Print

Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Biaricas (14 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

14

BIARICAS

 

1897 metų balandžio 5 diena, vėlus rytmetis

 

Pabudau vėlai ir dienoraštyje radau trumpą jūsų raštelį. Anksti keliatės. Dėl Dievo meilės, pone abate… jei kurią dieną (ar naktį) perskaitysite šias eilutes. Kas jūs iš tikrųjų? Kodėl tik dabar atsiminiau jus nužudęs dar prieš karą! Kaip galiu kalbėtis su šešėliu?

Nužudžiau jus? Kodėl dabar esu tuo tikras? Pasistengsiu atsiminti. Bet dabar turėčiau užkąsti. Keista, vakar negalėjau nė pagalvoti apie valgį nesibjaurėdamas, dabar gi suryčiau bet ką atradęs. Jei tik galėčiau laisvai išeiti iš namų, reikėtų eiti pas daktarą.

 

Pabaigęs pranešimą apie sueigą Prahos kapinėse, buvau pasirengęs susitikti su pulkininku Dimitrijum. Prisiminęs, kaip palankiai Brafmanas įvertino prancūzų virtuvę, į Rocher de Cancale  restoraną pakviečiau ir pulkininką, bet šis, regis, visai nesidomėjo maistu, tik paknebinėjo, ką buvau užsakęs. Kiek įkypos akys mažomis dygiomis lėliukėmis priminė kiaunės akis, nors kiaunių niekada nesu matęs (nekenčiu kiaunių lygiai kaip žydų). Man pasirodė, kad Dimitrijus turėjo nepaprastą dovaną priversti pašnekovą pasijusti nejaukiai.

Įdėmiai perskaitė mano pranešimą ir tarė:

– Labai įdomu. Kiek?

Tikras malonumas turėti reikalų su tokiais asmenimis, tad mestelėjau gal didoką skaičių, penkiasdešimt tūkstančių frankų, taręs, kad daug kainavo informatoriai.

– Per brangu, – tarė Dimitrijus. – Ar, teisingiau – per brangu man. Pamėginkim padalyti išlaidas. Palaikome gerus santykius su Prūsijos slaptosiomis tarnybomis, jie irgi turi bėdų su žydais. Sumoku jums dvidešimt penkis tūkstančius frankų auksu ir leidžiu perduoti dokumento kopiją prūsams, iš jų gausite likusius pinigus. Pasirūpinsiu jiems pranešti. Žinoma, jie norės originalaus dokumento, tokio pat, kokį dabar davėte man, bet, pasak bičiulio Lagranžo, jūs gebate dauginti originalus. Asmuo, kuris su jumis susisieks, vardu Štyberis.

Nepasakė nieko daugiau. Mandagiai atsisakė konjako, nusilenkė veikiau vokiškai nei rusiškai – pasitempęs staiga linktelėjo galvą – ir išėjo. Aš apmokėjau sąskaitą.

 

Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu, kuris kažkada jau minėjo tą Štyberį, pagrindinį prūsų šnipinėjimo tarnybos vadą. Jo specializacija buvo rinkti informaciją užsienyje, tačiau jis mokėjo įsigauti ir į valstybės ramybę drumsčiančias sektas bei sąjūdžius. Prieš dešimtį metų puikiai pasitarnavo surinkęs medžiagą apie tokį Marksą, kėlusį nerimą ir vokiečiams, ir anglams. Atrodo, jam ar jo agentui Krauzei, prisidengusiam Fliori slapyvardžiu, apsimetus daktaru pavyko įsmukti į Markso namus Londone ir nugvelbti komunistų lygos narių sąrašą. Geras ėjimas, tada suimta daug pavojingų asmenų, užbaigė Lagranžas. Bergždžias vargas, tarstelėjau, jei leidosi taip apmulkinami, tie komunistai turėjo būti tikri begalviai ir būtų nedaug tepasiekę. Tačiau Lagranžas paprieštaravo – niekada nežinia. Verčiau užkirsti kelią nusikaltimams ir bausti dar nespėjus jų nė įvykdyti.

– Geras informacijos tarnybų agentas sutrinka, jei prireikia sutvarkyti tai, kas jau įvyko. Mūsų darbas – viską sutvarkyti anksčiau.

 

Paprašiau skubiai susitikti su Lagranžu…

 

Tad išleidžiame nemažai pinigų neramumams bulvaruose organizuoti. Reikia nedaug: poros tuzinų buvusių kalinių ir kelių policininkų civilių drabužiais, dainuodami „Marselietę1* jie nusiaubia tris restoranus ir du viešnamius, padega kelis kioskus, paskui atvyksta uniformuoti mūsiškiai ir suvaidinę pasistumdymą visus suima.

– O kam to reikia?

