Michailas Bulgakovas

 

 Meistras ir Margarita

 

(28 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXVIII skyrius

PASKUTINIAI KOROVJOVO IR BEGEMOTO NUOTYKIAI

 

 

Ar šitie siluetai tikrai išskrido, ar jie tik pasivaideno siaubo apimtiems nelaimingojo Sodų gatvės namo gyventojams, suprantama, tiksliai pasakyti negalima. Jeigu jie ir išskrido, tai kur pasuko, irgi niekas nežino. Mes negalime nė pasakyti, kur jie išsiskyrė, tačiau žinome, kad, praėjus maždaug penkiolikai minučių nuo gaisro Sodų gatvėje pradžios, Smolensko turgaus aikštėje prie veidrodinių Prekybos namų durų pasirodė ilgšis languotu kostiumu, o su juo – stambus juodas katinas.

Mikliai prasibrovęs tarp praeivių, ilgasis pilietis atidarė laukujes parduotuvės duris.

Tačiau čia mažutis, prakaulus, be galo rūstaus veido šveicorius pastojo jam kelią ir irzliu balsu pareiškė:

– Su katinais negalima.

– Atsiprašau, – sublerbė ilgšis ir lyg priekurtis prisikišo gyslotą ranką prie ausies, – sakote, su katinais? O kur jūs matote katiną?

Šveicorius išpūtė akis, ir buvo ko jas išpūsti: jokio katino palei piliečio kojas jau nebebuvo, o jam per petį kaišiojo galvą ir veržėsi į parduotuvę storulis sudriskusia kepure, iš snukio tikrai truputėlį panašus į katiną. Storulis nešėsi primusą.

Šita porelė kažkodėl nepatiko mizantropui šveicoriui.

– Pas mus tik už valiutą, – sugergždė jis, piktai žvelgdamas iš po gauruotų, tarsi kandžių išėstų, širmų antakių.

– Branguti mano, – sublerbė ilgšis, žybčiodamas akimi už įskilusio pensnė stiklo, – o iš kur jūs žinote, kad aš jos neturiu? Pagal kostiumą sprendžiate? Niekuomet to nedarykite, mieliausias sargybini! Jūs galite apsirikti, ir gana smarkiai. Dar kartą perskaitykite kad ir garsiojo kalifo Haruno–al–Rašido istoriją. Tačiau šį sykį, atidėjęs šią garsią istoriją į šalį, noriu jums pasakyti, kad apskųsiu jus vedėjui ir papasakosiu jam tokių dalykėlių, jog jums teks palikti savo postą prie tviskančių veidrodinių durų. – Galbūt mano primusas pilnas valiutos, – ūmai įkišo savo trigrašį ir katinsnukis storulis, visaip bandantis prasisprausti į parduotuvę.

Jiems už nugarų jau spietėsi įpykusi publika. Dvejodamas ir su neapykanta žvelgdamas į keistą porelę, šveicorius pasitraukė iš kelio, ir mūsų pažįstami, Korovjovas ir Begemotas, atsidūrė parduotuvėje.

Čia jie pirmiausiai apsižvalgė, o paskui Korovjovas skardžiu balsu, girdimu visose parduotuvės kertėse, pareiškė:

– Nuostabi parduotuvė! Labai gera parduotuvė!

Pirkėjai, stovėję prie prekystalių, atsigręžė ir kažkodėl nustebę pažvelgė į taip prabilusį žmogų, nors šis visai pagrįstai gyrė parduotuvę.

Lentynose gulėjo šimtai rietimų margų margiausio kartūno. Už jų kūpsojo stirtos mitkalio ir šifono audinių, gelumbės kaugės. Eilių eilėmis rikiavosi rietuvės dėžučių su avalyne, ir kelios pilietės sėdėjo ant žemų kėdučių, dešinę koją apsiavusios senu suklypusiu bateliu, o kairę – nauju tviskančiu laiveliu, kuriuo jos susirūpinusios trepsėjo į kilimėlį. Kažkur parduotuvės gelmėse grojo ir dainavo patefonai.

