Pagal
Kategorija: LHPA Tekstai

LHPA Manifesto projektas-2013

LHPA Manifesto projektas-2013

Rimvydas Budrys

LHPA MANIFESTAS (Projektas, 2013)

2013 m. lapkritis 21 d.

(LHPA Manifesto projektas pristatytas LHPA žiemos konferencijoje 2013 metais)

Turinys

1. LHPA Manifesto ištakos ir reikšmė
2. Humanistinės psichologijos išoriniai profesiniai orientyrai
2. 1. Humanistinės psichologijos santykis su biheviorizmu, psichoanalize ir kitomis mokyklomis
2.2. Humanistinės psichologijos santykis su profesine praktika
2.3. Humanistinė psichologija kaip trečioji jėga
3. Vidiniai humanistinės psichologijos orientyrai
3.1. Humanistinės psichologijos metodologija ir jos ribos
3.2. Požiūris į transpersonalinę psichologiją ir jos nuostatas
3.3. Kodėl humanistinė psichologija nėra psichoterapine mokykla
4. Humanistinė psichologija besikeičiančiame pasaulyje
4.1. Humanistinės psichologijos santykis su socialiniu pasauliu
4.2. Humanistinės psichologijos požiūris į socialinę mitologiją ir ideologijas
4.3. Humanistinės psichologijos galimybės socialinėje erdvėje

Daugiau Daugiau
Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)

Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)

Donatas Večerskis

Fenomenologinė kūno samprata (remiantis M. Merleau-Ponty)

 

Šiuo pranešimu aš siekiu supažindinti jus su fenomenologine kūno samprata. Pirmiausia galime paklausti kuo gi išsiskiria fenomenologinė pozicija? Ieškant atsakymo tenka prisiminti Edmundą Husserlį, nes matydamas apie filosofiją ištikusią krizę, jis pasiūlė naują metodą, kurio pagrindinis  reikalavimas atsisakius išankstinių nuostatų, bandyti aprašyti fenomenus tokius, kokie jie sąmonei pasirodo.[1] Šitoks fenomenologinio metodo reikalavimas atsisakyti išankstinių nuostatų, bet kokių išankstinių žinių apie vieną ar kitą reiškinį, fenomenologų nuomone, garantuoja pažinimo neabejotinumą, t.y.- sudaro galimybę neiškraipytai aprašyti fenomenus.

Daugiau Daugiau
„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

Virginijus Suveizdis

(Filosofas, LSMU Socialinių ir humanitarinių mokslų katedra, Kaunas)

„Požiūrio į gyvūnus kaitos socialinės prielaidos”

(Pranešimas skaitytas Kaune 2012 m. gegužės 26 d. LHPA ir LSMU Veterinarijos Akademijos Konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

 

Šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja ne tiek daug temų, kurie keltų tokį rezonansą ir dėl kurių būtų taip aštriai diskutuojama kaip gyvūnų gerovės, gyvūnų teisių, žmogaus ir gyvūno santykių klausimai. Elgesio su gyvūnais problemomis aktyviai domisi ir svarsto ne tik gamtos mokslų atstovai, bet ir teisininkai, sociologai, psichologai, politikai, įvairių visuomeninių judėjimų aktyvistai.

Dėka radikalių gyvūnų teisių šalininkų diskursas dėl žmogaus ir gyvūnų santykių peržengė tradicinės diskusijos apie gyvūnų gerovę ribas. Šiandien gyvai diskutuojama:

– Ar aukštesnių rūšių gyvūnai yra asmenybės?
– Ar reikėtų visiškai uždrausti gyvūnų naudojimą moksliniuose bandymuose?
– O gal apskritai reikėtų atsisakyti bet kokio gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms?

