Pagal
Autorius: Dainius Razauskas

Senųjų girių slengo reliktai (Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

Senųjų girių slengo reliktai (Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

Dainius Razauskas

Senųjų girių slengo reliktai

(Gintaro Beresnevičiaus atminimui)

 

Gal ne man pirmam kilo įtarimas, kad lietuvių kalbos žodis kiškis iš tikrųjų yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Iš esmės tai tiesiog akivaizdu, jei ne pastarųjų laikų įprotis vartoti jį kaip daiktavardį. Savo forma kiškis – tai sangrąžinio veiksmažodžio kištis vienaskaitos liepiamoji nuosaka ir pagal prasmę jis yra artimas ar net tapatus priešdėliuotajai formai susikišk. Taigi įdomu būtų pasiaiškinti, kaip veiksmažodis kiškis tapo daiktavardžiu – gyvūno zuikio pavadinimu.

Žinoma, apie tikrąsias šio žodžio reikšmės ir gramatinės kategorijos pakitimo aplinkybes galima tik spėlioti, bet pačią tokio pakitimo logiką ir situaciją, kada jis galėjo įvykti, įsivaizduoti įmanoma. Hipotetiškai ši situacija galėtų atrodyti maždaug taip.

Eina vilkas (galimi variantai: meška, lapė) mišku ir pamato zuikį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Kiškis! (T. y. susikišk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis kiškis girioje ilgainiui imamas suvokti kaip zuikio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi šis žodis būtų savotiško senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas.

Tačiau jei taip, tai kyla pagrįstas klausimas, ar tik ne atitinkamu būdu bus atsiradęs ir kitas įprastas šio gyvūno lietuviškas pavadinimas zuikis. Šiaip jau šį žodį irgi lengva suprasti ne kaip daiktavardį, o kaip atitinkamos formos – liepiamosios nuosakos vienaskaitos sangrąžinį veiksmažodį, reikšme prilygstantį priešdėliuotajai formai užsizuik. Jos atsiradimui paaiškinti ir vėl tinka ta pati mūsų ką tik sumodeliuota situacija.

 

Eina vilkas mišku ir pamato kiškį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Zuikis! (T. y. užsizuik, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis zuikis ilgainiui imamas suvokti kaip kiškio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi žodis zuikis, reikia manyti, irgi yra to paties senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas. Kuris iš šiųdviejų žodžių virto kalbamo gyvūno pavadinimu anksčiau, kol kas sunku pasakyti, ir šio klausimo mes šįsyk nespręsime.

Užtat atkreipsime dėmesį, kad panašiu būdu, su nedidelėmis išlygomis, galima paaiškinti ir dar vieno tos pačios kiškių šeimos gyvūno – triušio pavadinimą. Žodis triušis irgi, ko gero, yra veiksmažodis, tik šiuo atveju – veiksmažodžio triušti būsimojo laiko sangrąžinė forma. Žinoma, triušį galima suprasti ir kaip nutriušėlį, bet aptiktas kiškių šeimos gyvūnų pavadinimų kilmės modelis verstų manyti, kad ir šiuo atveju turime kažką panašaus. Tik tuomet šiuolaikinę žodžio lytį triušis tektų laikyti pakitusia (galimas dalykas, dėl liaudies etimologijos – kaip tik bandant išsiaiškinti šį pavadinimą kaip nutriušėlį) iš pirminės liepiamosios nuosakos vienaskaitos lyties triuškis, pagal prasmę prilygstančios priešdėliuotajai formai nusitriušk. Užtat ir pirminis šio gyvūno pavadinimas būtų triuškis. Ir tikrai, toks jo pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse paliudytas, pavyzdžiui: Triuškis ilgoms ausims Priekulė, Klaipėdos r.; Triuškio męsos tik gali valgyti Dovilai, Klaipėdos r.; Įejau vieną sykį į tvartą, pamačiau triuškius beguliant Rusnė, Šilutės r. ir t. t. (Lietuvių kalbos žodynas, XVI, 931). Taigi ir šio pavadinimo kilmei paaiškinti pasitelksime tą patį modelį.
Eina vilkas mišku ir pamato šį artimą kiškio giminaitį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Triuškis! (T. y. nusitriušk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Taigi visi trys šios gyvūnų rūšies lietuviškieji pavadinimai – kiškis, zuikis ir triuškis (>triušis) – bus radęsi iš atitinkamų veiksmažodžių pagal tą patį kilmės modelį, o tai labai padidina tokio aiškinimo patikimumą. Kartu jie visi trys, matyt, yra itin archajiško senųjų Lietuvos girių slengo reliktai.

Įdomiai tokiame kontekste suskamba ir žinoma lietuvių liaudies daina:

Tindi rindi riuška,
Kas ten miške triuška,
Bene voveraitė
Rudakepuraitė,
Vilkas šieną pjauna,
Meška riešutauna,
O kiškelis nabagėlis
Be kepurės šoka.

Panašu, kad joje slypi ir daugiau vertingų užuominų apie senųjų Lietuvos girių gyvenimo paslaptingąją, nepažįstamą pusę (ar tik ne lapę, greta vilko ir meškos, čia iš tikrųjų atstoja „rudakepuraitė“ voverė?), tačiau šįsyk jas iššifruoti nebėra galimybės.

 

Daugiau Daugiau
Slėpynės (novelė)

Slėpynės (novelė)

Dainius Razauskas

 

Slėpynės

(novelė)

 

Galų gale liko trys pagrindiniai klausimai:
1) Kas tai?
2) Kam visa tai?
3) Kaip iš viso to ištrūkti?

Nepaisant, kad paskutinis klausimas jam atrodė visų svarbiausias, šis vis dėlto kėlė ir savotišką šviesų netikrumo jausmą, nes atseit visa vieninga, visa pareina nuo paties valios ir užsispyrimo, tad vengti apskritai nėra ko, ir ištrūkti, iš tiesų nėra kur. Šitas klausimas, tiesą sakant, niekada nebuvo pačiam vidury, šerdyje, jis ne iš vidaus kėlėsi, o tarytum kabojo virš galvos, skleidėsi labiau ateity nei dabar, greičiau per atstumą nei čia.

Artimiausias ir skaudžiausias jam buvo antras klausimas. Šis gimdavo tiesiog paširdžiuose, regis, lyg pritūpus, lyg ruošiantis smūgiui ir sulenkus per alkūnes išpampusiom gyslom rankas sugniaužtais į kumščius pirštais. Į šį klausimą, kaip ir į bet kokį, gimusį taip arti širdies, atsakyti jis galėjo tik jausmais, kuriems nuslūgus (prakeikta jausmų savybė!), vėl išlįsdavo plikas, nepridengtas klausimas, it lenta, nutrupėjus perdžiūvusiems dažams. Kas be ko, kelis kartus nusivylęs, dažnas turbūt mėgina apsvarstyti viską ramiai, šaltai, nešališkai. Tačiau tada pasirodo, kad svarstai nebe tą patį klausimą, o jau kitą, galvoj kilusį ir galvos reikalaujantį.

Daugiau Daugiau
Šešėlis (novelė)

Šešėlis (novelė)

Dainius Razauskas

 

Šešėlis

(novelė)

 

Jis ne žmogus, jis – šešėlis. Jis neturi nieko savo, nieko tikro, kuo galėtų pasidalinti ar tiesiog atiduoti pirmam patikusiam žmogui. Viskas jo yra skolinta, įforminta oficialiomis ar neoficialiomis sutartimis, visas jo turtas, visas jis pats priklauso kažkokiai neapibrėžiamai akcinei bendrovei, kurios teturi vos kelias akcijas, užregistruotas atitinkamuose dokumentuose. Sakot, pirmam patikusiam… Šitaip pavadinti jo santykį su praeiviu irgi ne visai teisinga. Jam negali „patikti“ arba „nepatikti“, iš tiesų jis gal tik akimirką pajunta mažą, susitraukusį ir inkščiantį jausmelį, kuris, pasirodo, taip pat besąs akcinės bendrovės nuosavybė, tad, bijodamas būti pagautas eikvojant svetimą turtą, jis skubiai nuskandina tą jausmelį pareigose akcinei bendrovei – lyg šunytį eketėj.