Tačiau, aplenkę visas šias grožybes, Korovjovas ir Begemotas pasuko tiesiai prie gastronomijos ir konditerijos skyrių sandūros. Šičia buvo labai erdvu, pilietės su skarelėmis ir beretėmis nesistumdė prie prekystalių kaip kartūno skyriuje.

Žemaūgis, kvadratinis žmogėnas, ligi mėlynumo nugremžtais skruostais, su akiniais raginiais rėmeliais, su naujutėlaite skrybėle, nesumaigyta ir be dėmių ant juostelės, su violetiniu paltu ir rusvomis laikos pirštinėmis, stovėjo prie prekystalio ir įsakmiai kažką mykė. Pardavėjas švariu baltu chalatu ir mėlyna kepuraite aptarnavo violetinį pirkėją.

Aštriu peiliu, labai panašiu į Levio Mato pavogtąjį, jis lupo nuo riebios rasotos rausvos lašišos sidabrinę odą, panašią į gyvatės išnarą.

– Ir šis skyrius puikus, – iškilmingai pripažino Korovjovas, – ir užsienietis simpatiškas, – jis prielankiai dūrė pirštu į violetinę nugarą.

– Ne, Fagotai, ne, – susimąstęs atsakė Begemotas, – apsirinki, drauguži. Man regisi, kad violetinio džentelmeno veidui kažko stinga.

Violetinė nugara krūptelėjo, bet veikiausiai atsitiktinai, juk užsienietis negalėjo suprasti, ką rusiškai kalbėjo Korovjovas ir jo palydovas.

– Geras? – griežtai klausinėjo violetinis pirkėjas.

– Aukščiausios rūšies! – atsakinėjo pardavėjas, peilio smaigaliu koketiškai rakinėdamas nuluptą žuvį.

– Geras mėgstu, blogas – ne, – rūsčiai kalbėjo užsienietis.

– Na žinoma! – džiaugsmingai atsakinėjo pardavėjas. Mūsų pažįstami pasitraukė nuo užsieniečio ir jo lašišos prie konditerijos skyriaus prekystalio.

– Karšta dienelė šiandien, – kreipėsi Korovjovas į jaunutę rausvažandę pardavėją, bet nesulaukė jokio atsakymo. – Po kiek mandarinai? – pasiteiravo tuomet Korovjovas.

– Trisdešimt kapeikų kilogramas, – atsakė pardavėja.

– Vis neįkandami, – atsidusęs tarė Korovjovas, – et, et… – jis dar truputėlį pagalvojo ir pasiūlė savo palydovui: – Valgyk, Begemote.

Storulis pasikišo savo primusą po pažasčia, pasisiekė pačiame piramidės viršuje gulintį mandariną ir, su visa žieve jį sušlamštęs, griebė antrą.

Pardavėją pagavo mirtinas siaubas.

– Jūs iš proto išsikraustėt! – suriko ji, o jos žandukai nubalo. – Čekį duokit! Čekį! – ir ji paleido iš rankų saldainių žnypliukes. – Širdele, meilute, gražuole, – užsikvempęs ant prekystalio ir merkdamas pardavėjai akį, sušvokštė Korovjovas, – na, neturim mes šiandien valiutos… ką padarysi! Bet prisiekiu, kad kitą kartą, ne vėliau kaip pirmadienį, atiduosime grynais. Netoliese gyvenam, Sodų gatvėj, kur gaisras.

Prarijęs trečią mandariną, Begemotas įgrūdo leteną į įmantrų statinį, sudėliotą iš šokolado plytelių, išsitraukė pačią apatinę, tas statinys, aišku, sugriuvo, ir prarijo šokoladą su visu auksiniu popierėliu.

Žuvies skyriuje pardavėjai sakytumei suakmenėjo su peiliais rankose, violetinis užsienietis atsisuko į plėšikų pusę, ir paaiškėjo, kad Begemotas neteisus: džentelmeno veidui nieko nestigo, veikiau, priešingai, jam šio to net buvo per daug – putlūs žandai buvo nukarę, o akys lakstė į šalis.

Pergeltusi pardavėja ilgesingai surypavo per visą parduotuvę:

– Palosičiau! Palosičiau!

