Michailas Bulgakovas

 

Meistras ir Margarita

 

(Epilogas iš M.Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita")

 

EPILOGAS…

 

 

Bet vis dėlto kaip vėliau klostėsi įvykiai Maskvoje, kai šeštadienio vakarą, leidžiantis saulei, Volandas paliko sostinę, su visa savo svita pakilęs nuo Vorobjovo kalnų?

Nėra ko kalbėti apie tai, kad po visą Maskvą ilgai klaidžiojo neįtikėtiniausių gandų viesulas, gana greitai pasiekęs net tolimus nuošaliausius provincijos kampelius. Tuos gandus bjauru net kartoti.

Šių teisingų eilučių autorius, važiuodamas į Feodosiją, pats girdėjo traukinyje pasakojant, kaip Maskvoje du tūkstančiai žmonių tiesiogine prasme nuogutėliai išėjo iš teatro ir taksomotorais išsivažinėjo po namus.

Eilėse prie pieno, tramvajuose, parduotuvėse, butuose, virtuvėse, priemiestiniuose ir tolimųjų reisų traukiniuose, stotyse ir stotelėse, vasarnamiuose ir pliažuose girdėjosi šnibždesys: „Piktoji dvasia…“ Labiau išsilavinę, kultūringi žmonės, aišku, šitų plepalų apie sostinėje apsilankiusią piktąją dvasią neplatino, net šaipėsi iš jų, mėgino sudrausti gandonešius. Tačiau faktas, kaip sakoma, lieka faktu, ir, nieko nepaaiškinęs, nenumosi į jį ranka: kažkas pabuvojo sostinėje. Jau vien anglių krūva virtęs Gribojedovas, be to, ir daugelis kitų įvykių iškalbingai apie tai bylojo.

Kultūringi žmonės laikėsi tardymo organų požiūrio: veikė hipnotizuotojų ir pilvakalbių gauja, puikiai išmananti savąjį amatą.

Savaime aišku, ir Maskvoje, ir už jos ribų buvo imtasi skubių ir energingų priemonių tai gaujai sulaikyti, bet jos, deja, nedavė rezultatų. Volandu pasivadinęs nusikaltėlis kartu su visais savo sėbrais dingo, nebegrįžo į Maskvą, niekur kitur nepasirodė ir niekuo daugiau neišsidavė. Todėl suprantama, kad kilo įtarimas, jos jis pabėgo į užsienį, tačiau ir ten jis niekur nepasirodė.

Paieškos truko ilgai. Šiaip ar taip, juk byla stulbinanti! Jau nekalbant apie keturis sudegintus namus ir šimtus iš proto išsikrausčiusių žmonių, buvo ir aukų. Dvi iš jų tikrai aiškios: Berliozas ir tasai nelaimingasis užsieniečių aptarnavimo biuro tarnautojas, buvęs baronas Maigelis. Juk jie buvo nužudyti. Apdegę pastarojo griaučiai, užgesinus gaisrą, buvo rasti Sodų gatvės bute Nr. 50. Taigi buvo aukų, ir jos reikalavo surasti kaltuosius.

Tačiau buvo ir daugiau aukų, atsiradusių jau po to, kai Volandas paliko sostinę, ir tomis aukomis, kad ir kaip liūdna, tapo juodi katinai.

Maždaug šimtas šių taikių, atsidavusių žmogui ir naudingų gyvulėlių buvo nušauti ar kitais būdais sunaikinti įvairiausiuose šalies kampeliuose. Keliolika katinų, kartais smarkiai aplamdytų, įvairiuose miestuose buvo pristatyti į miliciją. Sakysime, Armavire kažkoks pilietis vieną šitų niekuo nekaltų padarų atvedė į miliciją surištomis priekinėmis letenomis.

Pilietis patykojo katiną tuo metu, kai gyvulėlis lyg koks vagišius (ką padarysi, kad katinai taip atrodo? Jie taip atrodo ne todėl, kad yra prasikaltę, o todėl kad saugosi stipresnių už save padarų – šunų ir žmonių, – kurie juos gali užgauti ar nuskriausti. Ir viena, ir kita padaryti nesunku, tačiau, patikėkit manim, labai negarbinga. Tikrai negarbinga!), taigi, kai katinas lyg koks vagišius kažkodėl sėlino prie varnalėšų kero.

