Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(25 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXV skyrius

KAIP PROKURATORIUS MĖGINO IŠGELBĖTI JUDĄ IŠ KIRIATO

 

 

Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą.

Išnyko kabantys tiltai, jungia šventyklą su baisiuoju Antonijaus bokštu, iš dangaus nusileidusi bedugnė prarijo sparnuotus dievus virš hipodromo, Chasmonėjų rūmus su šaudymo angomis, turgavietes, karavansarajus, skersgatvius, tvenkinius… dingo Jeršalaimas – didingas miestas, tarsi jo nė nebūtų buvę pasaulyje. Viską prarijo tamsa, išgąsdinusi visus gyvus padarus Jeršalaime ir jo apylinkėse. Keistą debesį atnešė vėjas nuo jūros tą pavakarę, pavasario mėnesio nisano keturioliktosios dienos pavakarę.

Tas debesis savo pilvu jau gulė ant Plynkalnio, kur budeliai skubėdami žudė pasmerktuosius, gulė ant Jeršalaimo šventyklos, padūmavusiais srautais šliaužė nuo kalvos, užtvindydamas Žemutinį miestą. Jis sruvo vidun pro langelius ir vijo žmones iš kreivų gatvelių į namus. Jis neskubėjo atiduoti žemei savo drėgmės ir kol kas liejo tik šviesą. Vos tik juodą padūmavusį mutinį perskrosdavo ugnis, iš aklinos tamsumos aukštyn šokteldavo didingas šventyklos luitas su tviskančiu žvynuotu stogu. Bet ugnis tą pačią akimirką gesdavo, ir šventykla nugrimzdavo į juodą bedugnę. Kelis kartus ji išniro iš gelmių ir vėl prasmego jose, ir kiekvienąsyk šį smegimą tamson lydėjo katastrofiškas griausmas.

Kitokie šešėliai spurdėjo ir blaškėsi, kai iš bedugnės pakildavo Erodo Didžiojo rūmai, stovėję priešais šventyklą ant vakarinės kalvos, ir baisios begalvės statulos išlėkdavo į juodą dangų, tiesdamos į jį rankas. Bet dangaus ugnys vėl dingdavo, ir sunkūs griaustinio dūžiai suvarydavo auksinius stabus į tamsą.

Liūtis prapliupo netikėtai, ir tada audra virto uraganu. Toje pačioje vietoje, netoli marmurinio suolelio sode, kur apie pusiaudienį kalbėjosi prokuratorius ir vyriausiasis kunigas, su trenksmu, panašiu į patrankos šūvį, lūžo kiparisas. Kartu su vandens purslais ir kruša į balkoną po kolonomis vėjas nešė nuplėštus rožių žiedus, magnolijų lapus, mažas šakeles ir smėlį. Uraganas niokojo sodą.

Tuo metu po kolonomis buvo tik vienas žmogus, ir tas žmogus buvo prokuratorius.

Dabar jis ne sėdėjo krėsle, o gulėjo ant gulto šalia žemo stalelio, apkrauto valgiais ir vyno ąsočiais. Kitas gultas stovėjo tuščias anapus stalo. Palei prokuratoriaus kojas telkšojo raudona tarytum kraujas bala ir mėtėsi sudaužyto ąsočio šukės. Tarnas, prieš audrą dengęs stalą prokuratoriui, kažkodėl sutriko, pamatęs įbestą valdovo žvilgsnį, sunerimo dėl to, kad kažkuo neįtiko, ir supykęs prokuratorius trenkė ąsotį į mozaikines grindis, tardamas:

– Kodėl nežiūri į akis, kai paduodi vyną? Argi tu ką nors pavogei? Juodas afrikiečio veidas papilkėjo, jo akyse pasirodė mirtinas siaubas, jis sudrebėjo ir vos nesukūlė antro ąsočio, bet prokuratoriaus įniršis kažkodėl praėjo taip pat greitai, kaip ir buvo užėjęs. Afrikietis buvo bepuoląs rinkti šukių ir šluostyti balos, bet prokuratorius mostelėjo ranka, ir vergas išbėgo. O bala liko.

