Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(30 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXX skyrius

METAS! METAS!

 

 

– Žinai, – kalbėjo Margarita, – kai tu praeitą naktį užmigai, aš kaip tik skaičiau apie tamsą, atslinkusią nuo Viduržemio jūros… ir apie tuos stabus, ak, auksinius stabus. Jie kažkodėl visą laiką neišeina man iš galvos. Man atrodo, kad ir dabar bus lietus. Jauti, kaip gaiviai padvelkė vėjas?

– Visa tai puiku ir gražu, – rūkydamas ir ranka sklaidydamas dūmus, atsakė meistras, – tie stabai, dievai jų nematė, bet kas toliau bus, visai nenumanau! Jiedu kalbėjosi saulei leidžiantis, kaip tik tuo metu, kai į terasą pas Volandą atkako Levis Matas. Pusrūsio langelis buvo pravertas, ir, jeigu kas nors būtų žvilgtelėjęs į vidų, jį būtų nustebinusi keista pašnekovų išvaizda. Margarita ant nuogo kūno buvo užsimetusi juodą apsiaustą, o meistras vilkėjo ligoninės drabužiais. Taip buvo todėl, kad Margarita neturėjo kuo apsirengti, nes visi jos drabužiai liko namie, ir, nors tie namai buvo netoli, žinia, nebuvo nė kalbos apie tai, kad ji galėtų tenai nueiti ir parsinešti savo daiktus. O meistras, kurio visi kostiumai kabojo spintoje, tarsi jis nė nebūtų niekur išvykęs, paprasčiausiai nenorėjo persirengti, aiškindamas Margaritai, kad tučtuojau prasidės kvailiausios istorijos. Tiesa, meistras pirmą kartą po anos rudens nakties nusiskuto (ligoninėje jam mašinėle apkirpdavo barzdą).

Kambarys irgi atrodė keistokai, šiame chaose sunku buvo susigaudyti. Ant kilimo gulėjo rankraščiai, jie gulėjo ir ant sofos. Ant krėslo buvo padėta atskleista knyga. O ant apskrito stalo stovėjo sukrauti valgiai, tarp jų ir keli buteliai. Iš kur atsirado visi tie valgiai ir gėrimai, nežinojo nei Margarita, nei meistras. Atsibudę jiedu viską pamatė ant stalo.

Išmiegoję ligi šeštadienio vakaro, meistras ir jo draugė jautėsi atsigavę, tik viena smulkmena dar priminė vakarykščius nuotykius. Abiem truputį gėlė kairįjį smilkinį.

Tačiau bet kas, pasiklausęs jų pokalbio pusrūsio kambarėlyje, būtų galėjęs įsitikinti, kad abiejų psichika gerokai pasikeitusi. Bet klausytis jų pokalbio nebuvo kam. Šis kiemelis tuo ir buvo puikus, kad visada buvo tuščias. Kasdien vis vešliau žaliuojančios liepos ir gluosnis palangėje skleidė pavasario kvapą, ir lauke kylant is vėjelis nešė šį kvapą į pusrūsį.

– Kad tave kur velniai! – nelauktai sušuko meistras. – Tik pamanyk, kas dedasi, – jis užgesino peleninėje nuorūką ir suspaudė delnais galvą. – Klausyk, juk tu protingas žmogus ir niekados nebuvai pamišusi. Ar tu tikrai tiki, kad vakar mes buvome pas šėtoną?

– Tikrai tikiu, – atsakė Margarita.

– Žinoma, žinoma, – ironiškai tarė meistras, – vadinasi, vietoj vieno bepročio dabar atsirado du! Ir vyras, ir žmona, – jis iškėlė rankas į dangų ir suriko: – Ne, čia jau velnias žino, kas darosi, velnias, velnias, velnias!

Užuot atsakiusi, Margarita griuvo ant sofos, ėmė kvatotis, mataruoti basomis kojomis ir tik paskui sušuko:

– Oi, neištversiu! Oi, neištversiu! Tik pasižiūrėkit, į ką tu panašus!