Užgulęs katiną, pilietis plėšė sau nuo kaklo kaklaryšį, rišo juo gyvulį ir kandžiu balsu grasino:

– Aha! Vadinasi, dabar teikėtės atvykti pas mus, į Armavirą, pone hipnotizuotojau? O mes jūsų čia neišsigandom. Tik neapsimetinėkit nebyliu. Mes žinome, kas jūs per paukštis!

Į miliciją pilietis vilko katiną už žalio kaklaryšio, kuriuo buvo surišęs priekines jo letenas, vis paspirdamas iš užpakalio, kad katinas būtinai eitų užpakalinėmis kojomis.

– Neieškokit kvailių! – rėkė pilietis, lydimas švilpiančių berniūkščių. – Neapgausit!

Teikitės eiti kaip visi!

Juodas katinas liūdnai vartė kankinio akis. Gamtos neapdovanotas kalba, jis negalėjo pasiteisinti. Už išsigelbėjimą vargšas žvėrelis pirmiausiai turi būti dėkingas milicijai, be to, ir savo šeimininkei, garbingo amžiaus senutei našlei. Kai katinas buvo atvestas į miliciją, pareigūnai įsitikino, kad nuo piliečio smarkiai trenkia degtine, todėl jo parodymais buvo kaipmat suabejota. O tuo metu senutė, sužinojusi iš kaimynų, kad jos katinas areštuotas, leidosi bėgti į skyrių, kur suspėjo kaip tik laiku. Ji be galo gerai atsiliepė apie katiną, pareiškė, kad pažįsta jį penkerius metus, nuo pat tų dienų, kai jis dar buvo kačiukas, kad laiduoja už jį kaip už save pačią, įrodė, kad jis nepadarė nieko bloga ir niekada nėra buvęs Maskvoje. Gimė Armavire, Armavire užaugo, Armavire mokėsi gaudyti peles.

Katinas buvo atrištas ir sugrįžo pas savininkę, tiesa, paragavęs vargo ir praktiškai įsitikinęs, ką reiškia apsirikimas ir šmeižtas.

Šiokių tokių nemalonumų patyrė ne tik katinai, bet ir kai kurie žmonės. Keletas buvo suimti. Tarp kitų, trumpą laiką buvo sulaikyti šie asmenys: Leningrade – piliečiai Volmanas ir Volperis, Saratove, Kijeve ir Charkove – trys Volodinai, Kazanėje – Volochas, o štai Penzoje, tikrai nežinia kodėl, – chemijos mokslų daktaras Vetčinkevičius. Tiesa, jis buvo milžiniško ūgio, labai tamsus brunetas.

Be to, skirtingose vietose įkliuvo dešimt Korovinų, keturi Korovkinai ir du Karavajevai.

Vienas pilietis Belgorodo stotyje buvo surištom rankom išlaipintas iš Sevastopolio traukinio. Šis pilietis sumanė palinksminti kartu važiavusius keleivius kortų triukais.

Jaroslavlyje, kaip tik per pačius pietus, į restoraną užėjo pilietis, nešinas primusu, ką tik atsiimtu iš taisyklos. Vos jį išvydę, du šveicoriai paliko savo postus drabužinėje ir išdūmė laukan, o paskui juos pabėgo visi restorano lankytojai ir tarnautojai. O kasininkei nežinia kaip dingo visos įplaukos.

Buvo dar daug nutikimų, visų neprisiminsi. Protai buvo didžiai sujaukti.

Dar ir dar kartą būtina pagirti tardytojus. Jie ne tik padarė viską, kad būtų sugauti nusikaltėliai, bet stengėsi ir paaiškinti visas jų piktadarystes. Ir jie viską paaiškino, ir tie paaiškinimai neabejotinai svarūs ir nepaneigiami.

