti! Bumbt! Žybt! Baronas ant šono!

– Aš vos nepuoliau į isteriją, – pridūrė katinas, laižydamas iš ikrų ištrauktą šaukštą.

– Man štai kas nesuprantama, – kalbėjo Margarita, o jos akyse žybčiojo nuo krištolinių indų atsimušusios auksinės kibirkštys, – nejaugi iš lauko nebuvo girdėt i muzikos ir apskritai šito pokylio griausmo?

– Aišku, kad nebuvo girdėti, karaliene, – paaiškino Korovjovas, – tokius dalykus reikia taip daryti, kad nebūtų girdėti. Kuo atsargiausiai reikia daryti.

– Na, žinoma, žinoma… Mat tasai žmogus ant laiptų… Kai mudu su Azazelu ėjome pro šalį… Ir kitas, prie laukujų durų… Man regis, kad jis sekė jūsų butą…

– Teisingai, teisingai! – šaukė Korovjovas. – Teisingai, brangioji Margarita Nikolajevna! Pasitvirtina mano įtarimai. Taip, jis sekė butą. Aš vos nepalaikiau jo išsiblaškiusiu privatdocentu ar ant laiptų lūkuriuojančiu įsimylėjėliu. Tačiau ne, ne!

Kažkas nusmelkė man per širdį! Ak! Jis sekė mūsų butą! Ir antrasis, prie laukujų durų!

Sekė ir tas, kuris tūnojo tarpuvartėje!

– Įdomu, kas bus, jei jie ateis jūsų suimti? – paklausė Margarita.

– Būtinai ateis, žavingoji karaliene, būtinai! – atsiliepė Korovjovas. – Nujaučia širdis, kad ateis, ne dabar, suprantama, bet savo metu būtinai ateis. Tik aš manau, kad nieko įdomaus nebus.

– Ak, kaip aš išsigandau, kai nugriuvo šitas baronas, – kalbėjo Margarita, matyt, ligi šiol negalėdama atsipeikėti po žmogžudystės, kurią pamatė pirmąkart gyvenime. – Jūs turbūt taikliai šaudote?

– Pakenčiamai, – atsakė Azazelas.

– O iš kiek žingsnių? – ne visai aiškiai paklausė Margarita Azazelą.

– Žiūrint į ką, – gudriai atsakė Azazelas, – vienas dalykas pataikyti plaktuku į kritiko Latunskio langus, o visai kitas – jam į širdį.

– Į širdį! – riktelėjo Margarita, kažkodėl susigriebusi už širdies. – Į širdį! – pakartojo ji dusliu balsu.

– Koks čia dar kritikas Latunskis? – paklausė Volandas ir prisimerkęs pažvelgė į Margaritą.

Azazelas, Korovjovas ir Begemotas kažkodėl susigėdę nudelbė akis, o Margarita rausdama atsakė:

– Yra toksai kritikas. Šį vakarą aš sutalžiau į šipulius visą jo butą.

– Še tau! O kodėl?

– Jis, mesire, – paaiškino Margarita, – vieną meistrą pražudė.

– O kam reikėjo pačiai plūktis? – paklausė Volandas.

– Mesire, leiskite man, – stryktelėjęs sušuko katinas.

– Tupėk, tupėk, – burbtelėjo stodamasis Azazelas, – aš tuoj nuvažiuosiu…

– Ne! – suriko Margarita. – Ne, mesire, meldžiu jus, nedarykite to.

– Kaip pageidausite, – atsakė Volandas, o Azazelas atsisėdo į savo vietą.

– Tai kur mes sustojom, brangioji karaliene Margo? – vėl prabilo Korovjovas. – Ak, tiesa, ties širdim. Į širdį jis pataiko, – Korovjovas savo ilgu pirštu parodė tiesiai į Azazelą, – pataiko pasirinktinai į bet kurį prieširdį arba į bet kurį skilvelį.

Margarita ne išsyk suprato, o supratusi iš nuostabos šūktelėjo: – Bet juk jų nematyti!

– Brangioji, – blerbė Korovjovas, – čia ir yra visas fokusas, kad jų nematyti! Čia ir yra menas! Į matomą daiktą bet kas gali pataikyti.

Korovjovas ištraukė iš stalčiaus pikų septyniukę, padavė ją Margaritai, paprašė paženklinti nagu kurią nors akį. Margarita paženklino pačią viršutinę dešiniame kampe.

Hela pakišo kortą po pagalve ir šūktelėjo:

– Paruošta!

Azazelas, sėdėjęs nugara į pagalvę, išsitraukė iš frakinių kelnių kišenės automatinį pistoletą, pasidėjo vamzdį ant peties ir neatsigręžęs iššovė, gerokai išgąsdindamas ir pralinksmindamas Margaritą. Iš po pagalvės buvo ištraukta korta. Margaritos paženklinta akis buvo peršauta.

– Nenorėčiau su jumis susitikti, kai jūsų rankoje revolveris, – koketiškai dirsčiodama į Azazelą, tarė Margarita. Ji žavėjosi visais žmonėmis, gebančiais ką nors daryti tobulai.

– Brangioji karaliene, – čiauškėjo Korovjovas, – aš niekam nepatariu su juo susitikti, net ir tuomet, kai jo rankoje nėra jokio revolverio! Buvusio regento ir dainavedžio garbės žodis, niekas nepultų sveikintis su šituo sutiktuoju.

Katinas, kuris, Azazelui šaudant kortą, sėdėjo paniuręs, ūmai pareiškė:

– O aš galiu sumušti rekordą su septyniuke.

Išgirdęs tai, Azazelas kažką suurzgė. Tačiau katinas užsispyrė ir pareikalavo ne vieno, o dviejų revolverių. Azazelas iš antros užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė antrą revolverį ir, niekinamai perkreipęs burną, atkišo abu pagyrūnui. Buvo paženklintos dvi akys septyniukėje. Katinas ilgai ruošėsi, nusigręžęs nuo pagalvės. Margarita sėdėjo užsikimšusi pirštais ausis ir žiūrėjo į pelėdą, snaudžiančią ant židinio atbrailos. Katinas šovė iš abiejų revolverių, ir tučtuojau suspigo Hela, nušauta pelėda žnektelėjo žemėn, ir sustojo sudaužytas laikrodis. Hela, kurios viena ranka kraujavo, klykdama įsikibo katinui į gaurus, o jis – jai į plaukus, ir jiedu, susiviję į kamuolį, nusirito grindimis. Viena taurė nukrito nuo stalo ir sudužo.

– Laikykit tą pasiutusią velnio bobą! – kriokė katinas, mėgindamas išsivaduoti nuo Helos, kuri sėdėjo ant jo raita. Peštukai buvo išskirti, Korovjovas papūtė į peršautą Helos pirštą, ir tas užgijo.

– Negaliu šaudyti, kai aplink visi plepa! – šaukė Begemotas ir mėgino pritaisyti atgal didžiulį kuokštą gaurų, išrautų iš nugaros.