Kol susigėdęs meistras timpčiojo ilgas apatines ligoninės kelnes, Margarita kvatojosi, bet paskui surimtėjo.

– Dabar tu nejučiomis pasakei teisybę, – prabilo ji, – velnias žino, kas darosi, ir velnias, patikėk, viską sutvarkys! – jos akys ūmai sublizgo, ji stryktelėjo nuo sofos, pasileido šokti vietoje ir šūkčioti: – Kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kokia aš laiminga, kad sudariau su juo sandėrį! O šėtone, šėtone… Mielasis mano, tamsta turėsi gyventi su ragana, – tada ji puolė prie meistro, apsikabino jo kaklą ir ėmė bučiuoti lūpas, nosį, skruostus. Juodų išsidraikiusių plaukų sruogos kuteno jam veidą, nuo bučinių kaito skruostai ir kakta.

– O tu iš tikrųjų pasidarei panaši į raganą.

– Aš juk nė neneigiu, – atsakė Margarita, – esu ragana ir labai tuo džiaugiuosi!

– Na gerai, – kalbėjo meistras, – jei ragana, tai ragana. Puiku! O aš, matyt, esu pagrobtas iš ligoninės! Irgi labai gražu. Tarkim, kad ir čionai sugrąžintas… Galima net įsivaizduoti, kad niekas mudviejų nepasiges… Tačiau sakyk man, dėl Dievo meilės, kaip ir iš ko mes gyvensim? Taip kalbėdamas, aš rūpinuosi tavimi, patikėk!

Tuo metu langelyje pasirodė bukanosiai batai ir apačia kelnių siaurais dryželiais. Paskui tos kelnės sulinko per kelius ir dienos šviesą užtemdė masyvus kažkieno užpakalis.

– Aloizijau, tu namie? – kažkur aukštai, viršum kelnių, paklausė balsas už lango.

– Štai, prasideda, – tarė meistras.

– Aloizijus? – pasidomėjo Margarita, prisiartinusi prie lango. – Jis vakar suimtas. O kas jo teiraujasi? Jūsų pavardė?

Akies mirksniu keliai ir užpakalis dingo, pasigirdo vartelių pokštelėjimas, ir viskas vėlei nurimo. Margarita griuvo ant sofos ir ėmė taip kvatotis, kad net ašaros ištryško jai iš akių. Bet kai ji nurimo, jos veido išraiška nepaprastai pasikeitė, ji prašneko rimtai ir kalbėdama nuslydo nuo sofos, prišliaužė prie meistro kojų ir, žvelgdama į akis, ėmė glostyti jo galvą.

– Vargšeli mano, kiek tu prisikentei, kiek tu prisikentei! Tik aš viena žinau. Pažvelk, tavo plaukuose žilos gijelės, amžina raukšlė palei lūpas. Vieninteli mano, mielasis mano, negalvok apie nieką. Tu turėjai labai daug galvoti, dabar aš galvosiu už tave! Ir aš pažadu tau, pažadu, kad viskas bus nuostabiai gerai.

– Aš nieko nebijau, Margo, – ūmai atsakė jai meistras, pakėlė galvą ir pasirodė jai toks, koks buvo tuomet, kai kūrė tai, ko niekados nematė, bet aiškiai žinojo, kad taip buvo, – nebijau, nes jau viską patyriau. Aš gąsdintas pergąsdintas, manęs nebegalima išgąsdinti.

Bet man gaila tavęs, Margo, štai kur bėda, štai kodėl aš visą laiką kartoju vieną ir tą patį.

Atsipeikėk! Kam tau žlugdyti savo gyvenimą su elgeta ir paliegėliu? Grįžk namo!

Gailiuosi tavęs, todėl taip kalbu.