Gyvūnų teisių gynėjams oponuoja konservatyvūs mokslininkai bei politikai. Garsus Didžiosios Britanijos filosofas ir visuomenė veikėjas Rodžeris Skrutonas (Scruton) rašo, kad sparčiai besiplėtojantis gyvūnų teisių sąjūdis yra „keisčiausias liberalios pasaulėžiūros kultūrinis pokytis“, kuris įneša tik dar daugiau painiavos žmonių galvose. R.Skrutonas rašo, kad britai iki šiol gebėjo derinti tradicinę empatiją gyvūnams su aistra medžioklei, žvejybai, sveiku požiūriu į gyvulininkystę. Deja, viskas keičiasi, ir šiandien reikalaujama ne tik uždrausti kailinių žvėrelių auginimą, bet ir lapių medžioklę, žirgų lenktynes, gyvūnų naudojimą moksliniuose tyrimuose ir t.t. R.Skrutonas kritikuoja paplitusią praktiką universitetuose dėstyti gyvūnų teisę, kaip “neegzistuojantį dalyką”, o susikūrusius mokslinius gyvūnų teisių tyrimų centrus, vadina “moralinės infliacijos centrais“ [8].

R.Skrutonui savotiškai antrina žinomas Lietuvos publicistas Vladimiras Laučius teigdamas, kad Europos Sąjungoje pastebima tendencija sužmoginti gyvūnus byloja apie “natūralios vertybių hierarchijos praradimą”. V.Laučius ironiškai pastebi, ES ir Lietuvoje rimtai svarstoma “vištų laisvės” klausimas, kai, tuo tarpu, gyvybiškai svarbios politinės socialinės problemos nustumiamos į antrą planą. Autorius daro prielaidą, kad perdėtas dėmesys gyvūnams ir jų teisėms galbūt yra vienas iš artėjančios Europos Sąjungos krizės požymių [4]

Prieštaringų vertinimų susilaukia ne tik gyvūnų teisių koncepcijos, bet ir gyvūnų teisių organizacijų (PETA, ALF ir kitų) veikla. Oponentų nuomone šių organizacijų veikla peržengia teisėtumo ribas ir kelia realią grėsmę visuomenės saugumui. Buvo netgi siūlymų kai kurias gyvūnų teisių organizacijas, pavyzdžiui ALF, traktuoti kaip teroristines organizacijas.

Manytume, kad gyvūnų teisių šalininkų ir jų kritikų pozicijas bei argumentus galima tinkamai suvokti ir įvertinti tik išanalizavus bei aptarus pastaruoju metu vykstančius pokyčius žmogaus ir gyvūnų santykių sferoje. Prieš 50-70 metų artimiausi ir geriausiai pažįstami žmogui gyvūnai buvo ūkiniai gyvūnai (“gyvuliai”), bei, kiek mažiau, laukiniai žvėrys. Naminių gyvūnėlių buvo auginama palyginti nedaug ir jiems, dėl abejotinos ekonominės naudos, buvo skiriama mažai dėmesio.

Po antro pasaulinio karo prasidėję procesai kardinaliai pakeitė žmogaus ir gyvūnų santykius:

Pirma, ūkinių gyvūnų buvo auginama vis daugiau, tačiau jie buvo “izoliuoti” nuo visuomenės didžiuliuose gyvulininkystės kompleksuose. Betarpiški kontaktai su ūkiniais gyvūnais tapo vis retesni. Nenuostabu todėl, kad šiandien didžiausiuose zoologijos soduose avys, ožkos, karvės eksponuojamos kartu su liūtais, tigrais. krokodilais ir kitais egzotiniais laukinės faunos atstovais;

Antra, dėl didėjančios urbanizacijos ir kitų priežasčių mes praradome artimesnius ryšius su laisvėje gyvenančiais gyvūnais. Pagrindiniu šaltiniu, atveriančiu mums magišką gyvūnijos pasaulį tapo kino filmai, knygos apie žvėrelius, televizijos laidos, t.y. virtualios priemonės.

Trečia, pastaruoju metu ypač sparčiai daugėjo šeimose auginamų naminių gyvūnėlių, kurie tapo pagrindiniai, o neretai ir vieninteliai artimi mums gyvosios gamtos atstovai. Vakarų šalyse naminių augintinių skaičius didėjo ypač sparčiai: šiandien 63% (~71 mln.) visų JAV namų ūkių turi naminių augintinių, vien kačių ir šunų laikoma daugiau nei 170 mln.; Didžiojoje Britanijoje 26% namų ūkių laiko kates, 31% – šunis, bendras šunų ir kačių skaičius šalyje viršija 20 mln. P. S. Beje neseniai italai suskaičiavo, kad jų šeimose auga daugiau gyvūnėlių nei vaikų.

