Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Naktis Prahoje (12 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

12

NAKTIS PRAHOJE

 

1897 metų balandžio 4 diena

 

Dabar beliko susirasti tą Žoli minėtą Gedoną. Knygynas Bono gatvėje priklausė raukšlėtai senmergei, amžinai dėvėjusiai didžiulį juodą vilnonį sijoną ir Raudonkepurės kepuraitę, laimė, pridengusią pusę veido.

Ten iškart ir sutikau Gedoną, ironiškai į aplinkinį pasaulį žvelgiantį skeptiką. Man patinka nepatiklieji. Gedonas tuoj pat palankiai atsiliepė į Žoli prašymą: žinoma, nusiusiąs jam maisto ir truputį pinigų. Paskui pasišaipė iš draugo, dėl kurio turėsiąs išlaidų. Kam rašyti knygą ir rizikuoti pakliūti į kalėjimą, jei knygas skaito užkietėję respublikonai, o diktatoriaus šalininkai tėra beraščiai kaimiečiai, kuriems Dievo valia leista balsuoti?

Furjė sekėjai? Šaunūs žmonės, bet ar galima rimtai vertinti pranašą, skelbiantį, kad atgimusiame pasaulyje apelsinai augs Varšuvoje, vandenynuose tyvuliuos limonadas, žmonės turės uodegas, o kraujomaiša ir homoseksualumas bus pripažinti kaip natūraliausi žmogaus impulsai?

– Tai kodėl čia lankotės? – paklausiau.

– Nes čia renkasi vieninteliai likę sąžiningi žmonės, besipriešinantys nedorojo Bonaparto diktatūrai, – atsakė. – Matot tą gražią ponią? – paklausė. – Tai Žiuljetė Lamesin, viena iš įtakingiausių grafienės d‘Agul salono moterų. Už vyro pinigus ji nori įkurti saloną Rivoli gatvėje. Žavi, protinga, talentinga rašytoja, tikrai verta būti pakviestam į jos namus.

Gedonas parodė ir kitą personažą – aukštą, dailų, žavingą.

– Tai Tusenelis, garsusis knygos L’Esprit des bêtes 49  autorius. Socialistas, nežabotas respublikonas, beprotiškai įsimylėjęs Žiuljetę, kuri į jį nė nedirsteli. Bet jo protas čia guviausias.

 

Tusenelis prašneko apie šiuolaikinę visuomenę nuodijantį kapitalizmą.

– Kas tie kapitalistai? Žydai, mūsų laikų valdovai. Praėjusio amžiaus revoliucija nukirto galvą Kapetui, mūsų amžiaus revoliucija nukirsdins Mozę. Parašysiu apie tai knygą. Kas tie žydai? Visi, kurie siurbia bejėgių ir liaudies kraują. Tai protestantai, masonai. Ir, žinoma, judėjai.

– Betgi protestantai ne žydai, – išdrįsau.

– Jei sakau žydai, tai kalbu apie protestantus, o šie – tai ir anglų metodistai, ir vokiečių, šveicarų bei olandų pietistai, Dievo valią įžvelgiantys toje pačioje žydų knygoje Biblijoje – kraujomaišos ir žiauriausių karų istorijoje, kur pergalė pasiekiama tik per išdavystę ir apgaulę, kur karaliai liepia žudyti vyrus, idant paimtų jų žmonas, kur moterys, laikančios save šventosiomis, gulasi su priešų karvedžiu, kad nupjautų šiam galvą. Kromvelis nukirsdino savo karalių cituodamas Bibliją, Maltusas, iš vargetų vaikų atėmęs teisę gyventi, visas persisunkęs Biblija. Ši padermė švaisto laiką atsiminimams apie vergystę ir nepaisydama Dievo pykčio pasirengusi amžinai garbinti aukso veršį. Kova su žydais turėtų būti pagrindinis kiekvieno savo vardo verto socialisto tikslas. Nekalbu apie komunistus, nes juos sugalvojo žydas, tačiau kapitalo sąmokslą atskleisti sunkiausia. Kodėl Paryžiaus restorane obuolys kainuoja šimtą kartų brangiau nei Normandijoje? Yra grobuonių tautos, gyvenančios kitų sąskaita, prekiautojų tautos, kaip kadaise finikiečiai ir kartaginiečiai, o dabar anglai ir žydai.

– Anglas ir žydas jums viena ir tas pat?

– Beveik. Kas tapo Anglijos ministru pirmininku? Lordas Bekonsfildas, didiko titulu dangstantis tikrąjį žydišką vardą – Dizraelis. Tas Dizraelis, į krikščionybę atsivertęs žydas sefardas, išdrįso pareikšti, kad žydai rengiasi užvaldyti pasaulį. Žinoma, ne kalbomis, pasakytomis anglų parlamente, o romanuose.

Kitą dieną jis atnešė Dizraelio knygą, pabraukęs ištisas pastraipas: „Ar Europoje kada vyko koks nors reikšmingas sąjūdis, kuriame žydai nebūtų dalyvavę ar sudarę daugumos?.. Pirmieji jėzuitai buvo žydai! Kas vadovauja paslaptingai rusų diplomatijai, prieš kurią blykšta visa Vakarų Europa? Žydai! Kas globoja Vokietijoje rengiamą revoliuciją? Žydas, toks Karlas Marksas su savo komunistais. Kas Vokietijoje laiko kone visų universitetų katedrų monopolį?“