Tačiau ir jį, kaip turbūt daugelį, kartais apninka pakylėtas troškimas atsikratyti slegiančių įsipareigojimų, išsipirkti, pradėti savarankišką veiklą nuosavam žemės sklypelyje. Tada jis ima kurti tolimos ateities planus, mojuoja savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, nardo kaip delfinas gėluose prasmingo, drąsaus ir sąžiningo gyvenimo vandenyse, kuriuos šiaip visą laiką slepia nuo bendraakcininkų prakaituotų (kodėl jie taip godžiai siekia prisiliesti, prisiliesti?) kūnų uždarame vidiniame tvenkinyje, kad nepareikalautų leidimo ir jie ten maudytis arba neimtų rengti žinybinių plaukimo varžybų dar tebeskaidriam vandeny. Taip vidujai praskaidrėjęs, jis eina į rimtosios muzikos koncertus, teatrus arba tiesiog pasivaikščioti ir pasigėrėti gamta kaip nuoširdžiausio menininko kūriniu, nes ima įtarti, kad visi kiti nuolatos truputėlį meluoja ir iš slaptos baimės visada kažką svarbaus nutyli, kad jie taip pat tėra kokių nors akcinių bendrovių dalininkai. Tačiau šitaip nepriekaištingai laiką jis leidžia anaiptol ne visada. Pasitaiko, jog, pasinaudojęs savo bendrovės sutikimu išleisti jį į panašią kultūrinę priemonę (o šią teisę savo nariams dalis bendrovių dar pripažįsta), jis paslapčia nusėlina į kokią nors užeigą ar knaipę, kur šiek tiek pažeidžia bendrovės nario įstatus ir sulaužo vieną kitą įžadą. Tačiau tada jis teisinasi savanoriškai jokion bendrovėn nestojęs arba tiesiog neprisimenąs šito, tad jokie įžadai jam negalioja. Tai, suprantama, anaiptol negelbsti nuo tam tikrų drausminančių priemonių bei nuobaudų, jam taikomų vėliau, kurias dažniausiai, beje, jis prisiima pats, nė nelaukdamas administracinio ar moralizuojančio bendrovės įsikišimo.

Bet šį saulėtą žiemos vidurdienį jis paprasčiausiai vaikštinėjo po spindintį apšarmojusį parką, piešdamas sau galvoj, kaip įprasta, laimingo gyvenimo vaizdinius, prisiversdamas žavėtis gamtos grožiu, kai suabejodavo tų vaizdinių tikrumu, arba įsiteigdamas dabarties akimirksnio žavesį, kai pajusdavo jo trapumą, ir džiaugėsi tokiu savo sielos paslankumu. Planuodamas pilnaprasmę ateitį, jis stengėsi matyti save visapusiškai atsiskleidusi, išlavėjusį ir subrendusį, nepakartojamo charakterio ir dvasios. Jis įsižiūrėjo į save ieškodamas esminio, svarbiausio savo bruožo. Įsivaizdavo esąs atkaklus, valingas žmogus, žvaliai žengiantis tvirtu žingsniu, kelyje į tikslą nugalintis visas kliūtis, paminantis tiek priešus, tiek pasipainiojusius (ak, jie juk patys kalti…) dabar jau tik buvusius draugus. Tokį save jis pamato visų pirma, kai tik trumpam užmiršta tuos akcinius ryšius, vis neleidžiančius iki galo pasijusti savarankiška, gyva esybe. Ir svaigi jo vaizduotė įstringa, sustabdyta neva dorovinių įsitikinimų, kurie išties tėra tik nevisiškas pasitikėjimas šia savo jėga. Jis stengiasi išsisukti (ir tai jam kartais pavyksta) nuo ironiškos nuojautos, kad dorovė, jos įkvėpimas, jos esą suteikiama stiprybė – tik paskutinis bejėgių ginklas, tad toliau piešdamas vaizduotėje savo asmenybę neatsispiria pagundai priskirti jai ir šią tauriąją dvasios galią.

Taigi, mąsto jis, ko vertas tas „tikslas“, jei reikia ką nors jo vardan nustumti, nugalėti, paminti? Argi jis toks kietaširdis, kad pateisintų prievartą dėl kažkokio „tikslo“? Ne, jis ne toks. Jis geras, švelnus, gailestingas. Ir žingsnis jo išties yra lėtas, atsargus. Jei būtų vasara, jis neužmintų nė menkiausio vabalėlio, net žolės netryptų. Jis tvirtas ne prievarta, o pasiaukojimu. Nepaisydamas jokių skriaudų, jokių užgauliojimų ir patyčių, jis, neperkalbamas ir nepalaužiamas, vykdys savo kilnią žmoniškumo pareigą, savo paskirtį. Štai koks jo pašaukimas.

Šitaip netikėtai paaiškėjo, kad savo išsvajotos ir visų taip gerbiamos jėgos jis vis dėlto neišsižadėjo, ji liko jo idealo šerdis. Todėl, nors ir aplipinęs jėgą doroviniais skelbimais, jis vis dėlto neišvengė paskirties, tikslo sąvokų, kad įprasmintų savo susikurtosios asmenybės gyvenimą. Nes būtent jėgai visada yra reikalingas tikslas, nes dorovė juk ne veikla, o veikiau susilaikymas, jai nereikia jokių tikslų, priešingai, savųjų tikslų paaukojimas juk ir yra tikrasis pasiaukojimas… Taip susipainiojęs jis gal ir nebūtų pastebėjęs visos tokio išpuikusio moralumo tuštybės, kaip kad nepastebi dažnas, besišvaistąs dorybėmis ir čia pat besiremiąs jėga. Bet dabar jam į talką atėjo baimė. Jis, kaip ir dauguma kietai užsisvajojančių, neišvengdavo baimės, šitos sudirgusios savisaugos, ir ši suturėdavo nuo pernelyg didelių atotrūkių nuo tikrovės.

Taip įsiliepsnojusi vaizduotė ėmė piešti pažeminimo scenas, nedėkingumą, prievartą ir smurtą, patiriamą iš bendrovės pusės dėl jo kilnaus pasiaukojimo (nes kur jėga, ten juk ir pasipriešinimas). Ir jis nuleido rankas: kokia gi prasmė aukotis žmogui, jeigu jis toks žiaurus ir piktas? O išlavinta savistaba tuoj po šios minties pribloškė jį dar viena, galutinai grąžinusia, kaip jam pasirodė, tikrovėn: nejau net vaizduotėje jis negali tapti išbaigtas, atsidavęs, tikintis – kad ir kuo – žmogus? Ir pats atsidavimo poreikis, jau savaime nedviprasmiškai bylojantis apie to atsidavimo, tikėjimo stoką, visai pakirto valią, nutįsė maloniai nebesipriešinantį jo protą į šalį, į trečiąją hipostazę – visišką dvasios ir kūno apatiją. Ar turi išvis kokią nors prasmę jėga ir veikimas arba gailestingumas ir pasiaukojimas? Ar apskritai yra kokia nors prasmė? Šis klausimas, nė nemėginant – ar čia tinka derėtis dėl kainos? – į jį atsakyti, virto globaline retorine paguoda, ir jis pasijuto tesąs nusivylęs, paskendęs švelniame tinguly (bet slapčiausioje sielos kertelėje tuo patenkintas) svajotojas, kaip dabar drąsiai galėjo save vadinti. Nes viskas beprasmiška, nes viskas vis tiek…

Ir staiga prieš akis sumirgėjo ir nušvito, ir nuostabus vaikystės miražas netikėtai suspindo giedrame šaltame danguje. Štai jis – mažytis mažytis – stojasi iš pusnies, užvirtusios nuo jaunos eglaitės, už nugaros girdėti toks artimas, toks šiltas ir toks patikimas juokas, o priekyje, pro spindinčias sniego dulkes, ryškėja šviesus, didžiulis ir geras pasaulis. Pagaliau atsistojęs, jis – pats smalsumas, pats džiaugsmas, pats didysis nustebimas – žengia žingsnį pirmyn, link to naujo begalinio Draugo, supančio jį saulėtomis, aukštomis pušų viršūnėmis, vėl klumpa į pusnį, vėl išgirsta tokį mylimą juoką už nugaros ir pats sukrykščia iš laimės…

Jis susigriebė garsiai inkščiąs, nutilo ir išgąstingai apsidairė aplink. Ir staiga prisiminė burtažodžius, kadaise susapnuotus ar paslapčia perskaitytus kažkokioje užmirštoje knygoje: būk savimi; prisiminė vieno bendrovės nario pašaipią šypseną, kai jaunystėje dar bandė garsiai pateisinti save tais žodžiais. Savimi, savimi… Tokiu štai savimi nuo galvos iki kojų. Tik koks gi tas aš, KAS AŠ? – klausė grūsdamas į kišenes šąlančias rankas ir nulydėdamas akimis jau vakarų pusėn persiritusią trumpalaikę žiemos saulę. Klausė šito savęs, dangaus, visas susirietė į desperatišką klaustuką, tą paskutinį visų nenuginčijamų tiesų klaustuką, pakertantį kojas ištisoms virtinėms svajotojų, veikėjų, įmantrių žinovų, saldžių vilčių kurstytojų ir apsišaukėlių, tą išsišiepusį klaustuką, kuris lyg pjautuvas siaučia per pjūtį, palikdamas tik plikus laukus – erdvę kylančiai gyvybei.

