Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(26 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXVI skyrius

LAIDOJIMAS

 

 

Galimas daiktas, kad kaip tik dėl tos prieblandos pasikeitė prokuratoriaus išvaizda. Jis, sakytumei, paseno ir susikūprino, be to, jį dar apėmė nerimas. Kartą jis apsižvalgė ir kažkodėl suvirpėjo, metęs žvilgsnį į tuščią krėslą, kur ant atlošo kabojo apsiaustas. Artėjo šventinė naktis, vakaro šešėliai žaidė savo žaidimus, ir pavargusiam prokuratoriui, matyt, pasirodė, kad kažkas sėdi tuščiame krėsle. Pasidavęs silpnybei – pačiupinėjęs apsiaustą, – prokuratorius atsitraukė nuo jo ir ėmė lakstyti po balkoną, čia trindamas rankas, čia pribėgdamas prie stalo ir griebdamas taurę, čia sustodamas ir beprasmiškai žiūrėdamas į grindų mozaiką, lyg norėdamas įskaityti joje kažkokius rašmenis…

Šiandien jau antrą kartą jį prislėgė liūdesys. Trindamas smilkinį, kuriame iš pragariško rytinio skausmo liko tik bukas menkas maudulys, prokuratorius vis mėgino suvokti, kur yra jo sielos kančių priežastis. Ir jis greit tatai suprato, tačiau stengėsi save apgauti. Buvo aišku, kad šiandien jis kažką negrįžtamai prarado, o dabar mėgina atitaisyti tą praradimą kažkokiais beverčiais, menkais ir, svarbiausia, pavėluotais veiksmais. O apgaudinėjo save prokuratorius, stengdamasis įsikalbėti, kad tie dabartiniai šio vakaro veiksmai yra ne mažiau svarbūs už rytą paskelbtą nuosprendį. Tačiau įtikinti save prokuratoriui nesisekė.

Vieną sykį, sukdamasis aplink, jis staiga sustojo ir švilptelėjo. Atsiliepdamas į švilpesį, prietemoje nuaidėjo duslus lojimas, ir iš sodo į balkoną įlėkė milžiniškas smailiaausis pilko plauko šuo su kaklasaičiu, nusagstytu paauksuotais skridinėliais.

– Banga, Banga, – tyliai pašaukė prokuratorius.

Šuo atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines užkėlė šeimininkui ant pečių, vos nepargriaudamas jo, ir palaižė jam skruostą. Prokuratorius atsisėdo į krėslą, o Banga, iškišęs liežuvį ir tankiai lekuodamas, atsigulė prie šeimininko kojų, ir džiaugsmas šuns akyse reiškė, kad baigėsi audra, vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijojo drąsusis šuo, o sykiu ir tai, kad jis vėl čia, šalia žmogaus, kurį jis mylėjo, gerbė ir laikė pačiu galingiausiu pasaulyje, visų žmonių valdovu, dėl kurio ir pats šuo save laikė privilegijuota, aukštesne ir ypatinga būtybe. Bet, atsigulęs prie kojų ir net nežiūrėdamas į savo šeimininką, o žvelgdamas į vakarėjantį sodą, šuo kaipmat suprato, kad šeimininką ištiko nelaimė. Todėl jis pakeitė pozą, atsistojo, priėjo iš šono ir padėjo priekines letenas ir galvą ant prokuratoriaus kelių, ištepdamas apsiausto skvernus šlapiu smėliu. Matyt, toks Bangos elgesys turėjo reikšti, kad jis guodžia savo šeimininką ir yra pasirengęs kartu su juo sutikti nelaimę. Jis bandė tai parodyti ir akimis, šnairuojančiomis į šeimininką, ir budriai pastatytomis ausimis. Taip jiedu, šuo ir žmogus, mylį vienas kitą, sutiko šventinę naktį balkone.

Tuo metu prokuratoriaus svečias plušėjo kaip įmanydamas. Palikęs viršutinę sodo aikštelę priešais balkoną, jis nulipo laiptais į apatinę sodo terasą, pasuko į dešinę ir atsidūrė prie kareivinių, įsikūrusių rūmų teritorijoje. Tose kareivinėse ir buvo apgyvendintos dvi kenturijos, atlydėjusios prokuratorių į šventinį Jeršalaimą, taip pat slaptoji prokuratoriaus sargyba, kuriai ir vadovavo šis svečias. Svečias išbuvo kareivinėse neilgai, gal dešimt minučių, bet po tų dešimties minučių iš kareivinių kiemo išriedėjo trys vežimai, prikrauti kastuvų, tarp kurių buvo ir statinė vandens. Vežimus lydėjo penkiolika raitelių pilkais apsiaustais. Vežimai išriedėjo iš rūmų teritorijos pro užpakalinius vartus, pasuko į vakarus, išlindo pro vartus miesto sienoje ir pirmiausia pajudėjo takeliu link Betliejaus kelio, o paskui tuo keliu į šiaurę, pasiekė kryžkelę prie Hebrono vartų ir tuomet nubildėjo Jafos keliu, kuriuo dieną slinko procesija su pasmerktaisiais. Jau buvo tamsu, ir horizonte pasirodė mėnulis.

Išdardėjus vežimams su juos lydinčia komanda, iš rūmų teritorijos gana greitai raitas išjojo ir prokuratoriaus svečias, persivilkęs tamsiu padėvėtu chitonu. Svečias jojo ne į užmiestį, o į miestą. Netrukus jį buvo galima matyti prijojant prie Antonijaus tvirtovės, esančios šiaurėje, visai netoli nuo didžiosios šventyklos. Tvirtovėje svečias irgi sugaišo visai neilgai, o paskui jį galėjai pamatyti Žemutiniame Mieste, jo kreivose ir painiose gatvelėse. Čionai svečias at jojo jau ant mulo. Gerai pažindamas miestą, svečias lengvai susirado gatvę, kuri jam buvo reikalinga. Ji vadinosi Graikų gatve, nes ten buvo kelios graikų krautuvėlės, tarp jų viena, prekiaujanti kilimais. Kaip tik prie tos krautuvėlės svečias sustabdė mulą, nulipo ir pririšo jį prie žiedo palei vartus. Krautuvėlė jau buvo uždaryta. Svečias įėjo pro vartelius, esančius šalia krautuvėlės durų, ir pateko į nedidelį kvadratinį kiemelį, iš trijų pusių apsuptą pašiūrių.

Užsukęs už kampo, svečias atsidūrė prie akmeninės gyvenamojo namo terasos, apaugusios gebenėmis, ir apsidairė. Ir namelyje, ir pašiūrėse buvo tamsu, šviesa dar niekur nedegė. Svečias negarsiai pašaukė:

– Niza!

Sugirgždėjo durys, ir vakaro prietemoje terason išėjo jauna moteris be skraistės. Ji pasilenkė per turėklus, neramiai žvalgydamasi, norėdama pamatyti, kas ten atėjo.

Pažinusi atvykėlį, ji maloniai nusišypsojo, linktelėjo galva, pamojo ranka.

– Tu viena? – tyliu balsu graikiškai paklausė Afranijus.