Tardymo atstovai ir patyrę psichiatrai nustatė, kad nusikaltėlių gaujos nariai arba, galimas daiktas, vienas iš jų (labiausiai įtariamas buvo Korovjovas), buvo neregėtai galingi hipnotizuotojai, sugebantys pasirodyti aplinkiniams ne toje vietoje, kur jie iš tikrųjų buvo, o menamose, tariamose pozicijose. Be to, jie lengvai įteigdavo su jais susitikusiems žmonėms, kad tam tikri daiktai ir žmonės yra tenai, kur jų iš tikrųjų nebuvo, ir, atvirkščiai, pašalindavo iš regėjimo lauko žmones ir daiktus, kurie iš tikrųjų tame lauke buvo.

Taip aiškinant, viskas darosi suprantama, – net ir tas labiausiai piliečius sujaudinęs, regis, niekaip nepaaiškinamas gajumas katino, apšaudyto bute Nr. 50, bandant jį sulaikyti.

Joks katinas, žinia, ant sietyno netupėjo, niekas nė nemanė atsišaudyti, žmonės pyškino į tuščią vietą tuo metu, kai Korovjovas, įteigęs, kad ant sietyno karstosi katinas, galėjo sau ramiausiai stovėti šauliams už nugarų, maivytis ir mėgautis savo nepaprastais, bet nusikalstamiems tikslams naudojamais gabumais. Jis, žinoma, ir butą padegė, paliejęs benzino.

Žinoma, į jokią Jaltą Stiopa Lichodejevas neskrido (tokie triukai net Korovjovui neįkandami) ir telegramų iš ten nesiuntė. Apalpęs juvelyro našlės bute, kur buvo išgąsdintas Korovjovo triuko su katinu, pasimovusiu ant šakutės marinuotą grybą, jis pragulėjo tame bute tol, kol Korovjovas tyčiodamasis užmaukšlino jam ant galvos veltinę skrybėlę ir nudangino jį į Maskvos aerouostą, pirma dar įteigęs Stiopą sutinkantiems kriminalinės paieškos atstovams, kad Stiopa neva išlipęs iš lėktuvo, atskridusio iš Sevastopolio.

Tiesa, Jaltos kriminalinės paieškos skyrius tvirtino, kad basas Stiopa buvo pas juos atvykęs ir kad jie siuntė į Maskvą telegramas apie Stiopą, tačiau jokiose bylose nepavyko rasti nė vienos telegramos kopijos, taigi buvo padaryta liūdna, bet nepaneigiama išvada, kad hipnotizuotojų gauja sugeba hipnotizuoti per milžinišką atstumą – ir ne vien paskirus žmones, bet ir jų grupes. Tokie nusikaltėliai galėjo išvesti iš proto net pačios atspariausios psichikos žmones.

Nėra ko nė kalbėti apie tokius niekus kaip kortų kaladė, atsidūrusi svetimoje kišenėje, parteryje, arba dingusios moterų suknelės, arba kniaukianti beretė ir panašūs dalykėliai!

Tokių pokštų – beje, ir nesudėtingą triuką su nusukta konferansjė galva – gali iškrėsti bet kuris vidutinis profesionalas hipnotizuotojas bet kurioje scenoje. Kalbantis katinas – taip pat gryna nesąmonė. Rodant žmonėms tokį katiną, užtenka pilvakalbystės pradmenų, o vargu ar kas abejoja, kad Korovjovo menas buvo kur kas toliau pažengęs.

Taigi kalbama visai ne apie kortų kalades, ne apie suklastotus laiškus Nikanoro Ivanovičiaus portfelyje. Visa tai mažmožiai! Tai jis, Korovjovas, pasiuntė po tramvajum Berliozą. Tai jis sumaišė protą nelaimingam poetui Ivanui Benamiui, jis vertė jį svaičiot i ir regėti košmaruose senovės Jeršalaimą ir saulės išdegintą Plynkalnį su trimis pakabintaisiais ant stulpų. Tai jis ir jo gauja privertė dingti iš Maskvos Margaritą Nikolajevną ir jos namų darbininkę Natašą. Beje: šį atvejį tardytojai tyrė ypač kruopščiai.

