Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Heraklis (8 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

8

HERAKLIS

 

Iš 1897 metų dienoraščio kovo 30,31 ir balandžio 1 dienos įrašų

 

Pasakotojui kiek įkyrėjo užrašinėti šią amebišką Simoninio ir įsibrovėlio abato giesmelę, bet, regis, būtent kovo trisdešimtąją Simoninis nuotrupomis atkuria paskutinius Sicilijos įvykius, apsunkinęs tekstą daugybe užbrauktų, užkryžiuotų, bet dar įskaitomų – ir skaitytojui nerimą keliančių – eilučių. Kovo trisdešimt pirmąją dienoraštyje atsiranda abato Dala Pikolos įrašas, tarsi atrakinantis aklinai užvertas Simoninio atminties duris, atskleidžiantis tai, ką šis žūtbūt atsisako atsiminti. Balandžio pirmąją Simoninis po neramios nakties, kurią, kaip atsimena, visą pravėmęs, vėl įsiterpia ir suirzęs puola taisyti tai, ką laiko perdėtais ir piktais abato moralizavimais. Žodžiu, Pasakotojas, galiausiai nebežinodamas, kuriuo tikėti, leidžia sau perteikti tuos įvykius taip, kaip suprato jų raidą, ir, aišku, prisiima visą atsakomybę už tokį jų atkūrimą.

 

Vos atvykęs į Turiną Simoninis įteikė savo pranešimą kavalieriui Bjankui, o po dienos sulaukė laiškelio, kviečiančio vakare atvykti į vietą, kur pirmąjį kartą buvo atvežtas vežimaičiu. Ten jo ir vėl laukė Bjankas, Rikardis ir Negris di Šen Fronas.

– Advokate Simonini, – pirmasis prabilo Bjankas, – nežinau, ar jau esam tiek artimi, kad be užuolankų iškločiau jums, ką galvoju, bet pasakysiu tiesiai – jūs kvailys.

– Kavalieriau, ką sau leidžiat?

– Leidžia, leidžia, – įsiterpė Rikardis, – ir kalba visų mūsų vardu. Pridurčiau, pavojingas kvailys, ir reikėtų pagalvoti, ar apdairu jums leisti vaikščioti su tokiomis mintimis galvoje po Turiną.

– Atleiskit, net jei kur ir būsiu suklydęs, nesuprantu…

– Suklydote, ir suklydote visur. Ar suvokiat, kad po kelių dienų (dabar tą žino visos kūmutės) generolas Čaldinis su mūsų pulkais įžengs į Bažnyčios valdas? Galimas dalykas, kad po mėnesio mūsų kariuomenė stovės prie Neapolio vartų. Tada jau bus įvykęs visuotinis referendumas ir Abiejų Sicilijų karalystė, jos teritorijos oficialiai bus prijungtos prie Italijos karalystės. Jei Garibaldis išties toks džentelmenas ir realistas, kaip atrodo, jis įtikins karštakošį Madzinį ir bon gre mal gre 40  susitaikys su esama padėtimi, užkariautas žemes perduos į karaliaus rankas ir pasirodys esąs tikras patriotas. Tuomet teks išformuoti Garibaldžio kariuomenę, kurioje dabar beveik šešiasdešimt tūkstančių vyrų, bet negalime jiems leisti šlaistytis, savanorius teks priimti į Savojos kariuomenę, o kitus gerai sumokėjus išsiųsti namo. Visi šaunūs vyrukai, visi didvyriai. O jūs norite, kad pateikę nelemtą jūsų pranešimą spaudai ir viešajai nuomonei pasakytume, jog garibaldiečiai, kurie netrukus taps mūsų kariais ir karininkais, tėra Siciliją nusiaubusių niekšų, daugiausia svetimšalių, šutvė? Kad Garibaldis – ne tyras didvyris, kuriam Italija visada bus dėkinga, o avantiūristas, kuris nugalėjo netikrą priešą jį papirkęs? Kad iki paskutinės akimirkos rezgė su Madziniu sąmokslą, siekdamas paversti Italiją respublika? Kad Ninas Biksijas siautėjo po salą šaudydamas liberalus ir žudydamas piemenis ir valstiečius? Jūs beprotis!

– Betgi ponai mane įpareigojo…

– Įpareigojome ne šmeižti Garibaldį ir jo pulkuose kovojančius narsiuosius italus, o surasti dokumentus, liudijančius, jog respublikoniška didvyrio entourage  prastai tvarkosi užimtose žemėse, ir taip būtų pateisintas pjemontiečių įsikišimas.

– Betgi ponai puikiai žino, kad La Farina…

– La Farina asmeniškai rašė grafui Kavūrui, o šis, žinoma, nerodė jo laiškų, kam pakliūva. Be to, La Farina yra La Farina, jis jaučia Krispiui ypatingą pagiežą. Ir pagaliau, ko čia prisvaičiojot apie anglų masonų auksą?

– Visi apie tai kalba.