– Ogi tam, kad dorieji miesčionys nesijaustų ramūs ir patikėtų griežtų priemonių būtinumu. Jei tektų malšinti tikrus, nežinia kieno organizuotus neramumus, taip lengvai nesusidorotume. Bet grįžkime prie Štyberio. Tapęs prūsų slaptosios policijos vadu, jis važinėjo po Rytų Europos kaimus apsimetęs cirko akrobatu, viską užsirašinėjo ir taip sukūrė informatorių tinklą kelyje, kuriuo prūsų armija vieną dieną nužygiuos nuo Berlyno iki Prahos. Lygiai taip jis pasidarbavo ir Prancūzijoje, gresiant anksčiau ar vėliau neišvengiamam karui.

– Tai gal man nevertėtų su tuo asmeniu susitikti?

– Priešingai. Reikia jį stebėti. Bus geriau, jeigu jam dirbs mūsų agentai. Kita vertus, juk turite jam atiduoti tą mūsų nėmaž nedominančią istoriją apie žydus. Taigi, su juo bendradarbiaudamas mūsų vyriausybei nepakenksite.

Po savaitės gavau Štyberio pasirašytą raštelį. Klausė, ar man nebūtų didžiai nepatogu nukakti į Miuncheną, kur turėčiau susitikti su jo patikėtiniu Gėdše ir perduoti šiam pranešimą. Žinoma, man buvo didžiai nepatogu, betgi nekantravau gauti kitą atlyginimo pusę.

Paklausiau Lagranžo, ar pažįsta Gėdšę. Šis atsakė, jog Gėdšė – buvęs pašto tarnautojas, nors iš tiesų buvo slaptosios prūsų policijos agentas provokatorius. Po 1848 metų sukilimų, siekdamas apkaltinti demokratų vadovą, suklastojo laiškus, neva šis norėjęs nužudyti karalių. Tačiau Berlyne būta gerų teisėjų, kažkas įrodė, kad laiškai suklastoti, skandalas Gėdšę sukompromitavo, ir jam teko iš pašto tarnybos atsistatydinti. Negana to, juo ėmė nebepasitikėti ir slaptosios tarnybos, atleidžiančios už dokumentų klastojimą, jei tavęs nepagauna už rankos viešai. Tada jis ėmėsi rašyti istorinius romanus, spausdino juos sero Džono Retklifo vardu ir toliau bendradarbiavo su Kreuzzeitung,  antižydiškos propagandos dienraščiu. Slaptosios tarnybos naudojosi juo tik norėdamos skleisti visokias žinias apie žydus, nesvarbu, tikras ar išgalvotas.

Toks asmuo man kuo puikiausiai tinka, pamaniau, tačiau Lagranžas paaiškino: jei jis įtrauktas į šį reikalą, mano pranešimas prūsus ne itin domina ir tik sąžinei nuraminti jie įpareigojo antraeilį personažą permesti jį akimis, kad manim atsikratytų.

– Netiesa, mano pranešimas vokiečiams rūpi, – atkirtau. – Taip rūpi, kad už jį pažadėta apvali suma.

– Kas jums ją pažadėjo? – paklausė Lagranžas. Išgirdęs Dimitrijaus vardą nusišypsojo: – Simonini, jis rusas, ir tuo viskas pasakyta. Argi rusui sunku vokiečių vardu ką nors pažadėti? Bet važiuokit į Miuncheną, ir mums įdomu sužinoti, ką jie rezga. Tik neužmirškit, Gėdšė – klastingas niekšas. Antraip nedirbtų tokio darbo.

Negalėtum sakyti, kad Lagranžas man buvo malonus, bet gal į tokių nedorėlių kategoriją buvo įtraukęs ir aukšto rango tarnautojus, taigi, ir save patį. Šiaip ar taip, jei man gerai sumoka, nesu pernelyg įžeidus.

 

Regis, šiame dienoraštyje jau aprašiau įspūdžius iš milžiniškos Miuncheno aludės, kur bavariečiai susigrūdę aplink ilgus tables d’hote  alkūnė prie alkūnės begėdiškai kemša riebias dešras, užgerdami iš ąsočio dydžio bokalų, lygiai vyrai ir moterys, tik šios jukesnės, triukšmingesnės ir vulgaresnės už vyrus. Neginčytinai žemesnė rasė, tad tos dvi dienos teutonų žemėje buvo be galo sunkios, juo labiau po varginamos kelionės.

Aludėje Gėdšė ir paskyrė pasimatymą, ir turėjau pripažinti, jog tas vokiečių šnipas atrodė gimęs naršyti po tokias vietas: akiplėšiškai elegantiškais drabužiais nepajėgė paslėpti apsukraus tipelio lapino išvaizdos.