Reikėjo išsiaiškinti, ar žudikų ir padegėjų gauja minėtas moteris pagrobė, ar jos savo noru pabėgo su nusikaltėlių kompanija. Remdamiesi paikais ir painiais Nikolajaus Ivanovičiaus parodymais ir atsižvelgdami į keistą ir pamišėlišką Margaritos Nikolajevnos laiškelį vyrui, kuriame ji rašė tapusi ragana, atsižvelgdami į tą aplinkybę, kad Nataša dingo, palikusi visus savo daiktus ir drabužius, – tardytojai padarė išvadą, kad ir šeimininkę, ir namų darbininkę gauja, kaip ir daugelį kitų žmonių, užhipnotizavo, o paskui pagrobė. Kilo, matyt, visai teisinga mintis, kad nusikaltėlius suviliojo abiejų moterų grožis.

Tačiau štai kas liko tardytojams visai neaišku – kas paskatino gaują pagrobti iš psichiatrinės klinikos psichinį ligonį, vadinusį save meistru. To nustatyti nepavyko, kaip nepavyko ir sužinoti pagrobto ligonio pavardės. Taip jis ir išnyko amžiams, paženklintas negyva pravarde: „Numeris šimtas aštuonioliktas iš pirmojo korpuso“.

Taigi mažne viskas išaiškėjo, paieškos pasibaigė, kaip apskritai viskas baigiasi pasaulyje.

Praėjo keleri metai, ir piliečiai palengva pamiršo ir Volandą, ir Korovjovą, ir kitus.

Gyvenime žmonių, nukentėjusių nuo Volando ir jo sėbrų, įvyko daug permainų, ir tas permainas, kad ir kokios jos menkos ir nereikšmingos, vis dėl to reikia paminėti.

Pavyzdžiui, Žoržas Bengalskis, praleidęs ligoninėje tris mėnesius, pasveiko, tačiau į Varjetė negrįžo, turėjo palikti tarnybą per patį karštymetį, kai publika stvarstyte stvarstė bilietus – prisiminimai apie juodąją magiją ir jos demaskavimą pasirodė esą labai tvarūs.

Bengalskis metė Varjetė, nes suprato, kad bus pernelyg sunku kas vakarą rodytis tūkstančiams žiūrovų, kurie neišvengiamai atpažins jį ir įžeidinės, be atvangos klausinėdami, kaip jam geriau: su galva ar be galvos?

Be to, konferansjė prarado geroką dozę savo linksmumo, kuris toks būtinas jo profesijos žmonėms. Jį vargino nemalonus įprotis kiekvieną pavasarį, stojus mėnulio pilnačiai, pulti į neviltį, ūmai griebtis už kaklo, baikščiai dairytis ir verkti. Šitie priepuoliai praeidavo, tačiau su tokia sveikata ankstesnio amato imtis nebuvo galima, tad konferansjė nutarė pailsėti ir ėmė gyventi iš santaupų, kurių, jo kukliais apskaičiavimais, turėjo užtekti penkiolikai metų.

Jis pasitraukė ir niekuomet nebesusitiko su Varenucha, kuris pelnė visuotinį populiarumą ir meilę už savo net ir tarp teatro administratorių retą paslaugumą ir mandagumą. Kontramarkių medžiotojai niekaip kitaip jo nevadino, tik tėveliu geradariu.

Kad ir kas, kad ir kada paskambintų į Varjetė, ragelyje visada girdėjosi švelnus liūdnokas balsas: „Klausau jūsų“, – o paprašius prie telefono pakviesti Varenuchą, tas pats balsas skubiai atsakydavo: „Aš jūsų paslaugoms“.

Stiopai Lichodejevui daugiau nebėra progos kalbėti telefonu Varjetė teatre. Išėjęs iš klinikos, kur prabuvo aštuonias dienas, Stiopa buvo išsyk permestas į Rostovą ir paskirtas didelio gastronomo vedėju. Sklinda gandai, kad jis visiškai nebegeriąs portveino ir geriąs tik degtinę, užpiltą ant serbentų pumpurų, tad labai sustorėjęs. Žmonės kalba, kad Stiopa pasidarė tylesnis ir vengia moterų.