Atsakymo jis neišklausė, nepakėlė, išsigando… Ir pasiliko niekas, tuščia vieta. Jis – akcinės bendrovės pajininkas, jis – grūdas dideliam malūne, kur gimstama, mirštama, atsirandama, suyrama, kur viskas bendra, išskolinta ir išnuomota, pirkta ir parduota, kur viešpatauja beveik, neregima, paslaptinga ir žmonių kalba neapsakoma akcinė bendrovė. Ne, jis ne žmogus, jis – šešėlis, negyvame žiemos saulėlydy mestas kažkokio nesuprantamo statinio, nepaaiškinamo mechanizmo, stūgsančio tolumoj, liguistos vaizduotės miglose, ir kartu čia pat, šalia, už nugaros…

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

 

Daugiau Daugiau
Musė ant lango rėmo (novelė)

Musė ant lango rėmo (novelė)

Dainius Razauskas

 

Musė ant lango rėmo

(novelė)

 

Nebent iš kambario gelmės gali atrodyti, kad baltas ir blizgantis aliejiniais dažais lango rėmas yra išties toks lygus. O juo ropojant, viskas pasirodo ne taip jau paprasta. Kiekvieną žingsnį reikia gerai apgalvoti, reikia greitai ir tiksliai ryžtis, kur dabar statyti vieną iš visos galybės kojelių, kad nenusprūstum nuo eilinio slidaus balto grumstelio, neįpultum į kokį plyšiuką ar įbrėžimą, nesukluptum ties dažų gumbeliu, nė nebekalbant apie nuolatinį maisto stygių. Skrajoti apie lempą lengva… Bet galop, jeigu neapanki ir nepakimbi visiems laikams ant musgaudžio, pamatai, kad lempos šviesa – apgaulė, kad ji neveda ten, kur tave jau taip seniai traukia. Todėl anksčiau ar vėliau kiekvienas, dar bent kiek regintis, pasuka prie lango (turbūt nė vienai musei nereikia aiškinti, kas tai yra). Ir kada jau nebe pirmą kartą atsitrenki galva į stiklą, kada jau ir ant palangės nukritęs buvai, tada nieko protingesnio nelieka, kaip imti ramiai ropoti lango rėmu.

Lango rėmu galima ropoti tik pirmyn arba atgal. Lango rėmas turi kryptį, ir tai yra jo nepaneigiamas privalumas. Tiesa, kol apropoji visą, neišvengiamai padarai kokius keturis ryžtingus posūkius, tačiau tie keli posūkiai neturi lemiamos reikšmės, kadangi ropodamas vis dėlto jauti po savimi griežtą ir tvirtą lango rėmo formą, aiškiai matai savo kelią juo, tad gali drąsiai pasijusti išdidus, žinantis, ką darąs, ir todėl net ramus. Ar matėt šitaip užtikrintai besigalandančią kojeles musę kur kitur, o ne ant lango rėmo? Tiesa, pasitaiko visokių nevykėlių ant stalo atbrailos, kėdės atkaltės ir panašiai, tačiau tai vien vargšės paklydusios muselės, pasimetusios kambario gelmėje, toli nuo lango, nuo vilties.

Seniausieji dar prisimena, kad kažkada langas buvo atviras, ir galėjai laisvai skraidyti ten ir atgal, bet paskui netikėtai atšalo, atėjo Šeimininkas, uždarė jį ir ėmė dažniau deginėti lempą.

Viena kita musė svajotoja, ropodama drauge lango rėmu, kartais papasakoja visokių įdomių istorijų, legendų, padavimų, kad draugams būtų lengviau ir nenusibostų ropoti. Sakoma, jog kai kada stikle neaiškiu būdu atsiranda maža apvali skylutė, pro kurią, jei nebijai susipjaustyti sparnų, galima išlįst. Apie keletą tokių laimingųjų ir pasakoja tos legendos, kuriose, deja, nepaisant viso jų romantiško žavesio, daug kas, matyt, yra pramanyta ir dar daugiau nutylėta ropojančiųjų paguodos vardan. Tačiau atsiranda jauniklių, kurie patiki tokiais padavimais, svajoja naktimis apie tokią skylutę, tyliai šnabždasi, susimetę į mažus būrelius, vaizduojasi nežinia ką, užsimano veikti ir ima drumsti ramybę, nes esą, jei ropojam rėmu vien dėl to, kad tai lango rėmas, tai kodėl gi nežengus tiesiai? Kodėl nepatikėjus tuo, dėl ko ir gyveni, o vis teisinti savo dienas ir naktis pašaliniais rūpesčiais ir neryžtingomis viltimis? Tad kokia gi tokio gyvenimo prasmė? – klausia naivūs jaunuoliai, tačiau mes, seniai, jau žinom, kad į šį klausimą neatsakoma. Jis nugyvenamas, ropojant visiems drauge, nekvaršinant sau galvos įvairiausiais painiais ir prieštaringais atsakymais. Galop dauguma tų maištingųjų apsiramina ir ropoja kartu su visais.

O pagaliau ar galėtum kartą staiga imti ir iš tikrųjų palikti draugus bei artimuosius, taip užtikrintai ropojančius lango rėmu, ir žengti ant slidaus stiklo? Į ką atsiremsi prieš visuotinę kandžią pašaipą, kuria rimčiausiai išbandomas kiekvienas, besukąs į šalį, idant puikybė ir pasipūtimas netaptų jo vedliais; negailestingą pašaipą, palydinčią tave pasiliekančiųjų akimis, kai tie ūmai suvokia, kad išduodi jų rėmą, jų ropojimą, jų kryptį?..

O tu pats ar tvirtai tiki rasiąs tą savo skylutę, jau nė nekalbant apie tai, ar ji iš viso yra?.. Juk pasakos pasakom, o tikrovė tikrove.

Taip, mes regim pro langą sklindančią šviesą, kas tiesa, tas tiesa. Tačiau tai ir viskas, ką mes tikrai žinome. O visa kuo kitu, apie ką pasakoja anie padavimai, sukurti, matyt, paprasčiausiai pailsusių ropoti, visu tuo pernelyg rimtai tikėti nėra jokio pagrindo. Žinoma, gal tai kiek ir paguodžia, paįvairina ropojimą, pagaliau lavina vaizduotę bei suartina mus visus viltyje, bet turbūt ir viskas. Dera sutelkti dėmesį į patį ropojimą, kad kuo toliau ir greičiau nuropotumei, idant būtų kažkas vis dėlto nuveikta, idant išmoktume ropoti vis vikriau ir vikriau, ir išmokytume kitus, idant nebūtų be galo skaudu, taip sakant, dėl beprasmiškai nugyventų… ir t.t. Tai mažų mažiausiai yra tikra ir duoda apčiuopiamus rezultatus.

Teisybė, yra buvę narsuolių, mėginusių leistis ieškoti tokių skylučių, tačiau nieko rimto iš to neišėjo. Dauguma sugrįžo, tik nusikamavę, paliegę, apsivylę ir smarkiai atsilikę nuo ramiai ir kantriai ropojusiųjų. Kiti visai negrįžo. Bet nežinia, gal jie pasiekė tą patį rėmą kitoje vietoje, už eilinio posūkio, toli užpakaly arba prieky. Šiaip ar taip, net jei tokiu būdu mus visus ir pralenkė, vis tiek vargiai jie begali būti laimingi, vieniši ir pavargę, kažin kur toli nuo suprantančio ar bent atjaučiančio draugo, tesuradę tą patį, nuo ko taip užsidegę bėgo. Dar kiti turbūt galą gavo savo klajonėse, nes yra žinoma: stiklu ropoti – tai ne lango rėmu. O nuslydęs nuo stiklo, jei laimingo atsitiktinumo dėka ir liksi gyvas, turėsi viską pradėti iš pačių pačių pradžių, niekad nebesitikėdamas pavyti ir susigrąžinti paliktųjų. Be to, visiems gerai žinoma, ką reiškia pasipainioti Seimininkui akyse… O galų gale net jeigu ir yra kur nors tokia išganinga skylutė, – nors tai nelabai įtikėtina, – net jeigu tu ją, leiskim sau pasvajoti, pagaliau ir surasi, tai ar išlįsi? Ar išlįsi?

Pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta balsų, kad jokių skylučių niekada nebuvo ir nėra. Tai, deja, panašu į tiesą. Tačiau rodytis didvyriu visuomet prašmatnu, todėl kaskart atsiranda gana gausus būrys nutrūktgalvių mandruolių, kurie ropoja stiklu palei rėmą, pačiu stiklo pakraščiu, nė nebeieškodami jokių skylučių. Paklausti, kodėl taip daro, jie paprastai iš aukšto pasižiūri ir išdidžiai atsako, esą jie ne tokie kaip visi, esą jie gimę šviesai. Ir išties jie visada matomi ryškesnėje šviesoje nei mes ant rėmo. Tik ar verta nertis iš kailio vien dėl to, kad būtum apšviestas ir gerai matomas? Jie juk visą laiką ropoja lygiagrečiai su mumis – nei pralenkia, nei atsilieka, nei kokią skylutę atsitiktinai aptinka, nes pats stiklo pakraštys ir iš čia, nuo rėmo, yra puikiai matomas, ir – ak! – kad bent vieną būtų pavykę pastebėti!..

Taigi tampa aišku, kodėl dauguma musių ropoja būtent lango rėmu: ne pačiu stiklu, bet ir ne kur nors visai kitur. Nes vis dėlto faktas lieka faktu: langas yra, vadinas, yra kažkas ir už lango, iš kur atsklinda į kambarį ta viliojanti šviesa, negali nebūti. Todėl mes ir ropojam čia, rėmu, ties riba, kad bet kuriuo metu liktume netoliese, lango šviesoje, kad nuolat būtume pasiruošę, ir laukiam, jog vieną kartą ateis Šeimininkas ir vėl plačiai atvers langą. Nes negali gi Jis visą laiką tūnoti šitoje prišutusioje landynėje, negali gi nekilti noras ir jam kada nors vėl įkvėpti gaivaus, gryno oro. Iš ten, kur nukreipti visų mūsų žvilgsniai.

Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

Daugiau Daugiau
Laiškas redakcijai (novelė)

Laiškas redakcijai (novelė)

Dainius Razauskas

Laiškas redakcijai

(novelė)

Gerb. redakcija, rašau jums dėl novelės „Laiškas Redakcijai“, norėdamas šį bei tą paaiškinti ir kai ką patikslinti. Bevelyčiau išdėstyti reikalą, trumpai, tačiau negaliu susilaikyti nepapasakojęs visko nuo pradžių.

Autorius ir aš – seni draugai. Sakau „draugai“ ne vien iš įpročio šitaip vadinti pažįstamus, o visiškai rimtai, turėdamas tam tvirtą pagrindą, kadangi pažįstam vienas kitą kaip nuluptus nuo žalios jaunystės, netgi nuo vaikystės, kadangi kartu brendome ir iki šiol palaikome glaudžius tarpusavio ryšius, suprantam vienas kitą ne tik iš pusės žodžio, bet apsieidami ir visai be jo. Tik tokia draugystė ir leidžia man kreiptis į gerb. redakciją, tačiau kaip tik ji ir apsunkina įvykių perteikimą, nes gerb. redakcija, būdama toli nuo mūsų ilgametės bendros kasdienybės, gali kartais palaikyti visa tai nevykusiu fantazavimu, kai tuo tarpu, žinant visą mūsų patirtį ir polinkius, atrodo ne tik visai įtikėtina bei natūralu, o netgi, kaip dabar jau suprantu, būtina ir neišvengiama.

Ne naujiena, kad įprastoje aplinkoje žmogus elgiasi ne visiškai taip, kaip elgtųsi viešumoje. Jis gali nesivaržydamas nusičiaudėti, atsirūgti, pasikasyti užpakalį, gali stabtelėti ties veidrodžiu ir nutaisyti grimasą, gali nusižiovauti taip, kad iš po liežuvio čiurkšteltų seilės ir aptėkštų pianino klavišus, gali pamėginti kojos nykščiu pasiekti nosį arba užsikelti kojas ant stalo ir ritinėti jomis obuolį, į ritmą niūniuodamas garsųjį Bethoveno IX simfonijos motyvą, kaire ranka mojuodamas ore, sunėręs pirštus į špygą, o dešine sukinėdamas kelnių sagą. Likęs visiškai vienas, jis gali dar daugiau. Tačiau būtent senų gerų draugų rately to jau visai pakanka, kad įsivyrautų neįpareigojanti nuotaika, kai niekas niekuo nesistebi ir į nieką nekreipia dėmesio. Todėl tai, kas dėjosi tą vakarą, nuo kurio noriu pradėti ir kuriuo noriu remtis pasakodamas, žiūrint iš šalies gali pasirodyti ne visai įtikėtina ar netgi truputį kvaila, tačiau man ir, manau, mums visiems taip anaiptol neatrodė, nors, reikia prisipažinti, irgi iš pradžių šiek tiek stebino.

Daugiau Daugiau
Sielų ratas Keletas pastabų apie reinkarnaciją ir Išsivadavimą

Sielų ratas Keletas pastabų apie reinkarnaciją ir Išsivadavimą

Dainius Razauskas

Sielų ratas Keletas pastabų apie reinkarnaciją ir Išsivadavimą

Straipsnio objektas – užuominos apie reinkarnaciją lietuvių (baltų) mitologiniuose šaltiniuose įvairių kitų senųjų pasaulio tradicijų kontekste, o kartu pati reinkarnacijos idėja ir jos santykis su krikščioniškaisiais skaistyklos bei vienkartinio, galutinio Išganymo vaizdiniais. Tikslas – parodyti reinkarnacijos idėją esant universalią, archetipinę ir tiesiog išplaukiant iš visuotinių gamtos bei žmogaus būties ciklų simbolikos, taip pat, svarbiausia, iš esmės neprieštaraujant ne mažiau archajiškiems bei universaliems vaizdiniams apie vienkartini, galutini Išsivadavimą. Lyginant [vairių šaltinių duomenis, žinoma, remtasi lyginamuoju metodu. Išvada – tai siūlomas reinkarnacijos ir vienkartinio, galutinio Išsivadavimo alternatyvos sprendimas, pastarąjį suvokiant būtent kaip išsivadavimą iš reinkarnacijos ciklų, struktūriškai prilygstančių tarpiniam skaistyklos lygmeniui tarp „pragaro” ir „rojaus”.

Daugiau Daugiau
Laumės likimas liaudies kultūroje

Laumės likimas liaudies kultūroje

Dainius RAZAUSKAS

LAUMĖS LIKIMAS LIAUDIES KLTŪROJE

Pastaba prie straipsnių:
Laurinkienė N. Laumės likimas ir

Razauskas D. Liaudies kultūra II
Liaudies kultūra. – 1996. – Nr. 5. – P. 7-19

Vengdamas pernelyg išsiplėsti bei nukrypti per toli į šalį, straipsnyje „Liaudies kultūra” apėjau vieną įdomią ir šiaip jau gana reikšmingą su liaudies kultūra susijusią temą. Tačiau atsitiktinio sutapimo dėka – arba lemties valia – šalia atsidūrė Nijolės Laurinkienė straipsnis „Laumės likimas”, iš esmės nagrinėjantis tą pačią mano apeitąją temą. Belieka tad „sudurti galus”, t.y. atskleisti giluminius abiejuose straipsniuose gvildenamų dalykų ryšius ir šitaip išpildyti atsitiktinio sutapimo užuomina išreikštą lemties valią.
Perkūno pirtis

Minėtame savo straipsnyje mėginau parodyti, jog kultūra (lot. cultūra), kaip ir kultas (lot. cultus), tiek etimologiškai, tiek semantiškai (būtent kaip religinis „kultas” ar apeigos) syja su javų kūlimu kluone (lat. kuls ‘kluonas’ < kult ‘kulti’), jaujoje ar pirtyje. Savo ruožtu jam – kaip sėklos iš-valymui iš varpų bei pelų – simboliškai prilygsta žmonių perimasis pirtyje – kaip apsivalymas nuo nešvarumų, o dvasiniame ar, tarkim, „ezoteriniame” lygmeny – ir žmogaus sielos išsivadavimas – kaip jos nuskaistinimas, t.y. ap(si)valymas nuo „žemiškumo” apnašų (plg. čia ir skaistyklos įvaizdį). Kad pirtis senovėje kartu buvo ir šventykla, straipsnyje cituoti autoriai nepalieka jokių abejonių. Negana to, bendrašakniais su liet. pirtis bei perti prūsų kalbos žodžiais pirtin (vns. gal.) beiperoni vadinta net ir krikščionių bažnyčia, jau nė nekalbant apie veiksmažodžio krikštyti reikšmę ‘3. mušti, perti kailį’ (LKŽ VI500) bei apskritai šventinti reikšmę ‘8. mušti, perti, pliekti’ (LKŽ XV 507) ir pan. Tačiau straipsnyje liko neužsiminta apie tai, kas gi, t.y. koks „mitinis personažas”, taip sakant, yra tasai „pirties krikštytojas” ar „šventintojas”.