– Viena, – sušnibždėjo moteris terasoje. – Vyras rytą išvažiavo į Cezarėją, – čia moteris žvilgtelėjo į duris ir pakuždomis pridūrė: – Bet tarnaitė namie, – ji padarė gestą, reiškiantį – „užeikite“. Tada ir moteris, ir svečias pradingo namelyje.

Pas šią moterį Afranijus pabuvo jau visai trumpai – kokias penkias minutes. Paskui jis paliko namus ir terasą, užsimaukšlino gobtuvą ant akių ir išėjo į gatvę. Namuose tuo metu jau buvo uždeginėjami šviestuvai, šventinė spūstis gatvėse tebebuvo labai didelė, ir Afranijus ant savojo mulo ištirpo praeivių ir raitelių sraute. Tolimesnis jo kelias niekam nežinomas.

O moteris, kurią Afranijus pavadino „Niza“, likusi viena ėmė persirenginėti, ji labai skubėjo. Tačiau, kad ir kaip sunku buvo surasti reikiamus drabužius tamsiam kambary, šviestuvo ji nedegė ir tarnaitės nesišaukė. Tik tuomet, kai jau buvo susiruošusi ir galvą apsigaubusi tamsia skraiste, namelyje pasigirdo jos balsas.

– Jei manęs kas ieškos, pasakyk, kad išėjau į svečius pas Enantą.

Tamsoje pasigirdo senos tarnaitės bambėjimas:

– Pas Enantą? Ak, ta Enanta! Juk vyras uždraudė vaikščioti pas ją! Jinai sąvadautoja, ta tavo Enanta! Imsiu ir pasakysiu vyrui…

– Na, na, na, nutilk, – šūktelėjo Niza ir kaip šešėlis iš spruko iš namelio. Nizos sandalai nukaukšėjo kiemo akmenimis. Tarnaitė bambėdama uždarė duris į terasą. Niza išėjo iš namų.

Tuo pačiu metu kitame Žemutinio Miesto skersgatvyje, vingiuotame, pakopomis besileidžiančiame prie vieno iš miesto tvenkinių, pro niekuo neišsiskiriančių, akląja siena į skersgatvį, o langais į kiemą atsigręžusių namų vartelius išėjo jaunas vyras tvarkingai apkirpta barzdele, baltu švariu gobtuvu, krintančiu ant pečių, naujitelaičiais girgždančiais sandalais ir nauju melsvu išeiginiu talifu su spurgais apačioje. Kumpanosis gražuolis, išsipustęs didžiosios šventės proga, žingsniavo žvaliai, lenkdamas praeivius, skubančius namo valgyti šventinės vakarienės, žiūrėjo, kaip vienas po kito nušvinta langai. Jaunuolis ėjo keliu, kuris vedė pro turgų į vyriausiojo kunigo Kaipos rūmus, prisiglaudusius šventyklos kalvos papėdėje.

Po kurio laiko galėjai jį pamatyti įeinant pro Kaipos rūmų vartus. O dar vėliau – išeinant iš tų rūmų.

Apsilankęs rūmuose, kuriuose jau liepsnojo šviestuvai ir fakelai, kuriuose jau ūžė šventinis šurmulys, jaunuolis žingsniavo dar žvaliau, dar linksmiau ir skubinosi atgal į Žemutinį Miestą. Ant to paties kampo, kur gatvė įsilieja į turgaus aikštę, kunkuliuojančioje spūstyje jį aplenkė sakytum lengvai šokdama žengiant i moteris su juoda, akis beveik slepiančia skraiste. Lenkdama jaunąjį gražuolį, ta moteris akimirką kilstelėjo skraistę, dirstelėjo į jaunuolį, tačiau ne tik nesulėtino žingsnio, bet net paspartino jį, tarsi bandydama pasislėpti nuo aplenktojo.

Jaunuolis ne tik pastebėjo tą moterį, ne, jis atpažino ją, o atpažinęs krūptelėjo, sustojo, sumišęs pažvelgė jai į nugarą ir tučtuojau puolė ją vytis. Vos nepargriovęs kažkokio praeivio su ąsočiu rankose, jaunuolis pavijo moterį ir, šnopuodamas iš susijaudinimo, pašaukė ją:

– Niza!

Moteris atsisuko, prisimerkė, bet jos veide šmėstelėjo vien šaltas apmaudas, ir ji sausai atsakė graikiškai:

– Ak, čia tu, Juda? O aš tavęs išsyk nepažinau. Beje, tai gerai. Pas mus sakoma, kad tas, kuris ne išsyk pažįstamas, bus turtingas.

Taip susijaudinęs, kad net jo širdis ėmė spurdėti lyg paukštis po juoda skraiste, Juda sušnibždėjo trūkčiojamu balsu, baimindamasis, kad neišgirstų praeiviai:

– Kur tu eini, Niza?

– O kam tau žinoti? – atsakė Niza, sulėtindama žingsnį ir išdidžiai žvelgdama į Judą.

Tuomet Judos balse pasigirdo kažkokios vaikiškos intonacijos, jis sutrikęs sušnibždėjo:

– Kaipgi?.. Juk mes susitarėme. Aš ketinau užeiti pas tave. Sakei, kad visą vakarą būsi namie…

– Ak, ne, ne, – atsakė Niza kaprizingai papūsdama apatinę lūpą, ir Judai pasirodė, kad jos veidas, pats gražiausias veidas, kokį jis kada nors buvo matęs gyvenime, pasidarė dar gražesnis, – man pasidarė nuobodu. Jums šventė, o ką įsakysi man veikti? Sėdėti ir klausytis, kaip tu dūsauji terasoje? Ir dar bijoti, kad tarnaitė viską papasakos vyrui? Ne, ne, aš nusprendžiau eiti į užmiestį pasiklausyti lakštingalų.

– Į užmiestį? – paklausė suglumęs Juda. – Viena?

– Žinoma, viena, – atsakė Niza.

– Leisk man palydėti tave, – dusdamas paprašė Juda. Jo mintys susijaukė, jis pamiršo viską pasaulyje ir maldaujančiomis akimis žvelgė į mėlynas, kurios dabar atrodė juodos, Nizos akis.

Niza nieko neatsakė ir paspartino žingsnį.

– Ko tu tyli, Niza? – gailiai paklausė Juda, taikydamasis eiti su ja į koją.

– O ar man su tavim nebus nuobodu? – ūmai pasidomėjo Niza ir stabtelėjo. Judos mintys visai pakriko.

– Na, gerai, – pagaliau nusileido Niza, – eime.

– O kur, kur?

– Palauk… užeikim į šitą kiemelį ir susitarkim, nes aš bijau, kad kas nors iš pažįstamų nepastebėtų manęs ir nepasakytų vyrui, jog aš su meilužiu vaikštau gatvėmis.

Ir turgaus aikštėje nebeliko Nizos ir Judos. Jiedu kuždėjosi kažkokio kiemo tarpuvartėje.

– Eik į alyvmedžių ūkį, – šnabždėjo Niza, užsitraukdama ant akių skraistę ir nusisukdama nuo kažkokio žmogaus, kuris, nešinas kibiru, žengė į tarpuvartę, – į Getsemanę, už Kedrono, supratai?

– Taip, taip, taip.