Stepano Bogdanovičiaus pašalinimas iš Varjetė Rimskiui nesuteikė to džiaugsmo, apie kurį jis svajojo keletą metų. Pasigydęs klinikoje ir Kislovodske, senas senučiukas kretančia galva, finansų direktorius, įteikė pareiškimą, prašydamas atleisti jį iš Varjetė.

Įdomu, kad šį pareiškimą į Varjetė atvežė Rimskio žmona. Pats Grigorijus Danilovičius neturėjo jėgų net dieną įžengti į tą pastatą, kur matė mėnesienos nušviestą perskilusį lango stiklą ir ilgą ranką, siekiančią atstumti apatinį kaištuką.

Atsisakęs tarnybos Varjetė teatre, finansų direktorius pradėjo dirbt i lėlių teatre Zamoskvorečėje. Šiame teatre jam jau nebeteko svarstyti akustikos reikalų su gerbiamuoju Arkadijum Apolonovičium Semplejarovu. Šis mikliai buvo permestas į Brianską ir paskirtas grybų paruošų punkto vedėju. Dabar maskviečiai pasigardžiuodami valgo sūdytas rudmėses ir marinuotus baravykaičius ir atsidžiaugti negali šituo permetimu. Viskas jau praeityje, tad galime pasakyti, kad Arkadijui Apolonovičiui akustikos reikalai nesisekė, – kad ir kaip jis stengėsi ją pagerinti, ji liko tokia, kokia buvus. Tarp asmenų, nutraukusių ryšius su teatru, be Arkadijaus Apolonovičiaus, būtina paminėti ir Nikanorą Ivanovičių Bosojų, nors šis su teatrais buvo susijęs tik tuo, kad mėgo nemokamus bilietus. Nikanoras Ivanovičius ne tik nevaikšto į jokį teatrą nei už pinigus, nei dykai, bet balsta tik išgirdęs šnekant apie teatrą. Dar labiau negu teatro jis pradėjo nekęsti poeto Puškino ir talentingo artisto Savos Potapovičiaus Kurolesovo.

Artisto nekentė taip smarkiai, jog pernai, išvydęs laikraštyje žinutę juoduose rėmeliuose, kad Savą Potapovičių pačiame kūrybinių jėgų žydėjime ištiko infarktas, Nikanoras Ivanovičius taip išraudo, jog pats vos nenukeliavo paskui Savą Potapovičių, kriokdamas:

„Taip jam ir reikia!“ Be to, tą patį vakarą Nikanoras Ivanovičius, kurio galvoje populiaraus artisto mirtis pažadino daugybę slogių prisiminimų, vienut vienas, žvelgdamas tiktai į pilnatį, apšvietusią Sodų gatvę, pasigėrė ligi žemės graibymo. Ir sulig kiekviena taurele priešais jį ilgėjo neapkenčiamų figūrų virtinė, kurioje stovėjo ir Sergejus Gerardovičius Dunčilis, ir gražuolė Ida Gerkulanovna, ir tas rusvaplaukis žąsų savininkas, ir nuoširdusis Nikolajus Kanavkinas.

Na, o aniems kas nutiko? Atleiskite! Ničnieko jiems nenutiko ir negalėjo nutikt i, nes jų iš tikrųjų niekuomet nebuvo, kaip nebuvo nei simpatiškojo artisto–konferansjė, nei paties teatro, nei senos šykštuolės tetulės Porochovnikovos, pūdančios valiutą rūsyje, nei, žinoma, auksinių trimitų ir įžūliųjų virėjų. Nenaudėlio Korovjovo paveiktas, Nikanoras Ivanovičius visa tai tik sapnavo. Vienintelis gyvas žmogus, patekęs į šį sapną, kaip tik ir buvo artistas Sava Potapovičius, ir pateko jis į tą sapną tik todėl, kad labai dažnai skaitydavo eiles per radiją ir įstrigo Nikanoro Ivanovičiaus atmintyje. Jis buvo, o kitų nebuvo.

Tai gal nebuvo nė Aloizijaus Mogaryčiaus? O ne! Šis ne tik buvo, bet ir dabar dar gyvas, ir eina kaip tik tas pareigas, kurių atsisakė Rimskis, jis – Varjetė finansų direktorius.