Dabar afrikietis slėpėsi nuo uragano palei nišą, kurioje stovėjo balta statula nuogos moters su palenkta galva, bijodamas ne laiku pasipainioti po akių ir sykiu baimindamasis pražiopsoti momentą, kai jį gali pašaukti prokuratorius.

Audros prietemoje gulįs prokuratorius pats pylėsi vyno į taurę, gėrė ilgais gurkšniais, retkarčiais atsilauždavo duonos, trupino ją, rijo mažais kąsneliais, kartkartėmis sučiulpdavo kokią austrę, pakramtydavo citrinos ir vėl gerdavo.

Jeigu ne vandens kriokimas, jeigu ne perkūnijos trenksmas, nuo kurio, rodėsi, tuoj sulūš rūmų stogas, jeigu ne tvatinanti į balkono duris kruša, būtų buvę galima girdėti, kad prokuratorius kažką murma, kalbėdamasis pats su savim. Ir jeigu nepatvarus dangaus ugnies mirguliavimas būtų virtęs pastovia šviesa, stebėtojas būtų galėjęs pamatyti, kad prokuratoriaus veide su paraudusiomis nuo nemigos ir vyno akimis atsispindi nekantravimas, kad prokuratorius ne tik žiūri į dvi baltas rožes, nuskendusias raudonoje balutėje, bet vis atsuka veidą vandens purslams ir smėliui, vis dairosi į sodą, kad jis kažko laukia, nekantraudamas laukia.

Po kurio laiko vandens skraistė prieš prokuratoriaus akis ėmė retėti. Kad ir koks nirtulingas buvo uraganas, dabar jis jau silpo. Šakos nebetraškėjo ir nebelūžo. Perkūnijos trenksmas ir ugnies blyksniai darėsi vis retesni. Virš Jeršalaimo jau plaukė nebe violetinis apklotas su baltais pakraščiais, o paprasčiausias pilkas ariergardo debesis. Audra slinko link Negyvosios jūros.

Dabar jau buvo galima atskirti ir lietaus šniokštimą, ir šniokšt imą vandens, kliokiančio laštakais ir tiesiog laiptų pakopomis, kuriomis dieną prokuratorius leidosi į aikštę paskelbti nuosprendžio. O pagaliau sučiurleno ir ligi tol užslopintas fontanas. Dangus blaivėsi. Pilkoje, į rytus lekiančioje skraistėje atsirado mėlynų properšų.

Ūmai iš tolo, prasimušę pro jau visai nusilpusio lietaus barbenimą, prokuratoriaus ausis pasiekė vos girdimi trimitų garsai ir kelių šimtų kanopų caksėjimas. Išgirdęs tai, prokuratorius krustelėjo, jo veidas atgijo. Ala grįžo nuo Plynkalnio. Sprendžiant iš garso, ji jojo per tą pačią aikštę, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis.

Pagaliau prokuratorius išgirdo ir ilgai lauktus žingsnius, ir šlepsėjimą ant laiptų, vedančių į aukštutinę sodo aikštelę prieš pat balkoną. Prokuratorius ištempė kaklą, ir jo akys suspindo iš džiaugsmo.

Tarp dviejų marmurinių liūtų pirma pasirodė galva su gobtuvu, o paskui ir kiaurai permerktas žmogus su prilipusiu prie kūno apsiaustu. Tai buvo tas pats žmogus, su kuriuo užtemdytam rūmų kambary prieš nuosprendį šnabždėjosi prokuratorius ir kuris, vykdant bausmę, sėdėjo ant trikojės taburetės, žaisdamas vytele.

Nelenkdamas balų, žmogus su gobtuvu perkirto sodo aikštelę, žengė ant mozaikinių balkono grindų ir, pakėlęs ranką, tarė aukštu maloniu balsu:

– Tegyvuoja ir tesidžiaugia prokuratorius!

Atvykėlis kalbėjo lotyniškai.