– Visi? Mes nekalbame. Be to, kas tie masonai? Ar jūs masonas?

– Ne, bet…

– Tuomet nekiškite nosies kur nereikia. Leiskit masonams patiems rūpintis savo reikalais. *

Akivaizdu, Simoninis nesuprato, jog Savojos vyriausybėje visi buvo masonai (gal išskyrus Kavūrą), o juk turėjo suprasti, nes nuo vaikystės jį supo jėzuitai. Tačiau Rikardis jau putojo dėl žydų, klausdamas, per kokį proto užtemimą įtraukė juos į pranešimą.

Simoninis išlemeno:

– Žydų yra visur, juk nemanote…

– Nesvarbu, ką mes manome ar nemanome, – pertraukė Šen Fronas, – nes, viena vertus, suvienytai Italijai reikės ir žydų bendruomenių paramos, kita vertus, neverta doriesiems italų katalikams priminti, kad tarp tyriausių didvyrių garibaldiečių buvo ir žydų. Žodžiu, tokio gaffes  41 užtenka išsiųsti jus porą dešimtmečių pakvėpuoti grynu oru į vieną iš mūsų jaukių tvirtovių Alpėse. Deja, mums jūsų dar reikia. Regis, saloje liko kapitonas Njevas, ar pulkininkas, nesvarbu, su visais savo registrais, ir nežinom, in primis,  ar jis teisingai juos rašė, ir in secundis,  ar politiškai naudinga, jei tos sąskaitos iškiltų į viešumą. Sakote, Njevas rengiasi perduoti registrus mums, tai gerai, bet kol jie mus pasieks, jis gali juos parodyti kitiems, o tai būtų blogai. Todėl grįžkite į Siciliją kaip deputato Bodžijo pasiuntinys neva stebėti naujų nuostabių įvykių, prilipkit prie Njevo nelyginant siurbėlė ir pasirūpinkite, kad registrai pradingtų, išgaruotų, išnyktų kaip dūmas ir niekas apie juos nieko daugiau negirdėtų. Jūsų reikalas, kaip šitai pasieksit, galite naudoti visas priemones, žinoma, legalias, kitokių įgaliojimų iš mūsų nesitikėkit. Kavalierius Bjankas pasirūpins, kad iš Sicilijos banko gautumėt tiek pinigų, kiek reikės.

 

Apie tolesnius įvykius labai šykščiai pasakoja ir Dala Pikola, tarsi pats sunkiai pajėgtų atsiminti tai, ką jo antrininkas pasistengė užmiršti.

Baigiantis rugsėjui grįžęs į Siciliją, Simoninis pasiliko saloje, regis, iki kitų metų kovo ir nesėkmingai stengėsi priglobti Njevo registrus, kas dvi savaitės iš kavalieriaus Bjanko sulaukdamas depešų su irzliu klausimu, ką šiam pavykę nuveikti.

Njevas dabar jau visa siela ir kūnu buvo atsidėjęs tai nelemtai sąskaitybai: vis labiau genamas piktų gandų, kuo įdėmiausiai tyrė, tikrino, blusinėjo šimtus sąskaitų, idant tvirtai žinotų, ką registruoja, juolab kad jau turėjo didesnių galių, nes Garibaldis, sunerimęs dėl galimo skandalo ar apkalbų, davė jam patalpas ir keturis darbuotojus bei du sargybinius prie durų ir ant laiptų, tad nebuvo įmanoma naktį įsigauti į jo slaptavietę tų registrų ieškoti.

Negana to, Njevas leido suprasti numanantis, kad kai kam jo sąskaityba tikrai nepatiks, ir būgštaudamas, jog registrus gali kas pavogti ar sunaikinti, pasirūpino gerai juos paslėpti. Simoniniui neliko nieko kita, tik sutvirtinti draugystę su poetu, su kuriuo jau bičiuliškai tujinosi, kad bent suprastų, ką šis su tais nelemtais dokumentais rengiasi daryti.

Jie kartu leisdavo vakarus rudenėjančiame Palerme, geibstančiame nuo karščių, kurių nespėjo išvaikyti jūros vėjai, kartais siurbčiodami anyžinę, palaukę, kol sumišusi su vandeniu ji pamažu praskaidrės it besisklaidantis dūmų debesis. Gal Simoninis Njevui patiko, o gal jis jautėsi įkalintas mieste ir norėjo su kuo nors išsikalbėti, tad palengva užmiršęs karinį atsargumą Njevas imdavo atvirauti. Kalbėjo apie Milane paliktą meilę, nepasiekiamą meilę, nes mylėjo pusbrolio ir kartu geriausio draugo žmoną. Nieko nepadarysi, ir kitos meilės jam keldavo hipochondriją.