Praėjus maždaug parai po vizito pas Volandą, atsitokėjęs traukinyje kažkur palei Viatką, Aloizijus pamatė, kad nežinia ko aptemusia galva išvykęs iš Maskvos, jis pamiršo apsimauti kelnes, tačiau kažkodėl pasivogė visai jam nereikalingą šeimininko namų knygą. Sumokėjęs palydovui siaubingus pinigus, Aloizijus nusipirko senas tepaluotas kelnes ir iš Viatkos pasuko atgal. Tačiau namelio, kuriame gyveno, deja, neberado. Ugnis prarijo sukiužusią lūšnelę. Tačiau Aloizijus buvo be galo apsukrus žmogus, po dviejų savaičių jis jau nuomojo puikų kambarį Briuso skersgatvyje, o po kelių mėnesių sėdėjo Rimskio kabinete. Ir kaip anksčiau Rimskis kentėjo nuo Stiopos, taip dabar Varenuchą kamavo Aloizijus. Ivanas Saveljevičius dabar svajoja tik apie tai, kad šitas Aloizijus kur nors dingtų iš Varjetė, nes, pasak Varenuchos, retsykiais prasitariančio draugų būrelyje, „tokioj niekšo, kaip šitas Aloizijus, jis gyvenime dar nematęs, ir iš šito Aloizijaus esą galima visko tikėtis“.

Beje, galimas daiktas, kad administratorius perlenkia lazdą. Nepastebėta jokių tamsių Aloizijaus darbelių, kaip ir apskritai nepastebėta, kad jis ką nors dirbtų, išskyrus nebent tai, kad į Sokovo vietą priėmė naują bufetininką. O Andrejus Fokičius mirė nuo kepenų vėžio Pirmoje MVU klinikoje, praėjus devyniems mėnesiams po Volando apsilankymo Maskvoje…

Taigi, praslinko keleri metai, ir apsitraukė maurais šioje knygoje teisingai aprašyti įvykiai, ir išblėso jie žmonių atmintyje. Bet ne visų, bet ne visų!

Kasmet, stojus šventinei pavasarinei pilnačiai, pavakariais po liepomis prie Patriarcho tvenkinių pasirodo į ketvirtą dešimtį persiritęs žmogus. Rusvaplaukis, žaliaakis, kukliai apsirengęs žmogus. Tai Istorijos ir filosofijos instituto bendradarbis, profesorius Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas.

Čia, liepų pavėsyje, jis visuomet sėdasi ant to paties suolelio, ant kurio sėdėjo tą vakarą, kai seniai visų užmirštas Berliozas paskutinį kartą gyvenime regėjo dūžtantį mėnulį.

Mėnulis dabar sveikutėlis, pavakary baltas, o vėliau auksinis, su tamsiu žirgelio ar drakono kontūru, jis plaukia virš buvusio poeto Ivano Nikolajevičiaus ir sykiu nejuda iš vietos savo aukštybėse.

Ivanas Nikolajevičius viską žino, viską žino ir viską supranta. Jis žino, kad jaunystėje jį buvo užhipnotizavę kažkokie nusikaltėliai, kad jis paskui gydėsi ir pagijo. Bet jis žino ir tai, kad kartais negali susivaldyti. Jis negali susivaldyti, stojus pavasario pilnačiai. Kai tik ima artintis tos dienos, kai tik danguje pradeda brinkti auksu tviskantis šviesulys, kažkada kabojęs virš dviejų penkiašakių žibintų, Ivanas Nikolajevičius pradeda jaudintis, nervintis, praranda apetitą, prastai miega, laukia, kol mėnulis prisirps. O pilnačiai stojus, niekas nebegali sulaikyti Ivano Nikolajevičiaus namuose. Pavakare jis traukia prie Patriarcho tvenkinių.

Ant suolelio Ivanas Nikolajevičius jau atvirai kalbasi pats su savim, rūko, prisimerkęs žiūri čia į mėnulį, čia į atmintiną turniketą.

Taip Ivanas Nikolajevičius praleidžia kartais valandą, kartais dvi. Paskui pakyla ir visada tuo pačiu keliu, kirsdamas Spiridonijaus gatvę, traukia į Arbatą, žvelgdamas prieš save tuščiomis neregio akimis.