Vienas iš naujosios elgesio su gyvūnais etikos kūrėjų JAV mokslininkas B. Rolinas (Rollin), norėdamas paaiškinti kaip pasikeitė mūsų santykiai su gyvūnais, pateikė tokį pavyzdį:

Įsivaizduokite, kad laiko mašina grįžtate į praeito šimtmečio pradžią ir su sutiktais gatvėje žmonėmis atliekate žodinį eksperimentą. Jūs ištariate sąvoka ir prašote sutikto asmens atsakyti, ką ši sąvoka reiškia jam. Taigi jūs sakote – „gyvūnas“. Dauguma prieš šimtmetį gyvenusių žmonių į šį klausimą būtų atsakę: „karvė“, „arklys“, „maistas“, „žemės ūkis“ ar pan. Tačiau jei pabandytume šį eksperimentą atlikti šiandien, atsakymai būtų visiškai kitokie. Jums atsakytų: „šuo“, „katė“, „draugas“, „šeimos narys“ ir pan. [6, p.32].

Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, taip pat vyksta analogiški procesai, tiesa, gerokai vėluodami. Per pastaruosius du dešimtmečius naminių gyvūnų skaičius Lietuvoje didėjo, tačiau, priešingai nei daugelyje Vakarų šalių, mažėjo auginamų ūkinių gyvūnų. Apie tai, kad mūsų šalyje požiūris į gyvūnus sparčiai keičiasi byloja vienas įdomus faktas: sąvoka “gyvulys” vis mažiau vartojamas kalbant apie gyvūnus ir vis dažniau, deja, kalbant apie žmones. “Gyvulys” jau praktiškai išnyko iš gyvūnijai skirtų oficialių dokumentų, tiesa, jis dar figūruoja “Veterinarijos įstatyme”, priimtame 1992 metais. Sąvoką “gyvulys” sėkmingai pakeitė “ūkinis gyvūnas” – neutrali sąvoka, neturinti neigiamo reikšminio aspekto. Naujajame “Gyvūnų gerovės ir globos” įstatyme siūloma naminius gyvūnus vadinti “gyvūnais augintiniais”, taip pabrėžiant jų etinę ir estetinę reikšmę [5].

Beribė meilė gyvūnams šiandien mažai ką bestebina. Didžiosios Britanijos žurnalistė E. Dei (E. Day) taip rašo apie savo tautiečių meilę naminiams augintiniams:

„Mes prausiame juos švelniai, su meile ir dėmesiu, apvelkame juos švarkeliais, kad nesušaltų, vedame juos į dogą (šunų jogą), apgyvendiname juos prabangiuose viešbučiuose, kur jie ilsisi ortopedinėse lovose ir vaikšto soduose, įrengtuose ant stogų. Tarnybų, prižiūrinčių šunis, skaičius nuo 2001-ųjų padidėjo 93%. O apie 40% londoniečių atvirai prisipažįsta labiau mylintys savo gyvūnėlius nei artimuosius“ [3].

Kaip paaiškinti šią begalinę meilę gyvūnams? Prieš penkiasdešimt metų prancūzų filosofas Ž.P.Sartras rašė, kad kas per daug myli gyvūnus (ir vaikus) myli juos žmonių sąskaita [7, p.25]. Žmonių ir gyvūnų santykiai yra žmonių tarpusavio santykių projekcija, į kurią perkeliame tai ko stokojame, ko nepavyksta realizuoti socialinėje plotmėje. Nukreipti savo dėmesį ir jausmus į gyvūnus daugelį individų paskatino globalizacijos eigoje paaštrėjusios socialinės įtampos: susvetimėjimas, vienišumas, nuolat patiriamas stresas ir kitos socialinės negandos.

