background

Tekstai

Abraham Maslow "Žmogaus motyvacijos teorija" (4)

Abraham Maslow "Žmogaus motyvacijos teorija" (4)


Ketvirtas skyrius

(Iš Abraham H. Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")


ĮVADAS

Šiame skyriuje ketinu suformuluoti pozityvią motyvacijos teoriją, kuri patenkintų anksčiau išvardintus teorinius reikalavimus ir tuo pat metu atitiktų žinomus klinikinius, stebėjimų, taip pat ir eksperimentinius faktus. Tačiau tiesiogiai ji kyla daugiausia iš klinikinės patirties. Tikiuosi, kad ši mano teorija pratęs funkcionalistinę Jameso ir Dewey tradiciją, susilydys su Wertheimerio, Goldsteino ir geštaltinės psichologijos holizmu, Freudo, Frommo, Horney, Reicho, Jungo ir Adlerio dinamizmu. Tokią integraciją arba sintezę galėtume pavadinti holistine - dinamine teorija.

PAMATINIAI POREIKIAI FIZIOLOGINIAI POREIKIAI

Paprastai motyvacijos teorija prasideda poreikių - vadinamųjų fiziologinių potraukių aptarimu. Peržiūrėti įprastas šių poreikių sampratas mus verčia dvi pastarojo meto tyrimų tendencijos: pirma, tai homeostazės koncepcijos plėtra, antra, atradimas, kad apetito ypatumai, pirmenybės teikimas tam tikroms maisto rūšims yra gana rimtas organizmo tikrųjų poreikių ar ko nors trūkumo rodiklis.

Homeostazė reiškia organizmo automatiškas pastangas palaikyti pastovią vidinę terpę, normalią kraujo sudėtį. Cannonas (78) aprašė šį procesą nurodydamas: (1) vandens kiekį kraujyje, (2) druskos kiekį, (3) cukraus kiekį, (4) baltymų kiekį, (5) riebalų kiekį, (6) kalcio kiekį, (7) deguonies kiekį, (8) pastovų vandenilio jonų lygį (rūgščių-šarmų pusiausvyrą), (9) pastovią kraujo temperatūrą. Aišku, šį sąrašą reikėtų pratęsti įtraukiant kitus mineralus, hormonus, vitaminus.

Youngas (491, 492) apibendrino darbus apie tai, kaip apetitas išreiškia kūno poreikius. Jeigu kūnui trūksta kurios nors cheminės medžiagos, individas bus linkęs (netobulai) išsiugdyti specifinį apetitą ar alkį būtent tam trūkstamam maisto elementui.

Tad atrodo neįmanoma, o ir beprasmiška sudarinėti kokį nors pamatinių fiziologinių poreikių sąrašą, nes šių gali būti nežinia kiek ir tai priklauso nuo to, kiek konkretus mūsų aprašymas. Visų fiziologinių poreikių neįmanoma laikyti homeostatiniais. Dar neįrodyta, kad gyvulių seksualinis potraukis, nemiga, paprastas aktyvumas ir noras mankštintis bei motiniškas elgesys yra homeostatinio pobūdžio. Be to, šis sąrašas juk neaprėptų įvairių sensorinių malonumų (skonių, kvapų, kutenimo, glostymo), kurie veikiausiai fiziologiniai ir gali tapti motyvuoto elgesio tikslais. Taip pat nežinome, kaip aiškinti faktą, kad organizmui vienu metu būdingas ir polinkis į inerciją, tingumą, kuo labiau tausoti savo pastangas ir veiklos, stimuliacijos, jaudinimosi poreikis.

Ankstesniame skyriuje nurodėme, kad šiuos fiziologinius potraukius arba poreikius reikėtų laikyti daugiau gana neįprastais negu tipiškais, kadangi įmanoma juos izoliuoti bei lokalizuoti somatiškai. Kitaip sakant, jie palyginti nepriklausomi vienas nuo kito, nuo kitų motyvacijų ir nuo organizmo kaip visumos; antra, daugeliu atvejų įmanoma įrodyti, kad egzistuoja lokalizuotas somatinis potraukio pagrindas. Tai būna ne taip visuotinai, kaip manyta (išimtys yra nuovargis, mieguistumas, motiniškos reakcijos), tačiau tai pasakytina apie klasikinius alkio, sekso ir troškulio atvejus.

Vėl reikėtų priminti, kad bet kurie iš fiziologinių poreikių ir su jais susijęs vartotojiškas elgesys gali būti kanalais, kuriais prasiveržia įvairūs kiti poreikiai. Pavyzdžiui, asmuo, kuris mano esąs alkanas, iš tikrųjų gali daugiau ieškoti paguodos ar priklausomybės negu vitaminų ar baltymų. Ir atvirkščiai, alkį galima šiek tiek numalšinti kitokia veikla, pavyzdžiui, atsigėrus vandens, surūkius cigaretę. Kitaip sakant, nors šiuos fiziologinius poreikius sąlygiškai ir galima izoliuoti, iki galo to padaryti neįmanoma.

Be abejo, čia kalbame apie pačius stipriausius poreikius. Konkrečiai tai reiškia, kad jei žmogaus gyvenime visko itin smarkiai trūksta, pagrindinė jo motyvacija bus fiziologiniai, o ne kokie nors kiti poreikiai. Jei asmeniui trūksta maisto, saugumo, meilės, pagarbos, jis turbūt labiausiai trokš maisto, o ne visų kitų dalykų.

Kai nėra patenkinti jokie poreikiai, tuomet organizmą valdo fiziologiniai poreikiai, o visi kiti poreikiai tiesiog gali liautis egzistavę arba būti nustumti į antrąjį planą. Tada derėtų apibūdinti visą organizmą tiesiog pasakant, kad jis alkanas, nes jo sąmonę yra beveik visiškai užvaldęs alkis. Visi gebėjimai sutelkiami įveikti alkį, o jų organizavimą beveik visiškai determinuoja vienas tikslas - pasotinti alkį. Receptoriai ir efektoriai, intelektas, atmintis, įpročiai - viską dabar galima apibūdinti tiesiog kaip alkį pasotinančius instrumentus. Gebėjimai, kurie šiam tikslui nėra naudingi, slypi nepažadinti arba būna nustumti į antrąjį planą. Troškimas rašyti poeziją, noras įsigyti automobilį, domėjimasis Amerikos istorija, noras turėti naujus batus tokiu ypatingu atveju užmirštami arba tampa ne tokie reikšmingi. Žmogui, kuris neapsakomai ir pavojingai alkanas, neegzistuoja kiti interesai, išskyrus maistą. Jis sapnuoja maistą, jis prisimena maistą, jis galvoja apie maistą, jis „jaučia" vien maistą, jis suvokia tik maistą, jis nori tik maisto. Subtilesnės determinantės, kurios paprastai susimaišo su fiziologiniais potraukiais organizuojant net ir tokią veiklą kaip valgymas, gėrimas ar seksualinis elgesys, dabar gali būti tiek visiškai nustelbtos, kad iš tiesų tuo metu (tačiau tik tuo metu) tenka kalbėti vien apie alkio potraukį ir elgesį, kuriuo be išlygų siekiama sumažinti šio potraukio sukeltą įtampą.

Dar viena žmogaus organizmo, kurį valdo koks nors poreikis, savybė yra ta, jog pasikeičia ir visa jo ateities filosofija. Chroniškai ir nepaprastai alkanam individui Utopija paprasčiausiai gali būti vieta, kur daug maisto. Jis linkęs manyti, kad jei kas jam garantuotų maisto visam likusiam gyvenimui, jis būtų laimingas ir niekuomet daugiau nieko netrokštų. Patį gyvenimą jis linkęs apibūdinti kaip valgymą. Visa kita jam atrodys nereikšminga. Laisvė, meilė, bendruomeniškumo jausmas, pagarba, filosofija - į viską galima numoti ranka kaip į nereikalingus, beverčius dalykus, kadangi skrandžio pripildyti jie negali. Teisinga būtų pasakyti, kad toks žmogus gyvas vien duona.

Iš tiesų neįmanoma paneigti, kad tai, kas čia pasakyta, teisinga, tačiau galima paneigti pastangas tai apibendrinti. Krizės sąlygos (jau kaip nurodo pats apibrėžimas) normaliai funkcionuojančioje taikioje visuomenėje susiklosto retai. Ši nuvalkiota tiesa pamirštama daugiausia dėl dviejų priežasčių. Pirma, žiurkės beveik neturi kitų motyvacijų, išskyrus fiziologines, bet kadangi tiek daug motyvacijos tyrimų buvo atlikta su gyvūnais, nesunku žiurkės vaizdinį pritaikyti žmogui. Antra, dažnai nėra suvokiama, jog pati kultūra yra adaptacijos įrankis, kurio viena svarbiausių funkcijų yra užtikrinti, kad individą kuo rečiau ištiktų fiziologinės krizės. Daugumoje mums žinomų visuomenių ekstremalus chroniškas, į katastrofą peraugąs badas gana retas reiškinys. Tai bent jau pasakytina apie Jungtines Valstijas. Vidutinis amerikietis, sakydamas aš alkanas", turi galvoje veikiau apetitą nei alkį. Ko gero, mirtiną badą jis patirs tik atsitiktinai, gal keliskart per savo gyvenimą.

Neabejotinai efektyvus būdas pašalinti iš bendro paveikslo aukštesnius motyvus ir gauti vienpusį žmogaus gebėjimų bei jo prigimties vaizdą - tai sukurti situaciją, kurioje organizmas būtų nepaprastai ir chroniškai alkanas ar ištroškęs. Tačiau mėgindami kritinės situacijos vaizdą parodyti kaip tipišką ir vertindami visus žmogaus tikslus bei troškimus pagal jo elgesį patiriant nepaprastus nepriteklius, iš tikrųjų tampame akli daugeliui dalykų. Tiesa, kad žmogus gyvena tik duona ten, kur nėra duonos. Bet kaip pasikeičia žmogaus troškimai, kai duonos gausu, kai jo skrandis visuomet pilnas?