– Ir nemanykit, kad Dizraelis yra savąją tautą išduodantis mou chard.  Priešingai, jis liaupsina jos dorybes. Nesigėdydamas rašo, kad Rusijos finansų ministras grafas Kankrenas yra Lietuvos žydo vaikas, o ispanų ministras Mendizabalas – atsivertėlio iš Aragonos provincijos sūnus. Vienas iš Prancūzijos imperijos maršalų – žydo Šulo sūnus, Masena irgi žydas, hebrajiškai Manasehas…

Nebuvau tikras, ar Tusenelis teisus, tačiau jo filipikos, atskleidusios tai, apie ką kalbėta revoliucingiausiuose sluoksniuose, pakišo šiokių tokių minčių… Dvejojau, kam galėčiau parduoti jėzuitus demaskuojančius dokumentus. Gal masonams, bet su jų pasauliu dar neturėjau jokio ryšio. Masonus kompromituojantys dokumentai gal domintų jėzuitus, bet dar nesijaučiau pajėgus juos sukurti. O demaskuojantys Napoleoną? Negalėjau jų parduoti vyriausybei, o respublikonams, kurie, be abejonės, buvo puiki potenciali rinka, po Siu ir Žoli mažai ką tegalėjau pridurti. Dokumentai, kompromituojantys respublikonus? Vyriausybė, regis, jau turėjo viską, ko jai reikėjo, ir jei Lagranžui pasiūlyčiau informaciją apie Furjė šalininkus, šis tik prapliuptų juoktis, nes knygyne Bono gatvėje lankėsi daugybė jo informatorių.

Kas liko? Dėl Dievo meilės, žydai. Maniau, tik senelis buvo jų apsėstas, bet paklausęs Tusenelio kalbų supratau, kad neapykantos žydams rinka apėmė ne vien visus galimus abato Baruelio sekėjus (o jų buvo nemažai), bet ir revoliucionierius, respublikonus bei socialistus. Žydai buvo ne tik Bažnyčios, bet ir prastuomenės, nes siurbė jos kraują, ir, nelygu vyriausybė, sosto priešai. Reikėjo padirbėti su žydais.

Suvokiau, kad užduotis nelengva: gal apdorota Baruelio medžiaga, pristatanti žydus kaip masonų ir tamplierių bendrininkus, sukėlusius prancūzų revoliuciją, kokiuose dvasininkijos sluoksniuose ir galėtų ką apstulbinti, tačiau tokio socialisto kaip Tusenelis nėmaž nesudomintų – apie žydų santykius, kapitalo kaupimą ir britų sąmokslą jam reikėjo ko nors tikslesnio.

Ėmiau graužtis gyvenime visada vengęs susitikti su žydais. Suvokiau, kad mano supratimas apie vis didesnę pagiežą keliantį objektą turi nemažų spragų. Tokios mintys nedavė man ramybės, ir kaip tik tada Lagranžas man parodė išeitį. Jau rašiau, kad Lagranžas skirdavo susitikimus netikėčiausiose vietose, o šįkart susitikome Per Lašezo kapinėse. Iš esmės jis buvo teisus – atrodėme kaip giminės, ieškantys numylėto mirusiojo amžinojo poilsio vietos, ar kaip romantiški praeities mėgėjai, susikaupę besisukiojantys aplink visus menininkus, filosofus, įsimylėjėlius traukiantį Abelaro ir Eloizos kapą, kaip šmėklos tarp šmėklų.

– Simonini, norėčiau jums pristatyti pulkininką Dimitrijų, mums jis žinomas tik šiuo vardu. Dirba Rusijos imperatoriškosios kanceliarijos Trečiajame departamente. Žinoma, jei nuvyksit į Sankt Peterburgą ir paklausit apie Trečiąjį departamentą, visi atrodys lyg iš dangaus nukritę, nes oficialiai tokio nėra. Jo agentai turi stebėti revoliucinių grupių būrimąsi, mat Rusijoje ši problema daug rimtesnė nei čia. Jie turi saugotis dekabristų ir anarchistų įpėdinių, o dabar dar ir suirzusių vadinamųjų laisvųjų valstiečių. Caras Aleksandras prieš keletą metų panaikino baudžiavą, tačiau apie dvidešimt milijonų išlaisvintų valstiečių privalo mokėti buvusiems ponams už žemės, iš kurios negali prasimaitinti, panaudą, ir daugybė jų plūsta į miestus ieškoti darbo…

– Ko tas pulkininkas Dimitrijus iš manęs tikisi?

– Sakykim, jis renka žydus kompromituojančius dokumentus. Žydų Rusijoje kur kas daugiau nei čia, ir kaimuose jie kelia grėsmę rusų valstiečiams, nes moka skaityti, rašyti, o svarbiausia – skaičiuoti. Ką kalbėti apie miestus, kur, kaip manoma, daugelis jų stoja į maištininkų būrius. Mano kolegos rusai turi dvigubą bėdą: viena vertus, saugotis žydų ten, kur jie kelia realią grėsmę, kita vertus, į juos nukreipti kaimo prastuomenės nepasitenkinimą. Bet Dimitrijus pats viską paaiškins. Tas reikalas mums nerūpi. Mūsų vyriausybė palaiko gerus santykius su Prancūzijos žydų finansinėmis grupėmis ir neturi jokio intereso kelti to sluoksnio nepasitenkinimą. Tik norime padaryti paslaugą rusams. Mūsų darbe ranka ranką plauna, tad maloniai paskoliname jus, Simonini, pulkininkui Dimitrijui, bet oficialiai su mumis jūs niekaip nesusijęs. Tiesa, vos neužmiršau, patariu prieš susitinkant su Dimitrijum pasidomėti Pasauline izraelitų sąjunga, maždaug prieš šešerius metus įkurta čia, Paryžiuje. Jos nariai – gydytojai, žurnalistai, teisininkai, verslininkai… Paryžiaus žydų bendruomenės grietinėlė. Galima sakyti, visi jie liberalūs ir, žinoma, veikiau respublikonai nei bonapartininkai. Toji Sąjunga sakosi padedanti visų religijų ir šalių persekiojamiesiems ir ginanti žmogaus teises. Kol neįrodyta priešingai, jie – kuo sąžiningiausi piliečiai, bet mums sunku infiltruoti į ją savo informatorius, nes žydai vieni kitus atpažįsta apuostydami it šunys. Tačiau supažindinsiu jus su kai kuo, kam pavyko pelnyti Sąjungos narių pasitikėjimą. Tai toks Jokūbas Brafmanas, į ortodoksų tikėjimą atsivertęs žydas, ilgainiui tapęs Minsko dvasinės seminarijos hebrajų kalbos profesoriumi. Būtent vykdydamas pulkininko Dimitrijaus ir Trečiojo departamento užduotį jis trumpam atvyko į Paryžių ir lengvai įsiliejo į Izraelitų sąjungą, nes kai kurie jos nariai jį pažinojo kaip tikėjimo brolį. Galės jums apie tą draugiją papasakoti.