– Aš eisiu pirma, – tęsė Niza, – bet tu nesek man įkandin, o atsiskirk nuo manęs. Aš eisiu pirma… Kai pereisi upelį… žinai, kur grota? – Žinau, žinau…

– Pakilsi į kalnelį pro aliejaus spaudyklą ir suk prie grotos. Aš ten būsiu. Bet nedrįsk tuoj pat lėkti man iš paskos, turėk kantrybės, palauk čia, – ir sulig tais žodžiais Niza išėjo iš tarpuvartės, lyg nė nebūtų kalbėjusis su Juda.

Juda kurį laiką stovėjo vienas, stengdamasis suvaldyti iškrikusias mintis. Tarp jų buvo ir mintis apie tai, kaip reikės paaiškinti giminėms, kodėl jis nedalyvavo šventinėje vakarienėje. Juda stovėjo ir galvojo, ką čia sumelavus, bet iš susijaudinimo nieko doro nesumetė, ir kojos pačios išnešė jį iš tarpuvartės gatvėn.

Dabar jo kelias pasikeitė, jis nebeskubėjo į Žemutinį Miestą, o pasuko atgal link Kaipos rūmų. Dabar Juda menkai tematė, kas darosi aplink. Šventė jau buvo įžengusi į miestą.

Languose aplink Judą ne tik švietė žiburiai, bet ir aidėjo giesmės. Paskutiniai vėluojantys praeiviai ginė asiliukus, plakė juos botagais, rėkė ant jų. Kojos pačios nešė Judą, ir jis nepastebėjo, kaip prošal pralėkė samanoti ir baisūs Antonijaus bokštai, negirdėjo trimitų staugimo tvirtovėje, neatkreipė jokio dėmesio į raitą romėnų patrulį su fakelu, neramia šviesa nušvietusiu jam kelią.

Praėjęs bokštą, Juda atsisuko ir pamatė, kad baisiame aukštyje virš šventyklos įsižiebė du milžiniški penkiašakiai šviesuliai. Bet ir juos Juda matė lyg pro miglą, jam pasirodė, kad virš Jeršalaimo sužibo dešimt neregėto dydžio žibintų, besivaržančių su šviesa vienintelio žibinto, vis aukščiau kylančio virš Jeršalaimo – su mėnesiena.

Dabar Judai niekas nerūpėjo, jis veržėsi prie Getsemanės vartų, jis troško kuo greičiau ištrūkti iš miesto. Retsykiais jam rodėsi, kad priekyje, tarp žmonių nugarų ir veidų, šmėsčioja šokant i figūrėlė, vedanti jį iš paskos. Tačiau tai buvo apgaulė – Juda suprato, kad Niza jį gerokai aplenkė. Juda pralėkė pro pinigų keitėjų krautuvėles ir pagaliau atsidūrė prie Getsemanės Vartų. Nors ir degdamas iš nekantrumo, čia jis vis dėlto turėjo sugaišti. Į miestą pro vartus įžengė kupranugariai, jiems iš paskos įjojo sirų karinis patrulis, kurį Juda mintyse prakeikė…

Bet viskas baigėsi. Nekantrusis Juda jau buvo už miesto sienos. Kairėje Juda pamatė mažas kapinaites, šalia jų – keletą dryžuotų maldininkų šėtrų. Perkirtęs mėnesienoje tįsantį dulkėtą kelią, Juda pasuko prie Kedrono, ketindamas jį pereiti. Vanduo tyliai čiurleno Judai po kojų. Šokinėdamas nuo akmens ant akmens, jis pagaliau pasiekė priešingą Getsemanės krantą ir labai nudžiugęs išvydo, kad kelias viršum sodų tuščias.

Netoliese jau matėsi apgriuvę alyvmedžių ūkio vartai.

Ištrūkus iš miesto tvankos, Judą pribloškė svaiginantys pavasario nakties kvapai. Iš sodo per tvorą sklido Getsemanės pievose augančių mirtų ir akacijų dvelksmas.

Vartų niekas nesaugojo, nieko aplinkui nebuvo, ir po kelių minučių Juda jau bėgo po paslaptingaisiais milžiniškų šakotų alyvmedžių šešėliais. Kelias vedė į kalną, Juda kopė sunkiai alsuodamas, tarpais išlįsdamas iš tamsos ir žengdamas raštuotais mėnesienos kilimais, priminusiais jam kilimus, matytus pavydaus Nizos vyro krautuvėlėje. Netrukus kairėje pusėje, laukymėje, šmėstelėjo aliejaus spaustuvas su sunkiu akmeniniu volu ir krūva kažkokių statinaičių. Sode nieko nebuvo. Darbas baigėsi su saulės laida. Sode nebuvo nė gyvos dvasios, ir dabar viršum Judos skardeno, giedojo lakštingalų chorai.

Tikslas buvo arti. Juda žinojo, kad dešinėje, patamsiuose, tuoj išgirs tylų grotoje krentančio vandens kuždesį. Taip ir atsitiko, jis išgirdo. Pasidarė vėsiau.

Tuomet jis sulėtino žingsnį ir negarsiai šūktelėjo:

– Niza! Tačiau nuo storo alyvmedžio kamieno atsiplėšė ir ant kelio iššoko ne Niza, o kresno vyro siluetas, kažkas blykstelėjo ir tuoj užgeso jo rankoje.

Silpnu balsu riktelėjęs, Juda šastelėjo atgal, bet antras vyras pastojo jam kelią.

Pirmasis, stovėjęs prieš Judą, paklausė:

– Kiek gavai pinigų? Sakyk, jei brangi gyvybė!

Judos širdyje sušvito viltis. Jis suriko lyg skerdžiamas:

– Trisdešimt tetradrachmų! Trisdešimt tetradrachmų! Viską, ką gavau, čia turiu! Štai pinigai! Imkit, tik palikit gyvą!

Priešais stovįs žmogus akimirksniu išplėšė Judai iš rankų kapšelį. Ir tą pačią akimirką Judai už nugaros lyg žaibas tvykstelėjo peilis ir įsmigo įsimylėjėliui po mente. Juda griuvo priekin, rankos su sukumpusiais pirštais išlėkė į orą. Priešais stovintis žmogus pagavo jį ant savo peilio ir ligi pat rankenos suvarė jį Judai į širdį.

– Ni… za… – ne savuoju aukštu ir švariu jaunuolio balsu, o dusliai ir priekaištingai sušvokštė Juda ir daugiau nebeišleido nė garso. Jo kūnas taip smarkiai žnektelėjo žemėn, kad ši net sudundėjo.

Tada ant kelio pasirodė trečia figūra. Šitas tretysis buvo užsimetęs apsiaustą su gobtuvu.

– Negaiškit, – įsakė tretysis. Žudikai mikliai suvyniojo į odą pinigų kapšą kartu su rašteliu, kurį padavė tretysis, ir perrišo viską virve. Antrasis įkišo ryšulėlį užantin, abu žudikai puolė į šonus nuo kelio, ir tamsa juos prarijo tarp alyvmedžių. O tretysis pritūpė šalia užmuštojo ir pažvelgė jam į veidą. Šešėlyje veidas atrodė baltas kaip kreida, kažkoks itin dvasingas ir gražus.