Iškarto atsiranda kitų (aukštesnių) poreikių, ir dabar organizmą valdo jie, o ne maisto poreikis. Kai savo ruožtu patenkinami šie poreikiai, atsiranda naujų (dar aukštesnių). Kaip tik tai ir turime galvoje, kai sakome, kad pamatiniai žmogaus poreikiai sudaro hierarchiją pagal sąlygišką jų svarbumą.

Vadinasi, patenkinimas tampa tokia pat reikšminga sąvoka motyvacijos teorijoje kaip ir deprivacija, nes jis išlaisvina organizmą iš daugiau fiziologinio pobūdžio poreikių ir leidžia atsirasti kitiems, daugiau socialinio pobūdžio tikslams. Kai fiziologiniai poreikiai ir iš jų kylantys tikslai būna reguliariai patenkinami, jie liaujasi egzistavę kaip aktyvios elgesio determinantės ar jį organizuojantys faktoriai. Dabar jie egzistuoja tik potencialiai ta prasme, kad gali ir vėl pasireikšti, jeigu būtų nepatenkinti. Tačiau patenkintas poreikis - nebe poreikis. Kai alkis pasotintas, tuo metu asmens dinamikoje jis nebėra svarbus.

Čia norėčiau padaryti vieną išlygą. Tai hipotezė, kurią detaliau aptarsiu vėliau, - būtent, kad tie individai, kurių tam tikras poreikis visuomet būdavo iki galo patenkintas, geriausiai prisitaiko iškęsti to poreikio nepatenkinimą vėliau, tie asmenys, kurių poreikiai anksčiau nebuvo patenkinami, į dabartinį jų patenkinimą reaguoja kitaip negu asmenys, visada patenkindavę šį poreikį.

SAUGUMO POREIKIAI

Jei fiziologiniai poreikiai yra palyginti gerai patenkinti, ima reikštis nauja poreikių grupė, kurią apytikriai galėtume priskirti saugumo poreikių kategorijai (saugumas, stabilumas, priklausomybė, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo ir chaoso; struktūros, tvarkos, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis ir t.t.). Visa, kas pasakyta apie fiziologinius poreikius, taip pat teisinga, nors ir mažiau, ir kalbant apie šitokius troškimus. Šie troškimai organizmą taip pat gali visiškai užvaldyti. Jie gali būti beveik vienintelės žmogaus elgesį organizuojančios jėgos, sutelkiančios visus organizmo gebėjimus jiems padėti, ir tuomet pelnytai galėtume apibūdinti visą organizmą kaip saugumo siekiantį mechanizmą. Apie receptorius, efektorius, intelektą ir kitus organizmo gebėjimus tada vėl galėtume pasakyti, kad jie pirmiausia yra saugumą garantuojantys įrankiai. Kaip ir alkano žmogaus atveju, matome, kad dominuojantis tikslas tampa ne tik dabartinio šio asmens požiūrio į pasaulį bei jo filosofijos, bet ir būsimos jo filosofijos bei vertybių stipria determinante. Praktiškai viskas atrodo mažiau svarbu negu saugumas, jausmas, kad esi apsaugotas, kartais tai netgi svarbiau negu fiziologiniai poreikiai, kurie, dabar jau patenkinti, atrodo ne tokie reikšmingi. Kai ši būklė gana kraštutinė ir chroniška, galime sakyti, jog žmogus gyvena beveik vien dėl saugumo.

Nors šiame skyriuje mus pirmiausia domina suaugusiojo poreikiai, galbūt geriau perprastume jo saugumo poreikius stebėdami kūdikius ir vaikus, kurių šie poreikiai daug paprastesni ir akivaizdesni. Viena iš priežasčių, kodėl kūdikių grėsmės ar pavojaus reakcijos matyti kur kas aiškiau, yra ta, kad jie šios reakcijos nė kiek neslopina, o suaugusieji mūsų visuomenėje išmokyti bet kokia kaina šią reakciją nuslopinti. Tad netgi tuomet, kai suaugusieji jaučia, kad jų saugumui iškilusi grėsmė, vien pažvelgę to galime ir nematyti. Kūdikiai į grėsmę reaguoja visai kitaip: tarkime, kai staiga sudrumsčiama jų ramybė, juos numeta, išgąsdina garsūs triukšmai, blykstelėjusi šviesa, kokia kita neįprasta sensorinė stimuliacija, kai prie jų šiurkščiai prisiliečiama, kai jie netenka pusiausvyros motinos rankose, kai nesijaučia tvirtai atsirėmę1.

Taip pat galime matyti ir tiesioginę kūdikių reakciją į įvairius kūno negalavimus. Kartais tokie negalavimai vaikui pasirodo tiesiogiai ir per grėsmingi, ir atrodo, kad dėl šito vaikas jaučiasi nesaugiai. Pavyzdžiui, vėmimas, diegliai ar kitokie stiprūs skausmai gali visiškai pakeisti visą vaiko pasaulio vaizdą. Galėtume sakyti, kad tokiomis skausmo akimirkomis vaikui visas pasaulis staiga apsiverčia. Iš saulėto jis pasidaro tamsus, vieta, kur bet kas gali atsitikti, kur visi anksčiau buvę pastovūs dalykai ūmai tapo nepastovūs. Taigi vaiką, kuris gal susirgo dėl kokio jam netinkamo maisto, kelias dienas gali persekioti baimė, kankinti košmarai, jis gali pajusti troškimą, kad jį saugotų, drąsintų, nors šito visai nenorėjo prieš susirgdamas. Tai gausiai iliustruoja pastarojo meto darbai apie psichologinį operacijų poveikį vaikui (270).

Štai dar vienas įrodymas, kad vaikas jaučia saugumo poreikį. Jis ramesnis tada, kai jo gyvenime esama šiokios tokios nepertraukiamos rutinos arba ritmo. Atrodo, kad jis trokšta prognozuojamo, dėsningo, tvarkingo pasaulio. Pavyzdžiui, tėvų nesąžiningumas arba nenuoseklus elgesys, atrodo, priverčia vaiką jaustis neramiai, nesaugiai. Tokia nuostata susiformuoja gal ne tiek dėl paties neteisingumo ar kokių kitų su tuo susijusių skaudžių išgyvenimų, bet dėl to, kad toks tėvų elgesys baudžiasi visą pasaulį paversti nepatikimu, nesaugiu, nenuspėjamu. Psichologiškai vaikai jaučiasi ramiau dalyvaudami sistemoje, kurios bent kontūrai yra daugiau mažiau griežti, kurioje egzistuoja kokia nors dienotvarkė, kokia nors rutina, kažkas, kuo galima pasikliauti ne tik dabar, bet ir vėliau ateityje. Vaikų psichologai, mokytojai ir psichoterapeutai įsitikino, kad vaikai labiau nori, jiems net reikia ne beribio, bet ribas turinčio atlaidumo. Gal tiksliau galėtume pasakyti, kad vaikui reikalingas organizuotas, sustruktūrintas, o ne visai neorganizuotas, nesustruktūrintas pasaulis.

Beprasmiška neigti, jog svarbiausias vaidmuo priklauso tėvams ir šeimos organizacijai. Kivirčai, fiziniai puolimai, atskirai gyvenantys tėvai, skyrybos, mirtis šeimoje gali vaiką nepaprastai įgąsdinti. Panašiai kaip ir tėvų pykčio prasiveržimai, vaikui skirti grasinimai nubausti, plūdimas, per griežtas kalbėjimas su vaiku, šiurkštus elgesys ar realios fizinės bausmės kartais gali sukelti vaikui tokią paniką ir siaubą, kurių priežastimi tikrai negali būti vien tik fizinis skausmas. Nors tiesa, kad kai kuriems vaikams šis siaubas gali reikšti ir baimę prarasti tėvų meilę, taip bijoti gali ir visiškai atstumti vaikai - jie, atrodytų, kabinasi į tėvus, kurie jų nekenčia, daugiau trokšdami saugumo, kad juos apsaugotų, negu vildamiesi meilės.

Vidutinis vaikas, susidūręs su naujais, nepažįstamais, keistais, neįveikiamais stimulais ar situacijomis, taip pat dažnai reaguos pajusdamas pavojų ar siaubą: tarkime, paklydęs ar trumpam atsiskyręs nuo tėvų, išvydęs naujus veidus, naujas situacijas, gavęs atlikti naujas užduotis, pamatęs svetimus, nepažįstamus, jo nekontroliuojamus objektus, matydamas ligą, mirtį. Ypač tokiais momentais vaiko paniškas kabinimasis į tėvus iškalbingai iliustruoja jų kaip sergėtojų vaidmenį (visai kitokį negu jų - maitintojų bei meilės šaltinio - vaidmenį)2.

Šie ir panašūs stebėjimai leidžia apibendrinti, kad vidutinis vaikas ir, ne taip akivaizdžiai, vidutinis suaugusysis mūsų visuomenėje paprastai linkęs gyventi saugiame, sutvarkytame, prognozuojamame, dėsningame, surikiuotame pasaulyje, kuriuo jis gali pasikliauti, kuriame nevyksta netikėtų, nesuvaldomų, chaotiškų ar kitokių pavojingų dalykų, kuriame bet kada galingi tėvai ar gynėjai gali užstoti nuo grėsmės.

Tai, kad šias reakcijas taip paprasta stebėti tarp vaikų, tam tikra prasme ir rodo, kad mūsų visuomenėje vaikams trūksta saugumo (o plačiau - pasaulis tiesiog nepakankamai rūpinasi vaikų auginimu). Vaikai, užauginti grėsmės nekeliančioje, meilę skleidžiančioje šeimoje, paprastai reaguoja visai kitaip, negu čia aprašėme. Šiems vaikams grėsmingi atrodys tik tie objektai ir situacijos, kurie atrodytų grėsmingi ir suaugusiems.