Jis praeina pro žibalo krautuvėlę, ties senu pasvirusiu dujiniu žibintu pasuka į skersgatvėlį ir prisėlina prie tvoros, už kurios auga vešlus, bet dar nesužaliavęs sodas.

Tame sode jis regi gotikinį pastatą, kurio vienas šonas su išsikišusiu trivėriu langu apšviestas mėnesienos, o kitas skendi tamsoje.

Profesorius nežino, kas atvilioja jį prie tos tvoros, nežino, kas gyvena šiame name, tačiau įveikti savęs, šviečiant mėnulio pilnačiai, jis negali. Be to, jis žino, kad sode už tvoros būtinai išvys visuomet tą patį vaizdą.

Jis išvys ant suolelio sėdintį pusamžį solidų vyriškį su barzdžiuke, su pensnė ir šiek tiek į paršiuko snukelį panašiais veido bruožais. Ivanas Nikolajevičius visuomet užklumpa šį namo gyventoją svajingai rymantį ir žvelgiantį į mėnulį. Ivanas Nikolajevičius žino, kad, pasigrožėjęs mėnuliu, žmogus būtinai nusuks žvilgsnį į langą ir žiūrės į jį, tarsi tikėdamasis, kad langas tuojau prasivers ir ant palangės pasirodys kažkas nepaprasta.

Kas bus toliau, Ivanas Nikolajevičius žino atmintinai. Dabar reikia užsiglausti už tvoros, pasislėpti, nes žmogus tučtuojau pradės neramiai sukioti galvą, klydinėjančiomis akimis gaudys kažką ore, ims džiaugsmingai šypsotis, o paskui, apimtas kažkokio ilgesingo graudulio, ūmai skėstelės rankomis, o tada paprasčiausiai ims ir pradės gana garsiai murmėti:

– Venera! Venera!.. Et, koks aš kvailys!..

– Dievai, dievai! – sušnibždės Ivanas Nikolajevičius, slėpdamasis už tvoros ir nenuleisdamas karščiuojančių akių nuo paslaptingojo nepažįstamojo. – Štai dar viena mėnulio auka… Taip, tokia pat auka, kaip ir aš.

O žmogus ant suolelio toliau kalbės:

– Et, koks aš kvailys! Kodėl, kodėl neišskridau su ja? Ko tu pabūgai, senas asile!

Išsirūpinai popierėlį! Dabar kentėk, senas kretine!

Šitaip truks tol, kol tamsiojoje namo pusėje barkštels prasivėręs langas, kol jame pasirodys balkšvas siluetas ir pasigirs nemalonus moters balsas:

– Nikolajau Ivanovičiau, kur jūs? Ką čia prasimanėt? Norite susigriebti maliariją?

Eikite arbatos gerti!

Žmogus ant suolelio, aišku, atsipeikės ir puls meluoti:

– Tyru oru, tyru oru norėjau pakvėpuoti, širdele! Be galo puikus oras!

Jis pakils nuo suolelio, vogčiomis pagrasins kumščiu pirmame aukšte užsiveriančiam langui ir nukiūtins namo.

– Meluoja, meluoja! O, dievai, kaip jis meluoja! – murma, traukdamasis nuo tvoros, Ivanas Nikolajevičius, – ne oras vilioja jį į sodą, pavasario pilnaties naktį jis kažką mato aukštybėse, sode ir mėnulyje. Ak, brangiai sumokėčiau už jo paslaptį, kažin ką duočiau, kad galėčiau sužinoti, kokią Venerą jis prarado, ką jis ten gaudo ore, bergždžiai mosikuodamas rankomis?

Profesorius grįžta namo jau tikras ligonis. Jo žmona apsimeta, kad nieko nepastebi, ir skubina jį gultis. Tačiau pati negula, sėdasi prie lempos su knyga, žiūri gailiomis akimis į miegantį. Ji žino, kad auštant Ivanas Nikolajevičius pašoks iš miego, blaškysis, rėks, raudos. Todėl priešais ją ant staltiesės po lempa ir guli iš anksto paruoštas, spirite pamerktas švirkštas ir ampulė su tamsiu arbatos spalvos skysčiu.