– Ak tu, – kratydama susivėlusią galvą, šnibždėjo Margarita, – ak tu, netikėli, nelaimingas žmogau. Vakar aš visą naktį tirtėjau nuoga dėl tavęs, atsisakiau savo prigimties, išmainiau ją į kitą, mėnesių mėnesius kiūtojau tamsioje kamarėlėje ir galvojau tik apie vieną dalyką – apie audrą virš Jeršalaimo, aš visas akis išverkiau, o dabar, kai mus užgriuvo laimė, tu mane veji? Na ką gi, aš išeisiu, išeisiu, bet atsimink, kad tu žiaurus žmogus! Jie nuniokojo tavo sielą!

Graudus švelnumas užliejo meistro širdį, jis nežinia kodėl pravirko, įsikniaubęs Margaritai į plaukus. Jos pirštai virpėdami glostė meistro smilkinius, raudodama ji kuždėjo:

– Gijos, baltos gijos, mano akyse tavo galvą apkrenta sniegas, ak, vargšė kankinio galva! Žiūrėk, kokios tavo akys! Jose – dykuma… O pečiai, naštos slegiami pečiai…

Suluošino, suluošino… – jau be sąryšio kalbėjo Margarita, krūpčiodama nuo raudos.

Tuomet meistras nusibraukė ašaras, pakėlė klūpančią Margaritą, atsistojo ir tvirtu balsu tarė:

– Gana! Tu mane sugėdinai. Aš niekada daugiau nepasiduosiu silpnadvasiškumui ir nekalbėsiu daugiau apie tai, būk rami. Žinau, kad mes abu esame aukos psichinės ligos, kurią, galimas daiktas, aš perdaviau tau… Na, ką gi, drauge nešim šią naštą.

Margarita palietė lūpomis meistro ausį ir sušnibždėjo:

– Prisiekiu tau tavo gyvybe, prisiekiu tavo nuspėtu žvaigždininko sūnum, viskas bus gerai.

– Gerai, gerai, – atsiliepė meistras ir nusijuokęs pridūrė: – Žinoma, kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, kaip kad mudu su tavim, jie pradeda ieškoti antgamtiškų jėgų pagalbos! Na, ką gi, sutinku ir aš jos ieškoti. – Na matai, na matai, dabar tu toks kaip anksčiau, tu juokauji, – atsakė Margarita, – trauk velniai visus tavo mokytus žodžius. Antgamtiškos ar neantgamtiškos – ar ne tas pats? Aš noriu valgyti.

Ir ji nusitempė meistrą už rankos prie stalo.

– Kažin, ar tie valgiai tučtuojau neprasmegs skradžiai žemės arba neišskris pro langą? – visai nusiraminęs kalbėjo jis.

– Neišskris!

Tą pačią akimirką pro langelį pasigirdo sniaukrojantis balsas:

– Ramybė jums.

Meistras krūptelėjo, o Margarita, jau pripratusi prie netikėtumų, šūktelėjo:

– Juk tai Azazelas! Ak, kaip džiugu, kaip šaunu! – ir ji, sušnibždėjusi meistrui: – Va matai, matai, kad mūsų nepalieka vienų! – šoko atidaryti durų.

– Bent susisiaustum, – riktelėjo meistras jai pavymui.

– Nusispjaut, – atsiliepė Margarita jau iš koridoriaus.

Ir štai Azazelas jau lankstėsi, sveikinosi su meistru, žybčiojo jam savo žvaira akimi, o Margarita šūkčiojo:

– Ak, kaip smagu! Niekuomet gyvenime taip nesidžiaugiau! Atleiskite, Azazelai, kad aš nuoga!

Azazelas prašė nesijaudinti, sakėsi matęs ne tik nuogų moterų, bet net moterų su visai nudirta oda, mielai atsisėdo prie stalo, prieš tai kertelėn palei krosnį padėjęs kažkokį ryšulį, susuktą į tamsų brokatą.