Sveikas suaugęs asmuo, kuriam sekasi, mūsų kultūroje dažniausiai jaučia, kad jo saugumo poreikiai patenkinti. Taikinga, sklandžiai funkcionuojanti, stabili, pozityvi visuomenė paprastai apsaugo savo narius nuo laukinių žvėrių, temperatūros kraštutinumų, nusikaltėlių užpuolimo, žudynių, chaoso, tironijos ir panašių grėsmių. Tad tokios visuomenės nario saugumo poreikiai labai apčiuopiamai jau nebėra aktyvūs motyvuojantys veiksniai. Kaip sotaus žmogaus nebekankina alkis, taip saugus žmogus nejaučia grėsmės savo saugumui. Norėdami šiuos poreikius pamatyti tiesiogiai ir aiškiai, turėtume pasidomėti neurotikais, neurotinių polinkių turinčiais individais arba nelaimėliais iš ekonomiškai ar socialiai skurstančių grupių; šie poreikiai išryškėja ir visuomenės chaoso, revoliucijų ar valdžios žlugimo sąlygomis. Ne tokiomis ypatingomis aplinkybėmis saugumo poreikius regime tik tuomet, kai susiduriame su tokiais reiškiniais, kaip visuotinis troškimas turėti etatinį ir saugų darbą, troškimas turėti taupomąją sąskaitą, troškimas įsigyti įvairių rūšių draudimą (medicininį, stomatologinį, nedarbo, invalidumo, senatvės).

Kitus platesnius pastangų ieškoti saugumo ir stabilumo pasaulyje aspektus liudija toks faktas, kad žmonės paprastai teikia pranašumą pažįstamiems, o ne nepažįstamiems dalykams (309), tam, kas žinoma, o ne tam, kas nežinoma. Tendencija priklausyti kokiai nors religijai ar pasaulinei filosofijai, organizuojančiai visatą ir žmones į jiems nusiraminimą teikiančią, nuoseklią, prasmingą visumą, iš dalies taip pat motyvuota saugumo siekio. Galėtume net sakyti, kad mokslas ir filosofija irgi bent šiek tiek motyvuoti saugumo poreikių (vėliau pamatysime, kad mokslinė, filosofinė bei religinė žmonių raiška gali būti grindžiama ir kitokiais motyvais).

Šitaip saugumo poreikis laikomas aktyviu ir dominuojančiu organizmo resursų suteikėju tik nepaprastais atvejais: karo, ligos, gamtos kataklizmų metu, užplūdus nusikaltimų bangai, visuomenės dezorganizacijos tarpsniais, neurozės, smegenų pakenkimo, valdžios žlugimo atvejais, užsitęsus nepalankioms situacijoms.

Kai kurie neurotiški suaugusieji mūsų visuomenėje savo saugumo poreikiais neretai smarkiai primena nesaugų vaiką, tik jų saugumo troškimas įgyja šiek tiek ypatingą išraišką. Dažniausiai jie neurotiškai reaguoja į tai, ko nepažįsta, į psichologinius pavojus pasaulyje, kuris suvokiamas kaip priešiškas, užgriūvantis, grėsmingas. Toks asmuo elgiasi taip, tarytum nepaliaujamai grėstų didžiulė katastrofa, tai yra jo reakcija tokia, tarsi jis patirtų katastrofą. Jo saugumo poreikiai neretai pasireiškia specifiškai - jis ieško gynėjo arba stipresnio asmens, nuo kurio galėtų priklausyti, galbūt Fūhrerio.

Neurotišką individą galėtume labai naudingai aprašyti kaip suaugusį asmenį, kuris išlaikęs vaikišką požiūrį į pasaulį. Kitaip tariant, galėtume sakyti, jog neurotiškas suaugęs asmuo elgiasi taip, tarytum tikrai bijotų, kad jam įkirs rykšte, apibars motina, jį apleis jo tėvai arba iš jo atims maistą. Atrodo, tarsi vaikiškos baimės ir grėsmės reakcijos į pavojingą pasaulį pasislėpė pogrindyje, jų nepalietė augimo bei mokymosi procesai, o dabar jos pasiruošusios tam, kad jas sukeltų bet kuris stimulas, keliantis baimę ir grėsmę vaikui3. „Pamatinį nerimą" ypač taikliai aprašė Horney (197).

Saugumo ieškojimas aiškiausiai matyti maniakinės - obsesinės neurozės atveju. Maniakiniai - obsesiniai neurotikai paniškai stengiasi sutvarkyti ir stabilizuoti pasaulį taip, kad jokiomis aplinkybėmis neiškiltų kokių nors nevaldomų, nenumatytų ar nepažįstamų pavojų. Jie apsitveria įvairiausiomis ceremonijomis, taisyklėmis ir formulėmis, kad numatytų bet kokį atsitiktinumą ir kad nebūtų jokių naujų atsitiktinumų. Jie primena Goldsteino aprašytuosius asmenis su pažeistais smegenimis. Jie mėgina išsaugoti psichologinę pusiausvyrą vengdami visko, kas nepažįstama ir svetima, surikiuodami ribotą savo pasaulėlį taip dailiai, tvarkingai, nepriekaištingai, kad jame nebūtų nieko, kuo jie negalėtų pasikliauti. Jie stengiasi sutvarkyti savo pasaulį taip, kad nieku gyvu neištiktų nenumatyti pavojai. Jei ne dėl jų kaltės, bet vis dėlto nutinka kažkas netikėta, jie reaguoja panikuodami, tarsi šis nenumatytas įvykis keltų kuo didžiausią pavojų. Tai, kas sveiko žmogaus atveju atrodo tik kaip nuosaikus linkimas prie to, kas pažįstama, patologijos atvejais tampa mirties ar gyvybės klausimu. Vidutinis neurotikas neturi sveiko apetito tam, kas nauja ir nežinoma, arba turi jo tik per nago juodymą.

Visuomeninėje scenoje saugumo poreikiai gali itin išryškėti, kai iškyla reali grėsmė įstatymui, tvarkai, visuomenės autoritetui. Iškilus chaoso ar nihilizmo grėsmei, daugumos žmonių aukštesniuosius poreikius vėl pakeis tokiu metu dominuojantys saugumo poreikiai. Nenustebintų, jei šie asmenys nuolankiau pasitiktų diktatūrą ar karinį režimą, kaip tik tokios jų reakcijos beveik ir derėtų laukti. Tai apskritai pasakytina apie visus žmones, tarp jų ir sveikus, nes jie taip pat reaguoja į pavojų realiai regresuodami į saugumo poreikių lygmenį ir pasiruošia apsiginti. Tačiau tai tinka tik kalbant apie tuos asmenis, kurie gyvena ties saugumo riba. Jiems itin kelia nerimą grėsmė autoritetui, legalumui, įstatymo atstovams.

PRIKLAUSOMYBĖS IR MEILĖS POREIKIAI

Jei fiziologiniai ir saugumo poreikiai palyginti gerai patenkinti, pasireikš meilės, palankumo bei priklausomybės poreikiai, ir visas jau aprašytas ciklas pasikartos su šiuo naujuoju centru. Dabar individas aršiau negu kada nors anksčiau jausis neturįs draugų, mylimosios, žmonos ar vaikų. Jis trokš jausmingų ryšių su žmonėmis apskritai, būtent jis kausis už vietą savo grupėje ar šeimoje ir šio tikslo stengsis siekti kuo atkakliau. Užimti tokią vietą jis trokš labiau negu ko nors kito pasaulyje, ir gal net užmirš, kad kadaise, kai buvo ūkanas, jis šaipydavosi iš meilės kaip nerealios, nereikalingos ar nesvarbios. Dabar jis ypač smarkiai pajus, kaip gelia vienatvė, ostrakizmas, atstumtis, draugų neturėjimas, bešakniškumas.

Nedaug teturime mokslinės informacijos apie poreikį priklausyti, nors tai yra įprasta romanų, autobiografijų, eilėraščių, pjesių, taip pat ir naujesnės sociologinės literatūros tema. Iš viso šito žinome, kokį pražūtingą poveikį vaikams gali padaryti per dažnas kraustymasis, nesiorientavimas, industrializacijos primestas per didelis judrumas, šaknų neturėjimas, savo ištakų, savo kilmės, savo grupės niekinimas; žinome, kaip veikia asmenį atplėštumas nuo namų ir šeimos, draugų ir kaimynų, tai, kad jis praeivis, atvykėlis, o ne savas. Mes vis dar nepakankamai įvertiname, kokia svarbi kaimynystė, kaip svarbu turėti savo teritoriją, savo klaną, tokius kaip „jis pats", savo klasę, savo gaują, gerai pažįstamus darbo kolegas. Apsiribosiu pasiūlydamas vienintelę knygą, kuri visa tai apsako raiškiai ir su nuoširdžiu įsitikinimu (196), padėdama mums suvokti giliai mumyse slypinčią gyvūnišką tendenciją burtis į bandą, pulką, jungtis, priklausyti. Ir gal dar Ardrey'aus veikalas Teritorinis imperatyvas (Territorial Imperative, 14) padės sąmoningiau suprasti visa, ką čia pasakiau. Net ir autoriaus skubotumas daryti išvadas man tik pravertė, nes tai, apie ką buvau svarstęs tik paviršutiniškai, čia pabrėžta kaip lemtinga, tad ši knyga mane paskatino rimtai susimąstyti apie poreikį priklausyti. Gal tam ji įkvėps ir mano skaitytoją.

Neabejoju, jog šitokį neregėtai spartų T grupių bei kitų asmenybinio augimo grupių, kaip ir specialiai sukurtų bendruomenių skaičiaus, gausėjimą galima iš dalies aiškinti tuo, kad daugelio asmenų kontakto, intymumo, priklausomybės poreikiai nebūna patenkinti. Šiose grupėse jie stengiasi įveikti įsikerojusius susvetimėjimo, vienatvės, svetimumo, vienišumo jausmus, kuriuos dar sustiprina judrus mūsų gyvenimo būdas, tradicinių grupių irimas, šeimų išsibarstymas, atotrūkis tarp kartų, nesilpstanti urbanizacija, kaime gyvavusio tiesioginio kontakto nykimas ir iš viso šito kylantis amerikietiškosios draugystės lėkštumas. Įtariu, kad ir kai kurios maištaujančio jaunimo grupės - nežinau, kiek jų ir kaip smarkiai - motyvuotos to gilaus alkį primenančio poreikio priklausyti grupei, užmegzti kontaktą, jausti, jog esu kartu su kitais bendro priešo akivaizdoje, - grupę sulydo bet koks jai iš išorės grūmojantis priešas. Panaši ir kareiviška brolybė. Bendras išorės priešas pastūmėja karius į tokią neeilinę draugystę ir artumą, kad jie gali išlikti draugais visam gyvenimui. Kiekviena gera visuomenė privalo patenkinti tokį savo narių brolybės poreikį, jei ji nori išlikti ir būti sveika.

