LHPA

Gal ne man pirmam kilo įtarimas, kad lietuvių kalbos žodis kiškis iš tikrųjų yra ne daiktavardis, o veiksmažodis. Iš esmės tai tiesiog akivaizdu, jei ne pastarųjų laikų įprotis vartoti jį kaip daiktavardį. Savo forma kiškis – tai sangrąžinio veiksmažodžio kištis vienaskaitos liepiamoji nuosaka ir pagal prasmę jis yra artimas ar net tapatus priešdėliuotajai formai susikišk. Taigi įdomu būtų pasiaiškinti, kaip veiksmažodis kiškis tapo daiktavardžiu – gyvūno zuikio pavadinimu.

Žinoma, apie tikrąsias šio žodžio reikšmės ir gramatinės kategorijos pakitimo aplinkybes galima tik spėlioti, bet pačią tokio pakitimo logiką ir situaciją, kada jis galėjo įvykti, įsivaizduoti įmanoma. Hipotetiškai ši situacija galėtų atrodyti maždaug taip.

Eina vilkas (galimi variantai: meška, lapė) mišku ir pamato zuikį.

– O tu kas toks? – klausia ir čia pat priduria: – Tuoj aš tave…

– Kiškis! (T. y. susikišk, nepagausi!) – atrėžia kiškis ir pasprunka.

Vilkas, negalėdamas patikėti tokiu ilgaausio įžūlumu, palaiko atsakymą prisistatymu. Panašioms situacijoms kartojantis, žodis kiškis girioje ilgainiui imamas suvokti kaip zuikio sinonimas, kaip šio gyvūno pavadinimas. Taigi šis žodis būtų savotiško senųjų girių slengo lietuvių kalboje reliktas.

Tačiau jei taip, tai kyla pagrįstas klausimas, ar tik ne atitinkamu būdu bus atsiradęs ir kitas įprastas šio gyvūno lietuviškas pavadinimas zuikis. Šiaip jau šį žodį irgi lengva suprasti ne kaip daiktavardį, o kaip atitinkamos formos – liepiamosios nuosakos vienaskaitos sangrąžinį veiksmažodį, reikšme prilygstantį priešdėliuotajai formai užsizuik. Jos atsiradimui paaiškinti ir vėl tinka ta pati mūsų ką tik sumodeliuota situacija.

Daugiau Daugiau

Straipsnio objektas – užuominos apie reinkarnaciją lietuvių (baltų) mitologiniuose šaltiniuose įvairių kitų senųjų pasaulio tradicijų kontekste, o kartu pati reinkarnacijos idėja ir jos santykis su krikščioniškaisiais skaistyklos bei vienkartinio, galutinio Išganymo vaizdiniais. Tikslas – parodyti reinkarnacijos idėją esant universalią, archetipinę ir tiesiog išplaukiant iš visuotinių gamtos bei žmogaus būties ciklų simbolikos, taip pat, svarbiausia, iš esmės neprieštaraujant ne mažiau archajiškiems bei universaliems vaizdiniams apie vienkartini, galutini Išsivadavimą. Lyginant [vairių šaltinių duomenis, žinoma, remtasi lyginamuoju metodu. Išvada – tai siūlomas reinkarnacijos ir vienkartinio, galutinio Išsivadavimo alternatyvos sprendimas, pastarąjį suvokiant būtent kaip išsivadavimą iš reinkarnacijos ciklų, struktūriškai prilygstančių tarpiniam skaistyklos lygmeniui tarp „pragaro” ir „rojaus”.