Margarita įpylė Azazelui konjako, ir šis su malonumu išgėrė. Nenuleisdamas nuo jo akių, meistras pastalėje patyliukais žnaibė sau kairės rankos riešą. Bet žnaibymas negelbėjo. Azazelas neištirpo ore, tiesą sakant, nebuvo nė tokio reikalo. Tas rusvaplaukis mažaūgis žmogelis visai nebuvo baisus, – gal tik tas baltas valkius ant akies, tačiau tokių dalykų būna ir be jokių burtų, gal tik jo apranga ne visai įprasta – kažkokia sutana ar apsiaustas – tačiau, gerai pagalvojus, ir tokių drabužių būna. Konjaką jis irgi gėrė šauniai kaip visi normalūs žmonės, pilnomis taurelėmis, neužkąsdamas. Nuo to konjako meistrui ėmė svaigti galva, jis pagalvojo:

„Ne, Margarita teisi! Aišku, kad priešais mane sėdi velnio pasiuntinys. Juk aš pats visai neseniai, užpraeitą naktį, įrodinėjau Ivanui, kad anas prie Patriarcho tvenkinių tikrai buvo sutikęs šėtoną, o dabar kažkodėl išsigandau šios minties ir pradėjau kažką pliaukšt i apie hipnozę ir haliucinacijas. Kokia čia, po velniais, hipnozė!“ Jis atidžiau įsižiūrėjo į Azazelą ir pamatė, kad pastarojo akyse slypi kažkoks rūpestis, kažkokia mintis, kurios jis kol kas nesako. „Jis ne šiaip sau atėjo į svečius, jis turi kažkokią užduotį“, – pamanė meistras.

Pastabumas jo neapgavo.

Išlenkęs trečią stikliuką konjako, kuris Azazelo nėmaž neveikė, svečias taip prašneko:

– Jaukus rūsiukas, velniai mane griebtų! Tik štai klausimas: ką veikti tame rūsyje!

– Ir aš tą patį sakau, – nusijuokęs atsiliepė meistras.

– Azazelai, kam jūs užduodat man širdį? – paklausė Margarita. – Kaip nors!

– Ką jūs, ką jūs, – sušuko Azazelas. – Aš visai nenorėjau užduoti jums širdies. Aš ir pats manau – kaip nors. Beje! Vos nepamiršau, mesiras siunčia jums linkėjimų, taip pat liepė pasakyti, kad kviečia jus į nedidelę iškylą, jeigu, žinoma, jūs panorėsite. Ką jūs į tai pasakysite?

Margarita pastalėje koja bakstelėjo meistrą. – Su didžiausiu malonumu, – atsakė meistras, stebėdamas Azazelą, o šis vėl prabilo:

– Tikimės, kad ir Margarita Nikolajevna neatsisakys?

– Aš tikrai neatsisakysiu, – tarė Margarita, ir jos koja vėl užkliudė meistro blauzdą.

– Nuostabu! – apsidžiaugė Azazelas. – Mėgstu greitą darbą! Viens, du – ir baigta! Ne taip, kaip anąsyk Aleksandro sodelyje.

– Ak, Azazelai, nepriminkit man! Tuomet buvau kvaila. Beje, manęs negalima labai smerkti – juk ne kasdien pasitaiko susitikti piktąją dvasią!

– Išties, – patvirtino Azazelas, – kasdien susitikti būtų daug maloniau!

– Man ir pačiai patinka greitis, – įsijautusi kalbėjo Margarita, – patinka greitis ir nuogybė… Kaip iš mauzerio – žybt! Ak, kaip jis šaudo, – šūktelėjo Margarita meistrui. – Septyniukė po pagalve, į bet kurią akį! – Margarita apgirto, jos akys žibėjo.

– Ir vėl pamiršau, – riktelėjo Azazelas, plojęs sau per kaktą, – visai nuo koto nusivariau.

Juk mesiras siunčia jums dovanų, – jis pasisuko į meistrą, – butelį vyno. Prašom atkreipti dėmesį, tai tas pats vynas, kurį gėrė Judėjos prokuratorius. Falerno vynas.