Mūsų visuomenėje šių poreikių nuslopinimas yra dažniausiai netinkamą prisitaikymą bei sunkesnę patologiją lemianti priežastis. Meilė ir prielankumas, taip pat galima jų raiška per seksualumą paprastai vertinami dviprasmiškai: jie suvaržyti daugybės apribojimų bei slopinimų. Praktiškai visi psichopatologijos teoretikai pabrėžia, kad pagrindinis netinkamo prisitaikymo faktorius yra meilės poreikių trukdymas. Todėl buvo atlikta daug klinikinių šio poreikio tyrimų, apie jį turbūt žinome daugiau negu apie visus kitus poreikius, išskyrus fiziologinius. Suttie (442) pateikė puikią mūsų „tabu švelnumui" analizę.

Čia tik reikėtų pabrėžti, kad meilė nėra sekso sinonimas. Seksą galima tyrinėti kaip grynai fiziologinį poreikį. Paprastai seksualinį elgesį lemia daugelis determinančių, tai yra jis nulemtas ne tik seksualinio, bet ir kitų poreikių, iš kurių svarbiausi yra meilės ir prielankumo poreikiai. Nepamirškime atsižvelgti ir į tai, jog meilės poreikis aprėpia poreikį mylėti ir būti mylimam.

ĮVERTINIMO POREIKIS

Visi žmonės mūsų visuomenėje (išskyrus negausius patologinius atvejus) jaučia pastovaus, tvirtai pagrįsto, paprastai aukšto jų vertinimo poreikį ar troškimą, taip pat savigarbos, savęs vertinimo bei kitų rodomos pagarbos poreikį. Šiuos poreikius galėtume suskirstyti į dvi giminingas grupes. Pirmajai grupei priskirtume galios, pasisekimo, adekvatumo, meistriškumo bei kompetencijos, pasitikėjimo susidūrus su pasauliu, nepriklausomybės ir laisvės troškimus4. Antrajai grupei priskirtume tai, ką galima pavadinti reputacijos arba prestižo (apibūdinant tai kaip pagarbą ar įvertinimą, kurių sulaukiame iš kitų žmonių), statuso, garbės ir šlovės, dominavimo, pripažinimo, dėmesio, svarbumo, orumo arba pritarimo troškimais. Šiuos poreikius iš dalies pabrėžė Alfredas Adleris ir jo sekėjai, tačiau gana ignoravo Freudas. Šiandien vis dažniau ir vis platesniuose psichoanalitikų bei klinikinių psichologų sluoksniuose prabylama apie tai, kokie nepaprastai svarbūs šie poreikiai.

Savęs vertinimo poreikio patenkinimas suteikia pasitikėjimo savimi, savo vertės, jėgos, pajėgumo, adekvatumo, buvimo naudingam ir reikalingam pasaulyje jausmą. Tačiau nepatenkinti šie poreikiai sukelia nevisavertiškumo, silpnumo, bejėgiškumo jausmus. Šie jausmai savo ruožtu sukelia arba bendrą nusivylimą, arba skatina kompensacines bei neurotines tendencijas. Analizuodami sunkią trauminę neurozę (222),greitai pamatome, kaip svarbu įvertinti tokio pamatinio pasitikėjimo savimi jausmą bei suvokti, kokie bejėgiai jaučiasi tokio pasitikėjimo neturintys žmonės5.

Teologų diskusijos apie išdidumą ir hubris, Frommo teorijos apie savosios prigimties išdavimo suvokimą, Rogeso darbai „aš" tema, tokių eseistų kaip Ayn Rand (388) tekstai bei kiti šaltiniai mus jau pakankamai įspėjo ir kasdien vis griežčiau įspėja dėl to, kaip pavojinga grįsti savęs vertinimą kitų nuomonėmis, o ne realiais gebėjimais, kompetencija ar tinkamumu atlikti užduotis. Pastoviausias, tad ir sveikiausias savigarbos jausmas yra tas, kuris grindžiamas pelnyta kitų pagarba, o ne išoriška šlove ar garsumu bei nepelnytu pataikavimu. Bet net ir tokiu atveju naudinga būtų atskirti tikrąją kompetenciją ir laimėjimus, kurių pagrindas yra vien tik valios jėga, ryžtas ir atsakomybė, nuo tų, kurie natūraliai ir be ypatingų pastangų kyla iš mūsų tikrosios vidinės prigimties, mūsų konstitucijos, mūsų biologinės lemties ar likimo, arba, kaip suformulavo Horney, iš mūsų Tikrojo Aš, o ne iš idealizuoto pseudo aš (199).

SAVĘS AKTUALIZAVIMO POREIKIS

Net jei būtų patenkinti visi šie poreikiai, vis dėlto dažnai (jei ne visuomet) turėtume tikėtis, kad netrukus rasis naujas nepasitenkinimas ir nerimas, išskyrus tuos atvejus, kai individas daro tai, kam jis individualiai tinka. Muzikas privalo rašyti muziką, dailininkas turi tapyti, poetas privalo rašyti, jeigu jie nori taikiai sugyventi patys su savimi. Žmogus privalo būti tuo, kuo jis gali būti. Jis privalo būti ištikimas savo prigimčiai. Šį poreikį galime pavadinti savęs aktualizavimo poreikiu. Detaliau jį aprašau vienuoliktame skyriuje.

Savęs aktualizavimo terminą, kurį pirmasis nukalė Kurtas Goldsteinas (160), šioje knygoje aš taikau kur kas konkrečiau ir siauriau. Juo nusakau žmogaus troškimą realizuoti save, būtent jo polinkį aktualizuoti tai, kas jis potencialiai yra. Šį polinkį galima nusakyti kaip troškimą maksimaliai priartėti prie savojo idiosinkratiškumo, tapti viskuo, kuo tapti asmuo pajėgia.

Kiekvieno žmogaus atveju konkreti šio poreikio forma bus skirtinga. Vieno individo atveju ji gali reikštis kaip troškimas būti idealia motina, kito - tapti sportininku, trečias galbūt patenkins šį poreikį tapydamas arba išradinėdamas6. Šiame lygmenyje individualūs skirtumai didžiausi.

Akivaizdu, kad šių poreikių pasireiškimas paprastai priklauso nuo to, ar iki tol jau buvo patenkinti fiziologiniai, saugumo, meilės, pagarbos poreikiai.

IŠANKSTINĖS PAMATINIŲ POREIKIŲ PATENKINIMO SĄLYGOS

Esama tam tikrų sąlygų, kurios yra tiesioginės ir išankstinės pamatinių poreikių patenkinimo prielaidos. Iškilusi grėsmė šioms sąlygoms suprantama kaip grėsmė patiems pamatiniams poreikiams. Štai kelios iš tų išankstinių sąlygų, kurios yra būtinos pamatiniams poreikiams patenkinti: žodžio laisvė, laisvė daryti tai, ką individas nori, jei nedaro žalos kitiems, saviraiškos laisvė, laisvė tyrinėti ir ieškoti informacijos, laisvė apsiginti; teisingumas, teisumas, sąžiningumas, tvarka grupėje. Į šių laisvių užgniaužimą bus reaguojama kaip į grėsmę ar kritinę situaciją. Šios sąlygos nėra tikslai savaime, tačiau beveik ir yra, nes taip glaudžiai susijusios su pamatiniais poreikiais, kurie, aišku, vieninteliai yra tikslai savaime. Šias sąlygas giname, nes be jų visiškai neįmanoma patenkinti pamatinių poreikių arba jiems bent jau iškiltų rimta grėsmė.

Jei prisimintume, jog kognityviniai sugebėjimai (percepciniai, intelektiniai, išmokimo) yra prisitaikymo instrumentų rinkinys, o šie instrumentai, be kitų jų atliekamų funkcijų, patenkina ir mūsų pamatinius poreikius, tai aišku, kad bet kokia grėsmė jiems, bet kokia deprivacija ar trukdymas jais nevaržomai pasinaudoti netiesiogiai keltų grėsmę ir patiems pamatiniams poreikiams. Šitai iš dalies paaiškina ir tokius platesnius užmojus kaip smalsumas, pažinimo, tiesos, išminties troškimas, nuolat kirbanti žmogaus reikmė atskleisti kosmoso paslaptis. Slaptumas, cenzūra, negarbingumas, bendravimo blokavimas kelia grėsmę visiems pamatiniams poreikiams.

Todėl reikėtų iškelti dar vieną hipotezę ir kalbėti apie sąlygišką sąmoningų troškimų (dalinių tikslų) ir pamatinių poreikių artimumą; juk jau nurodėme, kad visi sąmoningi troškimai (daliniai tikslai) yra daugiau ar mažiau svarbūs, kadangi jie daugiau ar mažiau artimi pamatiniams poreikiams. Tą patį galima pasakyti ir apie įvairius poelgius. Poelgis svarbus psichologiškai, jei jis tiesiogiai padeda patenkinti pamatinius poreikius. Kuo menkesnis toks tiesioginis poelgio indėlis į poreikio tenkinimą, tuo mažiau svarbos šiam poelgiui turėtų teikti dinaminė psichologija. Tą patį galima pasakyti ir apie vienokius ar kitokius gynybinius arba kliūčių įveikimo mechanizmus. Vieni jų tiesiogiai susiję su pamatinių poreikių patenkinimu ar jų apsaugojimu, kiti su šiuo susiję tik menkai ir netiesiogiai. Iš tiesų, norint būtų galima išskirti pamatinius ir ne tokius svarbius gynybinius mechanizmus, o po to pabrėžti, kad pavojus pamatiniams mechanizmams yra grėsmingesnis negu pavojus nepamatiniams gynybiniams mechanizmams; taip yra todėl, kad šie mechanizmai susiję su pamatiniais poreikiais.