– Toks jau esu, ir esu pasmerktas toks būti. Visada liksiu svajoklis, niūrus, paslaptingas, tulžingas. Man jau trisdešimt, bet visą gyvenimą kariavau, kad pabėgčiau nuo nemylimo pasaulio. Namie palikau didelio romano rankraštį. Norėčiau pamatyti išleistą, bet neturiu laiko jo imtis, nes reikia rūpintis šiomis atgrasiomis sąskaitomis. Jei norėčiau valdžios, jei trokščiau malonumų… Jei bent būčiau blogas… Toks kaip Biksijas. Bet ne. Likau vaikigalis, gyvenu šia diena, mėgstu judėti, kad judėčiau, mėgstu orą, kad kvėpuočiau. Mirsiu, kad numirčiau… Ir viskas bus baigta.

Simoninis nemėgino jo guosti. Laikė nepagydomu.

 

Spalio pradžioje įvyko Volturno mūšis, ir Garibaldis atmušė paskutinį Burbonų kariuomenės puolimą. Tačiau tomis pat dienomis generolas Čaldinis Kastelfidarde įveikė popiežiaus kariuomenę ir užėmė Burbonams priklausančius Abrucus bei Molizę. Njevas Palerme nenustygo vietoje. Sužinojo, kad Pjemonte tarp jo kaltintojų esama ir La Farinos sekėjų, vadinasi, La Farina spjaudosi nuodais vos pamatęs raudonus marškinius.

– Norėčiau viską mesti, – krimtosi Njevas, – bet kaip tik tokiomis akimirkomis negali paleisti vairo.

 

Spalio dvidešimt šeštąją paženklino didelis įvykis. Garibaldis Teane susitiko su Viktoru Emanueliu. Ir praktiškai perdavė šiam visą Pietų Italiją. Už tai, pasak Njevo, turėtų būti paskirtas bent karalystės senatoriumi, tačiau lapkričio pradžioje, Kazertoje išrikiavęs keturiolika tūkstančių pėstininkų ir tris šimtus raitelių, Garibaldis laukė karaliaus atvykstant į iškilmingą kariuomenės apžiūrą, o šis nepasirodė.

Lapkričio septintąją karalius pergalingai įžengė į Neapolį, o Garibaldis – šių laikų Cincinatas – pasitraukė į Kapreros salą.

– Koks žmogus, – verkė Njevas, kaip įprasta poetams (Simoninį tai siaubingai erzino).

Po keleto dienų Garibaldžio kariuomenė buvo paleista, dvidešimt tūkstančių savanorių priimti į Savojos kariuomenę, į ją įtraukti ir trys tūkstančiai Burbonų karininkų.

– Teisingai, – kalbėjo Njevas, – jie tokie pat italai kaip mes, bet liūdna matyti tokią mūsų epopėjos pabaigą. Aš nestosiu į kariuomenę, paimsiu šešių mėnesių išmoką, ir sudie. Tikiuosi, šešių mėnesių užteks man darbui pabaigti.

Matyt, darbo turėjo velniškai daug, nes lapkričiui baigiantis sutvarkė tik iki liepos pabaigos gautas sąskaitas. Taigi, jam reikėjo dar trijų mėnesių, o gal ir daugiau.

Gruodį Viktorui Emanueliui atvykus į Palermą, Njevas pasakė Simoniniui:

– Čia esu paskutinis raudonmarškinis, į mane žiūri kaip į laukinį. O dar turiu atlaikyti La Farinos galvijų apkalbas. Dievaži, būčiau žinojęs, kad viskas taip baigsis, verčiau būčiau nusiskandinęs Genujoje nei kėlęs koją į šią galerą.

Simoninis vis dar nebuvo sugalvojęs, kaip priglobti tuos nelemtus registrus. Tačiau gruodžio viduryje Njevas netikėtai pranešė trumpam išvykstąs į Milaną. Paliks registrus Palerme? Išsiveš? Sužinoti nepavyko.

 

Njevo nebuvo beveik du mėnesius, ir tą liūdną metą Simoninis panaudojo žvalgyti Palermo apylinkėms (aš ne sentimentalus, guodėsi, bet kokios Kalėdos besniegėje dykroje, apaugusioje figavaisėmis opuncijomis?). Įsigijo mulą, vėl apsivilko tėvo Bergamaskio sutaną ir keliavo iš kaimo į kaimą, klausydamas klebonų bei kaimiečių paskalų, bet dažniausiai mėgindamas perprasti sicilietiškos virtuvės paslaptis.

Vienišose užmiesčio smuklėse rasdavo nebrangių (bet puikaus skonio) patiekalų: tereikėjo į sriubos dubenėlį įmesti kelis gabalėlius duonos, gerai uždaryti aliejumi ir ką tik sumaltais pipirais, sūdytame vandenyje pavirti griežinėliais supjaustytus svogūnus su pomidorų skiltelėmis ir vaistine girmėte, po dvidešimties minučių supilti ant duonos, kelias minutes luktelėti ir patiekti karštą.

Prie Bagerijos vartų rado užeigą su keletu staliukų tamsioje salėje, tačiau toje net ir žiemos mėnesiais malonioje prieblandoje iš pažiūros (o gal ir iš tikrųjų) murzinas šeimininkas gamino nuostabius patiekalus iš skerdienos atliekų, tokius kaip kimšta širdis, kiaulienos šaltiena, užkrūčio liauka ar visokiausi žarnokai.