Kaip tik čia prisimintinas Perkūnas. Mat, kaip pažymi Perkūno vardo etimologijai skirtame savo straipsnyje Nijolė Laurinkienė, jau „E. Fraenkelis teigia, kad žodžio perkūnas etimologija galėtų būti siejama su perti ‘mušti’. Panašios nuomonės laikosi M. Vasmeris apie rusų Perun kilmę. /…/ P Skardžius mano, kad Perkūnas veikiausiai yra sudarytas su priesaga -ūna- iš išplėstinės šaknies *perk- ir iš pradžios reiškęs ‘mušėją, griaudėją'”, būtent perėją, pėriką. Iš tikrųjų „visa Perkūno veiklos esmė, jo funkcija nusakoma žodžiais mušti, perti, trenkti ir pan. /…/Visi čia suminėti Perkūno veiksmus apibūdinantys sinoniminiai veiksmažodžiai /…/ atskleidžia jį kaip periantįjį /…/. Tad žodžiu pert/ ir jo sinonimais nusakoma Perkūno veikla” (I; 16,17). Čia pat autorė atkreipia dėmesį į LKŽ duodamus tokią Perkūno vardo etimologiją patvirtinančius pavyzdžius, tarp jų į veiksmažodžio pert/’ reikšmę ‘4. trenkti (apie perkūną, žaibą)’ (LKŽ IX 858) bei į paties daiktavardžio perkūnas vartojimo pavyzdį „Perkūnas pėrė” (LKŽ IX 833). O tokiu atveju visai suprantama bus ir tai, kad Lietuvoje „audra su perkūnija kartais buvo vadinama p i r t i m i. Tai rodo, kad pirtis ir perkūnija su audra laikyti giminingais reiškiniais /…/. Perkūnas/…/buvo vyriausias pirtininkas ‘Dangaus pirtyje'” (3; 192). Taigi vargu ar begalima abejoti, jog būtent Perkūnas ir yra tasai „dangiškasis (pa)šventintojas”, vadovaujantis pirtyje („skaistykloje”) atliekamoms apsivalymo apeigoms.

Grįžtant prie perti sinonimo kulti, reikia turėti galvoje ir tai, kad pirties sinonimas yra lat. kuls ‘kluonas’, irtai, kad prūsų peroni ar pirjin ‘bažnyčia’, pasak mano straipsnyje cituoto V. Mažiulio, visų pirma reiškė būtent ‘kūlimą’ (žr. taip pat: 2; 40). Be to, Perkūno „vardas įvairiose kalbose buvo siejamas su didelio medžio, visų pirma, ąžuolo pavadinimu (pvz., lot. quercus<*perkuus), taip pat su žodžiais, žyminčiais akmenis arba uolas (pvz., het.pe-runaš ‘uola’). Dėl akmenų plg. ‘Perkūno kulkas’ latvių (bei lietuvių – D. R.) sakmėse” (2; 39). Plg. ir liet. Perkūno akmuo = Perkūno kulka ‘a) toks senoviškas akmeninis kirvis, b) kaukaspenis’ (LKŽ IX 834), taip pat perkūnijos akmenėlis bei perkūn k u I k ė (LKZ IX 835). Matome neabejotiną (Perkūno) „akmens” ir „kulkos” tapatumą. Perkūnkulkei skirtame savo straipsnyje Nijolė Laurinkienė net apibendrina, jog „Perkūno ginklo ir apskritai griaustinio samprata glaudžiai siejasi su akmenimis. /…/ Taigi nėra abejonės, kad Perkūno ginklas buvo akmeninis” (4; 23, 24). O kadangi tas ginklas šiuo atveju yra perkūnkulkė, t.y. Perkūno kulka, laikas atkreipti dėmesį ir į patį žodį kulka. Šis žodis šiaip jau vedamas iš vidurio vokiečių kalbos kūle ‘rutulys’ (5; 248), tačiau yra pagrindo jį sieti ir tiesiog su liet. kulti. Tokį pagrindą visų pirma suteikia liet. kūlis (kūlys) ‘akmuo’ (LKŽ VI 836), kurį V. Mažiulis kildina kaip tik iš kulti ir aiškina kaip „tai, kas kalantis, mušantis” (6; 301). Savo ruožtu dėmesio vertas ir liet. 3 kūlė ‘I. medinis įrankis kalti; tvoklė’ bei ‘6. storu galu lazda; kuoka, vėzdas’ (LKŽ VI 825), V. Mažiulio trumpai drūtai verčiamas vėlgi atitinkamu vokišku žodžiu Keule ‘vėzdas, lazda, kuoka’ ir kildinamas taip pat iš liet. kulti (6; 300). Juolab kad liet. / kūlė yra ne kas kita kaip ‘I. javų kūlimas; kūlimo metas, 2. kuliamieji javai; tam tikras kuliamų javų kiekis, vienas pirties uždžiovimas’ bei tiesiog ‘3. mušimas’ (LKŽ VI 824, 825). Galimybę liet. kulka sieti tiesiog su kulti patvirtina dargi liet. 4 kūlė ‘kulka’ (LKŽ VI 826). Kita vertus, liet. 3 kūlė, kaip matėme, yra m e d i n i s vėzdas ar kuoka-plg. liet. kuoka ir lat. koks („kuoks”) ‘medis’ (7; 413). Čia kaip tik sugrįžtame prie su Perkūnu siejamo „didelio medžio” ar „ąžuolo”. Dėl sąvokų „medis” ar „ąžuolas” ir „kuoka, vėzdas” sąsajų, be minėtų lat. koks ‘medis’ ir liet./kuo/ka, dar plg. rusų dub ‘ąžuolas’ ir dubina ‘kuoka, vėzdas’ (8; 547). O kuoka ar vėzdas, kaip žinia, – irgi vienas iš pagrindinių Griausmavaldžio įrankių. Taigi Perkūnas, be tiesioginio etimologinio savo vardo ryšio su peni, labai glaudžiai susijęs ir su veiksmažodžiu kulti bei jo vediniais. Užtat Perkūną galima būtų pavadinti ne tik „Pėriku”, bet ir „Kūliku”, taigi „kūlės”, o kartu ir „kultūros dievu”.