– Dievai! – sušuko Pilotas. – Juk jūs permirkęs iki paskutinio siūlo! Koks uraganas? A?

Prašom nedelsiant eiti į mano menes. Būkit malonus, persirenkit. Atvykėlis atmetė gobtuvą, atidengdamas visai šlapią galvą su prilipusiais prie kaktos plaukais, ir savo skustame veide nutaisęs mandagią šypseną, atsisakė persirengti, įtikinėdamas, kad lietutis negalįs jam pakenkti.

– Nenoriu nė girdėti, – atsakė prokuratorius ir suplojo delnais. Šitaip jis pašaukė išsislapsčiusius tarnus ir liepė jiems pasirūpinti ateiviu, o paskui nedelsiant atnešti karštus patiekalus. Plaukams išsidžiovinti, persirengti, persiauti ir apskritai susitvarkyti prokuratoriaus svečias sugaišo labai neilgai ir greitai jis pasirodė balkone susišukavęs, su sausais sandalais ir sausu purpuriniu karišku apsiaustu.

Tuo laiku saulė jau buvo grįžusi į Jeršalaimą ir, prieš nugrimzdama Viduržemio jūron, siuntė atsisveikinimo spindulius prokuratoriaus nekenčiamam miestui ir auksino balkono pakopas. Fontanas visai atgijo, užgiedojo visu balsu, balandžiai susirinko ant smėlio, burkavo, šokinėjo per nulaužytas šakeles, kažką lesinėjo. Tarnai iššluostė raudoną balą, surinko šukes, ant stalo garavo mėsa.

– Laukiu prokuratoriaus įsakymų, – tarė ateivis, žengdamas prie stalo.

– Bet nieko nesulauksite, kol neatsisėsite ir neišgersite vyno, – maloniai atsakė Pilotas ir mostelėjo link antrojo gulto.

Atvykėlis prigulė, tarnas įpylė jo taurėn tiršto raudono vyno. Kitas tarnas, atsargiai pasilenkęs ties Piloto petimi, pripildė prokuratoriaus taurę. Paskui šis rankos mostu išsiuntė abu tarnus.

Kol atvykėlis valgė ir gėrė, Pilotas, siurbčiodamas vyną, prisimerkęs žvelgė į savo svečią. Pas Pilotą atėjęs žmogus buvo vidutinio amžiaus, labai malonaus apvalaus ir švaraus veido, su mėsinga nosim. Plaukai kažkokios neaiškios spalvos. Dabar džiūdami jie šviesėjo. Atėjusio tautybę būtų buvę sunku nustatyti. Jo veide pirmiausia krito į akis geraširdiška išraiška, kurią, beje, gadino akys arba, teisingiau, ne akys, o atvykėlio maniera žiūrėti į pašnekovą. Paprastai savo mažas akutes atvykėlis laikė pridengęs keistokais, lyg patinusiais, vokais. Tada tų akių plyšeliuose blykčiojo nepikta šelmystė.

Atrodo, kad prokuratoriaus svečias buvo linkęs į humorą. Bet retkarčiais, visiškai išguidamas iš plyšelių tą blyksintį humorą, svečias plačiai atverdavo vokus ir staiga įsmeigdavo žvilgsnį tiesiai į pašnekovą, lyg norėdamas skubiai įžiūrėti kažkokią nežymią dėmelę ant pašnekovo nosies. Tai trukdavo vieną mirksnį, paskui vokai vėl nusileisdavo, plyšeliai susiaurėdavo ir juose sušvisdavo geraširdiškas ir vylingas protas.

Atvykėlis neatsisakė ir antros vyno taurės, pasigardžiuodamas prarijo kelias austres, paragavo virtų daržovių, suvalgė gabalą mėsos.

Pasisotinęs jis pagyrė:

– Puikus vynas, prokuratoriau, tačiau čia – ne „Falernas“?

– „Cekuba“, trisdešimt metų senumo, – maloniai atsiliepė prokuratorius.