– Atleiskit, pone Lagranžai, bet jei Brafmanas yra pulkininko Dimitrijaus informatorius, viskas, ką iš jo išgirsiu, Dimitrijui seniai žinoma ir man nėra jokios prasmės jam viską perpasakoti.

– Simonini, nebūkit naivus. Yra prasmės, yra. Jei papasakosite Dimitrijui tą patį, ką jis jau girdėjo iš Brafmano, jo akimis, atrodysit turintis tikrą informaciją, patvirtinančią jo jau girdėtąją.

 

Brafmanas. Prisiklausęs senelio pasakojimų tikėjausi pamatyti individą ereliška nosimi, putliomis lūpomis, gerokai atsikišusia apatine – kaip juodaodžio, įdubusiomis pavandenijusiomis akimis, labiau nei kitų tautų narių užkritusiais vokais, banguotais ar garbiniuotais plaukais, atlėpusiomis ausimis… O pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.

Akivaizdu – atsivertimas keičia ne tik sielos, bet ir veido bruožus.

Tas vyras turėjo ypatingą savybę – mėgo skaniai pavalgyti, tačiau buvo rajus kaip provincialas, norintis viską išragauti ir nemokantis tinkamai suderinti patiekalų. Pusryčiavome Montorgėjaus gatvėje Rocher de Cancale  restorane, į kurį kadaise visi eidavo pasimėgauti geriausiomis Paryžiuje austrėmis. Prieš dvi dešimtis metų jį uždarė, paskui jo duris atvėrė kitas savininkas, ir restoranas jau buvo kitoks, bet austrėmis tebevaišino, o Rusijos žydui to užteko. Brafmanas pasitenkino keliais tuzinais belons,  paskui užsisakė bisque d'écrevisses  50.

– Toji gyvybinga tauta, kad išgyventų keturiasdešimt amžių, kiekvienoje šalyje, į kurią atvykdavo, turėjo sudaryti savo vyriausybę, valstybę valstybėje, gyvavusią visada ir visur net per tūkstantmetes klajones. Radau dokumentus, liudijančius tą valstybę ir jos įstatymą, kahalą egzistavus.

– Kas tai?

– Toji institucija mena Mozės laikus, o po diasporos ji liko gyvuoti ne atvirai, bet slėpdamasi sinagogų šešėliuose. Radau Minsko kahalo dokumentus nuo 1794 metų iki 1830 metų. Ten viskas surašyta, suregistruoti net menkiausi veiksmai.

Jis išvyniojo keletą papirusų, išmargintų nesuprantamais ženklais.

– Žydų bendruomenę valdo kahalas, ji paklūsta nepriklausomam dvasiniam teismui Bet Din.  Čia tik vieno kahalo dokumentai, tačiau jie, be abejo, niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito kahalo dokumentų. Čia parašyta, kad bendruomenės nariai turi paklusti tik savam, o ne valstybės, kurioje gyvena, teismui, nurodoma, kaip rengti šventes, kaip skersti gyvulius maistui ir kaip krikščionims parduoti nešvarias ir sugedusias skerdienos dalis, kaip kiekvienas žydas gali iš kahalo įsigyti krikščionį ir alinti skolomis bei palūkanomis, o galop pasisavinti visą šio turtą, ir joks kitas žydas neturi teisės į tą patį krikščionį… Jokios pagailos žemesnėms klasėms, turtingieji išnaudoja vargšus, kahalas nelaiko to nusikaltimu, veikiau dorybe, jei šitaip elgiasi Izraelio sūnūs. Kai kas šneka, kad žydai neturtingi, ypač Rusijoje, ir tai tiesa, nes daugybė žydų yra slaptos turtingų žydų vadovaujamos vyriausybės aukos. Aš kovoju ne su žydais, nes gimiau žydas, o prieš žydiškumą,  kuriuo norima pakeisti krikščionybę… Myliu žydus, ir tai gali paliudyti jų nužudytasis Jėzus…

Atokvėpiui Brafmanas užsisakė aspic de filets mignons de per dreaux 51.  Bet kone iškart vėl grįžo prie dokumentų ir vartė juos spindinčiomis akimis.

 

…pamačiau vienuoliškos išvaizdos poną gražia žilsva barzdele, tankiais antakiais su mefistofeliškais šepetukais galuose, tokiais kaip lenkų ar rusų.

 

– Matot, čia viskas autentiška. Tai įrodo senas popierius, senoviškas dokumentus surašiusio notaro raštas, vienodi parašai ant skirtingomis datomis pažymėtų dokumentų.