Kalbant apie vidinę arba dvasinę kultūrą, kurios esmė, pasak mano straipsnyje cituoto C. G. Jungo, – sąmoningumo, sąmonės ugdymas, atsižvelgtinas ir žaibo kaip dvasinio ar sąmonės nu-švitimo simbolis. Plg. šia prasme veiksmažodžio žiebti reikšmių ‘I. degti, kurti (ugnį, žiburį, šviesą)’ bei ‘2. kirsti, mušti’ (DLKŽ 963) santykį, iš kurio aiškėja Perkūno „mušimo”, t.y. pirties ar kūlės, dvasinė esmė. Taigi Perkūnas, kaip Dangiškasis Teisėjas ar net Baudėjas, mušdamas, t.y. perdamas ar kuldamas žmogų, jo sieloje „atskiria grūdus nuo pelų”, kitaip sakant, praskerdžia sielą apniaukusius debesis ir išvaduoja iš jų lyg iš slibino ar vilko pilvo dvasinę Saulę, vidinį šviesos šaltinį. Be įprastos, reikia turėti galvoje ir veiksmažodžio skersti reikšmę ‘4. plėšti lukštą’ (LKŽ XII 835), esmiškai „pašalinti apvalkalus”. Prisiminkime straipsnyje cituotą V. Toporovo tvirtinimą, jog „visos senovės Indijos religinių pažiūrų sistemos tiesiog išimtinį dėmesį skyrė ‘apvalkalų’ pašalinimo operacijoms, kuriomis žmoguje ir jo aplinkoje siekiama pašalinti viską, kas trukdo besąlygiškam žinojimui”. Įdomu, jog daugelyje mitologijų saulę praryjantis vilkas (9) lietuvių kalboje vadinamas tos pačios šaknies žodžiu, kaip ir apvalkalas, būtent veiksmažodžio vilkti šaknies; taip pat rusų kalboje volk ‘vilkas’ siejamas su voločj ‘vilkti’ (5; 37). Dar įdomiau, jog tos pačios šaknies žodis, pasirodo, yra rus. ob/ato ‘debesis’, kilęs iš *ob-volkb (10; 102, 105) = ap-valkas, kuris, beje, reiškia ir ‘2. grūdo žievė’ (LKŽ I 279). Plg. dar ir vok. Wol-ke ‘debesis’. Taigi Perkūnas praplėšia dangiškąją šviesą užstojusius „debesų apvalkalus” = „sielos-sėklos pelus” ir šitaip lemia žmogaus dvasinį nušvitimą. Įsidėmėtina, jog visi minėti žodžiai galiausiai kyla iš ide. šaknies *uel-, su kuria (ar bent jau jai homonimiška) savo ruožtu susijęs ir pagrindinio Perkūno priešininko velnio pavadinimas (2; 504, 506, 531). Tokioje atodairoje velnią galima laikyti tiesiog Saulę prarijusio vilko-debesies (11) arba sielą-sėklą suvysčiusio apvalkalo, lukšto, pelo personifikacija. Prisimintina ir straipsnyje paliesta „ap(si)-valymo” bei „nuo-valos” (placentos) sąsaja, mat veiksmažodis valyti, šiaip ar taip, irgi kyla iš tos pačios (ar bent jau homonimiškos) šaknies ide. *uel-. Užtat velnią persekiojančio, mušančio, baudžiančio Perkūno vaizdinys skirtingais lygiais ar atžvilgiais mena ir debesis praskrodžiantį žaibą, ir iš pelų iškulamą grūdą, ir pėrimąsi pirtyje, ir naujagimio „išlukštenimą” iš nuovalos, apskritai gimimą, ir – dvasine, vidine ar „ezoterine” prasme – sielos išsilaisvinimą, būtent Išsivadavimą, Nušvitimą ar Nubudimą. Pagaliau nukbausti (baud-) lietuvių kalboje yra vienos šaknies su budinti (5; 82). Taigi Perkūno bausmė – pirtis, kūlė – iš esmės yra ne kas kita kaip sąmonės žadinimas iš miego miglos ar’ debesies’, sanskritiškai megha(s), graikiškai omichlė -visi šie žodžiai irgi bendrašakniai (5; 50). Kiek anksčiau jau užsiminus apie „Perkūno kulką” kaukaspenį, atsižvelgtini šia proga ir tokie žo¬džiai kaip liet. kaukas ‘5. kaukaspenis’ bei ‘3. velnias’ (LKŽ V 420) ir prūsų cawx (< *kaukas) V e I n i a s’ (6; 148). Šiedu žodžiai savo ruožtu kyla iš „apvalkalą” menančios ide. šaknies *keu~, arba *kū-, ‘dengti(s) lenkiančiai’ arba ‘lenkti(s) dengiančiai’, iš kurios dar radosi liet. kaukė, kaukolė, taip pat kiaukutas ir kt. (6; 150). Velnią (kauką) mušančio, periančio, kulančio Perkūno archetipui tad galima priskirti ir kaukės nuplėšimo, t.y. „demaskavimo” įvaizdį pačia plačiausia prasme. Be to, kaukolę laikant kiaukutu, lukštu, smegenys savo ruožtu prilygtų, tarkim, riešuto branduoliui (jos net išvaizda panašios į „graikišką riešutą”!) arba grūdui. Kadangi būtent smegenys yra kūniškasis sąmonės pamatas, „sąmonės vieta” žmogaus kūne, tai čia vėl nesunku įžvelgti tą pačią sielos ir jos apvalkalo simboliką (plg. šia prasme tokį induistinį Išsivadavimo įvaizdį kaip „išėjimas pro momenėlį”, t.y. pro kaukolės angą viršugalvyje – skr. brahmarandhra-‘Brahmano anga’). Reikia pridurti, jog tos pat šaknies yra ir liet. kiautas ‘I. kevalas, lukštas, 2. grūdą, sėklą dengiantis lukštas, 3. minkštakūnių gyvių kiaukutas; kriauklė, 4. galvos kiaušas’ (LKŽ V 717), o kartu, kaip kad jau minėjau savo straipsnyje, ir liet. kūnas (5; 145, 195) -tą patį semantinį santykį, pavyzdžiui, liudija ir rus. plotj ‘kūnas’ bei liet. plufa(10; 286). Pasitelkiant lietuvių kalbos giluminius sąskambius, galima tad būtų tarti, jog pirtyje Per-kūnas peria kūną. Šia prasme Perkūno periamas, kulamas velnias (kaukas) tiesiog mena žmogaus dvasios pastangas išsilaisvinti iš kūniškumo gniaužtų, iš materializmo priespaudos ir „antrąsyk gimti” – „iš motinos materijos” į dvasinę tikrovę, dvasiniam gyvenimui. Šiam šventam siekiui ir atstovauja Perkūno pirtyje atliekamas pašventinimas ar iniciacija – Perkūno „kultas” arba „kultūra” par excellence.
Laumės liaudis

Laikas pastebėti, jog ir laumės spenys yra tas pats ‘kaukaspenis’, kaip ir laumės papas, laumės pirštas bei pan. (LKŽ VII 190). Taigi iš tiesų galima kalbėti apie tam tikrą laumės ir kauko (velnio) mitinį tapatumą, priklausymą tai pačiai mitinei sričiai. Kaip tik apie tai išsamiai ir kalbama minėtame Nijolės Laurinkienės straipsnyje „Laumės likimas”. „Šiame straipsnyje į laumę /…/ pažvelgta kaip į mito apie griaustinio dievą (laikomo pagrindiniu indoeuropiečių mitu) heroję”. Kitaip sakant, rekonstruojamas lietuviškas (baltiškas) „pagrindinio mito” variantas, kuriame Perkūnas savo žmoną Laumę už neištikimybę (ryšį su žmogumi arba velniu) nutremia žemėn ir toliau bausdamas persekioja – muša, kula, peria. Autorės žodžiais, „Perkūnas tranko, muša laumes, tą patvirtina ir ši sakmės nuotrupa: ‘Laumės naktimis ateina linų minti p i r t y s n a. Dabar laumių nėra, ba jas grausmas išmušė'”. Kita vertus, laumė ir pati „skalbia, daužo kultuve rūbus”. Pavyzdžiui, laumės galva reiškia tiesiog ‘kultuvės atgarsis’ (LKŽ VII 190). Šiaip ar taip, laumės nedviprasmiškai susijusios su pėrimu bei kūlimu. Be to, „dažnai jos renkasi jaujose, pirtyse, t.y. pastatuose, kurie yra ne gyvenamasis būstas, ir ten vyksta keisti, paslaptingi dalyką i”, regis, kaip tik menantys „misteriją”, pašventinimo apeigas, iniciaciją, krikštą.

Čia reikia turėti galvoje maniškiame straipsnyje trumpai aptartą iniciacijos kaip antrojo gimimo įvaizdį. Savo ruožtu „turime žinių, kad žiloje senovėje lietuvės moterys gimdydavo pirtyse./…/ Pirtyse g i m d y d a v o ir latvės” (12; 51). O laumė, be visa ko, yra ‘4. senųjų prūsų gimimo deivė’ (LKŽ VII 190).

Pasak Nijolės Laurinkienės, iš tikrųjų „laumės, gyvenančios žemėje, vaizduojamos kaip turinčios vaikų”. Be to, ne tik pati Perkūno mušama laumė, bet dažnai ir „laumės vaikai vaizduojami skriaudžiami, kenčiantys. Tasai vaikų baudėjas/…/ galėjo būti laumės vyras Perkūnas”. O kadangi „buvo tikima, jog laumės turėjo galios žmones stipriau u ž m i g d y t i” (13; 24), čia vėl galime įžvelgti bausmės kaip budinimo dvasinę (ezoterinę, mistinę) prasmę. Gal verta čia turėti galvoje ir lietuvių kalbos žodžių gim-ti bei mig-ti šaknų priebalsių simetriją, atskiru atveju galbūt liudijančių, jog išties „gimti reiškia migti dvasiniam gyvenimui” (14; 81) ir apskritai, jog „siela, apsivilkdama žemiškuoju būties rūbu- kūnu, įminga. Ją reikia žadinti” (14; 73). Šis „žadinimas dvasiniam gyvenimui” ir yra iniciacija, o „nubudimas dvasiniam gyvenimui” savo ruožtu – „antrasis gimimas”.

Šiaip jau tokios „budistinės” sąsajos savaime itin įdomios. Juolab kad kartais lietuvių „laumė yra vadinama Mara vardu” (13; 28), o budistų skr. Mara, kaip žinia, yra Gautamo Budo pagrindinio gundytojo bei „migdytojo” vardas – vardas niekatrosios giminės, todėl juo vadinama mitinė būtybė gali būti ir moteriškos lyties. Gal būtų net galima kalbėti apie pagrindinį budizmo archetipą – nubudimą iš „pasaulio sapno” – kaip to paties indoeuropiečių „pagrindinio mito” atmainą, tačiau tokios galimybės šįsyk smulkiau nenagrinėsime. Beje, laumė dar „yra vadinama Marė” (13; 28), o vardas Marė yra vienas iš būdingų Marijos vardo lietuviškų trumpinimų (15; 263). Taigi įmanomos sąsajos ir su pagrindiniu krikščioniškuoju – Kristaus kaip Dievo Sūnaus, gimusio iš žemės moters, – archetipu, kuris šiaip jau tiesiog nepriekaištingai įsitenka „pagrindinio mito” rėmuose: Dievas siunčia („išvaro”) savo sūnų žemėn, kur jį baudžia mirtimi (t.y. gimimo kaip miego priešybe), tačiau miręs Dievo sūnus prisikelia naujam gyvenimui, „naujoje kokybėje”, taip sakant, ir sugrįžta pas Tėvą, t.y. į pirmapradę dvasinę būtį. Kažkas panašaus nutinka ir Dzeuso (= Dievo) sūnui Dionisui, atstovaujančiam indoeuropiečių „pagrindiniam mitui” kaip vienas ryškiausių jo pavyzdžių.