Ten sutiko du veikėjus, gana skirtingus, ir tik gerokai vėliau jo protas suvedė visus galus. Bet neužbėkime įvykiams už akių.

Pirmasis atrodė esąs vargšas pamišėlis. Šeimininkas prisipažino jį maitinantis ir suteikiantis pastogę iš gailesčio, nors iš tiesų šis jam nudirbdavo daug naudingų darbų. Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes. Jį nuolat kaitino atsiminimai apie sukilimą, o išlenkęs kelias vyno taures imdavo trankyti kumščiu į stalą ir šaukti: „Drebėkit, žemvaldžiai, artėja teisingumo valanda, žmonės, ruoškitės!“ Tokius žodžius prieš sukilimą šaukė jo draugas nuncijus Čiraldas Frajunkas, vienas iš Biksijo paskui sušaudyto ketverto.

Proto galvoje turėjo nedaug, tačiau viena mintis ten kirbėjo ir nedavė jam ramybės. Jis norėjo nužudyti Niną Biksiją.

 

 

Visi vadino jį Bronte, regis, jis išsigelbėjo per Brontės skerdynes.

 

Simoniniui Brontė tebuvo keistuolis, padėjęs leisti nuobodžius žiemos vakarus. Daug įdomesnis iškart pasirodė kitas subjektas, pasišiaušęs ir iš pradžių niūrus personažas, kuris, išgirdęs, kad Simoninis kamantinėja šeimininką apie įvairių patiekalų receptus, tuoj pradėjo kalbą, prisipažinęs kaip ir Simoninis mėgstąs skaniai pavalgyti. Simoninis jam pasakojo, kaip gaminami pjemontietiški virtiniai, o anas savo ruožtu atskleidė caponata  42 paslaptis, Simoninis kalbėdavo apie nevirtą kapotą veršiuko krūtinėlę su trumais, o tas leisdavosi į marcipanų alchemiją.

Meistras Ninucas kalbėjo beveik itališkai ir leido suprasti keliavęs net po svečias šalis. Kol pagaliau, pabrėžęs savo pamaldumą įvairioms vietos šventyklų švenčiausiosioms mergelėms ir pareiškęs pagarbą Simoninio dvasiškam stotui, išpažino savo keistą padėtį: Burbonų kariuomenėje jis buvęs sprogdintoju, bet ne kaip kariškis, o kaip amatininkas, mat saugojęs ir tvarkęs netoli stovintį parako sandėlį. Išviję Burbonų karius, garibaldiečiai konfiskavę amuniciją ir paraką, bet nenorėję griauti kazemato ir palikę Ninucą sargauti mokėjo jam kaip karo intendantui. O šis nuobodžiavo laukdamas įsakymų, nekęsdamas atėjūnų iš šiaurės, ilgėdamasis savojo karaliaus, svajodamas apie maištus ir sukilimus.

– Panorėjęs galėčiau išsprogdinti pusę Palermo, – kartą pašnibždėjo Simoniniui supratęs, jog ir šis nepalaiko pjemontiečių. Matydamas šio nuostabą papasakojo, kad atėjūnai po parako sandėliu neaptikę kriptos, prikimštos parako statinaičių, granatų ir kitokių karo įnagių. Juos reikia išsaugoti greitai įvyksiančiam sukilimui, nes kalnuose jau buriasi pasiryžusieji apsunkinti įsibrovėlių pjemontiečių gyvenimą.

Kai kalbėdavo apie sprogmenis, jo veidas pamažu nušvisdavo, tas suplotas veidas ir apniukusios akys tapdavo beveik gražūs. Vieną dieną Ninucas pagaliau nusivedė Simoninį į kazematą ir išniręs iš kriptos parodė delną su juodais grūdeliais.

– Ak, garbusis tėve, – tarė, – nėra nieko gražiau už kokybišką paraką. Tik pažvelkit, kokia spalva, tamsiai pilka, ir grūdeliai nesubyra suspausti saujoje. Jei turėtumėt lapą popieriaus, pabėręs juos ant to lapo padegčiau, ir jie sudegtų popieriaus nė nepalietę. Kadaise jį gamindavo iš septyniasdešimt penkių dalių kalio salietros, dvylikos dalių anglies ir dvylikos sieros, paskui ėmėsi vadinamųjų angliškų kiekių, kitaip tariant, penkiolika dalių anglies ir dešimt sieros, todėl ir pralaimimi karai, nes granatos nesprogsta. Šiandien mes, išmanantys savo darbą (deja, o gal laimė, mūsų jau nedaug), vietoj kalio salietros dedame Čilės salietros, ir tai jau visai kas kita.

– Geriau?