Prasta prancūzų kalba iškart uždavė keletą klausimų apie mano šaltinius, išsisukau, nukreipiau kalbą apie savo žygius su Garibaldžiu, jis maloniai nustebo, nes, kaip pasakė, rašąs romaną apie 1860 metų įvykius Italijoje. Romanas beveik baigtas ir vadinsis „Biaricas“, turėtų būti keleto tomų, tiesa, ne visas veiksmas vykstąs Italijoje, ten bus ir Sibiras, Varšuva, Biaricas ir taip toliau. Gėdšė apie jį kalbėjo noriai, patenkintas, manydamas bebaigiantis istorinį romaną – Siksto koplyčią. Nesupratau ryšio tarp jo aprašomų įvykių, bet iš esmės tai buvo, regis, nuolatinė trijų piktųjų jėgų, slapta valdančių mūsų pasaulį, keliama grėsmė. Tos jėgos – tai masonai, katalikai, ypač jėzuitai, ir žydai, vis dažniau įsiskverbiantys tarp pirmųjų, besikėsinantys pasikasti po protestantiškos teutonų tautos tyrumo pamatu.

Jis kažką postringavo apie Madzinio šalininkų masonų intrigas, paskui veiksmas perkeliamas į Varšuvą, kur masonai su nihilistais neva rezga sąmokslą prieš Rusiją – tie nihilistai išties prakeikta veislė, slavų tautoms jų visais laikais netrūko – ir vieni, ir kiti daugiausia žydai. Čia svarbi naujų narių priėmimo sistema, primenanti Bavarijos iliuminatų ar Didžiosios ložės karbonarų sistemas: kiekvienas narys atsiveda dar devynis, kurie vienas kito neturi pažinoti. Paskui sugrįžtama į Italiją ir su pjemontiečiais žygiuojama į Abiejų Sicilijų karalystę, pakeliui daug veikėjų sužeidžiama, išduodama, išniekinamos kilmingos damos, ten ir nutrūktgalviškos kelionės, ir airių legitimistės, narsiosios apsiausto ir špagos karės, po arklių uodegomis paslėpti slapti pranešimai, niekingas karbonaras kunigaikštis Karačiolas, prievartavęs merginą (airę ir legitimistę), randami pranašiški oksiduoto žaliojo aukso žiedai – susiviję žalčiai su raudonojo koralo akimi, kėsinamasi pagrobti Napoleono III sūnų, aprašoma Kastelfidardo tragedija, kur buvo pralietas popiežiui ištikimų karių vokiečių kraujas, ir keikiamas welsche Feigheit  – Gėdšė pasakė vokiškai, gal nenorėjo manęs įžeisti, bet vokiškai buvau kiek pramokęs, tad supratau jį kalbant apie lotynų tautų bailumą.

Čia istorija dar labiau susivėlė, nors nepasiekėm nė pirmojo tomo pabaigos.

Juo toliau, juo labiau spindėjo Gėdšės kiauliškos akutės, tiško seilės, jis kikeno panosėje iš kažkokių, jo manymu, puikių išmonių ir akivaizdžiai troško iš pirmų lūpų išgirsti gandus apie Čaldinį, Lamarmorą bei kitus generolus pjemontiečius ir, žinoma, apie Garibaldžio aplinką. Tačiau jo aplinkoje už informaciją reikia mokėti, todėl nemaniau turįs dovanai iškloti įdomių faktų apie įvykius Italijoje. Be to, tai, ką žinojau, labiau derėjo nutylėti.

Tariau sau, jog tas vyras pasuko klystkeliu: negalima sukurti pavojaus su tūkstančiu veidų, pavojus turi turėti tik vieną veidą, antraip skaitytojai sutriks. Jei nori apkaltinti žydus, kalbėk apie žydus ir palik ramybėje airius, Neapolio kunigaikščius, generolus pjemontiečius, lenkų patriotus ir rusų nihilistus. Per didelė įvairovė. Kaip galima taip išsiplėsti? Tačiau, be romano, Gėdšę buvo apsėdusi kita įkyri mintis – vien tiktai apie žydus, ir juo geriau man, nes kaip tik ir atvykau pasiūlyti jam brangaus dokumento būtent apie žydus.

Išties jis teigė rašantis romaną ne dėl pinigų ir ne dėl žemiškos garbės, o tikėdamasis išvaduoti vokiečių giminę nuo judėjų žabangų.