Kaip teigia JAV Pensilvanijos universiteto Gyvūnų ir visuomenės sąveikos tyrimų centro vadovas Džeimsas Serpelas (James Serpell), spartus naminių augintinių gausėjimas industrinėse Vakarų šalyse iš dalies susijęs su tradicinių socialinių paramos sistemų suirimu.

D.Serpelo nuomone, urbanizuotose erdvėse pavieniui gyvenantys žmonės, tendencija turėti mažiau vaikų ar jų visiškai neturėti, šeimos narių išsisklaidymas plačioje teritorijoje, sukuria prielaidas naminiams gyvūnams mūsų gyvenimuose užimti atsiradusią spragą. Naminiai augintiniai, anot D. Serpelo, vis labiau pakeičia šeimos narius ir tampa “priešnuodžiu” mūsų egzistencinėje kovoje su vienišumu prasmės neturinčiame pasaulyje.

Gyvūnai ypač naminiai augintiniai tapo savotiškais šiuolaikinės visuomenės socialinių problemų “amortizatoriais”, kurių paskirtis – švelninti socialinę įtampą, suteikti mūsų gyvenimui pastovumo, meilės, saugumo, emocinės paramos.

Tačiau kodėl mes taip neatsakingai, o neretai ir žiauriai elgiamės su gyvūnais, kuriuos vadiname savo “geriausiais draugais”, “šeimos nariais” ar pan.? Paradoksalu, tačiau bene daugiausia blogo elgesio su gyvūnais atvejų pasitaiko ne gyvulininkystės kompleksuose ar mokslinėse laboratorijose, o … mūsų būstuose. Būtent, netinkamas elgesys su naminiais augintiniais šiandien yra didžiausia gyvūnų gerovės problema. B.Rolino duomenimis vien JAV kasmet eutanizuojama nuo 12 iki 20 mln. sveikų naminių augintinių. O kur dar milijonai naminių augintinių, neturinčių elementarių gyvenimo sąlygų, milijonai bešeimininkių gyvūnų žūtbūtinai kovojančių už savo egzistenciją gatvėse, parkuose, miškuose…

Kaip ironiškai pastebėjo viena gyvūnų globos aktyvistė, Lietuvoje taip pat paplito reiškinys, kada šunys ir katės “palieka savo puikius šeimininkus, aprūpintą gyvenimą ir išeina į gatves, neretai miškus, ar išvyksta į nuošalias laukymes…”. Akivaizdu, kad absoliuti dauguma gyvūnų gerovės pažeidimų įvyksta ne dėl individų sadistinių polinkių, bet dėl neatsakingumo, gyvūnų poreikių bei elgesio neišmanymo ar paprasčiausio abejingumo. Naminių augintinių likimą dažnai lemia savininkų užgaidos, jų nesugebėjimas ar nenoras suprasti, kad gyvūnas ne tik teikia džiaugsmą, meilę, bet ir uždeda šeimininkui sunkią pareigą juo rūpintis visą gyvenimą. Neatsakingumas, lengvabūdiškumas, abejingumas – svarbiausios priežastys, kodėl gyvūnai “palieka puikius šeimininkus ir aprūpintą gyvenimą”.

Individo situacija šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje, kaip pastebėjo žinomas sociologas ir filosofas Z.Baumanas kupina vidinės įtampos ir prieštaravimų. Vis greitėjantis gyvenimo tempas, verčiantis individą skrieti gyvenimo bangomis it serfingistui, nesustojant, į nieką nesigilinant, prie nieko neprisirišant; virtuali tikrovė (gyvenimas on-line), žavinti neribota laisve ir galimybėmis, bet atpalaiduojanti individą nuo atsakomybės ir įsipareigojimų, silpstantys ir trupantys tarpusavio santykiai, virstantys „likvidžia“ meile, konsumerizmas, suprekinantis praktiškai visas žmogiškos veiklos sferas [1, 2].