Pirkėjai iš kartūno skyriaus atskubėjo į šį šauksmą, o Begemotas pasitraukė šalin nuo konditerijos gardumynų, įkišo leteną į statinę su užrašu „Rinktinės Kerčės silkės“, išsitraukė porą silkių ir prarijo jas, išspjaudamas uodegas.

– Palosičiau! – vėl nuaidėjo beviltiškas riksmas konditerijos skyriuje, o žuvies skyriuje pardavėjas smailia barzdžiuke suriko:

– Ką darai, šunsnuki?!

Pavelas Josifovičius jau skubėjo įvykio vieton. Tai buvo solidus vyriškis baltu švariu chalatu, panašus į chirurgą, o iš jo chalato kišenės kyšojo pieštukas. Pavelas Josifovičius, matyt, buvo patyręs žmogus. Išvydęs Begemoto burnoje stirksančią trečios silkės uodegą, jis akimirksniu įvertino padėtį, viską suprato ir, nė nepradedamas šnekos su akiplėšomis, mostelėjo į tolį ranka, sukomandavęs:

– Švilpk!

Pro veidrodines duris į Smolensko bulvarą išpuolė šveicorius ir pasileido klaikiai švilpti. Žmonės ėmė supti piktadarius, ir tuomet įsikišo Korovjovas.

– Piliečiai! – plonu virpančiu balseliu suriko jis. – Kas gi čia darosi? A? Leiskite jus paklausti! Varganas žmogelis, – Korovjovas dar labiau suvirpino savo balsą ir parodė į Begemotą, nedelsiant nutaisiusį verksmingą miną, – varganas žmogelis kiaurą dieną taiso primusus; jis išalko… O iš kur jam gauti tos valiutos?

Visuomet ramus ir santūrus Pavelas Josifovičius rūsčiai suriko:

– Liaukis! – ir vėl, jau nekantraudamas, mostelėjo ranka. Tuomet trelės už durų suskardėjo dar garsiau.

Tačiau, nepaisydamas Pavelo Josifovičiaus įspėjimo, Korovjovas vėl prabilo:

– Iš kur – klausiu aš jus visus! Jis nukamuotas alkio ir troškulio! Jam karšta. Na, suvalgė varguolis mandariną. Pamanykit, brangenybė, tris kapeikas kainuoja! O jie jau švilpia, laido treles kaip lakštingalos pavasarį, gaišina miliciją, trukdo jai dirbti savo darbą. O jam galima? A? – ir čia Korovjovas parodė į violetinį storulį, kurio veide pasirodė smarkaus nerimo ženklai. – Kas jis toks? A? Iš kur atvažiavo? Ko? Gal mes jo labai pasiilgom? Gal mes jį kvietėm? Žinoma, – sarkastiškai perkreipęs burną, visu balsu plyšojo buvęs regentas, – tik pamanykit, jis apsivilkęs išeiginiu violetiniu kostiumu, nuo lašišų išpampęs, kišenes prisigrūdęs valiutos, o mums, o mums kas?! Kartu man ant širdies! Kartu! Kartu! – ėmė stūgauti Korovjovas lyg pabrolys per senovines vestuves.

Visi tie be galo kvaili, netaktiški ir tikriausiai politiškai kenksmingi plepalai vertė Pavelą Josifovičių krūpčioti iš pykčio, tačiau, kad ir kaip keista, iš susispietusių žmonių žvilgsnių buvo matyti, kad daugelis tiems plepalams pritaria! O kai Begemotas, trindamas akį nešvaria apiplyšusia rankove, tragiškai suspigo:

– Dėkui, ištikimasis drauguži, užstojai nuskriaustą! – įvyko stebuklas. Mandagus tylus seneliukas, kukliai, bet švariai apsirengęs ir konditerijos skyriuje pirkęs tris migdolinius pyragaičius, ūmai persimainė. Jo akys karingai suliepsnojo, jis paraudo, trenkė maišelį su pyragaičiais į grindis ir suriko:

– Teisybė! – plonu vaikišku balsu. Paskui griebė padėklą, nuo kurio į šalis išsilakstė Begemoto sugriauto šokoladinio Eifelio bokšto likučiai, užsimojo, kaire ranka nuplėšė užsieniečiui skrybėlę, o dešine atsivedėjęs šėrė padėklu per pliktelėjusią užsieniečio galvą. Pasigirdo toks žvangesys, tarytum iš sunkvežimio ant žemės būtų buvęs numestas skardos lakštas. Perbalęs storulis suglebo ir atsisėdo į Kerčės silkių statinaitę, ištėkšdamas į viršų sūrymo fontaną. Tučtuojau nutiko ir antrasis stebuklas. Įgriuvęs į statinaitę, violetinis pirkėjas gryniausia rusų kalba, be jokio akcento, suriko:

– Gelbėkit! Milicija! Banditai muša! – matyt, nuo tokio sukrėtimo staiga įsisavinęs lig šiol nemokėtą kalbą.

Šveicorius liovėsi švilpęs, o susijaudinusių pirkėjų minioje sušmėžavo įvykio vieton artėjančių dviejų milicininkų šalmai. Tačiau klastūnas Begemotas ant konditerijos skyriaus prekystalio šliūkštelėjo iš primuso benzino, kaip kad pirtyje iš puskubilio apliejamas suolelis, ir benzinas savaime užsidegė. Liepsna pliūptelėjo aukštyn ir nučiuožė prekystaliu, rydama gražius popierinius kaspinus, kuriais buvo papuošti vaisių kupini krepšeliai. Pardavėjos spiegdamos spruko iš už prekystalio; vos jos pabėgo, užsiplieskė drobinės užuolaidos, užsidegė benzinas ant grindų. Klaikiai rėkdama, pirkėjų minia šūstelėjo lauk iš konditerijos skyriaus, nubloškusi niekam nereikalingą Pavelą Josifovičių, o iš žuvies skyriaus pro užpakalines duris žąsele išrisnojo pardavėjai su išgaląstais peiliais rankose. Violetinis pilietis, išsiropštęs iš statinaitės, persivertė per gulinčią ant prekystalio lašišą ir, permirkęs sūrymu, išdūmė paskui juos. Suskambo ir pažiro bėgančių žmonių išgrūsti veidrodinių durų stiklai, o abu niekšai – ir Korovjovas, ir rajūnas Begemotas – kažkur pražuvo, o kur – niekas negalėjo suprasti. Vėliau žmonės, matę, kaip prasidėjo gaisras Prekybos namuose, pasakojo, kad abu chuliganai neva pakilę į palubę ir ten abu susprogę kaip vaikiški balionėliai. Aišku, abejotina, kad viskas buvo kaip tik taip, bet ko nežinome, to nežinome.

Užtat žinome, kad lygiai po minutės Begemotas ir Korovjovas jau pasirodė bulvare kaip tik priešais Gribojedovo tetulės namus. Korovjovas stabtelėjo prie tvoros ir prašneko:

– Žiū! Juk čia rašytojų namai. Žinai, Begemote, esu girdėjęs daug malonių atsiliepimų apie šiuos namus. Atkreipk dėmesį, bičiuli, į šį pastatą! Džiugu darosi, pagalvojus, kad po šiuo stogu stiebiasi ir noksta galybė talentų.

– Kaip ananasai šiltnamiuose, – tarė Begemotas ir, norėdamas iš arčiau pasigrožėti šiuo gelsvu namu su kolonomis, užsilipo ant betoninio ketaus tvoros pamato.

– Tikra teisybė, – pritarė savo nuolatiniam palydovui Korovjovas, – ir net širdis sąla, pagalvojus, kad šiuose namuose dabar sirpsta būsimasis „Don Kichoto“, „Fausto“ arba, velniai griebtų, „Mirusių sielų“ autorius! A?

– Baisu pagalvoti, – patvirtino Begemotas.

– Taip, – tęsė Korovjovas, – įstabiausių dalykų galima tikėtis šių namų šiltnamiuose, kur po vienu stogu susibūrė tūkstančiai drąsuolių, nutarusių visą savo gyvenimą paaukoti Melpomenės, Polihimnijos ir Talijos tarnybai. Įsivaizduoji, koks kils šurmulys, kai kuris nors iš jų pirmai pradžiai pateiks skaitytojų masėms „Revizorių“ arba, blogiausiu atveju, „Eugenijų Oneginą“!