– Reikia atsiminti Liuterio žodžius, jis sakė, kad žydai blogi, tulžingi ir sukti iki kaulų smegenų, jie ištisus amžius buvo mūsų piktžaizdė ir nelaimė, tokie išliko ir Liuterio laikais. Pasak jo, tai pavojingos gyvatės, pikti, atkarūs, kerštingi žudikai ir šėtono vaikai, kurie, negalėdami veikti atvirai, duria ir kenkia slapta. Vienintelis galimas išsigelbėjimas yra scharfe Barmherzigkeit – nemokėjo išversti, bet supratau, kad tai turėtų reikšti šiurkščią malonę,  tačiau Liuteris turėjo galvoje malonės nebuvimą. Reikia deginti jų sinagogas, o tai, kas nedega, užkasti į žemę, kad niekas niekada nebepamatytų nė vieno akmens, sugriauti jų namus, o juos pačius suvaryti į arklides nelyginant čigonus, atimti visus Talmudo tekstus, skleidžiančius vien melą, prakeiksmus ir šventvagystes, uždrausti lupikauti, konfiskuoti visą auksą, pinigus ir papuošalus, jaunuoliams įduoti į rankas kirvius ir kastuvus, o moterims kuodelius ir verpstes, nes, krizeno Gėdšė, Arbeit machtfrei,  darbas išlaisvina. Pasak Liuterio, galutinis sprendimas būtų visus juos it pasiutusius šunis išvaryti iš Vokietijos.

Tačiau bent iki šiol Liuterio niekas nepaklausė, – užbaigė Gėdšė. – Mat nors nuo senovės laikų ne europiečių tautos laikytos bjauriomis – tarkim, negras dar ir dabar pagrįstai laikomas gyvuliu, – dar nesukurtas patikimas kriterijus aukštesnėms rasėms atpažinti. Dabar jau žinome, kad labiausiai išsivysčiusi baltoji žmonijos rasė, o labiausiai pažengusios baltosios rasės pavyzdys yra germanų tauta. Tačiau žydų kaimynystė nuolat kelia grėsmę rasių grynumui. Tik pažvelkit į graikų skulptūrą: kokie tyri bruožai, koks elegantiškas stotas, ir neatsitiktinai tas grožis yra dorybė – kas gražus, tas ir narsus, kaip didieji mūsų teutoniškų mitų herojai. O dabar įsivaizduokite Apoloną semitų bruožais, tamsia oda, juodomis akimis, kumpa nelyginant plėšraus paukščio snapas nosimi, susimetusį į kuprą. Homeras taip pavaizdavo niekšybę įkūnijusį Tersitą. Žydiškos dvasios persmelkta krikščioniškoji legenda (iš esmės ją sudėjo Paulius, Azijos žydas, dabar sakytume, turkas) mus įtikino, kad visos tautos kilo iš Adomo. Netiesa, nes atsiskyrę nuo pirmapradžio žvėries žmonės pasuko skirtingais keliais. Turim grįžti ten, kur keliai išsiskyrė, tai yra prie tikrųjų nacionalinių mūsų tautos ištakų, teprasmenga prancūzų lumiėres  su savo kosmopolitizmu ir svaičiojimais apie ėgalitė  ir visų brolybę! Tokia naujųjų laikų dvasia. Tai, kas dabar Europoje vadinama tautos Atgimimu, yra kvietimas grįžti prie pirmapradės rasės tyrumo. Tik šis pavadinimas – bei tikslas – galioja vien germanų rasei, ir juokinga, kad Italijoje tą kadaise prarastą grožį nori sugrąžinti kreivakojis Garibaldis, trumpakojis karalius ir neūžauga Kavūras. Nes romėnai irgi kilę iš semitų.

– Romėnai?

– Neskaitėt Vergilijaus? Jie kilo iš trojėno, vadinasi, iš azijiečio, o semitai migruodami sunaikino senųjų italikų dvasią, tik pažiūrėkit, kas nutiko keltams: romėnų asimiliuoti jie tapo prancūzais, vadinasi, taip pat lotynais. Tik germanams pavyko išlikti gryniems, neužterštiems, bei silpninti Romos galybę. Pagaliau arijų rasės pranašumas ir judėjų bei, nelaimei, lotynų rasių atsilikimas matyti iš to, kokios tobulybės pasiekta įvairiais menais. Bachas, Mocartas, Bethovenas ar Vagneris gimė ne Italijoje ir ne Prancūzijoje.

Gėdšė nėmaž nepanėšėjo į savo liaupsinamus arijų didvyrius – priešingai, jei turėčiau pasakyti tiesą (kodėl visada reikia sakyti tiesą?), jis man priminė rajų ir gašlų žydą. Vis dėlto turėjau juo pasitikėti, juk pasitikėjo ir slaptosios tarnybos, turėjusios man sumokėti likusius dvidešimt penkis tūkstančius frankų.