Svečias padėjo ranką prie širdies, atsisakė dar ką nors suvalgyti, pareiškė esąs sotus.

Tuomet Pilotas prisipildė savo taurę, svečias padarė tą pat. Abu pietaujantys nupylė po truputį vyno iš savo taurių į dubenį su mėsa, ir prokuratorius, keldamas taurę, garsiai tarė:

– Už mus, už tave, cezari, romėnų tėve, brangiausias ir geriausias iš visų žmonių!

Paskui abu išgėrė vyno, ir afrikiečiai nuvokė nuo stalo valgius, palikdami tik vaisius ir ąsočius. Prokuratorius vėl rankos mostu išsiuntė tarnus ir liko po kolonada tik su savo svečiu.

– Taigi, – negarsiai prašneko Pilotas, – ką galite pasakyti apie nuotaikas šiame mieste?

Jis nejučia nukreipė žvilgsnį ten, kur už sodo terasų, apačioje, blėso ir kolonados, ir plokšti stogai, auksinami paskutinių spindulių. – Manau, prokuratoriau, – atsakė svečias, – kad nuotaikos Jeršalaime šiuo metu patenkinamos.

– Ar galima laiduoti, kad riaušės nebegresia?

– Laiduoti galima, – meiliai žvelgdamas į prokuratorių, atsakė svečias, – tik už vieną dalyką pasaulyje – už didžiojo cezario galybę.

– Tegul dievai jam duoda ilgą amžių, – tuoj pat pratęsė šią mintį Pilotas, – ir visuotinę taiką.

Jis patylėjo ir pridūrė:

– Kaip manote, ar kariuomenę dabar galima išvesti?

– Manau, kad Žaibasvaidžio legiono kohortą galima išvesti, – atsakė svečias ir pridūrė:

– Gerai būtų, kad atsisveikindama ji pražygiuotų per miestą.

– Puiki mintis, – pritarė prokuratorius, – poryt aš ją išleisiu ir pats išvažiuosiu, ir prisiekiu dvylikos dievų puota, protėvių vėlėmis prisiekiu – daug ką atiduočiau, kad galėčiau tai padaryti šiandien.

– Prokuratorius nemėgsta Jeršalaimo? – geraširdiškai paklausė svečias.

– Meldžiamasis, – šypsodamasis sušuko prokuratorius, – nėra nykesnės vietos žemėje.

Jau nė nekalbu apie gamtą! Aš susergu kiekvieną kartą, kai turiu čia atvažiuoti. Bet tai dar būtų pusė bėdos. Bet šitos šventės – magai, burtininkai, aiškiaregiai, tos maldininkų kirbinės… Fanatikai, fanatikai! Ko vertas vien tas mesijas, kurio jie nei iš šio, nei iš to ėmė laukti šiemet! Kiekvieną minutę tik ir žiūri, ar neteks būti didžiai nemalonių skerdynių liudininku. Visą laiką turi kariuomenę varinėti, skaityti visokius šmeižtus ir skundus, kurių pusė parašyta apie tave patį! Sutikit, kad tai nuobodu. O, jeigu ne tarnyba imperatoriui!..

– Taip, šventės čia sunkios, – sutiko svečias.

– Iš visos širdies trokštu, kad jos greičiau pasibaigtų, – energingai pridūrė Pilotas. – Pagaliau galėsiu grįžti į Cezarėją. Ar patikėsite, šitas pamėkliškas Erodo statinys, – prokuratorius mostelėjo ranka išilgai kolonados, ir buvo aišku, kad jis kalba apie rūmus, – tiesiog varo mane iš proto. Aš negaliu čia miegoti. Pasaulyje nėra buvę keistesnės architektūros!.. Beje, grįžkime prie reikalų. Pirmiausia, ar tas prakeiktas Bar–Rabanas nekelia jums rūpesčio?

Šią sekundę svečias ir įsmeigė savo ypatingąjį žvilgsnį į prokuratoriaus skruostą. Bet Pilotas nuobodžiaujančiomis akimis žiūrėjo į tolumą, šlykštėdamasis raukėsi ir stebėjo miesto dalį, gulinčią po kojomis ir gęstančią sutemose. Svečio žvilgsnis irgi užgeso, jo vokai nusileido.