Brafmanas tuos raštus jau buvo išvertęs į prancūzų ir vokiečių kalbas, bet iš Lagranžo sužinojęs, kad moku surašyti autentiškus dokumentus, tuoj paprašė sukurti prancūzišką jų versiją, kuri atrodytų parašyta tuo pat metu kaip ir originalūs tekstai. Norint įtikinti rusų slaptąsias tarnybas, kad kahalas įvairiose Europos šalyse turi daug įtakos, o ypač jį vertina Paryžiaus izraelitų sąjunga, svarbu dokumentus turėti ir kitomis kalbomis.

Paklausiau, kaip remiantis kažkokiam Rytų Europos užkampyje gyvenusios bendruomenės surašytais dokumentais galima įrodyti egzistavus pasaulinį kahalą. Brafmanas patarė dėl to nesukti galvos, nes jie tėra paspara, įrodymai, kad jo kalbos ne iš piršto laužtos, o savo knygoje jis įtikinamai nuvainikuosiąs tikrąjį kahalą, tą milžinišką aštuonkojį, savo čiuptuvais apraizgiusį visą civilizuotą pasaulį.

Brafmano veido bruožai tapo griežtesni, jis kone įgijo grobuonišką išraišką, išdavusią jį buvus žydu, kuriuo išliko, neatsižvelgdamas į nieką.

– Pamatinės Talmudo dvasią įkvepiančios emocijos – beribės ambicijos užvaldyti pasaulį, nepasotinamas troškimas pasisavinti visus ne žydų turtus, pagieža krikščionims ir Jėzui Kristui. Kol Izraelio tauta neatsigręš į Jėzų, ją priglaudusios krikščioniškos šalys visada bus laikomos atviru ežeru, kuriame kiekvienas žydas, pasak Talmudo, gali laisvai žvejoti.

Išsekintas kaltinamosios kalbos Brafmanas užsisakė escalopes de poularde au velouté 52,  tačiau patiekalas jam nepatiko, tad paliepė jį pakeisti filets de poularde piqués aux truffes  53. Paskui iš liemenės kišenės ištraukęs sidabrinį laikrodį tarė:

– Aiman, jau vėlu. Prancūzai gamina nuostabiai, tačiau aptarnauja lėtai. Turiu skubių darbų, tad privalau atsisveikinti. Kapitone Simonini, praneškit, ar pavyks gauti reikiamo popieriaus ir rašalo.

Pabaigoje Brafmanas vos teparagavo vanilinių putėsių. Maniau, kad žydas, nors ir atsivertęs, paliks man apmokėti sąskaitą. Tačiau Brafmanas, priešingai, didiko mostu parodė norįs pavaišinti mane, kaip atsainiai pavadino, šiuo užkandžiu. Matyt, rusų slaptosios tarnybos jam mokėjo karališką atlyginimą.

 

Namo grįžau sutrikęs. Dokumentas, parašytas prieš penkiasdešimt metų Minske, smulkūs priesakai, kaip ir ką pakviesti ir ko nekviesti į šventę, nebūtinai liudija, kad tokios taisyklės galiojo ir didžiųjų Paryžiaus ar Berlyno bankininkų gyvenime. Ir pagaliau pirmoji taisyklė: nieku būdu ir niekada nedirbti su autentiškais ar pusiau autentiškais dokumentais! Jeigu šie egzistuoja, kam nors vis tiek kils noras patikrinti ir paskelbti, kad kas nors perteikta netiksliai… Įtikinamas dokumentas turi būti sukurtas ex novo , o originalo geriausia nerodyti, tik paminėti, ir kad nebūtų įmanoma rasti jokio šaltinio, kaip atsitiko su Trim Karaliais, apie kuriuos dviem eilutėmis užsiminė tik Matas, nepasakęs, nei kuo jie vardu, nei kiek jų buvo, nei kad jie karaliai, o visa kita tėra įprasti gandai. Tačiau žmonėms jie tokie pat tikri kaip Juozapas su Marija, ir girdėjau, kad kažkur garbinami jų palaikai. Reikia, kad tai, kas atskleidžiama, būtų ypatinga, sukrečiama, it iš romano. Tik tada pranešimas atrodys įtikinamas ir sukels pasipiktinimą. Kodėl Šampanės vynininkui turėtų rūpėti, kad žydai verčia tautiečius dukterų vestuves švęsti vienaip ar kitaip? Argi tai įrodo, kad jie bando jį apiplėšti?

Tuomet supratau turintis tinkamą dokumentą ar, tiksliau, įtikinamą rėmą, geresnį negu Guno „Fauste“, dėl kurio paryžiečiai jau keletą metų ėjo iš proto. Tereikia rasti tinkamą turinį. Be abejo, svarsčiau apie masonų sueigą ant Griaustinio kalno, apie Žozefo Balzamo planą ir apie jėzuitų naktį Prahos kapinėse.

Kuo galėtų prasidėti žydų planas užvaldyti pasaulį? Ogi sumanymu pasisavinti auksą, kaip užsiminė Tusenelis. Užkariauti pasaulį, kad subruztų monarchai ir vyriausybės, pasisavinti auksą, kad apsidžiaugtų socialistai, anarchistai ir revoliucionieriai, sunaikinti šventus krikščioniškojo pasaulio principus, kad sunerimtų popiežius, vyskupai ir klebonai. Dar įterpti truputį bonapartiško cinizmo, kurį taip gerai apibūdino Žoli, ir jėzuitiškos veidmainystės, kurios mudu su Žoli išmokome iš Siu.

