Dainius Razauskas

Laiškas redakcijai


(novelė)


Gerb. redakcija, rašau jums dėl novelės „Laiškas Redakcijai“, norėdamas šį bei tą paaiškinti ir kai ką patikslinti. Bevelyčiau išdėstyti reikalą, trumpai, tačiau negaliu susilaikyti nepapasakojęs visko nuo pradžių.

Autorius ir aš – seni draugai. Sakau „draugai“ ne vien iš įpročio šitaip vadinti pažįstamus, o visiškai rimtai, turėdamas tam tvirtą pagrindą, kadangi pažįstam vienas kitą kaip nuluptus nuo žalios jaunystės, netgi nuo vaikystės, kadangi kartu brendome ir iki šiol palaikome glaudžius tarpusavio ryšius, suprantam vienas kitą ne tik iš pusės žodžio, bet apsieidami ir visai be jo. Tik tokia draugystė ir leidžia man kreiptis į gerb. redakciją, tačiau kaip tik ji ir apsunkina įvykių perteikimą, nes gerb. redakcija, būdama toli nuo mūsų ilgametės bendros kasdienybės, gali kartais palaikyti visa tai nevykusiu fantazavimu, kai tuo tarpu, žinant visą mūsų patirtį ir polinkius, atrodo ne tik visai įtikėtina bei natūralu, o netgi, kaip dabar jau suprantu, būtina ir neišvengiama.

Ne naujiena, kad įprastoje aplinkoje žmogus elgiasi ne visiškai taip, kaip elgtųsi viešumoje. Jis gali nesivaržydamas nusičiaudėti, atsirūgti, pasikasyti užpakalį, gali stabtelėti ties veidrodžiu ir nutaisyti grimasą, gali nusižiovauti taip, kad iš po liežuvio čiurkšteltų seilės ir aptėkštų pianino klavišus, gali pamėginti kojos nykščiu pasiekti nosį arba užsikelti kojas ant stalo ir ritinėti jomis obuolį, į ritmą niūniuodamas garsųjį Bethoveno IX simfonijos motyvą, kaire ranka mojuodamas ore, sunėręs pirštus į špygą, o dešine sukinėdamas kelnių sagą. Likęs visiškai vienas, jis gali dar daugiau. Tačiau būtent senų gerų draugų rately to jau visai pakanka, kad įsivyrautų neįpareigojanti nuotaika, kai niekas niekuo nesistebi ir į nieką nekreipia dėmesio. Todėl tai, kas dėjosi tą vakarą, nuo kurio noriu pradėti ir kuriuo noriu remtis pasakodamas, žiūrint iš šalies gali pasirodyti ne visai įtikėtina ar netgi truputį kvaila, tačiau man ir, manau, mums visiems taip anaiptol neatrodė, nors, reikia prisipažinti, irgi iš pradžių šiek tiek stebino.

Taigi, eikime prie reikalo.

