Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dala Pikola vėl gyvas (15 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

15

DALA PIKOLA VĖL GYVAS

 

1897 metų balandžio 6 diena, auštant

 

Kapitone Simonini, nežinau, gal tai įvyko per jūsų miegus (besaikius ar nesaikingus, kaip pavadinsi), atsibudęs perskaičiau jūsų prirašytus lapus. Brėkštant.

O perskaitęs pamaniau, kad galbūt dėl kokios nors slėpiningos priežasties ir melavot (kad nuoširdžiai pasakojat apie savo gyvenimą, netrukdo manyti, jog kartais meluojat). Jei kas ir gali tikrai žinoti, kad manęs nenužudėt, tai aš pats. Nutariau patikrinti, tad nusivilkęs dvasininko drabužius kone nuogas nulipau į rūsį ir atkėliau dureles grindyse, bet ant tos puikiai jūsų aprašytos dvokiančios landos krašto sustingau nuo smarvės. Svarsčiau, ką noriu patikrinti: ar ten tebeguli keli kaulai lavono, kurį, kaip teigiate, palikote kloakoje daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus? Ir aš turiu leistis į tą bjaurastį ir sužinoti, jog tie kaulai ne mano? Leiskite jums priminti, ir taip žinau. Betgi tikiu jumis: nužudėte abatą Dala Pikolą.

Tai kas tuomet esu aš? Ne jūsų nužudytas Dala Pikola (beje, jis visai į mane nepanašus), tačiau ar gali egzistuoti du abatai Dala Pikolos?

Gal vis dėlto esu pamišęs. Nedrįstu išeiti iš namų. Vis dėlto turiu eiti ko nors nusipirkti, nes sutana neleidžia trintis smuklėse. Neturiu tokios gražios virtuvės kaip jūsiškė, nors, prisipažinsiu, esu ne mažiau rajus.

Mane suėmė nepakeliamas noras nusižudyti, bet žinau, tai velnias mane gundo.

Kam žudytis, jei jūs mane jau nužudėt? Tik veltui gaiščiau laiką.

 

Balandžio 7 diena

 

Garbusis abate, dabar jau gana.

Neatmenu, ką veikiau vakar, bet šįryt radau jūsų įrašą. Liaukitės kankinęsis. Jūs irgi neatsimenat? Tuomet darykite kaip aš: ilgai stebeilykitės į savo bambą, o tada pradėkit rašyti, leiskit rankai galvoti už jus. Kodėl turiu atsiminti viską, o jūs – tik tuos kelis dalykus, kuriuos aš stengiuosi užmiršti?

Dabar mane užplūdo kiti atsiminimai. Tik spėjau nužudyti Dala Pikolą ir gavau Lagranžo raštelį. Šįkart jis geidavo susitikti Fiurstenbergo aikštėje vidurnaktį, o tokiu metu ši vieta gana vaiduokliška. Kaip sako dievobaimingieji, mano sąžinė nebuvo švari, nes ką tik nudaigojau žmogų ir bijojau (kokia nesąmonė), kad Lagranžas tą žino. Tačiau buvo akivaizdu, kad jis atėjo pasikalbėti visai apie ką kita.

– Kapitone Simonini, – tarė, – mums reikia, kad stebėtumėte tokį keistą tipą, dvasininką… kaip čia pasakius… satanistą.

– Kur jį rasti, pragare?

– Nejuokaukit. Taigi, tai toks abatas Bulanas, prieš daug metų jis susipažino su Adele Ševaljė, atsivertėle iš Suasono Šv. Tomo Vilanoviečio vienuolyno. Sklido kalbos, kad ji buvusi akla, bet praregėjusi ir ėmusi pranašauti, į vienuolyną pradėję plūsti tikintieji, vienuolyno vadovybė sunerimo ir vyskupas iškėlė ją iš Suasono. Kad ir kaip ten buvo, mūsų Adelė dvasiniu tėvu pasirinko Bulaną – tokį gavusi Dievo ženklą – ir su juo susidėjo. Jie nusprendė įkurti atgailautojų draugiją, kitaip tariant, mūsų Viešpačiui skirti ne tik maldas, bet ir įvairaus pobūdžio fizinę atgailą, neva atsveriančią užgaules, kuriomis nusidėjėliai jį skaudina.

– Regis, nieko blogo.

– Tačiau jie pradėjo skelbti, kad norint nusiplauti nuodėmę reikia nusidėti, kad žmonijos nuosmukio priežastis yra dvigubas svetimavimas – Adomo su Lilita ir Ievos su Samueliu (neklauskit, kas tie kiti asmenys, nes iš klebono esu girdėjęs tik apie Adomą ir Ievą), žodžiu, reikia daryti kažkokius ne visai aiškius dalykus, bet, regis, abatas, toji panelė ir daug jų sekėjų ėmė rengti, tarkim, ne itin padorias sueigas ir jose sanguliaudavo visi su visais. Kalbama, jog gerasis abatas apdairiai pradangino neteisėtos meilės su Adele vaisių. Sakysit, tie dalykai turėtų dominti ne mus, o policijos prefektūrą, tačiau jau kuris laikas čia įsivėlusios ponios iš padorių šeimų, aukštų valdininkų žmonos, netgi vieno ministro žmona, ir Bulanas iš tų atgailautojų išviliojo nemažai pinigų. Taigi tai valstybinės svarbos reikalas, ir mums tenka jo imtis. Tuodu buvo nuteisti ir išsiųsti trejus metus kalėti už sukčiavimą ir nepadorų elgesį, o iš kalėjimo išėjo baigiantis šešiasdešimt ketvirtiesiems. Paskui abatas pradingo iš mūsų akiračio, manėm, gal atgavo protą. Tačiau dabar, ilgai atgailavęs ir pagaliau gavęs popiežiaus atleidimą, grįžo į Paryžių ir vėl skelbia idėjas, kaip išpirkti svetimas nuodėmes nusidedant patiems, ir jei visi imtų taip galvoti, ši istorija iš religinės virstų politine, tikiuosi, suprantat. Kita vertus, sunerimo ir Bažnyčia, o neseniai Paryžiaus arkivyskupas uždraudė Bulanui atlikti religines apeigas – sakyčiau, seniai reikėjo. Tada Bulanas susiuostė su kitu erezija dvokiančiu šventiku, tokiu Vintrasu. Šioje nedidelėje byloje rasite viską, ką reikėtų apie jį žinoti ar bent jau ką žinome mes. Jūsų darbas – jį stebėti ir pranešti mums, ką rezga.

– Betgi nesu nuodėmklausio ieškanti pamaldi ponia, kuria jis galėtų pasinaudoti, kaip prie jo prisigretinsiu?

– Nežinau, gal persirengęs dvasininku. Girdėjau, sugebėjot persirengti net Garibaldžio generolu ar panašiai.

 

Štai kas man ką tik toptelėjo į galvą. Bet su jumis, mielasis abate, tai nėmaž nesusiję.

 

Populiariausi