Dabar vargšė moteris, gyvenanti su sunkiu ligoniu, galės ramiai ir be baimės užmigti.

Ivanas Nikolajevičius miegos ligi ryto, laimės išraiška spindės jo veide, jis regės jai visai nežinomus, bet kažkokius kilnius ir laimingus sapnus.

Pilnaties naktį mokslininką prikelia ir verčia rėkti visada tas pats vaizdas. Jis mato budelį be nosies, kuris pašokęs nuo žemės ir keistai ūktelėjęs, smeigia ietim į širdį ant stulpo pririštam pakvaišusiam Gestui. Baisus ne pats budelis, o toji nenatūrali šviesa, atsimušusi nuo kažkokio debesies, kuris kunkuliuoja ir gula ant žemės, kaip būna tik per pasaulines katastrofas.

Suleidus vaistus, sapnas persimaino. Nuo lovos link lango nutįsta platus mėnesienos takas, į šį taką išeina žmogus, užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, ir pradeda kopti į mėnulį. Greta jo eina kažkoks jaunuolis sudriskusiu chitonu ir sužalotu veidu. Keleiviai ginčijasi, kažką kits kitam karštai įrodinėja, stengiasi susitart.

– Dievai, dievai, – atsukęs palydovui savo išdidų veidą kalba žmogus baltu apsiaustu. – Kokia šlykšti bausmė! Bet būk geras, sakyk, – čia išdidus veidas pavirsta maldaujančiu, – juk jos nebuvo! Meldžiu tave, pasakyk, juk nebuvo?

– Na, žinoma, nebuvo, – kimiu balsu atsiliepia palydovas, – tau tik pasivaideno.

– Ar tu gali prisiekti, kad nebuvo? – meilikaudamas prašo žmogus baltu apsiaustu.

– Prisiekiu! – atsako palydovas, o jo akys kažkodėl šypsosi.

– Man nieko daugiau nereikia! – prarėktu balsu sušunka žmogus baltu apsiaustu ir kopia vis aukščiau ir aukščiau link mėnulio, vesdamasis drauge savąjį palydovą. Paskui juos eina ramus ir didingas milžiniškas smailaausis šuo.

Tuomet mėnesienos takas užverda, į visas puses ima trykšt i ir kliokti mėnesienos upė.

Mėnesiena viešpatauja ir žaidžia, mėnesiena šoka ir šėlsta. Tuomet iš mėnesienos srauto išnyra begalinio grožio moteris ir, vesdamasi už rankos baikščiai besidairantį apšepusį žmogų, žengia prie Ivano. Ivanas Nikolajevičius kaipmat jį atpažįsta. Tai jo naktinis svečias, numeris šimtas aštuoniolika. Ivanas Nikolajevičius sapne tiesia į jį rankas ir godžiai klausinėja:

– Vadinasi, taip ir baigėsi?

– Taip ir baigėsi, mano mokiny, – atsako numeris šimtas aštuoniolika, o moteris prieina prie Ivano ir sako: – Aišku, kad taip. Viskas baigėsi, ir viskas baigiasi… Ir aš pabučiuosiu jus į kaktą, ir viskas jūsų gyvenime bus kaip pridera.

Ji pasilenkia prie Ivano ir bučiuoja jį į kaktą, o Ivanas glaudžiasi prie jos ir žvelgia jai į akis, bet ji traukiasi, traukiasi atatupsta ir nutolsta kartu su savo palydovu link mėnulio…

Tuomet mėnesiena ima siautėti, ji lieja šviesos srautus tiesiog ant Ivano, ji taškosi šviesa į visas puses, kambary prasideda mėnesienos potvynis, šviesa vilnija, kyla aukštyn, apsemia lovą. Štai tuomet Ivano Nikolajevičiaus veide ir sušvinta laiminga šypsena.

Rytmetį jis nubunda tylus, bet visai ramus ir sveikas. Jo skaudi atmintis aprimsta, ir ligi kitos pilnaties profesoriaus nebeišgąsdins niekas: nei benosis Gesto žudikas, nei žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius, raitelis Poncijus Pilotas.

 

1929–1940

 

Populiariausi