Po kelių sekundžių ant kelio nebeliko nė vieno gyvo žmogaus. Bedvasis kūnas gulėjo išskėtęs rankas. Kairė pėda pateko į mėnesienos apšviestą plotą, ir aiškiai buvo matyti kiekvienas sandalų dirželis. Visas Getsemanės sodas tuo metu skardėjo nuo lakštingalų trelių. Kur dingo tie du, nudūrę Judą, niekas negalės pasakyti, bet trečiojo, žmogaus su gobtuvu, kelias žinomas. Nuo takelio jis puolė į alyvmedžių tankmę, braudamasis pietų kryptimi. Jis perlipo per sodo tvorą tolokai nuo pagrindinių vartų, pietiniame kampe, kur viršutiniai tvoros akmenys buvo išgriuvę. Greitai jis pasiekė Kedrono pakrantę. Jis žengė į upelį ir kurį laiką brido vandeniu, kol išvydo dviejų arklių ir šalia jų stovinčio žmogaus siluetus. Arkliai irgi stovėjo upelyje. Vanduo čiurleno, skalaudamas jų kanopas.

Arklininkas užšoko ant vieno, o žmogus su gobtuvu ant kito arklio, ir jie lėtai nujojo upeliu, buvo girdėti, kaip po arklių kanopomis grikši akmenys. Paskui raiteliai išbrido iš vandens į Jeršalaimo krantą ir žingine nujojo palei miesto sieną. Čia arklininkas atsiskyrė, nušuoliavo pirmyn ir dingo iš akių, o žmogus su gobtuvu sustabdė arklį, nušoko ant plyno kelio, nusivilko apsiaustą, išvertė jį, iš po apsiausto išsitraukė plokščią šalmą be plunksnų ir jį užsidėjo. Dabar ant arklio užšoko žmogus su kariška chlamide ir trumpu kardu prie šono. Jis trūktelėjo pavadį, ir nirtus kavalerijos žirgas ėmė bėgti risčia, kratydamas raitelį.

Kelias buvo nebeilgas. Raitelis artėjo prie pietinių Jeršalaimo vartų.

Po vartų arka šokinėjo ir blaškėsi nerami fakelų šviesa. Sargybiniai iš antrosios Žaibasvaidžio legiono kenturijos sėdėjo ant akmeninių suolų ir žaidė kauliukais. Pamatę atjojantį kariškį, jie pašoko iš vietų, kariškis mostelėjo jiems ranka ir įlėkė į miestą.

Miestas buvo užlietas šventiškų žiburių. Visuose languose mirguliavo žibintų liepsnos, visur, susiliedamos į nedarnų chorą, skambėjo giesmės. Retsykiais žvilgtelėjęs į gatvėn išeinančius langus, raitelis matė žmones už šventinio stalo, ant kurio gulėjo ožiuko mėsa, o tarp lėkščių su karčiomis žolelėmis stovėjo vyno taurės. Švilpaudamas kažkokią tylią dainelę, raitelis nesparčia ristele jojo tuščiomis Žemutinio Miesto gatvėmis link Antonijaus bokšto, kartkartėm dirsčiodamas į niekur pasaulyje neregėtus penkiašakius šviesulius, liepsnojančius virš šventyklos, arba į mėnulį, kabantį dar aukščiau už tuos šviesulius.

Erodo didžiojo rūmai nedalyvavo Velykų nakties iškilmėse. Pagalbinėse rūmų patalpose, atsuktose į pietus, kur gyveno romėnų kohortos karininkai ir legiono legatas, švietė žiburiai, ten jautėsi šioks toks bruzdėjimas, šiokia tokia gyvybė. O paradinė, priekinė pusė, kurią ne savo noru užėmė vienintelis rūmų gyventojas prokuratorius, su savo kolonadomis ir auksinėmis statulomis sakytum apako po tviskančiu mėnuliu. Čia, rūmų viduje, viešpatavo tamsa ir tyla. Ir prokuratorius, kaip buvo sakęs Afranijui, nepanoro eiti vidun. Jis liepė pakloti patalą balkone, ten pat, kur pietavo, o rytmetį tardė nuteistąjį. Prokuratorius atsigulė į paklotą guolį, bet miegas jo neėmė. Nuogas mėnuo kabojo aukštai vaiskiame danguje, ir prokuratorius kelias valandas nenuleido nuo jo akių.

Apie vidurnaktį miegas pagaliau pasigailėjo igemono. Mėšlungiškai nusižiovavęs, prokuratorius atsisagstė ir nusivilko apsiaustą, nusisegė diržą su plačiu plieniniu peiliu makštyje, juosusį palaidinę, padėjo jį ant krėslo šalia guolio, nusiavė sandalus ir išsitiesė.

Banga tuoj pat įlipo pas jį į patalą ir atsigulė greta, galva prie galvos, ir prokuratorius, ranka apkabinęs šuns kaklą, pagaliau užmerkė akis. Tik tada užsnūdo ir šuo.

Guolis skendėjo prietemoje, mėnulį užstojo kolona, bet nuo laiptų iki patalo tįsojo mėnesienos takas. Ir vos tik atitrūkęs nuo jį supančios tikrovės, prokuratorius išsyk patraukė švytinčiu keliu aukštyn, tiesiai į mėnulį. Sapne jis net susijuokė iš laimės – taip puikiai ir nepakartojamai viskas susiklostė šviesiame žydrame kelyje. Jis ėjo lydimas Bangos, o šalia žengė valkataujantis filosofas. Jie ginčijosi apie kažkokius labai svarbius ir sudėtingus dalykus, ir nė vienas negalėjo įveikti kito. Jų nuomonės skyrėsi visais klausimais, ir dėl to ginčas buvo ypač įdomus ir nepabaigiamas. Savaime aišku, kad šiandieninė mirties bausmė buvo gryniausias nesusipratimas, nes štai tasai filosofas, sugalvojęs tokią neįtikėtiną paikystę, kad visi žmonės geri, ėjo šalia, vadinasi, buvo gyvas. Ir, žinoma, siaubas ėmė net pagalvojus, kad tokį žmogų galima pasmerkti mirčiai.

Mirties bausmės nebuvo! Nebuvo! Štai kuo žavi buvo toji kelionė aukštyn mėnesienos laiptais.

Laisvo laiko buvo užtektinai, o audra prasidės tik pavakare, ir bailumas, be abejo, viena iš pačių baisiausių ydų. Taip kalbėjo Ješua Ha–Nocri. Ne, filosofe, nesutinku: tai pati baisiausia yda!

Štai, pavyzdžiui, juk nebijojo dabartinis Judėjos prokuratorius, buvęs legiono tribūnas, tada, Mergelių Slėnyje, kai įniršę germanai vos nesudraskė milžino Žiurkiamušio. Bet ką jūs kalbat, filosofe! Nejaugi jūs, būdamas toks protingas, galite pagalvoti, kad Judėjos prokuratorius paaukos savo karjerą dėl žmogaus, padariusio nusikaltimą prieš cezarį?

– Taip, taip, – dejavo ir šniurkščiojo per sapnus Pilotas. Žinoma, kad paaukos. Rytą dar nebūtų paaukojęs, o dabar, naktį, viską pasvėręs, sutinka aukoti. Jis padarys viską, kad išgelbėtų nuo mirties ničniekuo nekaltą pamišusį svajotoją ir gydytoją!