Grįžau į biblioteką, tik šįkart Paryžiaus, daug turtingesnę už Turino, ir čia radau daugiau Prahos kapinių vaizdų. Jos veikė nuo viduramžių, bet amžiams bėgant negalėjo plėstis už leistinų ribų, todėl kapai lipo vieni ant kitų ir kapaviečių susikaupė gal šimtas tūkstančių, šeivamedžių paunksnėje vienas prie kito glaudėsi antkapiai be jokių portretų, nes žydai siaubingai bijo atvaizdų. Gal dailininkus toji vieta pakerėjo, ir jie kiek perdėjo vaizduodami akmenų krūsnis it vėjų išguldytus dykvietės krūmynus – kapinės atrodė tarsi pražiota bedantės raganos burna. Vaizdingesni mėnesienos užlietų kapinių paveikslai padėjo suvokti, kaip tokia vaiduokliška nuotaika galėtų man padėti, jei ant kokių nors požeminių virpesių iškeltų ir išklaipytų grindinio plokščių sustatyčiau sąmokslą rezgančius rabinus, pakumpusius, susisupusius į apsiaustus su gobtuvais, žilomis ožio barzdomis, palinkusius kaip ir antkapiai, į kuriuos jie remtųsi nejudrūs it naktį sustingusių šmėklų miškas. Aplinkui kapą, kur ilsisi rabinas Liovas, septynioliktame amžiuje sukūręs Golemą, siaubūną, turėjusį keršyti už visus žydus. Geriau ir už Diuma, geriau už jėzuitus.

Be abejo, manasis dokumentas turėjo skelbti tai, ką papasakojo tos siaubingos nakties liudininkas, privalėjęs likti nežinomas, antraip jam būtų grėsusi mirtis. Persirengęs rabinu jis turėtų naktį įslinkti į kapines prieš prasidedant ceremonijai ir pasislėpti už akmenų sąvarta tapusio rabino Liovo kapo. Lygiai vidurnaktį, tarsi krikščionių bažnyčios varpas būtų iš tolo paskelbęs žydų sueigos pradžią, atvyktų dvylika žmogystų tamsiais apsiaustais ir balsas tarsi iš kapo gilumos pasveikintų juos kaip dvylika Rosche Bathe Abboth,  dvylikos Izraelio genčių galvas, o kiekvienas iš jų atsakytų: „Sveikiname tave, prakeiktojo sūnau.“

Štai kokia scena. Kaip ir ant Griaustinio kalno, visus sukvietusiojo balsas taria: „Nuo mūsų paskutinio susirinkimo praėjo šimtas metų. Iš kur atvykot ir kam atstovaujat?“ Susirinkusiųjų balsai atsako: rabinas Judas iš Amsterdamo, rabinas Benjaminas iš Toledo, rabinas Levis iš Vormso, rabinas Manasas iš Pešto, rabinas Gadas iš Krokuvos, rabinas Simeonas iš Romos, rabinas Sebulonas iš Lisabonos, rabinas Rubenas iš Paryžiaus, rabinas Danas iš Konstantinopolio, rabinas Aseras iš Londono, rabinas Isašeras iš Berlyno, rabinas Naftalis iš Prahos. Tuomet balsas, arba tryliktasis atvykėlis, kiekvieno paklausia apie jų bendruomenių turtus, suskaičiuoja Rotšildų bei kitų galingų pasaulio žydų bankininkų turtą. Trims milijonams penkiems šimtams tūkstančių Europoje gyvenančių žydų išeitų po šešis šimtus frankų, kitaip tariant, du milijardai frankų. Mažoka, kad sužlugdytum du šimtus šešiasdešimt penkis milijonus krikščionių, taria tryliktasis balsas, bet pradžioje pakaks.

Dar reikėjo apgalvoti jų kalbas, bet jau turėjau pabaigą. Tryliktasis balsas iškvies rabino Liovo dvasią, nuo jo kapo pakils žydra šviesa, palengva ryškėjanti ir vis labiau akinanti, dvylika susirinkusiųjų mes ant kapo po akmenį ir šviesa pamažu užges. Visi dvylika išsivaikščios skirtingomis kryptimis, ir (kaip sakoma) tamsa juos praris, o kapines vėl apgaubs vaiduokliška anemiška melancholija.

 

Taigi, Diuma, Siu, Žoli, Tusenelis. Tačiau, be tėvo Baruelio, mano dvasinio šios atkurtos istorijos vadovo, mokymo, pasigedau uolaus kataliko požiūrio. Tomis dienomis Lagranžas, ragindamas kuo greičiau užmegzti santykius su Izraelitų sąjunga, užsiminė apie Guženo de Muso. Kai ką apie jį jau teko girdėti: žurnalistas, katalikas, legitimistas, besidomintis magija, demoniškomis apeigomis, slaptosiomis draugijomis ir masonais.

– Kiek žinome, – kalbėjo Lagranžas, – jis baigia rašyti knygą apie žydus ir krikščioniškų tautų judaizaciją, nežinau, ar aiškiai kalbu. Jums derėtų su juo susitikti, surinktumėt pakankamai medžiagos mūsų draugams rusams patenkinti. O mums praverstų tiksliau sužinoti jo ketinimus, nenorime, kad pašlytų geri vyriausybės, Bažnyčios ir žydų finansininkų sluoksnio santykiai. Galėtumėt su juo suartėti kaip jo darbais besižavintis hebraistas. Judu supažindins mums jau nemažai padėjęs abatas Dala Pikola.

– Bet aš ne žydas, – atsakiau.

– O kas pasakė, kad Guženo tai žino? Kad ko nors nekęstum, nebūtina kalbėti kaip jis.