– Geriau. Matote, tėve, kasdien išrandamas koks nors naujas sprogmuo, ir visi veikia vienas blogiau už kitą. Toks karaliaus (kalbu apie teisėtą karalių) karininkas dėjosi viską išmanantis ir papasakojo apie naujausią išradimą – pirogliceriną. Tik nežinojo, kad šis sprogsta sutrenkus, tad jį sunku detonuoti, mat tektų trenkti per jį kūju, vadinasi, ir pats pirmas išlėktum į orą. Patikėkit, jei norit susprogdinti kitus – nėra geresnės priemonės už senąjį paraką. Bent jau yra į ką pažiūrėti.

Meistras Ninucas atrodė toks laimingas, lyg pasaulyje nieko gražiau nebūtų. Tada Simoninis ne itin paisė jo svaičiojimų. Tačiau paskui, sausio mėnesį, ėmė apie juos svarstyti rimčiau.

Išties, mąstydamas, kaip galėtų gauti Tūkstantinės žygio sąskaitų registrus, tarė sau: arba jie Palerme, arba bus Palerme Njevui sugrįžus iš Šiaurės. Paskui Njevas juos išgabens į Turiną laivu. Tad neverta sekioti paskui jį dieną ir naktį, slaptojo seifo vis tiek nerasiu, o jei ir rasčiau, nepajėgsiu atidaryti. O jei rasiu ir atidarysiu, kils skandalas, Njevas praneš, kad registrai pradingo, ir gali būti apkaltinti manieji darbdaviai turiniečiai. Nebūtų nutylėta, net jei man pavyktų užklupti Njevą su registrais rankoje ir įsmeigti jam į nugarą peilį. Toks lavonas kaip Njevo tikrai sukeltų tam tikrų keblumų. Turine pasakė: reikia, kad registrai išnyktų kaip dūmas. Tačiau su jais kaip dūmas turėtų išnykti ir Njevas, ir taip, kad jo mirtis (ji turi atrodyti atsitiktinė ir natūrali) užgožtų registrų dingimą. Taigi, reikėtų padegti ar išsprogdinti intendantūros rūmus. Pernelyg akivaizdu. Lieka vienas sprendimas: pradanginti Njevą, registrus ir viską, kas su tuo susiję, kelionėje iš Palermo į Turiną. Nelaimė jūroje, žus penkiasdešimt šešiasdešimt žmonių, ir niekas nė neįtars, kad viskas padaryta norint sunaikinti kelis sąsiuvinius.

Sumanymas, žinoma, neregėtai drąsus, Simoninis, regis, subrendo ir įgijo daugiau proto, be to, neturėjo kada žaisti kaip su universiteto draugais. Matė karą, priprato prie mirties, laimė, kitų, ir išties netroško pamatyti Negrio di Šen Frono minėtų tvirtovių.

Be abejo, šį planą Simoninis svarstė ilgai dar ir todėl, kad daugiau nebuvo ko veikti. Tardavosi ir su meistru Ninucu, vaišindamas jį skaniais pusryčiais.

– Meistre Ninucai, turbūt stebitės, ką čia veikiu. Galiu atsakyti, kad esu atsiųstas Šventojo Tėvo atkurti mūsų Abiejų Sicilijų valdovo karalystės.

– Tėve, aš visas jūsų, sakykit, ką turėčiau daryti.

– Tai štai, dieną, kurios dar nežinau, iš Palermo į žemyną išplauks laivas. Tame laive bus seifas su įsakymais ir planais, kaip visiems laikams sugriauti Šventojo Tėvo autoritetą ir apšmeižti mūsų karalių. Tas laivas nepasiekęs Turino turi nuskęsti taip, kad neišsigelbėtų nei žmonės, nei daiktai.

– Tėve, nieko nėra lengviau. Galim pasinaudoti naujausiu išradimu, kurį dabar, regis, tobulina amerikiečiai. Tai „anglies bomba“. Pagaminta visai kaip anglies luitas. Numeti tą luitą prie laivo anglių, o sykį patekęs į krosnį ir gerai įkaitęs jis sukels reikiamą sprogimą.

– Neblogai. Bet tas anglies luitas turėtų būti įmestas į krosnį tam tikrą akimirką. Reikia, kad laivas sprogtų ne per anksti ir ne per vėlai, kitaip tariant, ne iškart išplaukęs ar prieš pasiekdamas tikslą, nes visi tai matytų. Jis turėtų sprogti pusiaukelėje, toli nuo smalsių akių.

– Tada sunkiau. Kadangi negalime papirkti kūriko, nes jis būtų pirmoji auka, reikėtų apskaičiuoti tikslų momentą, kada luitas su anglimis paklius į krosnį. O to nepasakytų nė pati Benevento ragana…

– Tai kaip tada?

– Tada, brangusis tėve, vienintelis visada užtikrintas sprendimas ir vėl yra parako statinaitė su geru degikliu.

– Bet kas sutiks jį uždegti laive žinodamas, kad ir jam pačiam lemta sprogti?