TROŠKIMAS PAŽINTI IR SUPRASTI

Apie kognityvinius impulsus, jų dinamiką arba jų patologiją mažai težinome todėl, kad klinikiniu požiūriu jie nėra svarbūs, o dar mažiau jie svarbūs klinikai, besivadovaujančiai vyraujančia medicinine-psichoterapine tradicija, kuri savo tikslu laiko nugalėti ligą. Puošnių, jaudinančių, paslaptingų simptomų, būdingų klasikinėms neurozėms, čia nerasime. Kognityvinė psichopatologija yra blanki, subtili, lengvai praleidžiama pro akis arba apibūdinama kaip normalumas. Ji nesišaukia pagalbos. Todėl didžiųjų psichoterapijos ir psichodinamikos išradėjų Freudo, Adlerio, Jungo darbuose šia tema beveik nieko ir neperskaitysime.

Schilderis yra vienintelis iš man žinomų didžiųjų psichoanalitikų, kurio tekstuose smalsumas ir supratimas yra vertinami dinamiškai7. Iš akademinių psichologų šią problemą nagrinėjo Murphy'is, Wertheimeris ir Aschas (19,142, 466). Iki šiol kognityvinius poreikius paminėjome tik prabėgomis. Pažinimą ir visatos sisteminimą juk galime laikyti ir priemonėmis įgyti pamatinį saugumą pasaulyje. Protingam žmogui tai ir savęs aktualizavimo išraiškos. O laisvę tyrinėti ir saviraiškos laisvę jau aptarėme kaip pamatinių poreikių patenkinimo išankstines prielaidas. Bet nors šios formuluotės ir naudingos, galutinių atsakymų į klausimus apie smalsumo, mokymosi, filosofavimo, eksperimentavimo motyvacinį vaidmenį jos nesuteiks. Geriausiu atveju tai tik daliniai atsakymai.

Visai pagrįstai galime konstatuoti, kad siekį pažinti lemia ne vien neigiamos determinantės (nerimas, baimė), nesunkiai nurodytume ir pozityvius smalsumo, troškimo pažinti, paaiškinti ir suprasti impulsus per se (295).

1. Tarp aukštesniųjų gyvūnų taip pat nesunku pastebėti kažką panašaus į žmogiškąjį smalsumą. Beždžionės išardo daiktus, kaišioja pirštus į kiaurymes, gyvai domisi įvairiomis tokiomis situacijomis, kurios neatrodo susijusios su alkiu, baime, seksualiniu poreikiu ar garantuojančios patogumą. Gausios medžiagos apie tai duoda Harlow nepriekaištingai atlikti eksperimentai (174).

2. Žmonijos istorija pateikia mums pakankamai pavyzdžių, kaip žmogus ieškojo faktų ir kūrė paaiškinimus net didžiulio pavojaus, net ir jo paties gyvybei, akivaizdoje. Niekas nė nežino kiek būta kuklių galilėjų.

3. Psichologiškai sveikų individų tyrimai rodo, kad jiems visiems būdingas polinkis į tai, kas paslaptinga, nežinoma, chaotiška, nesutvarkyta ir nepaaiškinama. Atrodo, kad nežinomybė traukia savaime. Ir priešingai, į tai, kas gerai pažįstama, reaguojama nuoboduliu.

4. Nemažai naudos galėtų duoti ekstrapoliacijos iš psichopatologijos srities. Maniakiniai - obsesiniai neurotikai (ir neurotikai apskritai), Goldsteino kareiviai pažeistais smegenimis, Maierio eksperimentinės žiurkės (285) - visais šiais atvejais klinikinio stebėjimo metu matome maniakišką ir nerimastingą kabinimąsi į tai, kas pažįstama, baimę to, kas nepažįstama, anarchistiška netikėta, neprijaukinta. Antra vertus, matome ir visiškai priešingų reiškinių: nekonvencionalumas bet kuria kaina, chroniškas maištavimas prieš bet kokį autoritetą, bohemiškumas, troškimas šokiruoti ir gąsdinti - visa tai matome stebėdami kai kuriuos neurotikus ir asmenis, besistengiančius atsikratyti kultūros.

Gal pagaliau nereikėtų pamiršti ir intensyvaus „nukenksminimo" reiškinio, aprašyto dešimtajame skyriuje, kai, bent jau elgesio plotmėje, susiduriame su trauka prie to, kas gąsdina, nesuprantama ir paslaptinga.

5. Įmanoma, kad nepatenkinti kognityviniai poreikiai gali sukelti tam tikrų psichopatologinių padarinių (295, 314). Čia praverstų kai kurie klinikiniai įspūdžiai.

6. Teko sutikti ne vieną mąstantį asmenį, pasižymintį patologiniais simptomais, tokiais kaip nuobodulys, entuziazmo gyventi praradimas, nepasitenkinimas savimi, bendras organizmo funkcijų slopinimas, intelektualinio gyvenimo kokybės ir skonio nuolatinis skurdėjimas8, kurių radosi dėl to, kad jie gyveno jų lygio neatitinkantį gyvenimą, dirbo per prastus darbus. Bent jau vienam iš šių asmenų tinkama kognityvinė terapija (laisvalaikiu jis vėl ėmė mokytis, susirado daugiau intelektinių gebėjimų reikalaujantį darbą, išsiugdė įžvalgą) padėjo įveikti šiuos simptomus.

Sutikau daug moterų, protingų, turtingų ir neužsiėmusių, kurioms pamažu susiformavo tokie patys intelektualinio išsekimo simptomai. Simptomai tų, kurios paklausė mano patarimo užsiimti kuo nors jų vertu, gana dažnai arba smarkiai susilpnėdavo, arba visai išnykdavo versdami mane apstulbti, kokie realūs kognityviniai poreikiai. Šalyse, kuriose žmonėms trukdoma sužinoti naujienas, informaciją ir faktus, arba kuriose akivaizdūs tikrovės faktai smarkiai prieštarauja oficialioms teorijoms, žmonės neretai reaguoja bendra ciniška nuostata, nepasitiki visomis vertybėmis, yra įtarūs net dėl to, kas akivaizdu; įprasti tarpasmeniniai santykiai ten iš esmės suyra, vyrauja neviltis, žmonės praranda moralę ir t.t. Kiti, atrodo, reaguoja šiek tiek pasyviau - atbunka, tampa paklusnūs, praranda gebėjimus, susiaurėja jų interesai, jie praranda iniciatyvą.

7. Poreikiai pažinti ir suprasti vėlyvoje kūdikystėje ir vaikystėje gal išryškėja net stipriau negu suaugus. Be to, atrodo, kad juos spontaniškai nulemia brendimas, o ne mokymasis, nesvarbu, kaip jį apibūdintume. Vaikų nereikia mokyti būti smalsiems. Tačiau juos galima išmokyti nebūti smalsiais, o tai ir daroma atiduodant juos į mokymo institucijas, - apie tai žr., pavyzdžiui, Goldfarbą(158).

8. Pagaliau kognityvinių impulsų patenkinimas teikia subjektyvų pasitenkinimą ir aukščiausią patirtį. Nors šis įžvalgos ir supratimo aspektas paprastai ignoruojamas daugiau jaudinantis dėl rezultatų, išmokimo ir t.t., vis dėlto tiesa, kad įžvalga paprastai būna skaidri, laiminga, emocinė properša kiekvieno žmogaus gyvenime, galėtume sakyti, „viršukalnės" akimirka jo gyvenime.

Kliūčių įveikimas siekiant patenkinti kognityvinius poreikius, patologijos išryškėjimas jų nepatenkinus, jų universalumas, nes jie nesvetimi nė vienai rūšiai, nė vienai kultūrai, nesiliaująs, tegul ir nestiprus, bet nuolat maudžiantis jų spaudimas, būtinybė patenkinti kognityvinius poreikius kaip žmogaus potencijų išsiskleidimo iki galo prielaida, spontaniškas jų iškilimas ankstyvojoje individo istorijoje - visa tai byloja, kad kognityvinis poreikis yra pamatinis.

Tačiau tokio postulato nepakanka. Net ir kažką sužinoję mes, viena vertus, jaučiamės verčiami sužinoti vis daugiau, vis nuodugniau, vis mikroskopiškiau; antra vertus, mūsų pažinimas baudžiasi aprėpti vis plačiau, artėti prie pasaulio filosofijos, teologijos ir t.t. Jeigu faktai, kuriuos sužinome, yra pavieniai ar atomistiniai, jie neišvengiamai apmąstomi teoriškai, jie analizuojami arba sutvarkomi, arba ir viena, ir kita. Kai kas šį procesą apibūdino kaip prasmės ieškojimą. Tad tenka postuluoti troškimą suprasti, sisteminti, sutvarkyti, analizuoti, įžvelgti santykius ir prasmes, kurti vertybių sistemas.

Kai šie troškimai pripažįstami tinkamais svarstyti, pamatome, kad ir jie susirikiuoja į nedidelę hierarchiją, kurioje troškimas sužinoti pranoksta troškimą suprasti. Visi dominavimo hierarchijos bruožai, kuriuos aprašėme, atrodo, tinka ir šiuo atveju.

Reikėtų nepasiduoti pagundai lengva ranka atskirti šiuos troškimus nuo jau aptartų pamatinių poreikių, kitaip sakant, reikėtų vengti griežtai dichotomizuoti kognityvinius ir konatyvinius poreikius. Troškimai pažinti ir suprasti patys yra konatyviniai, t.y. jiems būdinga veržli prigimtis, ir jie yra lygiai tokie pat asmenybės poreikiai kaip ir mūsų jau aptarti pamatiniai poreikiai. Be to, kaip matėme, abi poreikių hierarchijos yra veikiau susijusios, o ne griežtai atskirtos; ir, kaip pamatysime toliau, jos veikiau sinergetiškos negu antagonistiškos. Šio skirsnio idėjas savo darbuose plėtojo ir kiti autoriai (žr. 295, 314).