 

Dabar (staiga!) prisiminiau pirmąjį susitikimą su Dala Pikola. Matau jį, tarsi stovėtų priešais. O matydamas suprantu, kad jis negali būti mano antrininkas ar gyvavaizdis, nes atrodo mažiausiai šešiasdešimtmetis, sukumpęs, kone kuprotas, žvairas, atsikišusiais dantimis. Anuomet jį pamatęs pamaniau: abatas Kvazimodas. Be to, kalbėjo su vokišku akcentu. Atmenu, Dala Pikola man pašnabždėjo, kad reikėtų stebėti ne tik žydus, bet ir masonus, nes galų gale visi jie yra sąmokslininkai. Man atrodė, kad neverta kovoti iš karto keliuose frontuose, tad nukreipiau pokalbį, bet iš kai kurių abato užuominų supratau, kad jėzuitus domina naujienos apie masonų susirinkimus, nes Bažnyčia rengė galingą puolimą prieš masonybės raupsus.

– Šiaip ar taip, – tarė Dala Pikola, – jei jums prireiktų su tais sluoksniais susisiekti, pasakykite man. Esu Paryžiaus ložės brolis ir joje turiu gerų pažįstamų.

– Abate, jūs? – nustebau.

Dala Pikola, nusišypsojo:

– Jei žinotumėt, kiek abatų yra masonai…

 

Pagaliau man pavyko susitarti dėl susitikimo su kavalieriumi Guženo de Muso. Tai buvo jau silpnos dvasios septyniasdešimtmetis, užsispyręs jis laikėsi kelių turimų minčių ir domėjosi tik demonais, magais, burtininkais, spiritistais, mesmeristais, žydais, stabmeldžių šventikais ir net „elektristais“, skelbusiais tam tikro gyvybinio prado egzistavimą.

Jis pradėjo nuo pradžių pradžios, o žodžiai liejosi srautu. Nuolankiai klausiausi Guženo postringavimų apie Mozę, fariziejus, Didžiąją sinedriją, Talmudą, nes senolis pavaišino puikiu konjaku ir išsiblaškęs paliko butelį ant staliuko priešais, todėl ištvėriau.

Guženo atskleidė, jog tarp nedorų moterų daug daugiau žydžių nei krikščionių (argi neskaitėme to Evangelijose, pamaniau, ten Jėzus, kad ir kur eitų, sutinka tik nusidėjėles?), paskui ėmė įrodinėti, kad Talmudo moralė nepripažįsta artimo sąvokos ir ten niekur neužsimenama apie pareigą artimiesiems, tai paaiškina ir savaip pateisina, kodėl žydai taip negailestingai ardo šeimas, išniekina merginas, išmeta į gatvę našles ir senius, iš kurių lupikaudami išsiurbė visą kraują. Ir žydžių prostitučių, kaip ir nusikaltėlių žydų, skaičius yra didesnis nei krikščionių.

– Ar žinote, kad iš dvylikos Leipcigo teisme nagrinėjamų vagysčių vienuolika įvykdė žydai? – sušuko Guženo ir klastingai šypsodamas pridūrė: – Išties, ant Kalvarijos kalno buvo du plėšikai ir tik vienas teisuolis. Ir apskritai, – baigė, – žydų padaryti nusikaltimai patys nedoriausi: žydai sukčiauja, meluoja, lupikauja, sukelia tyčinį bankrotą, verčiasi kontrabanda, padirbinėja pinigus, prievartauja turtą, suktai prekiauja, ir daugiau nė neklauskit.

Beveik valandą smulkmeniškai dėstęs apie lupikavimą, ėmėsi pikantiškosios dalies – vaikžudystės bei antropofagijos ir pagaliau kaip priešpriešą šiems slaptiems papročiams paminėjo akivaizdžius, dienos šviesoje matomus dalykus: viešas žydų finansininkų niekšybes ir prancūzų valdininkų nepajėgumą joms pasipriešinti ar už jas nubausti.

Įdomiausi, nors ir ne itin naudingi dalykai, atsiskleidė, kai Muso, nelyginant pats būtų žydas, remdamasis tais pačiais Dizraelio tvirtinimais, kuriuos buvau girdėjęs iš Tusenelio, prašneko apie pranašesnį už krikščionių žydų intelektą – akivaizdu, kad Furjė šalininkus socialistus ir katalikus monarchistus vienijo bent jau toks pats požiūris į žydus – ir neigė paplitusią nuomonę apie rachito kamuojamą, ligotą žydą: tiesa, žydai nelavino savo kūnų ir nesimokė karo meno (gana atsiminti, kaip graikai vertino fizinį lavinimą), todėl buvo gležni ir silpno sudėjimo, bet ilgaamžiai, nesuvokiamai vislūs dėl nepasotinamo seksualinio apetito ir apsaugoti nuo daugelio ligų, šienavusių visą žmoniją, vadinasi, kaip pasaulio užkariautojai dar pavojingesni.