Šios postmodernios epochos socialinio gyvenimo permainos, kaip pastebi Z.Baumanas, individą, viena vertus, traukia, žavi, kadangi atveria neregėtus pažinimo ir sėkmės horizontus, tačiau, kita vertus, kelia jam ir pagristą nerimą bei abejones dėl egzistencijos nesaugumo ir netikrumo. Individas ilgisi (bent jau tam tikrais gyvenimo momentais) ir to, kas pastovu, patikima, tikra.

Procesai vykstantys šiuolaikinėje visuomenėje kardinaliai keičia netik žmonių tarpusavio santykius, bet ir daro didžiulę įtaką mūsų bendravimui su geriausiais draugais – gyvūnais. Be abejo, gyvūnai padeda žmogui spręsti egzistencines problemas. Gyvūnai tarsi ir yra sukurti tam, kad išvaduotų mus nuo beprasmiško skubėjimo, padėtų mums vėl užmegzti tvirtesnius pastovesnius tarpusavio ryšius, grąžintų iš virtualios į fizinę tikrovę, sutaikytų mus su savimi. Tačiau neretai gyvūnai tampa mūsų prieštaringų nuostatų, jausmų ir veiksmų aukomis. Begalinė meilė gyvūnui labai greitai virsta abejingumu, neatsakingumu ar net žiaurumu.

Mes bandome kartu su gyvūnais “serfinguoti”, tačiau gyvūnai dažniausiai lieka krante (gyvūnų prieglaudoje ar gatvėje), nuolat grįžtame į virtualų pasaulį ir pamirštame, kad gyvūnams būtina pastovi globa ir rūpestis, pagauti vartojimo manijos perkame naujus madingus gyvūnus, senus ligotus augintinius palikdami likimo valiai.

Gyvūnų likimas – mūsų rankose.

Literatūra

1. Bauman, Zygmunt. Likvidi meilė: apie žmonių santykių trapumą. Vilnius: Apostrofa, 2007

2. Bauman, Zygmunt. Greitis, gyvenimas on-line ir nekasdienis dialogas // Kultūros barai, 2012 sausio 6 d.

3. Day, Elizabeth. Kodėl gyvūnai kartais tampa svarbesni už žmones? Prieiga per < internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/52320, 2010-11-08

4. Laučius Vladimiras. Vištų ir visuotinės monarchijos problema Europos Sąjungoje. Prieiga per internetą: < http:// www.DELFI.lt 2009 gegužės mėn. 9d.

5. Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir globos įstatymas (projektas). Vilnius, 2010. Prieiga per internetą: < http://www.lrv.lt/Posed_medz/2011/110518/18.pdf

6. Rollin, Bernard. An Introduction to Veterinary Medical Ethics. Theory and Cases. 2nd ed., Wiley – Blackwell, 2006, p. 32

7. Sartras Ž.P. Žodžiai. Vilnius: Vaga, 1966, p.25

8. Scruton, Roger. Animal rights. In City journal, 2000 summer. Prieiga per internetą: < http://www.city-journal.org/html/10_3_urbanities-animal.html

 

Daugiau Daugiau
Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

Jelena SIMONOVA

Nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos

PRANEŠIMAS

(Skaitytas LHPA konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Ieškodama tiltelio, kuris nuvestų nuo simbolių interpretacijos iki žmogaus egzistencijos ištakų, atradau, kad tai nėra tiltelis, – tai ilgas, painus ir tuo pačiu nepaprastai patrauklus kelias, kuriame neišvengiamai susiduriama su simbolinių išraiškų daugialypumu, neaprėpiamumu ir įsišaknijimu įvairiose kultūrose bei tradicijose. Simbolių šifravimo metodikų ir interpretacinių sistemų įvairovė ir jų formuluojamų išvadų prieštaringumas tiesiog verste vertė suabejoti tokio pobūdžio tyrimo perspektyvumu. Ir vis dėlto tam tikra prasme simbolinių išraiškų tyrinėjimai yra perspektyvūs, mat viskas, kas liko anapus mokslinio objektyvumo, – visi klausimai, kurie nerado atsakymų tik patvirtino tai, kad Aš ir tos realijos, kuriose jis save atranda yra pernelyg slėpiningi, taigi visada lieka iki galo nepažinūs. Tyrinėdama ryšį tarp simbolių ir žmogaus egzistencijos visų pirma remiuosi šiuolaikinio filosofo P. Ricoeuro veikalais – ypatingai tais tyrinėjimais, kurie skirti simbolinių išraiškų analizei ir taip pat interpretacijos teorijų konflikto bei jo pagrindimo problematikai.