– O kodėl gi ne? – vėl pritarė Begemotas.

– Taip, – varė toliau Korovjovas ir susirūpinusiu veidu iškėlė aukštyn pirštą, – bet, sakau aš ir pakartoju – bet! Jeigu tik šių lepių šiltnamio augalų neužpuls koks nors mikroorganizmas, jeigu nepagrauš jų šaknų, jeigu jie nesupus! O juk ananasams taip būna! Ajajai, ir dar kaip būna!

– Klausyk, – pasidomėjo Begemotas, įkišęs savo apvalią galvą pro skylę tvoroje, – o ką jie veikia verandoje?

– Pietauja, – paaiškino Korovjovas, – galiu pridurti, branguti, kad čia visai neprastas ir nebrangus restoranas. O aš, beje, kaip ir kiekvienas turistas prieš tolimesnę kelionę, geidžiu užkąsti ir išgerti didelį bokalą šalto kaip ledas alaus.

– Ir aš, – atsakė Begemotas, ir abu nenaudėliai asfaltuotu takeliu nužingsniavo po liepomis link nelaimės nenujaučiančio restorano verandos.

Prie įėjimo, ties gebenėmis apsivijusios tvorelės anga, ant aukštos kėdės sėdėjo išblyškusi nuobodžiaujanti pilietė baltomis kojinaitėmis ir balta berete su uodegyte.

Priešais ją ant paprasto virtuvinio stalo gulėjo stora kontorinė knyga, į kurią pilietė nežinia kam užrašydavo restorano svečių pavardes. Kaip tik ši pilietė ir sustabdė Korovjovą ir Begemotą.

– Jūsų pažymėjimai? – ji su nuostaba žvelgė į Korovjovo pensnė, taip pat į Begemoto primusą ir perplėštą alkūnę.

– Tūkstantį kartų atsiprašau, kokie pažymėjimai? – nustebęs paklausė Korovjovas.

– Jūs rašytojai? – savo ruožtu paklausė pilietė.

– Be abejo, – oriai atsakė Korovjovas.

– Jūsų pažymėjimai? – pakartojo pilietė.

– Meilute mano… – švelniu balsu prakalbo Korovjovas.

– Aš ne meilutė, – atrėžė pilietė.

– Oi, kaip gaila, – nusivylęs pasakė Korovjovas ir vėl prašneko: – Na, jeigu nenorite būti meilutė, tiek to, nebūkite. Bet sakykit, nejaugi norint įsitikinti, kad Dostojevskis – rašytojas, būtina reikalauti iš jo pažymėjimo? Juk užtenka perskaityti bet kuriuos penkis puslapius iš bet kurio jo romano, ir be jokio pažymėjimo bus aišku, kad jis rašytojas.

Beje, man regis, jis nė neturėjo jokio pažymėjimo! Kaip tu manai? – kreipėsi Korovjovas į Begemotą.

– Kertu lažybų, kad neturėjo, – atsakė šis, statydamas primusą ant stalo šalia knygos ir ranka šluostydamasis prakaitą nuo suodinos kaktos.

– Jūs – ne Dostojevskis, – pareiškė Korovjovo išmušta iš vėžių pilietė.

– Kas žino, kas žino, – atsakė šis.

– Dostojevskis miręs, – nelabai tvirtai tarė pilietė.

– Protestuoju! – karštai sušuko Begemotas. – Dostojevskis nemirtingas!

– Pateikite pažymėjimus, piliečiai, – tarė pilietė.

– Atleiskite, bet juk tai galų gale juokinga, – nenusileido Korovjovas, – apie rašytoją sprendžiama ne iš pažymėjimo, bet iš to, ką jis rašo! Iš kur jūs žinote, kokie sumanymai knibžda mano galvoje? Arba šitoje galvoje? – ir jis parodė į Begemoto galvą, o šis išsyk nusivožė kepurę, tarytum norėdamas, kad pilietė galėtų geriau ją apžiūrėti.