– Niekas, nebent jis būtų meistras, o tokių, Dievo laimė ar deja, dar keletas liko. Meistras moka nustatyti padegimo virvelės ilgį. Kadaise ją atstodavo šiaudas, prikimštas juodojo parako, ar sieringa dagtis, arba kalio salietra įtrinta ir degutuota virvelė. Niekada nežinai, kiek užtruks, kol ugnis nubėgs, kur reikia. Bet, ačiū Dievui, jau prieš trisdešimt metų išrasta lėto degimo virvelė, o kriptoje tokios turiu kelis metrus.

– Ir kas iš to?

– Ogi tas, kad galima nustatyti, kiek uždegta virvelė degs iki tos akimirkos, kai ugnis pasieks paraką, degimo trukmę galima reguliuoti virvelės ilgiu. Tad jei sprogdintojas žinos, kad padegęs degiklį spės pasiekti vietą, kur kas nors jo lauks nuleistoje valtyje, ir gerokai nutols nuo laivo prieš šiam sprogstant, viskas bus tobula, ką ten, tiesiog šedevras!

– Meistre Ninucai, yra vienas bet… Tarkim, tą vakarą jūra bus nerami ir niekas negalės nuleisti valties. Ar toks sumanus meistras taip rizikuotų?

– Tėve, atvirai pasakysiu, ne.

Negalėjau meistro Ninuco prašyti eiti į beveik užtikrintą mirtį. Tačiau ką nors kitą, ne tokį atsargų, gal ir pavyktų įkalbėti.

Sausio pabaigoje Njevas iš Milano nuvyko į Neapolį ir ten viešėjo apie dvi savaites, gal rinko dokumentus. Paskui sulaukė įsakymo vykti į Palermą, surinkti visus registrus (ženklas, kad šie buvo ten palikti) ir atgabenti juos į Turiną.

Njevo susitikimas su Simoniniu buvo jausmingas ir broliškas. Njevas leidosi į sentimentalius atsiminimus apie savo kelionę į šiaurę, apie nelaimingą meilę, kuri, nelaimei ar džiaugsmui, per tą trumpą viešnagę vėl suliepsnojo… klausantis elegiškų draugo pasakojimų Simoninio akys tarsi sudrėko, bet iš tiesų jis nekantravo sužinoti, kaip registrai keliaus į Turiną.

Pagaliau Njevas prasitarė. Kovo pradžioje jis išplauks iš Palermo į Neapolį laivu „Heraklis“, o iš Neapolio toliau į Genują. „Heraklis“ buvo padorus anglų pastatytas garlaivis su dviem šoniniais ratais, penkiolikos vyrų įgula, galintis plukdyti keletą dešimčių keleivių. Buvo daug patyręs, bet neatrodė kaip senas laužas ir dar puikiai tarnavo. Nuo tos akimirkos Simoninis pradėjo rinkti visą galimą informaciją. Susižinojo, kokioje užeigoje apsistojo kapitonas Mikelė Mančinas, o pasikalbėjęs su jūreiviais išsiaiškino laivo vidaus planą.

Tada vėl nutaisęs pamaldžią išraišką ir virtęs dvasininku sugrįžo į Bageriją ir pasivedė Brontę į šalį.

– Bronte, – pasakė jam, – iš Palermo netrukus išplauks laivas, kuriuo į Neapolį keliaus Ninas Biksijas. Atėjo laikas, kad mes, paskutiniai sosto gynėjai, atkeršytume už tai, ką jis padarė tavo kaimui. Tau tenka garbė dalyvauti Biksijo egzekucijoje.

– Sakykit, ką turiu daryti.

– Štai virvelė, jos degimo trukmę apskaičiavo išmanantis daugiau už tave ir už mane. Apsijuosk ja liemenį. Vienas mūsų žmogus, kapitonas Simoninis, Garibaldžio karininkas, bet slapta ištikimas mūsų karaliui, pristatys į laivą skrynią, bet tai karinė paslaptis, ir rekomendaciją, kad triume ją nuolat saugotų jo patikėtinis, kitaip tariant, tu. Žinoma, skrynia bus pilna parako. Simoninis plauks kartu ir pasirūpins, kad horizonte pasirodžius Stromboliui gautum įsakymą išvynioti, pritvirtinti ir padegti virvelę. Simoninis tuomet jau bus nuleidęs gelbėjimo valtį. Padegamoji virvelė bus tokia ilga ir stora, kad tikrai spėsi iš triumo pirmagalyje nusigauti į laivagalį, kur tavęs lauks Simoninis. Turėsite užtenkamai laiko atsitolinti nuo laivo prieš jam, o kartu ir prakeiktajam Biksijui išlekiant į orą. Tačiau to Simoninio tau nedera pamatyti ar ieškoti, o jei ir pamatytum, negali prie jo artintis. Ninucas rateliais atveš tave prie laivo, ten susitiksi su jūreiviu vardu Almalas. Palydėtas į triumą liksi ten, kol Almalas ateis pasakyti, kad turi padaryti tai, ką žinai.

Brontės akys žaižaravo, bet jis nebuvo visiškas kvailys.