– Kertu lažybų, – tarė Volandas, šypsodamasis Margaritai, – kad šį pokštą jis iškrėtė tyčia. Šaudo jis neblogai.

Hela su katinu susitaikė, ir jiedu, patvirtindami tą susitaikymą, pasibučiavo. Iš po pagalvės buvo ištraukta korta. Nė viena akis, išskyrus tą, kurią peršovė Azazelas, nebuvo paliesta.

– Negali būti, – tvirtino katinas, žvelgdamas pro kortą į kandeliabro šviesas.

Linksmoji vakarienė tęsėsi. Žvakės kandeliabruose apgargėjo, po kambarį vilnydama sklaidėsi sausa, kvapi židinio šiluma. Prisivalgiusią Margaritą apėmė palaimos jausmas.

Ji žvelgė, kaip pilkšvi dūmų ratilai nuo Azazelo cigaro plaukia link židinio ir kaip katinas mėgina pagauti juos špagos galu. Ji niekur nenorėjo eiti, nors, jos manymu, jau buvo vėlu. Sprendžiant iš visko, artėjo šešta valanda ryto. Pasinaudojusi pauze, Margarita kreipėsi į Volandą ir nedrąsiai tarė:

– Man jau turbūt metas… Vėlu.

– Kur jūs taip skubate? – mandagiai, bet sausai paklausė Volandas. Kiti tylėjo, apsimesdami be galo susidomėję cigaro durnų ratilais.

– Taip, metas, – galutinai dėl to sutrikusi, pakartojo Margarita ir atsigręžė, lyg ieškodama pelerinos ar apsiausto. Staiga ji ėmė drovėtis savo nuogumo. Ji pakilo iš užstalės. Volandas tylėdamas pakėlė nuo lovos savo palaikį apskretusį chalatą, o Korovjovas užmetė jį Margaritai ant pečių.

– Dėkoju jums, mesire, – vos girdimu balsu tarė Margarita ir klausiamai pažvelgė į Volandą. Tasai mandagiai ir abejingai šyptelėjo. Baisi nykuma kažkaip akimoju suspaudė Margaritai širdį. Ji pasijuto apgauta. Buvo matyti, kad niekas neketina jos apdovanoti už paslaugas per pokylį, kaip niekas nemėgino jos ir sulaikyt i. O jai buvo visai aišku, kad eiti iš čia nebėra kur. Akimirką šmėkštelėjusi mintis, kad teks grįžti į namus, sukėlė jos širdyje didžiausią neviltį. Gal reikia pačiai paprašyti, kaip gundydamas patarė Azazelas Aleksandro sode? „Ne, nieku gyvu“, – tarė ji pati sau.

– Viso gero, mesire, – pasakė ji balsiai, o tylomis galvojo: „Kad tik ištrūkčiau iš čia, o tada jau nueisiu prie upės ir nusiskandinsiu“.

– Sėskitės, – staiga įsakmiai tarė Volandas.

Margaritos veidas persimainė, ji atsisėdo.

– Gal norėtumėte ką nors pasakyti atsisveikindama?

– Ne, mesire, nieko nenoriu, – išdidžiai atsakė Margarita, – išskyrus tai, kad mielai padarysiu viską, ką paliepsite, jeigu tik esu dar jums reikalinga. Aš nėmaž nepavargau ir smagiai pasilinksminau per pokylį. Ir jeigu tas pokylis tebetruktų, aš mielai atstatyčiau savo kelį, kad jį galėtų pabučiuoti tūkstančiai pakaruoklių ir žmogžudžių, – Margarita žvelgė į Volandą lyg pro rūko šydą, jos akyse tvenkėsi ašaros.

– Teisingai! Visai teisingai! – baisiu balsu skardžiai suriko Volandas. – Taip ir reikia!

– Taip ir reikia! – lyg aidas pakartojo Volando svita.

– Mes jus išbandėme, – toliau kalbėjo Volandas, – niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač iš tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. Sėskitės, išdidi moterie, – Volandas nuplėšė Margaritai nuo pečių sunkų chalatą, ir ji vėl atsidūrė šalia jo ant lovos. – Na, Margo, – vėl prašneko Volandas švelnesniu balsu, – ko jūs pageidaujate už tai, kad šiandien pabuvote pokylio šeimininke? Ko norite už tai, kad visą pokylį praleidote nuoga? Kiek kainuoja jūsų kelis? Kokių nuostolių padarė jums mano svečiai, kuriuos ką tik pavadinote pakaruokliais? Sakykit! Ir šįsyk sakykit viską nesivaržydama: juk aš siūlau.

Margaritos širdis ėmė daužytis, ji sunkiai atsikvėpė, stengėsi susivokti….

– Na, drąsiau, drąsiau! – skatino Volandas. – Žadinkit savo fantaziją, išjudinkit ją! Jau vien už būtinybę matyti, kaip buvo nužudytas tas niekšų niekšas baronas, žmogų verta apdovanoti, ypač jei tas žmogus – moteris. Na?

Margaritai užgniaužė kvapą, ji jau buvo betarianti šventai širdyje saugomus ir iš anksto paruoštus žodžius, bet staiga išbalo, prasižiojo ir išsprogino akis. „Frida! Frida! Frida! – suvaitojo jos ausyse kažkieno įkyrus maldaujamas balsas. – Aš vardu Frida!“ – ir Margarita užsikirsdama prašneko:

– Vadinasi… aš galiu paprašyti… vieno dalyko?

– Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, – atsakė Volandas, supratingai šypsodamasis, – pareikalauti vieno dalyko!

Ak, kaip mikliai ir aiškiai pabrėžė Volandas pačios Margaritos pasakytus žodžius – „vieno dalyko“!

Margarita dar kartą atsiduso ir tarė: – Aš noriu, kad Fridai daugiau nebebūtų paduodama nosinė, kuria ji uždusino savo kūdikį.

Katinas pakėlė akis į dangų ir garsiai atsiduso, tačiau nieko nepasakė, tikriausiai prisiminė per pokylį nusuktą ausį.

– Kadangi absoliučiai neįtikėtina, – prašneko Volandas šyptelėjęs, – jog šita kvaiša Frida jums būtų įbrukusi kyšį – juk tatai nesiderintų su jūsų karališku orumu, – aš stačiai nebežinau, ką daryti. Man turbūt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti jais visas miegamojo skyles!

– Apie ką jūs kalbate, mesire? – suglumo Margarita, išklausiusi šituos tikrai nesuprantamus žodžius.

– Visiškai su jumis sutinku, mesire, – įsikišo į pokalbį katinas, – žinoma, skudurų, – ir jis susierzinęs trenkė letena į stalą.

– Aš apie gailestingumą kalbu, – paaiškino savo žodžius Volandas, nenuleisdamas nuo Margaritos liepsningos akies. – Retkarčiais jis visai netikėtai ir klastingai įsibrauna pro siauriausius plyšiukus. Štai aš ir kalbu apie skudurus.