– Paaiškinkit, – kalbėjo Guženo, – kodėl žydai beveik niekada nenukentėdavo nuo choleros epidemijų, nors gyveno nešvariausiuose ir kenksmingiausiuose miestų rajonuose. Pasakodamas apie 1346 metų marą, amžininkas istorikas rašo, kad nežinia kodėl nė vienoje šalyje žydai neužsikrėtė, Fraskatoras sako, kad 1505 metais nuo šiltinės išsigelbėjo tik žydai, Denjė mini, kad jie vieninteliai išgyveno per 1736 metų dizenterijos epidemiją Naimegene, Vavruchas išsiaiškino, kad Vokietijoje kaspinuočiais neužsikrėtė tik gyventojai žydai. Ką pasakysit? Ar tai įmanoma, jei ši tauta – nevalyviausia pasaulyje, o tuokiasi tik su saviškiais? Tai prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Gal taip yra dėl jų mitybos ypatumų, apie kuriuos nenumanome, o gal dėl apipjaustymo? Kur paslaptis, kad jie stipresni už mus, nors atrodo silpnesni? Manau, tokį suktą ir galingą priešą reikia naikinti visomis priemonėmis. Tik pagalvokit, į Pažadėtąją žemę jų atkeliavo šeši šimtai tūkstančių vyrų, o skaičiuodami po keturis asmenis kiekvienam suaugusiam vyrui gauname du su puse milijono gyventojų. Tačiau Saliamono laikais jie jau turėjo milijoną tris šimtus tūkstančių karių, vadinasi, iš viso penkis milijonus sielų, arba dvigubai tiek. O dabar? Sunku ir suskaičiuoti, nes jie pasklidę po visus žemynus, bet ir kukliausiais skaičiavimais bus apie dešimt milijonų. Jie dauginasi, dauginasi…

 

Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako.

 

Apmaudas, regis, jį taip išsekino, kad man net kilo pagunda pasiūlyti taurelę jo paties konjako. Tačiau atsigavo, o kai prakalbo apie mesianizmą ir kabalą (taigi, buvo pasirengęs pristatyti ir savo knygas apie magiją ir satanizmą), mane jau buvo apėmusi palaimingo užsimiršimo būsena ir tik per stebuklą pajėgiau atsistoti, padėkoti ir išeiti.

Pamaniau, per daug malonės visas šias naujienas pateikti tokiems kaip Lagranžas skirtame dokumente, gali kilti pavojus, kad slaptosios tarnybos įmes mane į tamsiąją, gal net uždarys Ifo pilyje, kaip ir pridera Diuma gerbėjui. Bet gal reikiamai neįvertinau de Muso knygos, nes dabar rašydamas atsimenu, kad paskui 1869 metais Le juif, le judaïsme et la judaïsation des peuples chrétiens 54  išėjo beveik šešių šimtų puslapių apimties, gana nedideliu tiražu, gavo popiežiaus Pijaus IX palaiminimą ir nepaprastai patiko skaitytojams. Tačiau būtent nuojauta, kad iš visų pusių pasipylė mažos ir didelės knygos apie žydus, vertė mane imtis atrankos.

Maniškėse Prahos kapinėse rabinai turi pasakyti ką nors suprantama, pagavaus, savotiškai naujo ir nekalbėti apie apeigines vaikžudystes, apie kurias jau kalbama ištisus šimtmečius ir kuriomis žmonės tikėjo tiek pat kiek raganomis, tereikėjo neleisti vaikams sukiotis prie getų.

Taip pradėjau rašyti pranešimą apie tos lemtingos nakties pragaištis. Pirmas suskambo tryliktojo balsas:

– Mūsų tėvų pavedimu Izraelio išrinktieji privalo kas šimtą metų susiburti prie šventojo rabino Simeono Ben Jehudos kapo. Prieš aštuoniolika amžių Abraomo žadėtąją galią iš mūsų pagrobė kryžius. Priešų trempiama ir žeminama, nuolat patirianti mirties ir prievartos grėsmę Izraelio tauta išgyveno, pasklido po visą pasaulį, vadinasi, ir visas pasaulis turi jai priklausyti. Aukso veršis yra mūsų nuo Aarono laikų.

– Taip, – įsiterpė rabinas Isašeras, – kai tapsim viso žemės aukso šeimininkais, tikroji galia pereis į mūsų rankas.

– Jau dešimtą kartą, – vėl prabilo tryliktasis balsas, – po tūkstančio metų žiaurios ir nepaliaujamos kovos su priešais, šiose kapinėse prie rabino Simeono Ben Jehudos kapo renkasi Izraelio tautos visų kartų išrinktieji. Tačiau per visus praėjusius amžius mūsų protėviams nepavyko sukaupti tiek aukso, vadinasi, ir tiek jėgos. Paryžiuje, Londone, Vienoje, Berlyne, Amsterdame, Hamburge, Romoje, Neapolyje ir Rotšildų giminėje finansinės padėties šeimininkai yra izraelitai… Kalbėk, rabine Rubenai, tu žinai, kokia padėtis Paryžiuje.

– Visi imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai, – prakalbo Rubenas, – linksta nuo skolų kariuomenėms išlaikyti ir svyruojantiems sostams paremti naštos. Todėl turime dar palengvinti paskolų sąlygas ir galop kaip užstatą už šaliai duodamą kapitalą perimsime geležinkelių, kasyklų, miškų, didžiųjų kalvių ir manufaktūrų, kito nekilnojamojo turto kontrolę, taip pat mokesčių administravimą.

– Neužmirškim ir žemės ūkio, jis visada bus didelis kiekvienos šalies turtas, – įsiterpė Simeonas iš Romos. – Didieji ūkiai neliečiami, bet jei mums pavyks paskatinti vyriausybes didelius ūkius suskaldyti, bus lengviau juos nupirkti.

Paskui rabinas Judas iš Amsterdamo pasakė:

– Bet daug mūsų brolių izraelitų atsiverčia ir priima krikštą…

– Nesvarbu! – atitarė tryliktasis balsas. – Pasikrikštijusieji puikiai gali mums pasitarnauti. Nors jų kūnas ir pakrikštytas, dvasia ir siela lieka ištikimos Izraeliui. Nuo šiandien per šimtą metų nebeliks Izraelio vaikų, kurie norės tapti krikščionimis, bet daug krikščionių atsivers į mūsų šventą tikėjimą. O tada Izraelis su panieka jų atsikratys.