– O jeigu jūra bus nerami? – paklausė.

– Jei triume pajusi, kad laivas kiek siūbuoja, nesijaudink, gelbėjimo valtis didelė ir tvirta, su stiebu ir bure, o sausuma netoli. O jeigu kapitonas Simoninis nuspręs, kad bangos yra per aukštos, – jis nenorės rizikuoti savo gyvybe. Tu negausi įsakymo, o Biksiją teks nudaigoti kitą kartą. Bet jei gausi įsakymą, vadinasi, tas, kuris apie jūrą išmano daugiau už tave, nusprendė, kad gyvi ir sveiki pasieksite Strombolį.

Brontė džiūgavo ir visiškai pritarė. Teko daug slapta tartis su meistru Ninucu, kol toji pragaro mašina buvo sustyguota. Reikiamą akimirką, apsirengęs kone gedulingai – taip žmonės įsivaizduoja rengiantis šnipus ir slaptuosius agentus – Simoninis prisistatė kapitonui Mančiniui su leidimu, nusėtu antspaudais ir parašais, skelbiančiu, kad jo didenybės Viktoro Emanuelio II įsakymu į Neapolį turi būti nuplukdyta skrynia su slapčiausiais dokumentais. Toji skrynia turi įsimaišyti tarp kitų prekių ir nekristi į akis, todėl ją reikia laikyti triume, o prie jos dieną naktį turi budėti Simoninio patikėtinis. Tuo pasirūpins jūreivis Almalas, ne kartą vykdęs slaptas karines užduotis, o kapitonui tais reikalais nederėtų nėmaž domėtis. Neapolyje skrynią pasiims šaulių pulko karininkas.

Tad planas buvo paprastas ir operacija niekam nekrito į akis, juo labiau Njevui, nerimavusiam dėl savosios skrynelės su registrais saugumo.

Numatyta, kad „Heraklis“ išplauks pirmą valandą po pusiaudienio, kelionė į Neapolį truks penkiolika šešiolika valandų. Paranku susprogdinti laivą, kai šis priartės prie Strombolio salos, nes joje nuolat veikia šiaip jau taikus ugnikalnis, naktimis žėrintis ugnies pliūpsniais, ir sprogimo net brėkštant niekas nepastebės.

Be abejo, Simoninis jau buvo pasikalbėjęs su Almalu – jis jam pasirodė gobšiausias iš visos įgulos, – dosniai sumokėjęs ir davęs pagrindinius nurodymus: jis turėsiąs Brontės laukti prieplaukoje ir įtaisyti jį su skrynia laivo triume.

– Įdėmiai stebėk, kada vakare horizonte pasirodys Strombolio liepsnos. Ir nesvarbu, kokia bus jūra. Nulipk į laivo triumą ir nuėjęs pas tą vyrą pasakyk: „Kapitonas įspėja, jau metas.“ Nesirūpink tuo, ką jis darys, o kad nekiltų noras smalsauti, pasakysiu: jis turi išimti iš skrynios butelį su pranešimu ir pro iliuminatorių išmesti į jūrą, greta kai kas lauks valtyje, išgriebs butelį ir nuplukdys į Strombolį. Tau tereikės grįžti į kajutę ir viską užmiršti. Dabar pakartok, ką turi pasakyti.

– Kapitonas įspėja, jau metas.

– Šaunuolis.

Išvykimo valandą Simoninis atėjo į prieplauką išlydėti Njevo. Atsisveikinimas buvo jaudinamas.

– Brangusis drauge, – kalbėjo jam Njevas, – šitiek laiko buvai greta, atvėriau tau savo sielą. Galbūt nebepasimatysime. Turine atidavęs registrus keliausiu į Milaną, o ten… Žiūrėsim. Pasvarstysiu apie savo knygą. Sudie, apsikabinkim, ir tegyvuoja Italija.

– Sudie, brangusis Ipolitai, niekada tavęs neužmiršiu, – pasakė Simoninis netgi išspaudęs ašarą, taip buvo įsijautęs į vaidmenį.

Njevas paliepė iškrauti iš vežimaičio sunkią skrynelę ir nenuleido akių nuo savo padėjėjų, nešančių ją į denį. Prieš jam žengiant ant laivo laiptelių du Simoniniui nepažįstami draugai atskubėjo įtikinti jo plaukti ne „Herakliu“, nes šis ne itin saugus, o kitą rytą išplauksiančiu „Elektriku“, kuris daug patikimesnis. Simoninis akimirką sutriko, o Njevas tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad bus geriau, jei tie dokumentai greičiau pasieks adresatą. Netrukus „Heraklis“ išplaukė iš uosto.

 

Apskaičiavęs laiką, apie devintą valandą vakaro tarė sau, kad gal viskas jau baigta.