– Ir aš apie tą patį kalbu! – šūktelėjo katinas, bet dėl viso pikto pasitraukė nuo Margaritos ir prisidengė rausvu kremu ištepliotomis letenomis smailas ausis.

– Drožk iš čia, – tarė jam Volandas.

– Bet aš dar negėriau kavos, – atsiliepė katinas, – kaipgi išeisiu? Nejaugi, mesire, šventinę naktį svečiai prie stalo skirstomi į dvi rūšis? Vieni – pirmo, o kiti, kaip sakė tasai liūdnasis šykštuolis bufetininkas, – antro šviežumo?

– Tylėk, – įsakė jam Volandas ir paklausė Margaritą: – Sprendžiant iš visko, jūs nepaprastai geras žmogus? Didžiai dorovingas žmogus?

– Ne, – ryžtingai atšovė Margarita, – žinau, kad su jumis šnekėtis galima tik atvirai, todėl atvirai ir sakau: aš esu lengvabūdė. Paprašiau pasigailėti Fridos tik todėl, kad per neatsargumą įžiebiau jai tvirtą viltį. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, aš atsidursiu siaubingoje padėtyje. Nerasiu ramybės visą gyvenimą. Nėra kas daryti! Taip jau išėjo.

– A, – tarė Volandas, – suprantu.

– Vadinasi, jūs tai padarysite? – tyliai paklausė Margarita.

– Nieku gyvu, – atsakė Volandas, – matote, brangioji karaliene, čia įvyko mažytė painiava. Kiekviena žinyba privalo rūpintis savo reikalais. Nesiginčysiu, mūsų galimybės gana didelės, jos kur kas didesnės, negu mano kai kurie nelabai įžvalgūs žmonės…

– Tikra teisybė, kur kas didesnės, – neiškentęs įkišo trigrašį katinas, matyt, didžiuodamasis tomis galimybėmis.

– Tylėk, velniai tave griebtų! – sudraudė jį Volandas ir vėl kreipėsi į Margaritą: – Tiesiog nėra prasmės daryti tai, kuo užsiima kita, kaip aš sakiau, žinyba. Taigi, šito aš nedarysiu, padarysite jūs pati.

– Argi mano valia išsipildys?

Azazelas pašaipiai dirstelėjo žvairąja akimi į Margaritą, nežymiai papurtė rusvaplaukę galvą ir prunkštelėjo.

– Nagi darykite, varge tu mano, – burbtelėjo Volandas ir, pasukęs gaublį, įsistebeilijo į kažkokią detalę jo paviršiuje. Matyt, jis vienu metu ir kalbėjosi su Margarita, ir domėjosi dar kažkuo.

– Na, Frida, – pakuždėjo Korovjovas.

– Frida! – šaižiai suriko Margarita. Durys atsilapojo, į kambarį įbėgo išsitaršiusi, nuoga moteris paklaikusiomis akimis, tačiau visiškai išblaivėjusi, ir ištiesė rankas į Margaritą, o toji didingai tarė:

– Tau dovanojama. Nosinė prie lovos daugiau nebus dedama.

Pasigirdo Fridos klyksmas, ji griuvo ant žemės ir išsitiesė kryžiumi priešais Margaritą.

Volandas mostelėjo ranka, ir Frida dingo iš akių.

– Ačiū, likite sveiki, – tarė Margarita ir pakilo.

– Tai ką, Begemote, – prašneko Volandas, – nepulsim pelnytis iš nepraktiško žmogaus poelgio šventinę naktį, – jis atsisuko į Margaritą, – taigi šito neimsim domėn, juk aš ničnieko nedariau. Ko jūs norėtumėt sau?

Stojo tyla, kurią nutraukė Korovjovas, sušnibždėjęs Margaritai į ausį:

– O deimantine dona, šįsyk patariu būti protingesnei! Juk antraip fortūna gali išslysti iš rankų.

– Aš noriu, kad man tuoj pat, šią sekundę, būtų sugrąžintas mano mylimasis, meistras, – pasakė Margarita, ir jos veidą iškreipė mėšlungis.

Tuomet į kambarį įsiveržė vėjas, žvakių liepsnelės kandeliabruose palinko, sunki užuolaida nučiuožė į šalį, atsivėrė langas ir tolimose aukštybėse pasirodė pilnas mėnulis, bet ne priešaušrio, o vidurnakčio mėnulis. Nuo palangės ligi grindų nusidriekė žalsvas mėnesienos takas, kuriame pasirodė naktinis Ivanuškos svečias, vadinąs save meistru. Jis vilkėjo savaisiais ligoninės drabužiais – chalatu, šlepetėmis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskustą veidą buvo iškreipusi grimasa, jis baikščiai it pamišėlis šnairavo į degančias žvakes, o mėnesienos srautas kunkuliavo aplink.

Margarita iš karto jį pažino, suvaitojo, skėstelėjo rankomis ir pribėgo artyn. Ji bučiavo jo kaktą ir lūpas, glaustėsi prie šeriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos ašaros dabar upeliais sruvo jai per veidą. Ji ištarė tik vieną žodį, kartojo jį be jokios prasmės:

– Tu… tu… tu…

Meistras atstūmė ją nuo savęs ir kimiu balsu pasakė:

– Neverk, Margo, nekankink manęs. Aš sunkiai sergu, – jis įsitvėrė ranka į palangę, sakytum ketindamas šokti pro langą ir sprukt i, išsišiepė, žvelgdamas į sėdinčius užstalėje, ir suriko: – Margo, man baisu! Vėl prasidėjo haliucinacijos…

Verksmas smaugė Margaritą, ji šnibždėjo, springdama žodžiais:

– Ne, ne, ne… nieko nebijok… aš su tavim… aš su tavim…

Korovjovas mikliai ir nepastebimai stumtelėjo meistrui kėdę, ir tasai susmuko ant jos, o Margarita suklupo, prisiglaudė prie ligonio ir taip nurimo. Susijaudinusi ji net nepastebėjo, kad dabar jau yra ne nuoga, kad vilki juodu šilkiniu apsiaustu. Ligonis nuleido galvą ir paniurusiu liguistu žvilgsniu žiūrėjo į grindis.

– Taip, – ilgokai patylėjęs, prabilo Volandas, – neblogai apdorotas, – ir įsakė Korovjovui: – Duok tam žmogui ko nors išgerti, riteri.

Margarita drebančiu balsu ėmė prašyti meistrą:

– Išgerk, išgerk. Bijai? Ne, ne, tikėk manim, jis tau padės.

Ligonis paėmė stiklinę ir išgėrė tai, kas joje buvo, tačiau jo ranka suvirpėjo, ir tuščia stiklinė sudužo prie jo kojų.

– Šukės laimę neša! – sušnibždėjo Korovjovas Margaritai. – Žiūrėkit, jis po truputį atsipeikėja.