Daugiau Daugiau
Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje

Dainius Razauskas

Paukštis lietuvių dvasinėje tradicijoje
(Pranešimas skaitytas LHPA 2012 m. Kauno konferencijoje „Žmogaus ir gyvūnų ryšio fenomenologija”)

Pradžia

Šiuolaikinės kognityvinės lingvistikos jau įrodyta, jog konkrečios reikšmės žodžiai – išorinio, fizinio pasaulio daiktų, juslinių patyrimų, kūno judesių ir t.t. pavadinimai – kalboje nuolat yra linkę virsti abstraktesnių sąvokų metaforomis, savo ruožtu bene visos žmogaus abstrakčios sąvokos, juolab kalbančios apie vidinį, psichinį, dvasios pasaulį, yra (akivaizdžios arba užmirštos) metaforos 1. Tai ir ne nuostabu: juk vidiniame, dvasios pasaulyje nėra į ką tiesiog besti pirštu ir parodyti, todėl tenka eiti aplinkiniu keliu – kalbėti per aiškiai matomų, lengvai pirštu parodomų dalykų analogijas.

Metafora yra ir pati dvasios sąvoka. Lietuvių daiktavardis dvasia pirmiausia reiškia „kvėpavimas, atsikvėpimas; iškvepiamas ir įkvepiamas oras“ ir tik paskui „vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, protavimas“ ir pan., o tos pat šaknies veiksmažodis dvasuoti, kaip ir dvėsuoti – tiesiog „(sunkiai) kvėpuoti, alsuoti“. Tos pat šaknies dvėsti „gaišti, stipti“ iš esmės reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas 2. Panašiai kitose kalbose: štai lotynų spiritus „dvasia“ konkrečiai yra tiesiog „oras“ ir „kvėpavimas, įkvėpimas, atodūsis“, iš veiksmažodžio spirare „pūsti, kvėpti, kvėpuoti“, iš čia ir in-spiratio „įkvėpimas“; rusų дух „dvasia“ remiasi veiksmažodžiu в-дохнуть „į-kvėpti“, вы-дохнуть „iš-kvėpti“, čia ir с-дохнуть „pa-dvėsti“, ir в-дохновение „į-kvėpimas“, ir vėlgi воз-дух „oras“. Nes oras yra kaip tik tai, kuo mes kvėpuojame, taigi sudaro mūsų „dvasią“.

Kita vertus, oras užima visą erdvę tarp žemės ir dangaus, po kurią skraido paukščiai. Negana to, jie skraido būtent atsisipirdami sparnais į tą patį orą. Taigi paukštis kone savaime tampa pagrindu atitinkamai dvasinei metaforai. Vaizdžiai tariant, kaip po fizinį orą skraido fiziniai paukščiai, taip po „dvasinį orą“, dvasią, dvasios erdvę lakioja „dvasiniai paukščiai“.

Daugiau Daugiau
Greitasis ir lėtasis laikas

Greitasis ir lėtasis laikas

Aušra Pundzevičienė

„Greitasis ir lėtasis laikas“

(LHPA konferencija „Laikas ir laikinumas“, 2005 m. lapkričio 5 d.)

“Greitasis ir lėtasis laikas” – šie žodžiai ant knygos viršelio atkreipė mano dėmesį. Savo pranešime daugiausiai ir remsiuosi neseniai perskaityta Thomas Hylland Eriksen knyga “Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje.” Nors autorius yra socialinės antropologijos profesorius, man knyga buvo labai susijusi su psichologija. Tad ir noriu pasidalinti tuo, ką šioje knygoje pavyko atrasti.