Kaip turbūt daugelis jaunystės draugų, mes kai kada vakarais susirinkdavom pas vieną ar pas kitą, gerdavom arbatą, šnekėdavom apie ši bei tą, prisimindavom anų dienų pilnatvę – mūsų bendrumo pagrindą – ir be paliovos šmaikštaudavom, nesisaugodami, kiek nusibodę, vienas kitam, todėl visiškai nesivaržydami, atsipalaidavę ir atviri. Šitaip vakarojome jau ne pirmus metus, nors ir toldami vienas nuo kito, tačiau lėtai, savaime ir neskausmingai. Bet kaip tik tą vakarą aš pirmą kartą pastebėjau vieną nežymią permainą. Tą vakarę mes sėdėjome pas minėtąjį autorių (vadinkime ji tiesiog Dainiumi), šmaikštavome kaip paprastai, šnekėjom apie dailę, muziką, literatūrą, filosofiją, kaip šnekama apie moteris, kurių šiuo metu nėra šalia, minėjom pavardes, daug pavardžių, narstėm ir lankstėm visokias kategorijas, juokėmės iš svetimų nepavykusių likimų, šaipėmės vienas iš kito, prisimindami, kiek kartų pažinimo džiaugsmas jau yra virtęs banalybe, nususintas bergždumo, svaidėmės paradoksais ir aštrenybėmis, vis išradingiau besilinksmindami, ir vis giliau slėpdami nuolat stiprėjančią nuojauta, kad esi lyg balionas, kuriame atsirado maža mažytė skylutė: tu gyveni, valgai, miegi, dirbi, šypsais, o už nugaros visą laikę „psššššš...“, ir nežinia, kuriam laikui beužteks... Šitas palyginimas man tada pasirodė pakenčiamai linksmas, ir jau buvau beprasižiojąs jį pagarsinti, tik ūmai pažvelgęs Dainiui į akis kiek iš šono, netikėtai pastebėjau jose vos įžiūrimas kibirkštėles. Kibirkštėles, neturinčias sau pavadinimo jokiam žodyne, nederančias prie jokios tvarkos, kibirkštėles, lyg prieš daugybę metų, lyg tais laikais, kada kiekvienas dar gyveno suspaudęs širdy nepaaiškinama viltį, spoksojo į pasaulį aistringom lengvatikio akim... Tos kibirkštėlės tarsi bylojo, jog Dainius kažką žino, jog žino kažką daugiau! Aš išsigandau pajutęs, kad jo dėmesys jau nebe mūsų ratelyje, kad jis sutelktas kažin kur kitur, kažin kur toli, ties kažkuo visiškai man nenumanomu. Pamėginau ką nors iš jo išpešti, tačiau nuo užuolankių klausimų Dainius išsisukdavo, o tiesaus užduoti nedrįsau, – šis būtų nuskambėjęs pernelyg rimtai, todėl sukeltų vien tik juoką ir vėlgi tučtuojau nukreiptų šneką šalin. Bet ne paslaptis, kaip artimi draugai nekenčia vienas kito paslapčių, koks pavojingas draugijai yra menkiausias nutylėjimas, bendro pasitikėjimo vieton atnešąs susiskaldymą ir užslėptą rungtyniavimą. Todėl aš pasiryžau šitą mįslę žūtbūt įminti.

Mėginau pasamprotauti: kas galėjo įžiebti Dainiaus akyse tuos vos įžiūrimus žiburėlius? Gal kokia ypatinga sėkmė darbe, kurią būtina nuslėpti, kol nebeatšaukiamai išsipildys, kad, žiūrėk, per anksti neprasižiojus ir neužkalbėjus? Tačiau kas gi dabar savo darbą vertina taip, kad galėtų juo didžiuotis, o dar artimų draugų akyse! Tad gal susirado kokią moterį? Bet tada kuo čia dėtos kibirkštėlės, negi ta moteris grąžina tai, ką anuomet vadinai meile... Kas dar? Kas mūsų laikais gali nutikti žmogui, kad jo akyse įsižiebtų tokios kibirkštėlės?

Neįtikėtina.

Antra vertus, kokia apskritai prasmė ką nors slėpti nuo gerų draugų – ar ne jų draugėje tik ir gali apčiuopti tikrąją savo vertę senųjų svajonių atžvilgiu?..

O gal jis jau seniai nuo mūsų nutolo ir telaukia, kol nudžiūvusi draugystės šakelė nulūš pati, tik aš nieko nepastebiu? Kai pajunti, kad nuo tavęs kas nors artimas traukiasi, išsigąsti ir sutrinki, tarsi stovėtum mažam tuščiam perone mojuodamas nosinaite, o stoties budėtojas priėjęs paaiškintų, kad jokio traukinio šiandien iš viso nė nebuvo, ir tada staiga suvoki, kaip neišvengiamai sensti, lyg būtum suvedžiotas ir pamestas, nereikalingas, tuščia vieta, ir visi tai žino, tik slepia, ir tu pats slėpei, o dabar staiga šitaip skaudžiai praregėjai... Ne, šitą paslaptį žūtbūt reikėjo įspėti.

Todėl kai išsiskirstėme, apėjęs vieną kvartalą sugrįžau prie Dainiaus durų. Sugalvojau, kad pradėsiu: „Klausyk, mes seni draugai, todėl aš kalbėsiu tiesiai...“, ir paspaudžiau skambučio mygtuką.

– Užeik, – pasigirdo tylus balsas iš bemat prasivėrusių durų, lyg manęs būtų laukta.

– Aš tavęs laukiau.

– Manęs? Kodėl? Aš tik norėjau paprašyti cigarečių, nes prisiminiau, kad namie nebeturiu...

Tamsoje dar geriau buvo matyti, kaip žiba Dainiaus akyse tos kibirkštėlės – jam šypsant, įsižiebiančios dar ryškiau.

– Užeik, užeik... Tu jau ne pirmas.

– O kas dar?.. – sustojau tarpdury: nejaugi nieko neišsiaiškinsiu?