ESTETINIAI POREIKIAI

Apie šiuos poreikius žinome dar mažiau nei apie kitus, tačiau istorijos, humanitarinių mokslų bei estetikos srities įrodymai tiesiog neleidžia mums aplenkti šios neparankios mokslininkui srities. Aš mėginau studijuoti šį reiškinį remdamasis klinikiniais individų tyrinėjimų duomenimis, atrinkęs tinkamus individus, ir bent jau įsitikinau, kad kai kuriems individams būdingas tikrai pamatinis estetinis poreikis. Šiuos žmones ypatingais būdais susargdina bjaurumas, juos gydo graži aplinka, jie aktyviai ilgisi ir jų ilgesį gali patenkinti tik grožis (314). Estetinis poreikis būdingas beveik visiems sveikiems vaikams. Vienokių ar kitokių šio impulso apraiškų matome kiekvienoje kultūroje, kiekvienoje epochoje nuo urvinio žmogaus laikų.

Konatyviniai ir kognityviniai poreikiai smarkiai susipina, tad jų griežtai atskirti neįmanoma. Tokius kaip tvarkos, simetrijos, užbaigimo, veiksmo atlikimo, sistemos, struktūros poreikius galima nediferencijuojant priskirti arba kognityviniams, arba konatyviniams, arba estetiniams, arba net neurotiniams. Man pačiam atrodo, jog šioje srityje turėtų susitikti geštaltinės ir dinaminės psichologijos atstovai. Ką, pavyzdžiui, reiškia tai, kad žmogui kyla stiprus sąmoningas impulsas pataisyti kreivai ant sienos kabantį paveikslą?


KITOS PAMATINIŲ POREIKIŲ CHARAKTERISTIKOS

KIEK PASTOVI YRA PAMATINIŲ POREIKIŲ HIERARCHIJA?

Iki šiol analizavome poreikius taip, tarsi jų hierarchija būtų tvirtai nustatyta, tačiau ji iš tiesų nėra tokia griežta, kaip galėjo pasirodyti. Tiesa, kad dauguma žmonių, su kuriais dirbome, atrodė turį tuos pamatinius poreikius surikiuotus nurodyta tvarka. Tačiau, žinoma, buvo ir išimčių.

1. Pavyzdžiui, yra žmonių, kuriems savigarba atrodo svarbesnė už meilę. Šis įprasčiausias hierarchijos apvertimas paprastai kyla iš sampratos, kad mylimasis tikriausiai bus stiprus arba galingas asmuo, kuris įkvepia pagarbą ar baimę ir kuris pasitiki savimi arba yra agresyvus. Tad tokie žmonės, kuriems trūksta meilės ir kurie jos siekia, gali ypač stengtis prisidengti agresyviu, pasitikinčiu elgesiu. Bet iš esmės jie siekia aukšto savęs įvertinimo ir jų elgesys tėra veikiau priemonė tikslui pasiekti, o ne tikslas sau. Jie siekia įtvirtinti save dėl meilės, o ne vien nori save vertinti.

2. Akivaizdu, jog esama iš prigimties kūrybingų žmonių, kurių potraukis kurti jiems atrodo svarbesnis už visas kitas, su kūrybingumu nesusijusias determinantes. Jų kūrybingumas gali pasireikšti ne kaip savęs aktualizavimas, kuriam kelią atveria pamatinių poreikių patenkinimas, bet nepriklausomai nuo to, ar pamatiniai poreikiai patenkinti.


3. Yra žmonių, kurie gali ir neturėti jokių aukštesnių aspiracijų arba šių lygis yra labai žemas. Kitaip sakant, ne tokie svarbūs tikslai gali tiesiog būti prarasti, net ir visai išnykti; tad asmuo, kuris beveik visą gyvenimą gyveno labai varganai, pavyzdžiui, nuolatos buvo bedarbis, jausis patenkintas, jeigu tik galės iki soties pavalgyti.

4. Vadinamoji psichopatinė asmenybė yra kitas meilės poreikio nuolatinio praradimo pavyzdys. Yra žmonių, kurie, bent kaip byloja turimi duomenys, ankstyvaisiais savo gyvenimo metais taip alko meilės, kad visam likusiam gyvenimui prarado šį troškimą ir sugebėjimą mylėti ir būti mylimi (kaip kad gyvūnai praranda čiulpimo ar kapojimo snapu refleksą, jeigu vos tik gimę negali to daryti).


5. Kita hierarchijos apvertimo priežastis kartais būna ta, kad ilgai tenkinus poreikį, jis nebelaikomas svarbiu. Žmonės, kuriems niekuomet neteko chroniškai badauti, linkę tinkamai neįvertinti alkio padarinių ir maistą laikyti gana nesvarbiu dalyku. Jei tuo metu dominuoja koks aukštesnis jų poreikis, šis ir atrodys svarbiausias. Tad tampa įmanoma, ir kartais būtent taip
ir įvyksta, jog dėl aukštesnio poreikio žmonės sutinka kęsti net tai, kad bus nepatenkintas net koks nors svarbesnis poreikis. Galima numatyti, jog ilgai nepatenkinus svarbesnio poreikio, pasireikš polinkis iš naujo įvertinti abu poreikius taip, kad dominuojantis poreikis iš tikrųjų taps sąmoningai individo suvokiamu esminiu poreikiu. Tad žmogus, kuris atsisakė darbo, bet neišsižadėjo savigarbos, šešis mėnesius pabadavęs tikriausiai bus pasiryžęs vėl atgauti savo darbą, net jei už tai ir tektų sumokėti prarasta savigarba.

6. Kitas dalinis akivaizdžių hierarchijos apvertimų aiškinimas tas, kad apie poreikių vyravimo hierarchiją iki šiol šnekėjome ne kaip apie elgesį, o kaip apie sąmoningai jaučiamus norus arba troškimus. Bet žvelgdami vien tik į elgesį, galime susikurti klaidingą įspūdį. Mes teigėme, kad jei nepatenkinti abu poreikiai, individas norės pirmiausia patenkinti svarbesnį. Nebūtinai šis troškimas lems jo elgesį. Dar kartą pabrėžiame, kad yra ir daug kitų elgesio determinančių, ne vien poreikiai bei troškimai.

7.Turbūt svarbesnės negu visos šios išimtys yra determinantės, susijusios su idealais, aukštais socialiniais kriterijais, kilniomis vertybėmis ir pan. Tokios vertybės įkvepia žmones kankinystei, paaukoti viską vardan savo idealo ar vertybės. Šiuos žmones galima suprasti bent iš dalies remiantis viena pamatine samprata (ar hipoteze), kurią pavadinčiau didesniu atsparumu poreikio nepatenkinimui, kurį išugdė ankstesnis jo patenkinimas. Žmonės, kurių pamatiniai poreikiai per visą gyvenimą, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, būdavo patenkinami, atrodo, išsiugdo ypatingą sugebėjimą ištverti šių poreikių nepatenkinimą paprasčiausiai todėl, kad patenkinti pamatiniai poreikiai išugdo tvirtą, sveiką charakterio struktūrą. Tai stiprūs žmonės, kurie nesunkiai pakelia nepritarimą ar priešiškumą, kurie įstengia irtis prieš viešosios nuomonės srovę, kurie gali pakovoti už tiesą sumokėdami didelę asmeninę kainą. Tik tie, kurie mylėjo ir buvo mylimi, kurie turėjo daug tikrų draugų, gali ištverti neapykantą, atstūmimą ar persekiojimą.

Aš tai sakau nepaisydamas fakto, kad išsamiai aptariant pakantumą poreikių frustracijai reikėtų neužmiršti, jog tam tikru mastu prie nepatenkintų poreikių priprantama. Pavyzdžiui, tikėtina, kad ilgai pusbadžiavę asmenys kaip tik dėl to iš dalies pajėgia ištverti maisto stoką. Tolesni tyrinėjimai turėtų parodyti, kokia egzistuoja pusiausvyra tarp šių dviejų tendencijų - viena vertus, pripratimo prie nepatenkinto poreikio ir, antra vertus, jo ankstesnio patenkinimo, leidžiančio lengviau pakelti šio poreikio frustraciją dabar. Kol kas tegalime pasakyti, jog abi šios tendencijos pasireiškia kartu, kadangi viena kitai jos neprieštarauja. Kalbant apie šį didesnio pakantumo poreikių nepatenkinimui reiškinį, atrodo tikėtina, kad svarbiausia poreikius patenkinti pirmuosius kelerius gyvenimo metus. Vadinasi, žmonės, kurie ankstyvoje vaikystėje jautėsi saugūs ir stiprūs, paprastai ir išlieka saugūs bei tvirti, nesvarbu, kad ir kas jiems grėstų.

SĄLYGIŠKO PATENKINIMO LAIPSNIAI

Mūsų teoriniai svarstymai kol kas galėjo sudaryti įspūdį, kad šios penkios poreikių grupės yra susijusios maždaug taip: jei vienas poreikis patenkinamas, iškart randasi kitas. Šis teiginys gali sukelti klaidingą įspūdį, jog poreikį būtina patenkinti visu šimtu procentu, kad pasireikštų kitas. Faktiškai daugelio normalių mūsų visuomenės narių visi pamatiniai poreikiai yra iš dalies patenkinti ir iš dalies tuo pat metu nepatenkinti. Realistiškesne poreikių hierarchijos vaizdą sukurtume sakydami, kad kylant poreikių hierarchijos laipteliais aukštyn, kiekvienas aukštesnis poreikis patenkinamas vis mažiau. Pavyzdžiui, norėdamas tai pailiustruoti, pasirenku sutartinius skaičius: tad sakykime, kad patenkinti vidutinio žmogaus 85% fiziologinių poreikių, 70% saugumo poreikių, 50% meilės poreikio, 40% pagarbos poreikio ir 10% savęs aktualizavimo poreikio.

Patenkinus dominuojantį poreikį, naujas poreikis pasireiškia ne šuoliu kaip staigus reiškinys; jis išryškėja tarsi palaipsniui iškildamas iš nebūties. Pavyzdžiui, jei dominuojantis poreikis A yra patenkintas tik 10 procentų, tuomet poreikis B gali būti iš viso nematomas. Tačiau kai poreikis A patenkintas 25-iais procentais, poreikis B gali pasireikšti 5-iais procentais, kai poreikis A patenkintas 75-iais procentais, poreikis B gali pasireikšti 50-ia procentų ir t.t.