Tačiau nedidelės piktdžiugos nepajėgiau užgniaužti. Paklausiau, ar jis mano esąs tikras aukštesnės, apoloniškos rasės atstovas. Grėsmingai dėbtelėjęs atsakė, kad priklausymą rasei liudija ne vien fizinė išvaizda, svarbiausia – dvasinė būsena. Žydas lieka žydu, net jei dėl kokios gamtos klaidos – kaip gimsta šešiapirščiai kūdikiai ar gebančios atmintinai dauginti moterys – jis gimtų šviesiaplaukis ir mėlynakis. O arijas yra arijas, nors ir juodaplaukis, jei tik jame gyva jo tautos dvasia.

Tačiau mano klausimas prislopino Gėdšės įkarštį. Jis susitvardė ir didele raudonais langais nosine nusišluostęs nuo kaktos prakaitą paprašė dokumento, dėl kurio susitikome. Padaviau jį manydamas, kad turėtų sukelti nemenką džiaugsmą. Jei Gėdšės vyriausybė norėjo likviduoti žydus, kaip prisakė Liuteris, manoji Prahos kapinių istorija atrodė lyg tyčia sukurta, kad Prūsija dėl žydų sąmokslo imtų nerimauti. Bet jis tik iš lėto perskaitė gurkšnodamas alų, keletą kartų suraukė kaktą prisimerkęs tiek, kad beveik tapo panašus į mongolą, ir baigęs tarė:

– Nežinau, ar ši informacija mus tikrai domina. Čia parašyta tai, ką mes ir patys žinome apie žydų intrigas. Be abejo, gerai parašyta, o jei pramanyta, tai meistriškai.

– Prašyčiau, Herr  Gėdše, atvykau ne tam, kad parduočiau pramanytą dokumentą!

– Neabejoju, bet esu įsipareigojęs tiems, kurie man moka. Reikėtų patvirtinti dokumento autentiškumą. Turiu šiuos popierius perduoti Herr  Štyberiui ir jo biurui. Jei norit, palikite juos man, grįžkite į Paryžių ir po keleto savaičių gausite atsakymą.

– Bet pulkininkas Dimitrijus mane patikino, kad jau susitarta…

– Nesusitarta. Dar ne. Kaip sakiau, palikite man dokumentą.

– Kalbėsiu atvirai, Herr  Gėdše. Jūsų rankose originalus dokumentas, originalus, suprantate? Tikroji jo vertė – jame pateikta informacija ir tai, kad ji paimta iš originalaus pranešimo, surašyto Prahoje po jame aptarto susirinkimo. Negaliu tokio dokumento paleisti iš rankų, bent jau kol gausiu pažadėtą atlygį.

– Jūs perdėtai įtarus. Bet tiek to, užsisakykit dar vieną ar du alaus ir duokit man valandą tekstui nusirašyti. Pats sakėte, kad ši informacija verta tiek, kiek verta, tad jei norėčiau jus apsukti, man tereikėtų ją įsiminti, ir patikėkit, beveik pažodžiui įsimenu viską, ką perskaitau. Tačiau šį tekstą noriu perduoti Herr  Štyberiui. Tad leiskite nusirašyti. Jūs atėjote čia su originalu, su originalu ir išeisite.

Neturėjau kaip paprieštarauti. Paniekinau savo gomurį keletu pasibjaurėtinų teutoniškų dešrelių ir išgėriau daug alaus. Turiu pripažinti, kad vokiškas alus gali būti toks pat geras kaip ir prancūziškas. Palaukiau, kol Gėdšė viską kruopščiai nusirašė.

Atsisveikinome šaltai. Gėdšė, davęs suprasti, jog sąskaitą teks dalytis, be to, jo skaičiavimu, aš išgėręs keliais bokalais daugiau už jį, pažadėjo po poros savaičių pranešti sprendimą ir paliko mane putojantį pykčiu, kad bergždžiai taip toli beldęsis ir patyręs išlaidų negavau nė talerio iš atlyginimo, suderėto su Dimitrijumi.

Koks aš kvailys, pamaniau, Dimitrijus žinojo, kad Štyberis man nesumokės, ir nusipirko dokumentą už pusę kainos. Lagranžas buvo teisus, nederėjo pasitikėti rusu. Gal užprašiau per daug ir turėčiau būti laimingas gavęs bent pusę to.

Dabar jau buvau tikras, kad iš vokiečių nieko nebeišgirsiu. Kelis mėnesius iš tikrųjų negavau jokių žinių. Lagranžas, kuriam išpažinau savo vargus, atlaidžiai nusišypsojo:

– Tokie jau mūsų amato pavojai, juk dirbame ne su šventaisiais.

Negalėjau su tuo susitaikyti. Manoji Prahos kapinių istorija buvo per daug tobulai sukurpta, kad prapultų Sibiro platybėse. Galėčiau parduoti ją jėzuitams. Galų gale, juk jėzuitas Baruelis pirmasis apkaltino žydus ir pirmasis užsiminė apie tarptautinį jų sąmokslą, o senelio laiškas tikrai patraukė ir kitų ordino vyresniųjų dėmesį.