– Dar Saulius ir Aidas, – ir po trumpos tylos pridūrė: – Jie jau ne pirmą kartą sugrįžta...

Žengdamas per slenksti akimirkai pasimečiau: regis, tuoj tuoj sužinosiu kažką pagaliau išties nepaprasto, ko vis dėlto visa laiką tikies, lauki, tik bijodamas apsiriksiąs nepastebi, kita vertus, apmaudu, kad štai visą vakarą, ir turbūt ne pirmą, prasėdėjau kaip žioplys, nieko nematydamas, nenutuokdamas, draugų apgautas, o gal net išduotas...

– Tu jau nepyk, apie tai neišeina šnekėti. Pats pamatysi.

Apie ką „apie tai“?

– Einam, – pridūrė, kai aš nusirengiau, pirmas įsmuko pro duris į kambarį ir, man įėjus įkandin, rūpestingai jas uždarė. Kambarys skendėjo prietemoje, užuolaidos užtrauktos, tik ant pianino prie galinės sienos degė žvakė, atsispindėdama trijose vazose, tamsiam televizoriaus ekrane, dar neišplautuose arbatos puodeliuose ant stalo ir arbatinuke. Tvyrojo kone davatkiško prietaringumo nuotaika ir dvelkė okultiniais dalykais.

– Greičiau! – išgirdau tylų, bet nekantrų Aido balsą ir atsigręžiau. Prie kitos šoninės sienos nugara į mane, t. y. veidu į sieną, sėdėjo Aidas ir Saulius, o šalia jų stovėjo dar viena kėdė, tuščia, matyt, Dainiaus. Ant sienos, tiesiai prieš kėdes, kabojo didelis tualetinis veidrodis, tikriausiai atneštas iš vonios kambario. Dainius pristūmė ketvirtą kėdę ir įsakmiai sukuždėjo:

– Sėsk.

Aš mikliai priėmiau žaidimo taisykles ir tik labai bijojau, kad juokas nepliūpteltų iš karto, taip greitai, nes dar nebuvau spėjęs įsigyventi į toki paslapties jaudulį, nors tos paslapties vėl sujungtas su draugais beveik visai nusiraminau. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad juokas būtinai tuoj tuoj pliūptels, netik kad įsitikinęs – kitaip ir būti negalėjo. Nes aš puikiai juos visus pažįstu, visi jie, ne tik Dainius, mano geri draugai, ir žinau; mūsų lengvai nepaimsi. Būta čia: mūsų nė sunkiai nepaimsi, nes nėra mums nieko, kas nepavirstų juokais, iš ko nebūtų galima atsainiai pasišaipyti, nėra nieko švento (įsivaizduokit mano grimasą, tariant šį žodį!), ir paprasčiausiai neįmanoma, kad tokia pigi lėkštybė kaip sėdėjimas tamsoje prie žvakės ir veidrodžio galėtų būti daroma rimtai. Tikiuosi, Jūs suprantat, kad juoktis galima ir tylint, rimtu veidu, dar netgi kur kas garsiau juoktis! Pagaliau gyvenimas pilnas panašių keistenybių, – pavyzdžiui, laidotuvių liūdesys arba vestuvių džiaugsmas, bet kokia iškilmė, kol ji dar neprarado mažyčių smulkmenų kraujo ir neišbalo it marmurinis lavonas, – ir tokios keistenybės tik lavina sąmojų.

Bet gal jie išties kažką žino? O žinot, kaip tatai yra daug – žinoti, kad kažkas kažką žino! Regis, vis dėlto užkibau ant kabliuko...

Atsisėdau ant man pristumtos kėdės. Žvakė buvo padėta taip, kad neatsispindėtų nuo veidrodžio tiesiai ir nespigintų į akis – jos šviesa krito įkypai. Pastebėjau, kaip ryškiai dabar matyti kibirkštėlės, ir ne tik Dainiaus, bet ir Sauliaus, ir Aido akyse, ir netgi... Va tai tau! Ir mano akyse jau žibėjo mažos mažos, vos įžiūrimos kibirkštėlės!

– Dabar aš suskaičiuosiu iki trijų, ir tada – pūsk, – sušnibždėjo į ausį Dainius.

– Vienas... – balsas dar labiau pritilo.

– ...du... – Dainius jau vos krutino lūpas.

– ...trys!

Ir mes pūtėme. Pūtėme ritmingai, neskubėdami ir giliai įkvėpdami, pūtėme taip sąžiningai, kaip vargu ar ką nors gyvenime esam darę, pūtėme tiesiai sau į akis, atsilošdami ir palinkdami į priekį, pūtėme, kol uždusom, kol ėmė svaigti galva.

