Apvalūs daiktai (Esė)

Apvalūs daiktai (Esė)

Gintaras Beresnevičius

Apvalūs daiktai
(Esė)

Apvalūs daiktai yra geri, jie nusipelnę. Apvalius daiktus kabina ant krūtinių didvyriams. Apvali yra Saulė ir Mėnulis, nors geriau įsižiūrėjus pastarasis nėra apvalus, jis įkąstas arba bulvė. Taigi ne apvalus. Net visiškai. Net susigėdau, patėmijęs, ką parašiau. Lyginti apvalų medalį su Mėnuliu. Kur tai matyta. Geriau apvalų daiktą lyginti su moters krūtimis, kurios yra tobulesnės nei apvali formos. Mat gamta taip sutvarkiusi tą reikalą. Gamta padarė vyrą estetu ir tada jau turėjo atitinkamai pasielgti su moters krūtimis, padaryti jas apvalias, o ne kokias oktaedrines ar trapecijos formos. Gamta žino, ką daranti, kur jau čia. Moters krūtys išvaizda artimos meduoliukams ar sklindžiams, gurmanų patiekalui.

Nors, matyt, Mėnulis šiek tiek apvalus, nes vyrai nuskrido ant jo pasivaikščioti. Būtų kaip bulvė, nebūtų skridę. Ten tiek dulkių, tame Mėnulyje, siaubas tiesiog! Ten reikia pirmiau nusiųsti keletą darbščių moteriškų, kad pasitvarkytų.

O dėl Mėnulio, tai jame, galvoju, turėtų labai baisu būti vienam. Dėl to ir skrenda kompanijomis. Mat baimė yra apvali, tą išrado gal Pitagoras, gal koks Demokritas. Jei ne jie, tai vis tiek gal kuris kitas autoritetas. Apvali, nes apvalus daiktas užima patį didžiausią plotą iš visų užimti galimų, o baimė yra didelė ir, kada pasikabina virš tavęs ar už tavęs, ji būna dar stačiakampė kaip siena, bet tai tik akių vylius. Mat ji dažniausiai iš sienos išeina ir nepatyrusioms širdims atrodo, kad jos ir forma kaip sienos, bet ar jūs matėte kada kvadratinę baimę?! Tataigis. O kada baimė jau apsireiškia pati per save ir per tavo galvą ir širdį, ji supa tave ištikimai iš visų pusių ir esi kaip baltame apvaliame rūke, ir esi vidury, pačiam vidury didelio balto apskritimo, kuris švelnus prisilietus, bet pjauna vos krustelėjus. Baimės apvalumas yra kiek moteriškas, ir ne veltui ji yra apvali, nes yra moteriškosios giminės, nors čia ir tautologija. Bet kiek tos tautologijos pasako apie daiktus! Enciklopedijų žinios palyginti skurdžios ir neatitinka tiesos, jos labai sąlygiškos. Ne veltui enciklopedija irgi moteriškosios giminės, bet stačiakampio formos stačiakampis, ir dar moteriškas, yra nesąmonė, todėl į enciklopediją dera žiūrėti iš aukšto ir kiek prisimerkus, kiek pakreipus lūpų kamputį, šitaip demonstruojant pasidygėjimą, pasišlykštėjimą ir pranašumo jausmą. Kartais taip bjaurintis ir šlykštintis nuo lūpų kampučio nudryksta seilė, tad pravartu turėti po ranka popierinės nosinaitės stačiakampį. Čia toks praktinis patarimas dėl enciklopedijų…

Apvalumas kiek save mėgdžioja, bet kas neturi trūkumų. Netobulą apvalumą gali pateisinti tai, kad jis kelia ne tokią didelę baimę kaip tobulas. Žinia, aš susiruošiau kalbėti apie apvalius daiktus, bet mano mintis vis paslysta ir eina ten, kur jai įdomiau, nes nejaukiau. Kartais mintys tokios moteriškai nesuprantamos. Mintis yra moteriškosios giminės, protas yra vyriškas, net senžodis omuo yra vyriškas, net skolinys intelektas taip pat „teisinga” gimine pasiskolintas. Na, o mintis yra moteriška, nes ji gali ne taip ką pasakyti ar padaryti, ir su ja reikia atsargiai elgtis, nes gali nutempti kur į nežinomą vietą ir joje prirodyti įvairių apvalių daiktų. Žmogus gali net pasimesti ir sutrikti.

O toje nežinomoje vietoje su keliomis pušaitėmis – kiek smėlio dar yra aplink jas! – stovi toks žmogus ir bijo, net akys dega. Gražu žiūrėti į tokį žmogų. Nors kai jis pasako „aš bijau”, bėk nuo jo kiek kojos neša, nes gali sulaukti nepageidaujamų pasekmių. Net nenumatytų, pasakyčiau, nes baimė iškreipia žmogui žiūrėjimo perspektyvą, visko gali atsitikti bematant. Iš tos baimės gali iškrėsti viską, gal dėl to ir bijomasi, nes išsigandus galima pridaryti įvairiausių baisybių.

Bėgdamas, beje, patirsi baimę ir galėsi pūtuodamas ir pūškuodamas apmąstyti, kad tau, baimės apimtajam, gali nutikti bet kas, gali bėgti ir išnykti arba užmiršti savo pavadinimą, rūšį ir atmainą. Ir tada ištuštinta galva ar smegenine stovėsi ant asfalto neatsimindamas savo vardo, o tai yra baimė.