– Reikia manyti, kad Bar–Rabanas dabar mažiau nepavojingas kaip ėriukas, – prašneko svečias, ir jo apvalų veidą išvagojo raukšlikės. – Jam dabar nepatogu maištauti.

– Pernelyg išgarsėjo? – šyptelėjęs paklausė Pilotas.

– Prokuratorius kaip visuomet puikiai perprato esmę!

– Bet vis dėlto, – su rūpesčiu tarė prokuratorius, ir ilgas plonas pirštas su juodu žiedo brangakmeniu pakilo aukštyn, – reikia…

– O, prokuratoriau, galite būti tikras: kol aš Judėjoje, Bar–Rabanas nė žingsnio nežengs be seklių, einančių jo pėdomis.

– Dabar aš ramus, kaip ramus apskritai visada, kai jūs čia.

– Prokuratorius pernelyg malonus!

– O dabar prašom papasakoti apie bausmės vykdymą, – tarė prokuratorius.

– Kas konkrečiai domina prokuratorių? – Ar minia nebandė reikšti nepasitenkinimo? Tai, žinoma, svarbiausia.

– Jokio nepasitenkinimo, – atsakė svečias.

– Labai gerai. Jūs pats įsitikinote, kad jie mirę?

– Prokuratorius gali būti tikras.

– O sakykite… ar jie gavo gerti, prieš kabinami ant stulpų?

– Taip. Bet jis, – čia svečias užmerkė akis, – atsisakė gėrimo.

– Kuris? – paklausė Pilotas.

– Atleiskite, igemone! – šūktelėjo svečias. – Aš nepasakiau vardo? Ha–Nocri!

– Beprotis! – tarė Pilotas, kažkodėl perkreipdamas veidą. Po kaire jo akim sutvinksėjo gysliukė. – Mirti saulės nudegintam! Kam atsisakyti to, kas tau priklauso pagal įstatymą?

Kokiais žodžiais jis atsisakė?

– Jis padėkojo, – vėl užsimerkęs atsiliepė svečias, – ir pasakė nekaltinąs už tai, kad jam atimama gyvybė.

– Ko? – slogiu balsu paklausė Pilotas.

– Šito jis, igemone, nepasakė.

– Ar jis nemėgino pamokslauti girdint kareiviams?

– Ne, igemone, šįsyk jis buvo mažakalbis. Vienintelis dalykas, kurį jis pasakė, buvo tai, kad viena pačių bjauriausių žmogaus ydų jis laikąs bailumą.

– Kam tie žodžiai buvo taikomi? – išgirdo svečias nelauktai prislėgtą balsą.

– Nebuvo galima suprasti. Jis apskritai elgėsi keistai, beje, kaip ir visuomet.

– Kuo reiškėsi tas keistumas?

– Jis vis taikėsi pažvelgti į akis čia vienam, čia kitam iš jį supančių žmonių ir be paliovos šypsojosi kažkokia paika šypsena.

– Daugiau nieko? – paklausė kimus balsas.

– Daugiau nieko.

Prokuratorius barkštelėjo taure, pildamasis sau vyno. Išgėręs ją ligi dugno, jis prašneko:

– Štai koks reikalas: nors mums ir nepavyko aptikti – bent šiuo metu – kokių nors jo gerbėjų ar šalininkų, vis dėlto negalima garantuoti, kad jų visai nėra.

Svečias atidžiai klausėsi palenkęs galvą.

– Taigi, idant išvengtumėm bet kokių siurprizų, – toliau kalbėjo prokuratorius, – prašom nedelsiant ir be jokio triukšmo pašalinti nuo žemės paviršiaus visų trijų nubaustųjų kūnus ir palaidoti juos slapčia ir tylomis, kad apie juos daugiau nebūtų jokių šnekų.