– Praleiskite, piliečiai, – jau pyktelėjusi tarė ji. Korovjovas ir Begemotas pasitraukė į šalį ir praleido kažkokį rašytoją pilku kostiumu, be kaklaryšio, vasariniais baltais marškiniais, kurių plati apykaklė buvo išpešta viršum švarko, su laikraščiu po pažastim. Rašytojas maloniai linktelėjo pilietei, greitomis suraitė kažkokį kabliuką pakištoje knygoje ir žengė į verandą.

– Deja, ne mums, ne mums, – liūdnai prašneko Korovjovas, – o jam atiteks tas bokalas šalto kaip ledas alaus, apie kurį taip svajojame mudu, vargšai klajūnai, mudviejų padėtis kebli ir liūdna, nežinau, nė ką daryti.

Begemotas tik sielvartingai skėstelėjo rankomis ir užsidėjo kepurę ant apvalios galvos, apaugusios tankiais plaukais, labai panašiais į katino kailį. Bet tuo metu virš pilietės galvos suskambo garsus, bet valdingas balsas:

– Praleiskite, Sofja Pavlovna.

Pilietė su knyga nustebo: žaliojoje gyvatvorėje išniro balta frakuoto flibustjero krūtinė ir smaila barzdžiukė. Jis maloniai žvelgė į du įtartinus driskius ir net gestu kvietė juos užeiti. Arčibaldo Arčibaldovičiaus autoritetas jo vadovaujamame restorane buvo didžiai svarus, ir Sofja Pavlovna klusniai paklausė Korovjovą:

– Jūsų pavardė?

– Panajevas, – mandagiai atsakė šis. Pilietė užrašė šią pavardę ir klausiamai pažvelgė į Begemotą.

– Skabičevskis, – sucypsėjo šis, kažkodėl rodydamas į savo primusą. Sofja Pavlovna užrašė ir šią pavardę ir stumtelėjo knygą lankytojams pasirašyti. Korovjovas šalia pavardės „Panajevas“ pasirašė „Skabičevskis“, o Begemotas šalia „Skabičevskio“ pasirašė „Panajevas“.

Galutinai apstulbindamas Sofją Pavlovną, Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šypsodamasis, nusivedė svečius prie geriausio staliuko kitame verandos pakraštyje, prie staliuko, kurį dengė sodrus šešėlis ir šalia kurio, prasiskverbę pro gyvatvorės properšas, mirguliavo saulės atšvaitai. O Sofja Pavlovna, mirksėdama iš nuostabos, ilgai tyrinėjo keistus parašus, kuriuos nelaukti lankytojai paliko knygoje.

Oficiantus Arčibaldas Arčibaldovičius nustebino ne mažiau negu Sofją Pavlovną. Jis pats atitraukė kėdę, siūlydamas Korovjovui sėstis, mirktelėjo vienam, kažką šnibžtelėjo kitam, ir du oficiantai ėmė suktis aplink naujuosius svečius, kurių vienas pasistatė primusą ant grindų šalia parudavusio pusbačio.

Beregint nuo staliuko dingo senoji gelsvom dėmėm nusėta staltiesė, braškėdama nuo krakmolo ore švystelėjo baltutėlė kaip beduino skraistė nauja, o Arčibaldas Arčibaldovičius tyliai, bet itin išraiškingai jau šnibždėjo pasilenkęs prie pat ausies Korovjovui:

– Kuo galėčiau pavaišinti? Turiu ypatingo eršketuko… nuo architektų suvažiavimo nusukau…

– Žinote… ė… duokit mums apskritai užkąsti… ė… – geraširdiškai sumykė Korovjovas, išsidrėbęs ant kėdės.

– Suprantu, – užsimerkęs reikšmingai atsakė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Padavėjai, išvydę, kaip su įtartinaisiais lankytojais elgiasi restorano šefas, išvijo iš galvos visas abejones ir ėmėsi rimtai triūsti. Vienas jų tuoj kyštelėjo degtuką Begemotui, kuris išsitraukė iš kišenės nuorūką ir įsikišo ją į burną, kitas pripuolė, skambindamas stikliukais, ir ėmė dėlioti šalia valgymo įrankių taureles, stiklinaites ir plonučio stiklo bokalus, iš kurių taip malonu gerti narzaną po tentu… ne, užbėgdami už akių pasakysim… būdavo malonu gerti narzaną po tentu neužmirštamoje Gribojedovo verandoje. – Galiu pasiūlyti jerubės kepsniukų, – melodingai murkė Arčibaldas Arčibaldovičius.