– Dabar mes visada būsim kartu, – kalbėjo jam sapne apdriskęs valkata filosofas, nežinia kaip atsiradęs raitelio su auksine ietim kelyje. – Kur vienas, ten, vadinasi, ir kitas!

Prisimins mane, – tuoj prisimins ir tave! Mane – pamestinuką, nežinomų tėvų vaiką, ir tave – karaliaus–žvaigždininko ir malūnininko dukters, gražuolės Pilos, sūnų. – Tai jau tu nepamiršk, prisimink mane, žvaigždininko sūnų, – prašė sapne Pilotas. Ir pamatęs, kad greta einantis skurdžius iš En–Sarido linktelėjo, rūstusis Judėjos prokuratorius iš džiaugsmo verkė ir juokės per sapną.

Visa tai buvo puiku, bet juo baisiau prokuratoriui buvo prabusti. Banga suurzgė į mėnulį, ir slidus, sakytum alyva išteptas, žydrasis kelias prasmego prieš prokuratorių. Jis atsimerkė ir pirmiausia prisiminė, kad mirties bausmė buvo. Įprastiniu judesiu įsikibęs į Bangos kaklasaitį, jis ėmė skaudančiomis akimis dairytis mėnulio ir pamatė, kad šis truputį pasislinkęs į šoną ir pasidaręs sidabro spalvos. Jo šviesą permušė nemaloni, nerami šviesa, mirguliuojanti balkone prieš pat akis. Kenturiono Žiurkiamušio rankose liepsnojo ir rūko fakelas. Laikantis jį karys baugščiai ir piktai šnairavo į pavojingą žvėrį, pasiruošusį šuoliui.

– Banga, neliesk, – paliegusiu balsu tarė prokuratorius ir atsikrenkštė. Prisidengęs nuo liepsnos ranka, jis vėlei prabilo: – Nė naktį, mėnuliui šviečiant, nėra man ramybės! O, dievai! Jūsų tarnyba irgi netikusi, Markai. Luošinate karius…

Didžiai nustebęs, Markas pažvelgė į prokuratorių, ir šis atsipeikėjo. Kad užglostytų nereikalingus žodžius, pasakytus užsisapnavus, prokuratorius tarė:

– Neįsižeiskit, kenturione. Mano padėtis, kartoju, dar prastesnė. Ko norėjote?

– Pas jus atvyko slaptosios sargybos viršininkas, – ramiai pranešė Markas.

– Kvieskite, kvieskite, – krenkštimu prasivalydamas gerklę, įsakė prokuratorius ir ėmė basomis kojomis ieškoti ant žemės sandalų. Liepsna sumirguliavo ant kolonų, kenturiono kaligos nukaukšėjo mozaikinėmis grindimis. Kenturionas išėjo į sodą.

– Ir mėnesienoje nėra man ramybės, – sugriežęs dantimis, pats sau tarė prokuratorius.

Balkone vietoj kenturiono pasirodė žmogus su gobtuvu.

– Banga, neliesk, – tyliai pasakė prokuratorius ir spūstelėjo šuns galvą.

Prieš prabildamas, Afranijus savo papratimu apsižvalgė, pasitraukė šešėlin ir įsitikinęs, kad be Bangos nieko daugiau balkone nėra, tyliai prašneko:

– Prašom atiduoti mane teisman, prokuratoriau. Pasirodė, kad jūsų teisybė. Aš nesugebėjau apsaugoti Judos iš Kiriato, jis papjautas. Prašom teisti ir atleisti mane iš pareigų.

Afranijui pasirodė, kad į jį žiūri keturios akys – šuns ir vilko.

Afranijus išsitraukė iš po chlamidės krauju apkrešėjusį kapšelį, užantspauduotą dviem antspaudais.

– Štai šitą maišelį su pinigais žudikai įmetė į vyriausiojo kunigo namus. Kraujas ant šio maišelio – Judos iš Kiriato kraujas.

– Įdomu, kiek jame pinigų? – paklausė Pilotas, pasilenk damas prie maišelio.

– Trisdešimt tetradrachmų.

Prokuratorius šyptelėjo ir tarė:

– Mažai.

Afranijus tylėjo.

– Kur užmuštasis?

– Šito aš nežinau, – ramiai ir oriai atsakė žmogus, niekada nesiskiriantis su savuoju gobtuvu, – rytą pradėsime paieškas.

Prokuratorius krūptelėjo, paleido iš rankos sandalo dirželį, kurio niekaip negalėjo užsegti.

– O jūs tikrai žinote, kad jis užmuštas?

Į šį klausimą prokuratoriui buvo sausai atsakyta: – Prokuratoriau, aš jau penkiolika metų dirbu Judėjoje. Tarnauti pradėjau, valdant Valerijui Gratui. Man nebūtina pamatyti lavoną, kad galėčiau pasakyti, jog žmogus nužudytas, todėl ir pranešu jums, kad pinigų keitėjas, vadintas Juda iš Kiriato, prieš keletą valandų papjautas.

– Atleiskite man, Afranijau, – atsakė Pilotas, – aš dar ne visai pabudęs, todėl taip ir paklausiau. Aš prastai miegu, – prokuratorius šyptelėjo, – ir nuolat regiu sapne mėnulio spindulį. Taip juokinga, įsivaizduokite. Tarytum vaikštinėju tuo spinduliu. Taigi norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie šį įvykį. Kur bandysite jo ieškoti? Sėskitės, slaptosios tarnybos viršininke.

Afranijus nusilenkė, prisitraukė krėslą arčiau lovos ir atsisėdo, barkštelėjęs kardu.

– Žadu jo ieškoti netoli aliejaus spaudyklos Getsemanės sode.

– Aha. O kodėl kaip tik ten?

– Igemone, mano nuomone, Juda nužudytas ne pačiame Jeršalaime ir ne kur nors toli nuo miesto. Jis nužudytas Jeršalaimo apylinkėse.

– Laikau jus vienu žymiausių savo amato žinovų. Nežinau, tiesa, kaip yra pačioje Romoje, bet kolonijose jums niekas negali prilygti. Paaiškinkite, kodėl taip manote?

– Man regis, visai neįtikėtina, – negarsiai kalbėjo Afranijus, – kad Juda leistųsi sučiumpamas kokių nors įtartinų žmonių miesto ribose. Gatvėje žmogaus paslapčia nepapjausi. Vadinasi, jį turėjo įvilioti į kokį nors rūsį. Bet mano valdiniai jau ieškojo jo Žemutiniame Mieste ir, be abejonės, būtų suradę. Tačiau mieste jo nėra, galvą dedu.

Jeigu jis būtų buvęs nužudytas toli nuo miesto, šis ryšuliukas su pinigais taip greit nebūtų pakliuvęs į vyriausiojo kunigo namus. Jis nužudytas netoli miesto. Kažkas sugebėjo išvilioti jį iš miesto.

– Neįsivaizduoju, kaip tai buvo galima padaryti.

– Taip, prokuratoriau, tai pats sunkiausias klausimas visoje byloje, ir net nežinau, ar man pavyks tatai išsiaiškinti.