Vienintelis saitas su jėzuitais galėjo būti abatas Dala Pikola. Lagranžas mane su juo supažindino, tad Lagranžo ir paprašiau man padėti. Šis tarė pranešiąs Dala Pikolai, kad jo ieškau. O netrukus Dala Pikola tikrai užsuko į mano krautuvę. Kaip sakoma prekybos pasaulyje, pristačiau jam savo prekę ir toji, man regis, jį sudomino.

– Žinoma, turiu patyrinėti jūsų dokumentą ir parodyti jį kam nors iš draugijos, nes tie žmonės neperka katės maiše, – tarė. – Tikiuosi, kad manimi pasikliausite ir keletui dienų patikėsite jį man. Nepaleisiu jo iš rankų.

Garbiuoju dvasininku nutariau pasitikėti.

 

Po savaitės Dala Pikola vėl prisistatė į krautuvę. Pakviečiau jį į viršų, paklausiau, ar nenorėtų ko nors išgerti, bet jis neatrodė draugiškai nusiteikęs.

– Simonini, – tarė, – tikriausiai palaikėt mane kvailiu ir norėjot, kad Jėzaus draugijos tėvų akyse pasirodyčiau esąs klastotojas ir pakenkčiau ilgus metus megztiems geriems santykiams.

– Pone abate, nesuprantu, ką kalbat…

– Liaukitės tyčiotis. Davėte šį dokumentą, kuris turėjo būti slaptas, – jis numetė ant stalo mano pranešimą apie Prahos kapines, – ir jau ketinau už jį prašyti nemenkų pinigų, betgi jėzuitai, pažvelgę į mane it į pusprotį, maloniai pranešė, kad mano slapčiausias dokumentas kaip pramanyta istorija jau pasirodė tokio Džono Retklifo knygoje „Biaricas“. Lygiai toks pat, žodis į žodį, – numetė ant stalo ir knygą. – Akivaizdu, kad mokate vokiškai ir perskaitėt vos išleistą romaną. Radot pasakojimą apie naktinę sueigą Prahos kapinėse ir susižavėjęs neatsispyrėt pagundai prakišti pramaną už tikrą pinigą. Kaip įžūlus plagiatorius įsitikinęs, kad šiapus Reino vokiškai niekas neskaito…

– Luktelėkit, regis, supratau…

– Nėra čia ko suprasti. Galėjau išmesti šitą rašliavą į šiukšlyną ir pasiųsti jus velniop, bet esu skrupulingas ir kerštingas. Įspėju, pranešiu jūsų draugams slaptosiose tarnybose, kas jūs per diegas ir kiek jūsų informacija galima pasitikėti. Kodėl atėjau jums apie tai pasakyti? Ne iš lojalumo, nes toks tipelis kaip jūs jo nenusipelnė, bet jei tarnybos nuspręs, kad užsitarnavote durklo į nugarą, žinosit, kas patarė tą padaryti. Beprasmiška žudyti iš keršto, jei auka nežino, kad tu tai padarei, tiesa?

Viskas aišku, tas sukčius Gėdšė (juk Lagranžas sakė, kad jis rašo feuilletons  Retklifo slapyvardžiu) neperdavė Štyberiui mano dokumento: supratęs, jog tema kaip tik tinka baigiamam rašyti romanui ir tenkina jo paties antižydišką įniršį, jis pasisavino tikrą istoriją (ar bent jau patikėjo jos tikrumu) ir pavertė ją – savu – literatūriniu pasakojimu. O juk Lagranžas mane įspėjo, kad tas nevidonas pagarsėjo klastojantis dokumentus, tad šitaip naiviai patekęs į klastotojo žabangas iš įtūžio ėjau iš proto.

 

– Simonini, – tarė, – tikriausiai palaikėt mane kvailiu.

 

Bet mano pyktis sumišo su baime. Minėdamas durklą nugaroje Dala Pikola galbūt kalbėjo metaforiškai, tačiau Lagranžas aiškiai pasakė: jei slaptosioms tarnyboms kas nors ima trukdyti – jis pašalinamas. Tik įsivaizduokime su jomis bendradarbiaujantį asmenį, kuris viešai įkliūva mėgindamas parduoti romano ištraukas kaip slaptą informaciją ir pasmerkia slaptąsias tarnybas Jėzaus draugijos pajuokai, tai kas dar norės su juo terliotis? Dūris peiliu, ir teplaukia Sena.

Štai ką man žadėjo abatas Dala Pikola, ir bergždžia buvo jam pasakoti teisybę: jis neturėjo dėl ko manimi tikėti, mat nenumanė, kad atidaviau Gėdšei dokumentą prieš tam nedorėliui baigiant rašyti knygą, bet žinojo (kalbu apie Dala Pikolą) gavęs jį iš manęs jau pasirodžius  Gėdšės knygai.