Šiuo atveju ypatingo dėmesio vertas maniškiame straipsnyje minėtas Dioniso epitetas gr. Dionysos eleuthereys, t.y. ‘laisvasis’ arba ‘išsilaisvinęs’ Dionisas. Šis Dioniso epitetas, kaip ir graikų kalbos daiktavardis eleutheria ‘laisvė’ bei helenizmo epochoje su Dionisu tapatinto (16; 94) senovės lotynų dievo Liber vardas kartu su bendriniu daiktavardžiu libertas ‘laisvė’, yra lietuvių kalbos žodžio liaudis (t.p. lat. jaudis, pr. ludis, rus. liūdi, vok. Leute, burgundų leudis ir kt.), menančio indoeuropiečių laisvo žmogaus institutą, etimologinis atitikmuo. Tai mums jau žinoma. Žinoma ir tai, kad visi šie žodžiai remiasi indoeuropietiška šaknimi *leudh-, kurios pirminė reikšmė buvo ‘augti’ (plg. gotų liudan ‘augti’ bei kt.). Todėl atkreiptinas dėmesys į Nijolės Laurinkienės perpasakotą sakmę, kurioje laumei „gimė labai gražus vaikelis /…/, toks gražus ir protingas, kad visus stebino savo sumanumu. Be to, jis labai greit a u g o, ne dienomis, o valandomis”. Beje, ir pabrėžiamas naujagimio ypatingas protas, sumanumas šiaip jau yra vienas iš būdingų „kultūrinio herojaus”, „Išvaduotojo” ar „Dievo Sūnaus” gimimo požymių įvairiose tradicijose. Vidine ar „ezoterine” prasme „Dievo Sūnus” gimsta žmoguje, krikšto metu (gyvavo pažiūra, jog ir Jėzus Dievo Sūnumi tapo tik jo krikšto Jordano upėje metu, kai jam ant galvos nutūpė Šventosios Dvasios balandis – beje, regis, kaip tik su Perkūnu susijęs paukštis lietuvių tradicijoje). Tai ir yra žmogaus dvasinis, „antrasis gimimas”, kuris įgalina jį laisvei ir padaro iš tikrųjų laisvu žmogumi, t.y. „liaudimi”, „liaudžiu” ar „liūdžiu”. Žodžio liaudis sąsajose su liūdėti tokiu atveju kaip tik atsispindėtų dvasią žadinanti „Perkūno bausmė”. Pagaliau visas šias pastabas vainikuoja tai, kad kalbininkų „laumė lyginta su gr. Eleutheros (= romėnų vegetacijos dievui Liber /…/) ir su gimimo deive Eleuthyia /…/), kurių vardai vedami iš ide. *leudh- ‘augti (didyn, aukštyn)’, iš kurios taip pat kilęs lat. jaudis (bei liet. liaudis – D. R.). Ide. *loudh-mė/ma > balt. *laumė, *lauma” (7; 509). Vadinasi, laumė yra ne kas kita kaip mitinė „laisvo žmogaus” ar „laisvų žmonių” – t.y. liaudies – gimdytoja, augintoja arba, apibendrinus, tiesiog „laisvės motina”. (Čia, beje, savaime peršasi ir „Laisvės statulų”, pavyzdžiui, Kaune bei Rygoje atitinkama interpretacija. Taip pat gal prisimintina ir gana įtartina Teodoro Narbuto minima Lietuvos laisvės deivė Liethua, kurios vardas, jeigu jį būtų galima ištaisyti į *Liaudva ar juolab *Liauda, skambėtų visai įtikinamai, tačiau apie tai šįsyk nekalbėsime.)

Šiaip ar taip, pagrįstai galima kalbėti apie „pagrindinio mito” lietuviškojo (baltiškojo) varianto rekonstrukciją net ir kalbos lygyje, kartu rekonstruojant ir lotynų Lyberiui, trakų-graikų Dionisui bei pan. artimą hipotetinę lietuvių (baltų) mitinę būtybę *Liaudį, Perkūno ir Laumės sūnų, Perkūno baudžiamą (t.y. budinamą), kenčiantį ir galiausiai išsilaisvinantį, Išsivaduojantį (Nubundantį). Gal verta šia proga nebežinomos reikšmės žodį liauda ‘?’, pvz., „Eik tu, Mauda!” (LKŽ VII 390) palyginti su (tos pat kilmės) žodžiais lauma (LKŽ VI1189) = laumas ‘nerangus, nevykęs žmogus’, pvz., „Eik tu, laumai, greičiau dirbti!” (LKŽ VII 190), o kartu ir su mažybiniais laumytis (LKŽ VI1191) = laumukas’\ laumės vaikas’ (LKŽ VII 192). Būdinga tokiam mitiniam veikėjui ir „nevykėlio”, neišsitenkančiojo „normalaus žmogaus” rėmuose, keistuolio, trenktojo padėtis.

Apibendrinant galima tvirtinti, jog „pagrindinį mitą” įvairiais atžvilgiais atspindi ir pats žmogaus gimimas ar pribuvimas (plg. juolab tokį didžiai „perkūnišką” įvaizdį kaip Cezario pjūvis), taip pat naujagimio išsilupimas iš nuovalų, ir apsivalymas periantis pirtyje, ir dvasinis Nušvitimas bei galiausiai Išsivadavimas, ir, žinoma, grūdų kūlimas iš varpų bei pelų – bendru atveju, būtent „liaudies kultūra”.

R S. Išties nuostabu, kad lemties valia šis pirmykštis, archajiškas, žmogaus dvasiniam gyvenimui lemiamas liaudies kultūros archetipas rekonstruojamas, t.y. atstatomas, „prikeliamas iš mirusiųjų” kaip tik „Liaudies kultūroje” – nelyginant tikroje „kultūrinėje pirtyje”, – t.y. kaip tik savo vietoje.

IŠNAŠOS:

1. Laurinkienė N. Perkūno etimologija // Liaudies kūryba IV. -V, 1996. Panašiai, t.y. veiksmažodžio perti pagrindu, Perkūno vardą aiškina ir latvių kalbos etimologinio žodyno autorius Konstantinas Karulis (2; 39).
2. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnlca, T. 2. – RTga, 1992.
3. Daunys S. Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai // Dangaus ir žemės simboliai. -V, 1995.
4. Laurinkienė N. Perkūnkulkė-griaustinio dievo ženklas// Liaudies kultūra. – 1996. – Nr. 1.
5. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. -V, 1990.
6. Mažiulis A. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, T. 2. -V, 1993.
7. Karulis K. Latviešu etimologijas vardnlca, T. 1. – RTga, 1992.
8. Fasmer M. Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka, T. I. -Moskva, 1986. – Rusų kalba.
9. Pavyzdžiui, „Šiaurės Lietuvoje sakoma, kad Saulę praryjąs vilkas”: Dundulienė R Lietuvių liaudies kosmologija. -V, 1988, R 45.
10. Fasmer M. Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka, T. 3. – Moskva, 1987. – Rusų kalba.
11. Šiaip ar taip, Perkūnui įveikus velnią, lyja. Tai liudija ir lietuvių tautosaka, ir V. Ivanovo bei V. Toporovo rekonstruotas vadinamasis indoeuropiečių pagrindinis mitas: Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. – V, 1987.-R 134, 135.
12. Dundulienė R Pagonybė Lietuvoje. -V, 1989.
13. Bagdanavičius V. Laumės. Jų religija ir kultūra. – Chicago, 1982.
14. Patackas A., Zarskus A. Gimties virsmas. -V, 1990.
15. Kuzavinis K., Savukynas B. Lietuvių vardų kilmės žodynas.-V., 1987.
16. Antikos mitologijos žodynas. – Kaunas, 1996.