Daugiau Daugiau

Vengdamas pernelyg išsiplėsti bei nukrypti per toli į šalį, straipsnyje „Liaudies kultūra” apėjau vieną įdomią ir šiaip jau gana reikšmingą su liaudies kultūra susijusią temą. Tačiau atsitiktinio sutapimo dėka – arba lemties valia – šalia atsidūrė Nijolės Laurinkienė straipsnis „Laumės likimas”, iš esmės nagrinėjantis tą pačią mano apeitąją temą. Belieka tad „sudurti galus”, t.y. atskleisti giluminius abiejuose straipsniuose gvildenamų dalykų ryšius ir šitaip išpildyti atsitiktinio sutapimo užuomina išreikštą lemties valią.
Perkūno pirtis

Minėtame savo straipsnyje mėginau parodyti, jog kultūra (lot. cultūra), kaip ir kultas (lot. cultus), tiek etimologiškai, tiek semantiškai (būtent kaip religinis „kultas” ar apeigos) syja su javų kūlimu kluone (lat. kuls ‘kluonas’ < kult 'kulti'), jaujoje ar pirtyje. Savo ruožtu jam - kaip sėklos iš-valymui iš varpų bei pelų - simboliškai prilygsta žmonių perimasis pirtyje - kaip apsivalymas nuo nešvarumų, o dvasiniame ar, tarkim, „ezoteriniame" lygmeny - ir žmogaus sielos išsivadavimas - kaip jos nuskaistinimas, t.y. ap(si)valymas nuo „žemiškumo" apnašų (plg. čia ir skaistyklos įvaizdį). Kad pirtis senovėje kartu buvo ir šventykla, straipsnyje cituoti autoriai nepalieka jokių abejonių. Negana to, bendrašakniais su liet. pirtis bei perti prūsų kalbos žodžiais pirtin (vns. gal.) beiperoni vadinta net ir krikščionių bažnyčia, jau nė nekalbant apie veiksmažodžio krikštyti reikšmę '3. mušti, perti kailį' (LKŽ VI500) bei apskritai šventinti reikšmę '8. mušti, perti, pliekti' (LKŽ XV 507) ir pan. Tačiau straipsnyje liko neužsiminta apie tai, kas gi, t.y. koks „mitinis personažas", taip sakant, yra tasai „pirties krikštytojas" ar „šventintojas".

Daugiau Daugiau

„A. Varnas, tiriantis gintaro atsiradimą Lietuvoje vėlesniais laikais, rašo: ‘Galutinai nenustatyti ir IX-XIII a. Lietuvoje buvę gintaro apdirbimo centrai. Kol kas apie tai galima spręsti tik iš randam ų gintarinių dirbinių paplitimo. Daugiausia jų aptinkama pajūrio Lietuvoje. Ypač išsiskiria dabartiniai Kretingos bei Šilutės rajonai ir Palangos miestas. Be abejo, šiose vietose ir reikia ieškoti gintaro apdirbimo centrų, nes jau nuo seno čia gausu gintaro žaliavos, čia susidarė ir senos gintaro apdirbimo tradicijos’.”1 Apie šias senas tradicijas – tik ne apdirbimo, o galimos simbolikos bei apskritai vietos senajame pasaulėvaizdyje – ir pakalbėkime.

Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. Ne naujiena, jog Lietuvos „gintaras buvo vartojamas ne tik savo poreikiams, bet ir gabenamas į kitas šalis”2. Ir baltų „vakarų arealo gyventojai ne tik rinko, apdirbinėju gintarą, bet ir prekiavo juo. <...> Kalbėdamas apie baltų prekybinius santykius su kitais kraštais mūsų eros pradžioje, Mykolas Michelbertas teigia, kad ‘plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro’. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos iškyšulį, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias'”3. Užtat „I ir II a. net 5 autoriai – Strabonas, Melą, Pomponijus, Plinijus Vyresnysis, Tacitas ir Ptolemėjas – mini Baltijos jūrą ir gintarą”4. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. Jau „apie 300 m.pr.m.e. Vidurio Europoje iki Silezijos įsigalėję keltai darė palankią įtaką gintaro prekybai klestėti”, kuri itin suklestėjo „Alpių kraštuose 750-450 m.pr.m.e. iškilus Halštato kultūrai”5. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, datuotina 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”6. „XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio formos, skirstikliai su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti. Tokios pat formos gintaro karolių rasta Vyslos žemupio pilkapiuose, Kuršių nerijoje ir kitur Baltijos pajūryje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <...> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Intensyvi prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.”7 Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo neolito ir ypač žalvario epochoje jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”8. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų, o tai mums netrukus leis išgirsti, galimas daiktas, tos pačios senosios „gintaro tradicijos” atbalsį viename visai egzotiškame, tačiau iš tos pačios indoeuropiečių dvasinės kultūros kilusiame mokyme. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?