Knygos autorius nagrinėja fenomeną, kaip laiką taupančios technologijos, pradedant faksais, el. paštu ir mob. telefonais, tampa vis didesnio laiko trūkumo priežastimi, suteikia gyvenimui didelį pagreitį, pripildo jį daugybe dalykų, iš kurių tampa vis sunkiau atsirinkti reikalingus. Turime gausybes darbų, užsiėmimų, nuolat skubame – gyvename greitajame laike, tad lėtasis laikas tampa vis didesne prabanga. Taigi, kartu su knygos autoriumi noriu pažvelgti į greitąjį ir lėtąjį laiką, pasvarstyti kurgi dingsta mūsų laikas (arba kur mes jį praleidžiame?). Ką į gyvenimą įneša greitis?

Vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai visko daugėjimas. Daugėja prekių, informacijos – ir darosi sunku ne tik pasirinkti ko norime, bet ir atpažinti tuos dalykus, kurie mums nereikalingi. Informacinės technologijos, reklama kovoja dėl kiekvienos laisvo laiko sekundės, ir man atrodo, dažniausiai jiems tai pavyksta. Vien nuėjus į parduotuvę akį traukia gausybė reklamos, plakatų, įvairių loterijų ir pan. Žinoma, jei tik į tai atkreipiame dėmesį, sugaištame laiko. Iš pradžių aiškinamės taisykles, po to užpildome loterijos lapelius, ieškome žaidimų dėžių (ir tai atliekame ne po vieną kartą). Jei pasiseka, laimime žiebtuvėlį… Įdomu, kokia kaina įvertintume tam sugaištą laiką (ir kaip jį galėtume “nusipirkti”)?

Daugiau Daugiau
Laiko ir laikinumo sąveikos samprata oriento kultūrose

Laiko ir laikinumo sąveikos samprata oriento kultūrose

Romualdas Neimantas

(Istorijos mokslų daktaras, Rytų kultūrų tyrinėtojas, rašytojas, parašęs per 30 knygų apie Rytų šalis)

LAIKO IR LAIKINUMO SĄVEIKOS SAMPRATA ORIENTO KULTŪROSE

(Pranešimas skaitytas LHPA 2005 m. Kauno konferencijoje „Laikas ir laikinumas”}

Tema, pasiūlyta šios dienos diskusijai, sena kaip pasaulis, žmogus per visą savo istoriją ieško atsakymų į svarbiausius būties klausimus: kas aš, koks gyvenimo tikslas, dėl ko egzistuoja pasaulis ir t.t. Paieškose logiškai pagrįsti savo būtį itin svarbios tokios kategorijos kaip Laikas, Erdvė, Laikinumas, jų sąveika, kuri, priklausomai nuo geografinių sąlygų, kitokių skirtybių, įvardijama skirtingai, nors žmogiškoji prigimtis visur ta pati.

Pažiūrų įvairovė į tuos pačius dalykus atsirado po to, kai žmonės, apgyvendinę žemę, vis kitaip ėmė jausti tą patį pasaulį. O dabar, kai pasaulis vėl suartėja, tiesiog būtina žinoti, kaip tas pats dalykas priimamas ten ar ten.

Norint susidaryti pilnesnį aukščiau suminėtų sąvokų vaizdinį, siūlau neapsiriboti vien tik mums įprastu vakarietišku mąstymu, bet susipažinti ir su tuo, ką apie jas byloja Oriento (klasikinių Rytų – Kinijos, Indijos, Egipto, Japonijos, Mesopotamijos ir kt.) kultūros.

Tiek Rytai, tiek Vakarai sutaria esant Laiką.

Tiesa, Vakarams Laikas – nuoseklus bėgsmas, o Rytams jis daugiau panašus į ratą ar iš trupinėlių sulipdytą korį. Nors ir Vakaruose nuo Enšteino požiūris į Laiką jau keičiasi. Laikui jau pripažįstama galimybė tekėti greičiau ar lėčiau. Pastaruoju metu vis dažniau jau ir Vakaruose pasigirsta balsų, kad Laike esama kanalų, kuriais galima nukeliauti į ateitį ir praeitį, kad galima aplenkti Laiką ar nuo jo atsilikti.