Svečias su įskilusia pensnė pritarė visiems brigo kapitono pasiūlymams ir prielankiai žvelgė į jį pro suaižėjusį stiklą.

Prie gretimo staliuko drauge su žmona, baigiančia kramsnoti kiaulienos eskalopą, pietavo beletristas Petrakovas–Sausvėjis, kuris, būdamas pastabus kaip visi rašytojai, atkreipė dėmesį į Arčibaldo Arčibaldovičiaus paslaugumą ir be galo nustebo. O jo žmoną, labai orią damą, net pavydas suėmė, žvelgiant į pirato atidą Korovjovui, ji net šaukšteliu paskambino… – girdi, kas čia dedasi, mes gaištame, laikas nešti ledus! Kas atsitiko?

Tačiau Arčibaldas Arčibaldovičius, žavingai šyptelėjęs Petrakovai, pasiuntė pas ją oficiantą, o pats nesitraukė nuo savo brangiųjų svečių. Ak, gudrus buvo Arčibaldas Arčibaldovičius! O pastabumu, matyt, nenusileido rašytojams. Arčibaldas Arčibaldovičius žinojo ir apie seansą Varjetė teatre, buvo girdėjęs ir apie daugelį kitų dalykų, nutikusių pastarosiomis dienomis, tačiau nepraleido pro ausis kaip kiti nei žodžio „languotas“, nei žodžio „katinas“. Arčibaldas Arčibaldovičius išsyk suprato, kas per vieni jo svečiai. O supratęs, savaime aišku, nepanoro su jais pyktis. O štai Sofja Pavlovna žiopla kaip reta! Tik pamanykit – užtvėrė šiai porelei kelią į verandą! Beje, ko iš jos norėti.

Niekinamai baksnodama šaukšteliu tirpstančius ledus, Petrakova nepatenkinta žiūrėjo, kaip ant staliuko, prie kurio sėdėjo kažkokiais juokdarių drabužiais apsirengę tipeliai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, auga kalnai gardėsių. Iš dubenėlio, kupino šviežių ikrų, jau kyšojo iki blizgesio nuplaut i salotų lapai… dar mirksnis, ir ant specialiai pristumto atskiro staliuko pasirodė rasotas sidabrinis kibirėlis.

Tik įsitikinęs, kad viskas deramai paruošta, tik tuomet, kai padavėjai atlakino uždengtą keptuvę, kurioje kažkas čirškė, Arčibaldas Arčibaldovičius išdrįso palikti du paslaptinguosius lankytojus, bet prieš tai jiems dar šnibžtelėjo:

– Atsiprašau! Tik minutėlei! Pasižiūrėsiu, kaip ten tie kepsniukai.

Jis nulėkė šalin nuo staliuko ir dingo restorano viduje. Jeigu koks nors stebėtojas būtų galėjęs pasekti tolesnius Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmus, tai jie, be abejonės, jam būtų pasirodę gana keisti.

Šefas nuėjo visai ne į virtuvę pasižiūrėti kepsniukų, o į restorano sandėlį. Savo raktu jis atrakino duris, įėjęs vidun užsidarė, atsargiai, kad nesusiteptų rankogalių, išėmė iš dėžės su ledais du didokus eršketus, suvyniojo juos į laikraštį, tvarkingai perrišo virvute ir padėjo į šalį. Paskui gretimame kambaryje apsižiūrėjo, ar tebėra jo vasarinis paltas šilkiniu pamušalu ir skrybėlė, ir tik tuomet pasuko į virtuvę, kur virėjas rūpestingai ruošė kepsniukus, pirato pažadėtus svečiams.