Baimė užkrečiama. Ja užsikrečia žmonės nuo žmonių, žvėrys nuo žvėrių, žvėrys nuo žmonių ir atvirkščiai. Bet tai liudija, kad visi esame broliai, kaip kokie Maugliai, vieno kraujo su aplinka.

Gebėjimas bijoti parodo sąmonės lygmenį. Pamėgink išgąsdinti akmenį – jis nebijos. Nors sako, kad akmenys protingi ir gyvi, tik labai giliai nugrimzdę į meditaciją, tai gal nevykęs pavyzdys, tad galima pasiūlyti pamėginti išgąsdinti dulkių siurblį.

Na, gali bandyti išgąsdinti mazutą. Neišsigąs mazutas, nė kiek, it koks Jonas Bebaimis iš tos pasakos. Tiesa, jis baimę nugali kitiems keldamas siaubą, net liūtui ir ereliams, ir kojagalvėms būtybėms tamsiuose, drėgnuose pasakos požemiuose. Net Mėlynbarzdis ne taip baugina kaip Jonas Bebaimis. Mėlynbarzdis mat turi tikslą papjauti žmoną ir užsimarinuoti žiemai kubile, jis racionalus ir nuspėjamas. Su Mėlynbarzdžiu įmanoma palaikyti dialogą, gerti mėtų arbatą, kuri padeda nervams ar nuo nervų; mėtų arbata kažkodėl yra geltona. Su Mėlynbarzdžiu gerti geltoną arbatą net spalviniu požiūriu galima. O ką ims ir iškrės Jonas Bebaimis, neįmanoma nė pagalvoti, šiurpas eina! Per kūną išilgai, purtydamas plaukus piestu…

Taigi ir kalbu, kad baimė yra gerai, baimė išgąsdindama suartina žmones ir žvėris, iš jos net geometrija prasideda ir kiti mokslai. Sakykime, istorija irgi prasidėjo iš baimės, kad gali nutikti kas nors bloga ir negera, o pasiskaitęs istorijos sužinai, kad taip ir dar blogiau yra nutikę aibes kartų milijonams žmonių, ir tada nebebaisu pasidaro. Ekologija irgi iš baimės, kai bijai nusinuodyti, sugalvoji mokslą apie grybus arba kad negalima teršti upelio, nes pats iš jo gersi; nors čia, žinia, žaliųjų propaganda, nes pateršęs upelio vandenį gali minutėlę kitą palūkėti ir vanduo jau bus nutekėjęs. Liaudies išmintis byloja: nespjauk į šulinį. Nesakoma juk: nespjauk į upę ar jūrą. Mat šuliny seilės gali aprūgti, fermentuotis ir vanduo gali sugižti. O upelį tai teršk neteršęs, kas jam…

Tiesa, šulinys yra apvalus ir todėl kelia nesuprantamą baimę. Bet tai dėl apvalumo, ko čia nesuprasti.

Jeigu baimė užkrečiama, galvoji, tai ir skiepai turėtų būti nuo tos baimės, kad nebijotum. Gal ir išrado kas tokią vakciną, bet jam turėjo blogai baigtis, tokiam išradėjui, nes bijančius žmones galima nesunkiai valdyti ir gąsdinti vis naujomis baimėmis, išgalvoti visokių baimių ar prikelti senas. Ir tas žmogus bijos ir bus naudingas visuomenei. Kitaip toks žmogus trukdo, ir apskritai nebijoti nėra taip jau normalu, kaip atrodo. Kai žmogus vaikšto aplink ir vis kalba „aš nebijau”, „aš nebijau”, taip ir norisi jį pritvoti. Kai kurie neapsikentę taip ir elgiasi, priploja tokį nevėkšlą prie žemės, ir tasai nevala būna purvinas ir visaip nepatenkintas. O taip tokiems ir reikia. Žinos, kaip elgtis visuomenėje, kuri ir stovi ant baimių ar gal ant jų voratinklio kybo. Baimė yra tai, kas išlaiko bet kokią visuomenę, bebaimiai yra siunčiami į pirmas fronto linijas, kur jiems ir vieta, arba uždaromi į belangę, kad negundytų mažutėlių, susigūžusių nebaidytų. Baimė yra visa ko pagrindas, ji ir individuali, ir visuomeniška, ir žavi, ir atstumianti, ji formuoja žmogaus ir visuomenės identitetą, o suformavusi veda į didelį didelį karą, kuriame baimė jau gali sklaidytis nesulaikomai visokiomis formomis beigi pavidalais.

Na taip, yra dar apvalių daiktų. Dangaus skliautas, sakoma, kad ir žvaigždės iš arčiau apvalios, nors mums jos atrodo kiek dygliais apkibusios. Apvalios yra sagos. Apvalus yra mygtukas. Pinigėlis yra apvalus. Nors ir sagos, ir mygtukai, ir monetos šiais laikais kvadratėja ar trapecėja, ir, susidūręs su tokiu pamestu daiktu ant grindų ar šaligatvio, gali ir nesusivokti: tai dizainerio transmutuota saga ar tiesiog kažkieno neštas ir pamestas tetraedras.

Dievas irgi apvalus, bet jis asocialas. Nesugalvosi baisesnio derinio. Bet ir gerai. Tai turi įkvėpti žygiams ir tauriems apmąstymams. Įsigilinus visi mes tokie. Arba bent jau būsime. Tapsime aprėpiamoje ateityje.

„Šiaurės Atėnai”

Komentarai išjungti.