Iš tiesų, ligonio žvilgsnis pasidarė jau ne toks išgąstingas ir neramus.

– Margo, čia tikrai tu? – paklausė mėnesienos atneštas svečias.

– Nurimk, čia aš, – atsakė Margarita. – Dar! – įsakė Volandas.

Kai meistras ištuštino antrą stiklinę, jo akys pasidarė gyvos ir protingos.

– Na, dabar kitas reikalas, – tarė Volandas prisimerkęs, – dabar pasikalbėsim. Kas jūs toks?

– Aš dabar niekas, – atsakė meistras, ir šypsena iškreipė jo burną.

– Iš kur jūs čia atkakote?

– Iš sielvarto namų. Aš – psichinis ligonis, – paaiškino ateivis.

Tų žodžių Margarita neištvėrė ir vėl pravirko. Paskui nusišluosčiusi ašaras ji suriko:

– Siaubingi žodžiai! Siaubingi žodžiai! Jis meistras, mesire, įspėju jus. Išgydykit jį, jis to vertas!

– Ar žinote, su kuo dabar kalbate? – paklausė atklydėlį Volandas. – Pas ką svečiuojatės?

– Žinau, – atsakė meistras, – mano kaimynas beprotnamyje buvo tasai berniokas, Ivanas Benamis. Jis man apie jus pasakojo.

– Kaipgi, kaipgi, – atsiliepė Volandas, – turėjau malonumo susitikt i su tuo jaunikaičiu prie Patriarcho tvenkinių. Jis manęs paties vos neišvarė iš proto, įrodinėdamas, kad manęs nėra! Bet jūs, manau, tikite, kad čia tikrai aš?

– Tenka tikėti, – tarė ateivis, – nors, žinoma, kur kas ramiau būtų laikyt i jus haliucinacijos vaisiumi. Atleiskite, – susizgribęs pridūrė meistras.

– Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite, – mandagiai atsakė Volandas.

– Ne, ne! – išgąstingai prašneko Margarita ir ėmė purtyti meistrą už peties. – Atsipeikėk! Prieš tave tikrai jis!

Katinas ir čia kyštelėjo savo trigrašį:

– O aš iš tiesų panašus į haliucinaciją. Atkreipkite dėmesį į mano profilį mėnesienoje, – katinas nupėdinęs atsistojo mėnesienos take ir ketino dar kažką sakyti, bet buvo paprašytas patylėti, ir, burbtelėjęs: – Gerai, gerai, tyliu jau, tyliu. Būsiu nebyli haliucinacija, – nutilo.

– Sakykit, o kodėl Margarita vadina jus meistru? – paklausė Volandas.

Šis šyptelėjo ir tarė:

– Tai atleistina silpnybė. Ji pernelyg geros nuomonės apie romaną, kurį aš parašiau.

– Apie ką romanas?

– Romanas apie Poncijų Pilotą.

Tuo metu vėl sulingavo ir ėmė šokinėti žvakių liežuvėliai, ant stalo subarškėjo indai, Volandas pratrūko griausmingu juoku, tačiau tas juokas nieko neišgąsdino ir nenustebino.

Begemotas kažkodėl ėmė ploti.

– Apie ką? Apie ką? – prašneko Volandas, liovęsis juoktis. – Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas! Nejau neradot kitos temos? Duokite žvilgtelti, – Volandas ištiesė ranką delnu į viršų.

– Apgailestauju, bet negaliu to padaryti, – atsiliepė meistras, – nes sudeginau jį krosnyje.

– Atleiskit, nepatikėsiu, – tarė Volandas, – negalimas daiktas. Rankraščiai nedega, – jis atsisuko į Begemotą ir paliepė: – Na, Begemote, duokš romaną.

Katinas akies mirksniu stryktelėjo nuo kėdės, ir visi išvydo, kad jis tupėjo ant storos rankraščių šūsnies. Viršutinį egzempliorių katinas nusilenkęs padavė Volandui. Margarita sudrebėjo ir, vėl ligi ašarų susijaudinusi, sušuko:

– Štai jis, rankraštis! Štai jis! Ji puolė prie Volando ir susižavėjusi pridūrė:

– Visagalis, visagalis!

Volandas paėmė į rankas paduotąjį egzempliorių, pakraipė jį, padėjo į šalį ir tylomis įbedė nebesišypsančias akis į meistrą. Tačiau šį nežinia kodėl apėmė liūdnumas ir nerimas, jis atsistojo, iškėlė rankas ir krūpčiodamas ėmė murmėti, kreipdamasis į mėnulį aukštybėse:

– Net mėnesėtą naktį nėra man atilsio… Kam sutrikdėt mano ramybę? O dievai, dievai…

Margarita įsikibo į ligoninės chalatą, prisiglaudė prie jo ir ašarodama pat i ėmė sielvartingai murmėti:

– Dieve, kodėl gi tau nepadeda vaistai?

– Niekis, niekis, niekis, – kuždėjo Korovjovas, sukiodamasis aplink meistrą, – niekis, niekis… Dar stikliukėlį, ir aš drauge su jumis…

Stikliukėlis mirktelėjo, blykstelėjo mėnesienoje, ir padėjo tasai stikliukėlis. Meistras buvo vėl pasodintas ant kėdės, ir ligonio veidas vėl tapo ramus.

– Na, dabar viskas aišku, – tarė Volandas ir subarbeno ilgu pirštu į rankraštį.

– Visiškai aišku, – patvirtino katinas, užmiršęs pažadą tapti nebylia haliucinacija, – dabar šito opuso pagrindinė linija man aiški kaip dieną. Ką tu sakai, Azazelai? – kreipėsi jis į tylintį Azazelą.

– Aš sakau, – sniaukrodamas tarė šis, – kad tave reiktų paskandinti.

– Būk gailestingas, Azazelai, – atsakė jam katinas, – ir nepakišk tos minties mano valdovui. Patikėk, aš kiekvieną naktį rodyčiausi tau su tokia pat mėnesienos mantija kaip vargšas meistras ir močiau tau, ir viliočiau paskui save. Ar tau būtų smagu, Azazelai?

– Na, Margarita, – vėl įsitraukė į pokalbį Volandas, – pasakėte viską, ko norite?

Margaritos akys sužibo, ir ji maldaujamu balsu kreipėsi į Volandą:

– Leisite man su juo pasikuždėti?

Volandas linktelėjo galva, ir Margarita, pasilenkusi meistrui prie ausies, kažką jam pašnibždėjo. Buvo girdėti, kaip šis atsakė:

– Ne, vėlu. Aš nieko daugiau nebenoriu gyvenime. Noriu tik matyti tave. Tačiau tau dar kartą patariu – palik mane. Su manimi prapulsi.

– Ne, nepaliksiu, – atsakė Margarita ir kreipėsi į Volandą: – Prašau mus vėl sugrąžinti į rūsį Arbato skersgatvyje, ir tegul vėl įsižiebia lempa, ir viskas tebūnie, kaip buvę.