The destiny of Laumė in folk culture

Dainius RAZAUSKAS

Owing to Nijolė Laurinkienė’s article entitled „The destiny of Laumė”, the author renevvs and extends some more of his ideas from his article in „Folk culture” (1996, No. 5).
lt is shown that culture as „thrashing” (lith. kūlimas, pėrimas) belongs to the semantic field of the socalled main myth about Perkūnas (the Thunder God). Even etymologically „Perkūnas” is regarded as a thrasher (lith. pėrikas).

The attention is paid to the word liaudis (Engi. folk) vvhich has close relationship with the word laumė (vvhitch), the latter being the name of Perkūnas’ wife. Above all, from certain indications the possibility to reconstruct the hypothetical Lithuanian (Baltic) mythic personage Liaudis (Liauda) as the son of Perkūnas and Laumė who was equal to Latin Lyber and Greek Dionysus Eleutereus may be noticed. In such a way the notion of liaudies kultūra (folk culture) discloses itself as a version of the „main myth”, i.e. the thrashing of Liaudis (giving the respective meaning to the Journal having the šame name).

 

 

Daugiau Daugiau
Šventasis gintaras

Šventasis gintaras

Dainius RAZAUSKAS

ŠVENTASIS GINTARAS
Gintarui Beresnevičiui

„A. Varnas, tiriantis gintaro atsiradimą Lietuvoje vėlesniais laikais, rašo: ‘Galutinai nenustatyti ir IX-XIII a. Lietuvoje buvę gintaro apdirbimo centrai. Kol kas apie tai galima spręsti tik iš randam ų gintarinių dirbinių paplitimo. Daugiausia jų aptinkama pajūrio Lietuvoje. Ypač išsiskiria dabartiniai Kretingos bei Šilutės rajonai ir Palangos miestas. Be abejo, šiose vietose ir reikia ieškoti gintaro apdirbimo centrų, nes jau nuo seno čia gausu gintaro žaliavos, čia susidarė ir senos gintaro apdirbimo tradicijos’.”1 Apie šias senas tradicijas – tik ne apdirbimo, o galimos simbolikos bei apskritai vietos senajame pasaulėvaizdyje – ir pakalbėkime.

Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. Ne naujiena, jog Lietuvos „gintaras buvo vartojamas ne tik savo poreikiams, bet ir gabenamas į kitas šalis”2. Ir baltų „vakarų arealo gyventojai ne tik rinko, apdirbinėju gintarą, bet ir prekiavo juo. <…> Kalbėdamas apie baltų prekybinius santykius su kitais kraštais mūsų eros pradžioje, Mykolas Michelbertas teigia, kad ‘plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro’. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos iškyšulį, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias'”3. Užtat „I ir II a. net 5 autoriai – Strabonas, Melą, Pomponijus, Plinijus Vyresnysis, Tacitas ir Ptolemėjas – mini Baltijos jūrą ir gintarą”4. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. Jau „apie 300 m.pr.m.e. Vidurio Europoje iki Silezijos įsigalėję keltai darė palankią įtaką gintaro prekybai klestėti”, kuri itin suklestėjo „Alpių kraštuose 750-450 m.pr.m.e. iškilus Halštato kultūrai”5. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, datuotina 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”6. „XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio pilkapiuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <…> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Intensyvi prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.”7 Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo neolito ir ypač žalvario epochoje jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”8. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų, o tai mums netrukus leis išgirsti, galimas daiktas, tos pačios senosios „gintaro tradicijos” atbalsį viename visai egzotiškame, tačiau iš tos pačios indoeuropiečių dvasinės kultūros kilusiame mokyme. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?

Daugiau Daugiau
Vėjo dienos

Vėjo dienos

Dainius Razauskas

Vėjo dienos

Baltų vėjo dievas pirmąsyk aprašytas XVI a. pradžioje vadinamojoje „Sūduvių knygelėje”, kur jis vadinamas Bardaičiu (Bardoayts) ir prilyginamas angelui:

„Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus, kurie dėl jo pykčio paskęstą [variantas: ten jis, kai supyksta, pučia vėjus, ir išvaiko žuvis]. Ir tikrieji prūsai, ir sūduviai, ir tie, kurie eina su jais žvejoti, visi jį vadina dievu Bardaičiu, dievina ir jam aukoja. Taigi jie verda žuvį ir padeda ją kluonuose ant švaraus pėdo arba šiaudų, valgo ir geria iš kaušelių arba iš mažų gilių dubenėlių. Čia stovi jų zegnotas, arba Viršaitis, ir praneša apie vėjus ir sako, kur jie turį žvejoti ir kokią dieną”.

To pat XVI a. pabaigoje Lukas Davidas „Prūsijos kronikoje” perpasakoja „Sūduvių knygelę”, šį tą patikslindamas ir nuo savęs pridėdamas kai kurias „žinias, surinktas iš ano meto gyvenimo”. Bardaitį jau vadindamas Gardaičiu ir vėlgi prilygindamas angelui, jis pasakoja:

„Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju vandenis, laivus ir visa kita. Kai jis supyksta, tai savo stipriu alsavimu apverčia laivus, kad jie nuskęstų, arba nuvaro juos į tokias nepatogias vietas, kad jiems ten tenka patirti nelaimę arba jie visiškai sugenda. Taip pat jis valdo žuvis jūroje ir viską, kas gyvena vandenyje. Todėl jį garbina gyvenantys prie jūros ar tie, kurie manosi iš jūros, tokie kaip gintaro rinkėjai, eršketų, menkių ar kitų žuvų žvejai ir kiti į juos panašūs”

Daugiau Daugiau
Sustabarėjusi sąmonė: „Dvasinės stabmendystės” samprata

Sustabarėjusi sąmonė: „Dvasinės stabmendystės” samprata

Dainius RAZAUSKAS

SUSTABARĖJUSI SĄMONĖ: „DVASINĖS STABMELDYSTĖS” SAMPRATA

(sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis)

Esminiai žodžiai: stabas, stabmeldystė, sąmonės sustabarėjimas, sąstingis, ideologija, sklerozė

Straipsnio objektas – gelminė žodžio stabas semantika, kurią atskleidžia jo kilmė bei etimologinės sąsajos. Tikslas – parodyti, kad sustingimo reikšmė, nuo seno būdinga šaknies stab- žodžiams, turi ir psichinių, dvasinių atprasmių. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis. Išvados: psichiniai ir dvasiniai žodžio stabas atprasmiai, tiesiogiai susiję su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, į kai kuriuos religinius simbolius leidžia pažvelgti kaip į atitinkamos (pasąmoninės) dvasinės būklės simptomus.

Kadangi žodžiais reiškiasi žmogaus psichika, o šią sudaro sąmonė ir pasąmonė, tai nieko nuostabaus, kad ir žodžio prasmė turi du atitinkamus lygmenis – sąmoningąjį ir pasąmoningąjį, arba nesąmoningąjį. Sąmoningasis žodžio prasmės lygmuo – tai kasdienė, visiems suprantama, sutartinė jo reikšmė, kurią galime perteikti įvairių kalbų atitinkamais žodžiais, paprastai pasakydami tą patį, ką ir norėjome pasakyti. Kita vertus, skirtingų kalbų žodžiai, perteikiantys tą pačią sutartinę reikšmę ar sąvoką, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavidalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, ir giminiškų žodžių aplinka. Kitaip sakant, toji senesnė, primiršta, užnugarin pasitraukusi žodžio reikšmė, į kurią kaip į pagrindą remiasi šiuolaikinė sąvoka, skirtingose kalbose gali būti visiškai kita, kartu nejučia suteikdama ir pačiai žodžiu reiškiamai sąvokai kiek kitą atspalvį ar net turinį.

Tos senesnės, primirštos, užnugarin pasitraukusios žodžių reikšmės ir sudaro pasąmoninį jų lygmenį, kuris sąmoningoje mūsų kalboje neatsispindi, tačiau patyliukais, galimas daiktas, yra suvokiamas pasąmonės. Taigi nors sąmoningai galime skirtingomis kalbomis pasakyti du visiškai vienodus ir lygiaverčius žodžius, pasąmonei jie gali reikšti kiek ką kita. Taip kiekviena kalba slepia savy atitinkamą neištartą pasaulėžiūrą, ta kalba kalbančios tautos pasąmoningą pasaulėžiūrą, kurią galima užčiuopti ir iškelti sąmonės švieson pasekant kai kurių mazginių žodžių kilmę, raidą bei artimiausią giminišką aplinką. Šia prasme tad etimologija liaujasi buvusi vien speciali lingvistikos mokslo šaka, bet tampa reikšmingu archajinės pasaulėžiūros pažinimo veiksmu, semiotiniu įrankiu, padedančiu suvokti, kaip skirtingose tautose radosi atitinkamos sąvokos ir kokį „slaptą” turinį jos iki šiol mena.

Daugiau Daugiau