Reikia pasakyti, kad Arčibaldo Arčibaldovičiaus veiksmai visai nebuvo keisti ir paslaptingi, keistais juos galėjo palaikyti tik paviršutiniškas stebėtojas. Arčibaldo Arčibaldovičiaus elgesį logiškai lėmė ankstesni įvykiai. Gerai žinodamas, kas pastarosiomis dienomis dėjosi mieste, o svarbiausia – apdovanotas fenomenalia nuojauta, Gribojedovo restorano šefas suprato, kad du jo svečiai pietaus, tiesa, prašmatniai ir sočiai, bet užsibus restorane neilgai. Ir nuojauta, niekada neapgaunanti buvusio flibustjero, nesuvedžiojo jo ir šį kartą.

Tuo metu, kai Korovjovas ir Begemotas prisipylė po antrą taurelę puikios ir šaltos dukart valytos maskviškės degtinės ir susidaužė taurelėmis, verandoje pasirodė suprakaitavęs ir susijaudinęs kronikininkas Boba Kandalupskis, išgarsėjęs Maskvoje savo stulbinančia visažinyste. Jis tučtuojau prisėdo prie Petrakovų staliuko. Numetęs savo išpampusį portfelį ant staliuko, Boba beregint lipte prilipo prie Petrakovo ausies ir ėmė šnibždėti kažkokias be galo gundančias naujienas. Tirpdama iš smalsumo, madam Petrakova prikišo ir savo ausį prie putlių ir taukuotų Bobos lūpų. O šis, vogčiomis dairydamasis, vis šnibždėjo ir šnibždėjo, ir galima buvo nugirsti paskirus žodžius, kad ir tokius:

– Prisiekiu garbe! Sodų gatvėje, Sodų gatvėje, – Boba dar labiau prislopino balsą, – kulkos neima! Kulkos… kulkos… benzinas, gaisras… kulkos…

– Štai visus tuos plepius, skleidžiančius šlykščias paskalas, – truputėlį garsiau, negu būtų norėjęs Boba, savo kontraltu sudundėjo pasipiktinusi madam Petrakova, – štai visus juos reikėtų demaskuoti! Na, nieko, sutvarkys dar, sutvarkys juos! Kokie kenksmingi tauškalai!

– Tai ne tauškalai, Antonina Porfirjevna, – suriko netikėlės rašytojo žmonos įskaudintas Boba ir vėl pračiulbo: – Sakau jums, kulkos neima… O dabar gaisras… O jie skriste… skriste, – Boba šnypštė, visai neįtardamas, kad tie, apie kuriuos jis pasakoja, sėdi šalia, mėgaudamiesi jo čiulbesiu.

Beje, tas mėgavimasis netrukus baigėsi. Iš restorano vidaus į verandą ryžtingai įžengė trys vyrai, juosmenis susiveržę diržais, su auliniais batais ir revolveriais rankose.

Priekinis skambiai ir rūsčiai suriko:

– Nė iš vietos! – ir išsyk visi trys ėmė šaudyti, taikydamiesi Korovjovui ir Begemotui į galvas. Šiedu kaipmat ištirpo ore, o iš primuso tiesiai į tentą pliūptelėjo ugnies stulpas.

Tente pradegė skylė, panaši į žiojėjančius nasrus su tamsiais kraštais, ta skylė ėmė plėstis į visas šalis. Ugnis, išsiveržusi pro išdegusią skylę, pakilo ligi pat Gribojedovo namų stogo. Ūmai užsiplieskė antrame aukšte ant redakcijos palangės gulintys segtuvai su popieriais, paskui liepsna persimetė į užuolaidas, o dar vėliau, tarytum dumplėm pučiama, ugnis gausdama pasklido po visus tetulės namus.

Po kelių sekundžių asfaltuotais takeliais, vedančiais link ketinės bulvaro tvoros, už kurios trečiadienio vakarą išniro niekieno nesuprastas pirmasis nelaimės pranašas Ivanuška, dabar skuodė nebaigę valgyti rašytojai, oficiantai, Sofja Pavlovna, Boba, Petrakova, Petrakovas.

Iš anksto išėjęs pro šonines duris, niekur nebėgdamas ir neskubėdamas, lyg kapitonas, kuris paskutinis privalo palikti degantį brigą, ramiai stovėjo Arčibaldas Arčibaldovičius, apsivilkęs vasariniu paltu su šilkiniu pamušalu, po pažastim pasikišęs du rąstigalių didumo eršketus.

Populiariausi