NESĄMONINGAS POREIKIŲ POBŪDIS

Negalima teigti, kad pamatiniai poreikiai yra sąmoningi arba nesąmoningi. Tačiau apskritai vidutinio žmogaus pamatiniai poreikiai dažniau nesąmoningi negu sąmoningi. Čia nebūtina pasitelkti visą tą milžinišką laviną įrodymų, patvirtinančių, kokia lemtingai svarbi nesąmoninga motyvacija. Mūsų pamatiniais pavadinti poreikiai dažniausiai nesąmoningi, nors pasitelkus metodus ir dirbant su subtiliais žmonėmis juos galima paversti sąmoningais.

KULTŪROS NULEMTAS POREIKIŲ SPECIFIŠKUMAS IR BENDRUMAS

Šia pamatinių poreikių klasifikacija stengiamasi aprėpti reliatyvų troškimų bendrumą, glūdintį už atskirų jų paviršutiniškų skirtumų konkrečiose kultūrose. Be abejo, bet kurios konkrečios kultūros individo sąmoningų motyvų turinys smarkiai skirsis nuo sąmoningo kitos visuomenės individo motyvų turinio. Tačiau antropologų patirtis byloja, kad net ir skirtingų visuomenių žmonės yra kur kas panašesni, negu mums atrodytų pirmą kartą su jais susidūrus, ir kad geriau juos pažindami, šio bendrumo įžvelgiame vis daugiau. Tuomet tenka pripažinti, jog patys ryškiausi skirtumai yra veikiau paviršutiniški negu gelminiai, būtent tai tik šukuosenų, drabužių stilių, mėgstamo maisto skirtumai. Šia pamatinių poreikių klasifikacija iš dalies stengiuosi paaiškinti šį už akivaizdžių kultūros nulemtų skirtumų slypintį bendrumą. Neteigiu, kad ši klasifikacija užbaigta arba universali visoms kultūroms. Sakau tik, kad palyginti ji smarkiai užbaigtesnė, smarkiai universalesnė, smarkiai esmingesnė nei paviršutiniški sąmoningi troškimai ir rimčiau atsižvelgia į bendrąsias žmonių savybes. Visų žmonių pamatiniai poreikiai daug bendresni negu paviršutiniški troškimai ar poelgiai.

DAUGERIOPOS ELGESIO MOTYVACIJOS

Nereikėtų įsivaizduoti, kad šie poreikiai - ypatingos ar vienintelės tam tikro elgesio determinantės. Pavyzdys galėtų būti bet koks elgesys, kuris atrodo fiziologiškai motyvuotas, kaip antai valgymas, seksualinis žaidimas ar pan. Klinikinės psichologijos atstovai jau seniai nustatė, kad kiekvienas poelgis gali būti kanalas, kuriuo atkeliauja įvairūs impulsai. Kitaip sakant, dauguma poelgių yra per smarkiai determinuoti arba nulemti daugybės motyvų. Kalbant apie motyvacines determinantės, kiekvieną poelgį veikiau nulems keli arba visi pamatiniai poreikiai vienu metu negu vienas kuris iš jų. Dažniausiai elgesį determinuoja ne vienas, o daug poreikių. Valgoma iš dalies tam, kad būtų pripildytas skrandis, bet valgoma ir siekiant nusiraminti, ir sušvelninti kitus poreikius. Mylėtis galima ne tik tam, kad sumažintum seksualinę įtampą, bet ir tam, kad įsitikintum savo vyriškumu, tam, kad užkariautum, pasijustum galingas, laimėtum daugiau palankumo. Pavyzdžiui, galiu nurodyti, kad analizuodami pavienį individo poelgį (bent teoriškai, jei ne praktiškai), jame įžvelgtume ir fiziologinių poreikių patenkinimą, ir saugumo bei meilės poreikį, ir pagarbos bei savęs aktualizavimo poreikius. Tai smarkiai prieštarauja naivesnei charakterio bruožų psichologijai, pasak kurios, pavienis bruožas ar motyvas paaiškina tam tikros rūšies poelgį, pavyzdžiui, agresyvus poelgis kildinamas vien iš agresyvumo bruožo.

DAUGERIOPOS ELGESIO DETERMINANTĖS

Ne visą elgesį determinuoja pamatiniai poreikiai. Galėtume net sakyti, kad ne visas elgesys yra motyvuotas. Elgesį determinuoja ne tik motyvai. Pavyzdžiui, kita svarbi determinančių klasė yra vadinamasis išorinis laukas. Bent teoriškai elgesį gali visiškai determinuoti išorinis laukas, o kartais net ir specifiniai, izoliuoti, išoriniai stimulai, tarkime, idėjų asociacijos ar tam tikri sąlyginiai refleksai. Jei reaguojant į tokį stimulą kaip žodis „stalas" man atmintyje nedelsiant iškyla stalo įvaizdis arba aš pagalvoju apie kėdę, ši reakcija iš tikrųjų niekaip nesusijusi su mano pamatiniais poreikiais.

Antra, mes galime ir vėl atkreipti dėmesį į jau minėtą elgesio motyvavimo laipsnį arba į tai, kiek elgesys susijęs su pamatiniais poreikiais. Vieni poelgiai yra smarkiai motyvuoti, kiti tik menkai. Kai kurie iš viso nemotyvuoti, tačiau visas elgesys yra determinuotas.

Reikėtų nurodyti ir esminį skirtumą tarp ekspresyvaus elgesio ir funkcionalaus elgesio, kurio paskirtis - „įveikti kliūtis", pasiekti tikslą. Ekspresyvus elgesys nesiekia jokio tikslo, jis tiesiog atspindi asmenybę. Kvailas žmogus elgiasi kvailai ne todėl, kad jis taip nori ar stengiasi, ar yra motyvuojamas taip elgtis, o tiesiog todėl, kad jis yra toks, koks yra. Tas pats pasakytina ir apie tai, kad aš šneku bosu, o ne tenoru ar sopranu. Spontaniški sveiko vaiko judesiai, šypsena laimingo žmogaus veide net tada, kai jis vienas, sveiko žmogaus spyruokliuojanti eisena, tiesi jo laikysena - tai vis ekspresyvaus, nefunkcionalaus elgesio pavyzdžiai. Beveik visų žmogaus poelgių, ir motyvuotų, ir nemotyvuotų, stilius dažniausiai būna ekspresyvus (8, 486).

Tad kyla klausimas: ar visas elgesys išreiškia arba atspindi charakterio struktūrą? Atsakytume, ne. Mechaniškas, įprastas, automatiškas ar tradiciškas elgesys gali būti arba nebūti ekspresyvus. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą stimulo nulemtų poelgių.

Pagaliau būtina pabrėžti, kad elgesio ekspresyvumas ir funkcionalumas nėra nesuderinami dalykai. Žmogaus elgesiui būdingas ir ekspresyvumas, ir funkcionalumas. Detaliau tai aptariu dešimtajame skyriuje.

MOTYVACIJOS TEORIJOS ANTROPOCENTRIŠKUMAS

Savo teoriją pradedu aptardamas žmogų, o ne kokį žemesnį ir neva paprastesnį gyvūną. Pernelyg daug duomenų, gautų eksperimentuojant su gyvūnais, paaiškėjo esą tinkami gyvūnams, bet ne žmonėms. Apskritai nėra jokios priežasties, kodėl analizuoti žmogaus motyvaciją turėtume pradėti nuo gyvūnų. Filosofai, logikos bei įvairių kitų sričių mokslininkai gana dažnai atskleisdavo šio bendro klaidingo įsitikinimo tokiu tariamu paprastumu logiką arba, reikėtų sakyti, jo nelogiką.

Tyrinėti gyvūnus prieš imantis tirti žmones nėra labiau būtina, negu studijuoti matematiką būsimajam geologijos, psichologijos ar biologijos studentui.

MOTYVACIJA IR PSICHOPATOGENEZĖS TEORIJA

Iš to, kas pasakyta, matome, kad sąmoningas kasdienio gyvenimo motyvacinis turinys vertinamas kaip svarbus ar kaip nesvarbus priklausomai nuo to, kiek jis susijęs su pamatiniais tikslais. Noras ledų faktiškai gali būti netiesioginė meilės troškimo išraiška. Jei yra būtent taip, ledų troškimas tampa nepaprastai svarbiu motyvu. Tačiau ledų noras tėra tiesiog troškimas atvėsinti burną ar atsitiktinė apetito apraiška, jis nėra toks lemtingai svarbus. Kasdienius sąmoningus troškimus turėtume suprasti kaip simptomus, kaip svarbesnių poreikių paviršutiniškus ženklus. Jei šiuos paviršutiniškus troškimus suprasime tiesiogiai, įbrisime į visišką painiavą, iš kurios išsikapanoti bus nelengva, kadangi tokiu atveju rimtai analizuotume pačius simptomus ir nemėgintume įžvelgti, kas slypi už jų.

Nesvarbių troškimų nuslopinimas nesibaigia psichopatologija, trukdymas patenkinti pamatinius poreikius sukuria tokius padarinius. Tad kiekviena psichopatogenezės teorija turėtų remtis pagrįsta motyvacijos teorija. Konfliktas ar frustracija nebūtinai patogeniški. Jie pasidaro tokie kaip tik tada, kai kelia grėsmę arba trukdo patenkinti pamatinius poreikius arba tuos dalinius poreikius, kurie artimai susiję su pamatiniais.