Savaime aišku, kad tokia retenybė labai sudomino ir Margaritą, ir meistrą. Azazelas iš tamsaus laidotuvių brokato išvyniojo apgliaumėjusį ąsotį. Jie uostė vyną, paskui prisipylė stiklines, žvelgė pro jį į temstantį prieš audrą langą. Regėjo, kaip viskas dažosi kraujo spalva.

– Į Volando sveikatą! – pakėlusi savo stiklinę, sušuko Margarita.

Visi trys palietė stiklines lūpomis ir nugėrė po didelį gurkšnį. Tučtuojau aptemęs prieš audrą pasaulis ėmė gest i meistro akyse, jam užėmė kvapą, jis pajuto, kad ateina galas.

Meistras dar spėjo pamatyt i, kaip mirtinai išblyškusi Margarita bejėgiškai ištiesė į jį rankas, sukniubo ant stalo, paskui susmuko ant grindų.

– Žudikas, – dar spėjo šūktelėti meistras. Jis mėgino sugriebti gulintį ant stalo peilį ir smogti Azazelui, bet ranka bejėgiškai nuslydo staltiese, visas rūsys nusidažė juoda spalva, o paskui visai išnyko. Jis nugriuvo aukštielninkas, ir griūdamas prasiskėlė smilkinį į rašomojo stalo kampą.

Kai nunuodytieji nutilo, Azazelas šokosi veikti. Pirmiausiai jis išlėkė pro langą ir po kelių sekundžių buvo name, kuriame gyveno Margarita Nikolajevna. Visuomet kruopščiai ir tiksliai savo pareigas at liekąs Azazelas norėjo pasitikrinti, ar viskas padaryta kaip reikiant. Viskas vyko kaip pridera. Azazelas pamatė, kaip grįžtančio vyro laukiant i paniurusi moteris išėjo iš savo miegamojo, ūmai išblyško, stvėrėsi už širdies ir, bejėgiškai riktelėjusi:

– Nataša! Kas nors… čionai! – susmuko svetainėje ant grindų, nepriėjusi iki kabineto.

– Tvarka, – tarė Azazelas. Po akimirksnio jis jau stovėjo šalia parblokštų meilužių.

Margarita gulėjo, įsikniaubusi veidu į kilimėlį. Savo geležinėmis rankomis Azazelas apvertė ją tarsi lėlę veidu aukštyn ir įbedė į ją žvilgsnį. Beregint nunuodytos moters veidas ėmė mainytis. Net artėjančios audros prietemoje buvo matyti, kaip dingsta jos laikinas raganos žvairumas, kaip švelnėja žiaurūs pasiutėlės bruožai. Numirėlės veidas nušvito, išsišiepę plėšrūnės nasrai pavirto paprasčiausia kančios perkreipta moters burna.

Tuomet Azazelas pražiodė jos baltus dantis ir įlašino gerklėn keletą lašų to paties vyno, kuriuo ją buvo nunuodijęs. Margarita atsiduso, pati, be Azazelo pagalbos, ėmė keltis, atsisėdo ir silpnu balsu paklausė:

– Už ką, Azazelai, už ką? Ką jūs man padarėte?

Ji pamatė gulintį meistrą, krūptelėjo ir sušnibždėjo:

– Šito nesitikėjau… žmogžudys! – Taigi ne, ne, – atsakė Azazelas, – tuojau jis atsikels. Ak, kodėl jūs tokia nervinga!

Margarita iškart juo patikėjo, toks įtaigus buvo rusvaplaukio demono balsas. Ji pašoko stipri ir žvali ir padėjo girdyti vynu gulintį. Atsimerkęs šis niauriai dėbtelėjo ir neapykantos kupinu balsu pakartojo paskutinį savo žodį:

– Žudikas…

– Ak! Už gerą darbą visuomet atsilyginama įžeidimu, – atsakė Azazelas. – Nejau jūs akli? Greičiau praregėkite!

Tuomet meistras pakilo, apsidairė aplink guviomis ir šviesiomis akimis ir paklausė:

– Ką reiškia šis naujas būvis?