– Tikrai sunki mįslė! Švenčių vakarą tikintis žmogus nedalyvauja Velykų vakarienėje, nežinia ko išeina iš miesto ir tenai žūsta. Kas ir kaip galėjo jį išvilioti? Ar tik čia nebus įsipainiojusi moteris? – ūmai su įkvėpimu paklausė prokuratorius.

Afranijus atsakinėjo ramiai ir svariai:

– Nieku gyvu, prokuratoriau. Šią galimybę reikia išsyk atmest i. Pagalvokim logiškai.

Kas buvo suinteresuotas, kad Juda mirtų? Kažkokie valkataujantys svajotojai, kažkoks būrelis, kuriame niekada nebuvo jokių moterų. Norint vesti, prokuratoriau, reikia turėti pinigų, norint paleisti į pasaulį žmogų, irgi jų reikia, tačiau, norint su moters pagalba žmogų papjauti, pinigų reikia labai daug, ir jokie valkatos tiek jų neturi. Prokuratoriau, moteris čia nėra įsipainiojusi. Ir net priešingai, toks žmogžudystės aiškinimas gali tik nuvesti į šoną nuo tikrų pėdsakų, sutrukdyti paieškas ir suklaidinti mane.

– Matau, kad jūs visiškai teisus, Afranijau, – tarė Pilotas, – aš tik leidau sau pareikšti spėlionę.

– Deja, ji klaidinga, prokuratoriau.

– Bet kas gi tuomet? – suriko prokuratorius, su godžiu smalsumu žvelgdamas į Afranijaus veidą.

– Manau, kad vis tie patys pinigai.

– Nuostabi mintis! Bet kas ir už ką galėjo pasiūlyti jam pinigų naktį už miesto?

– O ne, prokuratoriau, ne taip. Turiu tiktai vieną prielaidą, ir jeigu ji neteisinga, vargu ar rasiu kokį kitą paaiškinimą, – Afranijus pasilenkė arčiau prie prokuratoriaus ir pašnibždomis užbaigė: – Juda norėjo paslėpti savo pinigus nuošalioje, jam vienam žinomoje vietoje.

– Labai įžvalgus paaiškinimas. Matyt, taip ir buvo. Dabar aš suprantu jus: už miesto jį išviliojo ne žmonės, o jo paties sumanymas. Taip, taip, žinoma.

– Taip. Juda niekuo nepasitikėjo. Jis slėpė pinigus nuo žmonių.

– Taip, jūs sakėte, Getsemanėje. O kodėl ketinate jo ieškoti kaip tik ten – šito, prisipažinsiu, nesuprantu.

– O, prokuratoriau, viskas čia labai paprasta. Niekas neslepia pinigų pakelėse, atvirose ir tuščiose vietose. Juda nepasirodė nei Hebrono kelyje, nei kelyje į Betaniją. Jis turėjo susirasti saugią, nuošalią, medžiais apaugusią vietą. Tai visai aišku. O kitų panašių vietų, išskyrus Getsemanę, palei Jeršalaimą nėra. Toli jis negalėjo nueit i.

– Galutinai įtikinote mane. Ir ką dabar daryti?

– Aš nedelsiant imsiuosi ieškoti žudikų, kurie susekė Judą užmiestyje, o pats tuo metu, kaip jau pareiškiau, stosiu prieš teismą.

– Už ką?

– Vakare mano sargybiniai paleido Judą iš akių turgaus aikštėje, kai jis išėjo iš Kaipos rūmų. Nepermanau, kaip tatai atsitiko. Mano gyvenime taip dar nėra buvę. Jį pradėjo sekti tučtuojau po mūsų pokalbio. Bet turgaus rajone jis kažkur nuklydo, padarė tokią nesuprantamą kilpą, kad pražuvo be pėdsakų.

– Aišku. Pranešu, kad nemanau esant reikalinga atiduoti jus teismui. Jūs padarėte viską, ką galėjote, ir niekas pasaulyje, – prokuratorius nusišypsojo, – nebūtų sugebėjęs padaryti daugiau nei jūs! Nubauskite seklius, paleidusius Judą. Bet ir čia, perspėju, aš nenorėčiau, kad nuobaudos būtų pernelyg griežtos. Galų gale mes padarėme viską, mėgindami apsaugoti šitą niekšą! Beje, užmiršau paklausti, – prokuratorius pasitrynė kaktą, – kaipgi jie prisitaikė grąžinti pinigus Kaipai?

– Matote, prokuratoriau… Tai nelabai sudėtinga. Keršytojai priėjo prie Kaipos rūmų iš užnugario, kur skersgatvis iškilęs virš užpakalinio rūmų kiemo. Jie permetė ryšulį per tvorą.

– Su rašteliu?

– Taip, tikslių tiksliausiai, kaip jūs numatėte, prokuratoriau. Beje, – Afranijus nuplėšė nuo ryšulio antspaudą ir parodė Pilotui jo turinį.

– Klausykite, Afranijau, ką jūs darote, juk antspaudai, be abejonės, šventyklos!

– Tegu prokuratorius dėl to nesirūpina, – atsakė Afranijus, vėlei užrišdamas maišelį.

– Nejaugi jūs turite visus antspaudus? – nusijuokęs paklausė pilotas.

– Kitaip nė negali būti, prokuratoriau, – nė nešyptelėjęs labai rūsčiai atsakė Afranijus.

– Įsivaizduoju, kas dėjosi pas Kaipą!

– Taip, prokuratoriau, tai sukėlė didelį sąmyšį. Mane jie pasikvietė nedelsiant.

Net patamsyje buvo matyti, kaip žiba Piloto akys.

– Įdomu, įdomu…

– Drįstu paprieštarauti, prokuratoriau, įdomu nebuvo. Didžiai nuobodus ir varginantis reikalas. Į klausimą, ar nebuvo kam nors Kaipos rūmuose išmokėti pinigai, gavau kategorišką atsakymą, kad nebuvo.

– Šit kaip? Na, nebuvo, vadinasi, nebuvo. Juo sunkiau bus rasti žudikus.

– Visai teisingai, prokuratoriau.

– Tiesa, Afranijau, štai kas man ūmai toptelėjo į galvą: gal jis pats nusižudė? – O ne, prokuratoriau, – net loštelėjęs krėsle iš nustebimo atsakė Afranijus, – atleiskite man, bet tai visai neįtikėtina!

– Ak, šiame mieste viskas įtikėtina! Kertu lažybų, kad neilgai trukus tokie gandai pasklis po visą miestą.

Afranijus metė į prokuratorių savąjį žvilgsnį, pagalvojo ir atsakė:

– Galimas daiktas, prokuratoriau.

Matyt, prokuratorius niekaip neįstengė liautis galvojęs apie žmogaus iš Kiriato nužudymą, nors čia viskas jau buvo aišku, jis net mažne svajingai prasitarė:

– Norėčiau pamatyti, kaip jis buvo nužudytas.

– Jis buvo nužudytas itin meistriškai, prokuratoriau, – atsakė Afranijus, šiek tiek ironiškai žvelgdamas į prokuratorių.

– Iš kur jūs žinote?

– Malonėkite atkreipti dėmesį į maišelį, prokuratoriau, – atsiliepė Afranijus, – dedu galvą, kad Judos kraujas plūstelėjo srove. Per savo gyvenimą esu matęs nemažai užmuštųjų, prokuratoriau.