Čia meistras nusijuokė ir, apkabinęs Margaritos galvą su seniai išsileidusiom garbanom, tarė:

– Ak, mesire, neklausykite vargšės moters. Tame rūsyje jau seniai gyvena kitas žmogus, ir apskritai nieko pasaulyje nebūna, kaip buvę, – jis prigludo skruostu prie savo draugės galvos, apsikabino Margaritą ir ėmė murmėti: –Vargšelė, vargšelė…

– Sakot, nebūna? – tarė Volandas. – Teisybė. Bet mes pamėginsim, – ir jis šūktelėjo: – Azazelai!

Beregint iš palubės ant grindų nudribo sutrikęs ir kone visai pakvaišęs pilietis vienais apatiniais, bet kažkodėl su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos. Nuo išgąsčio tas žmogus tirtėjo ir tūpčiojo.

– Mogaryčius? – paklausė nukritusį iš dangaus Azazelas.

– Aloizijus Mogaryčius, – atsakė šis drebėdamas.

– Tai jūs, perskaitęs Latunskio straipsnį apie šito žmogaus romaną, parašėte skundą, kad jis slepia nelegalią literatūrą? – paklausė Azazelas. Nukritęs iš dangaus pilietis pamėlo ir apsipylė atgailos ašaromis.

– Jūs norėjote persikelti į jo butą? – be galo meilingai sušvokštė Azazelas.

Kambaryje pasigirdo pasiutusios katės šnypštimas, ir Margarita, spiegdama:

– Ar matei kada raganą, ar matei? – nagais įsikirto į Aloizijaus Mogaryčiaus veidą.

Kilo sąmyšis.

– Ką tu darai? – skausmingu balsu suriko meistras. – Margarita, kaip tau ne gėda!

– Protestuoju, visai ne gėda, – sušuko katinas.

Korovjovas nutempė Margaritą šalin.

– Aš vonią įrengiau, – kalendamas dantimis klykavo kruvinas Mogaryčius ir, apimtas siaubo, ėmė sapalioti kažkokias nesąmones. – Išbaltinau… vien mėlynasis akmenėlis…

– Na, ir puiku, kad vonią įrengei, – pagyrė jį Azazelas, – jam reikalingos vonios, – ir suriko: – Nešdinkis!

Kažkokia jėga apvertė Mogaryčių aukštyn kojomis ir išnešė pro atvirą langą iš Volando miegamojo.

Meistrui akys išvirto ant kaktos, jis sušnibždėjo:

– Betgi čia, ko gero, dar nuostabiau už viską, ką man pasakojo Ivanas! – galutinai priblokštas, jis žvalgėsi į šalis, o paskui tarė katinui: – Atsiprašau… tai tu… tai jūs, – jūs tas pats katinas, kuris mėgino įsėsti į tramvajų?

– Aš, – patvirtino pamalonintas katinas ir pridūrė: – Miela girdėti, kad jūs taip mandagiai kalbatės su katinu. Paprastai katinams visi sako „tu“, nors nė vienas katinas niekuomet ir su niekuo nėra gėręs bruderšafto.

– Man kažkodėl atrodo, kad jūs apskritai ne katinas, – neryžtingai atsiliepė meistras. – Manęs vis tiek pasiges ligoninėje, – nedrąsiai pasakė jis Volandui.

– Kodėl jie turėtų pasigesti? – nuramino Korovjovas, ir jo rankose sušlamėjo kažkokie popieriai ir knygos.

– Jūsų ligos istorija?

– Taip.

Korovjovas švystelėjo ligos istoriją į židinį.

– Nėra dokumentų, nėra ir žmogaus, – patenkintas kalbėjo Korovjovas, – o čia jūsų buto savininko namų knyga?

– Ta–aip.

– Kas joje priregistruotas? Aloizijus Mogaryčius? – Korovjovas pūstelėjo į namų knygos puslapį. – Viens du, ir jo nebėra, ir, prašom įsidėmėti – niekuomet nebuvo. O jeigu savininkas nustebs, pasakysite, kad Aloizijus jam prisisapnavo. Mogaryčius? Koks Mogaryčius? Jokio Mogaryčiaus nebuvo, – siūlu perrišta knyga išgaravo Korovjovui iš rankų. – Štai jinai jau savininko stalčiuje.

– Jūs teisingai pasakėte, – prašneko meistras, sužavėtas tokiu Korovjovo miklumu, – jeigu nėra dokumentų, nėra ir žmogaus. Štai manęs ir nėra, nes aš neturiu dokumentų.

– Atsiprašau, – suriko Korovjovas, – tai jau tikra haliucinacija, štai jūsų dokumentai, – ir Korovjovas padavė meistrui dokumentą. Paskui jis kilstelėjo akis į lubas ir saldžiai sukuždėjo Margaritai: – O čia jūsų turtas, Margarita Nikolajevna, – ir jis padavė Margaritai sąsiuvinį su apanglėjusiais kraštais, sudžiūvusią rožę, fotografiją, o galų gale, itin atsargiai, taupomąją knygelę, – dešimt tūkstančių, lygiai tiek, kiek jūs, Margarita Nikolajevna, teikėtės padėti. Svetimo gero mums nereikia.

– Tegul man letenos nudžiūva, jeigu aš prisiliesiu prie svetimo daikto, – pašiaušęs gaurus, suriko katinas, šokinėdamas ant lagamino ir stengdamasis sugrūsti į jį visus nelaimingojo romano egzempliorius. – Štai ir jūsų dokumentukai, – toliau kalbėjo Korovjovas, paduodamas dokumentą Margaritai, o paskui, atsisukęs į Volandą, pagarbiai atraportavo: – Viskas, mesire!

– Ne, ne viskas, – atsakė Volandas, pakeldamas akis nuo gaublio. – Ką liepsite daryti su jūsų palyda, brangioji dona? Man ji nereikalinga.

Pro atviras duris įbėgo nuoga Nataša, išskėtė rankas ir sušuko Margaritai:

– Būkite laiminga, Margarita Nikolajevna! – ji keletą kartų linktelėjo meistrui ir vėl puolė prie Margaritos. – Aš juk žinojau, kur jūs vaikštote.

– Namų darbininkės viską žino, – įsiterpė katinas, reikšmingai iškėlęs leteną, – klysta tie, kas mano, kad jos aklos.

– Ko tu nori, Nataša? – paklausė Margarita. – Grįžk namo.

– Margarita Nikolajevna, širdele, – atsiklaupusi ėmė maldauti Nataša, – paprašykite jį, – ji pašnairavo į Volandą, – kad paliktų mane ragana. Nenoriu grįžt i namo. Netekėsiu nei už inžinieriaus, nei už techniko! Man vakar per pokylį ponas Žakas pasipiršo, – Nataša atgniaužė kumštį ir parodė kažkokius auksinius pinigus.