– Jis reiškia, – atsakė Azazelas, – kad jums metas. Girdite jau dunda audra? Temsta.

Žirgai kasa žemę, krūpsi mažas sodelis. Atsisveikinkit su rūsiu, atsisveikinkit kuo greičiau.

– Suprantu, – tarė meistras dairydamasis, – jūs mus nužudėte, mes mirę. Ak, kaip išmintinga! Pačiu laiku! Dabar aš viską supratau.

– Atleiskite, meldžiamasis, – atsakė Azazelas, – ką aš girdžiu? Juk jūsų draugė vadina jus meistru, juk jūs mąstote, kaipgi tad galite būti miręs? Nejaugi tam, kad jaustumėtės esąs gyvas, jums būtinai reikia tupėti rūsyje, apsirengus marškiniais ir ligoninės kelnėmis? Juokinga!

– Supratau viską, ką jūs pasakėte, – šūktelėjo meistras, – daugiau nebereikia! Jūs teisus, tūkstantį kartų teisus!

– Didysis Volandas! – pritarė jam Margarita, – Didysis Volandas! Jis sugalvojo kur kas geriau negu aš. Tiktai romaną, romaną, – šaukė ji meistrui, – romaną pasiimk, kad ir kur skristum!

– Nereikia, – atsakė meistras, – aš prisimenu jį atmintinai.

– Bet tu nepamirši nė žodžio… nė žodžio? – klausinėjo Margarita, glausdamasi prie mylimojo ir šluostydama jam kraują nuo smilkinio.

– Nesirūpink! Aš jau nieko ir niekados nepamiršiu, – atsakė šis.

– Tuomet ugnis! – šūktelėjo Azazelas. – Ugnis, nuo kurios viskas prasidėjo ir kuria mes viską užbaigiame!

– Ugnis! – siaubingai suklykė Margarita. Pokštelėjo pusrūsio langelis, vėjas nubloškė į šalį užuolaidą. Danguje pasigirdo smagus ir trumpas grumėjimas. Azazelas įkišo ranką su ilgais nagais į krosnį, ištraukė rūkstantį nuodėgulį ir padegė staltiesę ant stalo. Paskui padegė šūsnį senų laikraščių ant sofos, paskui rankraščius ir užuolaidą.

Meistras, jau svaiginamas būsimo šuoliavimo, čiupo nuo lentynos kažkokią knygą, pašiaušė jos lapus, metė ant degančios staltiesės, ir knyga plykstelėjo smagia ugnimi.

– Dek, dek, praėjęs gyvenime!

– Dekite, kančios! – šaukė Margarita.

Kambaryje jau plazdėjo purpurinės liepsnos, ir visas trejetas kartu su dūmais išvirto pro duris, užbėgo akmeniniais laiptukais į viršų ir atsidūrė kiemelyje. Pirmiausiai jie išvydo sėdinčią ant žemės namo savininko virėją; šalia gulėjo pabirusios bulvės ir keli ryšeliai svogūnų. Virėjos būsena buvo suprantama. Trys juodi žirgai šnarpštė palei daržinėlę, krūpčiojo, fontanais drabstė žemes. Margarita pirma šoko į balną, paskui ją – Azazelas; o galų gale – meistras. Virėja suvaitojusi taisėsi kelti ranką ir peržegnoti juos, bet Azazelas grėsmingai suriko nuo žirgo:

– Ranką nupjausiu! Jis sušvilpė, ir žirgai, laužydami liepų šakas, pakilo ir įsirėžė į pažeme slenkantį juodą debesį. Tučtuojau pro rūsio langelį išsiveržė dūmai. Apačioje pasigirdo silpnas ir gailus virėjos riksmas:

– Degam!..

Žirgai jau lėkė virš Maskvos stogų.

– Aš noriu atsisveikinti su miestu, – šūktelėjo meistras Azazelui, jojančiam priekyje.

Perkūnija nustelbė frazės pabaigą. Azazelas linktelėjo galva ir paleido savo žirgą šuoliais.