 

Sakyti, kad paskui kelias valandas Simoninis praleido nerūpestingai, reikštų perdėti jo šaltakraujiškumą. Anaiptol, jis visą dieną ir vakarą laukė įvykio, kurio nebūtų pamatęs net įkopęs į Palermo kaimynystėje stūksančią Punta Raiši viršukalnę. Apskaičiavęs laiką, apie devintą valandą vakaro tarė sau, kad gal viskas jau baigta. Nebuvo tikras, ar Brontei pavyks tiksliai įvykdyti įsakymus, bet įsivaizdavo jūreivį, priartėjus prie Strombolio atėjusį perduoti įsakymo, paskui tą vargšelį kišantį padegamąją virvutę į skrynią, padegantį, greitai lekiantį į laivagalį ir, žinoma, nieko ten nerandantį. Gal jis suprato apgaulę ir kaip išprotėjęs (argi buvo kitoks?) leidosi bėgti atgal į triumą gesinti padegamosios virvelės, bet buvo jau per vėlu – sprogimas jį užklupo pusiaukelėje.

Simoninis jautėsi toks patenkintas atlikta užduotimi, kad vėl apsivilkęs dvasininko sutaną nuėjo į Bagerijos smuklę valgyti sočios vakarienės: makaronų su sardinėmis ir piscistocco alla ghiotta  (džiovinta menkė, dvi dienas mirkyta vandenyje, supjaustyta gabalėliais, svogūnas, saliero šakelė, morka, stiklinė aliejaus, pomidorų tyrė, juodosios alyvuogės be kauliukų, pinijų riešutai, razinos be kauliukų, kriaušė, kaparėliai, druska ir pipirai).

Paskui atsiminė meistrą Ninucą… Negalėjo palikti tokio pavojingo liudininko. Tad sėdo ant mulo ir nurisnojo į parako sandėlį. Meistras Ninucas stovėjo tarpduryje rūkydamas seną pypkę ir pasitiko jį plačiai šypsodamasis:

– Tėve, manote, jau viskas baigta?

– Manau, taip, meistre Ninucai, turėtumėte didžiuotis, – atsakė Simoninis ir apkabino tardamas: „Tegyvuoja karalius“, kaip tuose kraštuose įprasta. O apkabinęs suvarė į pilvą durklą.

Ten retai kas praeidavo, tad lavoną suras kažin kada, o jei nutiktų toks mažai tikėtinas dalykas, kad žandarai ar kas kitas susies jį su Bagerijos smukle, ten sužinos, kad pastaraisiais mėnesiais Ninucas daug laiko praleido su raju dvasininku. Tik tas dvasininkas jau bus prapuolęs, mat Simoninis rengėsi iškeliauti į žemyną. Na, o Brontės tai jau tikrai niekas nepasiges.

Simoninis grįžo į Turiną kovo viduryje, kur tikėjosi kuo greičiau susitikti su savo darbdaviais, nes atėjo laikas atsiskaityti. Ir štai vieną popietę Bjankas įžengė į jo raštinę, atsisėdo prie jo rašomojo stalo ir tarė:

– Simonini, jūs visada ko nors prisidirbat.

– Kaip, – paprieštaravo Simoninis, – norėjot, kad registrai išnyktų kaip dūmas, tai dabar pabandykite juos rasti!

– Taip, bet kaip dūmas išnyko ir pulkininkas Njevas, o tai daugiau nei norėjom. Apie tą dingusį laivą jau per daug kalbų, nežinau, ar pavyks šį reikalą užglostyti. Bus sunku atitraukti įtarimus nuo Slaptojo skyriaus. Galiausiai susitvarkysim, bet vienintelė silpna grandis šioje istorijoje esate jūs. Anksčiau ar vėliau gali atsirasti koks liudininkas, kuris atsimins, kad Palerme bičiuliavotės su Njevu ir – koks sutapimas – dirbote ten pasiųstas Bodžijo. Bodžijas, Kavūras, vyriausybė… Dievaži, nedrįstu nė pagalvoti apie pasklisiančius gandus. Taigi, turite pradingti.

– Tvirtovė? – paklausė Simoninis.

– Gandai gali sklisti net ir apie tvirtovėje įkalintą žmogų. Nenorime kartoti geležinės kaukės farso. Svarstome ne tokį teatrališką sprendimą. Uždarykit savo kromelį Turine ir sprukit į užsienį. Važiuokite į Paryžių. Pirmosioms išlaidoms turėtų užtekti pusės mūsų sutarto atlygio. Nes persistengėt, o tai tas pat, kaip atlikti tik pusę darbo. Negalime tikėtis, kad atvykęs į Paryžių ilgai ištversit nepridaręs kokių bėdų, todėl nedelsdami pristatysime jus vietos kolegoms, gal jie patikės jums vieną kitą slaptą užduotį. Sakykim, nuo šiol tarnausite kitai administracijai.

 

--------------------------------

Išnašos:

 

40 Noromis nenoromis (pranc.)

 

41 Netaktas (pranc.).

 

42 Sicilietiškos keptų baklažanų salotos su salierais ir kaparėliais (it.).

---------------------------------

Populiariausi