– Klausau, igemone, – pasakė svečias ir atsistojo tardamas: – Kadangi reikalas sudėtingas ir atsakingas, leiskite man nedelsiant išvykti.

– Ne, prisėskite dar, – tarė Pilotas, rankos mostu sustabdydamas savo svečią, – dar du klausimai. Pirmasis – jūsų dideli nuopelnai šiame nepaprastai sunkiame poste, einant Judėjos prokuratoriaus slaptosios tarnybos viršininko pareigas, duoda man malonią progą pranešti apie tai Romai.

Svečio veidas nuraudo, jis atsistojo ir nusilenkė prokuratoriui tardamas:

– Aš tik vykdau savo pareigą ir tarnauju imperatoriui!

– Bet aš norėčiau jus paprašyti, – tęsė igemonas, – jeigu jums bus pasiūlyta persikelti iš čia su paaukštinimu, atsisakyt i jo ir likti čia. Nieku gyvu nenorėčiau skirtis su jumis.

Tegul jus apdovanoja kaip nors kitaip.

– Esu laimingas, kad tarnauju jūsų vadovaujamas, igemone.

– Labai malonu tai girdėti. Taigi, antrasis klausimas. Dėl šito, na šito… Judo iš Kiriato. Svečias čia vėlei įbedė į prokuratorių savo keistąjį žvilgsnį ir tuoj pat, kaip ir derėjo, jį užgesino.

– Žmonės šneka, kad jis, – prislopinęs balsą toliau kalbėjo prokuratorius, – pinigų gavo už tai, kad taip svetingai priėmė pas save tą pamišėlį filosofą.

– Gaus, – tylutėliai pataisė Pilotą slaptosios tarnybos viršininkas.

– O suma ar didelė?

– To niekas negali žinoti, igemone.

– Net jūs? – savo nuostaba išreikšdamas pagyrimą, paklausė igemonas.

– Deja, net aš, – ramiai atsakė svečias, – bet kad jis gaus tuos pinigus šį vakarą, aš žinau. Šiandien jis kviečiamas į Kaipos rūmus.

– Ak, gobšusis senis iš Kiriato, – šypsodamasis tarė pro kuratorius. – Juk jis senis?

– Prokuratorius niekada neklysta, bet šį kartą suklydo, – maloniai atsakė svečias, – tas žmogus iš Kiriato – jaunuolis.

– Tik pamanykit! Gal galite jį apibūdinti? Fanatikas?

– O ne, prokuratoriau.

– Aha. O kas dar?

– Labai gražus.

– O dar? Gal jis turi kokią nors aistrą?

– Sunku tiek daug žinoti apie visus šiame didžiuliame mieste, prokuratoriau.

– O ne, ne, Afranijau! Nemenkinkite savo nuopelnų!

– Vieną aistrą jis turi, prokuratoriau, – svečias padarė mažytę pauzę. – Ir ta aistra – pinigai.

– Kuo jis verčiasi?

Afranijus pakėlė akis aukštyn, pagalvojo ir atsakė:

– Jis dirba pas vieną savo giminaitį, pinigų keitėją.

– Ak taip, taip, taip, – prokuratorius nutilo, apsižvalgė, ar nėra ko balkone, paskui tyliai pasakė: – Štai koks reikalas – šiandien gavau žinią, kad jis šiąnakt bus papjautas.

Dabar svečias ne tik įsmeigė savo žvilgsnį į prokuratorių, bet net palaikė jį truputėlį ilgiau nei visada, o paskui atsakė:

– Jūs pernelyg mane išgyrėte, prokuratoriau. Mano nuomone, aš nesu vertas jūsų pranešimo į Romą. Tokių duomenų aš neturiu.

– Jūs vertas aukščiausio apdovanojimo, – atsakė prokuratorius, – bet tokių duomenų esama.

– Drįstu paklausti, iš ko tie duomenys gauti?

– Leiskite man kol kas šito nesakyti, juolab kad žinia atsitiktinė, miglota ir nepatikima.