– Bet pirmiausia supraskim, kad Katalikų bažnyčia yra pavojingiausias mūsų priešas, – tarė rabinas Levis. – Reikia skiepyti krikščionims laisvamanystę, abejonę, reikia pažeminti šio tikėjimo tarnus.

– Skleiskime pažangos idėją, kuri sulygina visus tikėjimus, – prašneko rabinas Manasas. – Kovokime, kad iš mokyklų programų išnyktų krikščionių religijos pamokos. Apsukrūs ir išsimokslinę izraelitai be vargo gaus katedras ir profesorių vietas krikščionių mokyklose. Taip tikybos mokymas taps vien šeimos reikalu, o dauguma šeimų neturi tam laiko, todėl tikėjimo dvasia pamažėle nusilps.

Atėjo rabino Dano iš Konstantinopolio eilė:

– Svarbiausia, kad prekyba ir spekuliacija niekada neišsprūstų mums iš rankų. Reikia užvaldyti prekybą alkoholiu, sviestu, duona ir vynu, taip tapsim absoliučiais viso žemės ūkio, visos žemės ūkio ekonomikos šeimininkais.

Naftalis iš Prahos kalbėjo:

– Taikykimės į teismus ir advokatūrą. Kodėl izraelitai negalėtų tapti švietimo ministrais, jei jiems dažnai priklauso finansų ministro portfelis?

Pagaliau prabilo rabinas Benjaminas iš Toledo:

– Neturime šalintis jokios visuomenei svarbios profesijos: filosofijos, medicinos, teisės, muzikos, ekonomikos, žodžiu, bet kuri mokslo, meno, literatūros sritis yra platus laukas, kuriame turime parodyti savo genijų. Pirmiausia medicinoje! Daktarui patikimos intymiausios šeimos paslaptys, jo rankose krikščionių gyvybė ir sveikata. Ir privalome skatinti izraelitų ir krikščionių santuokas; minimalus negryno kraujo kiekis mūsų Dievo išrinktosios giminės nesugadins, o mūsų sūnūs ir dukterys susigiminiuos su įtakingų krikščionių šeimomis.

– Baigdamas šį susirinkimą pasakysiu štai ką, – vėl pasigirdo tryliktojo balsas. – Auksas šiame pasaulyje – didžiausia galybė, po jo eina spauda. Reikia, kad mūsiškiai imtų vadovauti visų šalių dienraščiams. Kartą tapę absoliučiais spaudos šeimininkais galėsime keisti viešąją nuomonę apie garbę, dorą, teisingumą ir smogti pirmą smūgį šeimos institucijai. Apsimeskim, kad mums rūpi socialiniai klausimai, kontroliuokim proletariatą, įterpkim savo agitatorius į socialinius sąjūdžius ir tuomet spręsim, kada jiems sukilti, kada darbininkams lipti ant barikadų, kelti revoliucijas, o kiekviena tokia katastrofa mus ves į vienintelį tikslą – karaliauti šioje žemėje, kaip buvo pažadėta mūsų pirmajam tėvui Abraomui. Tuomet mūsų galia išaugs nelyginant milžiniškas medis, kurio vedami vaisiai – turtai, malonumai, laimė, valdžia – atlygins už niekingą, ilgus amžius vienintelę Izraelio tautos lemtį.

 

Jei gerai atmenu, taip baigėsi mano pranešimas iš Prahos kapinių.

 

Pabaigęs rašyti tą sceną jaučiausi išsekęs – gal todėl, kad varginamo rašymo valandas gausiai laisčiau vynu, teikusiu man fizinės stiprybės ir dvasinio džiaugsmo. Bet nuo vakar neturiu apetito, o nuo maišto pykina. Atsibundu ir vemiu. Gal per daug dirbu. O gal sugriebusi už gerklės mane graužia neapykanta. Iš laiko perspektyvos prisiminęs apie Prahos kapines prirašytus lapus supratau, kad patirtis, įtikinama žydų sąmokslo rekonstrukcija, pasidygėjimas, kuris vaikystės ir jaunystės laikais tebuvo (kaip čia pasakius?) idealus, įkaltas į galvą nelyginant senelio įskiepyti katekizmo žodžiai, dabar tapo kūnu ir krauju, ir tik tada, kai pavyko atkurti raganų sueigos naktį, pagieža, apmaudas dėl žydų klastos iš abstrakčios minties virto nesuvaldoma ir gilia aistra. Ak, dievaži, reikėjo tą naktį išties būti Prahos kapinėse ar bent jau perskaityti manąjį to įvykio liudijimą, idant suprastum: nebegalima ilgiau tverti, kad prakeiktoji tauta nuodytų mūsų gyvenimą!

Perskaitęs dokumentą keletą kartų pagaliau supratau turįs misiją. Reikėjo žūtbūt kam nors parduoti tą pranešimą, ir tik tie, kurie būtų brangiai už jį sumokėję, juo patikėtų ir padėtų įtikinti kitus…

 

Bet šįvakar verčiau liautis rašyti. Neapykanta (ar vien tik jos prisiminimas) jaukia protą. Rankos dreba. Turiu eiti miegoti, miegoti, miegoti.

 

------------------------------

Išnašos:

 

49  Gyvūnų būdas (pranc.).

 

50  Tirštos vėžių sriubos (pranc.).

 

51  Kurapkų filė su drebučiais (pranc.).

 

52  Vištienos kepsnys su padažu (pranc.).

 

53  Vištienos filė su trumais (pranc.).

 

54  Žydai, judaizmas ir krikščioniškų tautų judaizacija (pranc.).

 

 

 

Populiariausi