PATENKINTŲ POREIKIŲ VAIDMUO

Jau keletą kartų buvo nurodyta, kad mūsų poreikiai iškyla tada, kai patenkinti kiti, svarbesni poreikiai. Tad poreikių patenkinimas vaidina svarbų vaidmenį motyvacijos teorijoje. Negana to, vos tik patenkinti, šie poreikiai nebevaidina tokio aktyvaus determinuojančio arba organizuojančio vaidmens.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, žmogaus, kurio poreikiai iš esmės patenkinti, nebekankina pagarbos, meilės, saugumo ir kt. poreikiai. Pasakytume, kad šiuos poreikius toks asmuo tebejaučia beveik vien metafizine prasme, kaip, sakykim, sotus žmogus dar tebejaučia alkį ar pripildytame butelyje tebėra ir tuštumos. Jei mus domina, kas mus iš tikrųjų motyvuoja, o ne tai, kas mus motyvavo, motyvuos ar galėtų motyvuoti, tai patenkintas poreikis nėra motyvuojantis veiksnys. Praktiniu požiūriu galėtume sakyti, kad jis tiesiog neegzistuoja, kad jis išnyko. Tai reikėtų pabrėžti, kadangi visos man žinomos motyvacijos teorijos šį aspektą arba ignoruodavo, arba jam prieštaraudavo. Visai sveikas, normalus žmogus, kuriam sekasi, neturi seksualinio poreikio, nejunta alkio, jo nekankina saugumo, meilės, prestižo, pagarbos poreikiai nebent retomis ir netikėtomis greit praeinančio pavojaus akimirkomis. Jei šitai reikėtų suformuluoti kitaip, tektų teigti, kad kiekvienas žmogus turi visus šiuos patologinius refleksus, pavyzdžiui, Babinskio ir kitus, nes jeigu jo nervų sistema būtų pažeista, šie refleksai išryškėtų.

Taip svarstydami ir užsimojame daryti drąsią išvadą, kad žmogus, kurio koks nors pamatinis poreikis nepatenkintas, visai teisėtai gali būti laikomas tiesiog arba nesveiku, arba bent jau ne visiškai žmogišku. Neperdėdami galėtume sakyti, kad šis žmogus negaluoja, nes jam trūksta vitaminų ar mineralų. Kas pasakys, kad meilės trūkumas mažiau svarbus negu vitaminų trūkumas? Žinant, kokį patogeninį poveikį organizmui turi meilės trūkumas, kas pasakys, kad vertybių klausimą čia keliame nemoksliškai ar neteisėtai, mažiau teisėtai, negu, tarkime, gydytojas, gydąs pelagrą ar skorbutą? Jei man būtų leista, pasakyčiau paprastai, kad sveiką žmogų pirmiausia motyvuoja jo poreikiai visiškai išugdyti ir aktualizuoti savo galimybes bei sugebėjimus. Jei žmogus aktyviai, nuolat jaučia kokius kitus pamatinius poreikius, jis tiesiog nėra sveikas. Jis serga tiek pat, kiek ir tas, kuriam ūmai pradėjo smarkiai trūkti druskos ar kalcio9.

Jei šis teiginys atrodo neįprastas ar paradoksalus, skaitytojui galiu garantuoti, kad čia tik vienas iš daugelio paradoksų, kurie išryškės mums revizuojant gilesnių žmogaus motyvų sampratą. Kai klausiame, ko žmogus nori iš savo gyvenimo, žvelgiame į pačią jo esmę.

FUNKCINĖ AUTONOMIJA

Gordonas Allportas (6, 7) suformulavo ir apibendrino principą, kad priemonės tikslui pasiekti pačios gali tapti pasitenkinimo šaltiniu išsaugodamos tik istorines sąsajas su savo kilme. Individas gali pradėti jų trokšti dėl jų pačių. Prisiminus ypatingą mokymo svarbą ir tai, kaip jis pakeičia motyvacinį gyvenimą, visa, kas iki šiol pasakyta apie motyvaciją, smarkiai sudėtingėja.

Tarp šių dviejų psichologinių principų grupių (pamatinio poreikio ir pasitenkinimą suteikiančios jo patenkinimo priemonės) čia nėra prieštaravimo, jie kaip tik vienas kitą papildo. Ar šitaip įgyti poreikiai gali būti laikomi tikrais pamatiniais poreikiais, kaip juos apibūdinome remdamiesi iki šiol taikytais kriterijais, parodys tolesni tyrinėjimai.

Šiaip ar taip jau matėme, kad aukštesni pamatiniai poreikiai, ilgą laiką juos patenkinant, gali tapti nepriklausomi tiek nuo galingesnių jų prielaidų, tiek ir nuo jų pačių tinkamo patenkinimo, pavyzdžiui, suaugęs žmogus, kurio meilės poreikis ankstyvaisiais jo gyvenimo metais buvo patenkintas, dabartiniu savo gyvenimo laikotarpiu tampa mažiau negu vidutinis individas priklausomas nuo saugumo, priklausomybės, meilės poreikių tenkinimo. Aš linkęs charakterio struktūrą laikyti svarbiausia funkcinės autonomijos psichologijoje apraiška. Meilės ir populiarumo netektį geriausiai pakelia stiprus, sveikas, autonomiškas individas. Bet jo stiprybę ir sveikatą paprastai mūsų visuomenėje laiduoja sistemingas saugumo, meilės, priklausomybės ir pagarbos poreikių patenkinimas. Tai reiškia, kad šie asmens aspektai tapo funkciškai nepriklausomi, tai yra jie nepriklausomi nuo juos sukūrusio patenkinimo.

Išnašos

1 Augdamas vaikas įgyja daugiau žinių, apsipranta su aplinka, be to, ir dėl geresnio jo motorinio išsivystymo minėti pavojai pamažu darosi ne tokie grėsmingi, vis lengviau įveikiami. Galima sakyti, jog per visą gyvenimą pagrindinė konatyvinė švietimo funkcija yra pasitelkus pažinimą neutralizuoti tokius tariamus pavojus, pavyzdžiui: aš nebijau griaustinio, kadangi žinau, kas yra griaustinis.

2 Testai, atskleidžiantys vaiko saugumo poreikį, galėtų būti tokie: prisiartinti prie jo su nedidele sproginėjančia fejerverko lazdele, parodyti jam ūsuotą veidą, švirkštą injekcijoms, liepti motinai išeiti iš kambario, užkelti jį ant aukštų kopėčių, paleisti po juo pelę ir kt. Žinoma, aš negaliu rimtai rekomenduoti sąmoningai pasitelkti tokius testus, nes jie gali ne juokais pakenkti testuojamam vaikui. Tačiau su tokiomis situacijomis kasdieniame gyvenime vaikas susiduria gana dažnai, todėl galime jas tiesiog stebėti.

3 Ne visi neurotiški individai jaučiasi nesaugūs. Neurozės branduolį gali sudaryti sutrukdyti švelnumo ir pagarbos poreikiai tokio asmens, kuris apskritai jaučiasi saugus

4 Nėra žinoma, ar būtent šis konkretus troškimas universalus. Lemtingas klausimas, ypač svarbus mūsų dienomis, yra toks: ar pavergti, valdomi žmonės neišvengiamai bus nepatenkinti ir trokš maištauti? Remiantis visiems žinomais klinikiniais duomenimis, galima daryti prielaidą, jog asmuo, kuris paragavo tikros laisvės skonio (ne tokios, už kurią mokama saugumo ir tikrumo netekimu, bet tikrosios, kuri užauga ant saugumo ir tikrumo pagrindo) savo valia arba lengvai nesutiks su tuo, kad ši laisvė būtų iš jo atimta. Tačiau nėra tiksliai žinoma, ar tai teisinga ir kalbant apie vergovėje gimusį asmenį. Žr. šios problemos aptarimą Bibliografijos 145

5 Normalaus savęs vertinimo išsamesnę aptartj bei įvairių tyrinėtojų šiuo klausimu pateikiamus duomenis žr. bibliografiją p. 94. Ir norėčiau rekomenduoti McClellando bei jo kolegų darbus: 326, 327, 328.Taip pat 473.

6 Akivaizdu, kad kūrybinis elgesys, kaip antai tapyba, panašus į bet kurį kitą elgesį tuo, jog nulemtas daugybės determinančių. Stebėdami iš prigimties kūrybingus asmenis, aiškiai matome, ar jie patenkinti, ar ne, laimingi ar ne, alkani ar sotūs. Aišku ir tai, kad kūrybinė veikla gali būti kompensacinė, pagerinanti savijautą ar grynai ekonominė. Iš neformalių eksperimentų man susidarė įspūdis, jog vien pažiūrėjus į meninius bei intelektualinius kūrinius, įmanoma atskirti sukurtus asmenų, kurių poreikiai iš esmės patenkinti, nuo sukurtų tų asmenų, kurių poreikiai iš esmės nepatenkinti. Kiekvienu atveju taip pat turėtume dinamiškai skirti patį akivaizdų elgesį nuo jį lemiančių įvairių motyvu arba tikslų.

7 „Tačiau žmonės nuoširdžiai domisi pasauliu, veikla, eksperimentais. Jie jaučia stiprų pasitenkinimą rizikuodami pasaulyje. Tikrovės jie nepatiria kaip grėsmės egzistencijai. Organizmai, ypač žmonių organizmai, šiame pasaulyje jaučiasi saugūs ir apsaugoti. Grėsmę sukelia specifinės situacijos ir deprivacijos. Net ir tais atvejais nepatogumai ir pavojus suprantami kaip praeinantys, o tai ir vėl leidžia pajusti, kad pasauly nėra jokių pavojų, leidžia atkurti saugumą ir tikrumą laiduojančius ryšius su pasauliu"(412, p. 220).

8 Šis sindromas itin panašus į tai, ką Ribot (396) ir vėliau Myersonas (349) pavadino „anhedonia", tik jie kildino šį reiškinį iš kitų šaltinių.

9 Šia prasme pavartoję žodį „sergantis", turėtume be užuolankų pažvelgti į žmogaus santykį su jo visuomene. Viena akivaizdi mūsų apibrėžimo implikacija yra ta, kad (1) kadangi nesveiku vadiname tokį žmogų, kurio pamatiniai poreikiai nepatenkinti ir (2) kadangi trukdyti juos patenkinti gali tik išorinės, už individo veikiančios jėgos, tai (3) individo negalią turėtų galiausiai nulemti negaluojanti visuomenė. Gerą arba sveiką visuomenę tada tektų apibūdinti kaip visuomenę, kuri sudaro žmogui galimybes įgyvendinti aukščiausius savo siekius, t.y. atsiskleisti patenkinant visus pamatinius savo poreikius.

 

2017  Lietuvos Humanistinės Psichologijos Asociacija