Daugiau Daugiau

Baltų vėjo dievas pirmąsyk aprašytas XVI a. pradžioje vadinamojoje „Sūduvių knygelėje”, kur jis vadinamas Bardaičiu (Bardoayts) ir prilyginamas angelui:

„Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus, kurie dėl jo pykčio paskęstą [variantas: ten jis, kai supyksta, pučia vėjus, ir išvaiko žuvis]. Ir tikrieji prūsai, ir sūduviai, ir tie, kurie eina su jais žvejoti, visi jį vadina dievu Bardaičiu, dievina ir jam aukoja. Taigi jie verda žuvį ir padeda ją kluonuose ant švaraus pėdo arba šiaudų, valgo ir geria iš kaušelių arba iš mažų gilių dubenėlių. Čia stovi jų zegnotas, arba Viršaitis, ir praneša apie vėjus ir sako, kur jie turį žvejoti ir kokią dieną”.

To pat XVI a. pabaigoje Lukas Davidas „Prūsijos kronikoje” perpasakoja „Sūduvių knygelę”, šį tą patikslindamas ir nuo savęs pridėdamas kai kurias „žinias, surinktas iš ano meto gyvenimo”. Bardaitį jau vadindamas Gardaičiu ir vėlgi prilygindamas angelui, jis pasakoja:

„Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju vandenis, laivus ir visa kita. Kai jis supyksta, tai savo stipriu alsavimu apverčia laivus, kad jie nuskęstų, arba nuvaro juos į tokias nepatogias vietas, kad jiems ten tenka patirti nelaimę arba jie visiškai sugenda. Taip pat jis valdo žuvis jūroje ir viską, kas gyvena vandenyje. Todėl jį garbina gyvenantys prie jūros ar tie, kurie manosi iš jūros, tokie kaip gintaro rinkėjai, eršketų, menkių ar kitų žuvų žvejai ir kiti į juos panašūs”

Daugiau Daugiau

(sekant lietuvių žodžio stabas vidinėmis sąsajomis)

Esminiai žodžiai: stabas, stabmeldystė, sąmonės sustabarėjimas, sąstingis, ideologija, sklerozė

Straipsnio objektas – gelminė žodžio stabas semantika, kurią atskleidžia jo kilmė bei etimologinės sąsajos. Tikslas – parodyti, kad sustingimo reikšmė, nuo seno būdinga šaknies stab- žodžiams, turi ir psichinių, dvasinių atprasmių. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis. Išvados: psichiniai ir dvasiniai žodžio stabas atprasmiai, tiesiogiai susiję su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, į kai kuriuos religinius simbolius leidžia pažvelgti kaip į atitinkamos (pasąmoninės) dvasinės būklės simptomus.

Kadangi žodžiais reiškiasi žmogaus psichika, o šią sudaro sąmonė ir pasąmonė, tai nieko nuostabaus, kad ir žodžio prasmė turi du atitinkamus lygmenis – sąmoningąjį ir pasąmoningąjį, arba nesąmoningąjį. Sąmoningasis žodžio prasmės lygmuo – tai kasdienė, visiems suprantama, sutartinė jo reikšmė, kurią galime perteikti įvairių kalbų atitinkamais žodžiais, paprastai pasakydami tą patį, ką ir norėjome pasakyti. Kita vertus, skirtingų kalbų žodžiai, perteikiantys tą pačią sutartinę reikšmę ar sąvoką, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavidalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, ir giminiškų žodžių aplinka. Kitaip sakant, toji senesnė, primiršta, užnugarin pasitraukusi žodžio reikšmė, į kurią kaip į pagrindą remiasi šiuolaikinė sąvoka, skirtingose kalbose gali būti visiškai kita, kartu nejučia suteikdama ir pačiai žodžiu reiškiamai sąvokai kiek kitą atspalvį ar net turinį.

Daugiau Daugiau