– Vadinasi, jis tikrai nebeprisikels?

– Ne, prokuratoriau, jis prisikels, – su filosofiška šypsenėle atsakė Afranijus, – kai virš jo suskardės visų čia taip laukiamo Mesijo trimitas. Bet anksčiau jis neprisikels!

– Užtenka, Afranijau! Šis reikalas aiškus. Pereisime prie laidojimo.

– Nubaustieji palaidoti, prokuratoriau.

– O, Afranijau, atiduoti jus teismui būtų nusikaltimas. Jūs vertas aukščiausio apdovanojimo. Kaip viskas buvo?

Afranijus ėmė pasakoti: tuo metu, kai jis pats rūpinosi Judos reikalu, slaptosios sargybos komanda, vadovaujama jo padėjėjo, pasiekė kalvą jau patamsiais. Vieno kūno viršūnėje ji nerado. Pilotas krūptelėjo, dusliu balsu pratarė:

– Ak, kaipgi aš apie tai nepagalvojau!

– Neverta jaudintis, prokuratoriau, – pasakė Afranijus ir ėmė pasakoti toliau. – Jie pakėlė Dismo ir Gesto kūnus su paukščių iškapotomis akimis ir tučtuojau puolė ieškoti trečiojo kūno. Jį labai greitai surado. Kažkoks žmogus…

– Levis Matas, – ne klausdamas, o veikiau konstatuodamas pasakė Pilotas.

– Taip, prokuratoriau…

Levis Matas, laukdamas tamsos, slėpėsi urve šiauriniame Kaukolės kalno šlaite.

Nuogas Ješuos Ha–Nocri kūnas buvo šalia. Kai sargybiniai su fakelu įlindo į urvą, Levis puolė blaškytis ir siautėti. Jis rėkė, kad niekuo nenusikalto ir kad kiekvienas žmogus pagal įstatymą turi teisę palaidoti nužudytą nusikaltėlį, jeigu tik nori. Levis Matas sakė neatiduosiąs to kūno. Jis buvo įdūkęs, šūkčiojo kažką be sąryšio, čia maldavo, čia grasino ir keikė…

– Jį teko suimti? – niūriai paklausė Pilotas.

– Ne, prokuratoriau, ne, – raminamai tarė Afranijus, – įžūlų beprotį pavyko nuraminti, paaiškinus, kad kūnas bus palaidotas. Levis, truputėlį pagalvojęs, nurimo, bet pareiškė niekur nesitrauksiąs ir norįs dalyvauti laidotuvėse. Jis pasakė nesitrauksiąs, net jeigu jį grasintų užmušt i, ir net pats siūlė duonriekį peilį, kurį turėjo prie savęs.

– Jį nuvijo? – prislėgtu balsu paklausė Pilotas.

– Ne, prokuratoriau, ne. Mano padėjėjas leido jam dalyvauti laidojant kūnus.

– Kuris iš jūsų padėjėjų ten vadovavo? – paklausė Pilotas.

– Tolmajus, – atsakė Afranijus ir sunerimęs paklausė: – Gal jis padarė klaidą? – Pasakokit, – atsakė Pilotas, – klaidos nebuvo. Aš apskritai esu truputėlį sutrikęs, Afranijau, man regisi, aš sutikau žmogų, kuris niekada nedaro klaidų. Tas žmogus – jūs.

Levis Matas buvo pasodintas į vežimą, kuriame gulėjo nubaustųjų kūnai, ir maždaug po poros valandų komanda pasiekė nykų tarpeklį, esantį į šiaurę nuo Jeršalaimo. Ten kariai, dirbdami pamainomis, per valandą iškasė gilią duobę ir joje palaidojo visus tris nubaustuosius.

– Nuogus?

– Ne, prokuratoriau, komanda tam reikalui buvo pasiėmusi chitonus. Ant numirėlių pirštų buvo užmauti žiedai. Ješuai – su viena įpjova, Dismui – su dviem ir Gestui – su trim. Duobė užkasta, užversta akmenimis. Atpažinimo ženklą Tolmajus žino.

– Ak, jei aš būčiau pagalvojęs! – suraukęs kaktą prašneko Pilotas. – Juk man reikėtų pamatyti tą Levį Matą…

– Jis čia, prokuratoriau!

Pilotas, išplėtęs akis, kurį laiką žiūrėjo į Afranijų, o paskui tarė:

– Dėkoju už viską, ką padarėte šiuo reikalu. Prašom rytoj atsiųsti pas mane Tolmajų, iš anksto pranešus, kad aš juo patenkintas, o jus, Afranijau, – prokuratorius paėmė diržą, gulintį ant stalo, ištraukė iš jo kišenės žiedą su brangakmeniu ir padavė jį slaptosios policijos viršininkui, – prašau priimti atminimui.

Afranijus nusilenkė, tardamas:

– Didelė garbė, prokuratoriau.

– Komandą, laidojusią kūnus, prašom apdovanoti. Sekliams, pražiopsojusiems Judą, pareikšti papeikimus. O Levį Matą – tučtuojau pas mane. Man reikalingos Ješuos bylos smulkmenos.

– Klausau, prokuratoriau, – atsiliepė Afranijus ir lankstydamasis ėmė trauktis atbulas, o prokuratorius suplojo delnais ir suriko:

– Šen, pas mane! Šviestuvą į kolonadą!

Afranijus jau dingo sodo gilumoje, o už Piloto nugaros tarnų rankose sušvysčiojo žiburiai. Trys šviestuvai atsirado prieš prokuratorių ant stalo, ir mėnesėta naktis beregint pasitraukė gilyn į sodą, lyg ją būtų išsivedęs Afranijus. Afranijaus vieton į balkoną greta milžino kenturiono įžengė nepažįstamas mažas ir liesas žmogelis. Sugavęs prokuratoriaus žvilgsnį, milžinas bemat pasitraukė į sodą ir pradingo.

Prokuratorius tyrinėjo atvestąjį godžiomis ir šiek tiek išgąstingomis akimis. Taip žiūrima į žmogų, apie kurį daug girdėjai, apie kurį ir pats jau galvojai ir kuris pagaliau pasirodo.

Atėjęs žmogus buvo kokių keturių dešimčių metų, juodbruvas, nudriskęs, aplipęs pridžiūvusiu purvu, žvelgė it vilkas iš padilbų. Žodžiu, jis buvo labai neišvaizdus ir veikiau panašus į miesto elgetą, kurių daugybė stumdosi šventyklos terasose arba triukšmingo ir nešvaraus Žemutinio Miesto turgaus aikštėse.

Ilgai truko tyla, ir ją sutrikdė keistas atvestojo žmogaus elgesys. Jis išbalo, susvyravo ir, jeigu nešvaria ranka nebūtų įsitvėręs stalo krašto, būtų nugriuvęs.

– Kas tau? – paklausė jį Pilotas.

– Nieko, – atsakė Levis Matas tarytum kažką nurydamas. Liesas, nuogas, murzinas jo kaklas išsipūtė ir vėl subliūško.

– Kas tau yra, atsakyk, – pakartojo Pilotas.

– Pavargau, – atsakė Levis Matas ir niūriai pažvelgė į grindis.