Nieko naujo. Jau prieš penkis tūkstančius metų apie tai kalbėjo šumerai, šventyklose palikę laiko žemėlapius, kurių, deja, kol kas nesugebame nei perskaityti, nei jais pasinaudoti.

Taigi, Laikas kietas riešutas, bet tai ne viskas, egzistencijai dar reikalinga vyksmo scena, kitaip – Erdvė.

Daugiau Daugiau
Pasakojimas ir dalijimasis prasme psichologiniame konsultavime

Pasakojimas ir dalijimasis prasme psichologiniame konsultavime

Vilma Milašiūnaitė

PASAKOJIMAS IR DALIJIMASIS PRASME PSICHOLOGINIAME KONSULTAVIME

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Vilma Milašiūnaitė
(Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos psichologė)

Pranešimo sąntrauka
Dešimtys terapinių mokyklų pateikia savitą požiūrį į psichologinio konsultavimo procesą bei jo metu vykstančius prasmės, išraiškos, įsisąmoninimo mainus. Pranešimo tikslas – perteikti postmodernistinės filosofijos įtaką psichologijos mokslui bei konsultavimo praktikai. Trumpai apžvelgiant Jean-Francois Loytard, Jacques Derrida, Michel Foucault, Richard Rorty bei Jean Baudrillard darbuose atsisklaidžiančius postmodernistinės pasaulėžiūros akcentus, pristatomas Michel White ir David Epston naratyvinės terapijos modelis. Perteikiama konsultavimo patirties analizė per naratyvinės terapijos prizmę, pasitelkiant prasmės atradimo ir prasmės kūrimo metaforas. Analizuojamas kliento ir konsultanto kalbos vaidmuo, kuriant, suvokiant, perteikiant prasmę.

Filosofinis požiūris tarnauja kaip atramos taškas aplinkos ir patirties interpretacijai. Kiekviena terapinė kryptis prasidėjo pirmiausiai nuo filosofijos, nuo požiūrio, kad yra dar vienas būdas padėti klientui suprasti ir keisti tai, kas žeidžia jo gyvenimą. Būtent filosofija pirmiausiai apibrėžia esmingas nuostatas apie konsultavimo procesą, jame dalyvaujančių asmenų vaidmenis, pagalbos būdus ir jų efektyvumo prognozes [8]. Šio pranešimo tikslas – perteikti postmodernistinės filosofijos įtaką psichologijos mokslui bei konsultavimo praktikai.

Daugiau Daugiau
Žodžiai ir prasmės perteikiant postmodernistinę realybės sampratą

Žodžiai ir prasmės perteikiant postmodernistinę realybės sampratą

Dalia Lapėnienė

ŽODŽIAI IR PRASMĖS PERTEIKIANT POSTMODERNISTINĘ REALYBĖS SĄMPRATĄ

(Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Žodis ir pauzė”, vykusioje Kaune, VDU, 2007 m. Balandžio 14 dieną)

Dalia Lapėnienė
Kauno Petro Vileišio vidurinė mokykla

Filosofinėms postmodernizmo idėjoms vis labiau persmelkiant tiek humanitarinius, tiek ir socialinius mokslus, esminiai šios filosofijos postulatai kaskart atrandami iš naujo. Juolab, kad postmodernizmas nėra teorinė paradigma ar sąvokų sistema. Tai būdas išgyventi, patirti, suvokti realybę ir save joje. Įsisąmoninti savo santykį su „tiesa“, „objektyvumu“, „racionalumu“ įvardijant jį sau pačiam ir kitam. Filosofijos sklaidoje asmens vidinė kalba, retorika, tekstas konstruoja ir perteikia subtiliausias prasmes ir patirtis, įrėmindamas jas semantinėje kalbos struktūroje.

Postmodernistinės sampratos perteikimas privalo savyje atspindėti esminius filosofijos postulatus. Pranešimu siekiama atskleisti postmodernistinio kalbėjimo stiliaus bei teksto niuansus. Tai atliekama pristatant esminius postmodernistinės retorikos principus, modernios ir postmodernios kalbinės raiškos lyginamąją analizę.

Daugiau Daugiau