Į juos dideliu greičiu lėkė debesis, dar nepratrūkęs lietum.

Jie skrido virš bulvaro, matė, kaip žmonių figūrėlės sprunka į šalis, slepiasi nuo lietaus.

Krito pirmieji lašai. Jie praskrido virš dūmų – tiek teliko iš Gribojedovo. Jie praskrido viršum miesto, kurį jau globė tamsa. Virš jų žybčiojo žaibai. Paskui vietoj stogų pasirodė žaluma. Tik tada kliūstelėjo lietus, paversdamas skrendančius trim milžiniškais vandens burbulais.

Margarita jau buvo patyrusi skrydžio jausmą, o meistras – ne, todėl jis nustebo, kad jie taip greitai pasiekė tikslą, atkako pas žmogų, su kuriuo jis dar norėjo atsisveikinti, nes daugiau neturėjo su kuo. Pro lietaus šydą jis išsyk atpažino Stravinskio klinikos pastatą, upę ir labai nuodugniai išžvalgytą šilą kitame krante. Jie nusileido giraitės laukymėje, netoli nuo klinikos.

– Aš jūsų čia palauksiu, – šūktelėjo Azazelas, susidėjęs rankas ant krūtinės, čia išnirdamas žaibų šviesoje, čia vėl dingdamas pilkoje migloje, – paskubėkit.

Meistras ir Margarita nušoko nuo žirgų ir nuskrido, šmėsčiodami lyg šešėliai, per klinikos sodą. Dar po akimirkos meistras įprastu judesiu atstūmė groteles, skiriančias kambarį Nr. 117 nuo balkono, Margarita sekė jam iš paskos. Nematomi, niekieno nepastebėti, jie įėjo pas Ivanušką, griaudžiant ir stūgaujant audrai. Meistras sustojo prie lovos.

Ivanuška gulėjo nekrusteldamas, kaip ir tuomet, kai pirmą kartą regėjo audrą šiuose atilsio namuose. Tačiau jis neverkė kaip anąsyk. Gerai įsižiūrėjęs į tamsų siluetą, įsmukusį vidun iš balkono, jis atsisėdo, ištiesė rankas ir džiugiai tarė:

– A, tai jūs! O aš jūsų vis laukiu, laukiu. Štai ir jūs, kaimyne.

Meistras atsakė:

– Čia aš! Bet apgailestauju, kad nebegalėsiu būti jūsų kaimynas. Aš išskrendu visiems laikams ir atėjau pas jus tik atsisveikinti.

– Aš tai žinojau, nujaučiau, – tyliai tarė Ivanas ir paklausė:– Jūs susitikote jį?

– Taip, – atsakė meistras, – aš atėjau atsisveikinti, nes jūs buvote vienintelis žmogus, su kuriuo aš paskutiniu metu kalbėjausi.

Ivanuška nušvito ir tarė:

– Gerai, kad užsukote čionai. Aš juk savo žodį ištesėsiu, eilėraštukų daugiau neberašysiu. Mane dabar kiti dalykai domina, – Ivanuška nusišypsojo ir pamišėlio akimis pažvelgė, kažkur pro meistro petį, – aš ką kita noriu parašyti. Žinote, čia gulėdamas aš daug ką supratau.

Meistrą sujaudino šie žodžiai, jis prisėdo ant Ivanuškos lovos krašto ir prašneko:

– Ir puiku, puiku. Jūs parašysite tęsinį apie jį!

Ivanuškos akys sužibo.

– O jūs pats neberašysite? – čia jis panarino galvą ir susimąstęs pridūrė: – Tiesa… Ką aš čia kalbu, – Ivanuška dėbtelėjo į grindis, bailiai apsižvalgė. – Taip, – tarė meistras, ir jo balsas Ivanuškai pasirodė nepažįstamas ir duslus, – aš apie jį neberašysiu. Aš būsiu užsiėmęs kitais darbais.

