Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(31 Skyrius iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

XXXI skyrius

VOROBJOVO KALNUOSE

 

 

Audros neliko nė ženklo, danguje, it arka apgaubusi visą Maskvą, švietė margaspalvė vaivorykštė, semdama vandenį iš Maskvos upės. Aukštai ant kalvos progumoje tarp dviejų giraičių dūlavo trys tamsūs siluetai. Volandas, Korovjovas ir Begemotas sėdėjo balnuose ant juodų žirgų, žvelgdami į kitapus upės išsidriekusį miestą, kur lūžinėjantys saulės atspindžiai žaižaravo tūkstančiuose langų, atsuktų į vakarus, į žaislinius Devičės vienuolyno bokštus.

Danguje pasigirdo šniokštimas. Azazelas juodu apsiaustu ir įkandin jo skridę meistras ir Margarita sykiu nusileido šalia lūkuriuojančios trijulės.

– Teko jus sutrukdyti, Margarita Nikolajevna ir meistre, – prašneko Volandas, truputį patylėjęs, – bet jūs negalėsite manim skųstis. Nemanau, kad jūs gailėsitės. Na, ką gi, – kreipėsi jis į meistrą, – atsisveikinkite su miestu. Mums metas, – Volandas ištiesė ilga juoda pirštine apmautą ranką ton pusėn, kur aibė saulių anapus upės lydė stiklus, kur virš tų saulių slūgsojo migla ir dūmai, kur garavo per dieną įkaitęs miestas.

Meistras šoko iš balno ir, palikęs raitelius, nubėgo prie skardžio. Juodas apsiaustas vilkosi žeme. Meistras žvelgė į miestą. Pirmą akimirką širdį suspaudė liūdesys, tačiau netrukus tas liūdesys virto saldžia nerimastim, čigonišku valkatos jauduliu.

– Visiems laikams! Sunku tatai net suvokti! – sušnibždėjo meistras, laižydamasis sausas, suskirdusias lūpas. Jis visas sukluso ir ėmė tyrinėti savąją širdį. Jam pasirodė, kad susijaudinimas virto į baisią kruviną nuoskaudą. Bet toji nuoskauda nebuvo patvari, ji išnyko, ją kažkodėl pakeitė išdidus abejingumas, o abejingumą – nuolatinės ramybės nuojauta.

Būrelis raitelių tylomis laukė meistro. Raiteliai žiūrėjo, kaip juoda aukšta figūra gestikuliuoja ant pačios skardžio atbrailos, čia pakelia galvą, lyg mėgindama žvilgsniu perskristi visą miestą ir pasižiūrėti kas ten, už jo ribų, čia nusvarina galvą, lyg tyrinėdama ištryptą skurdžią žolę po kojomis.

Tylą sudrumstė nuobodulio kamuojamas Begemotas.

– Metre, leiskite man prieš kelionę, – prašneko jis, – švilptelėti atsisveikinant.

– Tu gali išgąsdinti damą, – atsakė Volandas, – beje, nepamiršk, kad tavo šiandieniniai paikiojimai baigėsi.

– Ak ne, ne, mesire, – atsiliepė Margarita, įsisprendusi į šonus, sėdėdama balne it amazonė su nuleistu ligi žemės smailėjančiu šleifu, – leiskite jam, tegu švilpteli. Prieš kelionę mane apėmė liūdesys. Ar ne tiesa, mesire, juk liūdėti natūralu net tada, kai žmogus žino, kad kelio gale jo laukia laimė? Tegu palinksmina mus, nes bijau, kad viskas baigsis ašaromis ir nuotaika prieš kelionę bus sugadinta!

Volandas linktelėjo Begemotui, šis išsyk pagyvėjo, nušoko ant žemės, susikišo į burną pirštus, išpūtė žandus ir sušvilpė. Margaritai suspengė ausyse. Jos žirgas šoko piestu, giraitėje nuo medžių pabiro sausos šakos, pakilo visas pulkas varnų ir žvirblių, dulkių stulpas nuskrido link upės, garlaivėlyje, kuris tuo metu slinko pro prieplauką, keliems keleiviams nulėkė į vandenį kepurės.

Meistras krūptelėjo, tačiau neatsisuko, ėmė dar smarkiau gestikuliuoti, keldamas ranką į dangų, tarsi grasindamas miestui.

Begemotas su pasididžiavimu apsidairė. – Nesiginčysiu, švilptelėta, – atlaidžiai tarė Korovjovas, – tikrai švilptelėta, tačiau, vertinant objektyviai, švilptelėta tik vidutiniškai!

– Aš juk ne regentas, – įsižeidęs oriai atsakė Begemotas ir netikėtai pamerkė akį Margaritai.

– O gal ir man pabandyti, prisimenant senus laikus, – tarė Korovjovas, pasitrynė rankas, papūtė į pirštus.

– Tu man žiūrėk, – pasigirdo nuo žirgo rūstus Volando balsas, – kad nebūtų aukų!

– Mesire, patikėkit, – atsiliepė Korovjovas ir prisidėjo ranką prie širdies, – aš tik juokais… – ūmai jis ištįso, lyg būtų buvęs guminis, iš dešinės rankos pirštų sumezgė kažkokią painią figūrą, ėmė suktis kaip sraigtas, o paskui, smarkiai įsisukęs, sušvilpė.

To švilpesio Margarita neišgirdo, bet jinai jį išvydo tą akimirką, kai sykiu su karštakrauju savo žirgu buvo nublokšta maždaug dešimtį sieksnių į šoną. Šalimais nugriuvo su visomis šaknimis išrautas ąžuolas, ligi pat upės supleišėjo žemė. Milžiniškas kranto luitas su prieplauka ir restoranu nuvirto į upę. Vanduo upėje užvirė, aukštyn liuoktelėjusi banga išmetė į priešingą slėnų žaliuojantį krantą garlaivėlį su sveikutėliais keleiviais. Prie šnarpščiančio Margaritos žirgo kojų nukrito kuosa, užmušta Fagoto švilptelėjimo.

Tas švilptelėjimas išgąsdino meistrą. Jis griebėsi už galvos ir pasileido bėgti link būrelio laukiančių palydovų.

– Na, ką gi, – nuo savo žirgo aukštumos kreipėsi į jį Volandas, – visos sąskaitos apmokėtos? Atsisveikinimas baigtas?

– Taip, baigtas, – atsakė meistras ir aprimęs drąsiai ir tiesiai pažvelgė Volandui į veidą.

Ir tuomet lyg skardus trimitas kalnais nusirito baisus Volando balsas:

– Metas!!! – ir šaižus Begemoto juokas ir švilpesys. Žirgai šoko iš vietos, raiteliai pakilo aukštyn ir nušuoliavo. Margarita jautė, kaip pašėlęs jos žirgas kramto ir tampo žąslus. Volando apsiaustas iškilo virš visos kavalkados, tas apsiaustas pradėjo dengti vakarėjantį dangaus skliautą. Kai juodoji skraistė akimirksnį nuslydo į šalį, Margarita jodama atsigręžė ir išvydo, kad užpakaly nebėra ne tik margaspalvių bokštelių, virš kurių skraidė aeroplanas, bet seniai dingęs jau ir pats miestas, kuris prasmego į žemę, apsigaubė miglomis.

 

 

Populiariausi