Patekau į aklavietę.

Nebent užčiaupčiau Dala Pikolai burną.

 

Veikiau kone instinktyviai. Ant mano rašomojo stalo stovi kaltinės geležies žvakidė, labai sunki, ją pagriebęs prispaudžiau Dala Pikolą prie sienos. Šis išsprogino akis ir sušvokštė:

– Juk neketinat manęs žudyti…

– Ketinu, apgailestauju, – atsakiau.

Išties apgailestavau, bet buvau prispirtas tą padaryti. Smogiau. Abatas iškart parkrito, pro atsikišusius dantis paplūdo kraujas. Žiūrėjau į lavoną ir nėmaž nesijaučiau kaltas. Pats prisiprašė.

Dabar reikėjo atsikratyti tų neparankių palaikų.

Kai pirkau krautuvę su butu antrame aukšte, savininkas parodė dureles rūsio grindyse.

– Jas atvėręs rasit kelias pakopas, – pasakė. – Iš pradžių neišdrįsit jomis nulipti, nes jausitės nuo siaubingos smarvės galintis nualpti. Bet kartais teks tai padaryti. Jūs svetimšalis ir gal negirdėjote visos istorijos. Seniau visas paplavas pildavo tiesiai į gatvę, buvo net išleistas įstatymas, įpareigojantis prieš kliūstelint pro langą išmatas šūktelėti: „Atsargiai, vanduo!“ – tačiau niekas nesivargindavo, išversdavo naktipuodį, ir jei kas tuo metu eidavo pro šalį – pats kaltas. Paskui gatvėse išrausė atvirus kanalus, galiausiai juos uždengė ir taip atsirado kloaka. Ilgainiui baronas Hosmanas Paryžiuje įrengė puikų kanalizacijos tinklą, bet daugiausiai vandens nuotekoms, nes fekalijos nuteka, jei tik vamzdis po tupykla neužsikimšęs, į atskirą šulinį, šis kartkartėmis išsemiamas, o fekalijos naktį pervežamos į didžiuosius sąvartynus. Dabar svarstoma, ar nereikėtų galutinai įvesti tout d l’egout  sistemą, kitaip tariant, į didžiąsias kloakas turėtų sutekėti ne tik vandens nuotekos, bet ir kitos atmatos. Kaip tik todėl jau daugiau nei dešimt metų galioja potvarkis, įpareigojantis visus savininkus sujungti namus mažiausiai metro trisdešimties centimetrų pločio tuneliais. Tokiais, kaip tas, kurį rasite ten, apačioje, tik šis siauresnis ir ne toks aukštas, kaip reikalauja įstatymas, to reikia nebent didžiuosiuose bulvaruose, o ne aklagatviuose, kurie niekam nė motais. Ir niekas niekada nepatikrins, ar tikrai pilate savo išmatas ten, kur turėtumėt. Jei apims neviltis nuo minties, kad turit braidyti po tą bjaurastį – pilkite viską tiesiog pro atidarytas dureles ir tikėkitės, kad lietingomis dienomis jas nuplukdys pakilęs vanduo. Kita vertus, galimybė patekti į nuotekų kanalą turi ir savų pranašumų. Gyvename tokiais laikais, kai kas dešimt ar dvidešimt metų Paryžiuje kyla revoliucija ar maištas, tad požeminis kelias pasitraukti visada pravers. Kaip ir visi paryžiečiai, tikrai skaitėte neseniai išleistą romaną „Vargdieniai“, kurio pagrindinis veikėjas pabėga šiais tuneliais nešinas sužeistu draugu, tikriausiai supratot, ką noriu pasakyti.

Žinoma, kaip ištikimas feuilletons  skaitytojas, puikiai prisiminiau tą Hugo istoriją. Nieku gyvu nenorėjau jos pakartoti, vargu ar būčiau pajėgęs nueiti po žeme tokį kelią, kokį nuėjo tas personažas. Gal kiti požeminiai Paryžiaus tuneliai buvo ganėtinai aukšti ir erdvūs, tačiau Mobero aklagatvio tunelis, ko gero, iškastas daug anksčiau. Buvo nelengva nuleisti Dala Pikolos lavoną iš pirmojo aukšto į krautuvę, paskui į rūsį, laimė, neūžauga buvo susimetęs į kuprą ir gana liesas, tad gana parankus tampyti. O kad jis atsidurtų tunelyje, teko nuritinti laiptais žemyn. Paskui nulipau ir pats, pusiau susilenkęs nutempiau keletą metrų tolyn, kad nepūtų tiesiai po mano namu. Viena ranka vilkau už čiurnos, o kitoje nešiau aukštai iškėlęs žiburį, deja, neturėjau trečios nosiai užsispausti.