Paskui tylėdami apsirengėm, apsiavėm ir nebylūs po vieną išsiskirstėme. O kibirkštėlės mus išlydinčio Dainiaus akyse spindėjo jau visai ryškiai, net ne kibirkštėlės, o stačiai dvi mažos spingsulės.

– Nebijok, pavyks, – uždėjo ranką man ant peties. – Tik svarbu kas vakarą, svarbu neužleisti...

Jis buvo visiškai rimtas. Ne, jeigu čia ypatingas pokštas, tai jau peržengtos visos ribos. Aš nebežinau, kada kaip turiu elgtis! Kada juoktis, kada linkčioti galva, kada stebėtis, o kada netikėti. Kas darosi?

Ir kitą vakarą atėjau. Vėl radau Aidą ir Saulių, nieko neklausinėjau ir nė nemėginau aiškintis, nors retsykiais suimdavo begalinis noras nutraukti šitą užsitęsusį spektaklį ir garsiai kvatotis, kvatotis, kvatotis... Ir kartu begalinė baimė neapdairiai nuversti dekoracijas ir patekti visiškon tuštumon – lyg baimė nubusti iš nuostabaus sapno.

Po kelių savaičių prie mūsų visai panašiai prisijungė Rimas, Vytis, Rimvydas, Deimantas, Vidas, paskui visi likusieji. Mačiau, kaip juose kirba tie patys jausmai - pagunda ir nepasitikėjimas, – kurie anksčiau virė manyje, ir šitai matydamas galutinai tų įkyrių jausmų atsikračiau. Jau nebegalvojau, kodėl mes tai darome, nebeieškojau priekabių, nebesistengiau nieko demaskuoti ar paneigti, nebeironizavau. Man regis, aš įtikėjau, nors tuo sunku patikėti. O pasižiūrėjęs į naujokų akis veidrodyje supratau, kiek aš jau vis dėlto pažengiau!

Dabar mes pūtėme visi kartu, sukišę galvas į viena. Kai veidrodis aprasodavo, trynėme ji švaria nosine ir vėl pūtėme. Išsiskirstydavom vėlai naktį. Persipykom su namiškiais, neišsimiegodavom, dienomis vaikščiojom apsnūdę, paniurę, vis mažiau bepaisydami pašalinių, kaip dabar juos vadinom, dalykų: tarnybos, šeimos, pramogų ir t. t., o visą dėmesį, visas jėgas skyrėme pūtimui.

– Turėk kantrybės, kantrybės ir vilties. Dar ne viskas prarasta, dar negalėjo visai užgesti, – drąsindavomės, kai imdavom nebetikėti sėkme. Paremdavome kits kitą silpnumo akimirka, kai matydavome, jog draugas suabejojo, jog mėgina viską paversti juokais, pažvelgti į viską iš šalies (kokia žiauri saviapgaulė), jog bando kažką aiškintis bei įrodinėti. Ir toliau pūtėme. Tapom nešnekūs, uždari, dieną vengėme susitikti tiek tarpusavy, tiek su kitais, delbėme žvilgsnį, dažnai atrodėm išsiblaškę ar perdėm susikaupę, nelygu kaip pavadinsi, o iš tiesų tebuvom pavargę, be galo pavargę, pavargę taip, kad nebeįstengėme nei pasakoti, nei klausyti, nei atsakyti, nei klausti, nei domėtis, nei dominti. Tik vis ryškiau mūsų akyse spindėjo kibirkštėlės.

Ir vienąsyk įpūtėm.

Tai įvyko vėlų vakarą, jau visai naktį, kai daugelis vogčia tegalvojome apie miegą, visišką miegą, amžiną miegą, kai ne vieno galva jau grasė nusvirti ant peties. Bet kaip tik tada pūtėme ypač stipriai, net su kažkokiu įnirtingu užsispyrimu. Tik kažkuris netikėtai atsiduso, ir staiga kambarį užliejo šviesa. Šviesa nuo mūsų pliūptelėjo veidrodin, iš jo – atgal į mus, ir nutvieskė viską aplinkui, nustelbė žvakę ir nušlavė šalin visus šešėlius. Tatai liepsnojo mūsų akys.

Štai ir viskas, gerb. redakcija, kaip matot, nieko tokio ypatingo. O mano minėtasis draugas savo novelėje tiesiog nebūtų dalykų priporino!..


Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

 

Populiariausi