– Sėskis, – tarė Pilotas ir parodė į krėslą. Levis įtariai pažvelgė į prokuratorių, žengė link krėslo, išgąstingai pašnairavo į auksinius ranktūrius ir atsisėdo ne į krėslą, bet ant grindų šalia jo.

– Paaiškink, kodėl nesisėdai krėslan? – paklausė Pilotas.

– Aš purvinas, ištepsiu, – tarė Levis, nunėręs akis į žemę.

– Tuoj gausi valgyti.

– Aš nenoriu valgyti, – atsakė Levis.

– Kam meluoji? – tyliai paklausė Pilotas. – Juk tu nevalgęs visą dieną, o gal ir ilgiau.

Na, gerai, nevalgyk. Pasišaukiau tave, kad parodytum peilį, kurį turėjai.

– Kareiviai atėmė jį, kai vedė čionai, – paaiškino Levis ir niūriai pridūrė: – Grąžinkit jį man, turiu atiduoti šeimininkui, aš jį pavogiau.

– Kam?

– Virvėms perpjauti, – atsakė Levis.

– Markai! – šūktelėjo prokuratorius, ir kenturionas įžengė po kolonomis. – Duokite man jo peilį.

Kenturionas iš vieno dėklo, prisegto prie diržo, išsitraukė nešvarų duonriekį ir, padavęs jį prokuratoriui, pasišalino.

– O kur pavogei peilį?

– Duonos krautuvėje prie Hebrono vartų, įėjus į miestą, iškart po kairei.

Pilotas žvilgtelėjo į plačius ašmenis, kažkodėl pabandė pirštu ar aštrus, ir pasakė:

– Dėl peilio nesirūpink, peilis bus grąžintas į krautuvę. O dabar man reikia štai ko:

parodyk chartiją, kurią visur nešiojiesi ir kurioje užrašyti Ješuos žodžiai.

Levis su neapykanta pažvelgė į Pilotą ir taip nuožmiai išsišiepė, kad jo veidas pasidarė tiesiog bjaurus.

– Viską norit atimti? Net paskutinį turtą? – paklausė jis.

– Aš nesakiau tau – atiduok, – tarė Pilotas, – aš pasakiau – parodyk.

Levis pasirausė užantyje ir išsitraukė pergamento ritinėlį. Pilotas paėmė jį, išvyniojo, pasitiesė tarp šviestuvų ir prisimerkęs ėmė tyrinėti sunkiai įskaitomus rašalu rašytus ženklus. Sunku buvo suprasti tas prikeverzotas eilutes, ir Pilotas, raukydamas kaktą, lenkėsi prie pat pergamento, vedžiojo pirštu. Jam vis dėlto pasisekė išsiaiškinti, kad čia surašyti tarpusavy visai nesusiję posakiai, kažkokios datos, ūkiniai reikalai ir poezijos nuotrupos. Kai ką Pilotas perskaitė: „Mirties nėra… Vakar mes valgėme saldžius ankstyvuosius bakurotus…“ Nuo įtampos visaip raukydamasis, Pilotas markstėsi ir skaitė: „Mes išvysime tyrą gyvojo vandens upę… Žmonija žvelgs į saulę pro skaidrų kristalą…“ Staiga Pilotas krūptelėjo. Paskutinėse pergamento eilutėse jis išskaitė žodžius:

„…didesnės ydos… bailumą“.

Pilotas susuko pergamentą ir staigiu judesiu padavė jį Leviui.

– Imk, – tarė jis ir patylėjęs pridūrė: – Tu, kaip matau, esi knygius, ir nėra ko tau vienišam vaikščioti elgetos drabužiais, be pastogės. Cezarėjoje turiu didelę biblioteką, esu labai turtingas ir noriu priimti tave į tarnybą. Tu skaitysi ir saugosi papirusus, būsi sotus ir aprengtas.

Levis atsistojo ir pasakė:

– Ne, aš nenoriu.

– Kodėl? – apniukusiu veidu paklausė prokuratorius. – Aš tau nemalonus, tu manęs bijai?

Ta pati negera šypsena iškreipė Levio veidą ir jis tarė: – Ne, todėl, kad tu manęs bijosi. Tau bus nelabai lengva žiūrėti man į akis dabar, kai užmušei jį.

– Tylėk, – atsakė Pilotas, – imk pinigų.

Levis neigiamai papurtė galvą, o prokuratorius vėl prabilo:

– Žinau, tu laikai save Ješuos mokiniu, bet aš tau pasakysiu, kad neperpratai nieko, ko jis tave mokė. Jeigu būtum šio to išmokęs, būtinai ką nors priimtum iš manęs. Atmink, kad jis prieš mirtį pasakė, jog nieko nekaltina, – Pilotas reikšmingai pakėlė pirštą, Piloto veidas trūkčiojo. – Ir pats jis ką nors būtų priėmęs. Tu kietaširdis, o jis toks nebuvo. Kur tu eisi?

Levis ūmai prisiartino prie stalo, įsirėmė į jį abiem rankom ir, degančiomis akimis žvelgdamas į prokuratorių, sušnibždėjo:

– Žinok, igemone, kad aš Jeršalaime papjausiu vieną žmogų. Noriu tau tai pasakyti, idant žinotum, kad kraujo dar bus.

– Aš irgi žinau, kad kraujo dar bus, – atsakė Pilotas, – savo žodžiais manęs nenustebinsi. Tu, žinoma, nori papjauti mane?

– Tavęs papjauti man nepavyks, – atsakė Levis, šiepdamas dantis, – aš ne toks kvailys, kad šito tikėčiausi, bet aš papjausiu Judą iš Kiriato, tam reikalui aš paskirsiu visą savo likusį gyvenimą.

Dabar prokuratoriaus akys nušvito iš pasitenkinimo, ir jis, pirštu pasivadinęs Levį Matą arčiau, pasakė:

– Šito padaryti tau nepavyks, nesivargink. Juda šiąnakt jau papjautas.

Levis atšoko nuo stalo ir, dairydamasis paklaikusiomis akimis, suriko:

– Kas tai padarė?

– Nepavyduliauk, – išsišiepęs atsakė Pilotas ir pasitrynė rankas, – manau, kad jis turėjo daugiau gerbėjų, ne vien tave.

– Kas tai padarė? – kuždomis pakartojo Levis.

Pilotas atsakė:

– Tai padariau aš.

Levis prasižiojo, įbedė į prokuratorių paklaikusį žvilgsnį, o šis tarė:

– Žinoma, padaryta nedaug, bet vis dėlto tai padariau aš, – ir pridūrė: – Na, o dabar priimsi ką nors?

Levis pagalvojo, atlėgo ir galų gale tarė:

– Liepk man duoti švaraus pergamento gabalą.

Praėjo valanda. Levio rūmuose nebebuvo. Dabar priešaušrio tylą trikdė tik tylūs sargybinių žingsniai sode. Mėnulis sparčiai bluko, kitame dangaus pakraštyje buvo matyti balkšva aušrinės žvaigždės dėmelė. Šviestuvai seniai užgeso. Guolyje gulėjo prokuratorius. Pasikišęs po skruostu ranką, jis miegojo ir alsavo be garso. Šalia miegojo Banga.

Taip sutiko nisano penkioliktosios aušrą penktasis Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

 

Populiariausi