Pirmąkart teko atsikratyti nužudyto žmogaus kūno, nes Njevu ir Ninucu man pasirūpinti neprireikė (nors Ninucu gal ir derėjo, bent tą pirmąjį kartą Sicilijoje). Dabar supratau, jog labiausiai erzinamas žmogžudystės aspektas – paslėpti lavoną, gal todėl kunigai nepataria žudyti, išskyrus, žinoma, mūšyje, mat ten kūnai paliekami maitvanagiams.

Velionį abatą nuvilkau kokią dešimtį metrų, o tempti dvasininką per savo ir dar nežinia kieno pirmiau čia paliktus ekskrementus nėra itin malonu, juolab jei apie tai tenka pasakoti savo aukai… Viešpatie, ką čia rašau? Bet pagaliau, gerokai paklampojęs po mėšlą, tolumoje pamačiau šviesą, reiškusią, kad Mobero aklagatvio ir Sotono gatvės sankryžoje esama grotelėmis dengto šulinio.

Iš pradžių buvau nutaręs nuvilkti lavoną iki didesnio kolektoriaus ir patikėti gausesnių vandenų malonei, bet paskui pamaniau, kad vanduo gali jį nuplukdyti velniažin kur, gal net į Seną, ir kas nors dar būtų tuos šventus palaikus atpažinęs. Teisinga mintis, nes dabar visa tai rašydamas jau žinau, kad didžiuosiuose nuotekų kanaluose už Kliši per pastarąjį pusmetį rasti keturi tūkstančiai šunų, penki veršiukai, dvidešimt avių, šešios ožkos ir septynios kiaulės, aštuoniasdešimt vištų, šešiasdešimt devynios katės, devyni šimtai penkiasdešimt triušių, beždžionė ir paprastasis smauglys. Statistika nutyli apie abatus, ir aš turėjau progą prisidėti, kad ji pasirodytų dar labiau stulbinama. Tačiau palikęs savąjį velionį čia galėjau būti tikras, kad jis niekur nedings. Palei kanalo, tikrai daug senesnio už tuos, kuriuos įrengė baronas Hosmanas, sieną tęsėsi apysiauris takelis, ant jo ir paguldžiau lavoną. Maniau, tokioje smarvėje ir drėgmėje jis greitai suirs ir virs neatpažįstama kaulų krūva. Įvertinęs savo aklagatvio prigimtį nusprendžiau, kad lavono nereikia niekaip pridengti, nes niekas niekada iki čia neužklys. O jei kartais ir rastų žmogaus palaikus, turėtų įrodyti, iš kur jie atsirado: bet kas būtų galėjęs juos čia atitempti, nusileidęs per šulinį Sotono gatvėje.

Grįžau į raštinę ir atsiverčiau Gėdšės romaną ten, kur Dala Pikola buvo įdėjęs skirtuką. Vokiečių kalbą buvau kiek primiršęs, bet supratau jei ne stiliaus niuansus, tai bent aprašytus faktus. Jokių abejonių – tai buvo maniškė rabino kalba Prahos kapinėse, tik Gėdšė (jis turėjo scenos jausmą) kiek plačiau aprašė naktines kapines, be to, pirmiausia ten atkako bankininkas, toks Rozenbergas, lydimas lenkų rabino su šlike ant pakaušio ir žandenų garbanom prie smilkinių, o kad į jas patektų, turėjo sargui sušnibždėti septynių skiemenų kabalistinį žodį.

Paskui atėjo tas, kuris pirminėje mano versijoje buvo informatorius, jį atvedė toks Laslis, pažadėjęs leisti dalyvauti kartą per šimtmetį vykstančioje sueigoje. Abudu buvo prisiklijavę barzdas ir užsidėję plačiakraštes skrybėles, tada jau viskas vyko, kaip buvau aprašęs, taip pat ir baigėsi iš kapo pasklidus žydrai šviesai ir naktyje nutolus rabinų šešėliams.

Tas nedorėlis glaustą mano pranešimą panaudojo melodraminėms scenoms. Buvo pasiryžęs bet kam, kad tik sukrapštytų kelis talerius. Išties nebeliko tikėjimo.

Kaip tik to žydai ir siekia.

 

Dabar jau einu miegoti, nukrypau nuo savo – santūraus smagurio – įpročių ir gėriau ne vyną, o baisingai daug kalvadoso (ir baisingai svaigsta galva – regis, kartojuos). Tačiau, atrodo, tik nugrimzdęs į besapnį miegą atsibundu tapęs abatu Dala Pikola, todėl įdomu, kaip dabar atsibusiu velionio kailyje, būdamas vienintelis jo mirties kaltininkas ir liudininkas.