Margarita klausiamai pažvelgė į Volandą. Šis linktelėjo. Tuomet Nataša šoko Margaritai ant kaklo, išbučiavo ją ir, pergalingai sukrykštusi, išlėkė pro langą.

Natašos vietoje atsirado Nikolajus Ivanovičius. Jis buvo atgavęs savo pirmykštį žmogaus pavidalą, bet buvo labai paniuręs, netgi sudirgęs.

– Štai ką aš su didžiausiu džiaugsmu paleisiu, – tarė Volandas su pasišlykštėjimu žiūrėdamas į Nikolajų Ivanovičių, – su didžiausiu malonumu! Jis čia visai nereikalingas.

– Labai prašau išduoti man pažymą, – baugiai žvalgydamasis į šalis, bet primygtinai pareikalavo Nikolajus Ivanovičius, – apie tai, kur aš praleidau praėjusią naktį.

– O kam? – rūsčiai paklausė katinas.

– Kad galėčiau įteikti jį milicijai ir žmonai, – tvirtai pareiškė Nikolajus Ivanovičius.

– Pažymų mes paprastai neišrašome, – atsakė katinas, suraukęs kaktą, – bet tiek to, jums padarysime išimtį.

Nikolajus Ivanovičius nespėjo net atsipeikėti, o nuoga Hela jau sėdėjo prie rašomosios mašinėlės, ir katinas jai diktavo:

– Patvirtiname, kad šio rašto pateikėjas Nikolajus Ivanovičius minėtą naktį praleido pokylyje pas šėtoną, kur buvo panaudotas kaip transporto priemonė… Hela, padėk skliaustelius! Skliausteliuose rašyk „meitėlis“. Parašas – Begemotas.

– O data? – cyptelėjo Nikolajus Ivanovičius.

– Datų nerašome, popierius su data negalios, – atsakė katinas, mostelėjo popieriaus lapu, iš kažkur išsitraukė antspaudą, kaip ir dera, pūstelėjo į jį, atspaude popieriuje žodį „apmokėta“ ir įteikė raštą Nikolajui Ivanovičiui. Tad Nikolajus Ivanovičius be pėdsako pradingo, o jo vietoje nelauktai atsirado dar vienas žmogus.

– O čia kas per vienas? – pasidygėdamas paklausė Volandas, ranka prisidengdamas nuo žvakių šviesos.

Varenucha nukorė galvą, atsiduso ir tyliai paprašė:

– Paleiskite mane. Negaliu būti vampyras. Juk tuomet drauge su Hela aš vos nenudaigojau Rimskio! O aš ne kraugerys. Paleiskite.

– Ką jis čia kliedi? – paklausė susiraukęs Volandas. – Koks Rimskis? Kas per nesąmonės?

– Teikitės nesirūpinti, mesire, – atsiliepė Azazelas ir kreipėsi į Varenucha: – Nesielkit kaip chamas, kalbėdamas telefonu. Nemeluokit. Aišku? Daugiau taip nedarysit? Iš džiaugsmo Varenuchos galvoje viskas susijaukė, jo veidas prašvito, ir jis, nebesuvokdamas ką šnekąs, sumurmėjo:

– Dėl Die… norėjau pasakyti, jūsų švie… tuoj po pietų… – Varenucha spaudė rankas prie krūtinės ir maldaujamai žvelgė į Azazelą.

– Gerai, drožk namo, – atsakė šis, ir Varenucha ištirpo.

– Dabar visi palikite mane vieną su jais, – paliepė Volandas, linktelėjęs meistro ir Margaritos pusėn.

Volando įsakymas buvo beregint įvykdytas. Valandžiukę patylėjęs, Volandas kreipėsi į meistrą.

– Vadinasi, į Arbato rūsį? O kas rašys? O svajonės, įkvėpimas?

– Aš nebeturiu nei svajonių, nei įkvėpimo, – atsakė meistras, – ir niekas manęs nebedomina, išskyrus ją vieną, –jis vėl padėjo ranką Margaritai ant galvos, – esu palaužtas, man nyku, aš noriu į rūsį.

– O jūsų romanas? Pilotas?

– Nekenčiu to romano, – atsakė meistras, – per daug dėl jo iškenčiau.

– Meldžiu tave, – gailiu balsu paprašė Margarita, – nekalbėk taip. Už ką tu mane kankini? Juk žinai, kad aš visą savo gyvenimą paaukojau šitam tavo darbui.

O paskui ji dar pridūrė, kreipdamasi į Volandą:

– Neklausykite jo, mesire, jis pernelyg iškamuotas.

– Bet juk reikia ką nors aprašinėti? – kalbėjo Volandas. – Jeigu jūs išsėmėtė prokuratoriaus temą, tai imkitės vaizduoti kad ir šitą Aloizijų.

Meistras šyptelėjo.

– Tokio rašinio Lapšenikova nespausdins, beje, man ir neįdomu.

– O iš ko gyvensite? Juk teks skursti.

– Mielu noru, – atsakė meistras, prisitraukė Margaritą prie savęs, apkabino ją per pečius ir pridūrė: – Ji ateis į protą, paliks mane…

– Nemanau, – prakošė pro dantis Volandas ir kalbėjo toliau: – Vadinasi, žmogus, sukūręs Poncijaus Piloto istoriją, danginasi į rūsį, ketindamas tenai smaksoti prie lempos ir skursti?

Margarita atšlijo nuo meistro ir prašneko labai karštai:

– Aš padariau viską, ką galėjau, pakuždėjau jam į ausį pačią didžiausią vilionę. Tačiau jis atsisakė.

– Aš žinau, kad jūs jam pakuždėjote, – atsakė Volandas, – tačiau tai ne didžiausia vilionė. Noriu pasakyti, – kreipėsi jis šyptelėjęs į meistrą, – kad tas romanas dar pridarys jums siurprizų.

– Labai liūdna, – atsakė meistras.

– Ne, ne, ne liūdna, – tarė Volandas, – nieko baisaus jau nebus. Na, Margarita Nikolajevna, viskas padaryta. Ar turite man kokių nors pretenzijų?

– Ką jūs, oi, ką jūs, mesire!

– Tąsyk priimkite iš manęs atminčiai, – tarė Volandas ir ištraukė iš po pagalvės nedidelę auksinę pasagėlę, nusagstytą deimantais.

– Ne, ne, nei už ką!

– Norit su manim ginčytis? – šyptelėjęs paklausė Volandas.

Kadangi jos apsiaustas buvo be kišenių, Margarita susivyniojo pasagą į servetėlę ir užrišo ją mazgeliu. Tuo metu kažkas ją apstulbino. Ji žvilgtelėjo į langą, kuriame švietė mėnulis, ir tarė: – Bet vieno dalyko aš vis dėlto nesuprantu… Kaip čia dabar – visą laiką vidurnaktis ir vidurnaktis, juk jau seniai turėjo būti rytas?

