Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dala Pikola sutrikęs (10 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

10

DALA PIKOLA SUTRIKĘS

 

1897 metų balandžio 3 diena

 

Brangus kapitone Simonini,

šįryt atsibudau sunkia galva ir jausdamas burnoje keistą skonį. Teatleidžia man Dievas, absento skonį! Patikėkit, dar nebuvau perskaitęs jūsų vakarykščių užrašų. Iš kur galėjau žinoti, ką gėrėt, jei pats to negėriau? Ir iš kur dvasininkas gali žinoti, koks uždrausto, taigi, neragauto gėrimo skonis? O gal ne, man galvoje susijaukę, rašau apie skonį, kurį jaučiau burnoje atsibudęs, bet rašau tikriausiai jau perskaitęs jūsų užrašus, ir šie paveikė mano mintis. Išties, jei niekada nesu gėręs absento, kaip supratau, kad burnoje jaučiu jo skonį? Tai skonis ko nors kito, ir tik perskaitęs jūsų dienoraštį pamaniau, kad absento.

Ak, gerasis Jėzau, atsibudau savo lovoje ir viskas man atrodė normalu, tarsi visą praėjusį mėnesį nieko kito nebūčiau daręs. Bet žinojau turįs nueiti į jūsų butą. Ten, tikriau čia, perskaičiau dar neskaitytus jūsų dienoraščio puslapius. Pamačiau užuominą apie Bulaną, ir mintys prašviesėjo, tik dar miglotai ir neapibrėžtai.

Ištariau tą vardą balsu, pakartojau kelis kartus, ir galvoje nelyginant žaibas blykstelėjo, tarsi tie jūsų daktarai Buru ir Būro būtų prie kurios nors kūno vietos pridėję magnetą ar daktaras Šarko būtų pašvytavęs pirštu, raktu, delnu man prieš akis ir sukėlęs budraus somnambulizmo būseną. Tarsi išvydau atvaizdą kunigo, spjaudančio į apsėstosios burną.

Populiariausi