Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Bulanas (16 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

16

BULANAS

 

Balandžio 8 diena

 

Kapitone Simonini, perskaitęs jūsų irzlų laišką, šiąnakt nutariau pasekti jūsų pavyzdžiu ir pradėti rašyti – bet ne stebeilydamas į bambą, o kone automatiškai, leisdamas kūnui rankos judesiais išlieti tai, ką siela užmiršo. Tas daktaras Froidas nebuvo kvailys.

Bulanas… Matau mudu vaikštinėjančius priešais parapinę bažnyčią Paryžiaus pakrašty. O gal Sevre? Atmenu, jis man kalba: „Kad išpirktume prieš mūsų Viešpatį padarytas nuodėmes, turime jas prisiimti. Nuodėmė gali būti mistinė našta, ir kuo sunkesnę naštą prisiimame, tuo lengvesnis šėtono žmonijai užkrautas nedorybės nešulys, o silpnesniesiems mūsų broliams lengviau išsivaduoti iš vergystės nelabajam.

Gal teko matyti Vokietijoje neseniai išrastą papier tue mouches  55. Jas naudoja konditeriai: patepa juostą melasa ir pakabina vitrinoje virš pyragų. Melasa pritraukia muses, prilipusios prie tos klampios medžiagos jos gaišta badu arba nuskęsta įmetus juostą į kanalą. Tai štai, nuodėmės išpirkėjas – kaip tas musgaudis: prisiima visą gėdą, o paskui apsivalo…“

Matau jį bažnyčioje prieš altorių, pasirengusį „apvalyti“ nusidėjėlę, apsėstąją, ši raitosi ant grindų berdama pasibjaurėtinus keiksmus ir demonų vardus: Abigoras, Abraksas, Adramelechas, Haborimas, Melchomas, Stolasas, Zebosas…

Bulanas vilki violetiniais liturginiais drabužiais ir raudona kamža, pasilenkia virš jos ir taria kažką panašaus į velnio išvarymo užkalbėjimą, tik (jei gerai nugirdau) priešingai: Crux sacra non sit mihi lux, sed draco sit mihi dux, veni Satana, veni! 56 Paskui pasilenkia prie atgailautojos ir triskart spjauna į burną, pasikelia apdarus, nusišlapina į kieliką ir paduoda nelaimingajai. Tada iš dubens (rankomis!) ima akivaizdžiai fekalinės prigimties substanciją ir apnuoginęs apsėstosios krūtinę ištepa ja krūtis.

Moteris raitosi ant grindų, šnopuodama, dejuodama, aimanuodama vis tyliau, kol pagaliau nugrimzta į kone hipnozinį miegą.

Bulanas eina į zakristiją, nerūpestingai nusimazgoja rankas. Išeina su manimi į šventorių, atsidūsta, kaip atlikęs sunkiausią pareigą. Consummatum est 57 – sako.

Atmenu, prisistačiau esąs siųstas asmens, norėjusio likti nežinomu ir pageidavusio atlikti apeigas, o šioms reikią šventų ostijų.

Bulanas sukikeno: „Juodosios mišios? Betgi jei jas laiko kunigas, jis ir pašventina ostijas, o šventinimas galioja net tuomet, jei bažnyčia būna iš jo atėmusi kunigystės sakramentą.“

Patikslinau: „Manau, mano minėtas asmuo nenorėtų, kad juodąsias mišias laikytų kunigas. Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.“

„Supratau. Girdėjau, toks tipas, laikantis niekniekių krautuvėlę netoli Mobero aikštės, prekiauja ir ostijomis. Galėtumėt pasiteirauti ten.“

Ar susitikome kaip tik ta proga?

 

– Juk žinote, kai kuriose ložėse ostija perveriama durklu priesaikai sutvirtinti.

 

----------------------------

Išnašos:

 

55  Lipni popieriaus juostelė musėms gaudyti (pranc.).

 

56  Šventasis kryžius man nešviečia, žaltys mane veda, ateik, Šėtone, ateik! (lot.).

 

57  Atlikta (lot.).

-----------------------------

 

Populiariausi