– Šventinį vidurnaktį malonu truputėlį ir sulaikyti, – atsakė Volandas. – Na, linkiu jums laimės.

Margarita pamaldžiai ištiesė abi rankas į Volandą, tačiau neišdrįso prie jo prisiartinti, tik tyliai šūktelėjo:

– Likite sveiki! Likite sveiki!

– Iki pasimatymo, – tarė Volandas.

Ir juodu apsiaustu vilkinti Margarita kartu su ligoninės chalatu apsisiautusiu meistru išėjo į juvelyro našlės buto koridorių, kur degė žvakė ir lūkuriavo Volando svita. Jiems einant koridorium, Hela nešė lagaminą, kuriame buvo romanas ir menkas Margaritos Nikolajevnos turtas, o katinas padėjo Helai. Prie durų Korovjovas nusilenkęs atsisveikino ir pradingo, o kiti išėjo palydėti ant laiptų. Ten buvo tuščia. Kai jie kirto trečiojo aukšto aikštelę, kažkas minkštai dunkstelėjo, tačiau niekas neatkreipė dėmesio. Prie laukujų šeštosios laiptinės durų Azazelas pūstelėjo aukštyn, ir, vos išėję į kiemą, kurio neapšvietė mėnulis, jie išvydo priebutyje miegantį ir, matyt, kietai miegantį, žmogų su auliniais batais ir kepure ir netoli durų stovinčią juodą mašiną su užgesintais žibintais. Už priekinio stiklo dūlavo kovarnio siluetas.

Jiedu ruošėsi lipti į mašiną, kai Margarita išsigandusi tyliai šūktelėjo:

– Dievulėliau, aš pamečiau pasagėlę!

– Sėskitės į mašiną, – tarė Azazelas, – ir palaukit manęs. Aš tuoj grįšiu, tik išsiaiškinsiu, kas nutiko, – ir jis įėjo į vidų.

O nutiko štai kas: truputėlį anksčiau už Margaritą, meistrą ir jųjų palydovus iš buto Nr.48, esančio po juvelyro našlės butu, ant laiptų išėjo perkarusi moteriškutė su bidonėliu ir krepšiu rankose. Tai buvo ta pati Anuška, kuri trečiadienį prie turniketo, Berliozo nelaimei, paliejo saulėgrąžų aliejų.

Niekas nežinojo ir tikriausiai niekuomet nesužinos, kuo Maskvoje vertėsi ši moteriškutė ir iš ko ji gyveno. Apie ją buvo žinoma tik tiek, kad kasdien ją gali sutikti čia su bidonėliu, čia su krepšiu, o kitąsyk ir su bidonėliu, ir su krepšiu tai žibalo krautuvėje, tai turguje, tai tarpuvartėje, tai ant laiptų, o dažniausiai – buto Nr. 48 virtuvėje; kad ten, kur tik ji pasirodydavo, kur tik buvodavo, tučtuojau kildavo skandalas ir dar, kad ji buvo pravardžiuojama „Giltine“.

Anuška–Giltinė keldavosi labai anksti, o šiandien ją kažkas pažadino visai ne laiku, tuoj po vidurnakčio. Duryse trakštelėjo raktas, pirmiausiai išlindo Anuškos nosis, o įkandin jos – ir pati Anuška, kuri užtrenkė duris ir jau buvo kažkur bekeliaujanti, kai viršutinėje laiptų aikštelėje pokštelėjo durys, kažkas ėmė ristis laiptais žemyn ir, atsimušęs į Anuška, taip bloškė ją į šalį, kad ji net trenkėsi pakaušiu į sieną.

– Kur tave kipšas nešioja be kelnių? – suspigo Anuška, susigriebusi už pakaušio.

Žmogus vienais apatiniais su lagaminu rankoje ir kepure ant galvos užsimerkęs atsakė Anuškai klaikiai mieguistu balsu:

– Kolonėlė! Mėlynasis akmenėlis! Vien išbaltinimas kiek kainavo, – ir pravirkęs suriaumojo: – Nešdinkis!

Jis vėl pasileido, tačiau ne laiptais žemyn, o atgal – į viršų, ten, kur ekonomistas koja buvo išdaužęs lango stiklą, ir pro tą langą aukštyn kojom išskrido į kiemą. Anuška pamiršo net savo pakaušį, aiktelėjo ir pati puolė prie lango. Ji išsitiesė ant pilvo laiptų aikštelėje, iškišo galvą laukan, tikėdamasi kieme, ant asfalto, žibinto šviesoje pamatyti ištiškusį žmogų su lagaminu, tačiau kieme ant asfalto ničnieko nebuvo.

Beliko manyti, kad keistas apsisapnavęs žmogėnas purptelėjo pro langą kaip paukštis, nepalikdamas jokio pėdsako. Anuška persižegnojo ir pagalvojo: „Tikrai, tikrai – tai bent butukas numeris penkiasdešimt! Nedykai žmonės šneka! Ojojoi, koks butukas!“ Ir nespėjo ji taip pagalvoti, o durys viršuje vėl trinktelėjo, ir antras žmogus ėmė tekinom leistis iš viršaus. Anuška šastelėjo prie sienos ir pamatė, kaip kažkoks gana orus pilietis su barzdžiuke, tačiau, kaip pasirodė Anuškai, iš veido truputėlį panašus į paršelį, šmurkštelėjo pro šalį ir įkandin pirmojo išlėkė pro langą, taip pat nė neketindamas ištikšti ant asfalto. Anuška jau visai pamiršo, kur buvo susiruošusi, ir smaksojo ant laiptų, žegnojosi, aikčiojo ir kalbėjosi pati su savim.

Tretysis, be barzdžiukės, apvaliu skustu veidu, su tolstojiška palaidine, netrukus nubildėjo iš viršaus ir lygiai taip pat purptelėjo pro langą.

Anuškos garbei reikia pasakyti, kad ji buvo smalsi ir nutarė dar truputėlį palaukti, ar nenutiks naujų stebuklų. Durys viršuje vėl atsidarė, ir šįsyk ėmė leistis visas būrys, tačiau ne bėgte, o ramiu žingsniu, kaip vaikšto normalūs žmonės. Anuška pasitraukė nuo lango, nusileido prie savo durų, mikliai jas atsidarė, pasislėpė už jų, ir pasilikusiam siaurame plyšely suspindo nuo smalsumo net ant kaktos iššokusi jos akis.

Žemyn netvirtais žingsniais leidosi lyg ligonis, lyg ne ligonis, šiaip ar taip, kažkoks keistas išblyškėlis, apžėlęs barzda, su juoda kepuraite, apsivilkęs kažkokiu chalatu. Už parankės jį atsargiai vedė kažkokia poniutė su juoda sutana, kaip pasirodė Anuškai prietemoje. Poniutė buvo lyg basa, lyg apsiavusi kažkokiais permatomais, matyt, užsienietiškais, į skutus sudriskusiais bateliais. Tfu, kad tave kur! Su bateliais! Bet juk poniutė nuoga! Na, žinoma, sutaną užsisiautusi ant nuogo kūno! „Tai bent butukas!“ Anuška spirgėte spirgėjo, iš anksto gardžiuodamasi, kaip rytą papasakos viską kaimynams.