Audros šniokštesį perskrodė tolimas švilpimas.

– Girdite? – paklausė meistras.

– Audra šniokščia…

– Ne, tai mane kviečia, man metas, – paaiškino meistras ir atsikėlė nuo lovos.

– Palaukite! Dar vienas klausimas, – paprašė Ivanas, – ar suradote ją? Ar ji liko jums ištikima?

– Štai ji, – atsakė meistras ir parodė į sieną. Nuo baltos sienos atsiskyrė tamsi Margarita ir priėjo prie lovos. Ji žvelgė į gulintį jaunuolį, ir jos akys buvo kupinos sielvarto.

– Vargšas, vargšas, – be garso sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie lovos.

– Kokia graži, – be pavydo, bet liūdnai, su kažkokiu tyliu grauduliu pratarė Ivanas, – mat kaip puikiai susiklostė jūsų likimas. O man ne taip, – jis pagalvojo, paskui susimąstęs pridūrė: – Beje, o gal ir taip…

– Taip, taip, – sušnibždėjo Margarita ir pasilenkė prie pat gulinčiojo, – va pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas bus kaip pridera… patikėkit manimi, aš jau visko mačiusi, viską žinau.

Gulintis jaunuolis apkabino jos kaklą, o jinai jį pabučiavo.

– Sudie, mokiny, – vos girdimu balsu pasakė meistras ir ėmė tirpti ore. Jis dingo, drauge su juo dingo ir Margarita. Balkono grotelės užsivėrė.

Ivanuška apėmė nerimas. Jis atsisėdo lovoje, išgąstingai apsižvalgė, net suvaitojo, ėmė šnekėtis pats su savim, atsikėlė. Audra vis smarkėjo ir, matyt, sudrumstė jo sielą. Jaudino jį ir skubūs žingsniai, duslūs balsai už durų, staiga pasiekę prie nuolatinės tylos jau pripratusią jo klausą. Nervindamasis ir krūpčiodamas jis pašaukė:

– Praskovja Fiodorovna!

Praskovja Fiodorovna jau įžengė į kambarį, susirūpinusiu žvilgsniu klausiamai žiūrėdama į Ivanušką.

– Kas? Kas nutiko? – paklausė ji. – Audra gąsdina? Na, nieko, nieko… Tuoj jums padėsime. Tuoj pakviesiu daktarą.

– Ne, Praskovja Fiodorovna, nereikia kviesti daktaro, – tarė Ivanuška, neramiai žvelgdamas ne į Praskovją Fiodorovną, o į sieną, – man nieko baisaus neatsitiko. Jūs nebijokite, aš jau atgavau nuovoką. Verčiau pasakykite, – nuoširdžiai paprašė Ivanas, – kas ten dabar atsitiko šalia, šimtas aštuonioliktame kambaryje?

– Aštuonioliktame? – pasitikslino Praskovja Fiodorovna, ir jos akys ėmė lakstyti į šalis, – ogi nieko ten neatsitiko.

Bet jos balsas skambėjo dirbtinai, Ivanušką tai tučtuojau pastebėjo ir tarė:

– Et, Praskovja Fiodorovna! Jūs tokia atviraširdė moteris… Manote, siautėt pradėsiu?

Ne, Praskovja Fiodorovna, aš nesiautėsiu. Verčiau pasakykite teisybę. Aš juk per sieną viską jaučiu.

– Pasimirė ką tik jūsų kaimynas, – sušnibždėjo atviraširdė geroji Praskovja Fiodorovna, neatsispyrusi prašymui, ir, apšviesta žaibo, su baime pažvelgė į Ivanušką. Tačiau Ivanuškai nieko baisaus neatsitiko. Jis tik reikšmingai pakėlė pirštą ir tarė:

– Taip ir maniau! Praskovja Fiodorovna, tikėkit manimi – šiuo metu mieste mirė dar vienas žmogus. Aš net žinau kas… – čia Ivanušką paslaptingai šyptelėjo. – Moteris.

 

Populiariausi