Bet aš privalau viską numatyti. Tokia mano tarnyba, o labiausiai aš privalau pasikliauti savo nuojauta, nes ji dar niekada manęs neapgavo. O man buvo pranešta, kad kažkas iš slaptų Ha–Nocri draugų, pasipiktinęs šlykščia šito pinigų keitėjo išdavyste, rengiasi kartu su savo bendrininkais jį šiąnakt užmušti, o pinigus, gautus už išdavystę, slapčiomis grąžinti vyriausiajam kunigui su rašteliu: „Grąžinu prakeiktus pinigus!“ Slaptosios tarnybos viršininkas daugiau nebesvaidė į prokuratorių savo netikėtų žvilgsnių ir klausėsi prisimerkęs, o Pilotas kalbėjo toliau:

– Įsivaizduokite, ar bus malonu vyriausiajam kunigui Velykų naktį gauti tokią dovaną?

– Ne tik nemalonu, – šyptelėjęs atsakė svečias, – man regis, prokuratoriau, kad tai sukels baisų skandalą. – Aš ir pats taip manau. Todėl ir prašau jus imt is šio reikalo, tai yra griebtis visų priemonių Judai iš Kiriato apsaugoti.

– Igemono įsakymas bus įvykdytas, – prašneko Afranijus, – bet aš turiu nuraminti igemoną: piktadarių sumanymas be galo sunkiai įgyvendinamas. Tik pagalvokite, – svečias pasigręžė ir kalbėjo toliau: – susekti žmogų, užmušti jį, paskui sužinoti, kiek jisai gavo, ir dar sugalvoti, kaip grąžinti pinigus Kaipai, – ir viską per vieną naktį? Šiąnakt?

– Ir vis dėlto jį šiąnakt papjaus, – neatlyžo Pilotas, – sakau jums, aš nujaučiu tai!

Nebuvo atvejo, kad nuojauta mane apgautų, – čia mėšlungis perbėgo prokuratoriaus veidu, ir jis pasitrynė rankas.

– Klausau, – nuolankiai atsiliepė svečias, pakilo, išsitiesė ir ūmai paklausė rūsčiu balsu.

– Vadinasi, papjaus, igemone?

– Taip, – atsakė Pilotas, – ir visa viltis – jūsų stulbinantis pareigingumas.

Svečias pasitaisė po apsiaustu sunkų diržą ir tarė:

– Turiu garbės linkėti sveikatos ir džiaugsmo.

– Ak, beje, – negarsiai šūktelėjo Pilotas, – visai pamiršau! Juk aš jums skolingas!..

Svečias suglumo.

– Ne, prokuratoriau, jūs man neskolingas.

– Kaipgi! Prisimenate skurdžių minią man įvažiuojant į Jeršalaimą… aš norėjau pažerti jiems pinigų, bet tuo metu neturėjau ir pasiskolinau iš jūsų.

– O, prokuratoriau, juk tai menkniekis!

– Ir menkniekius reikia atsiminti.

Pilotas apsisuko, pakėlė apsiaustą, gulintį ant krėslo, ištraukė iš po jo odinį maišelį ir atkišo jį svečiui. Šis nusilenkė, priimdamas maišelį, ir pasikišo jį po apsiaustu.

– Dar šiąnakt, – prabilo Pilotas, – laukiu pranešimo apie palaidojimą, taip pat ir apie Judos iš Kiriato reikalus, girdite, Afranijau, dar šiąnakt. Sargybiniams bus įsakyta žadinti mane, vos jums pasirodžius. Laukiu jūsų.

– Turiu garbės, – pasakė slaptosios tarnybos viršininkas ir apsisukęs išėjo iš balkono.

Buvo girdėti, kaip po jo kojomis gurgžda šlapias aikštelės smėlis, paskui pasigirdo batų kaukšėjimas marmuru. Paskui prasmego jo kojos ir liemuo, o pagaliau dingo ir gobtuvas. Tik dabar prokuratorius pamatė, kad saulės jau nebėra ir leidžiasi sutemos.

Populiariausi