Paskui keistai apsirengusią poniutę sekė visiškai nuoga poniutė su lagaminėliu rankoje, o aplink lagaminą tūpčiojo juodas milžiniškas katinas. Anuška vos balsu nespygtelėjo, trindamasi akis.

Eisenos gale šlubčiojo žemaūgis žvairas užsienietis su balta puošnia liemene, be švarko, su kaklaryšiu pasmakrėje. Visas šis būrys nužingsniavo pro Anuška žemyn. Ūmai kažkas dunkstelėjo aikštelėje.

Išgirdusi, kad žingsniai tolsta, Anuška kaip gyvatė iššliaužė iš uždurio, pastatė bidonėlį į pasienį, krito žemėn ant pilvo ir ėmė grabalioti aplinkui. Jos ranka apčiuopė servetėlę, į kurią buvo suvyniotas kažkoks sunkus daiktas. Kai Anuška atrišo mazgelį, jos akys išsprogo ant kaktos. Anuška pakėlė brangenybę prie pat akių, ir tos akys degė vilkišku goduliu. Anuškos galvoje kilo tikras viesulas:

„Nieko nežinau! Nieko negirdėjau!.. Lėkti pas sūnėną? O gal supjaustyti į gabalus…

Akmenukus nesunku iškrapštyti ir išnešioti po deimančiuką: vieną į Petrovką, kitą į Smolensko turgų… Ir – nieko nežinau, nieko negirdėjau!“ Anuška įsikišo radinį užantin, pasiėmė bidonėlį ir jau taikėsi sprukti atgal į savo butą, atidėdama žygį į miestą, kai prieš ją, kipšas žino iš kur atsiradęs, išniro tasai bešvarkis su balta liemene ir tyliai sukuždėjo:

– Duokš pasagėlę ir servetėlę.

– Kokią servetėlę, kokią pasagėlę? – visai neblogai apsimetusi paklausė Anuška. – Nieko nežinau apie jokią servetėlę. Gal jūs, pilieti, girtas? Baltaliemenis tvirtais kaip autobuso turėklai ir tokiais pat šaltais pirštais ničnieko daugiau nesakydamas taip sugniaužė Anuškos gerklę, kad oras visai neprasiskverbė į jos krūtinę. Bidonėlis iškrito Anuškai iš rankų. Valandėlę palaikęs Anušką be oro, bešvarkis užsienietis atleido pirštus, gniaužusius kaklą. Kvėptelėjusi oro, Anuška nusišypsojo.

– Ak, pasagėlę? – prašneko ji. – Tuojau, tuojau! Tai čia jūsų pasagėlė? O aš žiūriu, guli suvyniota servetėlėje… Tyčia pakėliau, kad kas kitas nepaimtų, gaudyk paskui vėją laukuose!

Atgavęs pasagėlę ir servetėlę, užsienietis ėmė lankstytis prieš Anušką, tvirtai spaust i jai ranką ir karštai dėkoti, šitaip bylodamas su aiškiu užsienietišku akcentu:

– Esu tamstai didžiai dėkingas, madam. Man ši pasagėlė brangi kaip atminimas. Ir už tai, kad ją išsaugojote, leiskite įteikti tamstai du šimtus rublių, – ir jis akimoju išsitraukė iš liemenės kišenės pinigus ir įteikė juos Anuškai.

Ši persigandusi tik vypčiojo ir šūkčiojo:

– Ak, nuolankiausiai dėkoju! Mersi! Mersi!

Dosnusis užsienietis akimirksniu slystelėjo žemyn per visą laiptų maršą, tačiau, pradingdamas iš akių, dar sykį riktelėjo apačioje, šįkart be akcento:

– Jeigu tu, sena ragana, dar kada nors rasi svetimą daiktą, nešk į miliciją, o ne užanty slėpk!

Nuo visų tų įvykių ant laiptų Anuškos galva spengte spengė, ji iš inercijos ilgai šūkčiojo:

– Mersi! Mersi! Mersi! – nors užsienietis seniai buvo dingęs.

Dingo ir mašina, stovėjusi kieme. Grąžinęs Volando dovaną Margaritai, Azazelas atsisveikino su ja, pasidomėjo, ar jai patogu sėdėti, Hela skambiai pabučiavo Margaritą, katinas pakštelėjo jai į ranką, palydovai pamojavo meistrui, kuris it negyvas susmuko pačiame sėdynės kampe, mostelėjo kovarniui ir kaipmat ištirpo ore, nė nemanydami vargti ir kopti į viršų laiptais. Kovarnis įjungė žibintus ir pasuko į vartus pro tarpuvartėje kietai įmigusį žmogų. Ir juodos didelės mašinos žiburiai pradingo tarp kitų žiburių triukšmingoje ir niekad neužmingančioje Sodų gatvėje.

Po valandos viename iš Arbato skersgatvių, mažo namelio pusrūsyje, priekiniame kambaryje, kur viskas atrodė taip, kaip ligi tos baisiosios praėjusių metų rudens nakties, prie pliušine staltiese uždengto stalo, ant kurio stovėjo lempa su gaubtu, o greta – vazelė su pakalnutėmis, sėdėjo Margarita ir tyliai verkė nuo patirtų sukrėtimų ir laimės. Ugnies apgadintas sąsiuvinis gulėjo prieš ją, o šalia kūpsojo nepaliestų sąsiuvinių krūvelė.

Namelyje buvo tylu. Gretimame mažame kambarėlyje ant sofos, užklotas ligoninės chalatu, kietai miegojo meistras. Jis alsavo ramiai ir be garso.

Paverkusi Margarita viename iš nepaliestų sąsiuvinių susirado tą vietą, kurią skaitė prieš pasimatymą su Azazelu prie Kremliaus sienos. Margarita nenorėjo miego. Ji švelniai glostė rankraštį lyg mylimą katę ir vartė jį rankose, apžiūrinėdama iš visų pusių, čia atsiversdama titulinį puslapį, čia pačią pabaigą. Ūmai ją persmelkė siaubinga mintis, kad visa tai tik burtai, kad tučtuojau sąsiuviniai pradings iš akių, kad ji atsidurs savo namų miegamajame ir kad atsibudusi turės eiti skandintis. Tačiau tai buvo paskutinė baisi mintis, jos ilgų kančių atgarsis. Niekas nepradingo, visagalis Volandas tikrai buvo visagalis, ir Margarita, kiek tik norėdama, nors ligi pat aušros galėjo šlaminti puslapius, apžiūrinėti juos, bučiuoti ir vis iš naujo skaityti žodžius:

– Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą… Taip, tamsa…

Populiariausi